Kauno apygardos teismo sprendimas, e2-1374-480/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-06-27
Bylos Nr.: e2-1374-480/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00083-2016-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Albina Rimdeikaitė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių agrofirma“
Advokatai: Deividas Poška, Paulius Svirskis, Jurgita Jurkšaitytė

Kategorijos

3.1.7.5Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

Civilinė byla Nr. e2-1374-480/2016Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00083-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.5.; 3.2.6.1. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė,sekretoriaujant Reginai Mockevičienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ atstovams D. D., advokatui Pauliui Svirskiui ir advokatei Jurgitai Jurkšaitytei,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių agrofirma“ atstovams K. V. ir advokatui Deividui Poškai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kaišiadorių agrofirma“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo bei pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių agrofirma“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rivona“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė UAB „Rivona“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašo pripažinti 2013-04-02 įskaitymą 191 134,34 Eur sumai, kuriuo atsakovė UAB „Kaišiadorių agrofirma“ įskaitė 191 134,34 Eur reikalavimą, kylantį iš 2013-03-19 PVM sąskaitos faktūros KAV Nr.21349, į ieškovės UAB „Rivona“ reikalavimą, kylantį iš 2013-09-19 PVM sąskaitos faktūros RKZ Nr.000015477, neteisėtu, ir priteisti ieškovei iš atsakovės 185 568,29 Eur dydžio skolą, 30 504,37 Eur palūkanas, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepime į priešieškinį su priešieškiniu nesutinka, prašo jo netenkinti.

Šalies argumentai

Ieškovės atstovai ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti, priešieškinį atmesti. Ieškovės atstovai nurodė, kad šalys 2010-06-08 sudarė gamybos sutartį Nr. 2010-016-10, kuria atsakovė įsipareigojo paskersti ieškovės tiekiamas kiaules, galvijus, veršelius, avis bei atlikti skerdienos sudalinimo bei gautos produkcijos paskirstymo paslaugas, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už atliktas paslaugas atsakovei šioje sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovė 2013-02-18 atliko UAB „Kaišiadorių agrofirma” mėsos skerdienos, priklausančios ieškovei, inventorizaciją, kurios metu buvo nustatyta, jog 2013 m. vasario mėnesį ieškovei priklausančios skerdienos likutis atsakovės bendrovėje turėjo būti apie 135 t, tačiau buvo rasta tik apie 10,7 t, kurios iš atsakovės buvo išgabentos į „Norfa” prekybos centrus. Atsakovės vadovas paaiškino, kad daugiau UAB „Rivona” priklausančios mėsos produkcijos bendrovėje nėra, nes ji yra parduota. Susitikimas, kuriame dalyvavo UAB „Norfos mažmena“ direktorius L. Č., UAB „Rivona“ direktorius D. D. ir UAB „Kaišiadorių agrofirma“ direktorius K. V., buvo įrašinėjamas. Įrašas patvirtina, kad atsakovės vadovas pripažino žalą ir žadėjo ją atlyginti, todėl vėliau jis paprašė išrašyti sąskaitą faktūrą. Ieškovė 2013-03-19 išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą RKZ Nr.000015477 bendrai 822 525,10 Lt (238 219,73 Eur) sumai, o K. V. šią PVM sąskaitą faktūrą priėmė ir pasirašė, su joje nurodyta suma sutiko. Sąskaitoje buvo nurodyta, kad įsiskolinimas turi būti padengtas iki 2013-04-25. 2013-04-02 ieškovė gavo iš atsakovės raštą dėl tarpusavio atsiskaitymų su išrašyta 2013-03-19 PVM sąskaita faktūra KAV Nr. 21349 728 677,81 Lt (211 039,68 Eur) sumai už tariamą skerdienos likučių saugojimą 2010-2013 metais. Atsakovė pareiškė, kad tariamai nėra skolinga ieškovei, o ieškovė yra skolinga atsakovei 162 576,45 Lt (47 085,39 Eur). Ieškovė su atsakovės išrašyta 2013-03-19 PVM sąskaita faktūra ir joje nurodyta suma už tariamą skerdienos likučių saugojimą 2010-2013 metais niekada nesutiko ir šių sumų nepripažino bei kreipėsi į prokuratūrą dėl galimos nusikalstamos veikos. Tačiau ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti motyvuojant tarp šalių susiklosčiusiais civiliniais santykiais. Ieškovės vertinimu, išrašydamas nurodytą PVM sąskaitą faktūrą K. V. apgaule siekė išvengti prievolės padengti žalą dėl užvaldytos iš UAB „Rivona“ gautos mėsos. Jeigu būtų buvęs realus UAB „Rivona“ įsiskolinimas už saugojimą, atsakovės vadovas nebūtų sutikęs su PVM sąskaitoje faktūroje RKZ Nr.000015477 nurodyta skola bei nebūtų sutikęs ją apmokėti iki 2013-04-25. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė pripažino ieškovės 2013-03-19 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą RKZ Nr.000015477 bendrai 822 525,10 Lt (238 219,73 Eur) sumai, apie tai atsakovė nurodo savo 2013-04-02 pranešime dėl įskaitymo. 2013-04-04 UAB „Rivona“ perleido reikalavimo teises į UAB „Kaišiadorių agrofirma“ UAB „Termotransportas“ pagal 2013-04-04 reikalavimo perleidimo sutartį 19 218,37 Lt (5 566,02 Eur) sumai, todėl atsakovės skola ieškovei yra 640 730,19 Lt (185 568,29 Eur). Nors atsakovė nurodė, jog skerdienos likučius saugojo nuo 2010 m., tačiau iki pat trūkumų nustatymo nebuvo reiškusi jokių pretenzijų dėl likučių saugojimo ir nebuvo išrašiusi nei vienos PVM sąskaitos faktūros. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad sutarties galiojimo metu saugojo sutarties pagrindu pagamintą produkciją. Atsakovės pateikti duomenys, sisteminis sutarties aiškinimas ir kiti rašytiniai įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pagaminta produkcija atsakovės nebuvo saugoma. Vadovaujantis įstatymų nuostatomis, atsakovė buvo atsakinga už savalaikį ir tinkamą laikymo/saugojimo paslaugos, jeigu tokia buvo teikiama, apskaitymą ir duomenų kaupimą. Todėl atsakovės pasiteisinimas, kad ji visus duomenis buvo tariamai įtraukusi į ieškovės apskaitą, todėl juos prarado, kai jai buvo atimtos galimybės prieiti prie ieškovės apskaitos, yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Duomenys apie saugojimo paslaugą turėjo būti kaupiami atsakovės apskaitoje. Aplinkybė, kad atsakovė neturėjo tikslių duomenų, kiek laiko ir kokį tiksliai kiekį produkcijos saugojo, patvirtina, kad atsakovė produkcijos nesaugojo, o naudojo ją saviems tikslams. Atsakovė bijojo, kad ieškovė nepasiims paskerstos mėsos ir atsakovė neturės kur jos padėti, todėl šalys papildomai sutarties 2.1.5. punkte numatė ieškovės pareigą išsivežti produkciją per 5 dienas, o tuo atveju, jeigu produkcija nebus išsivežta per 5 dienas, už papildomą produkcijos laikymą, atsakovė turėjo teisę skaičiuoti 10 Lt/parą mokestį už kiekvieną produkcijos toną. Ieškovė su nurodyta nuostata sutiko, nes buvo užtikrinta, kad pagamintą produkciją išsiveš tą pačią, o vėliausiai kitą dieną, kadangi siekė prekiauti kuo šviežesne produkcija, siekė „Norfa“ prekybos centruose išlaikyti kuo ilgesnius pagamintos produkcijos galiojimo terminus. Ieškovė kategoriškai neigia atsakovės jokiais duomenimis nepagrįstus teiginius apie tariamas atsakovės pretenzijas ieškovei dėl saugomos skerdienos ir reikalavimų už tai atsiskaityti. Faktas, kad atsakovė, pateikdama priešieškinį, tikslino 2013-03-19 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 21349, patvirtina ieškovės poziciją, kad atsakovės reikalavimas 2013-04-02, kai buvo atliktas ieškovės ginčijamas įskaitymas, buvo neapibrėžtas, neaiškus, todėl įskaitymas buvo atliktas neteisėtai ir ieškovės ieškinys privalo būti patenkintas pilnai.

Atsiliepimas

Atsakovė „Kaišiadorių agrofirma“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, taip pat priešieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti iš ieškovės UAB „Rivona“ 42 925,45 Eur skolą, 6 037,29 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė, bylos nagrinėjimo metu atsižvelgiant į naujus skaičiavimus, prašė teismo tenkinti priešieškinį dalyje dėl 5 030,60 Eur skolos ir 1 525,78 Eur netesybų priteisimo.

Atsakovės atstovai nurodė, kad ne atsakovė yra skolinga ieškovei, bet priešingai - ieškovė yra skolinga atsakovei už suteiktas paslaugas pagal sutartį. Ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina mišriąja sutartimi, turinčia be kita ko ir pasaugos sutarties elementų. Ieškovė turi pareigą atsiskaityti su atsakove už jos produkcijos saugojimą ir sandėliavimą 2010-2013 m. Sutarties nuostata yra aiški ir tiksli, todėl ieškovė suprato, jog prisiima sutarties 2.1.5 p. nurodytas pareigas - mokėti atsakovei už produkcijos saugojimą ir sandėliavimą, jei produkcija per 5 dienas nuo jos pagaminimo dienos nėra išsivežama. Ieškovei buvo žinoma, koks jai priklausantis produkcijos kiekis yra sandėliuojamas ir saugomas atsakovės šaldymo patalpose, nes atsakovės administracinėse patalpose buvo sumontuota ieškovės kompiuterinė ir programinė įranga; atsakovė, paskerdusi ieškovės gyvulius, paruošdavo skerdimo ir kokybės vertinimo aktus bei atlikdavo ieškovės produkcijos pajamavimą. Kiekvieno mėnesio pabaigoje atsakovė atlikdavo ieškovės produkcijos, sandėliuojamos ir saugomos atsakovės šaldymo patalpose, inventorizaciją ir duomenis suvesdavo į ieškovės kompiuterio programinę įrangą. Atsakovė papildomai paruošdavo kiekvieno mėnesio ieškovės produkcijos likučių suvestines. Jokios pretenzijos dėl tariamo produkcijos trūkumo atsakovei nebuvo reiškiamos. Be to, ieškovės atstovai atsakovę kontroliuodavo kiekvieną mėnesį, todėl jei produkcijos būtų iš tiesų trūkę, jos trūkumas būtų buvęs nustatytas. Ieškovės teiginiai, kad atsakovė 2010-2013 m. nesandėliavo ir nesaugojo ieškovės produkcijos (ją išvaistė), yra visiškai nepagrįsti ir paneigti ikiteisminio tyrimo institucijų. PVM sąskaita faktūra už ieškovės produkcijos sandėliavimą ir saugojimą buvo išrašyta 2013-03-19 tik todėl, kad ieškovė, kuri buvo pagrindinis atsakovės klientas (užsakovas), atsiskaitymo už teikiamą sandėliavimo ir saugojimo paslaugą klausimą vis nukeldavo į ateitį, o atsakovei teko nuolaidžiauti ieškovei ir taikstytis su jos neveikimu. Ieškovei buvo žinoma sutarties 2.1.5 p. nuostata, duomenys apie produkcijos likučius, sandėliuojamus ir saugomus atsakovės šaldymo patalpose, kuriuos ji galėjo gauti ištisą parą, todėl darytina išvada, jog ieškovė nepagrįstai delsė spręsti atsiskaitymo už teikiamą sandėliavimo ir saugojimo paslaugą klausimą. Ieškovei neteisėtai nutraukus sutartį ir iš atsakovės patalpų išsigabenus visą jai priklausančią kompiuterinę bei programinę įrangą, atsakovė nebegalėjo atlikti tikslių ieškovės produkcijos, kurią sandėliavo ir saugojo savo šaldymo patalpose, skaičiavimų. Atsakovė ne kartą prašė ieškovės pateikti produkcijos, kurią sandėliavo ir saugojo savo šaldymo patalpose 2010-2013 m., atsargų likučių duomenis, tačiau ieškovė į prašymus nereagavo, kas rodo jos nesąžiningumą ir siekį išvengti tinkamo prievolių vykdymo (atsiskaitymo) pagal sutartį. Tikroji sutarties nutraukimo priežastis buvo ne tariamas produkcijos trūkumas, o ieškovės siekis išvengti prievolės atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Atsakovė skaičiavimus, susijusius su ieškovės produkcijos sandėliavimu ir saugojimu 2010-2013 m., pagrindė šviežios mėsos sandėlio likučių suvestinėmis, todėl ieškovė, nesutikdama su atsakovės skaičiavimais, turėjo galimybę juos motyvuotai ginčyti, teikti savo skaičiavimus, tačiau to nedarė. Ieškovė klaidina teismą teigdama kad 2013-02-18 atsakovės patalpose buvo atlikta visos ieškovės produkcijos inventorizacija, kadangi ieškovės įgalioti asmenys apžiūrėjo tik dalį ieškovės produkcijos ir tik dalis ieškovės produkcijos buvo išgabenta. Ieškovės pateiktame 2013-02-18 patikrinimo akte fiksuojamas tik viename atsakovės šaldytuve buvęs ieškovės produkcijos kiekis. Ieškovė negalėjo pasiimti visos savo produkcijos, nes likęs ieškovės produkcijos kiekis buvo skirtas padengti ieškovės įsiskolinimą atsakovei už produkcijos sandėliavimą ir saugojimą. 2013-02-22 vykusio pokalbio metu nebuvo diskutuojama apie kiaulienos skerdeną, kurią atsakovė 2013-03-19 įsigijo iš ieškovės sąskaitos pagrindu, bei apie ieškovės įsiskolinimą atsakovei už produkcijos sandėliavimą ir saugojimą, nes šią ieškovės skolą turėjo padengti atsakovės patalpose likusi ieškovės produkcija, kuri atsakovei buvo parduota 2013-03-19 sąskaitos pagrindu. Tarp šalių nėra ginčo, jog „Norfa“ prekybos centrai teikdavo produkcijos užsakymus atsakovei. Kadangi „Norfa“ prekybos centrai užsakinėdavo „S“ raumeningumo klasės skerdenas, o paskerdus ieškovės kiaules būdavo gaunamos ne tik „S“ raumeningumo klasės skerdenos, bet ir „E“, „U“, „R“, „O“, „P“. Produkcijos kiekis, kurio neužsakydavo „Norfa“ prekybos centrai („E“ ir „U“ raumeningumo klasių skerdenų), likdavo atsakovės šaldymo patalpose, būdavo užšaldomas iki -18 °C temperatūros ir, remiantis sutarties 2.1.5 p., sandėliuojamas bei saugomas. Pretenzijų dėl produkcijos likučių, sandėliuojamų ir saugomų atsakovo šaldymo patalpose, atsakovė iš ieškovės iki pat vienašališko sutarties nutraukimo negavo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas, priešieškinis atmestinas

Vienas pagrindinių civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų – sutarties laisvės principas – lemia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Civilinių teisinių santykių įvairovė lemia ir tai, kad šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju taikytinos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Taigi, šalys gali laisvai susitarti dėl bet kokių sutarčių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymų normoms, o įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek nesureguliuota sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Media House“ v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. 3K-3-118-248/2016).

UAB „Rivona“ (toliau – ieškovė) ir atsakovė UAB „Kaišiadorių agrofirma“ (toliau – atsakovė) 201-06-08 sudarė Gamybos sutartį Nr. 2010-016-10 (toliau – Sutartis, ieškinio 1 priedas), kuria atsakovė įsipareigojo paskersti ieškovės tiekiamas kiaules, galvijus, veršelius, avis bei atlikti skerdienos sudalinimo bei gautos produkcijos paskirstymo paslaugas, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už atliktas paslaugas atsakovei šioje sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 1.1 p.). Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Sutartį ruošė ieškovė, tačiau atsakovė ją pasirašė susipažinusi su visomis Sutarties sąlygomis.

Bylos medžiaga nustatyta, kad po 2013-02-18 atsakovės patalpose atlikto atvėsintos kiaulienos skerdienos (puselių) perskaičiavimo ir patikrinimo metu radus 282 kiaulienos puseles (UAB „Kaišiadorių agrofirma“ patikrinimo aktas 2013-02-18, ieškinio 2 priedas), UAB „Rivona“ 2013-03-19 išrašė UAB „Kaišiadorių agrofirma“ PVM sąskaitą faktūrą KAV Nr. RKZ000015477 bendrai 822 525,10 Lt (238 219,73 Eur) sumai už kiaulienos skerdienas, kurią pasirašytinai apmokėjimui priėmė atsakovės direktorius K. V. (ieškinio 4 priedas). 2013-04-02 rašte Dėl tarpusavio atsiskaitymo, kurį gavo ieškovė, atsakovė pripažįsta, kad už kiaulienos skerdieną („S“, „E“, „U“ kategorijos) ieškovei yra skolinga 822 525,10 Eur, tačiau ir ieškovė už suteiktas paslaugas nėra pilnai atsiskaičiusi ir yra skolinga 162 576,45 Eur, o pagal Sutarties 2.1.5 punktą ieškovė atsakovei yra skolinga 728 677,81 Lt, tokiu būdu darydama išvadą, jog ne atsakovė, o ieškovė atsakovei yra skolinga 68 729,16 Lt, prie rašto prideda 2013-03-19 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 21349 už sandėliavimo paslaugą laikotarpiu 2010 m. rugsėjis – 2013 m. vasaris bendrai 728 677,81 Lt sumai, apytikslius kiaulių skerdienos „E“ ir „U“ kategorijų sandėlio likučius 2010 – 2013 m., rašte pažymėjusi, kad PVM sąskaita faktūra paruošta neturint pilnos informacijos apie 2010 - 2013 m. atsargų likučius bei prašo pateikti šią informaciją (ieškinio 5 priedas). 2013-05-02 ieškovė pareiškė pretenziją atsakovei apmokėti 822 525,10 Lt skolą už suteiktas paslaugas pagal 2013-03-19 PVM sąskaitą faktūrą KAV Nr. RKZ000015477 (ieškinio 6 priedas). 2013-04-04 Reikalavimo perleidimo sutartimi 2013/04/04 UAB „Rivona“ perleido UAB „Termotransportas“ savo reikalavimą 19218,37 Lt (5 566,02 Eur) sumai į UAB „Kaišiadorių agrofirma“ (ieškinio 7 priedas). 2013-12-16 pranešimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, ieškovė informavo atsakovę, jog po įskaitymo UAB „Kaišiadorių agrofirma“ skolinga UAB „Rivona“ 640 730,19 Lt (185 568,29 Eur) pagal 2013-03-19 PVM sąskaitą faktūrą KAV Nr. RKZ000015477 (ieškinio 8 priedas). Tokiu būdu, ieškovė neginčija atsakovės 2013-04-02 įskaitymo 162 576,45 Lt (47 085,39 Eur) sumai, o 2013-12-16 pranešimu ir pati nurodo, kad atlieka priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą šioje sumoje. UAB „Rivona“ 2013-03-21 pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros Kaišiadorių r. apylinkės prokuratūrą dėl to, kad UAB „Kaišiadorių agrofirma“ ir/ar jos vadovas K. V. galimai neteisėtai užvaldė dalį iš UAB „Rivona“ gautos mėsos, padarydami minimaliai 822 525,10 Lt žalą. 2015-06-09 Kauno apygardos teismo nutartis yra galutinis procesinis sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kurioje konstatuota, jog UAB „Rivona“ turi visas galimybes savo galimai pažeistas teises ginti civiline tvarka (ieškinio 9, 10 priedai). Pareikšdama ieškinį, ieškovė prašo pripažinti 2013-04-02 įskaitymą 191 134,34 Eur (659 948,65 Lt (728 677,81 – 68729,16=659 948,65)) sumai neteisėtu ir priteisti iš atsakovės 185 568,29 Eur skolą, 30 504,37 Eur palūkanų. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti 42 925,45 Eur skolą, 6 037,29 Eur delspinigių, nes gautos medžiagos pagrindu atsakovė atliko tikslius ieškovės produkcijos, kurią sandėliavo ir saugojo savo šaldymo patalpose 2010 – 2013 m. atsargų likučių skaičiavimus, remiantis Sutarties 2.1.5, 4.2 punktais. Bylos nagrinėjimo metu atsižvelgiant į naujus skaičiavimus, prašė teismo tenkinti priešieškinį dalyje dėl 5 030,60 Eur skolos ir 1 525,78 Eur netesybų priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs sutarties turinį, tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, jog tarp šalių buvo susiklostę atlygintinų paslaugų sutartiniai teisiniai santykiai (CK 6.716 straipsnio 1 dalis) su tam tikros apimties pasauga (Sutarties 2.1.5 p., CK 6.830 straipsnio 1 dalis), turintys ir rangos (Sutarties 1.1 p.), pirkimo – pardavimo (Sutarties 2.2.8) sutarties bruožų.

CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais (CK 6.720 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.830 straipsnio 1 dalį, pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Vertinant bendrame bylos aplinkybių kontekste, Sutarties 2.1.5. sąlyga, numatanti, jog jei per 5 (penkias) kalendorines dienas nuo jos pagaminimo dienos produkcija nebuvo išvežta, tai gamintojas (t. y. atsakovė) už papildomą produkcijos laikymą užsakovui (t. y. ieškovei) skaičiuoja 10,00 Lt/parai (be PVM) už toną pagamintos produkcijos laikymo/saugojimo mokestį, o užsakovas už šią paslaugą įsipareigoja papildomai apmokėti pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, neįpareigojo atsakovės tiesiogiai nuolat teikti ieškovei pasaugos paslaugas, tačiau akivaizdu, kad įtraukdamos tokią nuostatą į Sutartį, šalys turėjo tikslą užtikrinti ieškovės turto saugumą, nes atsižvelgiant į pagamintos produkcijos specifiką, saugoma virš 5 dienų kiaulienos skerdiena buvo užšaldoma (-18C).

Nagrinėjamoje byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovės reikalavimo atlyginti produkcijos saugojimo išlaidas pagrįstumo.

Ieškovė teigia, kad atsakovė nesaugojo ieškovės skerdienos, kaip tai numatyta Sutarties 2.1.5 punkte. Atsakovė įsitikinusi, kad skerdimo ir kokybės vertinimo aktai (priešieškinio 7 priedas), ieškovės prekių apyvartos žiniaraščiai (atsiliepimo į ieškinį 9 priedas), ieškovės pardavimų UAB „Norfos mažmena“ išklotinės (priešieškinio 8 priedas), sandėlio likučio suvestinės (atsiliepimo į ieškinį 3 priedas) ir jų pagrindu atlikti skaičiavimai patvirtina ieškovės skolą atsakovei už produkcijos („E“ ir „U“ raumeningumo klasių skerdienų) sandėliavimą ir saugojimą 2010 – 2013 metais.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2010-06-08 tarp šalių sudaryti ir pradėta vykdyti Sutartis buvo nutraukta 2013 m. vasario mėn. (21 d.). Nors šalys nurodo skirtingas Sutarties nutraukimo priežastis, ieškovė - kad paaiškėjus 34 d. pavėlintam produkcijos pajamavimui ir neradus atsakovės patalpose tariamai saugotos trūkstamo produkcijos kiekio, atsakovė tikrąja Sutarties nutraukimo priežastimi įvardija ieškovės siekį išvengti prievolės atsiskaityti už suteiktas paslaugas pagal Sutartį, tačiau ginčo dėl sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo nėra, kaip ir dėl fakto, jog vienintelę PVM sąskaitą faktūrą Nr. 21349 už sandėliavimo paslaugą 2010 m. rugsėjo – 2013 m. vasario mėn. laikotarpiu bendrai 728 677,81 Lt sumai atsakovė išrašė 2013-03-19, t. y. jau po Sutarties nutraukimo. 2013-02-18 ieškovės atstovams UAB „Kaišiadorių agrofirma“ patalpose atliekant atvėsintos kiaulienos skerdenos (puselių) perskaičiavimus, buvo rasta tik 282 vnt. kiaulienos puselių (apie 10,7 t), nors, ieškovės teigimu, turėjo būti apie 135 t. Atsakovės direktorius K. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu (atsiliepimo į ieškinį 1 priedas, 2014-11-14 nutarimas), tiek nagrinėjant bylą teisme paaiškino, kad ieškovei buvo leista pasikrauti tokį mėsos kiekį, kad likusiu pasidengtų UAB „Kaišiadorių agrofirma“ ir UAB „Rivona“ debitoriniai ir kreditoriniai įsiskolinimai, t. y. UAB „Rivona“ mėsos likučio kaina atitiko saugojimo paslaugų kainą. Tai, kad ieškovės atstovams atsakovės direktorius K. V. parodė tik vieną šaldymo patalpą, patvirtino tikrinę ieškovės produkciją teisme apklausti liudytojai G. B. ir A. T. (2016-06-02 teismo posėdžio garso įrašas). Nors sutiktina su atsakovės pozicija, jog 2013-02-18 patikrinimo aktas nėra inventorizavimo komisijos aprašas, tačiau atvykusiems ieškovės atstovams (atsakovei neginčijant UAB „Norfos mažmena“ darbuotojų atstovavimo ieškovei teisėtumo), sąžiningai vykdydama Sutartį, atsakovė turėjo pareigą grąžinti ieškovei jos saugomą produkciją, nes už produkcijos trūkumą atsako saugotojas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.844 straipsnio 1 dalis, 6.845 straipsnio 1 dalis), ir visa tai leidžia spręsti apie patikrinimo akte nurodytą jo surašymo dieną rastą ieškovės produkcijos kiekį. UAB „Rivona“ prekių apyvartos žiniaraščiai (atsiliepimo į ieškinį 9 priedas) nei patvirtina, nei paneigia minėto akto duomenų tikrumo, o be tuo, juose nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie produkcijos saugojimą Sutarties 2.1.5 punkto prasme.

Ta atsakovės atstovų nurodyta aplinkybė, kad ieškovė buvo pagrindinis atsakovės klientas (užsakovas), todėl atsakovei teko nuolaidžiauti ieškovei ir taikstytis su jos neveikimu, atsiskaitymo už teikiamą sandėliavimo ir saugojimo paslaugą klausimą vis nukeliant į ateitį, vertintina kaip subjektyvi įrodymais nepagrįsta jų nuomonė.

Ieškovės atstovo – direktoriaus D. D. paaiškinimais, liudytojo L. Č., UAB „Norfos mažmena“ direktoriaus, G. G., „Norfa“ vyr. mėsininko parodymais nustatyta, kad „Norfa“ prekybos centrai prekiavo ne užšaldyta ir po to atšildyta, o atvėsinta mėsa. Atsakovės atstovų poziciją, jog ieškovės saugoma užšaldyta mėsa buvo atšildoma ir tiekiama į „Norfa“ prekybos centrus, iš esmės paneigia ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2016-05-31 raštas Nr. B1-(1.9)-1442, kuriame nurodyta, jog užšaldyta, atšildyta mėsa negali būti parduodama vartotojui kaip atšaldyta mėsa, o turi būti panaudojama mėsos pusgaminių ir gaminių gamybai (2016-05-31 papildomai pateiktas dokumentas). Nors prekybos centrai užsakinėdavo tik „S“ raumeningumo klasės skerdienas, ką patvirtina užsakymo anketos (2016-05-09 rašto 1 priedas), liudytojų V. Ž., A. V., J. M. ir G. G. parodymai, tačiau pagal nusistovėjusią praktiką tinkamos prekybai yra „S“, „E“ ir „U“ raumeningumo klasių skerdienos ir tokio raumeningumo klasių skerdienas atsakovė tiekė į „Norfa“ prekybos centrus, nors kartais ir susilaukdavo nusiskundimų (priešieškinio 8 priedas, pateiktas 2016-05-10). Užsakymo anketos iš esmės patvirtina atsakovės atstovų argumentus, kad prekybos centrų tiekiami užsakymai stipriai svyruodavo, tačiau teikiami jų palygimai dėl užsakomo kiekio pvz. 2010-06-23 (prieš Jonines), 2010-12-23 (prieš Šv. Kalėdas) ir 2010-12-17 (po Šv. Kalėdų/tarpušvenčių) (atitinkamai ir paskesniais metais) yra nelogiški lyginant prieššventines ir po švenčių dienas. „R“, „O“ ir „P“ raumeningumo klasių skerdienos nėra tinkamos prekybai ir tokią produkciją įsipareigojo nupirkti atsakovė pagal Sutarties 2.2.8 punktą perdirbimui. Šalių atstovų paaiškinimais, liudytojų A. V., S. D. parodymais nustatyta, kad kiaulės buvo užsakomos kartą per savaitę (ketvirtadieniais) kitai savaitei, bet, kaip parodė S. D., kiaulių vežimą buvo galima nukelti. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, jog kiaulių atvežimą buvo galima reguliuoti savaitės laikotarpyje, jog užsakymai produkcijai buvo priimami sekančiai (kartais tai pačiai) dienai, o pagamintą produkciją reikėjo išvežti per 5 kalendorines dienas, taip lyginant pagamintos ir prekybai reikalingos produkcijos kiekį būnant verslo subjektu ir įgavus praktikos, kai visa tai buvo priskirta atsakovės kompetencijai, darytina išvada, jog nenustatyta poreikio laikyti/saugoti produkciją, kaip tai numatyta Sutarties 2.1.5 punkte, o jeigu atsakovė sandėliavo tą skerdieną, kuri nebuvo užsakyta, pati ir prisiėmė su tuo susijusią riziką.

Atsakovė, nurodžiusi, kad ieškovė vengė atsiskaitymo už teikiamą sandėliavimo ir saugojimo paslaugą, šių savo teiginių visiškai neargumentavo ir jokiais įrodymais nepagrindė (CPK 12, 178 straipsnis).

Pastebėtina, kad Sutarties 2 dalyje nustatę savo įsipareigojimus, tarp jų – ir 2.1.5 punkte, 3 dalyje aptarę paslaugų atlikimą, šalys 4 dalyje numatė paslaugų kainas, atsiskaitymo ir pateikimo terminus, šioje Sutarties dalyje visiškai nemini atsiskaitymo už suteiktas laikymo/saugojimo paslaugas, o tik prie tokios paslaugos 2.1.5 p. nurodo, jog už tokią paslaugą skaičiuojama 10 Lt/parai (be PVM) už toną pagamintos produkcijos papildomą mokestį. Sutarties ir nagrinėjamo ginčo abi šalys yra verslo subjektai. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) (ginčui aktuali nuo 2009-12-28 ir vėlesnės galiojusios redakcijos) 1 straipsnį, šis Įstatymas nustato ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, išteklių ir mokesčių fondų, ūkininkų ūkių, gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla (nuolatinių Lietuvos gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, ir nenuolatinių Lietuvos gyventojų, veikiančių per nuolatinę bazę Lietuvos Respublikoje), užsienio juridinių asmenų filialų ir atstovybių, esančių Lietuvos Respublikoje, (toliau – ūkio subjektai) turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, buhalterinė apskaita (toliau – apskaita) – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui (toliau – finansinės ataskaitos) sudaryti. Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (BAĮ 6 str. 2 d.). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (BAĮ 12 str. 1 d.); ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais (BAĮ 12 str. 2 d.), nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų (energijos, dujų, ryšių, nuomos ir kitų) teikimo pagal sutartis arba paslaugų, įgytų naudojantis telekomunikacijų įranga, praėjusio laikotarpio, kuris negali būti ilgesnis negu vienas mėnuo, apskaitos dokumentai išrašomi ir pateikiami (išsiunčiami) paslaugos gavėjui ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos. Ūkine veikla nesiverčiantiems fiziniams asmenims Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti išrašomi ir pateikiami (išsiunčiami) ne ilgesnio kaip du mėnesiai laikotarpio nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų teikimo apskaitos dokumentai (BAĮ 12 str. 3 d.). Pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 8 dalį, įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinys (toliau – metinės finansinės ataskaitos) – finansinių ataskaitų rinkinys, sudaromas apibendrinus įmonės finansinių metų duomenis. Įmonės balansas (toliau – balansas) – finansinė ataskaita, kurioje nurodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną (to paties įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į įmonės apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik pagal jų juridinę formą ( to paties įstatymo 14 str.). Nors, anot atsakovės atstovų, ieškovei produkcijos sandėliavimo ir saugojimo savo šaldymo patalpose paslaugą ji teikė 2010 -2013 metais, tačiau šios ūkinės operacijos, kaip tai numato prieš tai aptartas teisinis reglamentavimas, apskaitos dokumentais nepagrindė. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad duomenys apie UAB „Rivona“ skerdienos likučius buvo suvedami į UAB „Rivona“ kompiuterį, o 2013 m. vasario mėn. nutraukus Sutartį ieškovė iš atsakovės patalpų išsigabeno visą jai priklausančią kompiuterinę bei programinę įrangą, tačiau atsakovės atstovų aiškinimai, kad dėl tokių ieškovės veiksmų ji negalėjo atlikti tikslių ieškovės produkcijos, kurią sandėliavo ir saugojo savo šaldymo patalpose, skaičiavimo, pripažintini nepagrįstais, nes nors toks susitarimas ir veiksmai (duomenų įkėlimas į UAB „Rivina“ sistemą) neprieštarauja sutarčių laisvės principui, tačiau tai neatleidžia ir pačios įmonės (nagrinėjamu atveju – UAB „Kaišiadorių agrofirma“) nuo tinkamo apskaitos vedimo, t. y. į apskaitą privalomai įtraukiant visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius toje įmonėje. Iš byloje esančio 2012-12-31 šalių tarpusavio skolų suderinimo, parengto pagal 2012-11-30 apskaitos duomenis (2016-05-30 pateiktų papildomų įrodymų 6 priedas) nustatyta, jog nurodytai datai atsakovės skola ieškovei yra 152 498,07 Lt, tačiau jame nėra jokių duomenų apie ieškovės skolas atsakovei už produkcijos sandėliavimą ir saugojimą. Kaip jau minėtą, tik prie 2013-04-02 rašto Dėl tarpusavio atsiskaitymo yra pridedama 2013-03-19 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 21349 už sandėliavimo paslaugą laikotarpiu 2010 m. rugsėjis – 2013 m. vasaris bendrai 728 677,81 Lt sumai. Tačiau minėto 2013-04-02 rašto turinys, jog skaičiavimai apytikslūs, bei atsakovės procesinis elgesys, kai pareikšto priešieškinio suma bylos eigoje buvo tikslinama, leidžia pagrįstai abejoti įvykusių ūkinių operacijų, susijusių su skerdienos saugojimu, realumu. Sprendžiant skolos už paslaugas klausimą, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra reikšmingas ir pačios atsakovės elgesys: šios skolos (apytikriais skaičiavimais) klausimą atsakovė iškėlė tik tuomet, kai buvo nutraukta Sutartis ir ieškovė atsakovei 2013-03-19 išrašė sąskaitą faktūrą bendrai 822 525,10 Lt (238 219,73 Eur) skolos sumai už kiaulienos skerdienas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ūkine komercine veikla besiverčiantys asmenys turi pareigą buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkyti pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus ir kad nepateikdamas teismui pirminių apskaitos dokumentų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti sutarties šalių tarpusavio atsiskaitymų teisingumą remiantis sutarties sąlygomis, asmuo prisiima tokių įrodymų nepateikimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE 2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010). Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, taip pat į nagrinėjamos bylos duomenis, teismas pažymi, kad kai 2012-12-31 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akte, kurį pasirašė abiejų įmonių vadovai, ieškovės įgaliotas asmuo ir atsakovės vyr. buhalterė, ir kuriame nėra duomenų apie atsakovės skolą ieškovei, vien ta aplinkybė, jog yra pateikta 2013-03-19 sąskaita faktūra bendrai 728 677,81 Lt sumai už 2010 - 2013 metais suteiktas paslaugas, negali būti vertinama kaip patvirtinimas apie egzistuojančią ieškovės skolą atsakovei už saugojimo paslaugą.

Atsakovė ieškovės skerdienos saugojimo faktą grindžia ikiteisminio tyrimo medžiaga. Analizuodamas ir vertindamas šiuo aspektu pareikštus atsakovės argumentus teismas pažymi, kad asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, tačiau to paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nagrinėjant civilinę bylą turi būti įvertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Litagros prekyba“ v. G. B. įmonė, bylos Nr. 3K-3-55/2012). Kauno apygardos prokuratūros 2014-11-14 nutarimas, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00501-13 dalyje dėl didelės vertės turto iššvaistymo, kadangi nepadaryta veika, numatyta LR BK 184 straipsnio 2 dalyje (atsiliepimo į ieškinį 1 priedas), Kauno apygardos prokuratūros 2015-09-09 nutarimas, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-09-00501-13 dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 223 straipsnio 1 dalyje, mažareikšmiškumo (atsiliepimo į ieškinį 2 priedas), 2015-06-09 Kauno apygardos teismo nutartis (ieškinio 10 priedas), yra tinkama įrodinėjimo priemonė nagrinėjamoje byloje, tačiau išanalizavus jų turinį, nei viename šių procesinių dokumentų nėra konstatuota, kad atsakovė saugojo ieškovės skerdieną Sutarties 2.1.5 punkto prasme; juose tik nurodyta, jog atsakovė turėjo pakankamai šaldymo patalpų (2014-11-14 nutarimas), iš dokumentų (inventorizavimo aprašų, atsargų likučių suvestinių) galima nustatyti UAB „Kaišiadorių agrofirma“ patalpose sandėliuotą-saugotą UAB „Rivona“ turto kiekį, jo vertę ir struktūrą (2015-09-09 nutarimas), o UAB „Rivona“ turi visas galimybes savo galimai pažeistas teises ginti civiline tvarka (2015-06-09 nutartis).

Atsakovė už ieškovės produkcijos sandėliavimą ir saugojimą 2010 - 2013 m. skolos faktą bei dydį įrodinėja remiantis skerdimo ir kokybės vertinimo aktuose (priešieškinio 7 priedas (paduotas atskirai 2016-03-16)), ieškovės prekių apyvartos žiniaraščiuose (atsiliepimo į ieškinį 9 priedas), ieškovės pardavimų UAB „Norfos mažmena“ išklotinėse (priešieškinio 8 priedas (paduotas atskirai 2016-03-16)), šviežios mėsos sandėlio likučių suvestinėse (atsiliepimo į ieškinį 3 priedas) esančių duomenų skaičiavimo lentelėmis (suvestinėmis) (2016-05-16 rašytinių paaiškinimų 1 – 4 priedai). Skerdimo ir kokybės vertinimo aktai rodo skerdimo datą, gyvą svorį ir įskaitinį skerdienos svorį; prekių apyvartos žiniaraščiuose nėra duomenų apie tai, kokios skerdimo datos likučiai yra užfiksuoti apskaitoje; ieškovės pardavimų UAB „Norfos mažmena“ išklotinės patvirtina parduotuvių skerdienos užsakymų vykdymą; šviežios mėsos sandėlio likučių suvestinės parodo šviežios mėsos sandėlio likutį atitinkamai datai (kitų duomenų, išskyrus kategorija, nėra). Dėl paminėtų motyvų teismas sprendžia, jog atsakovės hipotetiniai skaičiavimai mažiau tikėtini, nei objektyviais įrodymais nepaneigti 2012-12-31 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto duomenys (įvertinus tai, jog šis aktas apima didžiąją ginčo laikotarpio dalį.

Byloje surinkti įrodymai neteikia pagrindo išvadai, jog atsakovė saugojo ieškovės produkciją taip kaip numatyta Sutarties 2.1.5 punkte, o ieškovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus ir kad ji turi prievolę sumokėti atsakovei skolą už produkcijos laikymą/saugojimą remiantis Sutarties 2.1.5 punkto nuostatomis (CPK 178 ir 185 straipsniai). Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės reikalavimas buvo neteisėtai įskaitytas į ieškovės reikalavimą (CK 6.130 str.).

Nors teismas nesivadovauja ieškovės pateikto 2013-11-29 antstolio Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančiais duomenimis, nes sudedamoji faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalis yra garso įrašas, padarytas pažeidžiant įstatymus, nes toks įrodymų rinkimas faktiškai prilygsta operatyvinei veiklai, kurios priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys, bet ne privatus asmuo, ir negalėtų būti leistina įrodinėjimo priemonė, tačiau byloje esantys kiti įrodymai: 2012-12-31 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas; 2013-03-19 PVM sąskaita faktūra 822 525,10 Lt (238 219,73 Eur) sumai už kiaulienos skerdienas, kurią pasirašytinai apmokėjimui priėmė atsakovės direktorius K. V.; 2013-04-02 atsakovės raštas Dėl tarpusavio atsiskaitymo; 2013-04-04 reikalavimo perleidimo sutartis 19 218,37 Lt (5 566,02 Eur) sumai, yra pakankami konstatuoti atsakovės skolą ieškovei 185 568,29 Eur (640 730,19 Lt).

Sutartyje neaptartos atsakovės atsiskaitymo ieškovei prievolės įvykdymo terminų praleidimo pasekmės, todėl kreditorius, skolininkui prievolės neįvykdžius laiku, įgijo teisę į įstatymines palūkanas (CK 6.210 straipsnis), o nuo to momento, kai kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo - ir į palūkanas, nurodytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Tokį palūkanų už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą priteisimo išaiškinimą yra pateikusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013-09-18 nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas ,, Hansa - LTB” v. A. M., A. S., bylos Nr. 3K-7-751). Atsakovė ieškovės ieškinyje pateikto šių palūkanų skaičiavimo teisėtumo ir bei pagrįstumo neginčija, o teismas neturi pagrindo abejoti tokio paskaičiavimo teisėtumu. Atsižvelgiant į tai, už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą iš atsakovės ieškovei priteistina 30 504,37 Eur palūkanų, o taip pat 6 procento dydžio palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 2 d.).

Įvertinęs visą bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį, t. y. 2013-04-02 įskaitymą 191 134,34 Eur sumai pripažinti neteisėtu ir priteisti ieškovei iš atsakovės 185 568,29 Eur dydžio skolą, 30 504,37 Eur palūkanas, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsakovės priešieškinį dėl atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178 ir 185 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį patenkinus, o priešieškinį atmetus, atsakovė netenka teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodo, kad už advokatų teisinę pagalbą byloje sumokėjo 800 Eur, pateikia tai patvirtinančius įrodymus (2016-06-03 prašymas, 2016-06-03 mokėjimo nurodymas) ir prašo šią sumą priteisti iš atsakovės. Teismas, spręsdamas ar ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal įstatymą nėra per didelės, atsižvelgia į tai, kad ieškovės advokatai, atstovaudami ieškovę, paruošė ieškinį, surašė atsiliepimą į priešieškinį, paruošė 4 kito turinio dokumentus, atstovavo ieškovę posėdžiuose, kuriuose praleido 18 val., todėl pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (nauja redakcija TAR, 2015, Nr. 2015-03968) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomendacijas, maksimali šalies patirtų išlaidų už advokato pagalbą bendra suma būtų 5449,68 Eur (Rekomendacijų 8.2 p., 8.16 p., 8.18 p.). Taigi, prašoma priteisti suma ženkliai mažesnė už Rekomendacijų nustatytą maksimalų dydį, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, yra pagrįsta, todėl, ieškinį patenkinus, priešieškinį atmetus, ji priteistina ieškovei iš atsakovės (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Taip pat iš atsakovės ieškovei priteistina 2 531,00 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2016-01-21 paduodant ieškinį (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d.).

Nagrinėjamoje byloje su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos, tenkančios atsakovei (0,52 Eur), nepriteistinos, nes jos neviršija Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K ir-355(TAR, 2014, Nr. 2014-12793) patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur).

Nagrinėjamu atveju pateikdama priešieškinį atsakovė prašė priteisti 42 925,45 Eur skolą, 6 037,29 Eur delspinigių ir 2016-03-14 vietiniu mokėjimu Nr. 367 sumokėjo 951 Eur žyminio mokesčio. Bylos nagrinėjimo metu atsižvelgiant į naujus skaičiavimus, prašė teismo tenkinti priešieškinį dalyje dėl 5 030,60 Eur skolos ir 1 525,78 Eur netesybų priteisimo. Kadangi sumokėta žyminio mokesčio daugiau, negu atsakovės pareikšti patikslinti reikalavimai, atsakovei grąžintina 804 Eur (951 Eur sumokėta žyminio mokesčio suma – 147 Eur mokėtinas žyminis mokestis nuo patikslintos reikalavimo sumos = 804 Eur) žyminio mokesčio (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 259 str., 268 str., 270 str.,

nusprendžia:

Ieškovės ieškinį patenkinti visiškai, atsakovės priešieškinį atmesti.

Pripažinti 2013-04-02 įskaitymą 191 134,34 Eur sumai, kuriuo atsakovė UAB „Kaišiadorių agrofirma“ įskaitė 191 134,34 Eur reikalavimą, kylantį iš 2013-03-19 PVM sąskaitos faktūros KAV Nr.21349, į ieškovės UAB „Rivona“ reikalavimą, kylantį iš 2013-09-19 PVM sąskaitos faktūros RKZ Nr.000015477, neteisėtu.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rivona“, j. a. k. 110512039, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių agrofirma“, j. a. k. 258879220, 185 568,29 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt penkių tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų 29 ct) skolą, 30 504,37 Eur (trisdešimt tūkstančių penkis šimtus keturis eurus 37 ct) palūkanų, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (216 072,66 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. sausio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 531,00 Eur (du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį ir 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kaišiadorių agrofirma“, j. a. k. 258879220, žyminio mokesčio dalį – 804 Eur (aštuonis šimtus keturis eurus), sumokėto 2016-03-14 vietiniu mokėjimu Nr. 367.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėja Albina Rimdeikaitė