- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-10
- Bylos Nr.
- 1S-50-417/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: atmesti skundą ir palikti galioti teismo nutartį/sprendimą
- Teisėjas
- Eduardas Maškevičius
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eduardas Maškevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. S. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. nutarties ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2015 m. gruodžio 31 d. buvo gautas J. S. privataus kaltinimo skundas, kuriuo prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn D. G. pagal BK 139 str. 1 d., 154 str. 1 d. bei paskirti jam bausmę. Skunde nurodyta, kad D. G. 2015-12-01, apie 10.40 val., 6 maršruto autobuse, „Bibliotekos“ stotelėje, įžūliai jį užgauliojo, įžeidinėjo viešoje vietoje autobuso keleivių akivaizdoje. Taip sutrikdė jo sveikatą, pažemino garbę ir orumą, apribodamas judėjimo laisvę, šmeižė dėl to, kad jo vienkartinis bilietas neatitinka reikalaujamų žymų.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 7 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal J. S. skundą nurodydamas, kad J. S. skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Teismas konstatavo, kad pagal pareiškime nurodytus duomenis yra aiškios BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytos aplinkybės – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, todėl atsisakyta pradėti privataus kaltinimo procesą.
Šalies argumentai
Skundu J. S. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą. Nurodo, jog teismas netinkamai vertino skunde pateiktas aplinkybes, vadovavosi subjektyviomis prielaidomis ir samprotavimais, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą nutartį, kuri naikintina. Pažymi, jog skunde pateikė konkrečias ir objektyvias faktines aplinkybes: 2015 m. gruodžio l d. 6 maršruto autobuso vairuotojas D. G. „Bibliotekos“ autobusų stotelėje įžūliai ir užgauliai jį šmeižė viešoje vietoje daugelio autobuso keleivių akivaizdoje. Dėl kaltinamojo veiksmų buvo sutrikdyta J. S. sveikata, apribota judėjimo laisvė, sutrikdyta galimybė atlikti darbines pareigas. Dėl vairuotojo veiksmų buvo iškviestas policijos patrulis, buvo pažeistos daugelio autobusų keleivių teisės laiku ir netrukdomai pasiekti kelionės tikslą. Kaltinimo veiksmai buvo sąmoningi ir tyčiniai, kai prie policijos pareigūnų D. G. melagingai pranešė, kad J. S. pažymėtas bilietas yra žymėtas du kartus. Mano, jog tai patvirtina, kad kaltinamasis siekė apgauti ir policijos pareigūnus bei siekė panaudodamas nesąžiningas priemones J. S. apkaltinti padarius administracinį teisės pažeidimą. Aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad D. G. viešai skleidė neatitinkančią tikrovės informaciją apie pareiškėją, ji pažemino ir paniekino J. S., pakirto pasitikėjimą juo visuomenėje. Pabrėžia, jog tai buvo daroma suinteresuotai ir tyčia, kaltinamasis žinojo, kad J. S. pažymėtas vienkartinis bilietas yra tinkamas, bet sąmoningai ir tyčia bandė šmeižimo faktą įtvirtinti. Paaiškėjus faktinėms aplinkybėms D. G. pareiškėjo neatsiprašė. Yra viešas asmuo, Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos tarybos narys, todėl mano, kad buvo žeminamas ne tik jis, bet diskredituojama ir pilietinė visuomeninė organizacija. Pažymi, kad teismas skundo priėmimo klausimą nagrinėjo formaliai ir aplaidžiai. Nutartyje nepateikta nė viena aplinkybė ar teiginiai, kuriuos galima įvardyti deklaratyviais, nepagrįstais jokiais duomenimis. Teismas neatskleidė, kokie pateikti faktai yra akivaizdžiai neteisingi ar deklaratyvūs, taigi vadovavosi tik subjektyviomis prielaidomis. Apie tai kalba ir BPK 168 str. 1 ir 2 d., kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o šiuo atveju privataus kaltinimo bylos procesą, galima tik tada, kada nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Atsisakymas turi būti pagrįstas motyvuotu sprendimu. Skundas turi atitikti BPK 412 str. 2 dalyje nurodytus reikalavimus. Pažymi, kad BPK 412 str. 2 d. nėra imperatyviai nurodyta pateikti įrodymus. Todėl skundas atitinka bent minimalius reikalavimus ir priimtinas nagrinėti. Byla nagrinėjama rungimosi principu, todėl teisminio proceso metu, įvertinus aplinkybes, bus realizuojamos šalių procesinės teisės, taip pat galima teikti įrodymus bei pasinaudoti kitomis procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuoja BPK XXX skyriaus nuostatos. Šių kategorijų bylų procesas pasižymi tuo, kad jame nedalyvauja valstybinis kaltintojas, o kaltinimai pareiškiami tik dėl kai kurių Baudžiamojo kodekso numatytų nusikalstamų veikų ir juos palaiko privatus kaltintojas. Jo prerogatyva rinkti ir pateikti teismui įrodymus (BPK 34 str.). BPK 412¹ str. 1 d. yra įtvirtinti atsisakymo pradėti privataus kaltinimo bylų procesą pagrindai. Pagal minėtą straipsnį teismas atsisako pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės.
Pareiškėjas J. S. apylinkės teismo prašė privataus kaltinimo tvarka patraukti D. G. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 139 str. 1 d. ir BK 154 str. 1 d., kadangi D. G. 2015-12-01, apie 10.40 val., 6 maršruto autobuse, „Bibliotekos“ stotelėje, įžūliai jį užgauliojo, įžeidinėjo viešoje vietoje, autobuso keleivių akivaizdoje, taip sutrikdė jo sveikatą, pažemino garbę ir orumą, apribodamas judėjimo laisvę, ir šmeižė dėl to, kad jo vienkartinis bilietas neatitinka reikalaujamų žymų.
BK 139 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Šis nusikaltimas gali būti padaromas veiksmais, poelgiais, neatitinkančiais tiek įprastų, visuotinai žinomų bendrųjų atsargumo, tiek specialiųjų, oficialiomis taisyklėmis reglamentuotų atsargumo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo sudėtis materialioji, būtina nustatyti nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių (kad jie buvo dėsningas veikos rezultatas). Teismų praktikoje priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių pripažįstamas toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia atsiradusius padarinius. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2007). Iš J. S. skundo matyti, jog jis nepateikia jokios informacijos, kokiais konkrečiais veiksmais autobuso vairuotojas D. G. susargdino ar sužalojo J. S., taip pat nenurodo jokių objektyvių duomenų, kad jis būtų patyręs kokius nors sužalojimus ar susargdinimus – nors skunde nurodoma, kad dėl patirtų sveikatos sutrikimų jis negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, J. S. nepateikė jokios medikų pažymos, kuri patvirtintų tokius jo teiginius. Todėl apygardos teismas konstatuoja, jog iš pareiškime nurodytų aplinkybių yra akivaizdu, jog D. G. BK 139 str. 1 d. numatytos veikos nepadarė, jo veiksmai nesukėlė jokių padarinių J. S. sveikatai, priešingų išvadų neleidžia daryti ir pareiškėjo skunde pateikiami argumentai ir aplinkybių vertinimas.
Žemesnės instancijos teismas
BK 154 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Iš J. S. pateikiamos 2015-12-01 įvykių versijos matyti, jog D. G., kaip autobuso vairuotojas, neva pažemino jo garbę ir orumą, apkaltindamas pareiškėją tuo, jog šis nepasižymėjo bilieto, šmeiždamas ir vadinamas jį „zuikiu“. Akivaizdu, kad vykdydamas savo pareigas ir prižiūrėdamas, kad autobuso keleiviai nevažiuotų dėl bilieto, D. G. galėjo suklysti, jog J. S. nepasižymėjo bilieto, tačiau, be jokios abejonės, tokie jo veiksmai (išreiškiama pastaba dėl bilieto pasižymėjimo) neturėjo privalomojo subjektyviosios pusės požymio – tyčios. D. G. savo veiksmais nesiekė ir neturėjo jokio pagrindo žeminti, įžeidinėti ir šmeižti J. S., skleisti aiškiai melagingą žinią apie autobuso keleivį. D. G. nesuvokė, kad jo skleidžiama žinia dėl bilieto nepasižymėjimo yra melaginga, prasimanyta ir gali pažeminti kito asmens garbę. J. S. nurodo, jog buvo įtartas važiavus be bilieto, iškviesti policijos pareigūnai išsiaiškino, kad tokie įtarimai buvo nepagrįsti, o bilietas galiojantis, taigi matyti, jog autobuse kitų keleivių akivaizdoje išsiaiškinus, jog J. S. buvo tinkamai pasižymėjęs bilietą, nei J. S., nei jo atstovaujama organizacija nebuvo pažeminta – visi keleiviai sužinojo, jog J. S. nebandė važiuoti be bilieto. Remiantis tuo, kas išvardyta, apygardos teismas konstatuoja, jog D. G. veiksmuose nėra ir BK 154 str. 1 d. numatytos veikos požymių.
Taip pat pažymėtina, jog J. S. skunde sinonimiškai vartoja įžeidimo ir šmeižto sąvokas, nurodo, kad tais pačiais veiksmais buvo įžeidinėjamas ir užgauliojamas viešoje vietoje, taip pat įžūliai ir užgauliai šmeižiamas autobuso keleivių akivaizdoje, nors šios definicijos baudžiamojoje teisėje naudojamos skirtingoms veikoms apibrėžti. Apygardos teismas pažymi, jog BK 155 str. buvo numatyta, kad įžeidimas yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu, tačiau 2015 m. liepos 10 d. įstatymų leidėjas įžeidimą dekriminalizavo ir ši veika baudžiamosios atsakomybės nebeužtraukia. Pagal teismų praktiką šmeižimas nuo įžeidimo (BK 155 str.) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad įžeidimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. (kasacinė 2011 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011). Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Reikšmės neturi, ar toks įvertinimas atitinka tiesą (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos mėn. 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-641-468-2012). Taigi įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Šiuo atveju J. S. skunde pateikiamos aplinkybės (neva vairuotojas buvo labai įžūlus, pravardžiavo „zuikiu“), galėtų būti vertinamos tik kaip įžeidimas (iki 2015 m. liepos 10 d. galiojusi BK 155 str. redakcija), o ne šmeižtas.
Privatus kaltintojas turi būti aktyvus proceso dalyvis ir turi pateikti teismui visą reikiamą medžiagą, kad būtų teisingai išnagrinėta baudžiamoji byla. Atkreipiamas dėmesys, kad pareiga nustatyti ir pateikti BPK 412 str. 2 d. numatytus duomenis negali būti perkeliama teismui. Tai yra įstatymo nustatyta nukentėjusiojo asmens, besikreipiančio į teismą privataus kaltinimo tvarka, pareiga, todėl ši pareiga turi būti vykdoma. Priešingai nei skunde teigia J. S., kreipdamasis dėl baudžiamojo proceso inicijavimo privataus kaltinimo tvarka, jis kaltinimą D. G. grindė deklaratyviais teiginiais apie šio asmens kaltę, nepateikė jokių objektyvių duomenų dėl jo sveikatai padarytos žalos, taip pat nenurodė jokių konkrečių asmenų, kurie girdėjo D. G. išsakytus žodžius jam. Tuo tarpu BPK 412 str. aiškiai numato, kad privataus kaltinimo tvarka pateiktame skunde turi būti nurodyti liudytojų vardai, pavardės, gyvenamosios vietos adresai. Pažymėtina, kad pats asmuo gali subjektyviai vertinti savo būseną ir kito asmens veiksmus buvimą ar nebuvimą nulemia objektyvios įvykio bei veikos aplinkybės, pagrįstos faktiniais duomenimis.
Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010). Baudžiamosios teisės ginamų vertybių apsauga yra numatyta ir kitų teisės šakų, tokių kaip civilinės, administracinės ir kt. Padaryta žala asmens sveikatai, garbei ir orumui gali būti atlyginta ir pagal civilinį ieškinį. Kitų teisės šakų nustatyta atsakomybė paprastai gali efektyviai užtikrinti nukentėjusio asmens interesų gynybą. Taigi pareiškėjas, būdamas įsitikinęs, kad jo teisės pažeistos, ir siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka (CK 2.24 str.). Teismų praktika vadovaujasi principu, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai ginti ir apginti savo interesus, ir nebūtina naudotis baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.
Kadangi nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog nepadarytos veikos, turinčios BK 139 str. 1 d. ir 154 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymių, apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis BPK 412¹ str., atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylų procesą pagal J. S. privataus kaltinimo skundą. Atsižvelgiant į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti J. S. skundą bei panaikinti šią nutartį skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
J. S. skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama.