- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-03
- Bylos Nr.
- 1A-506-843/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01692-2021-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nida Vigelienė, Aušra Bielskė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Nuteistasis
- J. V.
- Nukentėjusysis
- D. L.
- Advokatai
- Arvydas Martinkevičius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu nuteistajam uždrausta laisvės apribojimo laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiąja D. L..
Nukentėjusiosios D. L. civilinis ieškinys dėl jai padarytos turtinės žalos atmestas, dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš J. V. nukentėjusiajai priteisti 200 Eur.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. J. V. 2021 m. sausio 16 d., apie 8.20 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendro naudojimo kieme, buitinio konflikto su kaimyne D. L. metu ją pastūmė bei vieną kartą tyčia sudavė kumščiu jai į veidą. Nuo patirto smūgio D. L. nugriuvo ant žemės ir patyrė fizinį skausmą. Taip J. V. tyčia sukėlė D. L. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, nes nėra nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teismas įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, šališkai, vadovaudamasis tik jų dalimi, neįvertindamas jų patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti. Pagrindiniu įrodymų šaltiniu teismas pripažino nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, kurie, jo vertinimu, yra prieštaringi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nepašalino esminių prieštaravimų, tačiau šiais įrodymais rėmėsi kaip patvirtinančiais jo kaltę.
2.2. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į nenuoseklius nukentėjusios parodymus. Ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas pagal jos pareiškimą, kuriame ji nurodė, jog 2021 m. sausio 16 d., apie 8.20 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo kieme, buitinio konflikto su kaimynu J. V. metu pastarasis jai sudavė, o ji, tuo pačiu metu norėdama nuo jo apsiginti, išpylė ant jo kavą. Iš byloje pateikto vaizdo įrašo Nr. 3 pavadinimu 2021_0116_085931_003 matyti, kad nukentėjusioji aiškina įvykio aplinkybes nekonkrečiai, painiojasi dėl smūgio sudavimo ir kavos išpylimo jam į veidą momento. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu savo parodymus ji labiau sukonkretino, nurodė, kad jis jai sudavė du smūgius į kairę veido pusę, o ji gindamasi nuo smurto ant jo išpylė kavą, J. V. ją pastūmė ir ji nugriuvo prie automobilio. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji iš esmės pakeitė savo parodymus, nurodė, jog jis jai bandė suduoti du smūgius ranka į veido sritį, bet nepataikė. Vėliau sudavė du smūgius kumščiu į priekinius dantis. Teiginio, kad smūgiai buvo suduoti į kairę veido pusę, jau atsisakė. Taip pat nurodė, jog pastumta krito ant nugaros, atsitrenkė galva į automobilį. Paaiškino, jog nuo jo smūgių ranka jai sulūžo dantų karūnėlė, nuskilo dantis, nuo pastūmimo krito susižalodama galvą, neva tai nuo to buvo iškilęs didelis guzas viršugalvyje, nurodė sužalojimą rankoje ir dar pareiškė, kad jai įvykio metu buvo sužalota koja. Apelianto vertinimu, nukentėjusioji viso bylos tyrimo eigoje davė prieštaringus nenuoseklius parodymus, tačiau teismas šių prieštaravimų nepašalino, taip ir liko neaišku, kurie nukentėjusiosios parodymai yra teisingi. Apelianto teigimu, nukentėjusioji nurodo įvykio aplinkybes, kurios neatitinka tikrovės. Tai daro su aiškiu siekiu apkaltinti jį dėl menamos nusikalstamos veikos padarymo jos atžvilgiu. Jos parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinga.
2.3. Apelianto įsitikinimu, analogiškai teismas privalėjo įvertinti ir liudytojo V. V. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas nurodė, kad konfliktą stebėjo iš šalies, matė, kaip jis sudavė smūgį nukentėjusiajai į kairės pusės veido sritį. Po smūgio sudavimo nukentėjusioji ant jo išpylė kavą, po to jis (J. V.) ją pastūmė ir ji krito. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas pakeitė savo parodymus, nurodė, kad būdamas 3 metrų atstumu stebėjo, kaip jis (J. V.) grasino du kartus suduoti smūgius ranka nukentėjusiajai, po ko nukentėjusioji išpylė ant jo kavą, tada jis (J. V.) jau sudavė smūgį ranka ir moteris nuo smūgio krito prie automobilio. Šio liudytojo parodymų teismas tinkamai neįvertino. Mano, kad parodymai buvo pakeisti dėl to, jog liudytojas suvokė, kad sudavus smūgį moteriškei ranka į veido sritį yra neįtikėtina, kad ji išlaikys kavą neišpiltą, todėl jau teisme sąmoningai šias aplinkybes sukeitė vietomis - pirma minimas kavos išpylimas ir tik po to smūgis ranka ir griuvimas. Vis tik nei vienu, nei kitu atveju šis liudytojas nesako tiesos. Atvažiavęs dirbti, jis nenutraukė darbo ir konflikto metu, buvo užsiėmęs savo reikalais ir buvo akivaizdu, kad į konfliktą nesikišo. Nors buvo netoliese, bet dirbo už tvoros ir praktiškai nieko negalėjo matyti. Suprantamas liudytojo noras palaikyti nukentėjusiosios pusę, kadangi ją ir liudytoją siejo užsakovo ir paslaugos teikėjo santykiai.
2.4. Apelianto vertinimu, nukentėjusioji ir liudytojas V. V. sąmoningai jo nenaudai iškraipo įvykio aplinkybes. Jis, reikšdamas pretenzijas nukentėjusiajai ir nurodydamas savo ketinimus kreiptis į atitinkamas institucijas dėl jos savavališkai pastatytos tvoros, kalbėdamas grūmojo jai pirštu, tačiau šią aplinkybę ir nukentėjusioji, ir liudytojas įvardijo kaip bandymą ir smūgių sudavimą.
2.5. Apeliantas nurodo, kad viso tyrimo metu jis savo parodymų nekeitė, davė nuoseklius paaiškinimus, niekada nepripažino smurto nukentėjusiosios atžvilgiu, o pastūmė ją tik dėl to, kad ji jam karštą kavą bandė išpilti į akis. Jeigu nebūtų jos atstūmęs, ji tikrai jam būtų sužalojusi akis. D. L. įvykio metu elgėsi provokuojančiai, tyčia jį apliejo skysčiu, kurio sudėtis jam pradžioje nebuvo žinoma, todėl gindamasis instinktyviai ją stūmė nuo savęs ir ji nukrito ant sniego. Tai atitinka būtinosios ginties sąlygas.
2.6. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į liudytojo policijos pareigūno Ž. M. parodymus, kad įvykio dieną J. V. buvo apipiltas kava, jo veidas buvo paraudęs, ant nukentėjusiosios jokių sumušimų nesimatė. Liudytojas paaiškino, jog ši moteris jau ne kartą yra buvusi panašiose situacijose. Apylinkės teismas visiškai nepagrįstai atmetė šio liudytojo parodymus, motyvuodamas tuo, jog atvykęs į įvykio vietą jis neturėjo pilnos informacijos.
2.7. Nors apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės D. L. medicininio dokumento išrašu, specialisto išvada, kurioje užfiksuoti nukentėjusiosios kūno sužalojimai, tačiau visi sužalojimai buvo fiksuoti tik iš pačios D. L. žodžių. Vienintelis objektyvus pastebėjimas, fiksuotas išraše – ties kairiuoju skruostikauliu saikus paraudimas. Tačiau kada ir kokiomis aplinkybėmis atsirado šis paraudimas, konkrečių duomenų, išskyrus pačios D. L. teigimo, nėra.
2.8. Specialisto išvadoje nurodoma, kad D. L. padaryta poodinė kraujosruva kairėje alkūnėje, kietu buku daiktu. Nustatyta galvos sumušimo diagnozė, kuri nėra pagrįsta objektyviais traumavimo požymiais ir sužalojimu nekvalifikuojama. Sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, prieš 3-6 paras iki apžiūros. Kaip matyti, specialistas D. L. nustatė sužalojimą (poodinė kraujosruva kairėje alkūnėje), apie kurį anksčiau nebuvo paminėta, be to, specialisto nurodytas sužalojimo padarymo laikotarpis 3-6 dienos duoda pagrindą teigti, kad šis sužalojimas nėra susijęs su 2021 m. sausio 16 d. vykusiu konfliktu.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistąjį išteisinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas
5. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai teisiamajame posėdyje ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
6. Apygardos teismo vertinimu, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą šioje baudžiamojoje byloje, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių visetas leido daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
7. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad J. V. nesutinka su įrodymų vertinimu teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jo veiksmuose nebuvo būtinosios ginties požymių. Sutikti su tokiais apelianto motyvais teisinio pagrindo nėra, todėl jie atmetami. Jo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama.
8. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑279/210, 2K-319/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-90-746/2017, 2K‑163-303/2017, 2K-291-942/2018 ir kt.).
9. Nuteistasis J. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, savo kaltę prisipažino iš dalies nurodydamas, kad su kaimyne D. L. konfliktuoja nuolat ir įvykio dieną pastūmė ją, tačiau tai padarė po to, kai kaimynė elgėsi provokuojančiai ir jį apipylė karšta kava. Todėl jis, bandydamas apsaugoti savo sveikatą, tai yra gindamasis nuo D. L. veiksmų, ją intensyviai stumtelėjo ir ji nukrito ant sniego, dėl savo elgesio gailisi (t. 1, b. l. 95-96, 106-107). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis kategoriškai neigė sukėlęs fizinį skausmą nukentėjusiajai, nurodė, kad įvykus ginčui dėl kanalizacijos nuotekų tvarkymo jo kieme, D. L. jį apipylė karšta kava, kurios puoduką tuo metu laikė rankoje. Karštas gėrimas pataikė jam ant veido, striukės. Jis, saugodamasis išpilto karšto gėrimo, instinktyviai pakėlė ranką ir pastūmė kaimynę. Ši nugriuvo ant sniego, tačiau griūdama ji niekur atsitrenkti negalėjo, kadangi buvo daug sniego, be to, ji buvo apsirengusi šilta, pūkine striuke, ant galvos buvo užsidėjusi kepurę. Pažymėjo, jog jokių smūgių kaimynei į veidą jis nesudavė (t. 1, b. l. 152-153). Dar kartą patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad minėtais parodymais nesivadovauta pagrįstai. Apelianto kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta kita medžiaga. Byloje nėra patikimų duomenų, patvirtinančių faktą, jog J. V. iš teisų grėsė realus ir akivaizdus pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Pagrindo konstatuoti buvus būtinosios ginties situacijai nėra.
10. Apelianto argumentus, kad nukentėjusioji pirmoji jį apipylė karštu skysčiu, tik todėl nuo jos gindamasis jis ją pastūmė, paneigia nukentėjusiosios D. L. parodymai bei liudytojo V. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai. Pastarasis nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu agresyviai nusiteikęs buvo būtent pats apeliantas, kuris grasino jam (liudytojui) bei nukentėjusiajai žodžiais bei pakėlęs ranką ketino suduoti smūgius D. L.. J. V. stumtelėjus nukentėjusiąją D. L., ši iš netikėtumo išpylė rankoje laikytą kavą ir kavos gėrimas aptaškė J. V.. Tada J. V. smogė kumščiu į veidą nukentėjusiajai ir ji nugriuvo ant mašinos. Jis (V. V.) padėjo jai atsikelti (t. 1, b. l. 48-49, 156-157).
11. Apeliaciniame skunde J. V. taip pat nurodo, kad nukentėjusiosios D. L. ir liudytojo V. V. parodymai turėtų būti vertinami kaip nenuoseklūs, prieštaringi. Grįsdamas tokį skundo argumentą, nuteistasis nurodo ir kokie konkretūs jų parodymų skirtumai tai patvirtina. Vis tik apeliacinės instancijos teismas su tokiu parodymų vertinimu nesutinka ir konstatuoja, jog nurodyti argumentai nukentėjusiosios D. L. ir liudytojo V. V. parodymų esminio prieštaringumo neatskleidžia ir J. V. kaltės nepaneigia. Apeliantas išskiria tik atskirus šių asmenų parodymų fragmentus, juos savaip, sau palankia linkme interpretuoja, visiškai neatsižvelgdamas į bendrą jų kontekstą. Toks įrodymų vertinimas yra negalimas, parodymais grindžiant išvadas dėl asmens (ne)kaltumo privalo būti įvertinta jų visuma, bendras kontekstas, jie taip pat turi būti palyginti su kitais bylos duomenimis, kadangi priešingu atveju gali būti padarytos neteisingos išvados.
12. Byloje nustatyta, kad tarp J. V. ir D. L. buvo pakankamai konfliktiški tarpusavio santykiai dėl neišspręstų bendrų buities klausimų, o tai įpareigoja abiejų asmenų parodymus vertinti itin atidžiai. Visgi, kaip patvirtina byloje surinkti įrodymai, įvykio vietoje įvykio metu buvęs liudytojas V. V. pats tiesiogiai jokiais santykiais su nuteistuoju ir nukentėjusiąja nebuvo susijęs. D. L. nurodė, kad šio asmens nepažįsta ir matė jį pirmą kartą (t. 1, b. l. 28). Kaip matyti iš minėtų asmenų apklausų, V. V. į konfliktą nesikišo ir jokių veiksmų neatliko. Liudytojas parodymus teisme davė prisiekęs, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, todėl teismui nebuvo pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais apie konflikto eigą ir jo matytus nuteistojo ir nukentėjusiosios veiksmus. Be to, V. V. parodymus patvirtina ir į įvykio vietą atvažiavusių policijos pareigūnų 2021 m. sausio 16 d. kamera užfiksuoti vaizdo įrašai. Apžiūros protokole nurodyta, kad vaizdo įraše Nr. 1 pavadinimu 2021_0116_083337_001 užfiksuoti šie liudytojo V. V. paaiškinimai: „jie pradėjo ginčytis dėl žemės, kodėl mes čia vaikštome, kas leido tai daryti, pradėjo ginčytis ir jis jai sudavė ir ji nusirito po mašina. Jis prašė nusiraminti, leisti jam išvažiuoti ir toliau ginčytis“ (t. 1, b. l. 56-61).
13. Nukentėjusioji D. L. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną ji užsakė kanalizacijos tvarkymo paslaugą, atvažiavus mašinai ir vairuotojui pradėjus darbą, ji nunešė jam kavos, nes lauke tą dieną buvo labai šalta. Nurodė, kad kaimynas, pamatęs pradėtus kanalizacijos valymo darbus, atbėgo ir pradėjo šaukti ant dirbančio vairuotojo, buvo agresyvus, vėliau pamatęs ją kieme pradėjo grasinti ir sudavė du smūgius jai į veidą, pataikė į burną, kairę jos pusę. Ji labai išsigando, kava, kurią laikė rankose, išsiliejo, kai jis ją mušė. Vėliau ji pargriuvo, nes kaimynas ją pastūmė, nugriuvo po mašina, atsitrenkė į jos bamperį. Žmogus, kuris tvarkė kanalizaciją, padėjo jai atsikelti. Į Lazdynų ligoninę nuvažiavo pati (t. 1, b. l. 153-155). Savo 2021 m. sausio 16 d. pareiškime nukentėjusioji nurodė, kad kaimynas priėjęs prie jos ir dirbančio V. V., buvo agresyvus, iš pradžių iškėlęs kumštį grasino, kad suduos, o vėliau du kartus sudavė jai kumščiu į veido kairę pusę. Norėdama nuo jo apsiginti, ji išpylė ant jo kavą ir tada J. V. pargriovė ją ant žemės, ji patyrė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 2). Papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad iš karto po įvykio ji kreipėsi į Lazdynų ligoninę, kur buvo apžiūrėta (t. 1, b. l. 28). Telefonu pranešdama apie jos atžvilgiu naudotą fizinį smurtą, D. L. nurodė, kad prieš 3 minutes kaimynas trenkė jai į veidą ir apstumdė (t. 1, b. l. 17). Atvykę policijos pareigūnai į įvykio vietą kamera užfiksavo (vaizdo įrašas Nr. 3 pavadinimu 2021_0116_085931_003) nukentėjusiosios paaiškinimus, kad kaimynas jai sudavė į veidą ir ji nukrito po mašina, prie svetimo žmogaus sudavė (t. 1, b. l. 56). Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šiuos nukentėjusiosios parodymus, konstatuoja, kad nors tam tikras aplinkybes nukentėjusioji nurodė skirtingai, visi netikslumai buvo įvertinti tinkamai. Pirmosios instancijos teismui suabejojus dėl antrojo smūgio, suduoto nukentėjusiajai į galvą, fakto bei išnaudojus visas galimybes šias abejones pašalinti, ši aplinkybė iš kaltinimo buvo pašalinta kaip neįrodyta. Visos kitos apelianto minimos aplinkybės dėl nukentėjusiajai įvykio metu sulaužytos dantų „karūnėlės“ bei sužalotos kojos skundžiamu nuosprendžiu nebuvo konstatuotos, todėl papildomai vertinamos nebus.
14. Tai, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir byloje esantis VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2021 m. sausio 16 d. pacientės D. L. medicininių dokumentų išrašas/siuntimas. Jame nurodyta, kad pacientė skundžiasi galvos skausmu, svaigimu ir pykinimu, po to, kai 8.20 val. kaimynas ją mušė kumščiu. Po įvykio vieną kartą vėmė. Būklei negerėjant kreipėsi į pastarąją ligoninę. Atliktos medicininės apžiūros rezultatai, ties kairiuoju skruostikauliu saikus paraudimas. Rekomenduotinas gydymas, ramybė, analgetikai, šaltis ant sumuštos vietos (t. 1, b. l. 38). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. sausio 20 d. specialisto išvadoje Nr. G 190/2021 (01) nurodyta, jog D. L. padaryta poodinė kraujosruva kairėje alkūnėje, kietu buku daiktu. Kliniškai nustatyta galvos sumušimo diagnozė, kuri nėra pagrįsta objektyviais traumavimo požymiais ir sužalojimu nekvalifikuojama. Sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, prieš 3-6 paras iki apžiūros. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Paprastai vienas sužalojimas padaromas vienu daiktu ar įrankiu. Sužalojimas galėjo būti padarytas griūnant ir atsitrenkiant į kietą buką paviršių. Įprastinėmis sąlygomis, patirdama sužalojimą D. L. galėjo jausti fizinį skausmą. Tos pačios išvados aprašomojoje dalyje pažymėta, kad apčiuopiant D. L. nurodo skausmingumą pakaušyje, virš išorinio pakaušinio gumburo projekcijos, kairio skruosto srityje, tačiau išorinių sužalojimų čia nėra. Čiuopiant nurodo skausmingumą dešinės alkūnės užpakaliniame paviršiuje, visame kairės plaštakos III piršte, kairės blauzdos išorinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, tačiau sužalojimų čia nėra (t. 1, b. l. 26-27).
15. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajai nustatyta galvos sumušimo diagnozė, kuri nėra pagrįsta objektyviais traumavimo požymiais ir jokiu sužalojimu nekvalifikuota, kad padaryta poodinė kraujosruva kairėje jos alkūnėje nėra susijusi su nagrinėjamu įvykiu, tačiau pastebėtina, jog įvertinus visus byloje surinktus įrodymus visumoje, o būtent anksčiau aptartas specialistų išvadas, kad ties kairiuoju skruostikauliu nukentėjusiajai buvo nustatytas saikus paraudimas, įprastinėmis sąlygomis, patirdama sužalojimą D. L. galėjo jausti fizinį skausmą, liudytojo V. V. parodymus, įvykio registracijos ataskaitą, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų kamerų vaizdo įrašų duomenis, jų visiškai pakanka J. V. kaltei konstatuoti. Pirmosios instancijos teismas J. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pripažino pagrįstai.
16. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui. Pagal kasacinio teismo praktiką, tai apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).
17. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas J. V. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą (J. V. yra sulaukęs pensinio amžiaus, turi sveikatos problemų, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai). Jis padarė vieną nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis), tyčinį nusikaltimą. Nuteistasis anksčiau neteistas, administracinėmis nuobaudomis nėra baustas. Teismas įvertino ir tai, kad nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, parenkamą bausmę išsamiai motyvavo. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. V. skyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį už šios bausmės vidurkį. Kartu su bausme teismas nuteistajam pagrįstai paskyrė draudimą bendrauti su D. L. (BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.
18. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl jai padarytos neturtinės žalos pagrįstai tenkino iš dalies bei priteisė 200 Eur jos naudai iš nuteistojo. Įvertinęs visumą minėtų aplinkybių, taip pat esamą teismų praktiką panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-453/2014, 2K-270/2014, 2K-92/2014, 2K-170-699/2016, 2K-375-1073/2018, 2K-347-976/2018), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tai yra teisinga ir pagrįsta suma.
19. Apibendrindama visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo J. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, jį tenkinti ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį teisinio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną.