Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos (Vilniaus pataisos namų teisių ir pareigų perėmėjas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad Vilniaus PN virtuvėlė – poilsio kambarys aprūpinamas šiuo inventoriumi: šiukšlių dėže (1 vnt.), valymo inventoriumi (1 komplektas), sienine rankšluosčio pakaba (2 vnt.), indų džiovykla (1 vnt.), virduliu (1 vnt.), mikrobangų krosnele (1 vnt.), indais. Esant poreikiui ir techninėms galimybėms įrengiama elektrinė viryklė bei garų surinktuvas. Kitas inventorius (stalas, spintelė, suolas arba kėdė, arba taburetė, plautuvė, buitinis šaldytuvas, lentyna bei maisto gaminimo įrankiai) įrengiami pagal plotą ir poreikį. Virtuvėlėse - laisvalaikio kambariuose yra televizoriai. Vilniaus PN kiekviename aukšte yra įrengti laisvalaikio kambariai, kurie taip pat yra naudojami maistui gaminti.

Teigia, kad pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. sausio 29 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 30 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT) (po reorganizacijos – Regionų administracinis teismas (toliau – ir RAT)).

VAAT 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-6201-331/2022 pareiškėjo skundą atmetė. VAAT nurodė, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VAAT 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimu, 2022 m. gruodžio 27 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) apeliacinį skundą.

LVAT 2023 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-444-602/2023 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, bei VAAT 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas pareigą išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, privalėjo išsireikalauti pareiškėjo asmens bylą, tiksliai nustatyti nagrinėjamai bylai aktualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas į bylą pateikė tik fotolenteles, o pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, iš esmės rėmėsi tik atsakovo atstovo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017 ir kt.).

Dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A. prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje B. prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, kad jis kalinamas galimai teisės aktų nuostatoms neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017 ir kt.).

Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2022 m. rugpjūčio 30 d., o neturtinės žalos atsiradimą sieja su jo laikymu Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. sausio 29 d. neva teisės aktuose nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, teismas sprendžia, kad senaties terminas nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A-727-552/2017, A-4543-520/2017).

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A438-336/2012, A-3693-502/2017, A-2206-1062/2018, A-232-822/2018).

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, įtvirtintas teisės aktuose.

Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu pataisos įstaigoje bendrabučio tipo patalpų ir kamerų gyvenamajam plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti tuo metu galiojusiose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), kurių 11¹ punkte buvo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.1 ir 11¹.2 papunkčiai). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Iš į bylą pateiktos Lietuvos probacijos tarnybos Šiaulių regiono skyriaus pareiškėjo asmens bylos Nr. 1/20/157 (toliau – ir Asmens byla) matyti, jog pareiškėjas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu Nr. NN-956 ,,Dėl nuteistojo perkėlimo“ buvo perkeltas iš Marijampolės pataisos namų į Vilniaus PN tęsti bausmės atlikimo. Asmens byloje nurodyta, jog pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 21 d. atvyko į Vilniaus PN. Pareiškėjas 2020 m. sausio 29 d. paleistas lygtinai. Ginčo laikotarpis nagrinėjamoje byloje yra nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. sausio 29 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pažymėtina, jog teismui gavus Asmens bylą, matyti, jog joje nėra detalizuoti laikotarpiai ir nėra nurodyta, kuriais laikotarpiais, kuriose Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose / kamerų tipo patalpose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu. Taip pat Asmens byloje nėra nurodyta, koks Vilniaus PN kamerų plotas buvo kamerų ar bendrabučio tipo patalpų, kuriose pareiškėjas gyveno. Vilniaus PN atsiliepime į skundą paaiškino, jog minėti duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami ir sisteminami.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog jis taip pat nenurodė, kuriose patalpose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nenurodė nei asmenų skaičiaus buvimo gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu, nei kamerų numerių ar sekcijų numerių, kuriose, anot jo, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, jog net ir esant užimtoms visoms bendrabučio / kamerų tipo gyvenamosioms patalpoms, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų, kamerų tipo patalpų (tame tarpe ir karantino patalpų) plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.

Teismas atmeta Vilniaus PN teiginius, kad teisės aktai nereikalauja kaupti ir sisteminti tokių duomenų. Teismas laiko šią poziciją gynybine versija ir ją atmeta. Pirma, kitose bylose Vilniaus PN pateikdavo asmenų, laikomų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose, buvimo vietas ir asmenų skaičių patalpose. Antra, pataisos įstaigoje atliekantys bausmę asmenys turi konkrečiai jiems skirtas patalpas, į jas jie grįžta nakvoti, pareiškėjas tokią taip pat turėjo, taigi jas turėtų būti įmanoma identifikuoti ir nustatyti.

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN nepateikė jokių įrodymų, kad patalpos, kurioje buvo laikomas būtent pareiškėjas, plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, kad asmenų skaičius, kiek realiai buvo patalpoje, neviršijo galimo, pažeidimas laikomas nustatytu. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas (žr., pvz., LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-113-662/2023).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, jog Vilniaus PN ginčo laikotarpiu gyvenamojo tipo patalpos buvo netvarkingos, sienos supelijusios. Nebuvo užtikrinama ventiliacija, žiemos metu buvo netinkamas šildymas.

Teismas pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos ir sienų atmeta. Pirma, pareiškėjo nusiskundimai yra labai abstraktaus pobūdžio – nekonkretizuojama, kur ir kada buvo karšta ar šalta, neveikė ventiliacija, sienos su pelėsiu. Antra, pareiškėjo nusiskundimai yra nekonkretūs, jie nebuvo pateikti Vilniaus PN iš karto, kai juos pareiškėjas pajuto, dabar nebėra galimybės juos patikrinti. Trečia, teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN teiginiais, kad kiekviena patalpa turi langą, per kurį patalpa gali būti vėdinama mechaniniu būdu.

Pareiškėjo teigimu, jis dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, dušo sieteliai buvo su defektais, vandens srovė nepakankamai stipri, pareiškėjas nebuvo aprūpintas būtiniausiomis higienos priemonėmis.

Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) 44 punkte įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo ir pareiškėjas pats sutinka, kad kartą per savaitę nusiprausti jam buvo sudaryta galimybė. LVAT praktikoje atvejais, kai pareiškėjas neneigia, kad pataisos namų administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, konstatuojama, kad atsakovas nepažeidė higienos normų reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017).

Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), tokių sutrikimų nenurodo ir pareiškėjas skunde, pareiškėjas sutinka, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi teismas sprendžia, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos. Pareiškėjo argumentai dėl dušo vandens srovės stiprumo ir būtiniausių higienos priemonių nebuvimo atmestini, nes jie nėra konkretizuoti, pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečių priemonių jam trūko, dėl priemonių trūkumo ir vandens srovės stiprumo pareiškėjas nereiškė skundų būdamas Vilniaus PN, o skundo padavimo ir teismo sprendimo priėmimo metu nebuvo ir nėra galimybės patikrinti šių aplinkybių.

Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad vidutinis sanitarinio mazgo dydis Vilniaus PN kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje – 1,75 kv. m. Vilniaus PN pateikė sanitarinių mazgų įrengimo fotonuotraukas, kuriose matyti, jog Vilniaus PN įrengtos tualeto kabinos, pisuarai, prausyklos, kriauklės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl galimai netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad sanitariniame mazge buvo įrengti trys klozetai, kuriais naudojosi iki šimto nuteistųjų, tačiau į bylą pateiktos Vilniaus PN sanitarinio mazgo fotonuotraukos paneigia šiuos pareiškėjo skundo teiginius. Prie Vilniaus PN pateiktų fotonuotraukų pažymėta, jos sanitariniame mazge įrengtos 5 tualeto vietos ir 3 prausyklos. Taip pat pažymėta, jog būriuose įrengti identiški sanitariniai mazgai. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nedetalizavo, kuriame būryje, jo nuomone, netinkamai buvo įrengtas sanitarinis mazgas, nesikreipė į Vilniaus PN administraciją. Be to, pareiškėjas nedetalizavo skundo aplinkybių, susijusių su tuo, jog sanitarinis mazgas žemino jo orumą.

Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d., neteko galios 2020 m. gruodžio 22 d.) 14.5 punktą, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Vertinant pareiškėjo abstrakčius teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, analizuotina, ar atsakovės atstovas pateikė duomenis ir įrodymus, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017, 2017 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-1062/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017 ir kt.).

Iš byloje esančių įrodymu matyti, jog sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, todėl privatumas šiuo atveju buvo užtikrintas.

Pareiškėjo manymu, Vilniaus PN sanitariniame mazge neįrengta tinkama vėdinimo sistema.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.10 papunktyje nustatyta, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Vilniaus PN atsiliepime nurodyta, jog visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas. <...> Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose, sanitariniuose mazguose, atskirai nuo likusios kameros ploto įrengta oro ištraukiamoji sistema. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, jog sanitariniuose mazguose yra įrengti langai. Atsižvelgiant į tai, jog sanitariniuose mazguose yra įrengti langai, Vilniaus PN paaiškino, jog yra įrengta oro ištraukiamoji sistema, todėl darytina išvada, kad Vilniaus PN administracija nepažeidė anksčiau nurodytų teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo skundo teiginiai dėl neįrengtos tinkamos ventiliacijos sanitariniame mazge atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo manymu, kamerų vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl asmeninei higienai ir rūbų plovimui reikėjo naudoti rudą vandenį.

Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamų vandens čiaupų būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. To skunde nenurodo ir pats pareiškėjas. Šiuo metu to patikrinti nėra galimybės.

Vilniaus PN pateiktame atsiliepime paaiškino, kad Vilniaus PN, atsižvelgdami į turimas finansines galimybes, nuolatos stengiasi gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, atlieka remonto darbus. Dėl objektyvių priežasčių nėra įmanoma užtikrinti, jog gyvenamosios patalpos visuomet būtų idealios būklės, nes vyksta natūralus patalpų nusidėvėjimas, o taip pat dažnu atveju patalpos ar jose esantis inventorius yra netausojamas ar tyčia bei sistemingai niokojamas pačių Vilniaus PN esančių nuteistųjų, kurie nuolatos gadina šviestuvus, ardo elektros instaliaciją, laužo lovas, gadina kitą gyvenamosiose patalpose esantį inventorių, tačiau Vilniaus PN administracija, pastebėjusi vienokius ar kitokius patalpų trūkumus, ar gavusi nusiskundimų / prašymų iš nuteistųjų, atsižvelgdama į tuo metu esamas galimybes, visuomet stengiasi kuo įmanoma operatyviau pašalinti visus atsiradusius trūkumus. Taigi, byloje nėra duomenų apie galimai netinkami įrengtus vandens čiaupus, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 16 punktas įtvirtina, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (Higienos normos HN 134:2015 18 punktas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., drėgmės, pelėsio, temperatūros) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728- 415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A- 2025-624/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo teiginių dėl radiatorių bei šildymo visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose gyvenamosiose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada nebuvo užtikrinamas šildymas ar įrengti netinkami radiatoriai, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas bendrais požymiais įvardijo, kad kamerose radiatoriai maži ir surūdiję, todėl kamera nebuvo pakankamai šildoma. Kaip atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, Vilniaus PN veikia automatinis šilumos mazgas, kuris reguliuoja šildymo temperatūrą pagal lauko oro temperatūrą. Tokiu būdu šildymas tiekiamas į visų gyvenamųjų patalpų radiatorius. Patalpų šildymo sistema veikia visada, palaikydama optimalią oro temperatūrą patalpose. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo šildymo ir surūdijusių radiatorių atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN nebuvo įrengta drabužių džiovyklos patalpa. Higienos normos 134:2015 40 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Įrengimo taisyklių 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, taip pat batų ir drabužių džiovykla (5.9 punktas). Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, jog pataisos įstaigoje turi būti įrengta atskira patalpa drabužių džiovinimui. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti drabužių džiovyklos patalpą, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN virtuvėlė – poilsio kambarys aprūpinamas šiuo inventoriumi: šiukšlių dėže (1 vnt.), valymo inventoriumi (1 komplektas), sienine rankšluosčio pakaba (2 vnt.), indų džiovykla (1 vnt.), virduliu (1 vnt.), mikrobangų krosnele (1 vnt.), indais. Esant poreikiui ir techninėms galimybėms įrengiama elektrinė viryklė bei garų surinktuvas. Kitas inventorius (stalas, spintelė, suolas arba kėdė, arba taburetė, plautuvė, buitinis šaldytuvas, lentyna bei maisto gaminimo įrankiai) įrengiami pagal plotą ir poreikį. Virtuvėlėse - laisvalaikio kambariuose yra televizoriai. Vilniaus PN kiekviename aukšte yra įrengti laisvalaikio kambariai, kurie taip pat yra naudojami maistui gaminti.

Iš byloje pateiktų Vilniaus PN virtuvės patalpų fotonuotraukų matyti, kad virtuvės patalpos yra erdvios, joje yra spintelės maisto produktams bei kitiems daiktams laikyti. Pareiškėjas nenurodė, kada jam neužteko vietos susidėti maisto produktus, kadangi iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, jog virtuvėlės patalpos nėra mažos, jose yra nemažai spintelių maisto produktams laikyti, šaldytuvas, mikrobangų krosnelės, arbatinukai, stalai, suolai, puodai ir pan. Teismo vertinimu, pareiškėjas deklaratyviai nurodo, kad maisto produktams susidėti skirtų virtuvių patalpos per mažos, tačiau jų nedetalizuoja ir nepaaiškina, kuo grindžia šį atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, kadangi byloje pateiktos fotonuotraukos paneigia šiuos pareiškėjo skundo teiginius, todėl šis argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti Vilniaus PN užimtumo priemonėse, kadangi jam nebuvo siūloma bei nebuvo sudarytas tvarkaraštis. Tačiau, kaip matyti iš Vilniaus PN pateiktų duomenų, asmenys, norintys dalyvauti užimtumo programose, patys turi įsitraukti į jas, tačiau jiems yra suteikiama informacija (iškabinami skelbimai, patvirtinti grafikai, informavimas žodžiu) apie vykstančias užimtumo programas. Priešingai nei skunde nurodo pareiškėjas, Vilniaus PN darbuotojai siūlo įsitraukti į užimtumo programas. Iš Asmens bylos matyti, jog pareiškėjas nuo 2019 m. gruodžio 10 d. pradėjo dalyvauti dailės terapijos programoje ,,(duomenys neskelbtini)“. Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su prašymu įsitraukti į dar vieną užimtumo programą, tačiau Vilniaus PN administracija būtų atsisakiusi jį įtraukti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokioje būtent užimtumo priemonėje jis neturėjo galimybės dalyvauti ar, kad nebuvo sudarytas grafikas. Be to, pareiškėjas skunde taip pat nenurodė, jog dalyvavo minėtoje dailės terapijoje ginčo laikotarpiu, nors tai nurodyta Asmens bylos dokumentuose. Esant nurodytoms aplinkybėms, šie pareiškėjo skundo argumentai dėl neužtikrintų užimtumo priemonių atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN kamerų tipo patalpose yra įrengtos priežiūrą vykdančių pareigūnų iškvietimo sistemos. Taip pat, kamerų tipo patalpų / bendrabučio tipo patalpų lokaliniame sektoriuje (tame tarpe ir pasivaikščiojimų kiemeliuose) visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos atlieka kamerų tipo patalpų / bendrabučio tipo patalpų patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam ar suimtajam, Vilniaus PN pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrinta nuteistųjų ir suimtųjų saugumą.

Į bylą pateiktos iškvietimo mygtukų fotonuotraukos patvirtina, kad gyvenamosiose patalpose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl aliarmo mygtukų neveikimo ar nebuvimo. Toks kreipimosi aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovo atstovas, žinodamas apie galimus trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti ar neveikė taip, kaip numato teisės aktai. Pareiškėjas teismui nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo sistema jam sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, taigi dėl aukščiau nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neteisėti veiksmai nustatyti, konstatuojant, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimus. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Vilniaus PN neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad neteisėti veiksmai tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo sveikatos istorija taip pat nepatvirtina pareiškėjui atsiradusių kokių nors sveikatos sutrikimų. Pareiškėjas Vilniaus PN gyveno tik pusę metų. Teismas, įvertinęs administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (apytikriai pusę metų nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (t. y. atsakovo atstovas nepaneigė, kad pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus)), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjo R. L. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (Vilniaus pataisos namų teisių ir pareigų perėmėjos) priteistina 300 (trys šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą byloje arba nutartį nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą arba gavęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar komercinė paslaptis.

Vadovaujantis ABTĮ 14 straipsnio 2 dalimi, siekiant apsaugoti pareiškėjo sveikatos konfidencialumą, bei atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikti pareiškėjo sveikatos duomenys, todėl byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) įrašų kopijos pripažintinos neviešomis.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (Vilniaus pataisos namų teisių ir pareigų perėmėjos), 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Vilniaus pataisos namuose nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. sausio 29 d.

Likusią pareiškėjo R. L. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Pripažinti bylos dalį - pareiškėjo R. L. asmens sveikatos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją - nevieša.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.