Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutavusios mažosios bendrijos „Windoresta“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Audmina“ pareiškimą pripažinti mažosios bendrijos „Windoresta“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo – R. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atsakovei mažajai bendrijai (toliau – ir MB) „Windoresta“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Audmina“. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. spalio 12 d.

Motyvuojamoji dalis

12. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numato, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Dėl bendrijos nemokumo momento nustatymo

16. Pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018).

Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo

23. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

26. Teismas nagrinėjamu atveju pažymi, kad nemokumo administratorės pateikti įrodymai savo esme neatitinka nemokumo administratorės teiginių dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo. Aplinkybė, kad 2024 m. kovo 22 d. sprendimu už akių priteistas avansas, bauda, netesybos, nesudaro pagrindo išvadai dėl sistemingo ir sąmoningo suinteresuoto asmens veikimo turint tikslą bendriją padaryti nemokia. Neginčijama aplinkybė, kad 61 502,32 Eur finansinių įsipareigojimų suma yra didelė, tačiau vien šios sumos dydis taip pat savaime nesudaro pagrindo buvusio vadovo veiksmus ar neveikimą vertinti kaip sąmoningą siekį bendriją privesti prie nemokumo. Nagrinėjamoje byloje dėl bendrijos bankroto pripažinimo tyčiniu analizuojamos bendrijos nemokumo priežastys, vertinama buvusio vadovo veiksmų visuma, jų priežastinis ryšys su bendrijos nemokumo situacija, tačiau nemokumo administratorė apart UAB „Indema“ pateiktų duomenų, nepateikė jokios kitos bendrijos dokumentacijos analizės. Taip pat savo motyvų nesiejo su bendrijos galimu nemokumo momentu. Nors nemokumo administratorė nurodo, kad bendrijos buvęs vadovas jai nėra pateikęs jokių bendrijos duomenų, tačiau bendrijos bankroto bylos medžiaga parodo, jog nemokumo administratorė nesiėmė jokių veiksmų, pavyzdžiui, dėl baudos skyrimo buvusiam vadovui, kurios galėtų motyvuoti buvusį vadovą įvykdyti teismo įpareigojimą. Kita vertus, pačios nemokumo administratorės neveikimas nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai dėl buvusio vadovo pareigos nevykdymo. Taip pat teismas pažymi, kad nemokumo administratorė, gavusi iš jau patvirtintų kreditorių dokumentus dėl jų finansinių reikalavimų, taip pat nepateikė jokios šių duomenų analizės, kuri atitiktų jos nurodytus teiginius dėl bendrijos vadovo veiksmų ar neveikimo. Būtent nemokumo administratorei tenka imperatyvi pareiga dėti pastangas išsiaiškinant realią bankrutuojančios bendrovės finansinę situaciją, tame tarpe ir gauti duomenis apie vykdytą veiklą, kartu užtikrinant tiek pačios bendrijos, tiek ir jos kreditorių interesus (JANĮ 130 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Nemokumo administratorių etikos kodekso 8.1-8.4 punktai), atitinkamai ir įrodyti faktinį prašymo pagrindą, o teismas negali projektuoti bylos šalies įrodinėjamos ar gynybinės pozicijos.

27. Buvusio bendrijos vadovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas taip pat nėra savaiminis pagrindas konstatuoti tyčinio bankroto faktui. Baudžiamojo proceso teorijoje ikiteisminio tyrimo pradėjimas vertinamas kaip pirmoji baudžiamojo proceso stadija, kuri nukreipta į kryptingą, greitą ir veiksmingą kompetentingų pareigūnų reakciją į galimos nusikalstamos veikos faktą. Byloje nėra duomenų, apie baudžiamosios bylos iškėlimą R. P. atžvilgiu.

28. Teismas, atsižvelgdamas į nemokumo administratorės pateiktus įrodymus, jos pačios įrodinėjamas aplinkybes ir turimų duomenų visumą, sprendžia, jog byloje nėra pakankamai duomenų konstatuoti bendrovės tyčinio bankroto JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto

29. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

30. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas požymis atitinka anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą juridinio asmens tyčinio bankroto pagrindą, todėl šiuo atveju tikslinga vadovautis ir teismų praktika, suformuluota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje lemia atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide (sąžiningumo, atvirumo) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Viena iš bendrovės vadovo pareigų yra tinkamas bendrovės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – FAĮ) 13 straipsnio 1 dalis; iki 2022 m. sausio 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos 21 straipsnio 1 dalis).

32. Tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

33. Ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 29 punktas).

34. Šioje dalyje nemokumo administratorė prašymą motyvuoja cituodama teismų praktiką ir akcentuodama, kad yra teisinis pagrindas bendrijos bankrotą pripažinti tyčiniu, nes suinteresuotas asmuo, būdamas bendrijos valdymo organo nariu, žinodamas apie tai, kad bendrija neturi turto, neturi finansinių išteklių, sudarė bendrijai aiškiai nenaudingus ir finansiškai nepakeliamas sutartis kurių neplanavo vykdyti ir tokiais savo tyčiniais veiksmais padarė didelę žalą. Neturint apskaitos dokumentų nėra galimybės nustatyti turto ir įsipareigojimo santykio, savalaikiai priimti sprendimus ir operatyviai atlikti bei užbaigti bankroto bylos administravimą.

35. Iš Juridinių asmenų registro matyti, kad nuo bendrijos įkūrimo 2022 m. gruodžio 13 d., bendrija finansinius duomenis teikė už 2022 m. ir 2023 m. Kaip minėta, bankroto byla bendrijai iškelta 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, todėl akivaizdu, jog prievolė pateikti finansinius duomenis registrui už 2024 m., bendrijos vadovui nekilo. Nemokumo administratorė savo prašymo nemotyvavo aplinkybe, kad buvęs bendrijos vadovas nevykdė pareigos pateikti finansinius juridinio asmens duomenis Juridinių asmenų registrui. Taip pat visiškai nenurodė jokių motyvų dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, turimų dokumentų sunaikinimo ir kt. Iš esmės nemokumo administratorė šioje dalyje pakartotojo motyvus dėl nenaudingų bendrijai sandorių sudarymo, kas nėra šio punkto įrodinėjimo dalykas, bei motyvavo tuo, jog jai nebuvo pateikta bendrijos finansinė medžiaga. Teismas nekvestionuoja aplinkybės, kad bendrijos vadovo neveikimas po bankroto bylos iškėlimo, t. y. nepateikimas bendrijos turto ir finansinių duomenų nemokumo administratoriui, atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, galėtų būti kaip vienas iš kriterijų vertinant tyčinio bankroto sąlygas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto aspektu, tačiau byloje nėra duomenų, jog nemokumo administratorė taip pat atliko aktyvius veiksmus dėl dokumentų ir turto gavimo, t. y. kreipėsi į buvusį bendrovės vadovą dėl duomenų pateikimo, į teismą dėl baudos buvusiam vadovui skyrimo. Nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad nėra pagrindo spręsti, jog bendrijos vadovas sąmoningai nepateikė bendrijos finansinių duomenų, todėl tai nėra tyčinio bankroto kvalifikavimo požymis. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1037-577/2023).

36. Nagrinėjamu atveju nenustatytas sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis. Teismas pažymi, kad tais atvejais, kai buvęs bendrovės vadovas nepagrįstai delsia perduoti juridinio asmens dokumentus, pirmiausiai yra pagrindas spręsti dėl baudos skyrimo (JANĮ 57 straipsnio 3 dalis). JANĮ 57 straipsnio 3 dalyje nurodytos baudos skyrimo tikslas yra drausminti nesąžiningus, neveiklius bankrutuojančios bendrovės vadovus, ignoruojančius teismo sprendimų privalomumą, priversti juos kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui bendrovės finansinius bei kitus svarbiausius su bendrovės veikla susijusius dokumentus, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 524-381/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-553/2021).

Dėl bendrijos (ne)tyčinio bankroto nustatymo

37. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).

38. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė nemokumo administratorės nurodytų JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punkto požymių, tačiau bendrijos tyčinio bankroto nustatymui taip pat būtina atsižvelgti į sąlygas, numatytas JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje.

39. JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

40. Kaip jau nustatyta, nemokumo administratorės prašymas yra paremtas deklaratyviais teiginiais, nepateikiant jokios bendrijos finansinių duomenų analizės, pagrindžiančios nemokumo administratorės teiginius, todėl pagrindo išvadai dėl bendrijos tyčinio nemokumo sudarant ekonomiškai nenaudingus sandorius, nenustatytas. Taip pat nenustatytas ir sąmoningas bendrijos finansinių duomenų nepateikimas. Šalia to priešingai, konstatuotas pačios nemokumo administratorės neveikimas nesiimant jokių aktyvių veiksmų dėl bendrijos finansinių duomenų gavimo. Ikiteisminis tyrimas, kol nėra priimtas teismo apkaltinamasis nuosprendis, taip pat negali būti laikomas buvusio vadovo nesąžiningumo patvirtinimu. Priešingas vertinimas pažeistų nekaltumo prezumpciją. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, nėra nurodyti ir įrodyti konkretūs R. P. veiksmai (neveikimas), kurie buvo nenaudingi bendrijai ir kuriais buvo kryptingai nesąžiningai siekiama sukelti tyčinį įmonės bankrotą (CPK 178 straipsnis). Teismas pažymi, kad versle yra tam tikra rizika tiek sudarant sandorius, tiek juos vykdant ir turimų duomenų kontekste nėra pagrindo spręsti, jog bendrijos neįvykdytas įsipareigojimas kreditorei UAB „Indema“ buvo sąmoningas tikslas sukelti bendrijai bankrotą. Kaip minėta, jokių kitų kreditorių pateiktų duomenų nemokumo administratorė nevertino, o teismas pats savaime negali modeliuoti nemokumo administratorės įrodinėjimo pozicijos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 13 straipsniu, 70 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-292 straipsniais,

nutaria:

nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Audmina“ prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinti.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.