Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Mariui Žukauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. B. ir M. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nuteistas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

M. A. paskirtas kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, nuosprendį pradėjus vykdyti – panaikinti.

D. B. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir nuteistas 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 ir 9 dalimis, D. B. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2019 m. lapkričio 25 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu skiriamos švelnesnės bausmės ir paskirta galutinė - 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

D. B. paskirtas kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, nuosprendį pradėjus vykdyti – panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. A. ir D. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2019 m. rugsėjo 28 d. apie 12.00 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), D. B., išsitraukus pistoleto formos žiebtuvėlį ir nukreipus jį į iš laiptinės išeinantį V. J., o V. J. ranka bandant pistoleto formos žiebtuvėlį jam iš rankų išmušti, tyčia M. A. su D. B. stumdė nukentėjusįjį, o M. A. kumščiu sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į galvos kairę pusę, tokiu būdu viešojo vietoje įžūliu elgesiu, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė viešąją tvarką ir sukėlė nukentėjusiajam V. J. fizinį skausmą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad M. A. ir D. B. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje požymius ir įrodymų visuma patvirtina jų kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, nuteistojo M. A. gynėjas advokatas Algis Girdutis Šalavka palaikė savo ginamojo apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Nuteistojo D. B. gynėja advokatė Violeta Naujokienė palaikė savo ginamojo apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistųjų M. A. ir D. B. apeliaciniai skundai atmetami.

7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais bei patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas teisingai įvertino visumą įrodymų, kurių pakanka išvadai, kad M. A. ir D. B. padarė jiems inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje. Apylinkės teismas nuteistųjų kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas bei paskyrė nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį atitinkančias bausmes.

9. Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Priešingai nei teigia nuteistieji apeliaciniuose skunduose, nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai nuteistųjų M. A. ir D. B. veikose nustatyti tinkamai, nėra teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais. Nors nuteistieji M. A. ir D. B. viso bylos proceso metu neigė padarę jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tačiau tokia nuteistųjų pozicija vertinama kaip pasirinkta gynybos taktika, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems bei nuteistųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams ir pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta.

11. Apylinkės teismas teisingai vertino nukentėjusiojo V. J. ir liudytojų M. M. ir A. K. parodymus, ir pagrįstai jų parodymais grindė kaltinamųjų kaltę. Nukentėjusysis V. J. nuosekliai yra patvirtinęs, kad jam grasino panašiu į pistoletą daiktu, kad jį mušė laiptinėje abu vaikinai. Kad buvęs trečiasis vaikinas neleido daugiau jo mušti, ir jis tada išbėgęs iškvietė policiją. Liudytojas M. M. yra patvirtinęs, kad M. A. su jam nepažįstamu vaikinu apstumdė kaimyną, ir matė, kaip A. sudavė smūgį kaimynui. Liudytojas A. K. patvirtino, kad išgirdo triukšmą, ir pamatė, kaip du jaunuoliai stumdė neįgalų vyrą. Viskas vyko labai greitai, tai neįsidėmėjo, ar buvo suduoti smūgiai. Po konflikto tas vyras įsėdo į savo automobilį. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, vertindamas ištirtus įrodymus, vadovavosi LR BPK 20 straipsnio nuostatomis, ir pagrįstai pripažino M. A. ir D. B. kaltais dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo.

12. Apeliantai nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, įvertinęs įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamieji savo veiksmais sutrikdė viešąją tvarką. Pagal LR BK 284 str. yra baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas yra viešoji tvarka. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis tas, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiesiogiai arba per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai arba turtui. Įžūlus elgesys yra neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Apylinkės teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad kaltinamųjų elgesys neišvengiamai susijęs su nepagarbos demonstravimu aplinkiniams bei jų nusikalstamais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Kaltinamieji įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, daugiabučio namo laiptinės prieigose įžūliu elgesiu, piktybiškai tyčiodamiesi demonstravo pistoleto formos žiebtuvėlį, o nukentėjusiajam klaidingai supratus, kad tai yra šaunamasis ginklas ir pabandžius jį išmušti, jį bendrais veiksmais apstumdė ir tyčia sudavė smūgį į galvą, tuo sukėlė nukentėjusiajam V. J. fizinį skausmą ir demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė viešąją tvarką. Liudytojas A. K. patvirtino, kad būtent dėl išgirsto triukšmo, jis pažiūrėjo kas vyksta lauke. Triukšmą jis girdėjo būdamas kitame name, taigi, akivaizdu, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta.

13. Viešoji vieta, yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kasacinė byla Nr. 2K-249/2009). Kaltinamieji demonstravo, kad jie negerbia visuomenės, negerbia moralės normų, jų elgesys buvo kaip atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kuriuo siekė priešpastatyti save aplinkiniams. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Kaltinamieji jau demonstruodami į šaunamąjį ginklą panašų žiebtuvėlį, elgėsi iššaukiančiai, o nukentėjusiajam pabandžius išmušti žiebtuvėlį, dėl menkavertės dingsties, neįgalaus, sunkiai vaikštančio nukentėjusiojo atžvilgiu, panaudojo fizinį smurtą.

14. Apeliantas D. B. nurodo, kad jam nepagrįstai pritaikė sunkinančią jo atsakomybę aplinkybę, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje. Liudytojų parodymai, apie abiejų kaltinamųjų veiksmus stumdant nukentėjusįjį patvirtina, kad kaltinamieji veikė bendrininkų grupėje. Nors byloje duomenų apie išankstinį susitarimą veikti bendrai nėra, tačiau akivaizdu, kad antrajam kaltinamajam prisijungus prie pirmojo kaltinamojo veiksmų darant nusikaltimą, susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusįjį mušė abu nuteistieji. Jų bendrais veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Taigi, apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

15. Apeliantai nesutinka su jiems paskirta bausme. Prašo ją švelninti, ar taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę M. A. ir D. B., pažeistų bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, nustatytus BK 54 straipsnyje. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018). Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-447/2011).

16. Taigi įvertinus nuteistųjų M. A. ir D. B. asmenybes, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus, nustatytas baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo M. A. ir D. B. už iš jų padarytą nusikalstamą veiką paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, yra aiškiai per griežta. Apeliantams paskirta bausmė yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistųjų asmenybės pavojingumui (ne vieną kartą teisti), atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisingos ir tinkamai individualizuotos, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, jas švelninti nėra teisinio pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nerado jokio pagrindo jų atžvilgiu taikyti LR BK 75 straipsnio nuostatų.

17. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. lapkričio 16 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad M. A. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidas sudaro 180,70 Eur, ir D. B. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidas sudaro 90,00 Eur. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėti gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atveju). Nagrinėjamu atveju procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistųjų skundus, todėl siekiant užtikrinti išteisintojo interesus ir teisę į gynybą, buvo privalomas gynėjo dalyvavimas procese. Atsižvelgiant į šį argumentą bei į tai, kad nuteistieji šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, byloje nėra duomenų apie jokį legalų nuteistųjų pragyvenimo šaltinį ar nuosavybės teise registruotą turtą, todėl iš jų nepriteistinos valstybės turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. A. ir D. B. apeliacinius skundus atmesti.

Nepriteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistųjų D. B. ir M. A..

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.