Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-344-883/2020 (S) Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00800-2019-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1; 3.3.1.15; 3.3.1.20; 3.3.1.18.2

2020 m. liepos 1 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. L. ieškinį atsakovei L. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės L. L. 37 327,96 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) paskolino atsakovei L. L. 128 886 litus, tai atitinka 37 327,96 Eur, atsakovė pasirašė paprastąjį vekselį ir įsipareigojo grąžinti ieškovui skolą iki (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė iki (duomenys neskelbtini) ir iki bylos užvedimo dienos įsipareigojimo neįvykdė ir 37 327,96 Eur ieškovui negrąžino.

2. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmai 2019 m. rugsėjo 17 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė L. L. 2019 m. spalio 16 d. pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo be prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Atsakovė prieštaravimuose nurodė, kad ji niekada nesiskolino pinigų iš ieškovo M. L., o ieškovas niekada vekselyje nurodytų pinigų sumos atsakovei neperdavė. Atsakovė turėjo įvairių tęstinių piniginių santykių su ieškovo tėvu A. L., kuris dirbo muitinėje ir nenorėjo oficialiai rodyti disponuojantis didelėmis piniginėmis lėšomis. Dėl tos priežasties galėjo būti tartasi ir vekselis surašytas tarp ieškovo ir atsakovės, tačiau tarp M. L. ir L. L. nesusiklostė jokie paskolos santykiai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmai 2020 m. sausio 23 d. sprendimu paliko nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. rugsėjo 17 d. preliminarų sprendimą ir priteisė M. L. iš atsakovės L. L. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Teismas sprendė, kad atsakovės L. L. mokėjimo pagal paskolos sutartį prievolę patvirtina visus paprastojo vekselio rekvizitus turintis jos pasirašytas vekselis, kuriuo ji besąlygiškai įsipareigojo sumokėti ieškovui M. L. vekselyje nurodytą 128 886 Lt (37 327,96 Eur) skolos sumą.

5. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą pagal vekselį dėl mokėjimo prievolės įvykdymo grindžia tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais, o atsakovės pasirašytame vekselyje yra aiškiai išreikšta jos valia besąlygiškai įvykdyti savo prievolę dėl skolos ieškovui M. L. sumokėjimo, todėl būtent atsakovei L. L. teko pareiga įrodyti, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių iš esmės neegzistuoja ar yra pasibaigę.

6. Teismas pažymėjo, jog apie tai, kad atsakovė L. L. skolinosi pinigus iš ieškovo, nurodė ieškovas M. L., tai patvirtino liudytojas A. L.. Atsakovė L. L. teismo posėdžio metu pripažino, kad ji perskaitė vekselio tekstą, suprato, kas ten yra parašyta, sutiko su tuo, vekselį pasirašė, vekselyje nurodytą sumą pasiskolino, pinigus gavo.

7. Teismas vertino, kad atsakovės L. L. pasisakymai dėl vekselyje įrašytos pinigų sumos gavimo yra gana nenuoseklūs. Ji nurodo nesiskolinusi pinigų iš M. L., tačiau suprasdama vekselio esmę ji pasirašė, kad yra besąlygiškai skolinga M. L. 128 886 litų sumą, ji pripažino, kad tokia skolos suma yra teisingai nurodyta, tokią skolą ji gavo, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti, jog atsakovė negavo vekselyje nurodytos pinigų sumos. Atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog grąžino ieškovui M. L. skolą pagal vekselį.

8. Teismas, remdamasis bylos duomenimis sprendė, kad ieškovas 2010 metais buvo pilnametis, turėjo susitaupęs pinigų, todėl turėjo galimybę atsakovei paskolinti vekselyje nurodyto dydžio pinigų sumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

9. Apeliaciniu skundu atsakovė L. L. prašo Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismo galutinis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas grubiai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, konkrečiai – įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, ir nukrypo nuo šiuo klausimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismas sprendimą grindė citatomis iš kasacinio teismo nutarčių, kiurių ratio decidendi visiškai skiriasi nuo šios bylos, todėl teismo išvados yra visiškai nepagrįstos, o motyvai prieštarauja vienas kitam.

9.2. Teismas nepagrįstai suabsoliutino vekselio įrodomąją reikšmę vien vekselio faktu ir jo turiniu, remdamasis prieštaringais motyvais preziumavo tiek šalių sutartinių teisinių santykių pobūdį, tiek prievolės galiojimą.

9.3. Nagrinėjamu atveju būtent ieškovas siekia prisiteisti skolą, motyvuodamas tarp šalių susiklosčiusiais paskolos santykiais. Todėl, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, būtent ieškovas, reikalaujantis priteisti skolą pagal praterminuotą vekselį, visų pirma privalo įrodyti aplinkybę, kad šalis siejo būtent paskolos teisiniai santykiai. Vien ieškovo teiginys, neva vien atsakovės parašas ant vekselio patvirtina pinigų perdavimo faktą, yra nepagrįstas ir teismas neturėjo juo remtis. Ieškovui neįrodžius pinigų perdavimo fakto, nėra pagrindo kalbėti apie paskolos (t. y. realinio sandorio) teisinių santykių sukūrimą.

9.4. Atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, jog buvo skolinga ne ieškovui, o jo tėvui A. L.. Teismas sprendime šių aplinkybių ir liudytojų parodymų neanalizavo, šalių paskolos teisinius santykius kvalifikavo vien iš vekselio fakto ir ieškovo nuomonės, jog vekselis pats savaime patvirtina paskolos teisinius santykius.

9.5. Teismas neišsamiai ir netinkamai įvertino įrodymus, nepagrįstai užkirto galimybę atsakovei teikti įrodymus, ir be pagrindo atleido ieškovą nuo įrodinėjimo pareigos. Teismas neteisingai paskirstė paskolos teisinių santykių egzistavimo, pinigų perdavimo įrodinėjimo pareigą.

9.6. Jeigu teismas laikė, kad vekselyje nurodyta suma atsakovei buvo perduota A. L. anksčiau, ką atsakovė pripažįsta, o ne savarankiškai jo sūnaus pasirašant vekselį, tuomet teismas turėjo ieškinį atmesti tuo pagrindu, kad pats A. L. teismo posėdyje ne kartą patvirtino, kad atsakovė jam visas skolas yra grąžinusi.

9.7. Teismas neišsamiai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, padarydamas išvadą, neva ieškovas turėjo pakankamai lėšų vekselyje nurodyto dydžio paskolai suteikti, nepagrįstai atleido ieškovą nuo įrodinėjimo pareigos be jokių jam neigiamų pasekmių. Teismas netinkamai įvertino ieškovo pateiktų deklaracijų duomenis. Ieškovui teigiant, kad jo deklaracijų duomenys yra teisingi, teismas ignoravo neatitikimus ir aplinkybes, jog tos pačios deklaracijos patvirtina, kad ieškovas negavo piniginių lėšų dovanų, taip pat kad neturėjo suteikęs paskolų.

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas M. L. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas pagrįstai rėmėsi LAT nutartyse priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-171/2013; Nr. 3K-3-23-248/2015, 3K-3-71-421/2019 suformuota kasacinio teismo taisykle, kad, tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų, ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas, turėtų pateikti pakankamai patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti.

10.2. Apeliacinio skundo teiginiai apie neva skirtingas teisės taikymo taisykles, suformuluotas nurodytose bylose, neturinčiose esminio panašumo, yra nepagrįsti. Apeliantė nenurodė nė vienos analogiškos bylos, kuria teismas galėtų remtis kaip precedentu. Kadangi apeliantės nurodomų sprendimų faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamo atvejo skiriasi iš esmės, todėl argumentas, kad teismas turėtų vadovautis apeliantės nurodomais LAT teismų nutartimis civilinėse bylose yra visiškai nepagrįstas ir klaidinantis.

10.3. Nepagrįsti apeliantės argumentai, jog ieškovas, reikalaujantis priteisti skolą pagal praterminuotą vekselį, privalo įrodyti aplinkybes, kad šalis siejo būtent paskolos teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad ieškovas, suformuluodamas bylos nagrinėjimo dalyką, nurodė, kad jo reikalavimas pagal vekselį dėl mokėjimo prievolės įvykdymo yra grindžiamas tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais. Atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino vekselyje nurodytų pinigų gavimo faktą, nurodė pinigų gavimo vietą, tik teigė, jog pinigai priklausė ieškovo tėvui, todėl ji grąžino šiuos pinigus tėvui. Atsakovė pripažino pasirašiusi paprastąjį vekselį, pripažino gavusi pinigus, tačiau negalėjo įrodyti pinigų grąžinimo fakto.

10.4. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad ieškovui neįrodžius pinigų perdavimo fakto, nėra pagrindo kalbėti apie paskolos (t. y. realinio sandorio) teisinių santykių sukūrimą.

10.5. Apeliantė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir netinkamai įvertino įrodymus, nepagrįstai užkirto galimybę atsakovei teikti įrodymus, be pagrindo atleido ieškovą nuo įrodinėjimo pareigos, neteisingai paskirstė paskolos teisinių santykių egzistavimo, pinigų perdavimo įrodinėjimo pareigą. Apeliantės pateikiamas byloje pirmosios instancijos teismo tirtų ir įvertintų įrodymų traktavimas kitaip, t. y. sau palankia linkme, nereiškia to, kad byloje surinkti įrodymai teismo ištirti ir įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis)

12. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl skolos priteisimo pagal vekselį, nerealizuotą Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantės atstovas advokatas D. Ž. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir prašymą apklausti liudytoją E. S.. Teisėjų kolegija, nusprendusi, kad visapusiškam ir išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui bei teisingam bylos pagal apeliacinį skundą išnagrinėjimui reikalinga papildomai ištirti bylos faktines aplinkybes bei įrodymus, susijusius su paskolos suteikimu atsakovei, 2020-04-27 nutartimi prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir liudytojos apklausos tenkino (CPK 324 str. 3 d.). Apeliacinės instancijos teismui BAB Ūkio bankas pateikė ieškovo M. L. 2010 metų sąskaitos išrašą; taip pat ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė sąskaitos išrašus, gautus iš Snoro banko, BAB Ūkio bankas ir SEB Bankas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktų dokumentų turinį, konstatuoja jų ryšį su apeliacinio skundo argumentais ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl pateiktus įrodymus priima (CPK 314 straipsnis).

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) buvo sudarytas paprastasis vekselis, kuris pasirašytas M. L. ir L. L.. Vekselyje įrašyta, kad pagal šį vekselį L. L. (nurodytas asmens kodas ir gyvenamoji vieta) privalo sumokėti M. L. (nurodytas asmens kodas ir gyvenamoji vieta) 128 886 litų iki (duomenys neskelbtini). Vekselyje numatyta, kad per mėnesį vekselio turėtojas L. L. įsipareigoja mokėti M. L. 3 procentus palūkanų, t. y. 3866,58 litų. Vekselio sudarymo vieta (duomenys neskelbtini). Vekselis nebuvo pateiktas notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nuostatas.

Dėl vekselio išdavimo pagrindo, įrodinėjimo naštos šalims paskirstymo ir įrodymų vertinimo

15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai, ar buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriam pateikti apmokėti jau yra pasibaigęs įstatyme nustatytas terminas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigas ir ar teisingai įvertino įrodymus.

16. ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas šį vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti apmokėti, kai įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“ (ĮPVĮ 55 str. 1 d. 3 p.). Šios normos, vadovaujantis ĮPVĮ 79 straipsnio 3 ir 4 punktais, taikomos ir paprastiesiems vekseliams. Praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013; kt.).

17. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde atsakovė pagrįstai nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019, atkreipusi dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl vekselio, neturinčio vertybinio popieriaus statuso, įrodomosios reikšmės nevisiškai nuosekli, siekdama ją suvienodinti, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019 32 punktas).

18. Nagrinėjamu atveju pirmiau nurodyta išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluota taisyklė yra aktuali, nes byloje nustatyta, kad ieškovas ieškinį, kurį grindžia (duomenys neskelbtini) išduotu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, pareiškė (duomenys neskelbtini), t. y. praleidęs įstatyme nustatytus terminus vekselį pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo, kad atsakovė (duomenys neskelbtini) yra pasirašiusi paprastąjį neprotestuotiną vekselį 128 886 Lt sumai, kurio apmokėjimo data – (duomenys neskelbtini), tačiau nagrinėjamo ginčo specifika yra ta, kad atsakovė apskritai neigia jos ir ieškovo paskolos teisinių santykių, kaip vekselio pasirašymo pagrindo, susiklostymą. Pažymėtina, kad pačiame vekselyje nesama jokios nuorodos į jo davėją (atsakovę) ir turėtoją (ieškovą) siejusius teisinius santykius, dėl kurių šis vekselis išduotas. Tokiu atveju aktualūs tampa Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikti išaiškinimai, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovei ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus.

19. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose vekselio išdavimo pagrindu įvardijo paskolą, o ne kurį nors kitą teisinį santykį, tvirtindamas, kad atsakovė nėra įvykdžiusi paskolos sutarties ir nesugrąžinusi paskolintos jai sumos (CPK 13 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovui nurodžius, kad teisiniai santykiai tarp šalių atsirado būtent paskolos pagrindu, o atsakovei su tuo nesutinkant, būtent ieškovui visų pirma pačiam tenka pareiga įrodyti paskolos suteikimo (paskolos dalyko perdavimo) atsakovei faktą, juolab kad vekselio turinys (išorinė šio sandorio forma) pati savaime neleidžia spręsti apie paskolos santykių susiklostymą, jame nėra įrašų apie skolinimą ir/arba pinigų perdavimą.

20. Pagal CK 6.787 straipsnį, jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai CK šeštosios knygos XLIII skyriaus „Paskola“ normos šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. Kaip jau minėta, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vekselis, netekęs savo kaip vertybinio popieriaus galios, gali būti panaudotas kaip rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas (paskolos raštelis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-378/2018). Dėl tokio dokumento įrodomosios galios turi būti sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tam, kad šis dokumentas būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu; 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Jei paskolos sutarties dalyko perdavimo faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės L. L. mokėjimo pagal paskolos sutartį prievolę patvirtina visus paprastojo vekselio rekvizitus turintis jos pasirašytas vekselis, kuriuo ji besąlygiškai įsipareigojo sumokėti ieškovui M. L. vekselyje nurodytą 128 886 Lt (37 327,96 Eur) skolos sumą, atsakovės pasirašytame vekselyje yra aiškiai išreikšta jos valia besąlygiškai įvykdyti savo prievolę dėl skolos ieškovui M. L. sumokėjimo, todėl sprendė, jog būtent atsakovei L. L. teko pareiga įrodyti, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių iš esmės neegzistuoja ar yra pasibaigę.

22. Apeliantė su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nurodydama, jog ieškovas, reikalaujantis priteisti skolą pagal praterminuotą vekselį, privalėjo įrodyti aplinkybes, kad šalis siejo būtent paskolos teisiniai santykiai. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, konkrečiai – įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, ir nukrypo nuo šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

23. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

24. Kaip jau minėta, ieškovas savo reikalavimą dėl vekselyje nurodytos sumos sumokėjimo grindė tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais. Nurodė, kad su atsakove jį siejo verslo santykiai, paskola buvo suteikta grynais pinigais vekselio surašymo metu, atsakovė pradžioje mokėjo palūkanas, vėliau palūkanų nemokėjo, skolą grąžinti buvo raginama SMS žinutėmis.

25. Atsakovė tvirtina apie buvusius verslo santykius ne su ieškovu M. L., o su ieškovo tėvu A. L. ir būtent su A. L. buvusius kitokius susitarimus. Apeliantė teigia, jog buvo skolinga ne ieškovui, o jo tėvui A. L., ir vekseliu įformino tik skolos jam likutį vekselio surašymo dienai; vekselyje kreditoriumi buvo įrašytas M. L. tik todėl, kad to reikalavo A. L. atsivežęs surašytą ir M. L. pasirašytą vekselį, kadangi A. L. nenorėjo atskleisti disponavęs didelėmis pinigų sumomis, nes tuo metu dirbo ir dabar dirba Lietuvos Respublikos muitinėje. Atsakovė teigia, kad su A. L. yra atsiskaičiusi, nurodo, kad su ieškovu M. L. jokie santykiai jos nesiejo, iš ieškovo niekada pinigų nesiskolino, ieškovas nesąžiningai siekia prisiteisti pinigų sumą, kurią atsakovė jau yra grąžinusi jo tėvui A. L..

26. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto. Tokią teisėjų kolegijos išvadą pagrindžia faktinių aplinkybių visuma. Šalys skirtingai apibūdina vekselio sudarymo aplinkybes (ieškovas teigia, kad vekselį paruošė ir perdavė jam atsakovė, atsakovė teigia priešingai – kad ieškovo pasirašytą vekselį atvežė A. L., o atsakovė vekselį tik pasirašė). Byloje nėra jokių faktinių duomenų apie paskolos dalyko perdavimą pagal šį vekselį atsakovei, išskyrus paties ieškovo žodžius. Atsakovės pasirašytame vekselyje nėra duomenų, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai ir kad atsakovei buvo perduotas paskolos dalykas, todėl vekselis pats savaime negali būti pripažintas paskolos rašteliu.

27. Atsakovės nurodytą aplinkybę, kad su ieškovu jos nesiejo verslo santykiai, patvirtino apeliacinės instancijos teisme liudytoja apklausta įmonės buhalterė E. S., kuri nurodė, kad nors (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos faktūros, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl verslo santykių tarp šalių buvimo, išrašytos ieškovo vardu, tačiau ieškovas į (duomenys neskelbtini) (atsakovė yra šios įmonės direktorė) nebuvo atvykęs, sąskaitos išrašytos jo tėvo A. L. prašymu.

28. Kaip matyti iš byloje esančių ieškovo deklaracijų, ieškovas 2009 metais disponavo 100 000 litų, iš kurių 30 000 litų laikė banke. Apeliacinės instancijos teismui pateikti sąskaitų išrašai patvirtina, kad 30 000 litų indėlis buvo AB bankas Snoras. Banko Snoras nemokumo administratorius nurodė, kad M. L. banko sąskaitoje 2010 metais nebuvo atlikta jokių operacijų. Ieškovas deklaracijose nurodė, kad 2010 metų pabaigoje turėjo 131 000 litų, iš kurių 31 000 litų banke. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu ieškovas 2010 metais paskolino 128 886 litus, jis turėjo 2010 metais uždirbti žymias pinigų sumas. Byloje pateikti duomenys, kad ieškovo pajamos iš darbo santykių 2010 metais buvo 1856,96 Lt, pagal verslo liudijimą veikla vykdyta 6 dienas, nei suteiktos paskolos, nei jo paties gautų paskolų ieškovas nėra deklaravęs. Tokiame finansiniame kontekste neįtikinami ieškovo paaiškinimai, kad jis turėjo pakankamai lėšų suteikti paskolą atsakovei, kad nusprendė paskolinti už didesnes negu bankai moka palūkanas ir turėdamas galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę be jokios protingai pateisinamos priežasties nereikalavo palūkanų. Byloje nėra jokių duomenų ir ieškovas tokių nenurodė, kad jis būtų kada nors reiškęs pretenzijas atsakovei dėl paskolos grąžinimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į terminą, per kurį nebuvo reikalaujama tokios didelės skolos grąžinimo, į patį sumos (litais) dydį, sprendžia, kad labiau tikėtina, jog paskolos teisiniai santykiai šalių nesiejo ir todėl ginčo vekselis nėra išduotas paskolos sandoriui patvirtinti, atitinkamai, atsakovė neturi ir pareigos grąžinti ieškovui to, ko nepasiskolino.

Dėl procesinės bylos baigties

29. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė šalių teisinių santykių esmės, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir dėl šios priežasties nepagrįstai patenkino ieškovo ieškinį (CPK 185 straipsnis), todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

30. CPK 93 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis). Priėmus naują sprendimą ir ieškinį atmetus, atsakovė turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą.

31. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė už prieštaravimų dėl ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo paruošimą ją atstovaujančiam advokatui sumokėjo 800 Eur, už atstovavimą posėdžiuose ir prašymų parengimą sumokėjo 800 Eur, iš viso 1600 Eur; pateikė prašymą dėl išlaidų priteisimo. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.2, 8.16, 8.17 ir 8.19 papunkčiai), todėl atsakovei iš ieškovo priteistina 1600 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo (CPK 93, 98 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

32. Analogiškai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, už kurį sumokėjo 392 Eur žyminio mokesčio, už apeliacinio skundo parengimą ir bylos vedimą apeliacinės instancijos teisme ją atstovaujančiam advokatui sumokėjo 1600 Eur. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.11 papunktis). Atsižvelgiant į tai, atsakovei iš ieškovo priteistina 1992 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo (CPK 93, 98 straipsniai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo M. L. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei L. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3592 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjai Rasa Bartašienė Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė Irena Stasiūnienė