Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Š. A. ir T. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

Š. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta 1/3, ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis paskirta bausmė subendrinta su neatliktos bausmės dalimi pagal 2020 m. kovo 24 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

T. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje (automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vagystė) ir skirta jam 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

T. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje (automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vagystė) ir skirta jam 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, T. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas K. R., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis T. L. ir jo gynėja prašė nuteistojo T. L. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo Š. A. gynėjas prašė tenkinti nuteistojo Š. A. apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų T. L. ir Š. A. apeliaciniai skundai atmestini

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir dėl tų asmenų, dėl kurių apeliaciniai skundai paduoti. Nuteistieji Š. A. ir T. L. nesutinka su jiems paskirtomis bausmėmis, prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, pasisako tik dėl tos nuosprendžio dalies, kuria išspręstas bausmės skyrimo nuteistiesiems klausimas.

Dėl nuteistojo Š. A. apeliacinio skundo

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, kad nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, su jam paskirta bausme bei prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

6. Pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-179-693/2019).

7. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

8. Vertinant apylinkės teismo motyvus dėl Š. A. skirtinos bausmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismo nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės skiriant bausmę, yra neteisingos. Kaip matyti iš nusikalstamos veikos aprašymo, nusikalstama veika buvo padaryta 2020 m. vasario 28 d., todėl iš tiesų, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, veikos padarymo metu nuteistasis nebuvo teistas. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2016 m. gegužės 3 d., pagal BK 284 straipsnio 1 dalį Š. A. paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Minėtu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 66 straipsniu, buvo laikoma, kad bausmę Š. A. yra atlikęs. Taigi teistumas pagal minėtą nuosprendį Š. A. išnyko 2019 m. gegužės 3 d. (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis). Nors nuosprendyje ir nurodyta, kad Š. A. teistumas neišnykęs, tačiau šios aplinkybės nenustatė kaip nuteistojo atsakomybę sunkinančios, todėl akivaizdu, kad anksčiau minėto teistumo teismas nevertino kaip nusikaltimų recidyvo (BK 27 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

8.1. Skirdamas bausmę Š. A. pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai). Taip pat teismas įvertino ir Š. A. asmenybę, jog jis ne kartą teistas, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslą. Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas Š. A. skyrė griežčiausią jam inkriminuoto BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jo dydį nustatydamas gerokai mažesnį nei straipsnio sankcijose numatytas bausmės vidurkis. Apylinkės teismas tinkamai taikė ir BK 64¹ straipsnį, Š. A. paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę, pagrįstai sumažinęs vienu trečdaliu, jam paskyrė – laisvės atėmimą 8 mėnesiams. Tokio dydžio pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra adekvati Š. A. nusikalstamos veikos pavojingumui, jo asmenybei ir neprieštarauja teisingumo principui.

8.2. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas skirdamas bausmę privalo įvertinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, tame tarpe ir nuteistojo elgesį po nusikalstamos veikos įvykdymo. Kaip matyti iš bylos duomenų, jog po nusikalstamos veikos padarymo Š. A. buvo nuteistas 2020 m. kovo 24 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme (nuosprendis įsiteisėjęs). Apelianto atžvilgiu teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje jam pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnyje. Nors dėl šių veikų jam galioja nekaltumo prezumpcija, kol nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, tačiau ši informacija taip pat neigiamai charakterizuoja apeliantą. Įvertinus visus baudžiamosios bylos duomenis ir Š. A. charakterizuojančias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog Š. A. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo taikyti BK 55 straipsnio nuostatas ir jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Kaip jau buvo minėta, apylinkės teismas motyvuotai, įvertindamas visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pasisakė dėl nuteistajam skiriamos laisvės atėmimo bausmės, išdėstė tokios bausmės individualizavimo motyvus, o paskirta bausmė už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą atitinka bausmės tikslus ir yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumui.

9. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti Š. A. teisinę padėtį jo atžvilgiu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nenustatyta. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

9.1. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek aukščiau aptartą Š. A. asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo baustumus administracine tvarka, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, kai jis ir toliau darė nusikaltimus, kas rodo jo menkas pastangas koreguoti savo elgesį išimtinai teigiama linkme, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti Š. A. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Kartu pažymėtina, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti Š. A. teisinę padėtį aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus – jo norą gyventi laisvėje, jam pačiam neįvertinus galimo neigiamo (nusikalstamo) savo elgesio pasekmių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, teisinio pagrindo nėra.

10. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistajam Š. A. už nusikalstamą veiką paskirtą bausmę bei bausmę, paskirtą subendrinus su 2020-03-24 Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, vertinti kaip aiškiai per griežtą, nėra pagrindo. Ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Išskirtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo Š. A. padaryto nusikaltimo pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jo teisinę padėtį šioje byloje nenustatyta. Keisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistojo Š. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo T. L. apeliacinio skundo

12. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad komentuojamame straipsnyje kalbama apie bausmės skyrimą asmeniui, nuteistam už vieną nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Įstatymų leidėjas tokį nusikaltimą apibrėžia vienaskaitos forma, taip pabrėždamas negalimumą taikyti šią bausmės skyrimo taisyklę tais atvejais, kai yra nustatyta realioji kelių nusikaltimų sutaptis. Kitais atvejais, kai norima pabrėžti priešingą nuostatą, įstatymų leidėjas tiesiogiai nurodo, kad bausmės klausimai sprendžiami tada, kai asmuo nuteisiamas už vieną ar kelis nusikaltimus (pvz., BK 75, 92 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277/2011). Nagrinėjamoje byloje T. L. padarė dvi apysunkes nusikalstamas veikas, kurios sudaro realią nusikalstamų veikų sutaptį. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje skirdamas T. L. bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, nebuvo saistomas BK 55 straipsnio nuostatų.

13. Pirmosios instancijos teismas tiek skirdamas bausmes už kiekvieną nusikaltimą atskirai, tiek ir nustatydamas T. L. galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, baudžiamojo kodekso nuostatų nepažeidė, savo sprendimą motyvavo, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes kaip visumą, nesuteikdamas nė vienai iš jų išskirtinės reikšmės.

13.1. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, parinkdamas nuteistajam T. L. bausmės rūšis ir nustatydamas jų dydžius, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į nuteistojo kaltės formą ir rūšį, į jo atsakomybę lengvinačią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į nustatytas dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai). Be to, individualizuodamas T. L. skiriamas bausmes, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į tai, jog apeliantas baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų. Nors T. L. nusikalstamų veikų padarymo metu (2020 m. vasario 28 d.) nebuvo teistas, tačiau iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. liepos 27 d. nuosprendžiu (įsiteisėjo 2020 m. rugpjūčio 27 d.) T. L. nuteistas už analogiškos veikos padarymą, įvykdytą 2019 m. spalio 21 d.. Be to, šiuo metu teisme T. L. atžvilgiu dėl nusikaltimų nuosavybei nagrinėjamos dar trys baudžiamosios bylos. Nors dėl šių veikų galioja nekaltumo prezumpcija, kol nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, tačiau ši informacija neigiamai charakterizuoja nuteistąjį T. L..

13.2. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas individualizuodamas T. L. skirtinas bausmes tinkamai taikė aptartas BK nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo taisykles ir pagrįstai sprendė, jog BK 41 straipsnyje bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, bausmių dydį nustatant žymiai mažesnį nei minėto straipsnio sankcijose numatytas bausmės vidurkis. Įvertinus išdėstytus motyvus, dar labiau švelninti T. L. paskirtas pakankamai švelnias bausmes teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, įvertinus jo prisipažinimą, nuteistajam buvo pritaikytas ir BK 64¹ straipsnis ir paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Pažymėtina, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu tik realiai pataisos namuose atliekama laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti šių minėtame straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.

13.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. L. nurodo, kad jis nevengė atsakomybės ir padėjo tyrimą atliekantiems pareigūnams, atsiprašė nukentėjusiųjų, yra jauno amžiaus. Tačiau šios aplinkybės, atsižvelgiant į jau aptartas nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų ir jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė turėtų būti sušvelninta. Be to, į apelianto nurodytas aplinkybes atsižvelgė ir bausmę skirdamas pirmosios instancijos teismas.

14. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. BK 75 straipsnyje yra įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Minėtame straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Be to, pažymima, jog teismų praktikoje įtvirtinta, kad bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnio nuostatų) taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), būtent konkrečią bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017).???

14.1. Kaip jau buvo minėta, skundžiamu nuosprendžiu T. L. buvo pripažintas kaltu padarius du tyčinius nusikaltimus, kurie, remiantis BK 11 straipsnio 4 dalimi yra priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog T. L. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi anksčiau aptartą T. L. asmenybę, jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo baustumus administracine tvarka, elgesį po nusikalstamų veikų padarymo, kai jis ir toliau galimai darė analogiškas nusikalstamas veikas, kas rodo, jog jis padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo nesupranta, kritiškai savo elgesio nevertina, sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t. y. taikant BK 75 straipsnio nuostatas.

15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo T. L. paskirta galutinė bausmė yra teisinga, nes pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, jam paskyrė individualizuotą bausmę, kuri savo rūšimi ir dydžiu atitinka bausmės paskirtį, t y. proporcinga nusikalstamų veikų ir jo asmenybės pavojingumui. Taip pat nėra pagrindo taikyti nuteistojo T. L. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatų ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio dalis dėl T. L. skirtos bausmės yra teisėta ir pagrįsta, keisti nuosprendį nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo T. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Nuo 2020 m. liepos 15 d. įsigaliojusioje minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo (-jų), pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (pvz., žr., Europos žmogaus teisių teismo sprendimas byloje EŽTT 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, Nr. 1A-314-307/2020 ir kt.).

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nuteistajam T. L. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas. Apeliacinės instancijos teisme 2020 m. rugsėjo 28 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam T. L. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 108 Eur išlaidų.

Kaip jau buvo minėta, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad T. L. niekur nedirba, mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje, be to, įsiteisėjus nuosprendžiui jis privalės atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Duomenų apie jo turimą turtą byloje nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms T. L. turtinę padėtį, bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne nuteistojo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už T. L. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistųjų T. L. ir Š. A. apeliacinius skundus.