Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio (pranešėjas), ir Arvydo Žibo (pirmininkaujantis), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „Naras“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-570/2014 pagal ieškovės BUAB „Naras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus R. S. ieškinį atsakovei UAB „UTVT“, tretiesiems asmenims N. S., BUAB bankas SNORAS, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ginčijamas sandoris, ieškovo nuomone, yra pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes tenkina visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas:

1. Actio Pauliana yra reiškiamas visų esamų kreditorių kreditorinių reikalavimų ieškovo atžvilgiu pagrindu.

2. Ieškovas, pasirašydamas tarpusavio užskaitymų suderinimo pažymą su atsakovu, susitarė, jog atliks tarpusavio skolų užskaitymą 6060,07 Lt sumai, t. y. sudarė susitarimą, kuriuo abi šalys išreiškė savo valią atlikti tarpusavio įsiskolinimų užskaitą Todėl ginčo sandoris laikytinas dvišaliu sandoriu, kuriuo abi šalys išreiškė savo suderintą valią. Prekės atsakovui ieškovo buvo parduotos vieninteliu tikslu - vėliau atlikti tarpusavio skolų užskaitą be to, atsakovui pritaikant suminę nuolaidą, kad sąskaitoje gautųsi identiška suma kurią ieškovas dar nuo 2011 m. buvo skolingas atsakovui. Nedelsiant po pardavimo, t. y . tą pačią dieną buvo pasirašytas ir susitarimas dėl skolų užskaitos. Akivaizdu, jog ieškovas neturėjo galimybės atsiskaityti su atsakovu, o atliekant tarpusavio skolų užskaitą tokiu būdu ieškovas suteikė pirmenybės teisę išskirtinai atsakovui anksčiau už kitus tuo metu buvusius ieškovo kreditorius. Ieškovo prievolė bankui yra neįvykdyta iki šios dienos. BAB banko SNORAS kreditorinis reikalavimas iš viso yra net 13 816 720,82 Lt. Negalima sutikti su teismo padaryta išvada, kad ginčo sandoris nepažeidė kitų ieškovo kreditorių interesų, nes atsakovas nebuvo vienintelis kreditorius, su kuriuo atsakovas iki bankroto procedūrų pradžios atsiskaitė. Akivaizdu, jog sudarius ginčijamą sandorį, sumažėjo ieškovo galimybė patenkinti kitų jo kreditorių reikalavimus. Atsakovui buvo sudarytos palankesnės sąlygos gauti savo reikalavimo patenkinimą, ginčo sandoriu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, sumažinant ieškovo turtą ir pakeičiant jo struktūrą.

3. Ieškinys teikiamas teismui nesuėjus vienerių metų senaties terminui.

4. Remiantis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog UAB „Naras“ turėjo objektyvią ir neišvengiamą pareigą sudaryti ginčijamą sandorį. Byloje nėra nustatyta tokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti imperatyvus, kurie būtų riboję ginčo susitarimo sudarymo laisvę, bet būtų apsprendę būtinybę (teisinę prievolę) ieškovui sudaryti ginčijamą sandorį.

5. Skolininkas ir trečiasis asmuo buvo nesąžiningi, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Ieškovo nesąžiningumą pagrindžia tai, kad pirmumo teise buvo patenkintas išimtinai atsakovo reikalavimas, taip sumažinant kitų kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą. Be to, ieškovas sandorio sudarymo metu faktiškai buvo nemokus. Ginčo sandoris yra abiejų šalių valios nulemtas susitarimas, siekiant bet kokia kaina, nepaisant jokių aplinkybių patenkinti atsakovo reikalavimą, ieškovui esant nemokiam. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas (verslininkas) ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas sudaryti ginčijamą sandorį, nepažeidžiantį kitų kreditorių interesų, buvo pakankamai atidus ir atsakingai domėjosi ieškovu, kaip ginčijamų sandorių šalimi. Ieškovo manymu, įskaitymas buvo nulemtas abiejų ginčo sandorio šalių nesąžiningų veiksmų.

6. Actio Pauliana instituto sąlyga, jog kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti, nagrinėjamoje byloje nėra aktuali, nes bankroto atveju skolininko restitucija taikoma visa apimtimi, sugrąžinant visą pagal nuginčytus sandorius perduotą turtą į bankrutuojančios įmonės turto masę.

Nagrinėjamu atveju, įskaitymas buvo atliktas pažeidžiant CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką, kadangi įskaitymas buvo atliktas nesuėjus vieno iš reikalavimų terminui. Įskaitytas buvo ieškovo reikalavimas atsakovui, kurio terminas įskaitymo dienai dar nebuvo suėjęs, t. y. ieškovo 2012-05-17 išrašytos sąskaitos-faktūros Serija NAR Nr.856480, suma apmokėjimui 6060,07 Lt, apmokėjimo terminas buvo iki 2012-06-15, o įskaitymas buvo atliktas nesuėjus apmokėjimo terminui - 2012-05-17.

Tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaromas didelės vertės sandoris, kuris reikalautų ypatingo atsakovo apdairumo, ieškovo finansinės atskaitomybės ar turimo turto balanso tikrinimo. Verslo subjektai tokią informaciją laiko paslaptyje ir nėra linkę jos atskleisti, ypač tada kai sudaromas nedidelės vertės sandoris. Sudarant sandorį, perkant prekes nei UAB „Naras“ vadovas, nei kiti atsakingi asmenys nepranešė informacijos apie įmones nemokumą, ar kitus galimus finansinius sunkumus, todėl jokio įtarimo dėl ieškovo finansinės padėties.

Ieškovas BUAB „Naras“ bankroto administratorius piktnaudžiauja savo teisėmis ir atsakovo UAB „UTVT“ sąskaita nori pagerinti bendrą bankrutuojančios įmonės balansą ir šiais savo veiksmais nepagrįstai siekia suteikti naudą kitiems kreditoriams. Tokie bankroto administratoriaus veiksmai prieštarauja LR CK 1.5 str. Remiantis PVM sąskaita faktūra Serija NAR Nr. 856480, yra akivaizdu, kad atsakovui iš ieškovo perleisto turto vertė buvo apskaičiuota remiantis tuo metu vyravusia rinkos kaina už analogiškas prekes. Tokie UAB „Naras“ veiksmai neprieštaravo nei verslo praktikai, nei įmonės veiklos tikslams ir įstatams.

Aplinkybė, kad ieškovui galėtų būti žinomas jo nemokumas ir iš to išplaukiantis nesąžiningumas, savaime nereiškia kitos sandorio šalies nesąžiningumo. Vien tas faktas, kad skolininkas, būdamas skolingas kreditoriui, vienokiu ar kitokiu būdu perleido savo turtą tretiesiems asmenims, nedaro tokio sandorio ydingu ir nesuteikia kreditoriui teisės tokio sandorio ginčyti remiantis actio Pauliana institutu. Tam, kad atsirastų galimybė tokį sandorį ginčyti, yra būtinas nesąžiningas skolininko siekis išvengti savo prievolės vykdymo kreditoriui pabloginant savo turtinę padėtį. Maža to, tam, kad toks skolininko sudarytas sandoris būtų nuginčytas, yra būtina įrodyti ir trečiojo asmens, su kuriuo skolininkas sudarė sandorį, nesąžiningumą. Per ilgą bendradarbiavimo laiką, nors ir būdavę vėlavimų su atsiskaitymais, bet jie būdavo padengiami. UAB „Naras“ visada sudarydavo patikimo verslo partnerio įvaizdį. Pats ieškovas UAB „Naras“ apie savo nemokumą sužinojo tik po tarpinės atskaitomybės 2012-06-30 atlikimo, o ginčijamas ieškovo ir atsakovo sandoris buvo sudarytas - 2012-05-17, t. y. tik po 1,5 mėn. nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos ieškovas sužinojo apie savo nemokumą.

Ieškovui 2012-08-08 buvo pradėta neteisminė bankroto procedūra. Bankroto procedūros metu buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai, kurie bylos nagrinėjimo metu sudarė 14 080 736,87 Lt. Ieškinį šioje byloje pareiškė bankrutavusios įmonės bankroto administratorius veikdamas visų įmonės kreditorių interesais bei siekdamas juos apginti. Teismas skundžiamame sprendime nepaneigė šios aplinkybės, todėl akivaizdu, kad Ieškovas reikšdamas ieškinį turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, t. y. ši viena iš būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų buvo.

Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad ieškovas ginčo sandorio sudarymo metu buvo nemokus ir negalėdamas atsiskaityti su visais kreditoriais suteikė pirmenybę atsakovui anksčiau už kitus tuo metu buvusius ieškovo kreditorius patenkinti savo reikalavimą. Sudarius ginčo sandorį su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta, kai tuo tarpu su banku po kredito sutartyje numatyto prievolės įvykdymo termino pasibaigimo (2012-04- 01) tik apie 1,5 proc. ir tai tik iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Sudarius ginčijamą sandorį, sumažėjo ieškovo galimybė patenkinti kitų jo kreditorių reikalavimus. Į bylą yra pateikti įrodymai patvirtinantys, kad bankroto procedūros metu nustatytos Bankui įkeisto turto kainos yra apie 2,5 mln. Lt mažesnės nei patvirtintas Banko finansinis reikalavimas (2013-08-23 kreditorių susirinkimo protokolas ir šiame susirinkime nustatytų įkeisto turto kainų lentelė), todėl akivaizdu, kad lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą neužteks Banko reikalavimui patenkinti.

Pagrįstai apeliantas teigia, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Ginčo sandoriu atsakovui buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, nes iškėlus Ieškovui bankroto bylą atsakovo reikalavimas būtų tenkinamas 3 eile proporcingai su kitų tos eilės kreditorių reikalavimais.

Teismo sprendime padarytos išvados prieštarauja viena kitai, nes vienoje sprendimo dalyje teismas nurodė, kad įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, todėl ginčo sandoris buvo leidžiamas nors ir buvo neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, o kitoje sprendimo dalyje pasisako priešingai, bei konstatuoja, jog Ieškovas jau būdamas nemokus (ir pats tai pripažinęs) iš esmės suteikė pirmenybę vienam kreditoriui, sumažinant ieškovo galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais.

Dėl ieškinio senaties termino. Ieškinys buvo pateiktas teismui nesuėjus vienerių metų senaties terminui. Teismas sprendime šios aplinkybės nepaneigė.

Dėl skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį. Nei įstatymas, nei teismo sprendimas, nei kokie nors susitarimai tarp šalių nenumatė imperatyvios pareigos ginčo sandorių sudarymui. Ginčo sandoris buvo sudarytas šalims tarpusavyje susitarus, nesant jokios objektyvios ir neišvengiamos būtinybės tokių sandorių sudarymui, todėl darytina išvada, kad ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Pagal teismų praktiką tokių sandorių sudarymas esant aplinkybėms, kurios buvo išnagrinėtos šioje byloje, yra draudžiamas.

Dėl skolininko (Ieškovo) nesąžiningumo. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad skolininkas (Ieškovas) ginčo sandorio sudarymo metu buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad sudaromas sandoris pažeis kitų ieškovo kreditorių teises. Ieškovas buvo sudaręs su Banku kredito sutartį, kurioje buvo numatytas galutinis prievolės įvykdymo terminas 2012-04-01. Minėtu terminu prievolė įvykdyta nebuvo. Banke apsvarsčius ieškovo prašymą dėl prievolės įvykdymo termino pratęsimo buvo priimtas sprendimas termino nepratęsti ir apie tai Ieškovas buvo informuotas 2012-04-24 raštu. Tai leidžia daryti išvadą, kad iki ginčo sandorio sudarymo (sudarytas 2012-05-17) ieškovas žinojo, kad yra nemokus ir negalės atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl visiškai atsiskaitant su atsakovu bus pažeisti kitų kreditorių interesai bei teisės.

BUAB „Snoras“ pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams ir dėl atsakovo nesąžiningumo. Atsakovas turėjo suprasti, kad ieškovas turi finansinių sunkumų ir atsiskaitydamas su atsakovu gali pažeisti kitų kreditorių teises, nes galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais dėl ginčo sandorio sudarymo mažėja, tačiau sąmoningai siekė naudos sau.

Nors bylos nagrinėjimo metu ir buvo išsiaiškintos aplinkybės leidžiančios padaryti išvadą dėl atsakovo nesąžiningumo, Teismas jų tinkamai neįvertino. Ginčo sandorio sudarymo aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad skolų įskaitymas tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo įprasta verslo praktika, o atsakovo elgesys vertintinas kaip neatitinkantis vidutiniškai apdairaus ir protingo asmens elgesio, bei verslininkui keliamų aukštesnių reikalavimų, todėl laikytinas nesąžiningu.

Bankroto atveju skolininko restitucija taikoma visa apimtimi, sugrąžinant visą pagal nuginčytus sandorius perduotą turtą (pinigines lėšas) į bankrutuojančios įmonės turto masę, todėl minėta actio Pauliana sąlyga egzistuoja. Teismas sprendime neneigia šios sąlygos buvimo.

Iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad įskaitymas buvo atliktas pažeidžiant CK 6.130 str. 1 d. nuostatas. PVM sąskaitoje faktūroje serija NAR Nr. 856480 buvo numatytas apmokėjimo už atsakovo įsigytas prekes terminas 2012-06-15, o įskaitymas atliktas 2012-05-17, t. y. buvo įskaityti priešpriešiniai reikalavimai, vieno iš kurių įvykdymo terminas nebuvo suėjęs. Ginčo sandoriu buvo pažeista imperatyvi teisės norma, todėl sandoris laikytinas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegijos nuomone, Marijampolės apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, nevisapusiškai ištyrė ir neteisingai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes ir įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, pažeisdamas civilinio proceso taisyklių nuostatas, dėl ko, netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, neteisingai išsprendė bylą, nepagrįstai atmesdamas ieškovo ieškinį (CPK 176, 183, 185 str., 263 str., 329 str.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2012-05-17 sudarė Skolų užskaitymų suderinimo pažymą, kuria patvirtino, kad atsakovas užskaito 6060,07 Lt ieškovo įsiskolinimą atsakovui, o ieškovas užskaito 6060,07 Lt įsiskolinimą atsakovui. Šio akto pagrindu 2012-05-17 buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra serija Nr. 856480, pagal kurią pirkėjui UAB „UTVT“ UAB „Naras“ perdavė įvairių prekių už 6060,07 Lt tokiu būdu įskaitydamas susidariusią skolą. 2012-04-01 suėjo prievolės įvykdymo terminas pagrindiniam ieškovo kreditoriui BUAB bankui A. I. turėjo prievolę sugrąžinti bankui 12 711947,83 Lt kredito, priskaičiuotas palūkanas bei delspinigius. 2012-04-24 BUAB „Naras“ gavo banko pranešimą, kad prievolės įvykdymo terminas nebus pratęstas. 2012 m. rugpjūčio 8 d. UAB „Naras“ kreditorių susirinkimo sprendimu buvo pradėta UAB „Naras“ bankroto procedūra. BUAB „Naras“ administratorius mano, kad 2012-05-17 tarpusavio užskaitymų suderinimo pažyma, pažeidžia ieškovo kreditorių teises bei teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų viseto, nepagrįstai ieškinį dalyje dėl skolų tarpusavio užskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiu atmetė.

Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliaciniu skundu ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu nebuvo konstatuotos Pauliana ieškinio sąlygos - atsakovo nesąžiningumas ir tai, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantas apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija šioje byloje vertina tik skundo argumentus dėl sandorio šalių (ne) sąžiningumo ir kreditorių interesų pažeidimo, o kitų Pauliana rūšies ieškiniui taikyti būtinų sąlygų nenagrinėja.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana tikslas yra pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu taikyti restituciją, sugrąžinant skolininkui turtą, kurį jis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Baltijos parkingas“, Norvegijos įmonė Parkerings-Compagniet, AS, bylos Nr. 3K-3-423/2007; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Neto“ v. S. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-365/2013; kt.). Kadangi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Šiame nutarime taip pat akcentuota, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Dėl pažeistų kreditorių teisių

Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises tada, kai dėl jo skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013; kt.). Pažymėtina, kad faktiniam įmonės nemokumui konstatuoti neprivaloma vertinti visų turimų jos kreditorių ir galimybių su jais atsiskaityti, pakanka nustatyti aplinkybes, jog įmonė neatsiskaitė su tam tikrais kreditoriais. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas ginčijamo įskaitymo padarymo dieną buvo nemokus ir apie tai žinojo, gavęs BAB bankas SNORAS 2012-04-24 pranešimą dėl kredito sutarties nepratęsimo ir iš balanso duomenų. Teismas taip pat darė teisingą išvadą, kad jau būdamas nemokus BUAB „Naras“ iš esmės suteikė pirmenybę vienam kreditoriui, sumažinant ieškovo galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais. Tačiau apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad turto perleidimu jo mažmeninėmis kainomis sumažinant skolą atsakovui nebuvo pakenkta bendrovės veiklai, dėl tokių veiksmų nors ir sumažėjo skolos, tačiau nenukentėjo galimybės atsiskaitinėti su kitais kreditoriais, kadangi pamažu buvo dengiami ir kitų kreditorių finansiniai reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darydamas tokią išvadą, teismas nepagrindė jos įrodymais ir netinkamai juos vertino (CPK 176-185 str.). Pastebėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog BUAB „Naras“ ginčo laikotarpiu atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais. Pažymėtina, kad įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad toks aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2012-05-17 užskaitymas padarytas esant akivaizdžiai ieškovo nemokumo būsenai ir įmonei turint daugiau kreditorių, kurie turėjo galiojančius piniginius reikalavimus. Šis išankstinis 2012-05-17 užskaitymas, padarytas vykdant ieškovo išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 856480, kurios apmokėjimo terminas būtų suėjęs tik 2012 m. birželio 15 d. Tuo tarpu BAB bankas SNORAS pagal 2007-05-30 kredito sutartį turėjo galiojančią įsiskolinimo reikalavimo teisę, kadangi kredito sutarties įvykdymo terminas pasibaigė 2012 m. balandžio 1 d. BUAB „Naras“ ginčijamo sandorio sudarymo dieną turėjo ir daugiau kreditorių su pradelstais įsiskolinimais (2 t. b. l. 92). Teisėjų kolegijos vertinimu, nors padarytas skolos užskaitymas nesumažino įmonės turto, tačiau pažeidė BUAB Naras“ kreditrių teisę išsiieškoti įsiskolinimo dalį pagal galiojančius įstatymus, todėl darytina išvada, kad atsiskaitant su vienu iš įmonės kreditoriumi, buvo pažeisti kitų BUAB „Naras“ kreditorių teisėti interesai (CK 6.66 str. 1 d.).

Dėl šalių, sudariusių ginčijamą sandorį, sąžiningumo

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; kt.). Prezumpcijos pagal CPK 182 straipsnio 4 punktą turi reikšmės paskirstant įrodinėjimo naštą. Kadangi CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos yra bendrosios sąžiningumo prezumpcijos išimtys, tai kreditorius, siekdamas ieškinio patenkinimo turi dvi alternatyvas: pirma, įrodyti atsakovo nesąžiningumą bendrąja įrodinėjimo tvarka (šiuo atveju įrodinėjimo naštą siekdamas paneigti atsakovo sąžiningumo prezumpciją turi ieškovas (kreditorius); antra, kreditorius, užuot įrodinėjęs atsakovų nesąžiningumą bendra tvarka, gali įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą.

Akcentuotina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, todėl svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad UAB „Naras“ žinojo apie savo nemokumą, darė nepagrįstą išvadą, kad ieškovo veiksmai, atliekant ginčijamą sandorį, atitiko protingo asmens, veikiančio įmonės kreditorių interesais elgesį. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia teismo išvada, pažymi, kad BUAB „Naras“, kaip jau minėta, ginčijamu įskaitymo sandoriu vykdė tą pačią 2012 m gegužės 17 dieną sudarytą prekių pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią buvo išrašyta PVM sąskaitą-faktūra Nr. 856480, kurios apmokėjimo terminas būtų suėjęs tik 2012 m. birželio 15 d. Vadinasi, sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, nors įmonė tuo metu turėjo daugiau pradelstų įsiskolinimų. Tokiu būdu yra pagrindas preziumuoti, kad kreditorių interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67. str. 5 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Naras“ teigimu ginčo sandorio sudarymo metu jis tikėjosi, kad BAB bankas SNORAS pratęs 2007-05-30 kredito sutartį, kurios vykdymo terminas baigėsi 2012-04-01, tačiau sudarydamas 2012-05-17 įskaitymo sandorį pagal sąskaitą, kurios mokėjimo terminas nesuėjęs, dar labiau sumažino pagrindinio kreditoriau skolos išieškojimo galimybę, o tuo pačiu ir kredito sutarties pratęsimo tikimybę. Todėl konstatuotina, kad UAB „Naras“ suvokdamas įmonės akivaizdų nemokumą, savo nesąžiningais veiksmais suteikė pranašumą vienam iš kreditorių, nors ir suprato, jog sumažina kitų kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą. Vertinant atsakovo nesąžiningumą, pažymėtina, kad UAB „UTVT“ esant galiojančiai nesąžiningumo prezumpcijai CK 6.67 straipsnio 5 punkto prasme byloje nepateikė duomenų, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi tokia verslo praktika, jog ieškovas atsakovui atsiskaitinėja prekėmis ir tokiu būdu daromi skolos įskaitymai. Priešingai 2012-05-17 atsiskaitymas prekėmis rodo, kad BUAB „Naras“ šio sandorio sudarymo metu neturėjo galimybės atsiskaityti pinigais, todėl kreditoriui UAB „UTVT“ turėjo kilti abejonės dėl UAB „Naras“ mokumo. Verslininkams įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius; sąžiningo sandorio dalyvio elgesio standartą atitinkantis reikalavimas veikti aktyviai ir pasidomėti, ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai, taikomas atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2010). Taigi atsakovas turėjo pasidomėti, ar ginčo sandorio nepažeidžiami kitų ieškovo kreditorių interesai bei įstatymai, tačiau to nepadarė, dėl ko taip pat laikytinas nesąžininga sandorio šalimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad sudarydamas 2012-05-17 ginčijamą sandorį, skolininkas ir atsakovas buvo nesąžiningi (CK 1.5 str. 1 d. CK 6.67 str. 5 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytą argumentaciją apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino aukščiau paminėtų aplinkybių, netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas dėl Pauliano ieškinio sąlygų nebuvimo, dėl ko be pagrindo atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu ginčo sandorį, pareikštą CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl nurodytų motyvų panaikintinas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir ieškovo ieškinys dėl susitarimų tenkintinas, ginčo susitarimai pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu. (CPK 178 str., 185 str.; 6.66 str. 1 d.).

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, taikytina restitucija (CK 6.145 str. 1, 2 d.).

Nagrinėjamu atveju, Susitarimus pripažinus negaliojančiais dėl ieškovo (bankrutavusios įmonės) kreditorių teisių pažeidimo (CK 6.66 str.), restitucija taikoma, atsižvelgiant ir į ĮBĮ 35 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bankrutavusio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Todėl nepagrįstai perleistas turtas (6060,07 Lt piniginių lėšų) grąžintinas ieškovui į bendrą jo turto masę, kuris panaudotinas atsiskaityti su nurodytos įmonės kreditoriais, ĮBĮ nustatyta tvarka. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009, 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009).

Panaikinus skundžiamą teismo sprendimą, priimtinas naujas teismo sprendimas, kuriuo patenkintini ieškovo atmesti ieškinio reikalavimai. (CK 6.66 str., 6.37 str. 2 d., 6.145 str., 6.210 str., CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, CK 6.38 straipsnio 2 dalimi iš atsakovo nuo priteistos sumos priteistinos 6 procentų metinės palūkanos, nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Apeliantas neskundžia sprendimo dalies, kuria ieškinys dalyje paliktas nenagrinėtu, todėl ši sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šioje byloje apeliaciniam teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą taip, kad patenkinta 50 proc. ieškinio, 100 proc. ieškovo apeliacinio skundo, o atmesta (palikta nenagrinėtu) – 50 proc. ieškinio reikalavimų, atitinkamai paskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos. Trečiajam asmeniui N. S. priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad už dokumentų pirmosios instancijos teismui parengimą ir kitas teisines paslaugas ieškovas turėjo 86,89Eur (300 Lt) (1 t. b. l. 60) atstovavimo išlaidų, kurių atlyginimą prašo priteisti iš atsakovo. Ieškovo prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nurodytus dydžius. Atsižvelgiant į proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams, ieškovui iš atsakovo priteistinas 43.44Eur (150 Lt) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimas.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikia, todėl bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.

Pateikdamas ieškinį ieškovas (bankrutavusi įmonė) nesumokėjo žyminio mokesčio, remdamasis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Patenkinus ieškinio reikalavimų dalį, mokėtino žyminio mokesčio dalis, proporcinga patenkintų reikalavimų daliai 100,71 Eur (53 Eur + 47,71 Eur), o patenkinus visus apeliacinio skundo reikalavimus 53 Eur priteistina valstybės naudai iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014m. birželio 2d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuriuo atmesti ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Naras“, juridinio asmens kodas 151133110, ieškinio reikalavimai ir šių reikalavimų dalyje priimti naują sprendimą.

Pripažinti Tarpusavio užskaitymų suderinimo pažymą 2012-05-17, sudarytą tarp UAB „Naras“ ir UAB „UTVT“ negaliojančia.

Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „UTVT“, juridinio asmens kodas 126090059, ieškovui bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Naras“, juridinio asmens kodas 151133110, 1755,12 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt penkis eurus ir 12 ct).

Priteisti iš atsakovo A B „UTVT“ 6 procentų metines palūkanas nuo 1755,12 Eur priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. rugpjūčio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Iš atsakovo UAB „UTVT“ priteisti 43.44Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 153,71 Eur žyminį mokestį valstybei.

Iš atsakovo UAB „UTVT“ priteisti 144,81Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui N. S..

Teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas palikti nepakeistą.