- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-02
- Bylos Nr.
- 2A-142-640/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06207-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto, Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.)
- Ieškovas
- UAB „Launetra“
- Atsakovas
- UAB „ADR8“
- Trečiasis asmuo
- UAB „I-Logistics“, UAB „Keramita“
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto UAB „Launetra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Launetra“ ieškinį atsakovui UAB „ADR8“ dėl skolos, palūkanų priteisimo, tretieji asmenys UAB „I-Logistics“, UAB „Keramita“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, nurodydamas, kad 2012-10-17 ieškovas su atsakovu pasirašė krovinio vežimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo organizuoti krovinio pervežimą pagal atsakovo pateiktą užsakymą. Ieškovas pagal atsakovo užsakymus įvykdė ne vieną krovinio vežimą ir tuo pagrindu išrašė atsakovui PVM sąskaitas-faktūras viso 16573,44 Lt sumai, tačiau, atsakovas su ieškovu atsiskaitė iš dalies, sumokėdamas 3701,06 Lt, ir liko skolingas ieškovui 12872,38 Lt. Be to, 2012-10-30 ieškovas gavo atsakovo elektroninį laišką, kuriame buvo nurodyta, jog ieškovui vykdant krovinio pervežimą krovinys buvo pažeistas. 2012-11-06 ieškovas gavo atsakovo pretenziją dėl sugadinto krovinio, kurioje atsakovas nurodė, jog iškrovus krovinį UAB „Ormina“ sandėliuose iš transporto priemonės, v/n BGR 745 // AS 635, paaiškėjo jo sugadinimas ir buvo surašytas krovinio pažeidimo aktas, tuo pačiu krovinio gavėjas (Rusijoje) iškrovimo vietoje iškrovimo metu nustatė, kad krovinys dėl sugadinimo nėra tinkamas naudojimui, todėl atsakovas pareikalavo, kad ieškovas padengtų jo patirtus nuostolius, t.y. 4578,10 EUR. Ieškovas 2012-11-26 raštu pranešė atsakovui, nurodydamas, kad nesutinka su atsakovo reikalavimais, kadangi atsakovas patyrė nuostolius ne dėl ieškovo kaltės, o galimai dėl kito vežėjo, t.y. OOO „Maksimum“, kuris vykdė krovinio vežimą iš Vilniaus į Rusiją, kaltės. Ieškovui 2012-10-25 pristačius ginčo krovinį į Vilnių, krovinio vežimo CMR važtaraštyje jokių atžymų apie krovinio pažeidimą padaryta nebuvo. Tuo tarpu atsakovo pateiktas trūkumų ir pažeidimų aktas, kuriame užfiksuota, jog pristatytas pažeistas krovinys, buvo surašytas 2012-10-24, nors tą dieną krovinys dar nebuvo atvežtas į Vilnių. Ieškovas nesutinka su atsakovo surašytu aktu, kadangi minėto akto surašymo aplinkybės ieškovui yra neaiškios, ieškovo atstovas nedalyvavo jį surašant. Be to, ieškovas nurodo, kad vežėjas OOO „Maksimum“ pakrovęs krovinį vežti iš Vilniaus į Rusiją taip pat neįrašė jokių pastabų CMR važtaraštyje, todėl laikytina, kad krovinys šiam vežėjui buvo perduotas tinkamos būklės. 2012-12-05 pranešimu, atsakovas, esant šalių tarpusavio priešpriešinėms prievolėms, įskaitė nuostolių, patirtų dėl krovinio pažeidimo, sumą, t.y. 15807,26 Lt, į ieškovui mokėtino įsiskolinimo už vežimo paslaugas sumą. Ieškovas nesutikdamas su atsakovo atliktu įskaitymu, 2012-12-17 pateikė atsakovui pranešimą apie neapmokėtą įsiskolinimą, kuris sudaro 16573,44 Lt. Ieškovas ginčija atsakovo atliktą įskaitymą, kadangi nebuvo visų įstatyme numatytų sąlygų įskaitymui atlikti, nes, ieškovo nuomone, atsakovas neįrodė, jog krovinys buvo pažeistas dėl ieškovo kaltės. Ieškovas prašo teismą pripažinti atsakovo atliktą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą 15807,26 Lt sumai neteisėtu bei priteisti ieškovui iš atsakovo 15807,26 Lt skolos už pervežimus, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-10, 1 tomas).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-11 sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 249-267, 1 tomas). Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad tiek ieškovas atsakovo atžvilgiu, tiek atsakovas ieškovo atžvilgiu, turėjo galiojančius tarpusavio priešpriešinius reikalavimus 15807,26 Lt sumai. Savo sprendimą motyvavo tuo, jog šalis siejo vežimo teisniai santykiai. Šalių santykiams taikytinos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) nuostatos, nes egzistuoja būtinas sąlygų šiai konvencijai taikyti visetas, t.y. buvo vežama kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta buvo skirtingų valstybių teritorijose ir tiek krovinio išsiuntimo vietos, tiek krovinio gavimo vietos valstybės yra CMR konvencijos narės (CMR konvencijos 1 str. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai atliko savo priešpriešino reikalavimo ieškovui įskaitymą ir todėl ieškinį atmetė. Teismas byloje nustatė, jog nagrinėjamu atveju krovinio pervežime dalyvavo vežėjų daugetas, o pats krovinio pervežimas vyko dviem etapais, t.y. iš Švedijos į Lietuvą ir iš Lietuvos į Rusiją, taip pat nustatyta, kad krovinio pervežimą vykdė du faktiniai vežėjai, t.y. UAB „Keramita“ ir RAB „Maksimum“. Taigi, byloje teismas nagrinėjo klausimą, kuriame iš minėtų krovinio pervežimo etapų buvo sugadintas krovinys. Įvertinęs byloje esančius įrodymus – rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, nuotraukas, teismas konstatavom, jog ginčo krovinys buvo sugadintas būtent krovinio pervežimo iš Švedijos į Lietuvą metu, todėl dėl krovinio pažeidimo patirtą žalą atsakovui turi atlyginti ieškovas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Launetra“ apeliaciniu skundu (b.l. 1-7, 2 tomas) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas nepagrįstai nurodė, jog dėl ginčo krovinio sugadinimo atsakingas ieškovas ir atsakovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą, todėl buvo visos įskaitymu atlikti reikalingos sąlygos. Apeliantas teigia, jog teismas rėmėsi tik atsakovo pozicija, prieštaringais sandėlio darbuotojų parodymais. Nurodo, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ir dėl to padarė neteisingą išvadą. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė imperatyvių įstatymo reikalavimų, t.y. įrodymus vertino ir ištyrė šališkai, atsainiai, rėmėsi tik atsakovo išdėstyta įvykių versija, o išvadą grindė abejotinos įrodomosios vertės duomenimis bei nenuosekliais bylos baigtimi suinteresuotų asmenų parodymais. Nurodo, jog joks krovinio pažeidimas nebuvo fiksuotas 2012-10-25 pristačius krovinį į UAB „Ormina“ sandėlius. Jokių įrašų apie krovinio pažeidimą nebuvo padaryta. Be to, nurodo, jog Trūkumų ir pažeidimų aktas, kuriuo remiasi pirmosios instancijos teismas, yra surašytas neaiškiomis aplinkybėmis. Liudytojai negalėjo paaiškinti tikslių šio akto surašymo aplinkybių, ieškovo atstovai jį surašant nebuvo kviečiami. Todėl tikėtina, jog aktas buvo surašytas vėliau, siekiant perkelti atsakomybę ieškovui. Nurodo, jog nepagrįsta teismo išvada, jog būtent OOO „Maksimum“ vairuotojas CMR važtaraščio Nr.1552761 18 grafoje pažymėjo, jog 1 paletė pažeista. Tokia teismo išvada nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, o remiantis nepatikimu įrodymu – važtaraščio kopija. Teismas nepareikalavo minėto važtaraščio originalo, noras galėjo vadovautis tik originalu. Nurodo, jog teismas nepagrįstai remiasi atsakovo darytomis nuotraukomis. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo eigoje išsakė, jog atsakovo pateiktos nuotraukos negali būti tinkami įrodymai byloje, kadangi iš pateiktų nuotraukų visiškai nėra aišku, kokioje vietoje jos darytos,. Kada jos darytos ir pan. nuotraukos nepatvirtina atsakovo teiginių, jog krovinys buvo pažeistas pervežimo iš Švedijos į Lietuvą metu. Nurodo, jog liudytojų parodymai dėl krovinio perkrovimo aplinkybių yra prieštaringi, o teismas neatitikimus nepagrįstai vertino nesudarančius pagrindo abejoti liudytojų parodymais. Teismas taip pat nevertino, jog liudytojų parodymai, atsakovo atstovo paaiškinimai yra duoti asmenų, kurie turi suinteresuotumą bylos baigtimi. Todėl nesant patikimų įrodymų, jog krovinys buvo apgadintas vykdant ieškovui pervežimą, teismo išvada, jog atsakovas turėjo reikalavimo teisę ir teisėtai atliko įskaitymą yra nepagrįsta.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „ADR8“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 20-27, 2 tomas) prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, o apelianto skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Teismas tinkamai vertino CMR važtaraštį Nr.1270893553. Aplinkybė, jog minėtame važtaraštyje nėra vežėjo įrašų apie krovinio pažeidimą, patvirtina tą aplinkybę, jog faktiniam vežėjui UAB „Keramita“ siuntėjas perdavė tinkamos būklės krovinį, o ne tai, jog krovinys buvo pristatytas į UAB „Ormina“ sandėlį tinkamos būklės. Todėl ieškovo teiginys, jog nesant įrašų apie krovinio pažeidimą važtaraštyje, krovinys į Lietuvą buvo atgabentas tinkamos būklės, nepagrįstas ir neteisingas. Atsakovas nurodo, jog teismas tinkamai vertino Trūkumų ir pažeidimo katą bei liudytojų parodymus. Apelianto teiginiai, jog sandėlio darbuotojų parodymai yra šališki, nepagrįsti, nes ieškovas jokių įrodymų apie šališkumą ar tariamą suinteresuotumą nepateikė. Ieškovo keliamas klausimas dėl ieškovo ar trečiojo asmens atstovų kvietimo ir dalyvavimo šiuo at veju neturi esminės reikšmės, nes šie asmenys atitinkamai kaip ir atsakovas nebūtų tinkami subjektai spręsti apie krovinio būklę. Nurodo, jog teismas tinkamai įvertino CMR važtaraštį Nr.1552761. Nurodo, jog apeliantas nurodydamas, jog teismas nepagrįstai rėmėsi važtaraščio kopija, savo ruožtu taip pat remiasi minėta kopija kaip įrodymu, teigdamas, jog žyma apie krovinio pažeidimą buvo padaryta 2012-10-29 Smolensko muitinėje. Nurodo, jog nuotraukų padarymo datą ir vietą patvirtina liudytojų parodymai, todėl teismas tinkamai šiuos įrodymus vertino sistemingai kartu su kitais įrodymais byloje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad buvo visos įskaitymui atlikti būtinos sąlygos. Nurodo, jog ieškovas nepagrįstai remiasi šioje byloje kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-502/2012 dėl įskaitymo pagrįstumo, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Todėl nurodo, jog šioje byloje reikėtų remtis Vilniaus apygardos teismo 2011-12-27 sprendimu civilinėje byloje Nr.2A-1184-516/2011, kadangi sutampa faktinės bylos aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.) ir CPK 327 straipsnio 1 d. 2 p. nurodytų pagrindų patikrinimas. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Byloje keliamas ginčas dėl atsakovo atlikto priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumo.
Byloje nustatyta, jog ieškovas UAB „Launetra“ pagal atskirus atsakovo UAB „ADR8“ užsakymus teikė krovinių vežimo paslaugas. Suteikęs vežimo paslaugas, ieškovas laikotarpiu nuo 2012-09-28 iki 2012-10-29 išrašė atsakovui septynias PVM sąskaitas-faktūras bendrai 19508,32 Lt sumai (b.l. 12-18, 1 tomas). Nustatyta, kad pagal minėtas PVM sąskaitas-faktūras atsakovas 2012-12-21 pavedimu sumokėjo ieškovui 3701,06 Lt sumą (b.l. 20, 1 tomas). Remiantis tarpusavio atsiskaitymo paskaičiavimu bei byloje pateiktu 2012-12-31 Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu (b.l. 19) nustatyta, kad pagal minėtas PVM sąskaitas-faktūras už suteiktas paslaugas atsakovas liko skolingas ieškovui 15807,26 Lt (19508,32 Lt - 3701,06 Lt) sumą. Šioje dalyje ginčo tarp šalių nėra, ieškovo reikalaujama suma pripažintina įrodyta (CPK 178 str., 185 str.). Tačiau byloje nustatyta, kad atsakovas šią ieškovui mokėtiną sumą (15807,26 Lt) 2012-12-05 pranešimu vienašališkai įskaitė į, jo nuomone, ieškovo mokėtiną sumą atsakovui dėl nuostolių, susijusių su krovinio sugadinimu, atlyginimo (b.l. 30-31, 1 tomas). 2012-12-20 atsakovas surašė Tarpusavio įsipareigojimų 15807,26 Lt sumai įskaitymo aktą (b.l. 32, 1 tomas). Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo reikalavimu atlyginti nuostolius bei atliktu įskaitymu, siuntė atsakovui pranešimą dėl skolos apmokėjimo, nesutikimą su atsakovo reikalavimu bei prieštaravimus dėl atlikto įskaitymo (b.l. 29, 33-37, 1 tomas). Atsakovas atsakydamas į ieškovo raštus bei prieštaravimus, su ieškovo nurodytais argumentais nesutiko ir pareiškė, jog atliktas įskaitymas yra galiojantis, t.y. atsisakė sumokėti ieškovui minėtą įsiskolinimą (b.l. 38-39, 1 tomas).
Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą. Nurodo, jog teismas tik formaliai įvertino byloje esančius įrodymus, išskirtinai rėmėsi tik atsakovo nepagrįsta pozicija, visiškai nepagrįstais, prieštaringais sandėlio darbuotojų paaiškinimais.
Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios konkrečios ginčo situacijos aplinkybes ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė civilinio proceso normų įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).
Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, vadovavosi abiejų šalių paaiškinimais, abiejų šalių pateiktais įrodymais byloje. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir motyvavo, kodėl remiasi liudytojų parodymais ir pasisakė dėl jų patikimumo, nurodydamas, jog neatitikimai dėl to, ar perkrovimo darbai buvo pradėti nuo pažeistos ritės ar nuo sveikų krovinio ričių, nesudaro pagrindo abejoti liudytojų patikimumu. Kolegija sutinka ir pritaria tokiai teismo išvadai, nes minėti neatitikimai nesudaro esminės reikšmės kitokios išvados dėl ginčo dalyko konstatavimui. Pažymėtina, jog likusioje dalyje liudytojų parodymai sutapo. Be to, išvadą teismas padarė vertindamas ne pavienius įrodymus atskirai, o jų visumą (CPK 185 str.).
Apeliantas nurodo, jog teismas savo išvadą grindė nepatikimais įrodymais – nuotraukomis, kurių padarymo data ir vieta nėra aiški; taip pat dokumento kopija, o ne originalu. CPK 177 str. nustato, jog įrodymais gali būti bet kokie duomenys, kuriais teismas remiasi ir konstatuoja tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą ar jų nebuvimą. Tokiais įrodymais gali būti ir nuotraukos. Nors apeliantas ginčija, jog nėra aišku, kada ir kur darytos nuotraukos, tačiau jų padarymo aplinkybes patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, t.y. liudytojų parodymai. Todėl kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti ir nesiremti minėtais įrodymais.
Apeliantas nurodo, jog liudytojai, davę parodymus byloje, buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Kolegija tokius argumentus atmesta kaip nepagrįstus. Liudytojais buvo apklausti ne tik atsakovo darbuotojai, tačiau ir UAB „Ormina“ darbuotojai, t.y. asmenys, kurie nėra susiję su šalimis. Be to, UAB „Ormina“ byloje nedalyvauja. Apeliantas nepateikė įrodymų ir nepagrindė argumentų, jog liudytojai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti liudytojų duotais parodymais, kurie visi iš esmės sutapo. Kolegija pažymi, jog liudytojas duoda parodymus prisiekęs ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (CPK 191 str.). Duomenų, jog liudytojai būtų davę melagingus parodymus, byloje nėra.
Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai vadovavosi važtaraščio kopija, nesant byloje jo originalo. Kolegija atkreipia dėmesį, jog pats apeliantas šiuo dokumentu remiasi įrodinėdamas savo aplinkybes dėl ieškinio pagrįstumo, todėl laikytina, jog pripažįsta esant minėtame dokumente nurodytas faktines aplinkybes. Tokiu būdu nesant ginčo dėl minėtame dokumente užfiksuotų duomenų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi minėtu įrodymu, nors ir nesant byloje jo originalo.
Apeliantas nurodo, jog Trūkumų ir pažeidimo aktas buvo surašytas abejotinomis aplinkybėmis ir juo remtis teismas neturėjo pagrindo. Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, minėtą įrodymą vertino kartu su kitais įrodymais esančiais byloje ir iš įrodymų viseto padarė išvadą, jog minėtas aktas surašytas 2012-10-25 dieną, kai vyko ginčo krovinio perkrovimas ir tinkamai vertino jo įrodomąją reikšmę. Ta aplinkybė, jog ieškovas ar jo atstovas nebuvo kviečiami į akto surašymą, nesudaro pagrindo teigti, jog aktas yra surašytas netinkamai ar jame užfiksuoti melagingi duomenys.
Teisėjų kolegija pažymi, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo ginčą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.