Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2A-2174-553/2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-12-18
Bylos Nr.: 2A-2174-553/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aldona Tilindienė (pran.), Andrius Ignotas, Liuda Uckienė
Ieškovas: L. Z.
Atsakovas: P. M.
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro

Kategorijos

34.4.8pavadinimo nepavyko patikrinti
116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-2174-553/2012Teisminio proceso Nr. nesuteiktasProcesinio sprendimo kategorijos: 34.4.8; 116.1; 121.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Liudos Uckienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-03 sprendimo, priimto civilinėje byloje ieškovo L. Z. ieškinį atsakovei P. M. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarė R. J., J. K. bei D. K., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas L. Z. patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti V. Z. testamentą, 2005-11-10 patvirtintą Vilniaus m. 32-ojo notarų biuro notarės R. J. (registro Nr. RJ-8022), negaliojančiu bei išieškoti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-09-03 mirė jo tėvas V. Z., kadangi ieškovas ir trečiasis asmuo J. K. yra mirusiojo vaikai, tai mirus tėvui vaikai turėtų paveldėti jo turtą pagal įstatymą pirmąja eile, tačiau 2008-11-05 Vilniaus m. 32-ame notarų biure paskelbus mirusiojo testamentą, paaiškėjo, jog turėtą asmeninės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, t. y. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), mirusysis savo mirties atveju paliko atsakovei, t. y. savo sutuoktinei P. M.. Ieškovas nurodė, kad testamentą 2005-11-10 patvirtino Vilniaus m. 32-jo notarų biuro notarė R. J. VšĮ Vilkpėdės ligoninėje, kurioje tuo metu buvo gydomas testatorius, be to, testamentą pasirašė ne pats testatorius, o atsakovės pakviestas giminaitis V. Z., kadangi dėl savo sveikatos būklės testatorius patsai pasirašyti negalėjo. Mirusysis negalėjo išreikšti savo tikrosios valios, kadangi testamento patvirtinimo metu jis dėl psichinės sveikatos būklės iš vis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų pasekmių, be to, atsakovės dukters J. K. reikalavimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007-02-19 d. sprendimu jis buvo pripažintas neveiksniu ir vėliau jam buvo paskirta globa, todėl notarė R. J. 2005-11-10 negalėjo patvirtinti neveiksnaus asmens testamentą ir todėl šis testamentas yra negaliojantis.

Atsiliepimas

Atsakovė P. M. pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo su ieškovo pareikštais reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad notarė R. J., patvirtinusi ginčijamą testamentą, lankėsi pas mirusįjį du kartus, nuo vieno apsilankymo iki kito praėjus vienam mėnesiui, ir abu kartus testatorius laikėsi anksčiau pasirinktos pozicijos, t. y. palikti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei, t. y. savo sutuoktinei, be to, visi šioje civilinėje byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog testamento sudarymo metu testatorius buvo aiškios sąmonės ir atminties ir nei vienam iš dalyvavusių sudarant testamentą nekilo jokių abejonių dėl mirusiojo galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Atsakovė nurodė, kad mirusysis nuo pirmųjų jo sveikatos sutrikimo požymių atsiradimo buvo prižiūrimas ir slaugomas tik atsakovės ir jų dukters trečiojo asmens J. K., teikusių jam visą būtiną priežiūrą ir pagalbą, todėl 2005-11-10 testamentas visiškai atitiko tiek testatoriaus valią ir interesus, tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, tiek tarp byloje dalyvaujančių asmenų susiklosčiusius tarpusavio santykius, todėl jokio teisinio pagrindo pripažinti ginčijamą testamentą negaliojančiu, nėra. Pasak atsakovės, ieškovas praleido ieškininės senaties terminą, be to, testamentas kaip toks, be palikimo priėmimo, nesukuria įpėdiniui jokių teisių į paveldimą turtą, todėl tik to testamento nuginčijimas, neginčijant palikimo priėmimo pagal testamentą pareiškimo, negali sukurti ieškovui jokių teisių į palikėjo turtą. Atsakovė taip pat nurodė, jog pripažinus testamentą negaliojančiu, įsigalioja ankstesnis testamentas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 5.17 straipsnio 2 dalis), nes mirusysis 1992-04-29 buvo sudaręs kitą testamentą, kuriuo ginčo butą buvo palikęs trečiajam asmeniui, t. y. savo anūkei D. K., be to, mirusysis ir šiame testamente ieškovo nebuvo nurodęs įpėdiniu, todėl ieškovui nuginčijus testamentą, šis veiksmas jokių teisių ieškovui nesukurs.

Trečiasis asmuo notarė R. J. pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo su ieškovo pareikštais ieškiniais reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad pasirašant ginčijamą testamentą, asmeniškai dalyvavo sandorį sudarantis asmuo, t. y. testatorius, tačiau atsižvelgiant į tai, jog dėl savo fizinės sveikatos būklės testatorius negalėjo pasirašyti testamentą, tai už jį pasirašė kitas asmuo V. Z., dalyvaujant liudytojams V. L. bei P. S. (Notariato įstatymo 32 ir 47 straipsniai, CK 5.29 straipsnis). Nurodė, kad nuvykus į VšĮ Vilkpėdės ligoninę buvo asmeniškai bendraujama su testatoriumi, jam buvo užduodami klausimai, įskaitant ir klausimus – ar testatorius prašė iškviesti notarą, kokį notarinį veiksmą jis norėtų atlikti, ar tikrai patsai asmeniškai nori sudaryti testamentą ir ar gali patsai jį pasirašyti, ar sutinka, jog jam negalint pasirašyti testamente, už jį pasirašys kitas asmuo (konkrečiai – V. Z.), todėl prieš tvirtinant ginčijamą testamentą buvo visiškai įsitikinta, kad testatorius pilnai suvokia savo veiksmus ir jų reikšmę bei adekvačiai reaguoja ir atsakinėja į pateiktus klausimus, be to, testatoriui ir dalyvaujantiems asmenims buvo garsiai perskaitytas parengtas ginčijamo testamento tekstas ir tik testatoriui patvirtinus, jog parengto testamento tekstas pilnai atitinka jo valią, buvo patvirtintas ginčijamas testamentas, kurį už negalintį dėl ligos pasirašyti testatorių pasirašė V. Z. ir liudytojai V. L. bei P. Š.. Testamento sudarymo metu testatorius, nors ir buvo ligotas, nebuvo teismo pripažintas neveiksniu ir jo veiksnumas teismo sprendimu nebuvo apribotas, be to, bendraujant su testatoriumi nekilo jokių abejonių dėl jo galimybės suvokti užduodamus klausimus ir suvokti savo veiksmų reikšmę.

Tretieji asmenys J. K. ir D. K. pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo su ieškovo pareikštais ieškiniais reikalavimais nesutiko.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-02-03 priėmė sprendimą ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad 2005-11-10 testamentu, patvirtintu Vilniaus m. 32 notarų biuro notarės R. J., mirusysis V. Z. jam nuosavybės teisėmis priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), paliko atsakovei, t. y. sutuoktinei P. M. (T. I, b. l. 55-56). Testatorius V. Z. mirė 2008-09-03 (T. I, b. l. 7). 2008-10-01 atsakovė kreipėsi į Vilniaus m. 29-ąjį notaro biurą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, atsiradusio po sutuoktinio V. Z. mirties (T. I, b. l. 52). 2008-11-05 testamentas buvo paskelbtas (T. I, b. l. 10-11). Ieškovas yra mirusiojo sūnus (T. I, b. l. 9). 2008-11-21 ieškovas kreipėsi į Vilniaus m. 29-ąjį notaro biurą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, atsiradusio po tėvo V. Z. mirties (T. I, b. l. 12). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007-02-19 sprendimu bei 2007-04-27 nutartimi V. Z. pripažino neveiksniu ir jo globėja paskyrė jo dukrą J. K. (T. I, b. l. 18-20). Iš 2010-01-29 – 03-26 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-30/2010 turinio nustatyta, kad mirusysis V. Z. 2005-11-10, t. y. testamento sudarymo metu, sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – multiinfarktine demencija ir jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (T. II, b. l. 5-9). Liudytoja V. L., atsakovės draugė, parodė, jog ji dalyvavo testamento pasirašymo metu, testatorius tuo metu jautėsi gerai, gerai ir rišliai kalbėjo, o paklaustas, kodėl visą turtą palieka žmonai, atsakė, kad ji geriausiai žinos, kam viską palikti, be to, mirusiuoju visą laiką rūpinosi tik atsakovė su dukra, o ieškovo pas tėvą ji nebuvo mačiusi nei karto (T. II, b. l. 166). Liudytoja P. Š., atsakovės sesuo, parodė, kad ji dalyvavo testamento pasirašymo metu, mirusysis kalbėjo, tačiau pasirašyti testamentą negalėjo, todėl paprašė, jog už jį pasirašytų kitas asmuo, testamentas buvo perskaitytas lietuvių kalba, mirusiuoju visą laiką rūpinosi tik jo žmona, t. y. atsakovė (T. II, b. l. 166). Liudytoja N. M., atsakovės kaimynė, parodė, jog mirusysis buvo sudaręs du testamentus, t. y. pirmuoju visą savo palikimą buvo palikęs trečiajam asmeniui savo anūkei D. K., o antruoju – viską paliko atsakovei savo žmonai, be to, mirusysis prieš mirtį sirgo apie du mėnesius (T. II, b. l. 166). Liudytojas J. B., atsakovės kaimynas, parodė, kad mirusysis kažkada jam buvo sakęs, jog visą savo turtą jis ketina palikti dukrai su anūke, kadangi jos neturi kur gyventi, o savo sūnui jis yra ir taip jau padėjęs finansiškai (T. II, b. l. 167). Liudytojas V. Z., atsakovės sūnėnas, parodė, jog jis dalyvavo testamento pasirašymo metu; mirusysis negalėjo patsai pasirašyti, todėl jis ir pasirašė už jį; testamentas buvo garsiai perskaitytas lietuviu kalba ir išverstas į rusų kalbą; testamento pasirašymo metu dalyvavo apie šeši žmones ir notarė R. J. klausė mirusiojo, ar jis visus juos pažįsta, ir mirusysis visus juos išvardino; pasirašant pirmą kartą testamentą, pasirašė patsai mirusysis, tačiau testamente buvo padaryta rašymo klaida, t. y. neteisingai nurodytas buto numeris, o antrą kartą pasirašant – mirusysis jau nebegalėjo patsai pasirašyti, nes nevaldė rankos (T. II, b. l. 167). Liudytoja P. M., atsakovės brolio žmona, parodė, kad mirusysis dažnai sakydavo, jog visą savo turtą jis paliks savo dukrai, o apie savo sūnų jis niekada nekalbėjo, be to, mirusįjį jo sūnus lankė labai retai (T. II, b. l. 166). Teismas padarė išvadą, kad mirusysis V. Z. 2005-11-10, t. y. testamento sudarymo dieną, nebuvo įstatymo nustatyta tvarka teismo sprendimu pripažintas neveiksniu asmeniu (neveiksniu asmeniu jis buvo pripažintas tik 2007-02-19 teismo sprendimu), todėl preziumuojama, jog testamento sudarymo dieną mirusysis buvo pilnai veiksnus. Ieškovas neįrodė aplinkybių apie tai, kad mirusysis testamento sudarymo metu negalėjo išreikšti savo tikrosios valios, nes jis dėl psichinės sveikatos būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų pasekmių, nes iš šioje civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų viseto ir jų sekos matyti priešingai, jog visgi testamento sudarymo dieną mirusysis pilnai suvokė savo veiksmų reikšmę ir jų pasekmes ir buvo pilnai socialiai orientuotas, nes patsai suformavo savo valią bei ją išreiškė, tačiau tik dėl savo fizinių trūkumų mirusysis negalėjo įgyvendinti savo teisių, t. y. pasirašyti ginčijamą testamentą patsai asmeniškai ir tai įrodo šioje civilinėje byloje surinkti įrodymai (t. y. šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai ir kt.) (CPK 176 – 179 straipsniai, CK 1.89 straipsnio 1 dalis). Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje esanti ekspertų išvada, jog mirusysis testamento pasirašymo dieną negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, iš esmės prieštarauja šioje civilinėje byloje surinktų įrodymų visetui ir ši išvada automatiškai dar neįrodo tos aplinkybės, kad mirusysis tuo metu buvo neveiksnus, kadangi tik teismo sprendimu gali būti apribojamas asmens veiksnumas, be to, ieškovas neįrodė ir aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog trečiasis asmuo notarė R. J., 2005-11-10 tvirtindama ginčijamą testamentą, būtų atlikusi neteisėtus veiksmus ar buvusi kitaip nesąžininga bei atlikusi notarinius veiksmus pilnai neįsitikinusi mirusiojo testatoriaus veiksnumu, jo galėjimu ir gebėjimu pilnai išreikšti savo valią, be to, iš byloje surinktų įrodymų viseto matyti, kad testamento sudarymo metu mirusiojo fizinė sveikata buvo labai silpna, tačiau nei notarei R. J., nei buvusiems liudytojams nekilo jokių abejonių dėl testatoriaus psichinės būklės. Mirusysis ginčijamu testamentu savo turtą paliko atsakovei, t. y. sutuoktinei, su kuria kartu gyveno ir kuri kartu su trečiuoju asmeniu, t. y. jų dukra, juo rūpinosi, jį globojo bei slaugė, o ieškovas mirusiuoju (savo tėvu) nesirūpino bei jo nelankydavo. Be to, ankstesniame testamente nebuvo iš viso minimas ieškovas, kaip paveldėtojas, todėl teismas darė išvadą, kad mirusysis jau seniai buvo išreiškęs savo valią, eliminuodamas ieškovą iš paveldėtojų sąrašo jo mirties atveju, bei ta aplinkybė, jog testatorius palieka visą savo turtą artimam asmeniui, kuris juo rūpinasi iki mirties ir su kuriuo jis gyvena, pilnai atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus bei paties mirusiojo testatoriaus valią ir jo interesus (CPK 176 - 179 straipsniai, CK 1.5 straipsnis). Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes ieškovas, 2008-12-22 kreipdamasis į teismą su ieškiniu (V. Z. mirė 2008-09-03), jokių ieškininės senaties terminų nepraleido, todėl atsakovės argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti (CK 1.125, 5.8 straipsniai).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas L. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir pripažinti V. Z., mirusio 2008-09-03, testamentą, patvirtintą Vilniaus m. 32-jo notarų biuro notarės R. J. 2005-11-10 (registro Nr. RJ-8022), negaliojančiu. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas detaliai netyrė byloje esančių įrodymų, priimdamas sprendimą šiuos įrodymus netinkamai įvertino bei netinkamai aiškino, dėl ko padarė neteisingą išvadą. Teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti teismo psichiatrinės ekspertizės išvados teisingumu, kadangi minėta išvadą kompetentingi ekspertai padarė ištyrę mirusiojo ligos istorijas bei visą teismo pateiktą bylos medžiagą (ir liudytojų parodymus). Išvadoje ekspertai nurodė, kad liudytojų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes jie neišsamūs, pateikti asmenų, neturinčių medicininių žinių. Tų pačių ekspertų tirtų medicininių dokumentų išrašų pagrindu V. Z. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1682-728/2007 buvo pripažintas neveiksniu. Ekspertų išvadas teismas paneigė liudytojų parodymais, tačiau šių parodymų kritiškai nevertino, neatsižvelgė į parodymuose esančius prieštaravimus tarpusavyje bei lyginant su ligos istorijos duomenimis. Notarė į teismo posėdį nė karto neatvyko, todėl nebuvo galimybės jos apklausti. Notarė detaliai atkartojo tik įstatymų reikalavimus, nurodydama, kad jų laikėsi. Tačiau atsižvelgiant į neteisingai nurodytą testatoriaus paliekamo turto adresą, pakartotinį testamento surašymą, ilgalaikį testamento teksto dviem kalbom skaitymą, testatoriaus faktišką psichinę būklę bei pasirašymo už testatorių organizavimą, notarės teiginiai neatitinka tikrovės. Testatoriaus valios įforminimo trūkumai akivaizdūs. Teismas neįsigilino į civilinės bylos Nr. 2-1682-728/2007 medžiagą, kurioje esančiame J. K. pareikšime nurodyta, kad L. Z. negali pasirūpinti V. Z. dėl savo sveikatos būklės; dėl savo garbaus amžiaus V. Z. taip pat negali pasirūpinti ir P. M.. Todėl V. Z. globėja ir buvo paskirta J. K., kuriai buvo mokama slaugos pašalpa. Todėl nagrinėjamos bylos atveju teismo teiginiai, kad ieškovas tėvu nesirūpino dėl savo nenoro ar aplaidumo, o testatorių prižiūrėjo J. K. bei atsakovė, kuriai už tai ir buvo paliktas testamentas, akivaizdžiai prieštarauja civilinės bylos Nr. 2-1682-728/2007 medžiagai. Ieškovas nurodo, kad su tėvu artimai ir nuolat bendravo. Pažymėjo, kad atsakovės santykiai su anūke D. K. blogėjo, todėl ji organizavo ginčijamo testamento surašymą sau (T. 2, b. l. 184-190).

Atsiliepimas

Atsakovė P. M. atsiliepimu prašo taikyti ieškinio senatį, apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-03 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nagrinėjamos bylos atveju teismas turėjo nustatyti ir nustatė, ar ginčijamo testamento turinys atitiko testatoriaus tikrąją valią, ar testatoriaus valia atitiko testamento sudarymo metu susiklosčiusią socialinę situaciją. Ginčydamas teismo sprendimą apeliantas iš esmės vadovaujasi tik ekspertizės išvadą. Atsakovė pažymėjo, kad jokie įrodymai neturi privalomosios iš anksto nustatytos galios. Ginčo aplinkybės yra nustatomos įvertinus visų byloje esančių įrodymų tikrumą ir pakankamumą. Ekspertizės aktas turi akivaizdų įrodomąjį trūkumą, nes jame atsispindi bendra testatoriaus psichinė būklė už tam tikrą testinį laikotarpį, neišskiriant bylai aktualaus laiko tarpo, kai faktiškai buvo sudaromas ginčo testamentas. Asmenų, dalyvavusių tvirtinant testamentą, (notarės ir šešių liudytojų) parodymai tiksliausiai apibrėžia testatoriaus būseną ginčo sandorio sudarymo metu. Testatorius dar 1992-04-29 testamentu eliminavo ieškovą iš įpėdinių sąrašo. Notarė du kartus buvo kviečiama pas V. Z. tvirtinti testamentą, kuriuo ginčo butas buvo paliekamas atsakovei. Tarp pirmo ir antro notarės atvykimo praėjo mėnuo, laikotarpis pakankamas pakeisti anot apelianto „klaidingai“ susiformavusią testatoriaus valią. Prieš testamento sudarymą testatorius atpažino ir išvardino visus giminaičius ir pažįstamus, dalyvavusius sudarant testamentą. Notarės paklaustas, kam jis nori palikti savo butą, savarankiškai atsakė, kad sutuoktinei. Notarei, nesuinteresuotai testamento turiniu, nekilo abejonių dėl testatoriaus gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Liudytojai, pažinoję testatoriaus ir atsakovės šeimą, vienareikšmiškai patvirtino, kad V. Z. visą jo ligos laiką iki pat mirties rūpinosi atsakovė ir dukra J. K., kuriai dėl to net teko išeiti iš darbo. Ieškovas jokios pagalbos tėvui jo ligos metu neteikė ir net nelankė tėvo. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Pažymi, kad nepatraukto atsakovu asmens prašymas taikyti ieškinio senatį nesukelia teisinių pasekmių, todėl jis negali gintis nuo nepagrįsto ieškinio iki jo įtraukimo į bylą atsakovu. Atsakovas negali prarasti teisės prašyti taikyti ieškinio senatį, kurios jis negalėjo įgyvendinti, neturėdamas atsakovo procesinio statuso. Todėl ieškinio nepareiškimas tinkamam atsakovui iki ieškinio senaties termino pabaigos sukelia visas šio termino praleidimo pasekmes – tinkamam atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, ieškinys šiam atsakovui turi būti atmestas. Palikimas, nuo kuriuo skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, atsirado 2008-09-03. Ieškinio senaties terminas byloje pasibaigė 2009-09-03. Nagrinėjant bylą Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme ieškovui kelis kartus buvo siūloma pakeisti atsakovą iš notarės R. J. į P. M. (T. 1, b. l. 124, 187). Ieškovas P. M. patraukė atsakove tik 2011-09-12 pateikdamas patikslintą ieškinį (T. 2, b. l. 92) (T. 2, b. l. 208-210).

Trečiasis asmuo notarė R. J. atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ginčijamas 2005-11-10 V. Z. testamentas, patvirtintas notarės (notarinio registro Nr. RJ-8022), sudarytas ir patvirtintas visų teisės aktų reikalavimų. Kiti atsiliepime pateikti argumentai sutampa su atsiliepime į ieškinį pateiktais argumentais, todėl nebekartojami. Trečiasis asmuo papildomai nurodė kad testamento tekstas pakankamai trumpas ir yra perteikiamas per trumpą laiko tarpą, per kurį testatorius tikrai nespėtų užmigti. Pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, kad ginčijamas testamentas būtų neprotingas, jam nepalankus. Mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtinais atvejais. Eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų. Liudytojų parodymai byloje patvirtino, kad ginčijamas testamentas visiškai atitiko palikėjo V. Z. valią. Pažymėjo, kad testatoriaus ligos istorijos dokumentuose užfiksuoti medikų, gydytojų, med. seselių, slaugytojų pastebėjimai, bet ne diagnozės. Ne tik liudytojai, duodantys byloje parodymus, bet ir gydantys gydytojai, o juolab med. seselės, slaugytojos, nėra psichiatrai ir nustatyti diagnozės, ar ligonis serga psichikos liga, pagal savo kompetenciją negali ir neturi teisės. Be to, ne kiekvienas psichikos sutrikimas yra pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas kreipėsi į teismą siekdamas nuginčyti ir pripažinti negaliojančiu savo tėvo V. Z. 2005-11-10 testamentą tuo pagrindu, kad testamento sudarymo metu V. Z. ne tik fiziškai negalėjo pasirašyti testamento, bet ir negalėjo išreikšti savo tikrosios valios, kadangi testamento patvirtinimo metu dėl psichinės sveikatos būklės iš viso negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei pasekmių (CK 1.89 straipsnio 1 dalis, 5.15 straipsnio 2 dalis). Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti ieškinį, kaip vieną pagrindinių argumentų apeliantas nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. ekspertų išvadas teismas paneigė liudytojų parodymais, dėl ko padarė neteisingą išvadą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje 3K-3-340/2011; 2012-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2012). Kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo reikalavimo pripažinti V. Z. 2005-11-10 testamentą negaliojančiu pagrįstumą, nustatė, kad iš šioje civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų viseto ir jų sekos matyti, jog testamento sudarymo dieną mirusysis pilnai suvokė savo veiksmų reikšmę ir jų pasekmes ir buvo pilnai socialiai orientuotas, nes patsai suformavo savo valią bei ją išreiškė, tačiau tik dėl savo fizinių trūkumų mirusysis negalėjo įgyvendinti savo teisių, t. y. pasirašyti ginčijamą testamentą patsai asmeniškai ir tai įrodo šioje civilinėje byloje surinkti įrodymai (t. y. šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai ir kt.).Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje esanti ekspertų išvada, jog mirusysis testamento pasirašymo dieną negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, iš esmės prieštarauja šioje civilinėje byloje surinktų įrodymų visetui ir ši išvada automatiškai dar neįrodo tos aplinkybės, kad mirusysis tuo metu buvo neveiksnus, kadangi tik teismo sprendimu gali būti apribojamas asmens veiksnumas, be to, ieškovas neįrodė ir aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog trečiasis asmuo notarė R. J., 2005-11-10 tvirtindama ginčijamą testamentą, būtų atlikusi neteisėtus veiksmus ar buvusi kitaip nesąžininga bei atlikusi notarinius veiksmus pilnai neįsitikinusi mirusiojo testatoriaus veiksnumu, jo galėjimu ir gebėjimu pilnai išreikšti savo valią, be to, iš byloje surinktų įrodymų viseto matyti, kad testamento sudarymo metu mirusiojo fizinė sveikata buvo labai silpna, tačiau nei notarei R. J., nei buvusiems liudytojams nekilo jokių abejonių dėl testatoriaus psichinės būklės. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, nesutinka su anksčiau nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl žemiau nurodytų motyvų.

Ginčijant testamentą, galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis). Asmeniui, šiuo pagrindu pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. Valia ir jos tinkamas išreiškimas yra labai svarbus testamento kaip sandorio elementas. CK 5.18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-04-03 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2000; 2010-11-09 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010, 2011-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į byloje esančios pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą (teismo psichiatrijos ekspertizės aktas 2010-01-29 – 03-26, T. 2, b. l. 5-9). CPK 185 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Vadovaujantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada teismui neprivaloma. Eksperto išvada, kaip ir liudytojų parodymai, - tai tik viena iš įrodymų priemonių, kuriomis nustatomi bylos faktiniai duomenys (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Tačiau nagrinėjamos bylos atveju svaresniu įrodymu, patvirtinančiu arba paneigiančiu aplinkybę, kad testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, pripažintina reikiamą kvalifikaciją (specialias žinias) turinčių ekspertų išvada, atlikta įvertinus asmens ligos istorijos dokumentaciją. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad V. Z. daug metų sirgo išemine širdies liga, 1983 m. patyrė miokardo infarktą, maždaug nuo 1994 m. jam buvo diagnozuojama padidinto kraujospūdžio liga, nuo 1996 m. stebėti gliukozės tolerancijos sutrikimai, 2003 m. diagnozuotas II-jo tipo cukrinis diabetas. 2004 m. liepos mėnesį V. Z. patyrė ūmų praeinantį kraujotakos sutrikimą galvos smegenyse. Stacionarinio gydymo metu 2004-12-14 – 12-24 V. Z. buvo diagnozuota lėtinė galvos smegenų išemija (lėtinis kraujotakos nepakankamumas galvos smegenyse). 2004 m. V. Z. buvo konsultuotas psichiatro, kuris konstatavo demencijos (silpnaprotystės) požymius kraujagyslinio susirgimo fone. Stacionaraus gydymo metu 2005-08-24 – 09-02 V. Z. greta minėtų somatinių susirgimų buvo diagnozuotas lėtinis galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas aterosklerozės fone, demencija, likę reiškiniai po persirgto išeminio galvos smegenų insulto – dešinės kūno pusės dalinis paralyžius. Gydymosi metu aprašyti įgytai silpnaprotystei būdingi pažintinių funkcijų sutrikimai. 2005-09-02 – 12-22 V. Z. gydytas Vilkpėdės ligoninės slaugos skyriuje, kur jam buvo diagnozuota lėtinė galvos smegenų išemija (kraujotakos nepakankamumas), progresuojanti kraujagyslinė demencija, liekamieji reiškiniai po insulto (dalinis kojų ir dešinės rankos paralyžius, dalinė sensomotorinė afazija – sutrikęs gebėjimas suprasti kitų asmenų kalbą bei žodžiu reikšti savo mintis), dubens organų funkcijos sutrikimas. Stacionaraus gydymo metu aprašyti stebėti išreikštos įgytos silpnaprotystės požymiai. Ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės, atliktos 2006-09-25 išvadoje V. Z. buvo konstatuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – multiinfarktinė demencija, nurodyta, kad jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. 2007-02-19 teismo sprendimu V. Z. pripažintas neveiksniu. Trijų teismo psichiatrijos ekspertų komisija padarė išvadą, kad V. Z. 2005-11-10 testamento sudarymo metu sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – multiinfarktine demencija, jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (T. 2, b. l. 9). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekspertų išvada yra konkreti, o ne tikėtina. Vertinant liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę nagrinėjamos bylos atveju pažymėtina, kad teisme liudijo V. L., atsakovės draugė, P. Š., atsakovės sesuo, N. M., atsakovės kaimynė, J. B., atsakovės kaimynas, V. Z., atsakovės sūnėnas, P. M., atsakovės brolio žmona, t. y. su atsakove, kuriai ieškovo ginčijamu testamentu paliktas mirusio V. Z. butas, giminystės ar kaimynystės ryšiais susiję asmenys, kurie neturi specialių žinių ir kvalifikacijos, kad vien iš išorinio bendravimo galėtų spręsti apie vidinę psichinę V. Z. būklę testamento sudarymo metu, todėl šių asmenų parodymai pripažinti mažiau patikimais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą argumentą, kad ekspertų išvadoje atsispindi bendra testatoriaus psichinė būklė už tam tikrą testinį laikotarpį, neišskiriant bylai aktualaus laiko tarpo, kai faktiškai buvo sudaromas ginčo testamentas. Ekspertų išvadoje vienareikšmiškai nurodyta, kad testamento sudarymo metu 2005-11-10 V. Z. sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – multiinfarktine demencija, jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Byloje nėra duomenų, kad šalys ginčytų minėtą išvadą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Taip pat nepagrįstu pripažintinas trečiojo asmens notarės R. J. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas argumentas, kad testatoriaus ligos istorijos dokumentuose užfiksuoti medikų, gydytojų, med. seselių, slaugytojų pastebėjimai, bet ne diagnozės, be to, ne kiekvienas psichikos sutrikimas yra pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertai išvadą dėl V. Z. negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti padarė vadovaudamiesi, visų pirma, ne ligos istorijose esančiomis gydytojų ir kito ligoninės personalo pastabomis, o šiuose dokumentuose užfiksuotomis V. Z. nustatytomis diagnozėmis. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad siekiant nuginčyti sandorį (testamentą) CK 1.89 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, nėra privaloma teismo spendimu pripažinti asmenį neveiksniu, o pakanka įrodyti, kad tokio sandorio metu asmuo, nors ir buvo veiksnus, tačiau dėl savo būsenos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi aplinkybe, kad ieškovo ginčijamo testamento sudarymo metu V. Z. nebuvo teismo sprendimu pripažintas neveiksniu.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju yra įrodyta, jog V. Z. 2005-11-10 testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto, todėl šis testamentas, kaip vienašalis testatoriaus sudarytas sandoris, pripažintinas negaliojančiu (CK 1.89 straipsnis).

Teismas sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino kitus byloje surinktus įrodymus. Byloje nustatyta, kad pasirašant ginčijamą testamentą, asmeniškai dalyvavo sandorį sudarantis asmuo, t. y. testatorius, tačiau atsižvelgiant į tai, jog dėl savo fizinės sveikatos būklės testatorius negalėjo pasirašyti testamentą, tai už jį pasirašė kitas asmuo V. Z., dalyvaujant liudytojams V. L. bei P. S.. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad galima situacija, kai testatorius dėl ligos, neraštingumo ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento. Tokiu atveju įstatymo nustatyta galimybė už testatorių pasirašyti kitam asmeniui (CK 5.29 straipsnis, Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalis). Kadangi toks testamento pasirašymas yra išimtinis, tai jis turi būti atliekamas, laikantis nustatytų sąlygų: 1) testatorius turi asmeniškai paprašyti, kad už jį pasirašytų kitas asmuo; 2) kitas asmuo turi būti veiksnus ir neturi būti įpėdiniu pagal testamentą; 3) testamentas turi būti pasirašomas notaro (kito pareigūno pagal CK 5.28 straipsnio 6 dalį įgalioto patvirtinti testamentus) ir dviejų liudytojų akivaizdoje (jie taip pat pasirašo testamentą); 4) testamente turi būti nurodyta priežastis, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011). Notarė R. J. savo procesiniuose dokumentuose paaiškino, kad nuvykus į VšĮ Vilkpėdės ligoninę asmeniškai bendravo su testatoriumi, jam buvo užduodami klausimai, įskaitant ir klausimus – ar testatorius prašė iškviesti notarą, kokį notarinį veiksmą jis norėtų atlikti, ar tikrai patsai asmeniškai nori sudaryti testamentą ir ar gali patsai jį pasirašyti, ar sutinka, jog jam negalint pasirašyti testamente, už jį pasirašys kitas asmuo (konkrečiai – V. Z.), todėl prieš tvirtinant ginčijamą testamentą buvo visiškai įsitikinta, kad testatorius pilnai suvokia savo veiksmus ir jų reikšmę bei adekvačiai reaguoja ir atsakinėja į pateiktus klausimus. Testamente yra nurodyta, kad testatorius negalėjo pasirašyti dėl ligos ir kad jis asmeniškai paprašė, kad už jį testamentą pasirašytų V. Z. (T. 1, b. l. 55). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad dar 2009-09-29 teismo posėdžio metu P. M. nurodė, kad jos vyras V. Z. buvo kairiarankis, kadangi jo kairė ranka buvo suparalyžuota, už jį pasirašė V. Z. (T. 1, b. l. 188), bet 2005-09-02 – 12-22 V. Z. gydant Vilkpėdės ligoninės slaugos skyriuje jam buvo diagnozuoti, be kita ko, liekamieji reiškiniai po insulto (dalinis kojų ir dešinės rankos paralyžius) (T. 2, b. l. 9). Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad testatorius V. Z. nevaldė kairės rankos. Liudytojas V. Z. paaiškino, kad teta P. M. jo paprašė surasti notarę ir nuvežti ją pas dėdę V. Z.; notarė paklausė V. Z., ar jis pažįsta V. Z., ir jis atsakė teigiamai. Liudytojas taip pat nurodė, kad pas V. Z. notarė buvo atvykusi du kartus: pirmą kartą ant testamento pasirašė V. Z., tačiau pasirašė labai blogai, be to, notarė testamente padarė klaidą ir įrašė ne tą adresą, todėl notarė atvažiavo antrą kartą ir pasakė, kad už dėdę V. Z. gali pasirašyti V. Z. (T. 1, b. l. 190). Teismas sprendžia, kad byloje nepakanka duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad testatorius išreiškė valią, jog už jį pasirašytų V. Z.. Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad tvirtinant ginčo testamentą, buvo pažeistos CK 5.29 straipsnio, Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalies normos.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neįtakojo skundžiamo sprendimo pagrįstumo, todėl laikytini teisiškai nereikšmingais ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl atsakovės reikalavimo taikyti ieškinio senatį, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas pateikė ieškinį teismui nepraleisdamas CK 5.8 straipsnyje įtvirtinto 1 metų ieškinio senaties termino, tačiau suklysdamas dėl šalies (atsakovo). Ši byla buvo du kartus iš esmės išnagrinėta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo, buvo atlikta reikalinga ekspertizė, apklausti visi liudytojai, todėl šiuo atveju ieškinio senaties taikymas antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė dalyvavo byloje nuo pat pradžių (tik turėdama trečiojo asmens procesines teises ir pareigas), pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

Apelianto apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-03 sprendimą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas, o sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Patenkinus ieškinį, ieškovui iš atsakovės priteistina 4 000 Lt išlaidų už advokato pagalbą (T. 2, 21, 50), 432 Lt sumokėto žyminio mokesčio (T. 1, b. l. 6, T. 2, b. l. 34, 191), 1 500 Lt išlaidų už ekspertizę (T. 1, b. l. 202) (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 dalys, 93 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovės valstybės naudai priteistina 104,22 Lt (T. 2, b. l. 173) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendė:

Ieškovo L. Z. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-03 sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą – ieškovo L. Z. ieškinį tenkinti.

Pripažinti V. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio 2008-09-03, testamentą, patvirtintą Vilniaus m. 32-jo notarų biuro notarės R. J. 2005-11-10 (registro Nr. RJ-8022), negaliojančiu.

Priteisti iš atsakovės P. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo L. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 4 000 Lt (keturis tūkstančius litų) išlaidų už advokato pagalbą, 432 Lt (keturis šimtus trisdešimt du litus) sumokėto žyminio mokesčio, 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) išlaidų už ekspertizę.

Priteisti iš atsakovės P. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 104,22 Lt (vieną šimtą keturis lietu 22 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kolegijos pirmininkė Aldona TilindienėKolegijos teisėjai Andrius IgnotasLiuda Uckienė