Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-299-516/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-05-22
Bylos Nr.: e2A-299-516/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01875-2017-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Dalia Kačinskienė, Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas: AAS „BTA Baltic Insurance Company“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės A
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė Balto Link

Kategorijos

2.6.39.2.6.4.10Kiti profesinės civilinės atsakomybės draudimo atvejai
3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.2.4.11Įrodymų vertinimas

Civilinė byla Nr. e2A-299-516/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01875-2017-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.4.10; 3.2.4.4; 3.2.4.11

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1135-467/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės A. Ž. ir ko ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, vykdančiam veiklą per filialą Lietuvoje, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė Balto Link, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) A. Ž. ir ko 2017 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, vykdančio veiklą per filialą Lietuvoje, 1 018 014,30 Eur draudimo išmoką, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. lapkričio 8 d. ieškovė ir atsakovas sudarė statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – ir Draudimo sutartis). Draudimo objektas – draudėjo civilinė atsakomybė už žalą, padarytą tretiesiems asmenims, kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo metu ir šalių nustatytu laikotarpiu, kuris negali būti trumpesnis už Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.698 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą garantinį terminą, dėl draudimo sutarties galiojimo metu netinkamai atlikto statinio projektavimo, kai draudimo sutartis sudaryta pagal atskirą statinio projektą, arba dėl netinkamo statinio projektavimo, kurio statinio projektai ar jų dalys buvo perduoti užsakovams draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir kurių projektavimo darbų rangos sutartys buvo pasirašytos po statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties įsigaliojimo dienos, kai draudimo sutartis sudaryta pagal projektavimo įmonės projektavimo darbų mastą per metus. Draudimo sutartis buvo sudaryta konkrečiam objektui, nurodytam draudimo liudijime, projektuoti – 400 kV įtampos elektros perdavimo oro linijos nuo Alytaus iki Lietuvos-Lenkijos sienos statybos darbų projekto parengimas. Kartu to paties objekto statybos darbams 2013 m. lapkričio 8 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis.

3. Ieškovė paaiškino, kad pagal jos parengtą projektą atliekant elektros perdavimo oro linijos statybos darbus, įvyko nelaimingas atsitikimas – 2015 m. balandžio 1 d., montuojant elektros perdavimo liniją, nuvirto viena iš sumontuotų atramų (atrama Nr. 56), žuvo montavimą vykdžiusios ieškovės bendrovės darbuotojas. Atlikus įvykio tyrimą, buvo nustatyta, kad ieškovės parengtas techninis ir darbo projektas neatitinka esminių statinio reikalavimų ir kitų statybos teisės aktų reikalavimų, nes suprojektuoti dalies atramų pamatai buvo nepakankami, atsižvelgiant į atramoms tenkančias apkrovas. Atsakovas pripažino 2015 m. balandžio 1 d. įvykį draudžiamuoju, nustatė, kad jo metu ieškovės patirti nuostoliai sudaro 2 262 870,55 Eur be PVM, iš kurių 2 193 557,04 Eur be PVM sumai pateikti visi patvirtinantys dokumentai, ir nutarė išmokėti draudimo išmoką, kurios dydis yra Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime Nr. PCAD 019605 nurodyta draudimo suma vienam įvykiui, atskaičius nurodytą besąlyginę išskaitą, t. y. 40 546,80 Eur draudimo išmoka. Ieškovės įsitikinimu, turėjo būti išmokėta 1 058 561,10 Eur draudimo išmoka, nes bendra draudimo suma pagal draudimo liudijimą Nr. PCAD 019605 yra 3 665 000 Lt (1 061 457,30 Eur). Ieškovės teigimu, draudimo sutarties sąlygos buvo derinamos per tarpininką – trečiąjį asmenį uždarąją akcinę draudimo brokerių bendrovę (toliau – ir UADBB) Balto Link, ir buvo tariamasi tik dėl vienos sumos – 3 665 000 Lt visam sutarties galiojimo laikui ir 24 949,99 Lt dydžio draudimo įmokos. Tai matyti iš el. susirašinėjimo tarp šalių – tiek 2013 m. spalio 14 d., tiek 2013 m. lapkričio 7 d. 11.54 val. atsakovas persiuntė trečiajam asmeniui peržiūrėti draudimo liudijimo projektą, kuriame nurodytos draudimo sumos: visam sutarties galiojimo laikotarpiui – 3 665 000 Lt ir draudimo suma vienam įvykiui – 3 665 000 Lt. Tačiau 2013 m. lapkričio 7 d., 17.14 val. atsakovas persiuntė trečiajam asmeniui draudimo liudijimo projektą, kuriame, pataisius ankstesniame projekte buvusias klaidas (neteisingai nurodytą rangos sutarties datą) ir įrašius šalių suderintą draudimo įmokos dydį, kartu, dėl nesuprantamų priežasčių, be jokio derinimo su trečiuoju asmeniu ar ieškove, ir jų apie tai neinformuojant, draudimo suma vienam įvykiui buvo pakeista į 150 000 Lt, nors draudimo įmoka liko nepakeista. Šis pakeitimas, pasirašant draudimo sutartį, nebuvo pastebėtas (anksčiau suderintos draudimo sąlygos liudijime paprastai nebėra keičiamos ir todėl šiuo atveju nebuvo pakartotinai patikrintos), draudimo liudijimas buvo suderintas ir 2013 m. lapkričio 8 d., 8.36 val. atsakovas persiuntė trečiajam asmeniui draudimo liudijimą, kuriame išliko šalių nederintas draudimo sumos vienam įvykiui pakeitimas.

4. Ieškovė akcentavo, kad 2015 m., pratęsiant draudimo sutartį iš esmės analogiškomis sąlygomis, draudimo sumos buvo nurodytos tokios, kokios buvo suderintos, sudarant draudimo sutartį, t. y. draudimo suma visam sutarties galiojimo laikotarpiui – 1 061 457,30 Eur ir draudimo suma vienam įvykiui – 1 061 457,30 Eur (2015 m. liepos 10 d. draudimo liudijimas Nr. PCAD 028744). Tačiau atsakovas 2017 m. gegužės 4 d. rašte „Dėl priimto sprendimo bylose Nr. PCAD/15/035 ir PCAD/15/145“ visą patirtą žalą dėl 29 elektros tiekimo linijos atramų laikė vienu draudžiamuoju įvykiu, nors Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo taisyklių 13 punktas nustato, kad draudžiamasis įvykis yra draudimo sutarties galiojimo metu ir per tokį terminą, kurio nustatymo kriterijai nurodyti Taisyklių 11 punkte, reikalavimo draudėjui arba draudikui už trečiajam asmeniui padarytą žalą dėl draudėjo netinkamai suprojektuoto statinio pateikimas, o tiek techniniu požiūriu, tiek teisiniu požiūriu kiekviena atrama yra atskiras statinys. Kiekvienai atramai pamatai projektuojami ir šiuo atveju buvo suprojektuoti atskirai. Taigi, ieškovė padarė klaidą, projektuodama 30 atskirų statinių (atramų) ir turėjo pašalinti 30 statinių defektus, todėl, net jei būtų laikoma, kad draudikas turi teisę taikyti sumažintą 150 000 Lt (43 443 Eur) vienam draudžiamajam įvykiui, jis neturi pagrindo laikyti, jog įvyko tik vienas draudžiamasis įvykis. Kadangi ieškovės patirtų nuostolių dydis viršija draudimo sutartyje nurodytą bendrą draudimo sumą 3 665 000 Lt (1 061 457,30 Eur), draudiko mokėtina draudimo išmoka, ieškovės nuomone, yra draudimo sutartyje nurodyta bendra draudimo suma 3 665 000 Lt (1 061 457,30 Eur), atskaičius numatytą besąlyginę išskaitą – 10 000 Lt (2 896,20 Eur), iš viso – 1 058 561,10 Eur. Kadangi dalis šios draudimo išmokos (40 546,80 Eur) jau yra gauta, iš atsakovo priteistina likusi draudimo išmokos dalis — 1 018 014,30 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo 1 018 014,30 Eur draudimo išmoką, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 31 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismo vertinimu, bylos duomenys (derybų ir draudimo poliso projektų derinimo chronologija ir turinys) akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovė, tarpininkaujant draudimo brokeriui, siekė sudaryti draudimo sutartį, kuria būtų suteiktos konkrečios draudimo sumos, t. y. draudimo suma visam sutarties galiojimo laikotarpiui – 3 665 000 Lt ir draudimo suma vienam įvykiui – 3 665 000 Lt. Tokios draudimo sutarties sąlygos tarp šalių ir buvo suderintos, tačiau prieš pat draudimo sutarties pasirašymą atsakovas vienašališkai, apie tai jokia forma neinformavęs nei draudimo brokerio, nei ieškovės (šios aplinkybės atsakovas iš esmės neneigia), pakeitė draudimo sutartyje jau suderėtą sąlygą dėl draudimo sumos vienam įvykiui, ją sumažindamas nuo sutartų 3 665 000 Lt iki 150 000 Lt, nors kitos draudimo poliso sąlygos, įskaitant ir draudimo įmokos dydį, liko nepakeistos.

7. Teismas pažymėjo, kad neturi reikšmės atsakovo keliamas klausimas dėl sutarties „sudarymo“ ir „įsigaliojimo“ sąvokų aiškinimo, nes nagrinėjamu atveju yra reikšminga tai, jog šalys 2013 m. spalio 14 d. jau buvo susitarusios dėl visų (ne tik dėl esminių) sutarties sudarymo sąlygų, įskaitant ir sąlygas dėl draudimo sumos vienam įvykiui. Draudimo sutarties pagal šalių suderintas sąlygas pasirašymas (sudarymas), o atitinkamai ir įsigaliojimas, neįvyko tik dėl to, kad užtruko statybos rangos sutarčių pasirašymas tarp ieškovės ir darbų užsakovo. Apie šias aplinkybės draudimo brokeris informavo atsakovą 2013 m. spalio 16 d. Jeigu aplinkybės, dėl kurių teko atidėti draudimo sutarties pasirašymą, būtų neįvykusios, draudimo sutartis pagal šalių sutartas sąlygas, taip pat ir sąlygą dėl draudimo sumos vienam įvykiui – 3 665 000 Lt, tarp šalių būtų buvusi pasirašyta tą pačią dieną ir įsigaliojusi ieškovei sumokėjus nustatyto dydžio draudimo įmoką. Teismo įsitikinimu, atsakovas nepagrįstai teigia priešingai, nes 2013 m. lapkričio 5 d., kai draudimo brokeris vėl kreipėsi į atsakovą dėl draudimo sutarčių pasirašymo (sudarymo), jokios naujos derybos dėl sutarties sąlygų tarp šalių nevyko, dėl visų esminių draudimo sutarties sąlygų šalys jau buvo susitarusios 2013 m. spalio 14 d. Draudimo brokeris tik patikslino laikotarpius, kuriems bus reikalingi draudimo polisai, o atsakovas turėjo atnaujinti (pakeisti) tik tuos duomenis, kurie pasikeitė dėl nusikėlusios polisų pasirašymo datos. Tokią veiksmų eigą patvirtina tai, kad 2013 m. lapkričio 7 d., 11.54 val., atsakovas persiuntė draudimo brokeriui draudimo sutarties projektą, kuris numatė tas pačias esmines sutarties sąlygas, kurias šalys buvo suderėjusios dar 2013 m. spalio 14 d., t.y. 3 665 000 Lt draudimo suma visam draudimo sutarties galiojimo laikotarpiui ir 3 665 000 Lt draudimo suma vienam įvykiui. Kadangi pastarajame draudimo sutarties projekte buvo paliktos klaidos (palikta kompiuterine programa nesugeneruota suma 382 866,66 Lt, ką iš esmės patvirtino ir atsakovo atstovas E. B.), atsakovas ištaisė šias klaidas, t. y. įrašė tinkamą rangos sutarties datą ir šalių jau anksčiau suderėtą įmokos sumą – 24 950 Lt (dėl to ginčo tarp šalių nėra), bet dėl aiškiai neįvardijamų priežasčių atsakovas tuo pačiu vienašališkai pakeitė draudimo sumą vienam įvykiui, sumažindamas ją iki 150 000 Lt.

8. Taigi, teismo vertinimu, aplinkybė, kad nei draudimo brokeris, nei ieškovė nepastebėjo atsakovo vienašališkai atlikto draudimo sumos vienam įvykiui sumažinimo, niekaip nekeičia ir nepaneigia šalių turėtų ketinimų ir pasiektų susitarimų esmės, t. y. jog šalys aiškiai susitarė, kad draudimo suma vienam įvykiui yra ir bus 3 665 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad atsakovas taip pat nenurodo, kad per laikotarpį nuo 2013 m. spalio 14 d. iki lapkričio 7 d., kol buvo atidėtas ginčo draudimo sutarties pasirašymas (sudarymas), būtų pasikeitusios kokios nors aplinkybės (draudimo rizika), kurios galėjo turėti įtakos prieš tai šalių jau suderėtoms esminėms sutarties sąlygoms. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad draudimo sumos vienam įvykiui sumažinimas negali būti vertinamas kitaip, kaip atsakovo darbuotojo klaida.

9. Teismas akcentavo ir tai, kad 2015 m., pratęsiant draudimo sutartį, draudimo sumos buvo nurodytos tokios, kokios buvo suderintos sudarant ginčo draudimo sutartį, t. y. draudimo suma visam sutarties galiojimo laikotarpiui – 3 665 000 Lt ir draudimo suma vienam įvykiui – 3 665 000 Lt. Be to, teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo nepateikė įrodymų (teigia, negalėjęs surasti), ar ieškovei buvo siųstas draudimo poliso projektas Nr. 5, kuriame pirmą kartą atsirado kitokia draudimo suma vienam draudžiamajam įvykiui, nei iki tol, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šiame projekte tereikėjo patikslinti neteisingai nurodytą rangos sutarties datą, draudimo poliso projektas buvo atsiųstas 2013 m. lapkričio 7 d., jau po įprastų darbo valandų, ieškovei galiojančio draudimo poliso reikėjo skubiai tam, kad ji galėtų pasirašyti pagrindinę sutartį su užsakovu, tikėtina, jog paskutinis projekto variantas galėjo būti nepersiųstas ieškovei, o suderintas žodžiu (liudytoja J. Š. šių aplinkybių neprisiminė), nes tokia buvo tarp šalių susiklosčiusi praktika. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, nors ir nesutikdamas su ieškiniu, vis dėlto atsakomybę mėgina perkelti draudimo brokeriui, tačiau šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas nėra draudimo brokerio civilinės atsakomybės taikymas, dėl to teismas šioje civilinėje byloje neturi pagrindo vertinti ir nevertina draudimo brokerio veiksmų civilinės atsakomybės taikymo aspektu, nes šios civilinės bylos nagrinėjimo ribos yra aiškiai apibrėžtos ieškovės pareikštu ieškiniu.

10. Teismas pastebėjo, kad byloje liudytojas A. L. parodė, jog po draudžiamojo įvykio susitikus draudimo brokerio ir atsakovo atstovams, pastarojo (draudiko) atstovai pripažino, kad draudimo polise draudimo suma vienam įvykiui nurodyta neteisingai ir ketino geranoriškai spręsti susidariusią situaciją bei atlyginti žalą, tačiau, paaiškėjus žalos dydžiui, atsisakė tai daryti. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju draudimo sutartis buvo sudaroma, ieškovei laimėjus didelės vertės ir ypatingos svarbos viešąjį pirkimą; draudimo poliso sąlygos buvo derinamos netgi su užsakovo teisininke, o byloje paties atsakovo atstovas E. B. pripažino, jog jam būna keista, kai draudėjai draudžiasi minimaliai sumai. Liudytojas A. L. parodė, kad jo ilgametėje praktikoje dauguma tokio tipo draudimo sutarčių sudaroma ne minimaliai sumai, o tokių sutarčių, kur skirtųsi bendra draudimo suma ir draudimo suma vienam įvykiui, nepamena. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, nurodė taip pat neturintis pakankamo ir pagrįsto pagrindo daryti išvadą, kad pati ieškovė norėjo savo atsakomybę vienam draudžiamajam įvykiui apdrausti minimalia suma.

11. Teismas pažymėjo, kad ieškovės vardu pateiktas 2013 m. spalio 2 d. prašymas sudaryti draudimo sutartį yra sudėtinė draudimo sutarties (poliso) Nr. PCAD 019605 dalis, todėl teismas, remdamasis CK 6.991 straipsnio 3 dalimi, nurodė, jog šiuo atveju pirmenybė teikiama ieškovės vardu pateiktame 2013 m. spalio 2 d. prašyme statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčiai sudaryti nurodytai draudimo sumai vienam įvykiui – 3 665 000 Lt (1 061 457,34 Eur) prieš draudimo polise nurodytą 150 000 Lt (43 443 Eur) sumą. Teismo įsitikinimu, jeigu Draudimo sutarties sąlygos būtų aiškinamos pažodžiui (kaip to reikalauja atsakovas), neatsižvelgiant į tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, sutarties tikslą ir derybų metu pasiektus susitarimus, tai tokio aiškinimo rezultatas reikštų nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu. Taigi, teismas padarė išvadą, kad draudimo sutartis buvo sudaryta ieškovės prašyme nurodytomis ir šalių derybų metu suderintomis sąlygomis, t. y. nustatant vienodą 3 665 000 Lt draudimo sumą tiek visam draudimo sutarties galiojimo laikotarpiui, tiek vienam įvykiui.

12. Teismas papildomai pažymėjo ir tai, kad tiek techniniu požiūriu, tiek teisiniu požiūriu kiekviena atrama yra statinys. Kiekvienai atramai pamatai šiuo atveju buvo suprojektuoti atskirai. Vadinasi, ieškovė padarė klaidą, projektuodama 30 atskirų statinių ir turėjo pašalinti 30 statinių defektus, todėl konstatuotina, kad įvyko ne vienas draudžiamasis įvykis, nes klaida buvo padaryta ne vieno, o 30-ties statinių projektinėje dokumentacijoje. Šiuo atveju, teismo vertinimu, atkreiptinas dėmesys į tai, kokiu pagrindu atsakovas yra išmokėjęs ieškovei 40 546,80 Eur dydžio draudiminę išmoką, o būtent: dėl ieškovės projektuotos atramos Nr. 56 griūties ir atstatymo darbų ieškovė patyrė 867 924 Eur (be PVM) nuostolį, tačiau atsakovo ekspertams šiuos nuostolius pagrindžiančių dokumentų nepateikė, nes dėl jų atlyginimo ieškovė kreipėsi į statybos darbus apdraudusį draudiką ERGO Insurance SE, savo ruožtu atsakovo paskirti ekspertai atramos Nr. 56 projektavimo ir atstatomųjų darbų išlaidų nevertino, bet vertino ir nustatė dokumentais pagrįstus 2 193 557,04 Eur (be PVM) nuostolius, kuriuos ieškovė realiai patyrė dėl pamatų įrengimo, atramų stiprinimo, laidų ir žaibosaugos trosų bei šviesolaidinių kabelių montavimo darbų, susijusių būtent su kitomis 29 atramomis, kurias reikėjo sutvarkyti. Taigi, atsakovas, priimdamas sprendimą išmokėti ieškovei 40 546,80 Eur dydžio išmoką, ją išmokėjo būtent tuo pagrindu, kad jo paties paskirti ekspertai nustatė ieškovės nuostolius, susijusius ne su faktiškai sugriuvusia atrama Nr. 56, bet ir su likusiomis 29 atramomis. Šis įvykis ir jo pagrindu ieškovės patirti nuostoliai (susiję su likusiomis 29 atramomis), atsakovo priimtu sprendimu jau yra pripažinti draudžiamuoju įvykiu ir tuo pagrindu ieškovei jau yra išmokėta dalis draudimo išmokos, o tai reiškia, kad atsakovo teiginys, jog tokie ieškovės nuostoliai nėra draudimo sutarties objektas, prieštarauja paties atsakovo priimtiems sprendimams ir atliktiems veiksmams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13. Atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB A. Ž. ir ko ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų, vertino juos selektyviai, pasirinkdamas ieškovės ir trečiojo asmens poziciją pagrindžiančiuosius, pažeidė įrodymų lygybės principą, nevertino įrodymų, kuriais grindė savo sprendimą, patikimumo, nepasisakė, kodėl viena byloje pateikta informacija reikia vadovautis, o kitą (atsakovo pateikta) – ne, nemotyvavo, kodėl atmesti atsakovo ir liudytoja byloje apklaustos J. Š. teikti paaiškinimai. Toks teismo atliktas įrodymų vertinimas lėmė nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Iš byloje esančio susirašinėjimo matyti, kad būtent UADBB Balto Link 2013 m. spalio 7 d. kreipėsi į draudiką, jog būtų pateikti pasiūlymai dėl draudimo sutarčių sudarymo, t. y. draudimo brokeris paprašė draudiko pateikti ofertas dėl draudimo sutarčių sudarymo. Prie brokerio el. laiško prisegto prašymo statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčiai sudaryti pabaigoje nurodytas UAB A. Ž. ir ko direktorius Ž. Ž., tačiau prašymas nėra pasirašytas. Atsakovo atstovas E. B. paaiškino, kad tai nėra AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje parengta Prašymo sudaryti draudimo sutartį forma. Šios aplinkybės neginčijo nei ieškovė, nei trečiasis asmuo, o liudytoju apklaustas UADBB Balto Link darbuotojas A. L. taip pat patvirtino, kad draudimo brokeriai turi savo parengtas prašymų draudimo sutartims sudaryti formas, savo ruožtu tiek ieškovė, tiek liudytoju apklaustas ieškovės darbuotojas E. D. negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti (neprisiminė), ar pildė prašymus. Todėl teismo sprendimas nurodytus prašymus draudimo sutartims sudaryti prilyginti ieškovės pateiktai ofertai atsakovui, laikyti, kad draudimo sutartis Nr. PCAD 019605 buvo sudaryta draudikui akceptuojant draudėjo pasiūlymą bei teismo išvada, jog jeigu draudimo liudijimas (polisas) neatitinka draudėjo rašytinio prašymo turinio, o sutartis buvo sudaryta akceptuojant draudėjo pasiūlymą sudaryti sutartį, pirmenybė suteikiama draudėjo rašytiniam prašymui, yra neteisinga ir prieštaraujanti kitiems byloje esantiems įrodymams, visų pirma, minėtam el. laiškui, kuriame draudiko prašoma pateikti pasiūlymus (ofertas) dėl draudimo sutarčių sudarymo. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad atsakovo draudimo brokeriui teiktuose draudimo sutarčių projektuose yra žymos (vandens ženklai) „Pasiūlymas“, „Pasiūlymo peržiūra“, draudimo brokerio atsiųsto prašymo forma ir turinys nėra parengti AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje, kaip imperatyviai nustato CK 6.990 straipsnis, o prašymai nėra pasirašyti ieškovės ir nėra žinoma, kas juos užpildė. Nei CK 6.991 straipsnio 3 dalis, nei Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2012 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 03-225, 22 punktas negali būti taikomas šioje byloje nagrinėtam draudiko ir draudėjo santykiui, nes draudimo brokerio atsiųsto prašymo forma ir turinys nėra draudimo bendrovės nustatyti (patvirtinti). Draudimo brokerio pateikti Prašymai draudimo sutartims sudaryti vertintini ne kitaip, tik kaip esminės informacijos apie objektą draudimo rizikai įvertinti pateikimas, taip įvykdant draudėjo pareigą iki draudimo sutarties sudarymo draudikui atskleisti informaciją. Šiuo atveju draudimo sutartys buvo sudarytos draudėjai (ieškovei) akceptuojant draudiko (atsakovo) pasiūlymus.

13.2. Teismas, cituodamas draudimo brokerio darbuotojos 2013 m. spalio 16 d. el. laišką, sprendime jį pacitavo be dalies „ar juos gadinsit ar kaip“, taip selektyviai atrinkdamas įrodymus, reikalingus sprendimui pagrįsti. Iš paminėto el. laiško darytina išvada, kad draudimo brokeriui buvo žinoma, jog draudimo polisai, buvę pateikti pasirašyti ir dėl kažkokių priežasčių draudėjo nepasirašyti, yra anuliuojami draudiko vidinėje sistemoje, t. y. neišlieka. Bylos nagrinėjimo metu liudytoja apklausta buvusi apeliantės darbuotoja J. Š., šiuo metu dirbanti pas trečiąjį asmenį UADBB Balto Link, šią aplinkybę taip pat patvirtino. 2013 m. lapkričio 5 d. UADBB Balto Link darbuotoja kreipėsi el. paštu dėl draudimo polisų, nurodydama jų galiojimo laikotarpį. Draudiko darbuotoja lapkričio 7 d. ryte el. paštu pateikė pasiūlymą (ofertą) draudimo sutarčiai, kurioje nurodyta bendra draudimo suma – 3 665 000 Lt, draudimo suma vienam įvykiui – 3 665 000 Lt, draudimo įmoka – 382 866,66 Lt (automatiškai sugeneruota sistemos). Lapkričio 7 d., 17.14 val. atsakovo darbuotoja pateikė pasiūlymą (ofertą) el. paštu, su draudimo suma vienam įvykiui, mažesne nei prieš tai siųstame pasiūlyme, bei mažesne, nei prieš tai siųstame pasiūlyme, draudimo įmoka – 24 950 Lt. Aplinkybę, kad 2017 m. lapkričio mėn. ieškovei siųstas pasiūlymas ir po to analogiško turinio liudijimas nėra spalio mėn. draudimo sutarties „tęsinys“ arba „tas pats polisas“, kaip teigiama skundžiamame sprendime, įrodo ir tai, kad Statinio projektuotojo privalomosios civilinės atsakomybės draudimo spalio ir lapkričio mėnesių polisai turi skirtingus numerius.

13.3. Sprendžiant pagal susirašinėjimą, darytina išvada, kad 2013 m. lapkričio 7 d., 17.14 val. siųstas pasiūlymas buvo žodžiu draudimo brokerio patvirtintas kaip tinkamas ir tik tada, kitos dienos ryte, buvo išsiųstas pasirašyti analogiško turinio draudimo polisas (jau be vandens ženklo „Pasiūlymas“). Bylos nagrinėjimo metu liudytoja apklausta J. Š., betarpiškai dalyvavusi draudimo sutarties sudaryme, pažymėjo, kad įprastai atskirai raštu ar žodžiu yra atkreipiamas brokerio darbuotojo dėmesys, jei polise atliekami kokie nors pakeitimai. Šią aplinkybę teismas konstatavo sprendime, tačiau vėliau, grįsdamas sprendimą, ja nesivadovavo bei nenurodė, kodėl šis liudytojos paaiškinimas apie žodinį draudimo brokerio informavimą yra atmetamas. Vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu pripažintina, kad draudimo brokerio darbuotoja buvo žodžiu informuota apie draudimo sumos 150 000 Lt įrašymą pirmiausia į siųstą pasiūlymą, o vėliau ir į draudiko pasirašyti pateiktą draudimo polisą Nr. PCAD 019605. Tačiau teismas skundžiamame sprendime besąlygiškai vadovavosi ieškovės ir trečiojo asmens deklaratyviais teiginiais, kad draudikas vienašališkai, niekam nepranešdamas, pasiūlyme pakeitė draudimo sumą vienam įvykiui į 150 000 Lt. Pastebėtina, kad darbuotojas A. L., kategoriškai teigęs apie neinformavimą, pats pripažino, jog aptariamos draudimo sutarties sudaryme tiesiogiai nedalyvavo, todėl akivaizdu, kad tokie liudytojo teiginiai nėra niekuo pagrįsti – iš tiesų jis nežino jokių aplinkybių dėl informavimo apie padarytus pakeitimus. Be to, atsakovo prašymu liudytoja kviesta draudimo brokerio darbuotoja S. J., betarpiškai dalyvavusi draudimo sutarties sudaryme, bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklausta, nes siųsti teismo šaukimai jai nebuvo įteikti, o iš byloje esančio susirašinėjimo akivaizdu, kad draudimo brokerio ir draudiko darbuotojos bendravo ir žodžiu.

13.4. Apeliantas buvo nurodęs ir pateikęs įrodymus, kad tuo pat metu, visiškai identiškomis faktinėmis aplinkybėmis draudimo brokeriui buvo teikiami pasiūlymai ir ieškovės, kaip rangovės, civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčiai sudaryti. 2013 m. lapkričio mėn. su ieškovu buvo sudaryta ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. PCAD 019604, kurioje numatyta bendra draudimo suma 3 665 000 Lt, draudimo suma vienam įvykiui – 150 000 Lt, draudimo įmoka – 29 949,99 Lt, t. y. draudimo suma vienam įvykiui pagal rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį yra 150 000 Lt – mažesnė, nei nurodytoji draudėjo 2013 m. spalio mėn. pateiktame prašyme. Neįtikėtina, kad draudimo brokeris du kartus nepastebėjo skirtingų draudimo rūšių pasiūlymuose draudimo sumos vienam įvykiui, o vėliau ir draudimo polisuose, taip pat neįtikėtina, jog, tikrindamas draudiko atliktus pakeitimus (rangos sutarties data ir draudimo įmokos dydis – kurie anot ieškovės ir trečiojo asmens buvo koreguojami prieš išsiunčiant lapkričio 7 d. 17.14 val. pasiūlymą), nesugebėjo šalia esančioje eilutėje pamatyti draudimo sumos vienam įvykiui, kuri, anot draudimo brokerio, neatitiko ieškovės interesų.

Atsiliepimas

13.5. Atsakovo darbuotojas E. B. bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad, nustatydamas draudimo įmoką 2013 m. spalio mėn., vertino spalio 7 d. el. laiške apelianto darbuotojos pateiktą informaciją, kurioje nebuvo duomenų dėl draudimo sumos vienam įvykiui, todėl jis preziumavo, kad ji yra 150 000 Lt – tokia, kokią kaip minimalią, nustato Taisyklių 16 punktas. Atsižvelgdamas į tai bei į kitus pateiktus duomenis, E. B. nurodė draudimo įmokų dydžius 2013 m. spalio mėn., kurie, pasiderėjus, buvo sumažini iki 24 949,99 Lt. Vėliau jis suprato, kad UADBB Balto Link, veikusiai ieškovės vardu, buvo iškomunikuotos per mažos draudimo įmokų kainos, kai draudimo suma vienam įvykiui numatyta 3 665 000 Lt, tačiau susidariusią situaciją įvertino kaip savo atsakomybę dėl vidinio nesusikalbėjimo tarpusavyje su darbuotoja ir sprendimo dėl įmokos dydžio nekeitė, o ir nebegalėjo pakeisti, nes pasiūlymas (oferta) 2013 m. spalio mėn. ieškovės atstovui (draudimo brokeriui) jau buvo išsiųsta. E. B. taip pat paaiškino, kad 2013 m. lapkričio mėn. atsakovui teikiant naują pasiūlymą (ofertą), draudimo įmoka buvo nurodyta 24 950 Lt prie bendros draudimo sumos 3 665 000 Lt ir draudimo sumos vienam įvykiui – 150 000 Lt, t. y. anksčiau pageidautas įmokos dydis (24 950 Lt) buvo galimas pateikti tik esant bendrai 3 665 000 Lt ir vienam įvykiui 150 000 Lt draudimo sumoms. Toks įmokos dydis realiai turėjo būti pasiūlytas tik esant 150 000 Lt draudimo sumai vienam įvykiui ieškovei ir 2013 m. spalio mėn. Taigi, pirmosios instancijos teismas, be jokio pagrindimo ir neteisingai interpretavęs E. B. paaiškinimus ieškovės bei trečiojo asmens naudai, konstatavo, kad atsakovas nenurodo, jog per laikotarpį nuo 2013 m. spalio 14 d. iki lapkričio 7 d., kol buvo atidėtas ginčo draudimo sutarties pasirašymas (sudarymas), būtų pasikeitusios kokios nors aplinkybės (draudimo rizika), kurios galėjo turėti realios įtakos prieš tai šalių jau suderėtų esminių sutarties sąlygų keitimui ir todėl draudimo sumos vienam įvykiui sumažinimas vertintinas, kaip atsakovo darbuotojo klaida.

13.6. Teismas akcentavo ieškovės siekį ir tikrąją valią sudaryti draudimo sutartį, kuria būtų suteiktos konkrečios draudimo sumos, t. y. draudimo suma visam sutarties galiojimo laikotarpiui – 3 665 000 Lt ir draudimo suma vienam įvykiui – 3 665 000 Lt. Tokiai išvadai dėl ieškovės „tikrojo siekio“ padaryti byloje nėra jokių įrodymų, nes ieškovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad nepastebėjo draudimo sumos 150 000 Lt vienam įvykiui, į tai nesigilino, nes jo interesus atstovavo draudimo brokeris, o liudytoju apklaustas ieškovės darbuotojas E. D. nurodė, jog svarbiausias ir labiausiai dominantis ieškovę dalykas buvo tik draudimo įmokos dydis, tik į tai ieškovės direktorius kreipė dėmesį, pasirašydamas draudimo polisą, į kitas draudimo sutarties sąlygas ieškovė nesigilino. Trečiasis asmuo negalėjo į bylą pateikti įrodymų (susirašinėjimo el. paštu su ieškove), iš kurio būtų matyti, kad tinkamai supažindino UAB A. Ž. ir ko tiek su draudiko teiktomis ofertomis, tiek su draudimo sutarties Nr. PCAD 019604 turiniu.

13.7. Teismas niekaip nepagrindė, kaip jo nurodyta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 84 dalis patvirtina išvadą, kad kiekviena atrama yra atskiras statinys. Statybos leidimas yra išduotas vieno statinio – 400 kV įtampos elektros perdavimo oro linijos nuo Alytaus iki Lietuvos–Lenkijos sienos statybai. Taigi, statinys – elektros perdavimo oro linija – yra vienas, o atramos yra statinio sudedamosios dalys. Teismui pateiktame statybos leidime taip pat nurodyta, kad ieškovė rengė vieno statinio projektą. Teismas pirmiau nurodytų draudiko paaiškinimų ir pateiktų įrodymų iš viso nevertino, dėl jų pagrįstumo nepasisakė. UAB A. Ž. ir ko netinkamai suprojektuotas buvo vienas statinys – elektros perdavimo oro linija – pagal vieną statinio projektą Nr. 1118/2012-TP, o ne 30 statinių pagal atskirus projektus, antra, Taisyklės žala, patirta dėl įvykio, laiko žalą dėl netinkamai suprojektuoto statinio, ir trečia, Taisyklės vienu draudžiamuoju įvykiu laiko įvykį, įvykusį dėl tos pačios priežasties.

13.8. Pasisakęs, kad nevertins draudimo brokerio, kaip profesionalaus draudimo rinkos dalyvio, veiksmų draudimo sutarties sudarymo faktinių aplinkybių kontekste bei civilinės atsakomybės taikymo aspektu, pirmosios instancijos teismas, pats sau prieštaraudamas, padarė išvadą, kuria konstatavo draudimo brokerio tinkamą profesinių pareigų vykdymą savo kliento atžvilgiu, nurodydamas, jog siekis perkelti draudimo brokeriui atsakomybę už atsakovo draudimo polise padarytą klaidą, vertintinas tik kaip atsakovo gynybinė pozicija, siekiant susimažinti savo verslo riziką. Taip pirmosios instancijos teismas, be jokio teisinio vertinimo ir pagrindimo, padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad draudimo brokeriui civilinės atsakomybės taikymas šiuo atveju nėra galimas, sukurdamas galimai prejudicinę galią turėsiančią aplinkybę ir be jokio tyrimo bei vertinimo apribojęs draudiko teisę ateityje reikšti reikalavimus draudimo brokeriui UADBB Balto Link, dėl jam, kaip draudimo tarpininkui, profesinės civilinės atsakomybės taikymo. Be to, tokia teismo išvada, dėl atsakovo siekio perkelti atsakomybę ir susimažinti verslo riziką, net tik nepagrįsta, bet ir neetiška.

14. Ieškovė UAB A. Ž. ir ko atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

14.1. Apelianto argumentai nesudaro pagrindo remiantis CK 6.990 straipsniu laikyti, kad draudimo sutartis buvo sudaryta ne akceptuojant draudimo prašyme nurodytas draudimo sąlygas, o kažkokiu kitokiu būdu. Trečiasis asmuo prašė atsakovo pateikti pasiūlymą dėl draudimo, nes trečiojo asmens ieškovės vardu pateiktame prašyme nebuvo vienos iš esminių draudimo sutarties sąlygų – draudimo įmokos dydžio. Kitos draudimo sąlygos, išskyrus draudimo įmokos dydį, šalių nebuvo derinamos – į draudimo liudijimą buvo perkeltos būtent pateiktame prašyme nurodytos draudimo sąlygos. Tai, kad šalys derėjosi dėl draudimo įmokos dydžio nekeičia fakto, jog draudimo sutartis buvo sudaryta draudikui (atsakovui) priimant draudimo sąlygas. Parengti draudimo liudijimo projektai negali būti laikomi oferta vien dėl žymų „pasiūlymas“, nes jų rengimo momentu šalys jau buvo sutarusios dėl visų esminių draudimo sutarties sąlygų. Kita vertus, apeliantas nepagrįstai tapatina CK 6.990 ir CK 6.991 straipsniuose nurodytą draudėjo prašymą sudaryti draudimo sutartį su oferta CK 6.162 ir 6.167 straipsnių prasme. Draudėjo prašymas sudaryti draudimo sutartį paprastai nėra ir negali būti oferta, nes vieną iš esminių draudimo sutarties sąlygų, t. y. draudimo įmokos dydį, visada apskaičiuoja ir nustato draudikas. CK 6.990 ir CK 6.991 straipsnių nuostatos dėl draudimo sutarties sudarymo akceptuojant draudėjo prašymą taikytinos atvejams, kai draudimo apsaugos sąlygas (draudimo sumos, draudimo objektas, draudžiamos rizikos ir pan.) savo prašyme nurodo draudėjas, ir draudikas (draudimo bendrovė) būtent tokiomis sąlygomis ir sudaro draudimo sutartį, kaip ir buvo šiuo atveju. Kadangi byloje nėra ginčo dėl to, kad trečiasis asmuo veikė kaip ieškovės atstovas ir jos vardu derėjosi dėl draudimo sutarties sudarymo, teisiškai nėra reikšminga, ar prašymą sudaryti draudimo sutartį užpildė pati draudėja (ieškovė), ar jos atstovas. Galiausiai, savo turiniu, t. y. pagal pateikiamą informaciją apie draudimo objektą, ieškovės vardu pateiktas prašymas iš esmės atitinka atsakovo patvirtintoje formoje nurodytą informaciją, o jokios papildomos informacijos draudimo sutarčiai sudaryti atsakovas pateikti nereikalavo. Formalus informacijos išdėstymo tvarkos skirtumas ar atsakovo logotipo nebuvimas nėra pagrindas dėl to ieškovės prašymą ir jo pagrindu sudarytą draudimo sutartį vertinti kitaip, nei tai padarė teismas.

14.2. Trečiajam asmeniui informavus atsakovą, kad rangos sutarties, iš kurios kylanti civilinė atsakomybė turėtų būtų apdrausta, pasirašymas nukeliamas, nei atsakovas, nei ieškovė nepareiškė, kad suderintomis sąlygomis sutarties nebesudarys. Taisytino dėl nebesutampančių datų draudimo liudijimo anuliavimas tik draudiko vidinės informacinės sistemos poreikis, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad visas sutarties sudarymo procesas užsibaigė nesudarius draudimo sutarties – jos pasirašymas suderintomis sąlygomis tiesiog buvo atidėtas. Apelianto poziciją apie tariamai naują ofertą 2013 m. lapkričio mėnesį ir naują draudimo sutartį paneigia šalių susirašinėjimas dėl sutarties sudarymo. 2013 m. lapkričio 5 d. trečiajam asmeniui pranešus, kad draudimo liudijimas jau yra reikalingas, šalių nebebuvo derinamos jokios draudimo sąlygos, nebuvo jokio susirašinėjimo apie tai, kokiomis sąlygomis turėtų būti teikiama draudimo apsauga ir kokia turėtų būti draudimo įmoka. Draudimo liudijimui suteiktas numeris, kuriuo remiasi apeliantas, yra visiškai formalus požymis, niekaip nesusijęs su sutarties sudarymo procesu ir jo neatspindintis.

14.3. Apeliantas neįrodė, kad ieškovė ar ją atstovavęs draudimo brokeris būtų buvę informuoti apie draudimo sumos vienam įvykiui sumažinimą paskutiniu momentu prieš sudarant draudimo sutartį. Apeliantas daro prielaidą, kad draudimo brokeris buvo informuotas žodžiu, tačiau buvusi apelianto darbuotoja J. Š. negalėjo to patvirtinti, o draudimo klausimus prižiūrėjęs ieškovės darbuotojas taip pat neprisiminė, jog būtų buvęs informuotas apie tai, kad draudimo suma vienam įvykiui prieš pat draudimo sutarties sudarymą buvo sumažinta daugiau kaip 20 kartų. Atsakovas remiasi J. Š. parodymais, kad paprastai apie prašomų sąlygų pakeitimus draudimo brokeriai būdavo informuojami, tačiau šioje situacijoje, įvertinęs ne tik J. Š., bet ir kitų liudytojų parodymus, taip pat kitą byloje surinktą medžiagą, teismas visiškai pagrįstai atmetė įrodymais nepagrįstą ir vien prielaidomis paremtą apelianto teiginį, kad rašytinių informavimo įrodymų nebuvimas gali reikšti, jog ieškovė ar jos atstovas galėjo būti informuoti žodžiu. Byloje esantys šalių susirašinėjimo duomenys leidžia daryti išvadą, kad esminis draudimo sąlygų pabloginimas buvo padarytas ne tik neinformuojant ieškovės ar jos atstovo, bet ir tokiu būdu, kad šiems subjektams būtų kuo mažesnės galimybės į padarytą pakeitimą atkreipti dėmesį. Pakeitimas atliktas prieš pat pasirašant draudimo sutartį – draudimo liudijimas turėjo įsigalioti 2013 m. lapkričio 11 d., pirmadienį, taigi, paskutinė darbo diena iki draudimo sutarties įsigaliojimo buvo lapkričio 8 d., penktadienis. Šios dienos išvakarėse, pasibaigus darbo laikui, atsakovas ir persiuntė trečiajam asmeniui draudimo liudijimą, pakeisdamas vieną šalių jau seniai suderintą sąlygą – draudimo sumą vienam įvykiui. Jokių komentarų ar net užuominų apie padarytą pakeitimą atsakovo laiške, su kuriuo persiųstas draudimo liudijimo projektas, nebuvo. Draudimo liudijimas baigtas derinti kitos dienos, t. y. 2013 m. lapkričio 8 d., ryte. Akivaizdu, kad, vėluojant draudimo liudijimo išrašymui (kaip matyti iš susirašinėjimo, trečiojo asmens darbuotoja S. J. draudimo liudijimo tikėjosi dviem dienomis anksčiau, trečiadienį, 2013 m. lapkričio 6 d.) ir likus labai mažai laiko iki draudimo liudijimo įsigaliojimo (draudimo liudijimą dar reikėjo pasirašyti šalims ir, vykdant rangos sutartį, persiųsti statybos ir projektavimo darbus užsakiusiai užsakovei AB Litgrid), atsakovo persiųstas draudimo liudijimo projektas trečiojo asmens darbuotojos S. J. buvo peržiūrėtas tik paviršutiniškai, nebetikrinant anksčiau suderintų draudimo sąlygų, kurios nesikeitė ir neturėjo keistis per visą sutarties derinimo laikotarpį.

14.4. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad atsakovas tuo pat metu analogiškai pasielgė ir drausdamas ieškovės, kaip statybos darbų rangovės, atsakomybę tame pačiame projekte, įrodo ne tai, kad ieškovės vardu derybas vykdęs trečiasis asmuo „negalėjo nežinoti“ apie paskutiniu momentu atliktą pakeitimą, kaip tvirtina apeliantas, o tai, jog apelianto atlikti pakeitimai ir pasirinktas tokių pakeitimų laikas greičiausia nebuvo atsitiktinis. Apeliantas padarė viską, kad nei trečiasis asmuo, nei ieškovė neturėtų laiko pastebėti paskutiniu momentu atlikto nedidelio, bet labai svarbaus draudimo sutarties pakeitimo, nukrypstant nuo draudėjos nurodytų sąlygų.

14.5. E. B. ir buvo tas atsakovo darbuotojas, kuris buvo atsakingas už rizikos vertinimą ir turėjo teisę atlikti draudimo įmokos dydžio nustatymus, pakeičiant sistemos sugeneruotą, kur kas padidintą draudimo įmoką, į šalių suderinto dydžio įmoką. E. B. patvirtino, kad jis sąmoningai atliko draudimo sumos vienam įvykiui pakeitimą iš 3 665 000 Lt į 150 000 Lt. E. B. savo paaiškinimus davė kaip šalies atstovas, taigi nors ir davė priesaiką, tačiau negalėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už žinomai melagingus paaiškinimus, o kaip atsakovo atstovas, jis turi procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. E. B. tvirtino, kad 2013 m. spalio mėn., nustatydamas draudimo sąlygas, jis tariamai suklydo ir nustatė draudimo įmoką, manydamas, kad draudimo suma vienam įvykiui bus 150 000 Lt. Tačiau tokia pat „klaida“ buvo padaryta ir 2013 m. lapkričio 7 d. persiųstame pirmajame draudimo liudijimo variante – ten taip pat buvo nurodytos 3 655 000 Lt draudimo sumos tiek vienam įvykiui, tiek visam sutarties galiojimo laikotarpiui, ir atsakovo informacinės sistemos sugeneruota draudimo įmoka, tačiau kartu iš E. B. nebuvo duota jokių komentarų ar įspėjimų, kad šalių suderinto dydžio draudimo įmokos su tokiomis draudimo sumomis jis negalės nustatyti. Versija apie E. B. neva padarytą klaidą, nustatant 2013 m. spalio mėn. suformuoto draudimo liudijimo sąlygas, buvo iškelta tik nagrinėjant bylą teisme.

14.6. Trečiojo asmens pareigų tinkamas ar netinkamas atlikimas šioje byloje nėra teisminio nagrinėjimo objektas, nes jokių reikalavimų trečiajam asmeniui byloje nėra reiškiama. Kita vertus, galimas trečiojo asmens darbuotojo neapsižiūrėjimas, nepastebint paskutiniu momentu atsakovo paslapčia padarytų pakeitimų draudimo sąlygose, kurios nebuvo keičiamos per visą sutarties derinimo laikotarpį, nekeičia ir neeliminuoja atsakovo kaltės ir jo atsakomybės. Susirašinėjimo tarp trečiojo asmens ir ieškovės po lapkričio 7 d. vakare atsiųsto atsakovo projekto nebuvimas tik patvirtina, kad atsakovo paskutiniu momentu padaryti pakeitimai tiesiog nebuvo pastebėti, atitinkamai trečiajam asmeniui nebuvo poreikio informuoti ieškovę ir kažką su ja derinti.

14.7. Ieškovės tikrąją valią sudaryti draudimo sutartį, kuria būtų suteiktos konkrečios draudimo sumos, t. y. 3 665 000 Lt draudimo suma tiek visam sutarties galiojimo laikotarpiui, tiek – ir vienam įvykiui, įrodo ieškovo vardu trečiojo asmens pateiktas prašymas, kuriame ir buvo nurodytos minėtos draudimo sumos. Jokios kitokios tikrosios valios nei ieškovė, nei jos vardu veikęs trečiasis asmuo neišreiškė. Apelianto išvedžiojimai apie ieškovės elgesio, nepastebėjus apelianto paskutiniu momentu padarytų pakeitimų, reikšmę atmestini, nes suklaidinto asmens elgesys negali būti laikomas atspindinčiu jo tikrąją valią.

14.8. Kiekviena atskirai paimta elektros linijos atrama atitinka visus Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalyje nustatytus požymius. Kiekvienai iš netinkamai suprojektuotų atramų buvo atskirai apskaičiuoti ir suprojektuoti pamatai, projektinėje dokumentacijoje aiškiai matyti, kad naujai įrengtinų pamatų polių ilgiai skirtingose atramose skiriasi. Taigi, ieškovė padarė klaidą, projektuodama 30 atskirų statinių (atramų), ir turėjo pašalinti 30 statinių defektus. Todėl, net jei būtų buvę laikoma, kad draudikas turi teisę taikyti sumažintą 150 000 Lt draudimo sumą vienam draudžiamajam įvykiui, jis neturi pagrindo laikyti, jog įvyko tik vienas draudžiamasis įvykius, nes klaida buvo padaryta ne vieno, o 30-ties skirtingų statinių projektinėje dokumentacijoje. Įtikinamų argumentų, kodėl 30-ties skirtingų statinių projektavimo klaidas reikėtų laikyti vienu draudžiamuoju įvykiu, apeliantas savo skunde nepateikė. Tai, kad draudimo liudijime buvo nurodyta visa elektros linija, kaip rangos ir projektavimo objektas, nepadaro visos elektros linijos vienu statiniu. Elektros linija yra bendra funkcine paskirtimi sujungtų statinių kompleksas.

Atsiliepimas

15. Trečiasis asmuo UADBB Balto Link atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

15.1. Pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą. Nagrinėjamoje byloje yra konstatuoti visi teisiškai reikšmingi faktai, taikant materialiosios teisės normas ginčui spręsti. Minėti faktai yra išsamiai aprašyti Teismo sprendimo 50–56 punktuose. Teismas vertino minėtuose punktuose išvardytas faktines bylos aplinkybes, tyrė ginčo šalių sudarytą draudimo sutarties turinį, šalių paaiškinimus ir tarp šalių vykusį el. susirašinėjimą bei jo metu siųstus dokumentus, taip pat aplinkybes, vykusias po ginčo sutarties sudarymo, t. y. pagal įrodymų visumą priėmė atitinkamą sprendimą, sprendimui pagrįsti nurodė, kokiomis materialiosios ir proceso teisės normomis vadovavosi, o tai, kad nebuvo priimtas apeliantui palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

15.2. Teismas pagrįstai draudimo brokerio darbuotojos atsakovui 2013 m. spalio 7 d. pateiktą ieškovo 2013 m. spalio 2 d. prašymą Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčiai sudaryti įvertino kaip ieškovės ofertą atsakovui ją apdrausti, ir pagrįstai laikė, jog ginčo Draudimo sutartis buvo sudaryta draudikui akceptuojant draudėjos pasiūlymą sudaryti draudimo sutartį. Prašydamas atsakovo pateikti „pasiūlymus“, CK įtvirtinto teisinio reguliavimo prasme ieškovė pateikė atsakovui savo ofertą sudaryti draudimo sutartį ir siekė gauti iš atsakovo akceptą, t. y. atsakymą, ar atsakovas sutinka apdrausti ieškovės, kaip statinio projektuotojos, civilinę atsakomybę pagal pateiktas esmines draudimo sutarties sąlygas, ir jei taip, tai kokia būtų tokio draudimo kaina (papildoma ginčo draudimo sutarties sąlyga) ir kitos sutarties sąlygos. Atsakovas, pateikdamas draudimo brokeriui savo siūlomus draudimo kainų apskaičiavimus, neatliko jokių jam pateiktos ofertos sąlygų pakeitimų. Tai reiškia, kad atsakovas šiuo atveju neatliko jam pateiktos ieškovės ofertos atmetimo ir nepateikė jokios priešpriešinės ofertos. Aplinkybė, kad prašymas draudimo sutarčiai sudaryti nebuvo pasirašytas ieškovės direktoriaus Ž. Ž., taip pat neturi jokios teisinės reikšmės teismo padarytų išvadų teisingumui, nes atsakovas niekada nereikalavo nei iš draudimo brokerio, nei iš ieškovės, jog jam privalo būti pateiktos tik tinkamai ieškovės ar jos įgaliotų atstovų pasirašytos prašymų formos. Niekuomet nekilo ginčas ir byloje nebuvo sprendžiama, ar prašyme nurodyta informacija atitinka ieškovės valią. Apelianto teiginys, kad prašymai draudimo sutartims sudaryti vertintini ne kitaip, kaip esminės informacijos apie objektą draudimo rizikai įvertinti pateikimas, niekaip nepaneigia teismo padarytos išvados, jog minėti prašymai yra vertinami kaip ieškovės atsakovui pateiktos ofertos, teisingumo. CK 6.993 straipsnyje nėra nustatyta, kokia forma draudėjas privalo draudikui pateikti visą esminę informaciją, tad akivaizdu, kad tai draudėjas gali padaryti tiek pateikdamas savo ofertą draudikui akceptuoti, tiek atsakydamas į draudiko atskirą prašymą dėl informacijos pateikimo. Šiuo atveju taip pat yra akivaizdu, kad atsakovas savo veikloje sudaromas sutartis (draudimo polisus) registruoja tam tikra nustatyta chronologine tvarka, kaip to reikalauja raštvedybos taisyklės, todėl tais atvejais, kai draudimo sutarčių pasirašymas (sudarymas) yra atidedamas vėlesnei datai (kaip kad buvo nagrinėjamu atveju), vėliau sudaromoms sutartims (draudimo polisams) yra suteikiami nauji (vėlesni) registracijos numeriai. Poliso registracijos numeris apsprendžiamas draudimo sutarties pasirašymo (sudarymo datos), o ne šalių susitarimo dėl tokių sąlygų datos ir (ar) turinio. Esminė aplinkybė yra ta, kad šalys 2013 m. spalio 14 d. buvo suderėjusios visas draudimo sutarties esmines sąlygas. Tai patvirtina ir tas pats atsakovo cituojamas draudimo brokerio darbuotojos 2013 m. spalio 16 d. el. laiškas, kuriame nurodoma „Ar juos gadinsit ar kaip, nes polise reikės perasyti laikotarpius ir sutarties pasirasymo data.“ (kalba netaisyta). Kaip matyti – kalbama išimtinai apie tai, kad turės būti pakeista polisų pasirašymo (sudarymo) data ir draudimo laikotarpiai. Apie jokių kitų draudimo sutarties sąlygų keitimą, persvarstymą ar derėjimąsi nebuvo jokios kalbos.

15.3. Vien tai, kad liudytoja J. Š. paaiškino, jog įprastai atskirai raštu ar žodžiu yra atkreipiamas brokerio darbuotojo dėmesys, jei polise atliekami kokie nors pakeitimai, nepatvirtina, jog tai buvo atlikta nagrinėjamu atveju. Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad draudimo brokerio darbuotoja buvo kokia nors forma (įskaitant žodinę) informuota apie anksčiau šalių suderėtų esminių draudimo sutarties sąlygų pakeitimą. To nepatvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Įstatyme įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Nei ieškovė, nei draudimo brokeris neprivalo įrodinėti savo neiginių (aplinkybių, kurių nebuvo), nes tai būtų nepakeliama įrodinėjimo našta. Tad atsakovo argumentas, kad draudimo brokerio teiginio, jog jis nebuvo informuotas apie draudimo sumos vienam įvykiui pakeitimą, nepatvirtina joks byloje esantis įrodymas, yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes būtent atsakovas turi įrodinėti, kad draudimo brokeris buvo žodžiu tinkamai informuotas apie pakeitimą.

15.4. Rangovo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymo aplinkybės nebuvo (ir nėra) šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas netyrė ir nevertino nei jos sudarymo aplinkybių, nei jos įtakos savarankiškai ginčo draudimo sutarčiai. Taigi, ir apeliantas neturi teisinio pagrindo ir negali šia sutartimi remtis savo apeliaciniame skunde, kaip jo teiginius patvirtinančiu įrodymu. Savo ruožtu atsakovas sąmoningai nutyli, kad 2015 m. liepos mėnesį, pratęsiant draudimo apsaugos galiojimą pagal ginčo draudimo sutartį papildomam terminui, t. y. nuo 2015 m. liepos 12 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., 2015 m. liepos 10 d. draudimo liudijime Nr. PCAD 028744 draudimo sąlygos jau buvo nurodytos tokios, kokios buvo šalių suderintos prieš sudarant ginčo draudimo sutartį, t. y. draudimo suma visam sutarties galiojimo laikotarpiui – 3 665 000 Lt ir draudimo suma vienam įvykiui – 3 665 000 Lt, kai draudimo įmokos kaina, skaičiuojant ją vienam draudimo mėnesiui ir palyginus su ginčo draudimo sutartyje nustatytomis draudimo įmokų sumomis, tenkančiomis vienam mėnesiui, ne tik kad nepadidėjo, bet netgi sumažėjo.

15.5. Liudytojo E. B. paaiškinimai, kad 2013 m. spalio 7 d. kito atsakovo darbuotojo jam pateiktame el. laiške nebuvo informacijos dėl draudimo sumos vienam įvykiui, net jei ir atitinka tikrovę, nagrinėjamu atveju neturi absoliučiai jokios teisinės reikšmės, nes 2013 m. spalio 7 d. atsakovui draudimo brokerio pateiktoje ofertoje (prašyme draudimo sutarčiai sudaryti) buvo aiškiai įvardintos abi sumos – tiek draudimo suma vienam įvykiui, tiek visam sutarties galiojimo laikotarpiui. Atsakovo versiją dėl ieškovei „iškomunikuotų per mažų draudimo įmokų kainų“ ir dėl to vėliau neva atsiradusio pagrindo teikti naują ofertą ir mažinti draudimo sumą vieno įvykio atveju, iš esmės paneigia nurodytos aplinkybės 2015 m. liepos mėnesį įvykusį draudimo apsaugos galiojimo pratęsimą pagal ginčo draudimo sutartį papildomam terminui.

15.6. Atsakovo skunde iš konteksto paimami ir tendencingai pateikiami ieškovės darbuotojo bylos nagrinėjimo metu duoti paaiškinimai apie tai, kad ieškovės direktorius, pasirašydamas ginčo draudimo sutartį, kreipė dėmesį tik į draudimo įmokos kainą, niekaip nepaneigia ieškovės turėto tikrojo siekio – konkrečios apimties draudiminės apsaugos gavimo. Šiuo atveju ieškovės tikrojo siekio įgyvendinimu rūpinosi ne pats ieškovės direktorius, o jo pavedimus vykdę atsakingi ieškovės darbuotojai ir draudimo brokeris.

15.7. Kiekvienos atramos (kaip savarankiško statinio) pamatai buvo projektuojami atskirai, o tai reiškia, kad kiekvienos suprojektuotos atramos netinkamumo priežastis yra skirtinga – netinkamas kiekvienos tokios konkrečios atramos projektas, taigi, nagrinėjamu atveju įvyko ne 1, o 30 draudžiamųjų įvykių.

15.8. Sprendime nei patvirtinamas, nei paneigiamas brokerio atliktų veiksmų teisėtumas. Teismas tik pasakė, kad atsakovas padarė klaidą ir dalį tos atsakomybės nori perkelti draudimo brokeriui. Tačiau minėta išvada nei patvirtina, nei paneigia, kad draudimo brokeris turėjo pastebėti arba negalėjo nepastebėti atsakovo padarytos klaidos (nors pats atsakovas teigia, jog tai nebuvo klaida, o tai buvo padaryta sąmoningai). Net jei nagrinėjamu atveju draudimo įmokos vienam įvykiui sumažinimas iki 150 000 Lt teismo būtų buvęs įvertintas ne kaip atsakovo darbuotojų padaryta klaida, o kaip sąmoningai atliktas veiksmas, nes prieš tai iškomunikuotos kainos buvo pernelyg mažos, tai niekaip nekeistų šios civilinės bylos baigties, nes byloje nustatyta, kad nei draudimo brokeris, nei ieškovė nebuvo atskirai žodžiu informuoti atsakovo, jog buvo padarytas nurodytas pakeitimas. Draudimo brokeris ir ieškovė pagrįstai manydami, kad šalių dar 2013 m. spalio mėn. suderėtos esminės ginčo draudimo sutarties sąlygos nėra keičiamos, nes atsakovas jas jau akceptavo, jų pakartotinai nebetikrino, pasitikėdami atsakovu. Šiuo atveju vien tas faktas, kad ginčo draudimo sutarties projektas buvo persiųstas el. paštu draudimo brokeriui, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog draudimo brokeris galėjo ir turėjo tokį pakeitimą pastebėti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apelianto AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl naujų įrodymų

18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

19. Apeliantas kartu su savo skundu, siekdamas pagrįsti jo nurodytą argumentą, kad draudimo brokerio atsiųstas Prašymas draudimo sutarčiai sudaryti nėra parengtas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje, pateikė draudimo bendrovės patvirtintą prašymo civilinės atsakomybės, atliekant projektavimo darbus, draudimui sudaryti formą, apelianto teigimu, naudotą 2013 metais. Tačiau pridėdamas nurodytą dokumentą, atsakovas apeliaciniame skunde ne tik nesuformulavo prašymo priimti naują įrodymą, tačiau ir nenurodė jokių argumentų, paaiškinančių, kodėl šis dokumentas nebuvo pateiktas į bylą pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, atsisako priimti naują įrodymą ir nevertina jo kartu su kita bylos medžiaga.

Dėl ginčo esmės

20. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai ir selektyviai vertindamas įrodymus, priėjo neteisingą išvadą, kad ginčo Draudimo sutartis buvo sudaryta atsakovui akceptuojant ieškovės vardu paduotame prašyme sudaryti draudimo sutartį nurodytas sąlygas. Be to, nepagrįstai laikydamas 2013 m. lapkričio mėnesį sudarytą sutartį spalio mėnesį buvusių derybų ir susitarimo tąsa, teismas, apelianto tvirtinimu, be pagrindo suteikė pirmenybę 2013 m. spalio mėnesio prašyme nurodytoms sąlygoms prieš 2013 m. lapkričio 8 d. šalių pasirašytame draudimo polise išdėstytas.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nagrinėjamiems klausimams aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

22. CK 6.990 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis sudaroma draudikui akceptuojant draudėjo pasiūlymą (prašymą), pateiktą draudikui, arba draudėjui akceptuojant draudiko pasiūlymą sudaryti sutartį. Pagal CK 6.991 straipsnio 3 dalį, jeigu draudimo liudijimas (polisas) neatitinka draudėjo rašytinio prašymo turinio, o sutartis buvo sudaryta akceptuojant draudėjo pasiūlymą sudaryti sutartį, pirmenybė suteikiama draudėjo rašytiniam prašymui.

23. Apeliantas savo poziciją, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčo Draudimo sutartis buvo sudaryta draudėjai (ieškovei) akceptuojant draudiko (atsakovo) pasiūlymus, grindžia draudimo brokerio atstovės (darbuotojos) 2013 m. spalio 7 d. el. laiško turiniu, aplinkybe, jog ieškovės vardu užpildytas prašymas sudaryti draudimo sutartį nebuvo pasirašytas ieškovės vadovo ir prašymo forma nėra parengta paties atsakovo, bei tuo, kad atsakovo draudimo brokerio darbuotojams siųstuose draudimo polisų projektuose buvo žymos „pasiūlymas“, „pasiūlymo peržiūra“.

24. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad visi apelianto akcentuojami aspektai nesudaro pakankamo pagrindo laikyti, jog Draudimo sutartis buvo sudaryta ne akceptuojant draudėjos draudimo prašyme nurodytas draudimo sąlygas, o kaip nors kitaip, be kita ko, ieškovei akceptuojant draudiko ofertą.

25. Antai, nors 2013 m. spalio 7 d. el. laiške atsakovui trečiojo asmens (draudimo brokerio) darbuotoja iš tikrųjų nurodė „<..> prašau pateikti pasiūlymus drausti rangovo ir statinio projektuotojo CA“, kartu su šiuo laišku buvo prisegtas ieškovės vardu užpildytas prašymas statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčiai sudaryti, kuriame, be kita ko, buvo aiškiai pažymėta, kad jame nurodyta informacija, sudarius draudimo sutartį, tampa draudimo sutarties dalimi, o atsakovo darbuotoja, gavusi tokį laišką, 2013 m. spalio 9 d. atsakyme į jį ne tik neprašė užpildyti paties draudiko parengtos prašymo formos bei nekėlė jokių abejonių, klausimų dėl prašymo pasirašymo tinkamumo, bet ir nevykdė absoliučiai jokių derybų dėl kokių nors iš prašyme išdėstytų sąlygų, be kita ko, ir prašyme nurodytos draudimo sumos visam sutarties laikotarpiui ir vienam įvykiui, iškart pereidama prie vienintelės prašyme neaptartos sąlygos – draudimo įmokos, kurią būtent ir pasiūlo draudikas, įvertinęs draudėjo prašymo sąlygas. Taigi, pati savaime aplinkybė, kad absoliučiai jokios derybos dėl kurios nors iš prašyme nurodytų sąlygų nebuvo vedamos, prašyme nurodytos sąlygos draudiko apskritai nebuvo aptarinėjamos, o draudimo brokerės ir draudiko atstovės iš karto perėjo prie draudimo įmokos sumos derinimo, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja, kad draudikas sutiko su draudėjos siūlomomis draudimo sąlygomis, akceptavo jos prašymą, o draudimo brokerės darbuotojos laisvuoju stiliumi parašytame el. laiške pavartota frazė „pateikti pasiūlymus“ ar paties draudiko polisų projektuose, siųstose jau po visų sąlygų, taip pat ir draudimo įmokos dydžio, suderinimo, įrašyti vandens ženklai „pasiūlymas“, „pasiūlymo peržiūra“, nelaikytini esminiais, draudimo sutarties sudarymo būdą kvalifikuojančiais šiuo atveju požymiais, leidžiančiais padaryti priešingą, nei skundžiamame sprendime, išvadą.

26. Tas pats pasakytina ir apie prašymo sudaryti draudimo sutartį formą. Atsakovas teisus, teigdamas, kad CK 6.990 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog draudėjo rašytinio prašymo formą ir turinį nustato draudikas. Pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, įtvirtintas dėl to, kad būtent draudikas geriausiai žino, kokios informacijos jam reikia, siekiant kuo išsamiau bei tiksliau įvertinti draudimo riziką ir apsispręsti ne tik dėl draudimo sutarties sudarymo galimybės, bet ir draudėjui siūlytino draudimo įmokos dydžio. Tačiau draudikui nustatyta teisė ir pareiga parengti prašymo sudaryti draudimo sutartį formą ir turinį, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negali būti suabsoliutinama ir aiškinama taip, kad net ir tuo atveju, kai draudikui pateikiamas iš esmės analogiško turinio ir formos draudimo brokerio, bendradarbiaujančio su šiuo draudiku ir žinančio pastarojo reikalaujamos informacijos pobūdį, parengtas prašymas, o draudikas, gavęs tokį prašymą, jokių pretenzijų dėl prašymo formos nereiškia ir atskirai užpildyti jo paties parengtos formos neprašo bei (ar) jokių duomenų netikslina, t. y. faktiškai pripažindamas, kad jam pateiktos informacijos pakanka draudimo rizikai visapusiškai įvertinti, jis (prašymas) negali būti akceptuojamas draudiko CPK 6.990 straipsnio 1 dalies prasme vien dėl to, jog šiame prašyme nėra paties draudiko logotipo ar draudikui svarbi informacija jame pateikiama kitokia seka nei paties draudiko parengtoje prašymo formoje. Toks aiškinimas reikštų formos prieš turinį suabsoliutinimą, neatitinkantį ne tik CPK 6.990 straipsnio 1 dalyje nurodyto teisinio reguliavimo tikslo, bet ir pamatinių teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis).

27. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, apeliaciniame skunde akcentuodamas, jog ieškovės vardu buvo užpildyta ne draudiko parengta prašymo forma, nenurodo, kad kartu su 2013 m. spalio 7 d. el. laišku pateikto prašymo turinys iš esmės skiriasi nuo paties atsakovo naudojamo prašymo turinio, o taip pat neginčija aplinkybės, jog visa jam pateikta informacija buvo aiški ir pakankama sprendimui dėl draudimo sutarties sudarymo galimybės priimti, kas ir buvo faktiškai padaryta, suderinus draudimo įmokos dydį.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pagrįsta ir teisėta laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, kad dėl visų esminių Draudimo sutarties sąlygų šalys buvo susitarusios dar 2013 m. spalio 14 d., todėl, priešingai nei interpretuoja atsakovas apeliaciniame skunde, 2013 m. lapkričio mėnesį vykęs draudiko ir draudimo brokerės darbuotojų susirašinėjimas bei draudimo liudijimo pasirašymas negali būti vertinamas kaip visiškai naujos draudimo sutarties pagal naują draudiko pasiūlymą sudarymas.

29. Kaip jau minėta, 2013 m. spalio 7 d., gavęs draudimo brokerės el. laišką su draudėjos prašymu sudaryti draudimo sutartį, atsakovas ir draudimo brokerė, atstovaujanti ieškovę, derėjosi tik dėl draudimo įmokos dydžio. Draudimo įmokos dydžio derinimo metu trečiojo asmens darbuotoja, 2013 m. spalio 10 d., parašė atsakovo darbuotojai, kad reikia padaryti mažesnę įmoką nei 25 000 Lt. Tos pačios dienos vėlesniu el. laišku atsakovo darbuotoja atrašė, kad draudimo įmoka būtų 24 950 Lt, o trečiojo asmens darbuotoja parašė, kad atsakovo darbuotoja atsiųstų projektus „peržiūrėti ar viskas gerai“. 2013 m. spalio 14 d. atsakovas persiuntė suformuotą draudimo polisą Nr. PCAD 019325, kuriame buvo įrašyta tiek šalių suderinta 24 950 Lt draudimo įmoka, tiek ir draudėjos prašyme nurodytos draudimo sumos: draudimo suma visam sutarties galiojimo laikotarpiui – 3 665 000 Lt ir draudimo suma vienam įvykiui – 3 665 000 Lt. Pagal draudimo liudijime esančią sąlygą, draudimo sutartis turėjo įsigalioti draudėjai iki 2013 m spalio 16 d. sumokėjus draudimo įmoką, tačiau 2013 m. spalio 16 d., 14.45 val. trečiojo asmens darbuotoja parašė atsakovo darbuotojai, kad „kaip ir minejau, nepasirašė sutarties nukeliama i 11-04 (patikslinsiu) Ar juos gadinsit ar kaip, nes polise reikes perasyti laikotarpius ir sutarties pasirasymo data“ (teismo pastaba – kalba netaisyta).

30. 2013 m. lapkričio 5 d. (antradienį) brokerės darbuotoja parašė draudiko darbuotojai – „noriu priminti, kad šių polisų man jau reikia ir jų galiojimas 2013-11.11 iki 2015.07.11 Ar galim per trečiadienį suspėti?“ (teismo pastaba – kalba netaisyta). Atsakovo darbuotoja atrašė „padarysim“, nenurodydama, kad draudikui reikia dar kartą (iš naujo) įvertinti draudimo riziką ar aptarti kurias nors iš draudimo sąlygų, bei neklausdama, kokiomis sąlygomis nori draudėjas draustis, t. y. akivaizdžiai vertindama trečiojo asmens darbuotojos laišką, kaip ankstesnio susitarimo, įvykusio dar spalio mėnesį, tąsą. 2013 m. lapkričio 7 d., 11.54 val. (ketvirtadienį) atsakovo darbuotoja atsiuntė trečiojo asmens darbuotojai polisą, kuriame liko sena Rangos sutarties sudarymo data – 2013 m. spalio 16 d. Savo ruožtu 2013 m. lapkričio 7 d., 17.14 val. jau buvo atsiųstas poliso projektas, kuriame ne tik buvo ištaisytos tos pačios dienos pirminiame polise buvusios klaidos (netinkamos datos), bet ir sumažinta draudimo suma vienam įvykiui iki 150 000 Lt, laiške draudiko darbuotojai net neužsiminus apie tai, kad draudimo liudijime, be kita ko, padaryti ir papildomi esminių sąlygų taisymai. Atitinkamai 2013 m. lapkričio 8 d., 8.36 val. buvo atsiųstas pats galutinis polisas (be žymų peržiūra), kuriame liko lapkričio 7 d. vakare atsiųstame projekte pakeistos sąlygos.

31. Iš pirmiau išdėstyto susirašinėjimo eigos ir turinio nustatytos aplinkybės – 2013 m. spalio 16 d. buvo kalbama tik apie draudimo liudijimo pasirašymo termino atidėjimą, o 2013 m. lapkričio 5 d., draudimo brokerei kreipusis į atsakovą, pastarasis nenurodė, jog anksčiau aptartomis sąlygomis draudimo sutarties nebesudarys ir jokių sąlygų (išskyrus objektyviai pasikeitusią rangos sutarties pasirašymo datą ir draudimo laikotarpį) iš naujo neaptarinėjo, be kita ko, aiškiai suprasdamas ir tai, kokios draudimo įmokos draudėja tikisi (t. y. kad kalbama apie liudijimo pasirašymą su dar spalio mėnesį sutartu įmokos dydžiu) – akivaizdžiai patvirtina (CPK 185 straipsnis), jog vien tik naujo draudimo poliso su kitu numeriu, pasikeitus sutarties sudarymo datai ir draudimo laikotarpiams, atsiuntimas, nei ieškovės, nei jos atstovės draudimo brokerės, nei paties atsakovo nebuvo vertinami, kaip naujo pasiūlymo iš draudiko pusės atsiuntimas ir draudimo sutarties tokio pasiūlymo pagrindu sudarymas. Kaip visiškai pagrįstai nurodo ieškovė ir trečiasis asmuo, taisytino (dėl nebesutampančių datų) draudimo liudijimo anuliavimas ir naujo poliso su kitu numeriu, atsižvelgiant į raštvedybos taisykles, suformavimas, yra viso labo draudiko vidinės informacinės sistemos tvarkymo ypatybių nulemtas poreikis, ir tokio draudimo liudijimo (faktiškai esančio tik šalių el. laiškais jau suderintų esminių sąlygų užfiksavimu raštu) su nauju numeriu suformavimas draudiko sistemoje nepaneigia, kad draudimo liudijimo lapkričio mėnesį pasirašymas yra spalio mėnesio įvykusio susitarimo dėl sutarties sudarymo ir jos esminių sąlygų tąsa. Šiuo konkrečiu atveju ir ta aplinkybė, kad draudimo brokerės darbuotoja suvokė draudiko darbo organizavimo ypatumus ir todėl 2013 m. spalio 16 d. el. laiške paklausė dėl jau suformuotų draudimo liudijimų likimo (jų naikinimo), niekaip neįrodo atsakovo skunde dėstomos pozicijos dėl neva visiškai naujo pasiūlymo lapkričio mėnesį pateikimo ir sutarties jo pagrindu sudarymo. Priešingai, kaip pagrįstai pastebėjo trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą, draudimo brokerė, klausdama ar atsakovas „gadins“ liudijimus, minėtą klausimą susiejo išimtinai tik su polisų datos ir draudimo laikotarpių pakeitimo būtinumu, tačiau jokių abejonių dėl to, jog pasislinkus laikotarpiui galimai keisis ir kokios nors kitos jau suderintos draudimo sąlygos, trečiojo asmens darbuotojo laiške neišreiškė, o tai tik dar kartą patvirtina, kad buvo kalbama tik apie Draudimo sutarties jau suderintomis sąlygomis pasirašymo atidėjimą, o ne apie naujo prašymo vėliau pateikimą ar naujo pasiūlymo iš atsakovo gavimą, kurį reikėtų iš naujo apsvarstyti ir (ar) suderinti.

32. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių leistinų įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013 ir kt.).

33. Apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs pirmiau aptartas išvadas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, selektyviai pasirinkdamas tik ieškovei ir trečiajam asmeniui naudingus įrodymus, faktiškai pats aptarinėja tuos pačius įrodymus, kuriuos nurodė ir teismas, tik kitaip juos traktuoja. Tačiau aplinkybė, kad teismas, ištyręs visus įrodymus, pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, priėjo kitokias, nei siekė atsakovas, išvadas, savaime nepagrindžia proceso teisės normų pažeidimo buvimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo visus byloje esančius įrodymus, o vien tik tai, kad apeliantas kitaip aiškina tuos pačius įrodymus (jų turinio reikšmę) ir priimtas atsakovui nepalankus sprendimas, nesuponuoja šio sprendimo nepagrįstumo ir (ar) neteisėtumo.

34. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta ir tai, kad vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-482-1075/2017).

35. Šiuo atveju, byloje esant rašytiniams įrodymams, kad draudimo suma vienam įvykiui buvo pakeista tik 2013 m. lapkričio 7 d. vakare, po oficialių darbo valandų pabaigos atsakovo darbuotojai atsiuntus paskutinį jau ne kartą derintą ir tikrintą draudimo liudijimo projektą, kai kitos dienos ryte šis liudijimas jau turėjo būti būtinai pasirašytas, ir el. susirašinėjime nesant nei vienos atsakovo darbuotojos užuominos dėl draudiko negalėjimo palikti tokio dydžio draudimą sumą, esant draudėjo prašomam draudimo įmokos dydžiui, taip pat nesant jokių draudiko darbuotojų komentarų nei 2013 m. lapkričio 7 d, nei lapkričio 8 d. laiškuose apie draudiko atliktą esminį pakeitimą, o ieškovei ir trečiajam asmeniui teigiant, kad jos nebuvo informuotos apie liudijimo pasirašymo išvakarėse atliktą draudimo sumos vienam įvykiui sumažinimą net 20 kartų, reikalavimas, jog ieškovė įrodytų, kad jai iš tikrųjų (nei žodžiu, nei raštu) nebuvo suteikta informacija apie draudiko vienašališkai padarytą pakeitimą, reikštų reikalavimą įrodyti, jog kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. – probatio diabolica). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent atsakovas, norėdamas išvengti CPK 6.991 straipsnio 3 dalies taikymo pasekmių be siekdamas pagrįsti, kad draudimo brokerė priėmė, o ieškovė pakeistą draudimo liudijimą pasirašė, žinodamos apie draudimo sumos vienam įvykiui sumažinimą, turėjo pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

36. Tačiau atsakovas, teigdamas, kad, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, turėjo būti pripažinta, jog draudimo brokerės darbuotoja buvo žodžiu informuota apie 150 000 Lt draudimo sumos vienam įvykiui įrašymą į galutinį projektą, o vėliau ir į draudiko pasirašyti pateiktą draudimo polisą Nr. PCAD 019605, šį savo argumentą faktiškai grindžia tik bendro pobūdžio, neindividualizuojančiais konkrečios situacijos, liudytojos J. Š. paaiškinimais, jog įprastai atskirai raštu ar žodžiu yra atkreipiamas brokerio darbuotojo dėmesys, jei polise atliekami kokie nors pakeitimai, o taip pat paties atsakovo parsvarstymais, kad brokerio darbuotoja negalėjo nepastebėti tiek 2013 m. lapkričio 7 d. vakare (kaip minėta, jau po darbų valandų) atsiųstame liudijimo projekte, tiek ir kitos dienos ryte atsiųstame galutiniame polise atlikto pakeitimo.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei pirmiau nurodytos liudytojos, negalėjusios pakomentuoti konkrečiai šioje byloje analizuojamas situacijos (kitaip tariant, nei patvirtinusios, nei paneigusios, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovė ir (ar) draudimo brokerės darbuotoja buvo įspėtos apie draudiko atliktą pakeitimą), parodymai, nei, tuo labiau, atsakovo prielaidos apie tai, jog draudimo brokerė, nuo spalio 14 d. su atsakovu suderinusi visas draudimo sutarties sąlygas, neva negalėjo nepastebėti galutinio draudimo liudijimo pasirašymo išvakarėse draudiko padarytų pakeitimų, nėra pakankami patikimai išvadai, kad ieškovė žinojo ar negalėjo nežinoti apie draudimo sumos vienam įvykiui sumažinimą ir sutiko su tokiu pakeitimu, padaryti, todėl šiuo atveju, nesant patikimų duomenų apie ieškovės (ar draudimo brokerės) informavimą, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio tenkinimo galimybių, pagrįstai vadovavosi CK 6.991 straipsnio 1 dalimi, suteikdamas pirmenybę būtent ieškovės vardu užpildytame prašyme, dėl kurio turinio ir tikrosios ieškovės valios atitikimo nebuvo ginčo, esančioms sąlygoms prieš 2013 m. lapkričio 8 d. pasirašytame draudimo liudijime nurodytas.

38. Pažymėtina, kad nesant byloje įrodymų, jog E. B., teismo posėdyje paaiškinęs, kad esant ieškovės norimai draudimo sumai, 29 450 Lt draudimo įmokos dydis nebuvo galimas ir todėl turėjo būti mažinama draudimo suma vienam įvykiui, ar kitas draudiko darbuotojas informavo ieškovę ir (ar) draudimo brokerę apie draudimo sumos vienam įvykiui esminį pakeitimą, plačiau neanalizuotini, kaip nedarantys jokios įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėjo išvadą, jog draudimo sumos vienam įvykiui sumažinimas vertintinas, kaip draudiko darbuotojo klaida. Net jeigu minimas pakeitimas buvo atliktas atsakovo sąmoningai, o ne per klaidą, tai, nesant duomenų apie informavimą, tik patvirtintų atsakovo nesąžiningumą ir neteisėtą elgesį ieškovės ir draudimo brokerės atžvilgiu, tačiau nepaneigtų ieškinio tenkinimo šiuo atveju pagrįstumo.

39. Atmestinas ir apelianto argumentas, kad teismas, prieštaraudamas savo paties išvadai dėl draudimo brokerės veiksmų teisėtumo šioje byloje nevertinimo, neva be jokio teisinio vertinimo ir pagrindimo padarė išvadą, jog draudimo brokerei civilinės atsakomybės taikymas nėra galimas, sukurdamas, apelianto nuomone, galimai prejudicinę galią turėsiančią aplinkybę ir apribojęs draudiko teisę ateityje reikšti reikalavimus draudimo brokerei UADBB Balto Link. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tik apibendrintai aptarė draudimo brokerio, kaip profesionalaus šios rinkos dalyvio, veikimo modelį, tačiau jokių konkrečių trečiojo asmens veiksmų teisėtumo, apdairumo ar sąžiningumo aspektų nevertino, ir, priešingai nei interpretuoja atsakovas, niekaip neužkirto kelio pastarajam įrodinėti ir siekti draudimo brokerės civilinės atsakomybės taikymo.

40. Apibendrindama tai, kas nurodyta pirmiau šioje nutartyje, bei sutikdama su kitais pirmosios instancijos teismo išsamiai sprendime išdėstytais motyvais, kurie šioje nutartyje nebekartojami, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai ir išsamiai išanalizavęs bylos medžiagą, nustatęs bei teisingai įvertinęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, vadovaudamasis teisės aktais pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti jai iš atsakovo 1 018 014,30 Eur dydžio draudimo išmoką, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

41. Nors pirmosios instancijos teismui pripažinus, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pritarus, kad šiuo konkrečiu atveju turi būti vadovaujamasi 2013 m. spalio 2 d. prašyme statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčiai sudaryti nurodyta draudimo suma vienam draudžiamajam įvykiui – 3 665 000 Lt (1 061 457,34 Eur), o ne draudimo polise nurodyta 150 000 Lt (43 443 Eur) suma (CK 6.991 straipsnio 3 dalis), ieškovės argumentas dėl to, kiek draudžiamųjų įvykių šiuo atveju buvo (1 ar 30), iš esmės nebedaro įtakos šios bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad šiuo klausimu nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog įvyko ne vienas draudžiamasis įvykis, nes ieškovė padarė klaidą, projektuodama 30 atskirų statinių (atramų), ir turėjo pašalinti 30 statinių defektus.

42. Apeliantas pagrįstai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog teisiniu požiūriu kiekviena atrama laikytina atskiru statiniu, niekaip nepaaiškino, kaip konkrečiai teismo paminėta Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalis pagrindžia tokią teismo išvadą. Be to, tiek pačioje Draudimo sutartyje (liudijime), nurodant draudimo objektą, tiek Alytaus rajono savivaldybės administracijos 2013 m. gegužės 13 d. leidime Nr. LNS-13-130513-00061 (versija Nr. 2) statyti naują statinį / rekonstruoti statinį / atnaujinti (modernizuoti) pastatą, kaip statinys (objektas) įvardijimas ir atitinkamai statybos leidimas yra išduotas statyti vieną objektą – 400 kV įtampos elektros perdavimo oro liniją nuo Alytaus iki Lietuvos – Lenkijos sienos. Kitaip tariant, tiek paties draudiko, tiek ir statybos srityje veikiančių specialistų, statiniu buvo laikoma būtent elektros perdavimo oro linija, savo ruožtu linijos atramos yra ne kas kita, kaip šio statinio sudedamosios dalys. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vien tik ta aplinkybė, kad kiekviena atrama, priklausomai nuo vietovės reljefo ir kitų objektyvių aplinkybių, yra skirtinga (pamatų polių ilgiai skirtingose atramose skiriasi), nesudaro pagrindo ją laikyti atskiru savarankišku statiniu elektros perdavimo oro linijos atžvilgiu, taigi, ir pripažinti, jog nugriuvus vienai iš atramų ir dėl to paaiškėjus visų kitų atramų projektų defektams, įvyko 30 atskirų draudžiamųjų įvykių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Ieškovei nepateikus bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, jų atlyginimas iš atsakovo, kurio apeliacinis skundas atmestas, nepriteisiamas (CPK 98 straipsnis).

44. Trečiasis asmuo pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 2018 m. rugsėjo 21 d. sumokėjo advokatei 1 016,40 Eur sumą. Kadangi ši suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodyto užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimalaus dydžio, trečiajam asmeniui iš apelianto priteistina visa patirtų išlaidų atlyginimo suma (CPK 93,98 straipsniai).

Lietuvos Respublikos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei Balto Link (juridinio asmens kodas 225259240) iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje (filialo kodas 300665654), 1 016,40 Eur (tūkstantį šešiolika eurų 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjos Rasa GudžiūnienėDalia KačinskienėEgidija Tamošiūnienė