Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2013-10-10 · Civilinė byla Nr. 2A-807/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Data
2013-10-10
Bylos Nr.
2A-807/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Vytas Milius
Ieškovas
Germill Inc
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Khartli“, uždarajai akcinei bendrovei „V&G“, V. G.
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-807/2013Procesinio sprendimo kategorijos 35.6.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Germill Inc. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-262-104/2012 pagal ieškovo Germill Inc. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Khartli“, uždarajai akcinei bendrovei „V&G“, V. G. ir V. G. dėl skolos priteisimo, nesąžiningų sandorių ginčijimo, restitucijos taikymo ir juridinio asmens dalyvių atsakomybės, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje V. D. ir J. K..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Germill Inc. patikslintu ieškiniu prašė:

- priteisti iš atsakovo UAB „Khartli“ skolą, palūkanas ir delspinigius - iš viso 20 281 668,06 Lt, taip pat procesines palūkanas už laikotarpį nuo ieškinio pareiškimo iki visiško sprendimo įvykdymo;

- pripažinti negaliojančia atsakovų UAB „Khartli“ ir UAB „V&G“ 2003 m. vasario 6 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. AG-302 ir taikyti restituciją, įpareigojant UAB „V&G“ grąžinti UAB „Khartli“ turto ekvivalentą pinigais - 4 567 000 Lt;

- pripažinti negaliojančia atsakovų UAB „Khartli“, V. G., V. D. ir J. K. 2004 m. kovo 29 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3203 dalyje tarp UAB „Khartli“ ir V. G. ir taikyti restituciją, įpareigojant V. G. grąžinti UAB „Khartli“ turto ekvivalentą pinigais - 10 644 851 Lt;

- priteisti iš atsakovų UAB „Khartli“ ir V. G. subsidiariai 10 644 851 Lt ;

- priteisti solidariai iš atsakovų ieškovo naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad pagal 2008 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį bendrovė „Tiverton Developements Limited“ ieškovui perleido teisę reikalauti iš atsakovo UAB „Khartli“ grąžinti skolą pagal 2006 m. balandžio 20 d. Kredito sutartį Nr. 01/73-CC bei papildomus susitarimus prie kredito sutarties. Ieškinio pareiškimo dieną atsakovas UAB „Khartli“, įskaitant palūkanas ir delspinigius, buvo skolingas 5 873 977,08 EUR arba 20 281 668,06 Lt. Nors Atsakovas UAB „Khartli“ 2008 m. gruodžio 12 d. ir papildomai 2009 m. balandžio 15 d. buvo informuotas, kad kreditorius pagal Kredito sutartį Nr. 01/73-CC nuo 2008 m. gruodžio 1 d. yra ieškovas, tačiau prievolių ieškovui neįvykdė.

Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad 2003 vasario 6 d. atsakovas UAB „Khartli“ sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. AG-301, pagal kurią atsakovui UAB „V&G“ perdavė turto (14 objektų), kurio bendra vertė siekia 4 567 000 Lt. 2004 m. kovo 29 d. atsakovas „Khartli“ sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3203 su V. G., V. D. ir J. K., pagal kurią V. G. įgijo 1/3 (vieną trečiąją) žemės sklypo ir pastato, esančio (duomenys neskelbtini), t. y. turto, kurio vertė yra 10 644 851 Lt. Dėl sudarytų sandorių tretiesiems asmenims buvo perduota atsakovo UAB „Khartli“ turto už 15 211 851 Lt, taip atsakovą UAB „Khartli“ padarant nemokiu. Nurodytus sandorius ieškovas ginčija reikšdamas actio Pauliana ieškinį. Kadangi nurodytais sandoriais perleisto turto grąžinti natūra negalima (turtas perleistas tretiesiems asmenims), restitucija turi buti vykdoma sumokant perduoto turto ekvivalentą pinigais. Ieškovo manymu, atsakovas V. G., kuris nuo 2004 m. sausio 5 d. iki 2006 m. rugpjūčio 28 d. buvo vienintelis UAB „Khartli“ akcininkas, nesąžiningai nusprendė perleisti UAB „Khartli“ turtą V. G., V. D., J. K., todėl yra subsidiariai atsakingas už atsakovo UAB „Khartli“ prievoles perleisto turto ekvivalentu pinigais 10 644 851 Lt sumai.

Šalies argumentai

Atsakovai UAB „Khartli“, UAB „V&G“, V. G. ir V. G. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė teismo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo Germill Inc. reikalavimo teisė į atsakovą UAB „Khartli“, atsakovų nuomone, nėra tinkamai patvirtinta. Tik tuo atveju jei ieškovas pateiks oficialius dokumentus iš valstybių, kuriose registruotos kompanijos „Tiverton Developments Limited“, „Delco Business Solution LTD CO“ ir „Harrigan Commerce LLC“ oficialių institucijų apie šių kompanijų realų egzistavimą ir jų vadovus reikalavimo teisės perleidimo sandorių sudarymo metu, galima bus konstatuoti, kad ieškovas Germill Inc. yra tinkamas ieškovas šioje byloje. Kol nėra tinkamais ir pakankamais įrodymais patvirtintas ieškovo reikalavimo teisės į atsakovą UAB „Khartli“ perėmimo iš kompanijos „Tiverton Developments Limited“ teisėtumas, atsakovas UAB „Khartli“ laikė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš UAB „Khartli“ reikalaujamą sumą pagal Kredito sutartį Nr. 01/73-CC bei kiti su šiuo reikalavimu susiję ieškinyje nurodyti reikalavimai yra nepagrįsti ir neįrodyti. Ieškovo reikalavimai dėl 2003 m. vasario 6 d. ir 2004 m. kovo 29 d. sutarčių pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu, atsakovų nuomone, yra nepagrįsti, pareikšti nesant CK 6.66 str. nustatytų sąlygų viseto, be to, reikalavimas pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovas taip pat nepateikia nei vieno įrodymo, kad atsakovo V. G. sprendimas perleisti UAB „Khartli“ priklausantį turtą yra nesąžiningas ir neteisėtas veiksmas, tapęs UAB „Khartli“ tariamo nemokumo priežastimi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Khartli“ 5 873 977,08 eurų arba 20 281 668,06 Lt skolą, 6 proc. procesines palūkanas, o kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat teismas sprendimu ieškovui iš atsakovo priteisė 7 500 Lt žyminio mokesčio, 13 536 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovo valstybės naudai 342 Lt pašto išlaidų, įpareigojo VMI grąžinti ieškovui 9 810 Lt permokėto žyminio mokesčio.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimai dėl 2003 m. vasario 6 d. ir 2004 m. kovo 29 d. sutarčių pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu yra nepagrįsti, pareikšti nesant CK 6.66 str. nustatytų sąlygų visetui, be to, reikalavimas pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti.

Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną bei galiojančią reikalavimo teisę į skolininką. Teismas sutiko su atsakovų teiginiu, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, o kartu ir naudoti actio Pauliana ieškinį. Teismas nustatė, kad paskoliniai teisiniai santykiai tarp kredito davėjo „Tiverton Developments Limited" (iš kurio reikalavimo teisę perėmė ieškovas) ir kredito gavėjo (atsakovo UAB „Khartli“) atsirado 2006 m. gegužės 10 d. ir 15 d., o ginčijami sandoriai sudaryti iki paskolinių teisinių santykių atsiradimo.

Teismas nurodė, kad jeigu ir sutikti, kad ieškovas 2008 m. gruodžio 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi įgijo teisę reikšti actio Pauliana ieškinį (nors tokio reikalavimo neįgijo) kitų skolininko sudarytų iki prievolinių teisinių santykių atsiradimo tarp atsakovo UAB „Khartli“ ir ankstesnių kreditorių „Delco Business Solution LTD CO“ ir „Harrigan Commerce LTD“ sutarčių, pagal 2002 m. rugsėjo 4 d. Pirminės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 37-DD tarp atsakovo UAB „Khartli“ ir „Delco Business Solution LTD CO“ šalys įsipareigojo sudaryti nekilnojamųjų daiktų pirkimo pardavimo sutartį iki 2005 m. rugsėjo 4 d. ir šios sutarties užtikrinimui „Delco Business Solution LTD CO“ UAB „Khartli“ pervedė 2 600 000 eurų kaip išankstinį mokėjimą, kuris iki nurodytos datos nesudarius sutarties, turėjo būti grąžintas ne vėliau kaip 2005 m. gruodžio 31 d. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas UAB „Khartli“ gali būti laikomas kreditoriaus „Delco Business Solution LTD CO“ skolininku ne anksčiau kaip nuo 2005 m. gruodžio 31 d. Teismas papildomai nustatė, kad UAB „Khartli“ tapo „Harrigan Commerce LTD“ skolininku 2004 m. rugpjūčio 3 d., kreditoriui pervedus paskolą pagal 2004 m balandžio 5 d. paskolos sutartį. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad ginčijami sandoriai sudaryti iki kreditoriaus-skolininko teisinių santykių atsiradimo, todėl jų ginčyti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismas nesvarstė kitų actio Pauliana taikymo sąlygų, tačiau pažymėjo, kad net ir ieškovui turint reikalavimo teisę reikšti actio Pauliana ieškinį, jis praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.66 str. 3 d.). Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad CK 6.66 str. nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie ginčijamus sandorius (ieškinio senaties termino pradžios subjektyvusis kriterijus), bet ir su kreditoriaus turėjimu sužinoti apie tokius sandorius laiku (objektyvusis kriterijus). Teismas konstatavo, kad kreditoriai turėjo sužinoti apie atsakovų sudarytas sutartis anksčiau nei nurodyta ieškinyje (2010 m. liepos mėnesį), nes „Delco Business Solution LTD CO“ apie ginčijamą 2004 m. kovo 29 d. sandorį turėjo sužinoti vėliausiai 2005 m. rugsėjo 4 d., iki kurios, vadovaujantis 2002 m. rugsėjo 4 d. Pirminės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties nuostatomis, šalys turėjo sudaryti nekilnojamųjų daiktų pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį (šie nekilnojamieji daiktai buvo parduoti ginčijamu 2004 m. kovo 29 d. sandoriu tretiesiems asmenims), o taip pat, žinodama ar turėdama žinoti apie sandorį, 2005 m. gruodžio 30 d. perleido „Tiverton Developments Limited“ reikalavimo teisę į UAB „Khartli“. Teismo nuomone, apie ginčijamų sandorių sudarymą žymiai anksčiau nei nurodo ieškinyje, turėjo sužinoti ir „Tiverton Developments Limited“ bei ieškovas, nes reikalavimo teisės perleidimo sutartyse buvo nuostatos, kad pradinis kreditorius neatsako už tai, ar UAB „Khartli“ įvykdys prievolę, kuri nebuvo užtikrinta jokiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Taigi „Tiverton Developments Limited“, būdama pakankamai rūpestinga ir profesionali paskolų rinkoje, galėjo ir turėjo patikrinti UAB „Khartli“ turto bei finansinę būklę (tokią teisę numatė ir 2006 m. balandžio 20 d. kredito sutarties Nr. 01/73-CC 8.1.1. p.) ir sužinoti apie ginčijamų sandorių sudarymą laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 30 d. (nuo reikalavimo teisės įgijimo momento) iki 2008 m. gruodžio 1 d. (iki reikalavimo teisės perleidimo momento). Teismas nurodė, kad ir ieškovas turėjo bei galėjo sužinoti apie ginčijamus sandorius dar prieš 2008 m. gruodžio 1 d. perimant reikalavimo teisę iš „Tiverton Developments Limited“, nes būdamas pakankamai rūpestingas galėjo ir turėjo patikrinti UAB „Khartli“ turto ir finansinę būklę ar pareikalauti tokių duomenų iš reikalavimo teisės perleidėjo. Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog tarp sutarčių šalių vadovų buvo draugiški santykiai, jie bendravo šeimomis, negali būti vertinama kaip svarbi priežastis praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas Germill Inc. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovo reikalavimai dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 6.66 str. pagrindu ir taikyti restituciją, bei priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirma, skolininko bei kreditoriaus santykiai tarp „Delco Business Solution LTD CO“ ir UAB „Khartli“ atsirado iškart po 2002 m. rugsėjo 4 d., „Delco Business Solution LTD CO“ laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo 6 d. iki 2002 m. rugsėjo 19 d. pervedus atsakovui UAB „Khartli“ pinigines lėšas pagal pirminę nekilnojamojo pirkimo ir pardavimo sutartį Nr. 37-DD, t. y., iki ieškiniu actio Pauliana pagrindu ginčijamų sandorių sudarymo. Nuo nurodytos datos (UAB „Khartli“ įsipareigojimų, nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, grąžinti išankstinį mokėjimą priėmimo dienos) atsirado kreditoriaus reikalavimo teisė į atsakovą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas UAB „Khartli“ nekilnojamąjį turtą, dėl kurio turėjo būti sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, vienu iš ginčijamų sandorių (2004 m. kovo 29 d.) perleido V. G., V. D. bei J. K., be to, niekuomet neatliko ir jokių įsipareigojimų, išvardintų pirminės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 p. - 5.3 p. (parengti detalųjį planą, su kreditoriumi suderinus parengti ir patvirtinti namo rekonstrukcijos projektą, kt.). Šios aplinkybės patvirtina faktus, kad UAB „Khartli“ laikė save „Delco Business Solution LTD CO“ skolininku jau po 2002 m. rugsėjo mėnesio, pagal pirminę nekilnojamojo pirkimo ir pardavimo sutartį gautų piniginių lėšų neketino grąžinti ir, siekdamas išvengti pinigų grąžinimo, 2003 m. vasario 6 d. ir 2004 m. kovo 29 d. sandoriais perleido savo turimą nekilnojamąjį turtą. Be to, akivaizdu, kad atsakovas UAB „Khartli“, žinodamas apie savo nepadengtus skolinius įsipareigojimus ir nesąžiningai perleisdamas turtą, sumažino kreditoriaus, kurio teises perėmė ieškovas, galimybę patenkinti savo reikalavimą. Poziciją kad kreditoriaus reikalavimo teisė į skolininką atsiranda nuo įsipareigojimų pagal sutartį prisiėmimo dienos, t. y. nebūtina, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina (neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą), patvirtina ir Lietuvos Respublikos teismų praktika. Antra, ieškovas 2008 m. gruodžio 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi įgijo teisę reikšti actio Pauliana ieškinį atsakovams. Reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 str.) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas ir reikalavimo perleidimo instituto normose: pagal CK 6.101 str. 2 d. reikalavimo įgijėjui (naujajam kreditoriui) pereina ne tik pagrindinė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės. Kitaip tariant, ieškovui perėmus reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ankstesnių kreditorių („Delco Business Solution LTD CO“, „Harrigan Commerce LTD“ ir „Tiverton Developments Limited“) reikalavimo teisę į skolininką UAB „Khartli“, jis įgijo ir teisę ginti savo, kaip kreditoriaus, interesus, reiškiant atsakovui UAB „Khartli“ reikalavimus actio Pauliana pagrindu. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ankstesnis kreditorius „Delco Business Solution LTD CO“ turėjo neabejotiną bei galiojančią reikalavimo teisę į skolininką UAB „Khartli“ (CK 6.66 str.), taigi nagrinėjamu atveju egzistuoja ši sąlyga tenkinti ieškovo reikalavimus actio Pauliana pagrindu, be to, ieškovas turėjo teisę pareikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu atsakovams.Apeliantas actio Pauliana ieškiniui pareikšti nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino. Pirma, ieškovas 2010 m. liepos mėnesį kreipėsi į advokatą dėl teisminio proceso inicijavimo, sudarė atstovavimo sutartį. Advokatas surinko ir pateikė ieškovui duomenis apie tai, kad UAB „Khartli“ pagal 2003 m. vasario 6 d. nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutartį ir 2004 m. kovo 29 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį kitiems bylos atsakovams yra perleidęs turtą bei kad po šių sandorių sumažėjo atsakovo UAB „Khartli“ turto vertė bei buvo panaikinta galimybė atsiskaityti su kreditoriais, t. y., ieškovas faktiškai sužinojo tiek apie šių sandorių sudarymą, tiek apie tai, kad šie sandoriai padarė atsakovą UAB „Khartli“ nemokiu. Taigi 2010 m. rugpjūčio mėnesį sužinojęs apie ginčijamų sandorių sudarymą (CK 6.66 str. 3 d.), ieškovas nedelsdamas kreipėsi su ieškiniu į teismą, ginčydamas nesąžiningus sandorius. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek ieškovas, tiek ankstesni UAB „Khartli“ kreditoriai yra užsienio valstybių juridiniai asmenys, todėl nei ieškovas, nei ankstesni kreditoriai objektyviai negalėjo ir neturėjo sužinoti apie ginčijamų sandorių sudarymą anksčiau nei minėta. Poziciją, kad užsienio valstybės asmenims (kreditoriams) ieškinio senaties termino pradžia turi būti nustatoma tada, kai jie gauna patikimos informacijos apie Lietuvos Respublikoje esančio skolininko finansinę padėtį bei apie jo sudarytus sandorius, kurie padarė jį nemokiu, patvirtina ir Lietuvos Respublikos teismų praktika. Antra, nei ieškovas, nei ankstesni kreditoriai atsakovų niekada nebuvo informuoti apie ginčijamų 2003 m. vasario 6 d. bei 2004 m. kovo 29 d. sandorių sudarymą. Todėl „Delco Business Solution LTD CO“ apie ginčijamą 2004 m. kovo 29 d. sandorį neturėjo sužinoti vėliausiai 2005 m. rugsėjo 4 d., iki kurios, vadovaujantis 2002 m. rugsėjo 4 d. pirminės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties nuostatomis, šalys turėjo sudaryti nekilnojamųjų daiktų pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Trečia, „Tiverton Developments Limited“, perimdamas reikalavimo teises į atsakovą UAB „Khartli“ iš „Delco Business Solution LTD CO“ ir „Harrigan Commerce LLC“ bei ieškovas, perimdamas reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Khartli“ iš „Tiverton Developments Limited“, netikrino bei objektyviai neturėjo tikrinti UAB „Khartli“ turto bei jo finansinės būklės, nes ieškovo vadovė G. L. bei atsakovo UAB „Khartli“ ir UAB „V&G“ buvusi vadovė D. G. bei atsakovo UAB „V&G“ akcininkas ir atsakovas šioje byloje V. G. daug metų buvo susiję artimais asmeniniais ryšiais, t. y. buvo draugai. Šias aplinkybes 2012 m. sausio 27 d. vykusio teismo posėdžio metu pripažino bei patvirtino ir atsakovo UAB „V&G“ atstovas. Esant tarp šalių artimiems santykiams, ieškovas pasitikėjo atsakovais, kurie nuolat žadėjo grąžinti skolą bei prašydavo dar šiek tiek jiems duoti laiko parduoti UAB „V&G“ priklausantį turtą bei atsiskaityti su ieškovu.Skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovo reikalavimai dėl nesąžiningų sandorių ginčijimo, t. y. panaikinant jam galimybę realiai atgauti skolą iš UAB „Khartli“, pažeidžia ieškovo nuosavybės neliečiamumo principą.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „V&G“ pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei nustatė faktines aplinkybes, kas lemia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsiliepime atsakovas iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytus motyvus. Papildomai nurodo, kad apelianto argumentas dėl nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimo taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovai V. G. ir V. G. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai atsiliepime iš esmės sutiko su atsakovo UAB „V&G“ pateiktame atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą išdėstyta pozicija.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturi neabejotinos bei galiojančios reikalavimo teisės į skolininką. Teismas sprendė, kad ieškovas neturi teisės ginčyti ieškinyje nurodomų sandorių, nes jo ir skolininko teisiniai santykiai susiformavo po ginčo sandorių sudarymo. Konkrečiai teismas vertino, kad atsakovas UAB „Khartli“ gali būti laikomas „Delco Business Solution LTD CO“ skolininku ne anksčiau kaip nuo 2005 m. gruodžio 31 d. (po ieškiniu actio Pauliana pagrindu ginčijamų sandorių sudarymo), t. y. nuo dienos, kada neįvykus pirminėje nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyje numatytam pagrindiniam sandoriui, atsirado atsakovo UAB „Kharli“ prievolė, o kompanijos „Delco Business Solution LTD CO“ teisė reikalauti grąžinti išankstinio apmokėjimo sumą pagal pirminę sutartį. Apelianto nuomone, skolininko bei kreditoriaus santykiai tarp „Delco Business Solution LTD CO“ ir UAB „Khartli“ atsirado iškart po 2002 m. rugsėjo 4 d., „Delco Business Solution LTD CO“ laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo 6 d. iki 2002 m. rugsėjo 19 d. pervedus atsakovui UAB „Khartli“ pinigines lėšas pagal pirminę nekilnojamojo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 37-DD, t. y. iki ieškiniu actio Pauliana pagrindu ginčijamų sandorių sudarymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirminė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis yra vertintina kaip preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis. To neginčija ir bylos šalys. Preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Preliminarioje sutartyje turi atsispindėti aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Preliminaria sutartimi šalys tik išreiškia suderintą valią ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, kuri (o ne preliminarioji sutartis) bus vykdoma natūra. Iš preliminariosios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. Tuo tarpu pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmine nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi iš esmės buvo susitarta dėl teisinių santykių susiklostymo tarp „Delco Business Solution LTD CO“ ir UAB „Khartli“ ateityje. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šie teisiniai santykiai turėjo susiklostyti ne anksčiau kaip nuo 2005 m. gruodžio 31 d., t. y. nuo dienos, kada neįvykus pirminėje nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyje numatytam pagrindiniam sandoriui, atsirado atsakovo UAB „Kharli“ prievolė, o kompanijos „Delco Business Solution LTD CO“ teisė reikalauti grąžinti išankstinio apmokėjimo sumą pagal pirminę sutartį. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad ieškovo neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė atsirado tik po ieškiniu actio Pauliana pagrindu ginčijamų sandorių sudarymo. Reikšti actio Pauliana ieškinį kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, kas reiškia, kad kreditorius gali ginčyti tik tuos sandorius, kurie yra sudaryti po prievolės atsiradimo momento (teisinių santykių susiformavimo momento), nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės. Kadangi ieškovo reikalavimo teisė į skolininką atsirado 2005 m., o tuo tarpu jis siekia nuginčyti sandorius sudarytus 2003 m., 2004 m., pripažintina, kad ieškovas neturi teisės ginčyti ieškinyje nurodomų sandorių, nes jo ir skolininko teisiniai santykiai susiformavo po ginčo sandorių sudarymo. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Apeliantas vertina, kad actio Pauliana ieškiniui pareikšti nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino, nes apie ginčijamus sandorius sužinojo tik 2010 m., kai kreipėsi į advokatą. Nurodo, kad apie šiuos sandorius sužinojo palyginus vėlai, nes jis yra užsienio subjektas, pareigos domėtis skolininko turtine padėtimi neturėjo, be to, sutarčių šalių vadovus siejo draugiški ryšiai. Šis apelianto argumentas vertintinas kaip nepagrįstas. Visų pirma, apie ginčijamus sandorius ieškovas turėjo sužinoti iš pradinių kreditorių, iš kurių jis perėmė reikalavimo teisę. Antra, net jei vertinti, kad pradiniai kreditoriai tinkamai neinformavo ieškovo, bet kuriuo atveju ieškovas, 2008 m. įgijęs reikalavimo teisę į skolininką, turėjo pradėti domėtis skolininko galimybėmis įvykdyti savo įsipareigojimus. Nėra aišku, dėl kokių priežasčių ieškovas delsė dvejus metus ir tik tuomet kreipėsi į advokatą. Juo labiau, kad ieškovas yra juridinis asmuo, besiverčiantis reikalavimo teisių pirkimu-pardavimu, kas atitinkamai lemia, jog jis turėjo būti atidus ir rūpestingas, nedelsiant pradėti domėtis skolininko galimybėmis įvykdyti savo įsipareigojimus. Visos šios aplinkybės lemia, kad apie ginčijamus sandorius ieškovas turėjo sužinoti 2008 m., t. y. prieš dvejus metus iki ieškinio pateikimo. Atitinkamai darytina išvada, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą. Svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą ieškovui teismas nenustatė. Tokia priežastimi nelaikytina ir sutarčių šalių vadovų draugiški santykiai. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Apeliantas teigia, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeistas ieškovo nuosavybės neliečiamumo principas. Su šiuo apelianto teiginiu yra nesutiktina. Pažymėtina, kad ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės, o kartu ir nuosavybės neliečiamumo principas, šiuo sprendimu buvo apginti, t. y. pirmosios instancijos teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 20 281 668,06 Lt skolą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas yra palankus atsakovams UAB „V&G“, V. G. ir V. G., kurie prašo atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsakovai apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos atsakovams nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Konstantinas GurinasVytas MiliusDonatas Šernas