- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-26
- Bylos Nr.
- e2S-511-965/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-00043-2026-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erika Tamošaitienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Finmarkas“
- Ieškovas
- Sweden Timber Malmback
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Finmarkas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Sweden Timber Malmback, AB, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Finmarkas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 49 774,00 Eur skolą, 6 609,49 Eur palūkanas, 10,15 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Civilinę bylą prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
2. Pateiktu ieškiniu ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio reikalavimui užtikrinti, neviršijant 56 383,49 Eur sumos, areštuoti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Finmarkas“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, nesant pakankamai nekilnojamojo turto, areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. sausio 9 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Pagrindiniai nutarties motyvai:
3.1. Teismas nurodė, kad ieškovė preliminariai pagrindė ieškinį procesine prasme – išdėstė ieškinio faktinį pagrindą, nurodė savo argumentus, pateikė atitinkamus dokumentus, kurie, jos manymu, patvirtina pareikštų reikalavimų pagrįstumą.
3.2. Teismas pripažino, kad ieškinio reikalavimo suma yra didelė ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nustatė, jog iš viešai prieinamų duomenų apie atsakovę matyti, kad atsakovė šiuo metu yra skolinga 12 415,09 Eur valstybei ir 669,24 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Iš byloje esančio 2025 m. rugsėjo 8 d. atsakovės balanso matyti, kad balanso sudarymo dieną atsakovė neturi jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, o pinigų ir pinigų ekvivalentų liko 8,00 Eur.
3.3. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog tikėtina, kad egzistuoja teismo sprendimo įvykdymo grėsmė ir tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį turtą, neviršijant reikalavimo sumos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Atskiruoju skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. sausio 9 d. nutartį. Atskirojo skundo argumentai:
4.1. Nurodo, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Šiaulių apygardos teismas 2025 m. spalio 9 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą, o Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1018-467/2025 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Aptariamoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog atsakovė yra moki ir vykdo veiklą – ji yra pelninga ir jos įsipareigojimai neviršija turto vertės, atsakovė imasi priemonių skoloms atgauti.
4.2. Apeliantės teigimu, ieškovė neįrodė net teorinės ieškinio tenkinimo galimybės, kadangi ignoruoja atsakovės 2025 m. kovo 5 d. pateiktą pretenziją dėl 102 906,67 Eur žalos atlyginimo. Teigia, jog iš aptariamos pretenzijos matyti, kad ieškovės pristatytos prekės pagal užsakymus Nr. 108891-1, Nr. 10890-2, Nr. 10920-1, Nr. 10919-1, Nr. 10918 ir Nr. SWT-XPCI neatitiko užsakymo ir buvo su defektais. Dėl šių defektų atsakovė patyrė 64 364,36 Eur tiesioginių nuostolių dėl supuvusių / nekokybiškų prekių, taip pat 11 406,29 Eur transportavimo išlaidas, 10 114,54 Eur perrūšiavimo išlaidas, 3 538,39 Eur iškrovimo išlaidas, 13 483,09 Eur sandėliavimo išlaidas. Atsižvelgdama į tai, teigia, jog atsakovės priešpriešinis reikalavimas viršija ieškovės reikalavimą beveik dvigubai.
4.3. Teigia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nepaneigė nė vieno atsakovės argumento, dėl nekokybiškų prekių, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas.
Žemesnės instancijos teismas
4.4. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje 2025 m. lapkričio 20 nutartyje konstatavo, jog duomenų, kad atsakovė sąmoningai vengia atsiskaityti su kreditoriais, nėra, atsakovė dirba pelningai ir turi realias galimybes padengti savo įsipareigojimus.
4.5. Teigia, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sukeltų neproporcingą žalą atsakovei ir ji viršytų ieškovės ginamus interesus. Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti adekvatus siekiamam tikslui. Be to, atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo. Aplinkybė, jog atsakovės turto vertė sumažėjo, savaime nelemia atsakovės nesąžiningumo – tai gali būti normali verslo praktika.
Atsiliepimas
5. Ieškovė pateikė atsiliepimą, juo prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
5.1. Nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsniu, teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones tuo atveju, jei asmuo, prašantis tokių priemonių taikymo, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Šiuo atveju atsakovės nurodytos faktinės aplinkybės neįrodo, kad ieškovės reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, šios faktinės aplinkybės bus analizuojamos teismo bylos nagrinėjimo iš esmės metu.
5.2. Ieškovės manymu, atsakovė atskirajame skunde dėsto tikrovės neatitinkančią poziciją dėl tariamo reikalavimo buvimo ieškovei, tačiau dėl šio reikalavimo atsakovė nesikreipė į teismą. Taip pat teigia, jog atsakovė savo reikalavimą ieškovei kildina iš visiškai kitų ieškovės ir atsakovės sudarytų sutarčių. Su šioje civilinėje byloje ieškovės pareikštu reikalavimu yra susijusi tik viena atsakovės nepagrįsta pretenzija, t. y. su užsakymu Nr. 10920-1 dėl 5 787,32 Eur sumos.
5.3. Teigia, jog apeliantė atskirajame skunde nepateikta jokių argumentų, kurie paneigtų teismo nutartyje nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su grėsme galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įgyvendinimo atveju. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad yra realiai veikianti įmonė.
5.4. Teigia, jog ieškovė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė vykdyti antstolei Irmai Ežerskienei. 2026 m. vasario 2 d. raštu Nr. S-26-163-3026 „Dėl informacijos suteikimo“ antstolė informavo, kad patikrinus atsakovės turtinę padėtį nustatyta, jog atsakovė nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi, įmonė savo buveinės adresu veiklos nevykdo. Areštuota įmonės sąskaita AB „Artea“ banke, turto, į kurį galima būtų nukreipti skolos išieškojimą, nerasta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
7. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju ieškovės pateiktam atskirajam skundui išnagrinėti, pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
8. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo 2026 m. sausio 9 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovei taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Nustatyta, kad ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė rašytinius įrodymus – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) 2026 m. vasario 3 d. ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2026 m. vasario 1 d. duomenis apie atsakovę, taip pat antstolės Irmos Ežerskės 2026 m. vasario 2 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. S-26-163-3026.
10. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Aptariama teisės norma įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis; taip pat tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
11. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl naujų įrodymų priėmimo, pažymėtina, kad visi ieškovės pateikti dokumentai buvo gauti jau po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo 2026 m. sausio 9 d., todėl ieškovė dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės jų pateikti anksčiau. Pateikti įrodymai yra tiesiogiai susiję su apeliacijos objektu, t. y. naujais įrodymais ieškovė siekia patvirtinti skundžiamos nutarties pagrįstumą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei būtinumą. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės pateikti įrodymai priimami (CPK 314 straipsnis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
12. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. sausio 9 d. preliminariu sprendimu tenkino ieškovės reikalavimus ir priteisė iš atsakovės 49 774,00 Eur skolą, 6 609,49 Eur palūkanas, 10,15 procentų metines palūkanas už priteistą 56 383,49 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. sausio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 376,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Preliminariame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė yra neapmokėjusi ieškovei šių sąskaitų: 1) 2024 m. spalio 17 d. sąskaitos Nr. 1162052 (13 153,00 Eur); 2) 2024 m. lapkričio 13 d. sąskaitos Nr. 1164115 (12 097,00 Eur); 3) 2024 m. lapkričio 13 d. sąskaitos Nr. 1164128 (12 288,00 Eur); 4) 2024 m. lapkričio 19 d. sąskaitos Nr. 11645111 (12 236,00 Eur). 2026 m. sausio 9 d. buvo priimta ir skundžiama nutartis, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. 2026 m. sausio 29 d. atsakovė pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo.
Dėl atskirojo skundo argumentų ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
13. Nagrinėjamu atveju atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nurodo, jog ieškovė neįrodė teorinės ieškinio tenkinimo galimybės, kadangi atsakovės priešpriešinis reikalavimas pagal 2025 m. kovo 5 d. pretenziją viršija ieškovės reikalavimą beveik dvigubai. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. lapkričio 20 d. nutartyje nurodė, kad atsakovė yra moki, vykdo veiklą ir imasi priemonių skoloms atgauti. Taip pat, apeliantės manymu, ieškovė neįrodė jos nesąžiningumo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sukeltų neproporcingą žalą atsakovei, ir ji viršytų ieškovės ginamus interesus.
14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadinasi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: i) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; ii) turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, tai yra, nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023).
15. Pasisakydamas dėl vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018 ir kt.).
16. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ieškinio argumentus, pateiktus rašytinius įrodymus, atsižvelgdamas į aplinkybę, jog pagal ieškovės ieškinį pirmosios instancijos priėmė preliminarų sprendimą, patenkindamas ieškovės reikalavimus visiškai, daro išvadą, jog ieškovės ieškinys prima facie yra pagrįstas. Nors, kaip jau nustatyta šios nutarties 12 punkte, atsakovė pateikė prieštaravimus dėl 2026 m. sausio 9 d. preliminaraus sprendimo, ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovės ieškinio reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas.
17. Apeliantė atskiruoju skundu skundžiamos nutarties nepagrįstumą motyvuoja vienu iš esminių argumentų, jog ieškovės ieškinio nepagrįstumą lemia atsakovės 2025 m. kovo 5 d. pretenzijos ieškovei pateikimas dėl 102 906,67 Eur žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad 2025 m. kovo 5 d. pretenzija reikalavo ieškovės atlyginti žalą pagal šiuos su ieškove sudarytus užsakymus (sutartis): Nr. i) 108891-1; ii) Nr. 10890-2; iii) Nr. 10920-1; iv) Nr. 10919-1; v) Nr. 10918; vi) Nr. SWT-XPCI 09-24. Tuo tarpu ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės 49 774,00 Eur skolą, argumentavo, jog atsakovė neatsiskaitė su ieškove pagal šias su atsakove sudarytas sutartis (užsakymus): i) Nr. 10920; ii) Nr. 10933; iii) Nr. 10934, ir jų pagrindu išrašytas sąskaitas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog atsakovė tiek 2025 m. kovo 5 d. pretenzija, tiek prieštaravimais dėl 2026 m. sausio 9 d. preliminaraus teismo sprendimo ieškovės ieškinio nepagrįstumą kildina iš esmės dėl kitų sutarčių (užsakymų) nei ieškovės ieškinio pagrindas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju nėra prima facie sąlygos, kaip vienos iš būtinų, siekiant taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal byloje esančius įrodymus pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo tikimybė.
18. Kita būtinoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-1120/2022). Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti, perleisti ar panašiai (šalies nesąžiningumą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2021 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-465-790/2021; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-370/2021). Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepreziumuojamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022).
19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pasisakydamas dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kaip būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nurodė, kad reikalavimo suma yra didelė, o ši aplinkybė gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Spręsdamas dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pirmosios instancijos teismas vertino ir tai, jog atsakovė yra skolinga valstybei ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, tai, kad atsakovė nebeturi ilgalaikio turto ir atsargų, o jos turtas, lyginant 2024 m. ir 2025 m., sumažėjo iki minimumo.
20. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, kadangi ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo. Vien aplinkybė, jog atsakovės turto vertė sumažėjo, savaime nelemia atsakovės nesąžiningumo. Pabrėžė Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 20 nutartyje padarytas išvadas, jog atsakovė vykdo veiklą, dirba pelningai, o atsakovės finansiniai rodikliai leidžia teigti apie atsakovės pajėgumą atsiskaityti su kreditoriais ateityje.
21. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo sumos vertinimo, kaip didelės ir sudarančios grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nei didelė ieškinio reikalavimų suma, nei prasta asmens finansinė padėtis nėra savaime pakankamos aplinkybės sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis neįvardija ir neįrodo konkrečių nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti. Jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie nesąžiningą atsakovo (skolininko) elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, reikalavimo sumos dydis ir atsakovo (skolininko) finansinė padėtis nėra reikšmingi (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-395-516/2023).
22. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir antra būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Svarbu pažymėti, jog iš byloje esančių minėtų ieškovės ir atsakovės sudarytų sutarčių (užsakymų) ir jų pagrindu išrašytų sąskaitų matyti, kad atsakovės prievolės atsiskaityti su ieškove terminas pagal 2024 m. spalio 17 d. sąskaitą Nr. 116205 suėjo 2024 m. lapkričio 16 d., pagal 2024 m. lapkričio 13 d. sąskaitą Nr. 116411 – 2024 m. gruodžio 13 d., pagal 2024 m. lapkričio 13 d. sąskaitą Nr. 116412 – 2024 m. gruodžio 13 d., o pagal 2024 m. lapkričio 19 d. sąskaitą Nr. 116451 – 2024 m. gruodžio 19 d. Iš byloje esančio šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 6 d. iki 2025 m. sausio 21 d. matyti, kad ieškovė ragino atsakovę atsiskaityti su ja pagal anksčiau minėtas sąskaitas (ir kitas sąskaitas Nr. 116237, Nr. 116355), tačiau duomenų, kad atsakovė būtų jas apmokėjusi (dėl kurių iškovė reiškia reikalavimą), byloje nėra. Tuo tarpu ieškovės kartu su ieškiniu pateikti priedai patvirtina, jog į atsakovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), 2024 m. lapkričio 8 d. pervesta 8 078,68 Eur, 2025 m. sausio 8 d. buvo pervesta 20 000,00 Eur, o 2025 m. sausio 22 d. – 10 000,00 Eur. Aplinkybė, jog nors atsakovė yra Lietuvos Respublikoje registruota įmonė, tačiau turi atidarytą banko sąskaitą užsienio valstybėje, į kurią gauna pinigines įplaukas, tačiau turi pradelstų įsipareigojimų ieškovei, sudaro pagrindą daryti išvadą apie atsakovės galimą nesąžiningumą ir siekį nuslėpti gaunamas pajamas. Atsakovei turint banko sąskaitą užsienio valstybėje ir gaunant į ją įplaukas, išieškojimo nukreipimas į šias pinigines lėšas galėtų būti apsunkintas. Šios teismo nustatytos aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, jog banko sąskaitos užsienyje turėjimas ir mokėjimų vykdymas, be kita ko, gali būti siekis, norėjimas išvengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo.
23. Apeliantė atskirąjį skundą argumentuoja aplinkybe, kad įmonė vykdo veiklą, dirba pelningai, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra neproporcingas, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog byloje esantys duomenys sudaro pagrindą abejoti šiais apeliantės motyvais.
24. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikė viešai prieinamus duomenis, iš kurių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovės skola VMI 2026 m. sausio 5 d. sudarė 12 415,09 Eur, o VSDFV 2026 m. sausio 8 d. – 669,24 Eur. Taip pat, 2026 m. sausio 8 d. duomenimis, pas atsakovę dirbo du darbuotojai. Tuo tarpu iš ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų naujų įrodymų, kuriuos nuspręsta priimti, matyti, kad nors, 2026 m. vasario 3 d. duomenimis, atsakovės skola VSDFV sumažėjo iki 169,24 Eur, tačiau pas atsakovę nebėra dirbančių darbuotojų, o 2026 m. vasario 1 d. duomenimis, atsakovės skola VMI buvo 12 502,00 Eur. Dar daugiau, iš antstolės Irmos Ežerskės 2026 m. vasario 2 d. rašto „Dėl informacijos suteikimo“ Nr. S-26-163-3026 matyti, kad skolininkė (apeliantė) nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi, įmonė veiklos adresu (duomenys neskelbtini), nevykdo, turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nerasta. Taip pat atsakovės atžvilgiu yra vykdomos 7 vykdomosios bylos. Pagal nurodytus byloje esančius įrodymus galima daryti išvadą, jog atsakovės padėtis nėra stabili, per trumpą, beveik vieno mėnesio laikotarpį pas atsakovę nebeliko darbuotojų, o skola tiek VMI, tiek VSDFV liko. Atsakovei neturint darbuotojų, akivaizdu, kad bent jau šiuo metu ji veiklos nevykdo. Įvertinęs šias aplinkybes kartu su kitų nutartyje nustatytų faktų visuma, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą konstatuoti, kad šioje proceso stadijoje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių grėsmę būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsižvelgęs į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, į tai, kad aptarti atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, nusprendžia, kad nėra pagrindo pasisakyti dėl kitų atskirojo skundo argumentų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).
9. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, bet kurioje civilinio proceso stadijoje, šalys gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar jų panaikinimo (CPK 144 straipsnio 2 dalis, 148 straipsnis, 149 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
10. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias proceso teisės normas, teisingai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, todėl, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, ją panaikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina neapkeista, o atsakovės atskirasis skundas netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
11. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prigimtis, jų atlyginimo paskirstymo principai lemia, jog tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).
12. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje nespręstinas – jos bus paskirstytos pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.