Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio - palikimo priėmimo fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys: L. Z. ir valstybės įmonė Turto bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. 2017-03-07 buvo gautas raštas iš Vilniaus m. 29-ojo notarų biuro, kuriame nurodoma, kad notarų biure yra vedama V. Z., mirusio (duomenys neskelbtini) paveldėjimo byla. Rašte nurodyta, kad paveldėjimo byla buvo pradėta pagal jo žmonos P. M. pareiškimą dėl palikimo priėmimo pagal testamentą, kuris vėliau buvo pripažintas negaliojančiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu, priimtu c. b. Nr. 2A-2174-553/2012. Taip pat šiame rašte pažymėta, kad į Vilniaus m. 29-ajį notarų biurą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo kreipėsi ir mirusiojo sūnus (pareiškėjos brolis L. Z., kuris vėliau nuo palikimo atsisakė pateikęs notarui pareiškimą, kuriame nurodė, kad jis nėra V. Z. įpėdinis. Notaro rašte nurodoma, kad visas mirusiojo V. Z. turtas 1992-04-29 testamentu, pripažintu galiojančiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu c. b. Nr. 2-19530-433/2013, yra paliktas mirusiojo vaikaitei (pareiškėjos dukrai) D. K.. Tačiau D. K. nepateikė Vilniaus m. 29 notaro biurui pareiškimo apie palikimo priėmimą ir notaro biure nėra duomenų, kad ji buvo kreipusi dėl palikimo priėmimo. D. Š. (K.) mirė (duomenys neskelbtini) nepateikusi notarui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, t. y. neišreiškė valios priimti palikimą, todėl jos naudai surašytas galiojantis testamentas jokių teisinių pasekmių šioje situacijoje visiškai nesukėlė. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad nei mirusiojo V. Z. žmona P. M., nei mirusiojo sūnus L. Z., nei mirusiojo vaikaitė D. Š. (K.) palikimo nėra priėmusios ir nebuvo išreiškę valios jį priimti nei pagal įstatymą nei pagal testamentą. Tokiu būdu pareiškėja J. K. liko vienintelė pirmos eilės įpėdinė, kuri šį palikimą priėmė pradedant faktiškai jį valdyti, dėl ko ji ir buvo įsitikinusi, jog butas po jos tėvo mirties atiteko jai.

4. Pareiškėja kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus miesto apylinkės teismą tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja J. K., po savo tėvo V. Z., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties palikimą priėmė pradedant jį faktiškai valdyti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 3 d. įsiteisėjusiu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2YT-28694-592/2018, nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja J. K. po savo tėvo V. Z., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties palikimą priėmė pradedama jį faktiškai valdyti. Po šio teismo sprendimo, atsižvelgiant į tai, kad V. Z. anūkė D. K., neįgyvendino savo, kaip įpėdinės teisių, atsirado tokia teisinė situacija, jog visi paveldėjimo santykiai grįžo į pirminę padėtį, t. y. į V. Z. mirties dieną ir po V. Z. mirties jau atsirado trys įpėdiniai: 1) V. Z. dukra (pareiškėja) J. K., kuri priėmė palikimą pradedant faktiškai jį valdyti; 2) V. Z. sunūs L. Z., kuris dar 2008 m. lapkričio 5 d. pateikė notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo; 3) V. Z. žmona P. M., kuri paveldi kartu su pirmos eilės įpėdiniais vieną ketvirtadalį palikimo (CK 5.13 straipsnis).

5. Pareiškėjos brolis L. Z. mirė (duomenys neskelbtini). Po jo mirties, palikimą priėmė jo žmona ir suinteresuotas asmuo šioje byloje - L. Z.. Kaip matyti iš Buto išrašo 3/8 dalis Buto atitenka pareiškėjai J. K.; 3/8 dalis atitenka suinteresuotas asmeniui L. Z. ir 1/4 dalis liko registruota mirusiojo V. Z. vardu, kadangi jo žmona P. M. savo privalomosios palikimo dalies neįregistravo, nes tuo metu ji, dėl buvusios teisinės situacijos, nelaikė savęs įpėdine.

6. P. M. mirė (duomenys neskelbtini) ir po jos mirties jokie asmenys nėra priėmę palikimo, t. y. nesikreipė per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą į notarų biurą.

7. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-12-03 sprendime buvo įrodyta rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais bei buvo nustatytas prejudicinis faktas, kad pareiškėja J. K. po savo tėvo V. Z., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties gyveno Bute, valdė visą butą kaip savą, mokėjo ir moka iki šiol komunalinius mokesčius, butą prižiūrėjo ir jo rūpinosi. Šis teismo sprendimas buvo priimtas 2018-12-03. P. M. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. po jos mirties pareiškėja gyveno ir gyvena iki šiol šiame bute (tuo pačiu ir 1/4 dalyje priklausančioje P. M.), valdo, naudoja ir disponuoja juo kaip savu, todėl akivaizdu, kad pareiškėja ir po savo motinos P. M. mirties priėmė palikimą pradėjus faktiškai jį valdyti, nors pati P. M. dėl tam tikrų aplinkybių ir nebuvo įregistravusi savo daiktinių teisių.

8. Aplinkybės, kad pareiškėja J. K. valdė, naudojosi ir disponavo visu Butu tame tarpe ir 1/4 dalimi priklausančia pareiškėjos motinai P. M., buvo nustatytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 03 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-28694-592/2018, todėl papildomai šių aplinkybių šioje civilinėje byloje įrodinėti nereikia.

9. Šis juridinis faktas reikalingas įregistruoti daiktines teises į P. M. priklausančią Buto 1/4 dalį ir paveldėjimo teisės liudijimui gauti.

12. Dabar likusią dalį turto, po V. Z. mirties, priima jo sūnaus įpėdinė L. Z.. L. Z. kartu su pareiškėja J. K. privalo priimti likusią po V. Z. mirties palikimo dalį lygiomis dalimis.

Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

15. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.).

16. Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016 ir kt.).

17. Nagrinėjant bylą prie šios bylos buvo prijungta Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2YT-28694-592/2018.

18. Teismas nustatė, jog V. Z. mirė (duomenys neskelbtini) (1 t., p. 5).

19. P. M. mirė (duomenys neskelbtini) (1 t., p. 11).

20. D. Š. (mergautinė pavardė – K.; prijungtos bylos 1 t., p. 10, 12) mirė (duomenys neskelbtini) (1 t., p. 10).

21. L. Z. mirė (duomenys neskelbtini) (1 t., p. 8-9).

22. V. Z. (duomenys neskelbtini) susituokė su P. M. (1 t., p. 12).

23. Pareiškėja J. Z. yra V. Z. ir P. M. dukra (1 t., p. 13), kurios pavardė po santuokos pasikeitė į K. (1 t., p. 14-15). Taigi, pareiškėja yra P. M. įpėdinė pagal įstatymą.

24. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (1 t., p. 18-19) matyti, kad Ginčo Butas nuosavybės teise priklauso: L. Z. 3/8 dalys, J. K. 3/8 dalys ir V. Z. ¼ dalis.

25. Pareiškėja nuo 2008 m. liepos 01 d. yra įregistravusi savo gyvenamąją vietą Bute (1 t., p. 20-21).

26. Iš 2017 m. kovo 07 d. notarės rašto Nr. S-44 (1 t., p. 23-24) matyti, kad visas V. Z. turtas 1992 m. balandžio 29 d. testamentu paliktas V. Z. vaikaitei D. K., tačiau ji nėra pateikusi pareiškimo apie palikimo priėmimą ir notaro biure nėra duomenų, kad D. K. buvo kreipusis dėl palikimo priėmimo. Taigi D. K. iki savo mirties nesikreipė dėl palikimo priėmimo ir nėra duomenų, kad būtų išreiškusi valią priimti palikimą.

27. Iš Testamentų registrų išrašo (1 t., p. 42-43) matyti, kad L. Z. 2016 m. lapkričio 29 d. atsisakė P. M. palikimo.

28. Pareiškėjos teigimu - visas mirusiojo V. Z. turtas 1992 m. balandžio 29 d. testamentu, pripažintu galiojančiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-19530-433/2013, yra paliktas mirusiojo vaikaitei (pareiškėjos dukrai) D. K.. Tačiau D. K. (Š.) nepateikė Vilniaus m. 29 notaro biurui pareiškimo apie palikimo priėmimą ir notaro biure nėra duomenų, kad ji buvo kreipusi dėl palikimo priėmimo. D. Š. (K.) mirė (duomenys neskelbtini) nepateikusi notarui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, t. y. neišreiškė valios priimti palikimą, todėl jos naudai surašytas galiojantis testamentas jokių teisinių pasekmių nesukėlė. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad nei mirusiojo V. Z. žmona P. M., nei mirusiojo sūnus L. Z., nei mirusiojo vaikaitė D. Š. (K.) palikimo nėra priėmę ir nebuvo išreiškę valios jį priimti nei pagal įstatymą nei pagal testamentą. Buto 1/4 dalis liko registruota mirusiojo V. Z. vardu, kadangi jo žmona P. M. savo privalomosios palikimo dalies neįregistravo, nes tuo metu ji, dėl buvusios teisinės situacijos, nelaikė savęs įpėdine. Pareiškėjos teigimu, P. M. turėtų priklausyti 1/4 V. Z. Buto dalis, todėl pareiškėjai pradėjus šį turtą valdyti ir naudotis kaip savą, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėja priėmė palikimą pradėdama valdyti palikėjos 1/4 Buto dalį. Pareiškėjos teigimu, nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji paveldėjo P. M. turtą pradėdama faktiškai valdyti, ji galėtų iš pradžių įregistruoti P. M. teises į 1/4 dalį ginčo Buto, vėliau galėtų įregistruoti savo teises į 1/4 dalį ginčo Buto. Su šiais pareiškėjos teiginiais nesutiktina.

29. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 2 dalį atsiradęs palikimas gali būti priimtas pradėjus paveldimą turtą valdyti arba padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Minėto straipsnio 3 dalis nurodo, kad minėti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

30. Palikimo priėmimas savo esme yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Šis teisių ir pareigų perėmimas turi būti atliekamas tam tikrais aktyviais veiksmais, nurodytais CK 5.50 straipsnio 2 dalyje.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad „Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą - paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 straipsnis). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatyme nustatyta, kad bendra tvarka paveldėjimo teisės liudijimas negali būti išduotas anksčiau negu suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.67 straipsnis), tačiau nenustatyta terminų, per kuriuos palikimą priėmęs įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008). Todėl faktiniu valdymu priėmęs palikimą paveldėtojas gali bet kada kreiptis dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.

32. CK 5.51 straipsnis numato, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu. Taigi, faktinis paveldimo turto valdymas sukelia teisines pasekmes, nes įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą. Laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą faktiniu valdymu, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savu turtu. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus).

33. Taigi, sistemiškai aiškinant minėtas teisės normas darytina išvada, jog įpėdinis, norėdamas paveldėti palikėjo turtą pradėdamas faktiškai jį valdyti turi pateikti įrodymus, jog jis pradėjo faktiškai valdyti būtent palikėjo turtą (CPK 178 straipsnis). Nesant įrodymų, kad turtas yra palikėjo nuosavybė, negalima nustatyti ar įpėdinis jį priėmė pradėdamas faktiškai valdyti.

34. Pareiškėjos teigimu P. M. yra V. Z. turto paveldėtoja, nes D. Š. iki mirties nepriėmė palikimo ir neišreiškė noro paveldėti. Su šiais teiginiais nesutiktina. D. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kad būtų pripažintas galiojančiu testamentas, kuriuo V. Z. palikimą paliko D. Š. ir teismas jos ieškinį patenkino. Taigi, D. Š. ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama paveldėti V. Z. turtą. Duomenų, jog ji V. Z. turtą būtų paveldėjusi byloje nėra. Tačiau byloje nėra ir duomenų, jog D. Š. nepaveldėjus V. Z. turto pagal testamentą, jį būtų paveldėjusi P. M.. Tokių duomenų nėra ir notaro pateiktoje paveldėjimo byloje.

35. Nesutiktina su pareiškėjos teiginiais, jog nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja paveldėjo P. M. turtą, būtų pagrindas įregistruoti P. M. nuosavybės teises į V. Z. turtą, o vėliau – įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog D. Š. neišreiškus valios priimti turto, tą turtą galėjo paveldėti P. M., nes buvo padavusi pareiškimą notarui dėl turto paveldėjimo, gali būti pagrindu kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. M. priėmė palikimą pradėdama faktiškai jį valdyti, arba pateikus pareiškimą dėl palikimo priėmimo arba ginti savo teises kitais pagrindais, jei P. M. paveldėjo V. Z. turtą kitais pagrindais. Kitais žodžiais tariant, pareiškėja, kaip paveldėtoja, negali paveldėti palikėjos P. M. turto pradėdama jį faktiškai valdyti, kurio dar nebuvo paveldėjusi turto palikėja. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog palikėja turėjo teisę priimti palikimą ir savo valią išreiškė notarui, gali būti pagrindu pareiškėjai kreiptis į teismą dėl palikėjos turtinių teisių gynimo, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėja priėmė P. M. palikimą pradėdama faktiškai valdyti ir to pagrindu įforminti palikėjos P. M. nuosavybės teises į jos paveldėtą V. Z. palikimą.

36. Taigi, pareiškėja neįrodė, jog faktiniu valdymu priėmė P. M. palikimą pradėdama faktiškai jį valdyti, nes tokio P. M. palikimo turto byloje nebuvo nustatyta, todėl pareiškimas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti pareiškėjos J. K. pareiškimą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.