Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus, Eglės Surgailienės (pirmininkės ir pranešėjos) bei Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Jurisdictus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo už akių, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Jurisdictus“ (anksčiau – UAB „Trade grupp“) ieškinį atsakovams A. P. (A. P.) ir V. K. dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Jurisdictus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovų A. P. ir V. K. solidariai priteisti 1 805,03 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014-08-20 surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo ir transporto priemonė perduota transportuoti į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę. Transporto priemonė saugoma nuo jos atvežimo į saugojimo aikštelę dienos. Už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą iš transporto priemonės savininko ir valdytojo imamas 262,41 Lt mokestis už nuvežimą, už saugojimą pirmąjį mėnesį 15,00 Lt per dieną mokestis, už saugojimą kitais mėnesiais 240,00 Lt mokestis per mėnesį. Transporto priemonė saugota nuo 2014-08-20, todėl skolos perleidimo ieškovui dieną – 2016-09-19 (UAB „Jurisdictus“ ir UAB „Sauda“ reikalavimo perleidimo sutartis), susidarė 6 232,41 Lt skola.Atsakovai A. P. ir V. K. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-12-23 sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovo UAB „Jurisdictus“ naudai solidariai iš atsakovų A. P. ir V. K. 500,00 Eur išlaidų, susijusių su priverstiniu automobilio nuvežimu ir saugojimu, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 500,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis po 5,68 Eur žyminio mokesčio, likusią ieškinio dalį atmetė. Teismo vertinimu, kadangi tarp Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ 2001-05-04 buvo sudaryta sutartis, ir jos pagrindu automobilis buvo perduotas saugoti UAB „Sauda“, o UAB „Sauda“ automobilį saugojo, tai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą, todėl išlaidos, patirtos tvarkant kito asmens reikalus ir veikiant jo interesais, turi būti atlygintos (CK 6.233 straipsnis).Teismas nurodo, kad nors pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, tačiau įrodymų, patvirtinančių, jog iškart po transporto priemonės priverstinio nuvežimo buvo pranešta transporto priemonės savininkui, byloje nėra. Teismas nustatė, kad automobilis buvo perduotas saugoti 2014-08-20, o atsakovams pirmieji pranešimai apie atsiskaitymą už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą siųsti tik po beveik dvejų metų nuo automobilio paėmimo – 2016-09-19, tuo nepagrįstai didinant išlaidas. Tokiu būdu automobilio saugotojas pats prisidėjo prie saugojimo išlaidų, atitinkamai ir nuostolių, didėjimo. Ieškovas reikalavimų perleidimo sutartimi neįgijo daugiau teisių iš minėtų pasaugos santykių, negu jų turėjo pats saugotojas. Dėl nurodyto teismas laikė protinga prašomas atlyginti išlaidas už automobilio nuvežimą ir saugojimą mažinti iki 500,00 Eur, įvertindamas tai, kad UAB „Sauda“ yra verslo subjektas, todėl jam taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo bei rūpestingumo standartas, kuris atitinkamai taikytinas ir ieškovui šioje byloje, kuris, būdamas verslo subjektu, taip pat turėjo įvertinti perkamos reikalavimo teisės pagrįstumą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovas UAB „Jurisdictus“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-23 sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą už akių – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Spręsdamas dėl priteistinos sumos dydžio teismas nurodė, jog byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovei buvo pranešta iškart po transporto priemonės nuvežimo. Tačiau įstatymai numato tik policijos įstaigos pareigą pranešti savininkui, jog transporto priemonė yra nuvežta, bet ne saugotojo. Todėl teikdamas ieškinį ieškovas neturi pateikti įrodymų, jog policijos įstaiga tinkamai atliko jai pavestas funkcijas. Teismas spręsdamas dėl priteistinos sumos dydžio mažinimo, visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė V. K., net ir asmeniškai gavusi pranešimus bei teismo procesinius dokumentus nesikreipė dėl transporto priemonės atsiėmimo. Atsakovė net ir po teismo sprendimo nesikreipia dėl transporto priemonės atsiėmimo. Todėl aplinkybė, kad atsakovams nebuvo tinkamai pranešta apie automobilio saugojimą už atlyginimą šioje byloje neturi jokios reikšmės, nes net ir turėdama tokią informaciją atsakovė nesiima jokių veiksmų.Saugotojas UAB „Sauda“ vykdo valstybės institucijos – policijos – nurodymus paimti bei grąžinti turtą konkretiems asmenims. Joks sutarties punktas nenumato vykdytojui teisės sunaikinti, realizuoti ar kitaip pradanginti valstybės nurodytą išsaugoti turtą. Taigi automobilio saugotojas, kai transporto priemonė saugoma priverstinio nuvežimo atveju, o transporto priemonės savininkas (valdytojas) neatsiima automobilio neturi teisės pasirinkti saugoti transporto priemonę ar ne. Išsaugoti transporto priemonę yra saugotojo pareiga. UAB „Sauda“ kreipėsi į profesionalius skolų išieškojimo subjektus, kad asmenys būtų informuoti apie esančius įsiskolinimus, tačiau automobilio savininkui ir valdytojai esantiems visiškai abejingiems, neturėjo galimybės su turtu elgtis savo nuožiūra.Transporto priemonės valdytoja V. K. apie saugomą transporto priemonę bei pareigą atlyginti išlaidas buvo informuotas pažeidimo padarymo dieną, kai jai buvo įteiktas vienas iš priverstinio nuvežimo protokolo egzempliorių, tai patvirtina V. K. pateikti paaiškinimai teismui duoti administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu, kuomet ji du kartus patvirtino, jog „Automobilis šiuo metu saugojimo aikštelėje“.Transporto priemonės savininkas A. P. apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę žinojo iš atsakovės V. K.. Tą patvirtino pats atsakovas administracinės teisės pažeidimo bylos tyrimo metu ir tai užfiksuota prie ieškinio pridėtame 2014-12-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarime Nr. A2.6.-10240-865/2014.UAB „Sauda“ direktoriaus patvirtinti Transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainiai yra paremti Vilniaus miesto savivaldybės nustatytomis maksimaliomis kainomis, kurios patvirtintos laimėjus viešą konkursą ir yra taikomos visoms transporto priemonėms nepriklausomai nuo jų vertės, būklės ar kitokių parametrų.Priimdamas sprendimą už akių ir tik 27,70 % tenkindamas ieškinio reikalavimus, teismas iš esmės pažeidė rungimosi principą (CPK 12 str.), nes ieškovas neturėjo galimybės apsiginti nuo sprendime už akių išdėstytų argumentų, kuriais remdamasis teismas nutarė sumažinti priteistiną sumą.Atsakovai V. K. ir A. P. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Bylos duomenimis nustatyta, kad transporto priemonė Honda Accord, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo V. K. ir kurios savininku yra A. P., 2014-08-20 buvo sulaikyta bei, remiantis 2001-05-04 UAB „Sauda“ ir Vilniaus miesto VPK sutartimi dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo, 2007-10-16 susitarimu dėl 2001-05-04 sutarties Nr. 32 9 punkto aiškinimo, buvo nuvežta į saugojimo aikštelę. Remiantis VĮ „Regitra“ 2016-06-10 duomenimis, transporto priemonė Honda Accord, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso A. P. (el.b.l. 16). 2012-09-07 reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties Nr. 11/6, sudarytos tarp UAB „Sauda“ ir UAB „Jurisdictus“ bei 2013-12-13 papildomu susitarimu prie 2012-09-07 reikalavimo teisės perleidimo sutarties Nr. 11/6, taip pat 2016-09-19 reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimo ir su juo susijusių dokumentų priėmimo-perdavimo akto Nr. 24-64 pagrindu, UAB „Jurisdictus“ (buvęs pavadinimas UAB „Trade group“) įgijo reikalavimo teisę į skolą už transporto priemonės Honda Accord, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinį nuvežimą bei saugojimą (el.b.l. 11-15).Šiuo atveju tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovų susiklostė pasaugos teisiniai santykiai. CK 6.830 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Vertinant visą santykių turinį dar konkrečiau, pradinį kreditorių ir atsakovus sieja teisiniai santykiai, atitinkantys pasaugos pagal įstatymą prasmę (CK 6.850 straipsnis), kadangi įstatyme, konkrečiai Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju 2014-08-20 transporto priemonė Honda Accord, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežta į aikštelę, esančią adresu Minsko pl. 21, Vilniuje. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-11-27 nutarimu Nr. 1426 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo 12 punktą priverstinai nuvežta transporto priemonė laikoma teritorinės policijos įstaigos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento ar jam pavaldžios įstaigos saugomoje vietoje arba ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelėje. Šiuo atveju tokiu ūkio subjektu buvo UAB „Sauda“, kuri su Vilniaus miesto vyriausiuoju policijos komisariatu 2001-05-04 sudarė sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo bei 2007-10-16 susitarimą dėl 2001-05-04 sutarties Nr. 32 9 punkto aiškinimo. SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę 33 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skola už automobilio saugojimą solidariai priteistina iš abiejų atsakovų.Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-16 nutarimu V. K. už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 129 straipsnyje paskirta bauda. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą dalyvavo pati atsakovė V. K. ir pripažino savo kaltę. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms sutiktina su apelianto argumentu, kad transporto priemonės valdytojai V. K. apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą buvo žinoma. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2016-06-09 pranešimais apie neapmokėtą įsiskolinimą Nr. T/10/02-24-68 antstolė B. P. informavo atsakovus apie susidariusį 1 596,51 Eur įsiskolinimą UAB „Sauda“, išsiųsdama pranešimus atsakovų deklaruotų gyvenamųjų vietų adresais. 2016-09-19 pranešimais apie kreditoriaus pasikeitimą perleidus reikalavimo teisę Nr. 11/6-24-68, UAB „Sauda“ atsakovams siuntė pranešimus apie turimos UAB „Sauda“ reikalavimo teisės atsakovų atžvilgiu perleidimą ieškovui (el.b.l. 25, 29). Ieškovas 2016-09-19 taip pat siuntė reikalavimus dėl įsiskolinimo apmokėjimo Nr. 11/6-24-68 ir reikalavo iš atsakovų sumokėti ieškovui 1 805,03 Eur skolą, susidariusią neatsiskaičius su UAB „Sauda“ (el.b.l. 24,28). Visi siųsti pranešimai atsakovams jų gyvenamųjų deklaruotų vietų adresais grįžo neįteikti (el.b.l. 19,26,27,30,31), išskyrus antstolės B. P. 2016-06-09 atsakovei V. K. siųstą pranešimą, kuris buvo atsakovei įteiktas (el.b.l. 22,23). Pažymėtina, kad CPK 123 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai įteikiami vieną kartą. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo teismui grąžintinoje pažymoje. Procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tad net jeigu laikyti, kad atsakovams apie automobilio buvimą stovėjimo aikštelėje buvo pranešta 2016-09-19, atsakovai iki šiol nesiėmė jokių veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas rūpestingas ir apdairus turto savininkas privalo žinoti ir domėtis, kur yra jam nuosavybės teise priklausantis turtas. Taigi, galima daryti išvadą, kad pakankamai ilgą transporto priemonės saugojimą ir dėl to susidariusias didesnes saugojimo išlaidas šiuo atveju lėmė pačių atsakovų atsainus požiūris tiek į valdytą, tiek ir į nuosavybės teise priklausantį turtą bei delsimas atsiimti transporto priemonę iš saugomos aikštelės. Tokie atsakovų veiksmai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitinka rūpestingo bei atidaus transporto priemonės valdytojo ir savininko elgesio standarto.Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju neįžvelgia jokių aplinkybių, kurios patvirtintų apelianto kaltę dėl to, kad automobilis stovėjimo aikštelėje saugomas nuo 2014-08-20 iki pat dabar, ar, kad atsakovams nebuvo tinkamai pranešta apie transporto priemonės nuvežimą į saugojimo aikštelę ar pareigą atsiimti automobilį. Įvertinusi aptartas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovai privalo solidariai atlyginti visas apelianto nurodytas automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, dėl ko yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, padidinant priteistos skolos sumą iki 1 805,03 Eur, o priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti nuo 1 805,03 Eur sumos (CPK 326 straipsnio 1 dalis 3 punktas).Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme, priteisiant ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis po 20,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovų lygiomis priteisiama po 14,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo UAB „Jurisdictus“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą už akių pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovo UAB „Jurisdictus“, į. k. 301851658, naudai solidariai iš atsakovų A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 805,03 Eur išlaidų, susijusių su priverstiniu automobilio nuvežimu ir saugojimu, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 805,03 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 2016-11-23, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 41,00 Eur bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 20,50 Eur.“

Priteisti ieškovui UAB „Jurisdictus“ lygiomis dalimis iš atsakovų A. P. ir V. K. 29,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno po 14,50 Eur.