Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo T. O. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. spalio 15 d., 18.54 val., iki 2018 m. spalio 16 d., 14.55 val., t. y. viena para, ją prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, T. O. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiajam E. V. padarytą turtinę žalą.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo E. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš T. O. nukentėjusiajam E. V. 335,03 Eur turtinės žalos atlyginimo, 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 213,91 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nuosprendžiu taip pat buvo patenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir priteista iš T. O. 107,27 Eur turtinei žalai atlyginti.

Be to, nuosprendžiu patenkintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinis ieškinys ir priteista iš T. O. 898,30 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš T. O. priteista valstybei 213,91 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, suteiktos nukentėjusiajam E. V., išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. nuosprendžiu, nuteistasis T. O. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo minėtą nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nustačius, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Civilinius ieškinius prašoma palikti nenagrinėtus.

2.16. Paskutinėje skundo dalyje apeliantas pasisako dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo, taip pat būtinumo išsiaiškinti, ar besigindamas nuo E. V. kėsinimosi jis (T. O.) neperžengė būtinosios ginties ribų. Pažymi nuo E. V. pavojingo, realiai pradėto ir vykstančio, besitęsiančio, o taip pat ir tiesiogiai sveikatai ir gyvybei gręsiančio kėsinimosi gynęsis tik rankose turimu grėbliu, jo kotu suduodamas į dešinę ranką (kurioje E. V. laikė daiktą, panašų į peilį), taip pat ir į kitas kūno vietas, turėdamas tikslą palaužti kėsinimąsi. E. V. sudavė grėblio kotu 4 smūgius, kol palaužė kėsinimąsi. Apelianto įsitikinimu, jo veiksmai, atlikti prieš E. V., ir panaudotos gynybos priemonės leidžia padaryti kategorišką išvadą, kad jie atitiko ar net neprilygo E. V. padarytiems puolamiesiems veiksmams ir pastarojo turimoms priemonėms, skirtoms kūno žalojimui, pavojingumui ir kėsinimosi pobūdžiui. Pradėjo gintis tik po to, kai sulaukė E. V. mesto daikto smūgį į kairį klubą ir pamatė pastarojo dešinėje rankoje laikomą daiktą, panašų į peilį. Grėblio kotu sudavė 4 (vieno nepataikė) smūgius į dešinę ranką (1 smūgį) ir kitas įvairias kūno vietas (iš viso 3 smūgius). Tik įsitikinęs, kad palaužė kėsinimąsi, nutraukė smūgiavimą ir pasišalino iš įvykio vietos (gynyba užtruko tik 7 sekundes). Pagal nustatytas bylos aplinkybes, įvertinus kėsinimosi akivaizdumą, realumą, pavojingumą, nukentėjusiajam padarytos žalos dydį, yra pagrindas išvadai, kad jo gynyba atitiko E. V. kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pripažinus, kad jis padarė veiksmus, atitinkančius BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, ir, pritaikius BK 28 straipsnio 2 dalį, baudžiamoji byla jam turi būti nutraukta, kadangi nusikalstamą veiką padarė esant būtinosios ginties situacijai. Atitinkamai nenagrinėti turi būti palikti civiliniai ieškiniai.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Nagrinėjamoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu yra prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis apkaltinančiomis išvadomis, kurias, kaip nurodoma, nulėmė klaidingai nustatytos faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės teisingai išspręsti bylą, taip pat netinkamai įvertinti įrodymai, be kita ko, nepagrįstai remiantis tik jų dalimi, o ne įrodymų visuma, kas nulėmė neteisingas išvadas dėl tariamai padarytos nusikalstamos veikos ir apelianto kaltės. Pats nuteistasis iš esmės neginčija sužalojęs nukentėjusįjį, tačiau įrodinėja, kad jo veiksmai buvo viso labo gynyba nuo nukentėjusiojo E. V. pavojingo, realiai pradėto, vykstančio ir tiesiogiai į apelianto sveikatą ir gyvybę nukreipto kėsinimosi. Tokiu būdu matyti, kad esminiai skundo argumentai kaip tik ir yra susiję įrodinėjant būtinosios ginties instituto egzistavimą nagrinėjamoje byloje.

7. Atsižvelgiant į byloje keliamą būtinosios ginties klausimą, pirmiausia trumpai apžvelgtinos esminės nuostatos, susijusios su minėto instituto taikymu. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi taikant BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažįstant veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

8. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas numato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-7-313/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018). Tuo pačiu svarbu pažymėti ir tai, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016).

9. Patikrinus pirmosios instancijos teismo sprendimą aptartais aspektais, darytina išvadą, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, priimdamas skundžiamą nuosprendį apylinkės teismas laikėsi nurodytų išaiškinimų dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo. Teismo išvados, kuriomis kaip nepasitvirtinusi atmesta nuteistojo versija dėl būtinosios ginties, yra aiškios, logiškos ir motyvuotos.

10. Nuteistasis viso proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę. Nors smūgių sudavimą nukentėjusiajam ir pripažįsta, tačiau tvirtina, kad jo veiksmai buvo tik atsakas į E. V. elgesiu sukeltą pavojingą situaciją jo (T. O.) sveikatai ir gyvybei. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis pirmiausia metė į jį kažkokį daiktą ir, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, pataikė. Pajutęs skausmą kairiajame klube, krūptelėjo, akimirkai pasilenkė į priekį, po ko pamatė prie jo stovintį, agresyviai nusiteikusį E. V., kuris rankoje laikė į peilį panašų daiktą. Neturėdamas kaip kitaip gintis nuo nelaukto, staigaus ir realaus užpuolimo, apeliantas tikina nusprendęs gintis tuo daiktu, kurį turėjo rankose, t. y. mediniu grėblio kotu, kuriuo sudavė E. V. iš viso 4 smūgius (vieno smūgio niekur nepataikė) į dešinę ranką, petį, nugarą (2 t., b. l. 161-168). Tuo tarpu nukentėjusysis E. V. parodė priešingas aplinkybes ir teigė, kad kilus konfliktui dėl mėtomų obuolių T. O. rankoje turimu grėbliu trenkė jam (E. V.) į dešinę nugaros pusę, po smūgio grėblys sulūžo, o jis (E. V.) parkrito ant žemės. Vėliau T. O. dar sudavė į tą pačią vietą mediniu tašu, nuo smūgio labai skaudėjo, svaigo galva, neatsimena, kiek iš viso susilaukė smūgių iš nuteistojo (2 t., b. l. 107-113).

12. Atsižvelgiant į tai, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, tikslinga paanalizuoti apelianto argumentus, kuriais grindžiamas T. O. neva grėsęs pavojus. Taigi, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis akcentuoja, jog pirmas veiksmus pradėjo nukentėjusysis – pastarasis, jam (T. O.) nematant, metė į jį kažkokį daiktą, pataikė į kairįjį klubą, po ko pakėlęs galvą apeliantas pamatė visai šalia (apie 1,5 m atstumu) priartėjusį E. V., rankoje laikantį į peilį panašų daiktą. Vertinant analizuotinos situacijos pavojingumą, aplinkybė dėl peilio galimo buvimo nėra nereikšminga. Visgi byloje surinkti duomenys pagrįstai neleido pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad peilio buvimas yra objektyviai patvirtintas, juo labiau, kad juo buvo sukeltas pavojus apeliantui.

13. Pirmiausia akcentuotina tai, kad aplinkybė dėl peilio buvo nurodyta ne iš karto. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, T. O. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nė neužsiminė, kad E. V. būtų turėjęs peilį ar kitą panašų įrankį, apskritai, nenurodė, kad nukentėjusysis tuo metu būtų turėjęs kokį nors daiktą (išskyrus, tą kurį metė į T. O.), juo labiau, laikęs nukreiptą jį į apeliantą, taip sudarydamas pastarajam pavojų. Policijos pareigūnės S. K. tarnybiniame pranešime užfiksuota tik tai, jog T. O. paaiškino, kad jam grėbiant lapus E. V. metė į jį obuolį, dėl ko apeliantas puolė pastarąjį su grėbliu, teigė, jog nukentėjusysis buvo neblaivus, dėl ko šio išsigando (1 t., b. l. 39). Analogiškai aplinkybes liudytoja S. K. patvirtino ir apklausiama ikiteisminiame tyrime ir teisme, beje, liudytoja pažymėjo, kad nors E. V. girtumo ir netikrino, tačiau pastarojo elgesys buvo normalus, asmuo neatrodė girtas, tik buvo matyti, kad jis yra neįgalus. Tuo tarpu T. O., su kuriuo įvykio vietoje bendravo pakankamai ilgai, nebuvo nukentėjęs, niekuo nesiskundė, sužalojimų ant jo nebuvo, medikų nereikėjo (1 t., b. l. 43-45; 2 t., b. l. 161-168). Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje įrodinėjamą būtinosios ginties situaciją, sunkiai suprantama ir net nelogiška, kad T. O. dėl nepaaiškinamų priežasčių būtų nenurodęs tokios svarbios aplinkybės, apeliuojančios į pagrindinius argumentus pavojingam, realiam ir akivaizdžiam kėsinimuisi pagrįsti.

14. Apie tai, kad E. V. turėjo peilį, T. O. nurodė apklausoje, atliktoje kitą dieną po įvykio. Apklausos protokole užfiksuoti tokie pastarojo parodymai „< ... > aš apsisukau ir jo dešinėje rankoje pamačiau stalinį, kažkur 20 cm ilgio peilį. Jis jį laikė dešinėje rankoje, tačiau geležties į mane nukreipęs nebuvo < ... > jis man pasakė, dink iš čia arba užmušiu ir iš karto pradėjo eiti link manęs. Aš tada gindamasis sudaviau grėblio plastmasine dalimi jam per dešinę ranką, po ko lūžo plastmasinė grėblio dalis, peilis iškrito iš jo rankų“ (1 t., b. l. 96-97). Taigi matyti, kad, įvykio vietoje nė neužsiminęs apie peilį ir juo tariamai sukeltą pavojų, kitą dieną T. O. aiškiai įvardino matęs būtent peilį, jį apibūdino, aiškino, jog reakcija į nukentėjusiojo rankose laikomą peilį privertė nuteistąjį suduoti grėbliu. Teisme nuteistasis laikėsi tos pačios pozicijos dėl peilio buvimo, tik teigė, kad sudavus grėbliu peilis iš nukentėjusiojo rankų neiškrito, dėl ko jis smūgiavo toliau (2 t., b. l. 161-168). Analizuojant nuteistojo parodymus, galima matyti, kad pastarojo nurodomos aplinkybės buvo koreguojamos, derinamos prie pasirinktos gynybinės pozicijos. Teisingai pastebėta, jog nepasitvirtino T. O. pirminiai parodymai apie tai, kad iškritus peiliui (primintina, kad teisme tvirtino, jog peilio iš nukentėjusiojo rankų taip ir neišmušė ir E. V. jį turėjo „iki paskutinės minutės“) atbėgusi L. L. paėmė peilį ir nubėgusi jį atidavė „ar tai N., ar tai E.“, po ko sugrįžo ir pradėjo bartis, keiktis ir pulti jį (T. O.). Vaizdo įrašo medžiaga tokius parodymus aiškiai paneigia, iš jos matyti, kad konflikto metu L. L. niekur nebuvo išbėgusi. Matyt, suprasdamas nurodytų teiginių neatitikimą objektyviai medžiagai bei siekdamas pateisinti, kad įvykio vietoje nebuvo rastas joks peilis (suprantama, kad T. O. apie tokią aplinkybę neužsiminus, atitinkamai nebuvo jokio pagrindo įvykio vietoje ieškoti minimo įrankio), teisme T. O. užsimena iš filmuotos medžiagos pamatęs, kaip konfliktui pasibaigus L. L. kažką susirenka iš įvykio vietos, o apeliaciniame skunde jau tvirtina, kad T. O. pargrįžus į namus L. L. kartu su E. V. susirenka nuo žemės daiktus, kurie neva buvo naudojami užpuolant ir žalojant T. O. Toks nuteistojo nenuoseklumas kelia pagrįstas abejones dėl nurodomų teiginių atitikimo tikrovei, juo labiau, kad apelianto minimoje vaizdo medžiagoje užfiksuoti veiksmai aiškiai paneigia, kad E. V. viso įvykio metu būtų galėjęs rankoje laikyti peilį (matyti, kad nukentėjusysis dengiasi rankomis, yra susilenkęs nuo gaunamų smūgių), juo labiau, dešinėje, kuri yra paveikta cerebrinio paralyžiaus (dešinio riešo vidutinio sunkumo spąstinė tetrafarezė).

15. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti ir tai, kad nepasitvirtino T. O. pirminiuose parodymuose nurodyta aplinkybė dėl to, kad E. V. tariamai jam spyrė (iš už nugaros) į klubą (2 t., b. l. 153-159, 172-176). Žinodamas, kad teismų procesiniais sprendimais buvo atmesti jo parodymai dėl spyrio koja sudavimo ir fizinio skausmo sukėlimo, T. O. pirmosios instancijos teisme ėmė teigti, kad jam tiesiog taip atrodė, jog buvo spirta, kadangi stipriai suskaudo smūgio vietą. Atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismui T. O. tvirtino, kad į jį buvo mestas ne obuolys, o akmuo, netgi nurodė, praėjus trims dienoms nuo įvykio (spalio 18 d.), suradęs tą akmenį, pastarasis gulėjo prie malkinės (2 t., b. l. 161-168). Apeliaciniame skunde gi tokia aplinkybė nebetvirtinama ir yra apsiribojama abstrakčiu teiginiu, kad buvo mestas „kažkoks daiktas“ (3 t., b. l. 1-13), kas aiškiai yra nutolę nuo pirminės pozicijos, kai atvykusiai pareigūnei S. K. nurodė, kad į jį buvo mestas obuolys. Taigi aptarti nuteistojo parodymai rodo, kad T. O., aiškindamas, kas privertė jį suduoti smūgius nukentėjusiajam, nebuvo nuoseklus. Matyti, kad pastarojo įvardintos aplinkybės kito, jų turinys keitėsi priklausomai nuo byloje užfiksuotų duomenų, visgi nė viena iš nuteistojo pateiktų situacijų neleidžia laikyti, kad T. O. būtų grėsęs neišvengiamas pavojus, nuo kurio siekdamas apsisaugoti jis įgijo teisę į būtinąją gintį.

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis itin daug dėmesio skiria vaizdo įrašo, kuris, anot apelianto, yra vienintelis objektyvus įrodymas, aptarimui. Galima sutikti, kad kieme filmavusios vaizdo kameros įraše užfiksuota medžiaga yra objektyvus duomuo, leidžiantis spręsti apie nagrinėjamą įvykį, tačiau tuo pačiu pabrėžtina, kad pats įvykis įraše yra matomas iš toli, galima stebėti tik bendrą vaizdą, dalis detalių neįžiūrimos. Skunde apeliantas analizuoja įrašą, smulkiai (sekundžių tikslumu) aptaria aplinkybes, tačiau pateikia jas subjektyviai. Nuteistojo vartojamos frazės, kaip, antai, „prie manęs, man nematant, 1,5 m atstumu prisiartina E. V.“ „iš skausmo krūpteliu“, „jis dešinėje rankoje turėjo daiktą, panašų į peilį“, „kad pataikyčiau į jo dešinę ranką ir išmuščiau iš jo rankos turimą daiktą < ... > užsimoju grėbliu“, „nutraukiau savo veiksmus, kadangi įsitikinau, jog įveikiau jo agresyvų užpuolimą, palaužiau jo puolamuosius veiksmus“, „E. V., neužbaigdamas savo agresyvius veiksmus, koliodamas mane necenzūriniais žodžiais, eina man iš paskos“ ir kt., rodo, jog įraše fiksuotos aplinkybės yra perteikiamos per T. O. matymo ir supratimo prizmę. Priešingai nei nurodo apeliantas, iš įrašo medžiagos negalima spręsti pastarąjį buvus jo sveikatai ir gyvybei grėsmingoje situacijoje, kurioje buvo priverstas gintis nuo E. V. veiksmais sukelto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi.

17. Nagrinėjamam įvykiui aktuali įrašo dalis prasideda nuo 18:24:55 val., kurioje užfiksuotas tolumoje, iš už krūmų pasirodantis T. O. Pastebėtina, kad skunde apeliantas įrašą analizuoja nuo kiek vėlesnės dalies (18:25:25 val.), nutylėdamas ankstesnes 30 sek., kai, sprendžiant iš nukentėjusiojo, liudytojos L. L., o ir paties T. O. ikiteisminiame tyrime duotų parodymų, kaip tik jau buvo prasidėjęs konfliktas. Iš minėtų asmenų parodymų galima spręsti, jog konfliktas kilo iki vaizdo įraše matomų aplinkybių, kai iš kiemo į sodą ateinantis E. V. užsimojęs kažką meta į T. O. Ginčas prasidėjo dėl obuolių, kuriuos T. O. ir L. L. permetinėjo vienas į kito pusę. Tuo metu buvo ir E. V., anot T. O., pastarasis kažką burbėjo, be to, išsitraukęs telefoną ėmė dar ir filmuoti (pastaroji aplinkybė nėra įrodyta). Anksčiau nurodytoje įrašo atkarpoje (nuo 18.24:55) galima matyti, kaip iš už krūmų pasirodęs skubiai judantis T. O. pasilenkęs pasiima grėblį ir vėl grįžta atgal už krūmų, vedančių link E. V. kiemo dalies pusės. Atsižvelgiant į parodymus, galima spręsti, kad iki tol jau buvo įvykęs apsimėtymas obuoliais, suprantama, jog kilusi situacija buvo konfliktinė, tad, nepriklausomai nuo to, jog konkrečiai E. V. tuo metu obuolių nemėtė, pats žodinio konflikto kilimas kieme nekelia abejonių, dėl ko kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas neva kaip neįrodyta turi būti pašalinta kaltinimo dalis „< ... > kieme, žodinio konflikto metu < ... >“.

18. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis vaizdo įrašo medžiagą vertina kaip patvirtinančią jį gynusis nuo pavojingo, realiai pradėto ir toliau vykusio, sveikatai ir gyvybei gresiančio kėsinimosi, teisėjų kolegija su tuo sutikti niekaip negali. Priešingai, vaizdo įrašas patvirtina nukentėjusiojo E. V., taip pat liudytojų L. L., N. R. (šios nors ir yra artimos nukentėjusiajam, tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į duotų parodymų turinį ir atitikimą bylos medžiagai, pagrįstai įvertinta kaip nesudaranti pagrindo konstatuoti liudytojų suinteresuotumą), A. D. parodymus. Nors liudytojai, ypač N. R. ir A. D., aplinkybes matė ne pilnai, tačiau ta dalis, kurias pastarieji fiksavo, atitinka objektyvią medžiagą.

19. Siekdamas pagrįsti savo poziciją, jog buvo užpultas, apeliantas akcentuoja E. V. veiksmus, kuriais kažkas metama į T. O. Aplinkybė dėl to, kad būtent nukentėjusysis, artėdamas link apelianto, kažką meta, skunde nurodoma iš esmės teisingai (šioje dalyje atmestini E. V. parodymai, kuriuose šis neigė daikto metimą). Nors iš įrašo negalima įžiūrėti mesto daikto (nuosprendyje pažymėta, jog galimai mestas obuolys, kas išties galėjo būti, tačiau aiškiai nenustačius tokios aplinkybės, konkretus daiktas neįvardintinas), tačiau akivaizdu, kad pats veiksmas, juolab, dar iki tol kilusio žodinio konflikto kontekste, nebuvo tokio pobūdžio ir apimties, dėl ko E. V. veiksmai būtų vertinami kaip ypač agresyvūs ir puolamieji, kas kaip tik tvirtinama apeliaciniame skunde. Nepriklausomai nuo to, ar mestas daiktas pataikė į T. O., ar nuskriejo pro šalį (skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad reaguodamas nuteistasis daikto išsilenkia, t. y., galima suprasti, jog laikoma, kad į nuteistąjį nebuvo pataikyta), užfiksuotos situacijos kontekste (įrašo dalis nuo 18:25:33 val.) nesudarė T. O. jokio pagrindo pasijusti atsidūrus pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi situacijoje. Matyti, kad pastarasis iš esmės tuo pačiu metu atkiša grėblį, juo užsimoja ir juda link E. V. ir beveik iš karto turimu minėtu įrankiu ima smūgiuoti. Nuteistojo veiksmai yra aktyvūs ir intensyvūs (pasitvirtino kaltinimo dalis dėl ne mažiau nei dviejų smūgių sudavimo į nugaros ir galvos sritis), matyti, kaip po smūgio ant žemės nukrenta grėblio dalis, tuo tarpu E. V. niekaip nebando gintis nuo apelianto, pastarasis tik nusisuka nuo T. O., gūžiasi, susilenkia, dengiasi rankomis (nukentėjusiajam smūgiuojama ir iš nugaros). Priešingai nei nurodoma skunde, po suduotų smūgių nukentėjusysis nesiveja T. O. Iš įrašo (nuo 18:25:44 val.) matyti, kaip E. V. viso labo paeina porą žingsnių paskui T. O. (šis, užėjęs už pastato sienos, trumpai išnyksta iš matymo zonos, tačiau netrukus vėl pasirodo), tačiau prie jo pilnai neprieina, juo labiau, neprisiliečia, o, T. O. apsisukus ir pradėjus eiti link jo (E. V.), nukentėjusysis išsyk nusisuka nuo T. O. ir susiima rankomis, po ko matyti atbėganti L. L. Skunde teigiama, kad pastaroji agresyviai ir greitai bėgo link nuteistojo, dėl ko šis buvo priverstas nušokti žemyn nuo sode buvusio apie 1,5 skardžio. Sprendžiant iš įrašo ir vertinant įvykio metu susiklosčiusią bendrą situaciją, galima teigti, kad L. L. buvo nepatenkinta, apklausta pati neneigė žodžiais aiškinusi santykius su T. O., atbėgusi ramino E. V. Visgi svarbiausia yra tai, kad nei jos, nei E. V. veiksmai nesudarė apeliantui jokio tiesioginio pavojaus, kas aiškiai matyti iš vaizdo medžiagos. Nors L. L. apeliantas be jau nurodyto žodinio pobūdžio puolimo kaltina kartu su E. V. bandant jį (T. O.) nustumti nuo sode buvusio skardžio, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad atbėgus minėtai liudytojai T. O. (matyt, suprasdamas, kad pastaroji yra kur kas stipresnė nei nukentėjusysis) pats nušoka žemyn.

20. Pakankamai reikšmingomis laikytinos tolesnės aplinkybės. Antai, T. O., įrodinėdamas nukentėjusiojo E. V. veiksmais jam sukeltą pavojų, prie kurio dar esą prisidėjo ir agresyviai į sodą atbėgusi L. L., netrukus (daugmaž po 30 sekundžių) be didesnių sunkumų grįžta atgal (pats užlipa į sodo dalį, kurioje vyko nagrinėjamas konfliktas), nors mato, kad tiek E. V., tiek L. L. tebebuvo sode (iš esmės toje pačioje vietoje). Maža to, T. O. grįžta ne tuščiomis rankomis, o laikydamas jose medinį tašą. Akivaizdu, kad toks apelianto elgesys įrodinėjamos būtinosios ginties situacijos kontekste yra sunkiai suprantamas ir nesuderinamas su keliama versija dėl jam grėsusio pavojaus. Nors skunde tikinama neva nuteistasis tik norėjo pargrįžti į namus ir paskambinti policijai, o pagalį pasiėmė, siekdamas atgrasyti L. L. nuo smurto, tuo pačiu pabrėžiant, jog sugrįžimas į namus buvo galimas tik einant per sodą ir tą vietą, kurioje stovėjo E. V. ir L. L., tokie teiginiai kelia pagrįstas abejones. Jeigu apeliantui išties būtų grėsęs pavojingas, akivaizdus ir realus kėsinimasis (iki nušokant žemyn bei paskui atgal sugrįžtant į sodą), pastarasis nebūtų po keliasdešimt sekundžių sugrįžęs atgal, tokiu būdu vėl patekdamas į jo sveikatai ar netgi gyvybei pavojingą situaciją. Vis dėlto T. O. pasirenka priešingą elgesio variantą, nešinas mediniu tašu užlipa viršun į sodą ir iškart užsimoja prieš E. V., nors šis tuo metu nė žingsnio nebuvo žengęs į apelianto pusę. Suprantama, kad toks veiksmas priverčia tiek nukentėjusįjį, tiek L. L. reaguoti, tačiau svarbiausia yra tai, kad nė vieno iš jų veiksmai nesudarė apeliantui jokio tiesioginio pavojaus, kuo galima įsitikinti peržiūrėjus vaizdo medžiagą (nuo 18:26 val.). Tai, kad nukentėjusysis ir/ar liudytoja neliko nesijudindami stovėti vietoje ar, tikėtina, išsakė pretenzijas, galimai pavartodami ir necenzūrinius žodžius (teiginiai apie nurodytų asmenų aktyvų bandymą nustumti apeliantą nuo skardžio atmestini kaip aiškiai nepasitvirtinę), nesudarė pagrindo T. O. panaudoti atsineštą medinį tašą, suduodant juo nukentėjusiajam ne mažiau kaip du kartus į nugaros sritį. Nors pastarąją aplinkybę T. O. ginčija ir tvirtina tašu tik mojavęs, vis dėlto nukentėjusysis, liudytojai L. L., A. D. parodė, kad E. V. buvo smūgiuota į nugaros sritį. Vaizdo įraše sunku įžvelgti smūgių sudavimą/pataikymą į nurodytą kūno sritį, tačiau pats įrašas iš esmės nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų nepaneigia, neprieštarauja ir specialisto išvadai.

21. Taigi, atsižvelgdama į visus anksčiau išdėstytus, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus, motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti, jog T. O. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisėtas. Priešingai nei tvirtinama nuteistojo apeliaciniame skunde, pastarojo kaltė yra pilnai įrodyta, BK 28 straipsnio nuostatos netaikytos pagrįstai, nenustačius, jog nuteistajam grėsė pavojingas, akivaizdus bei realus pavojus, suteikiantis teisę į būtinąją gintį. Nors apeliaciniu skundu prašoma pasisakyti dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, tačiau toks klausimas plačiau neaptartinas. Šioje vietoje pažymėtina, kad iš BK 28 straipsnio 3 dalies formulavimo matyti, kad būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik sunkaus sveikatos sutrikdymo ir gyvybės atėmimo atvejais (viena iš būtinųjų sąlygų veiką vertinti kaip būtinosios ginties ribų peržengimą).

22. Papildomai pažymėtina nesant nustatyta, jog E. V. siekė pažeisti ar pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje, pastarasis neatliko jokių aktyvių veiksmų, neturėjo įrankių, be to, jėgų santykis buvo aiškiai nepalankus nukentėjusiajam, kuriam nustatytas neįgalumas. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, pastarąją aplinkybę nuteistasis bando iš dalies sumenkinti, pabrėždamas neva E. V. nors ir šlubčiodamas, tačiau bėgioja, nors dešinę valdo nepilnai, tačiau gali šia ranka atlikti norimus veiksmus, be to, vijosi T. O., buvo agresyvus, net L. L. turėjo pastarąjį drausminti, atitraukti ir parvesti į namus. Pasisakydama dėl minėtų teiginių, teisėjų kolegija pažymi, jog galėjimas atlikti tam tikrus veiksmus savaime dar nereiškia, kad asmuo geba ir pasipriešinti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvus dėl kvalifikuojančio požymio (bejėgiškos būklės), teismo išvados yra aiškios, atitinkančios medicininius dokumentus bei specialisto išvadą, argumentai dėl minėtos nuosprendžio dalies iš naujo nekartotini. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas akcentavo, jog nagrinėjamo įvykio metu T. O. buvo sužalotas, be to, yra priverstas jau dvejus metus vartoti vaistus, visgi bylos medžiagoje nėra nei vieną, nei kitą aplinkybę patvirtinančių duomenų. Byloje esančiame 2019 m. rugsėjo 23 d. apžiūros protokole konstatuota, jog, nesant objektyvių traumavimo požymių, įvertinus klinikinio tyrimo duomenis, nėra pagrindo nustatyti sveikatos sutrikdymo mąstą (2 t., b. l. 17-19). Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų apie nuteistojo vartotus ir, kaip galima suprasti iki pat šiol vartojamus medikamentus, juo labiau, sąsajas tarp galimo vaistų vartojimo bei 2018 m. spalio 15 d. analizuojamo įvykio.

23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinio proceso tvarka, nenustatė, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK normas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

24. Nors atsižvelgiant į nuteistojo apeliacinio skundo turinį argumentai dėl netinkamai paskirtos bausmės ir nėra išsakomi, tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog apkaltinamasis nuosprendis T. O. priimtas pagrįstai, pažymi, kad bausmės klausimas išspręstas taip pat tinkamai. Žemesnės instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam T. O. bausmę, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties bei skyrė įstatymo numatytą bausmės rūšį, jos dydį nustatydamas ženkliai mažesnį nei galimą skirti vidurkį, bei, vadovaudamasis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tokia teismo paskirta bausmė yra proporcinga apelianto padarytiems nusikalstamiems veiksmams, nelaikytina per griežta ir netinkama. Taip pat skundžiamame nuosprendyje motyvuotai išspręsti ir civilinių ieškinių, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų klausimai, dėl kurių daryti kitokias išvadas nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. O. apeliacinį skundą atmesti.