Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovui M. L. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad ieškovė (apeliantė) SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą, prašydama iškeldinti atsakovą M. L. su jam priklausančiu turtu iš patalpų, esančių Parko g. 52-60, Vilniuje, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos bei priteisti 175,08 Eur skolos už būsto nuomą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-09-08 nutartimi nustatė ieškovei terminą iki 2016-09-15 (imtinai) ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. sumokėti atitinkamo dydžio žyminį mokestį. Pirmosios instancijos teismas ginčijamojoje nutartyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-28 nutartimi Nr. 3K-3-53/2015, kurioje kasacinis teismas konstatavo, kad CPK 83 str. 1 d. 10 p. negali būti aiškinamas plečiamai bei vadovaujantis šiuo straipsniu negali būti atleidžiamos nuo žyminio mokesčio visos valstybių ir savivaldybių institucijos (įstaigos) vien dėl to, kad jos padavė ieškinius dėl lėšų išieškojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai nurodoma, jog jo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi būti vadovaujamasi ne a priori, o atsižvelgiant į visas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, galima remtis išaiškinimais bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje išaiškinta atitinkama teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2013). Sutiktina, jog paminėtos kasacinio teismo civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės nesutampa, tačiau toks kasacinio teismo išaiškinimas nėra naujas, dėl to, kad CPK 83 str. 1 d. 10 p. negali būti aiškinamas plečiamai išaiškinimas jau buvo pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003-02-14 konsultacijoje Nr. A3-80 (Teismų praktika, Nr. 19, p. 240-241).

Pagal CPK 83 str. 1 d. 10 p. nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamos valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos) – už ieškinius dėl lėšų išieškojimo. Kaip jau minėta, CPK 83 str. 1 d. 10 p. sąvoka „valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos)” negali būti aiškinama plečiamai, t. y. nuo žyminio mokesčio mokėjimo neatleidžiami ūkio subjektai – įmonės: valstybės ar savivaldybės įmonės (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 str. 1, 2 d.) bei akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, kurios nėra išlaikomos iš valstybės biudžeto, jų turtas atskirtas nuo savininko (akcininkų) turto ir pagal prievoles jos atsako tik savo turtu (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 3 str. 1 d., Akcinių bendrovių įsatymo 2 str. 3 d.), todėl šioms įstaigoms (įmonėms) CPK 83 str. 1 d. 10 p. netaikomas.

Ieškovė teigia, kad ieškinį pareiškė siekdama apginti viešąjį Vilniaus miesto savivaldybės interesą, todėl yra atleistina nuo žyminio mokesčio sumokėjimo CPK 83 str. 1 d. 5 p. pagrindu, kuris nustato, jog nuo žyminio mokesčio atleidžiami prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. CPK 5 str. 3 d. sakoma, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Teisę pareikšti ieškinį ginant viešąjį interesą reglamentuoja specialioji norma – CPK 49 str. Pagal CPK 49 str. 1 d., prokuroras gali pareikšti ieškinį ne tik Civiliniame kodekse, šiame kodekse ir kituose įstatymuose numatytais atvejais, tačiau ir kitais atvejais, kai yra pagrindas ginti asmens, visuomenės ar valstybės teises ir teisėtus interesus. O valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti tik įstatymų numatytais atvejais. Asmuo, prašydamas taikyti žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas tuo pagrindu, jog ieškinys, pareiškimas ar skundas paduotas dėl viešojo intereso pažeidimo, privalo nurodyti įstatymą, suteikiantį šiam asmeniui teisę reikšti tokį ieškinį, paduoti tokį pareiškimą ar skundą, ir, jeigu ši teisė yra bendrojo pobūdžio, pagrįsti viešąjį interesą esant konkrečiam ginčijamam materialiajam teisiniam santykiui. Taigi, pagal CPK 83 str. 1 d. 5 p. subjektas gali būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik esant dviejų sąlygų visetui: 1) subjektas gina viešąjį, valstybės ir/ar savivaldybės interesą (kurį, be kita ko, turi aiškiai įvardyti), 2) teisės aktai suteikia jam teisę tokį interesą ginti. Nagrinėjamu atveju, apeliantė neįvardino įstatymo, suteikiančio jai teisę ginti viešąjį interesą, nepagrindė kaip pasireiškia bendrojo pobūdžio teisė ginti viešąjį interesą, priešingai apeliantė nurodė, kad priklauso kitai asmenų grupei, ginančiai viešąjį interesą; taip pat patikėjimo teise valdo visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Minėti argumentai nepagrindžia apeliantės teisės ginti viešąjį interesą. Tuo tarpu, nuorodos į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-05-28 sprendimą Nr. 1-474, SĮ „Vilniaus miesto būstas” įstatus taip pat nėra pakankamas pagrindas faktui konstatuoti, jog apeliantė pareikštu ieškiniu gina viešąjį interesą. Konstatuotina, jog kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo gali tik tie subjektai, kuriems teisė ginti viešąjį interesą yra numatyta jų veiklą ir įgaliojimus reguliuojančiuose įstatymuose, o vien tai, jog atitinkamas asmuo priklauso kuriai nors asmenų kategorijai, savaime nereiškia, jog jis kreipiasi į teismą ginti viešąjį interesą.

Apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo pastarosios atskirajame skunde nurodyta teismų praktika, yra atmestini, kadangi apeliantės nurodyta teismų praktika nėra aktuali nagrinėjamu atveju. Apeliantės skunde nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2010 kalbama ne apie Savivaldybės įmonės, o apie prokuroro teisę, ginant viešąjį interesą, reikšti ieškinį nemokant mokesčio.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 14 dienų terminą, nuo šios nutarties priėmimo dienos, ieškinio trūkumams, nurodytiems Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, pašalinti.