- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-02
- Bylos Nr.
- 2-1634-823/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00500-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Vigintas Višinskis
- Kategorijos
- 3.4.3.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Lyvus“ bankroto administratoriaus A. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-629-265/2017, kuria teismas patvirtino S. B. finansinį reikalavimą BUAB „Lyvus“ bankroto byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. sausio 17 d. nutartimi patvirtino BUAB „Lyvus“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tarp jų S. B. 2 282,99 Eur finansinį reikalavimą. Dėl šios nutarties bendrovės kreditorės L. A., S. L., S. B., R. G., V. T. ir A. V. pateikė atskirąjį skundą, kurį teismas 2017 m. sausio 27 d. nutartimi tenkino bei klausimą dėl pareiškėjų finansinių reikalavimų BUAB „Lyvus“ patvirtinimo skyrė nagrinėti teismo posėdyje.Pareiškėjos nurodė, kad nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki jų atleidimo iš darbo dienos – 2016 m. lapkričio 10 d., jos nėra gavusios jokių piniginių išmokų. Nepaisant to, bankroto administratorius pareiškėjoms pateikė bendrovės darbo užmokesčio pažymas (žiniaraščius), kuriose nurodoma, kad su pareiškėjomis buvo atsiskaitoma (pareiškėjai S. B. neva buvo išmokėta 2 373,53 Eur suma). Minėti žiniaraščiai neatitinka VSDFV deklaruotos informacijos. Bankroto administratorius nurodė, kad žiniaraščiai sudaryti remiantis bendrovės buhalterinės apskaitos duomenimis, tačiau, pareiškėjoms paprašius šiuos dokumentus pateikti, administratorius atsisakė tai padaryti, informavo, kad bendrovė nuo 2016 m. sausio mėnesio kasos knygos nevedė, visos finansinės operacijos buvo vykdomos grynaisiais pinigais, pagal avansinę apyskaitą. Nuolatinio atsiskaitymo su darbuotojomis nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio faktą patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Pagal byloje esančius bendrovės buhalterinius dokumentus S. B. finansinis reikalavimas sudaro 3 041,86 Eur (t. I, b. l. 149).BUAB „Lyvus“ bankroto administratorius nesutiko su S. B. finansinio reikalavimo dalimi, viršijančia 2 282,99 Eur. Nurodė, kad S. B. darbo sutartis buvo pakeista, todėl pareiškėjos darbo užmokestis, apskaičiuotas vadovaujantis nepakeista darbo sutartimi, nepagrįstas. Kadangi vidutinis darbo valandų skaičius – 678 darbo valandos, nėra viršytas, todėl viršvalandžiai pareiškėjai neskaičiuotini. Visoms darbuotojoms nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. turėjo būti skaičiuojamos prastovos ne dėl darbuotojo kaltės (apmokamos minimaliu valandiniu atlygiu – 2,32 Eur). Neteisingai paskaičiuotas pareiškėjų vidutinis darbo užmokestis, nepanaudotų atostogų ir išeitinės kompensacijos. Atskaitytoms sumoms NPD ir PNPD netaikomas. Skaičiuojant delspinigius už pavėluotą su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą, pažeistos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 207 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi į BUAB „Lyvus“ kreditorių sąrašą įtraukė A. V. su 747,80 Eur finansiniu reikalavimu, L. A. su 2 257,79 Eur finansiniu reikalavimu, S. L. su 1 696,19 Eur finansiniu reikalavimu, R. G. su 1 607,35 Eur finansiniu reikalavimu ir V. T. su 2 085,56 Eur finansiniu reikalavimu, o civilinę bylą dalyje dėl S. B. finansinio reikalavimo patvirtinimo atnaujino ir skyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į tai, kad BUAB „Lyvus“ bankroto administratorius teismui pateikė naują įrodymą, susijusį su pareiškėjos darbo sąlygų pakeitimu – 2015 m. spalio 13 d. UAB „Lyvus“ direktorės pranešimą apie S. B. darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą Nr. 15/10-13.Pareiškėja S. B. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2015 m. spalio 13 d. UAB „Lyvus“ direktorės pranešimą apie būsimą jos darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą Nr. 15/10-13 laikė tik įspėjimu, jog darbo sąlygos bus pakeistos nuo 2015 m. lapkričio 1 d. jas įforminus darbo sutartyje. Darbdavys nevykdė DK nustatytos imperatyvios pareigos tinkamai įforminti darbo santykius. Pareiškėjos darbo sutarties pakeitimas nėra patvirtintas pareiškėjos parašu, todėl negalioja ir juo vadovautis nėra pagrindo. Darbo sutartyje sąlygos pakeistos nebuvo, darbo laikas ir apimtys taip pat nepasikeitė, todėl pareiškėja prašo patvirtinti 3 041,86 Eur finansinį reikalavimą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartimi į BUAB „Lyvus“ kreditorių sąrašą įtraukė S. B. su 3 041,86 Eur finansiniu reikalavimu.Teismas pažymėjo, kad teismo argumentai dėl pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio, prastovų ir delspinigių pareiškėjai skaičiavimo, jau yra išdėstyti įsiteisėjusioje Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartyje, todėl pakartotinai nenurodytini. Pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl 2015 m. spalio 13 d. UAB „Lyvus“ direktorės pranešimo apie S. B. darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą Nr. 15/10-13 teisinės reikšmės kvalifikavimo. Teismas nurodė, kad iš byloje esančios S. B. darbo sutarties matyti, jog įsakymo Nr. 15/10-13 pagrindu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. keičiamas darbo sutarties 3 punktas – vietoje nustatyto 560 Eur mėnesinio darbo užmokesčio bus mokamas 3 Eur/val. darbo užmokestis už faktiškai dirbtą laiką. Šis darbo sąlygų pakeitimas darbo sutartyje nėra patvirtintas S. B. parašu. Bankroto administratorius neįrodinėja, kad UAB „Lyvus“ direktorė L. J. būtų pasirašiusi įsakymą dėl darbo sąlygų pakeitimo ir kad S. B. pasirašytinai būtų supažindinta su šiuo įsakymu, toks įsakymas į bylą nėra pateiktas. Teismas, atsižvelgęs į 2015 m. spalio 13 d. pranešimo turinį, kuriame pranešama apie ketinimą nuo 2015 m. lapkričio 1 d. keisti darbo sutarties sąlygas, į S. B. nurodytas aplinkybes, kad po 2015 m. lapkričio 1 d. nei jos darbo laikas, nei darbo apimtis nepasikeitė, bei įvertinęs, kad byloje nėra priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, sprendė, jog pareiškėjos darbo sutarties sąlygos pakeistos nesilaikant imperatyvių DK normų, todėl toks pakeitimas laikytinas niekiniu ir negaliojančiu.
III. Atskirojo skundo argumentai
BUAB ,,LYVUS“ bankroto administratorius A. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartį, patvirtinti 2 282,99 Eur dydžio S. B. kreditorinį reikalavimą, prijungti prie bylos naują įrodymą – Įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo ir finansavimo sutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi klausimas dėl S. B. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo liko neišspręstas, todėl nesutiktina su teismo argumentu, kad jis dėl pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio, prastovų ir delspinigių jau yra pasisakęs 2017 m. liepos 5 d. nutartyje.S. B. sutikimas su pranešimu Nr. 15/10-13 yra patvirtintas jos parašu, o tai yra būtinoji procedūrinė dalis, nuo kurios tinkamo įgyvendinimo priklauso, ar S. B. laikytina tinkamai įspėta apie darbo sutarties Nr. 77 3 punkto, t. y. apmokėjimo už darbą, pakeitimą. Kadangi S. B. pati sutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, ji už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio iki 2016 m. liepos mėnesio (įskaitytinai) gavo darbo užmokestį pagal pakeistą darbo sutartį. S. B. per įstatymų numatytą terminą darbo sutarties sąlygų pakeitimo neskundė, todėl teismas be jokio teisinio pagrindo pripažino šį darbo sutarties pakeitimą niekiniu. DK 120 straipsnio 3 dalis numato, kad net ir be raštiško darbuotojo sutikimo darbdavys gali keisti darbuotojo apmokėjimo sąlygas, jeigu keičiamas tam tikros kategorijos darbuotojų darbo užmokestis. 3 Eur valandinį darbo užmokestį be S. B. gaudavo ir kitos dvi kepėjos – A. V. ir R. O.. S. B., nuo 2015 m. balandžio 13 d. pradėjusi dirbti UAB „Lyvus“, buvo subsidijuojama Klaipėdos teritorinės darbo biržos (2015 m. balandžio 9 d. sutartis Nr. ĮS-KR-8). Taigi, iki 2015 m. lapkričio 1 d. UAB „Lyvus“ administracija galėjo mokėti S. B. šiek tiek didesnį darbo užmokestį nei kitoms kepėjoms, o pasibaigus subsidijoms, su S. B. buvo susitarta, kad jai bus mokama tiek pat kaip ir A. V. bei R. O..Pagal pakeistą S. B. darbo užmokestį buvo deklaruojamos ir draudžiamosios pajamos, mokamos įmokos į biudžetą, tačiau teismas, ginčijamoje nutartyje įvardindamas darbo sutarties pakeitimą niekiniu, jį pripažino negaliojančiu ne nuo sudarymo momento, bet nuo įsiskolinimo pradžios, t. y. nuo to momento, kai UAB „Lyvus“, susidarius sunkiai finansinei padėčiai, nebesumokėjo darbo užmokesčio S. B. (nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78 straipsniu, niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai, o, esant darbuotojos sutikimui dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo ir jai visą laiką nuo 2015 m. lapkričio 1 d. dirbus pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, toks sandoris negali būti pripažintas niekiniu.Pareiškėjų atstovas nei su 2017 m. birželio 7 d. prašymu pateikdamas darbo užmokesčio žiniaraščius, nei 2017 m. liepos 18 d. teismo posėdžio metu, pateikdamas naujus darbo užmokesčio žiniaraščius, nepateikė jokių kitų vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimų. Teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartį priėmė pagal pirminius pareiškėjos paskaičiavimus, taip pat ginčijama nutartimi pagal tuos pačius paskaičiavimus neteisėtai patvirtino padidintą S. B. kreditorinį reikalavimą, nepasisakydamas dėl pareiškėjos naujai į bylą pateiktų darbo užmokesčio žiniaraščių. Taigi, pirmosios instancijos teismas neanalizavo visų byloje pareikštų reikalavimų ir įrodymų.Teismas patvirtino S. B. kreditorinį reikalavimą pagal pirmuosius darbo užmokesčio žiniaraščius, pagal kuriuos nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. S. B. skaičiuojamas 560 Eur darbo užmokestis, o ne prastovos ne dėl darbuotojo kaltės. Bendrovė nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. sustabdė veiklą, todėl geriausia, ką ji galėjo pasiūlyti darbuotojai – prastovas ne dėl darbuotojo kaltės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. B. nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. yra įsteigusi MB „2 skoniai“, kuri veiklą pradėjo vykdyti tose pačiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Skundžiamoje teismo nutartyje viršvalandžių permoka sudaro 171,82 Eur, kas yra neteisėta dėl iškreiptos bendrovės apskaitos politikos – viršvalandžiams skaičiuoti taikyti keturių mėnesių apskaitinį laikotarpį. S. B. į darbą priimta nuo 2015 m. balandžio 13 d., ji pasirašė pirminę darbo sutartį Nr. 77 ir susipažino, kad priimama dirbti pagal suminę darbo laiko apskaitą. S. B. išdirbtų valandų skaičius sudaro 651 val., o viršvalandžiai skaičiuotini už valandas, kurios viršytų 678 val., todėl pareiškėjai jie neskaičiuotini. Kadangi išeitinė kompensacija skaičiuojama už du mėnesius, t. y. už 42 darbo dienas (2016 m. Vyriausybės patvirtintas vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius – 21), tai reiškia, kad paskaičiuotas vidutinis darbo dienos užmokestis yra 31,72 Eur (1332,24 / 42 = 31,72 Eur), o ne 24,41 Eur. Taigi, pareiškėjos atstovas 306,97 Eur padidino išeitinę kompensaciją. S. B. nepanaudotų atostogų kompensaciją neteisėtai skaičiuojama už 20 darbo dienų, o ne už jai priklausančias 14,7 darbo dienas, taip pat imant neteisingą vidutinį darbo užmokestį, padidinamą iki 634,40 Eur vietoje 358,84 Eur.Visos darbuotojos jau yra atleistos pagal DK 137 straipsnį, jos nebėra UAB „Lyvus“ darbuotojos, todėl atskaitymo sumoms NPD ir PNPD netaikomas. Išmokėjus darbuotojams lėšas iš Garantinio fondo bankroto administratorius VMI pateikia Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją ir pagal šio įstatymo nuostatas kitų metų pradžioje šis mokestis gali būti grąžintas. Todėl skaičiuojant, koks kreditorinis reikalavimas turi būti tvirtinamas, reikia ne iš priskaitytos sumos atimti išskaičiuojamas sumas, o nuo priskaitytos sumos atimti 15 proc. GPM, 9 proc. SODROS draudžiamųjų pajamų ir 2 proc. kaupiamųjų pajamų papildomam draudimui, kadangi S. B. tokį draudimą turi. Taigi iš visų S. B. priskaitytų pajamų reikia atimti 26 proc. mokesčių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirojo skundo ribos, teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismui bankroto administratorius kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – 2015 m. balandžio 9 d. Įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo ir finansavimo sutartį Nr. ĮS-KR-8. Administratorius nurodo, kad šio įrodymo nepateikė pirmosios instancijos teismui, nes jis nebuvo esminis ir negalėjo turėti įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui, tačiau įrodo, kad atsakovė iki 2015 m. lapkričio 1 d. galėjo mokėti pareiškėjai didesnį darbo užmokestį, o pasibaigus subsidijoms, buvo susitarta darbo užmokestį sumažinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrindė CPK 314 straipsnyje įtvirtintų naujų įrodymų leistinumo apeliaciniame procese sąlygų, t. y. nenurodė ir nepagrindė, kad prašomas priimti naujas įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, arba kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo jau po ginčijamos nutarties priėmimo. Be to, pats apeliantas naujai teikiamą įrodymą įvardija kaip neturintį esminės reikšmės nagrinėjamai bylai. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apelianto naujai teikiamą įrodymą atsisako priimti ir jo nevertina.
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties ir šioje byloje nagrinėjamo ginčo ribų
Pirmosios instancijos teismas, ginčijama nutartimi apibrėždamas šioje byloje nagrinėjamo ginčo ribas, nurodė, kad šioje byloje sprendžiamas klausimas tik dėl S. B. darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, kadangi dėl kitų šalių argumentų, susijusių su vidutinio darbo užmokesčio, prastovų ir delspinigių skaičiavimu, jau pasisakyta įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi pasisakyta tik dėl pareiškėjų A. V., L. A., S. L., R. G. ir V. T. kreditorinių reikalavimų, o klausimas dėl S. B. kreditorinio reikalavimo šia nutartimi nebuvo išspręstas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjos A. V., L. A., S. L., R. G., V. T. ir S. B. į teismą dėl 2017 m. sausio 17 d. patvirtintų reikalavimų panaikinimo ir naujų reikalavimų patvirtinimo kreipėsi bendrai, o reikalavimų dydžių skaičiavimus atliko remdamosis ta pačia metodika. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi pareiškėjų reikalavimai dėl prastovų, vidutinio darbo užmokesčio, viršvalandžių bei delspinigių apskaičiavimo pagrįstumo teismo buvo vertintini ne individualiai kiekvienai pareiškėjai, o bendrai visoms pareiškėjoms. Priešingai nei teigia apeliantas, iš Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties motyvuojamosios dalies turinio aiškiai matyti, kad ja pasisakyta dėl visų pareiškėjų, taip pat ir S. B., reikalavimų dalies, susijusios su vidutinio darbo užmokesčio, viršvalandžių bei delspinigių apskaičiavimu. Nors, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, pareiškėjos S. B. reikalavimas šia nutartimi nebuvo patvirtintas, iš teismo nutarties turinio aiškiai matyti, kad tai nebuvo padaryta tik dėl tarp šalių kilusio ginčo dėl pareiškėjos S. B. darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, kurio neišsprendus nebuvo įmanoma nustatyti konkretaus šios pareiškėjos kreditorinio reikalavimo dydžio. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, pagrįstai laikė šalių argumentus dėl prastovų, vidutinio darbo užmokesčio, viršvalandžių bei delspinigių apskaičiavimo esančiais jau išspręstais įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ir pagrįstai iš naujo šių argumentų nevertino, juo labiau, kad apeliantas nepateikė jokių naujų argumentų, kurie teismo nebuvo įvertinti priimant Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį. Dėl tos pačios priežasties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio, viršvalandžių bei delspinigių apskaičiavimo teisingumu šioje nutartyje nepasisako.
Dėl pareiškėjos S. B. darbo sutarties pakeitimo
Iš byloje esančio 2015 m. spalio 13 d. atsakovės direktorės pranešimo apie S. B. darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo Nr. 15/10-13 matyti, kad šiuo pranešimu pareiškėjai buvo nurodyta, jog jos darbo apmokėjimo sąlygos nuo 2015 m. lapkričio 1 d. bus pakeistos ir vietoje nustatyto 560 Eur mėnesinio darbo užmokesčio bus mokamas 3 Eur per valandą darbo užmokestis. Pranešime nurodyta, kad darbo sąlygos bus keičiamos dėl sumažėjusios darbo apimties. Pareiškėja savo parašu patvirtino, kad su pranešimu susipažino, suprato ir sutinka. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėja neneigė, kad pasirašė nurodytą pranešimą dėl darbo sąlygų pakeitimo, tačiau teigė, jog šį pranešimą laikė tik įspėjimu, kad darbo sąlygos bus pakeistos nuo 2015 m. lapkričio 1 d. jas įforminus darbo sutartyje. Pagal ginčui aktualios DK 120 straipsnio redakcijos nuostatas darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams DK 203 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje nustatytas išankstinis įspėjimas apie numatomą darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą įstatymo leidėjo nustatytas tokiais tikslais, kad darbuotojas turėtų galimybę ir pakankamai laiko nuspręsti, ar jam verta pasilikti įmonėje pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2011). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2015 m. spalio 13 d. atsakovės direktorės pranešimas vertintinas kaip pranešimas apie būsimą darbo sutarties sąlygų pakeitimą ir kad pareiškėjos parašas ant šio pranešimo savaime nėra pakankamas spręsti, jog pareiškėja raštu patvirtino ne tik tai, kad yra supažindinta su šiuo pranešimu, bet ir jos sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Pagal DK 120 straipsnio 4 dalį, keičiant darbo sutarties sąlygas, pakeitimai įforminami abiejuose darbo sutarties egzemplioriuose. Byloje nustatyta, kad S. B. darbo sąlygų pakeitimas darbo sutartyje jos parašu nėra patvirtintas. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi taip pat nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog UAB „Lyvus“ direktorė L. J. būtų pasirašiusi įsakymą dėl darbo sąlygų pakeitimo ir kad S. B. pasirašytinai būtų supažindinta su šiuo įsakymu, taip pat jokių įrodymų, paneigiančių S. B. nurodytas aplinkybes, jog po 2015 m. lapkričio 1 d. nei jos darbo laikas, nei darbo apimtis nepasikeitė. Šios pirmosios instancijos teismo išvados atskiruoju skundu nėra paneigtos. Tuo pačiu byloje nepaneigti pareiškėjos teiginiai, kad 2015 m. spalio 13 d. atsakovės direktorės pranešimą ji laikė tik išankstiniu įspėjimu apie galimą darbo sąlygų pakeitimą, kuris, pareiškėjos vertinimu, nebuvo realizuotas. Esant tokioms aplinkybėms teisiškai nereikšmingais pripažįstami apelianto argumentai, kad pareiškėja neginčijo darbo sutarties sąlygų pakeitimo DK nustatytais terminais ir tvarka.Apeliantas taip pat teigia, kad pagal DK 120 straipsnio 3 dalį net ir be raštiško darbuotojo sutikimo darbdavys gali keisti darbuotojo apmokėjimo sąlygas, jeigu keičiamas tam tikros kategorijos darbuotojų darbo užmokestis. Tačiau nurodyta įstatymo nuostata taikytina tik tais atvejais, kai tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas yra keičiamas įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį, todėl apelianto nurodyti argumentai, kad įmonėje buvo pakeisti ir kitų tos pačios kategorijos darbuotojų atlyginimai, nepagrindžia pareiškėjos darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo teisėtumo. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, nurodyta įstatymo nuostata tiesiogiai draudžia be raštiško darbuotojo sutikimo sumažinti darbuotojo darbo užmokestį. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų keitimas nesant raštiško darbuotojo sutikimo teisinius padarinius – pripažinimą, kad darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimas buvo teisėtas – gali sukelti tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai nustatomi darbuotojo atlikti aktyvūs veiksmai, kuriais buvo išreikšta jo valia, jog jis sutinka ir pritaria darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimui. Bet kokios abejonės dėl darbuotojo valios traktuotinos darbdavio nenaudai, nes jis, nesilaikydamas įstatyme įtvirtinto reikalavimo gauti raštišką darbuotojo sutikimą, prisiima tokios pareigos neįvykdymo padarinių riziką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad vien darbuotojo tolesnis darbo santykių tęsimas neteikia pagrindo pripažinti, kad šalių darbo sutartyje sulygta darbo apmokėjimo sąlyga buvo pakeista esant darbuotojo sutikimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2013). Jokių kitų aplinkybių, liudijančių buvus aktyvius pareiškėjos veiksmus, kuriais būtų išreikšta jos valia pritarti darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimui, byloje nenustatyta. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, gali būti sprendžiamas darbo sutarties su juo nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas. Tačiau vien ta aplinkybė, kad darbo sutartis su pareiškėja nebuvo nutraukta šiuo pagrindu, kolegijos vertinimu, negali liudyti pareiškėjos sutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kadangi iniciatyva nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį priklauso darbdaviui, o ne darbuotojui. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pagrįstai pareiškėjos darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą pripažino neteisėtu ir pagrįstai į jį neatsižvelgė tvirtindamas pareiškėjos kreditorinį reikalavimą.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl pareiškėjos reikalavimų patvirtinimo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį /atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl procesinės bylos baigties
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista, o apelianto atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.