Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-03-13 · Administracinė byla Nr. eI2-6650-402/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-03-13
Bylos Nr.
eI2-6650-402/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07460-2024-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
A. A., V. A.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
  • 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI2-6650-402/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07460-2024-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. kovo 13 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,vertėjaujant O. P., O. V.,dalyvaujant pareiškėjams A. A. ir V. A., jų atstovui advokatui R. S.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,

liudytojai A. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. A. ir V. A. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai A. A. (toliau ir – pareiškėja) ir V. A. (toliau ir – pareiškėjas) (kartu įvardijami kaip pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – MD, Migracijos departamentas) 2024-12-03 sprendimą 24S281108 (toliau ir – Sprendimas1), 2024-12-08 sprendimą 24S286308 (toliau ir – Sprendimas2), 2024-12-23 sprendimus Nr. 24S301450 (toliau ir – Sprendimas3) ir Nr. 24S301451 (toliau ir – Sprendimas4) (toliau Sprendimas1, Sprendimas2, Sprendimas3 ir Sprendimas4 kartu įvardijami kaip Sprendimai); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjai skunde nurodė, taip pat pareiškėjai ir jų atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad skundžiamu Sprendimu1 MD nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai A. A. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimu2 nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui V. A. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, be to pareiškėjo sutuoktinei pareiškėjai A. A. atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimai neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi, pažeidžia Viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) įtvirtintus įstatymo viršenybės (sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais), objektyvumo (veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs), proporcingumo (sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus) principus ir turėtų būti panaikintas. Priimant sprendimus nebuvo nustatytos ir įvertintos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę tokių sprendimų priėmimui. Sprendimai formalūs, priimti remiantis VSD rašte pateikta bendra informacija, neatlikus pareiškėjų aplinkybių individualaus vertinimo, neatitinka VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. sprendimai yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir nemotyvuoti. Priimtais administraciniais teisės aktais sukuriamos teisinės pasekmės pareiškėjams, tačiau neatsižvelgta į konkrečias aplinkybes, įskaitant pareiškėjos teisinį santykį su Lietuvos Respublika, jos ir jos artimųjų interesus, ir nesilaikyta proporcingumo principo. Sprendimas dėl pareiškėjos grėsmės remiasi tuo, kad pareiškėja dirbo universitete ir savivaldos institucijoje, iš darbo A. A. išėjo ne dėl ideologinių ar politinių priežasčių, o dėl praktinių paskatų – sukakus pensiniam amžiui. Nuo 2006 m. Rusijos Federacija A. A. moka senatvės pensiją. Šie argumentai nepatvirtina pareiškėjos perspektyvinio grėsmės vertinimo. Pareiškėja jau 19 metų yra senatvės pensininkė. Jos keliama potenciali grėsmė vertinama retrospektyviai ir nėra pagrįsta jokiais asmens veiksmais. Asmens akademinė veikla ir jos pareigos savivaldoje (P. ikimokyklinių įstaigų buhalterijoje) prieš tokį ilgą laiką, turėtų būti vertinama visumoje kartu su jos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižlegiant į jos faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas nebuvo atliktas. Sprendimas dėl pareiškėjo grėsmės remiasi tuo, kad V. A. sistemingai rinkosi karjerą ir visą savo gyvenimą dirbo tik valstybinėje įstaigoje. Iš darbo V. A. išėjo ne dėl ideologinių ar politinių priežasčių, o dėl praktinių paskatų – sukakus pensiniam amžiui. Pažymėjo, kad pareiškėjas visą gyvenimą dirbo akademinį darbą – dėstė P. universitete chemijos pradmenis biologijos, medicinos ir ekologijos fakultetuose, niekaip nesusijusį su lojalumu valstybei. Pareiškėjui 71 metai. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų keliamą grėsmę nėra surinkta. Galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu) paneigiamas atsižvelgiant į pareiškėjų amžių ir toliau pateiktas aplinkybes, paneigiančias pareiškėjų lojalumo V. Putino režimui galimybę. Šios aplinkybės, o taip pat toliau nurodomos pasekmės šeimos nariams nebuvo vertintos priimant ginčijamą sprendimą. Pareiškėjų lojalumo Rusijos žvalgybos tarnyboms struktūroms paneigia jų teisiniai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėja yra žydų tautybės, lietuvių kilmės asmuo. 2023-02-17 pareiškėjai išduotas pažymėjimas, patvirtinantis teisę atkurti Lietuvos pilietybę. Pareiškėja išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje prašė būtent šiuo pagrindu. Nors į Lietuvos Respubliką pareiškėjai buvo atvykę tik keletą kartų dėl sudėtingų vizos procedūrų, nuo 2022 metų Lietuvoje gyvena pareiškėjų duktė su šeima. Pareiškėjų dukrai ir jos šeimai panaikinta Rusijos Federacijos pilietybė. Pareiškėjos ir jų dukters šeimos teisinis santykis su Lietuvos Respublika paneigia teorinės grėsmės galimybę ir bet kuriuo atveju turi būti nagrinėjamas priimant sprendimą atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos duktė negali rūpintis tėvais Rusijos Federacijoje, kadangi neturi asmens dokumento ir negali išvykti iš Lietuvos Respublikos. Priimant sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą gyventi nebuvo tinkamai atsižvelgta į pareiškėjų teisę į privatų gyvenimą ir šeimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 str. Priimdamas skundžiamus Sprendimus1,2 MD neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus. Sprendimai 3,4 uždrausti atvykti priimti remiantis tais pačiais argumentais, kuriais atsakovas grindžia Sprendimus 1,2 atsisakyti išduoti leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjai mano, kad šie sprendimai neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi, pažeidžia VAĮ įtvirtintus įstatymo viršenybės (sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais), objektyvumo (veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs), proporcingumo (sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus) principus ir turėtų būti panaikinti. Priimant sprendimus nebuvo nustatytos ir įvertintos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę tokių sprendimų priėmimui. Sprendimai formalūs, priimti remiantis VSD rašte pateikta bendra informacija, neatlikus pareiškėjų aplinkybių individualaus vertinimo, neatitinka VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. sprendimai yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir nemotyvuoti. Priimtais administraciniais teisės aktais sukuriamos teisinės pasekmės pareiškėjams, tačiau neatsižvelgta į konkrečias aplinkybes, įskaitant pareiškėjos teisinį santykį su Lietuvos Respublika, jos ir jos artimųjų interesus, ir nesilaikyta proporcingumo principo. LVAT yra nurodęs, kad MD, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie užsieniečio grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023). Net suvokdami, kad sprendimai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką susiję su atsisakymu išduoti leidimus nuolat gyventi, pareiškėjai nežino kokias aplinkybes juos priimdamas vertino atsakovas ir todėl neturi galimybės pateikti detalesnių argumentų realizuodami savo teisę būti išklausytais. Nežinodami konkrečių skundžiamo Sprendimo pagrindų, pareiškėjai yra priversti patys bandyti atspėti ir viešojo administravimo subjekto argumentus. Šiame kontekste dėl viešojo administravimo subjekto priimamo sprendimo privalomo motyvavimo pasakytina ir tai, kad LVAT yra konstatavęs, jog viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai; administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., 2014 m. kovo 25 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-34/2014). Analogiškai pareiškėjai negali būti įpareigoti patys pasirinkti teisinį kvalifikavimą ir vėliau jį vertinti. Atsakovui nepateikiant sprendimų esamomis aplinkybėmis konstatuotina, kad priimdamas skundžiamus sprendimus uždrausti atvykti MD neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus. MD priimdamas ginčijamus sprendimus pažeidė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 12 punkte numatytą terminą. Pareiškėjams pateiktuose pranešimuose nurodyta, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 137 ir 138 straipsniais, priimtas sprendimas dėl uždraudimo atvykti gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas pažymi, kad toks sprendimas jam nebuvo įteiktas. Atsižvelgiant į tai, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir LRKT) su prašymu spręsti, ar taikyta Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436, 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas MD raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą gero administravimo principui, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos principą, VAĮ nuostatas, įtvirtinančias motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą bei ABTĮ nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą.

MD su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą. Visų pirma MD nurodo, kad nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, MD remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. MD šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Be kita ko pabrėžia, kad apklausa nėra savitikslė, o patys pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų MD sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Pažymi, jog LVAT praktikoje konstatuota, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Tačiau nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pažymi, kad jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Nesutinka, kad ginčijamame Sprendime 1,2 nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjų keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Visų pirma akcentuoja, jog pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Antra, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Ginčijamame Sprendime 1,2 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pažymi, kad iš ginčijamo Sprendimo 1,2 turinio matyti, jog, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD Rašte pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad MD atliko pareiškėjų vertinimą, todėl negalima teigti, jog MD neatliko jokio savarankiško tyrimo. Pažymi, kad pareiškėjai iš esmės nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant ginčijamus Sprendimus. MD pagal kompetenciją atliko individualų pareiškėjų vertinimą ir nustatė, kad pareiškėja nėra turėjusi leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, nacionalinių ar Šengeno vizų, Lietuvos Respublikoje lankėsi tik du kartus 2023 – 2024 metais, jos vizitai buvo trumpalaikiai, pareiškėja Lietuvos Respublikoje nebuvo įdarbinta, Lietuvoje nuo 2022 m. turėdama leidimą nuolat gyventi kartu su sutuoktiniu ir dviem nepilnamečiais vaikais gyvena pareiškėjos suaugusi duktė. Taip pat MD nustatė, kad pareiškėjas nėra turėjęs leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, nacionalinių ar Šengeno vizų Lietuvoje, niekada nebuvo įdarbintas Lietuvoje, Lietuvoje lankėsi tik vieną kartą 2024 m. su trumpalaikiu vizitu, turėdamas Suomijos Respublikos išduotą Šengeno vizą, Lietuvos Respublikoje Lietuvoje nuo 2022 m. turėdama leidimą nuolat gyventi kartu su sutuoktiniu ir dviem nepilnamečiais vaikais gyvena pareiškėjo suaugusi duktė. Pareiškėjų skundo teiginiai, kad jiems reikalingas jų dukters išlaikymas ir priežiūra, yra deklaratyvūs. Pareiškėjai šios informacijos neteikė Migracijos departamentui, duomenys apie valstybinės sienos kirtimus patvirtina, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvykdavo retai, trumpiems vizitams. Ginčijami sprendimai nesudaro pagrindo pareiškėjų dukters ar jos vaikų išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjai nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai ar jų šeimos nariai, todėl pareiškėjams Įstatymo 98¹ straipsnio nuostatos nėra taikomos. Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundų teiginiais, kad ginčijami sprendimai neatitinka VAĮ nuostatų. Teisiniai pagrindai ir motyvai priimti ginčijamus sprendimus yra nurodyti ginčijamuose sprendimuose. Migracijos departamentas neturėjo pareigos pareiškėjams išsiųsti sprendimų, kuriais pareiškėjams buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklių), 20 punkte numatyta, kad jeigu sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nėra priimtas kartu su sprendimu atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atšaukti Šengeno vizą, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui išsiunčiamas paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta ar jo elektroninio pašto adresas ir nėra įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Raštiškame pranešime užsieniečiui nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka. Vadovaujantis Taisyklių 20 punkto nuostatomis, pareiškėjams minėti pranešimai buvo išsiųsti 2024 m. gruodžio 23 d. pareiškėjų aktyvių paskyrų elektroninio pašto adresais. Taisyklių 12 punktas numato, kad gavęs duomenis, nurodytus taisyklių 6 punkte, juos pagrindžiančius dokumentus, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą patvirtinančius dokumentus ir (arba) motyvuotas išvadas ar informaciją apie tai, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, Migracijos departamentas šių duomenų, dokumentų ir (arba) motyvuotų išvadų ar informacijos pagrindu ne vėliau kaip kitą darbo dieną, jeigu kreipiamasi dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, arba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, jeigu kreipiamasi kitais pagrindais, priima sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymėjo, kad VSD Migracijos departamentui teikė atskiras išvadas dėl pareiškėjų (dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo ir dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką). Migracijos departamentas VSD išvadas dėl uždraudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką gavo 2024-12-20 (penktadienį) o ginčijamus sprendimus dėl uždraudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką priėmė 2024-12-23 (pirmadienį), todėl Migracijos departamentas nepraleido Taisyklių 12 punkte numatytų terminų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo kad nustatyti procedūriniai terminai sprendimo priėmimui yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją (LVAT 2013-10-08 sprendimas adm. b. Nr. A602-1189/2013). Terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Pažymėjo, kad termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą, su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti (LVAT 2023-03-29 nutartis adm. b. Nr. eA-379-821/2023, LVAT 2013-06-13 sprendimas adm. b. Nr. A502-940/2013; LVAT 2012-05-24 nutartis adm. b. Nr. A520-2327/2012). MD teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į pareiškėjų skundą, kuriuo prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. VSD nuomone, skundžiami MD Sprendimai yra priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir ES teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėjus, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD vertinimu, surinkti duomenys leidžia teigti, kad MD turėjo pagrindą priimti skundžiamus Sprendimus, nes VSD Rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjai kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjų interesai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Nacionalinis saugumas yra susijęs su viešuoju interesu, kurio užtikrinimas turi prioritetą prieš formalų teisės normų taikymą. Neįvertinus VSD aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai, ir VSD bei MD priimami sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų, t. y. neprisidėtų prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. VSD vertinimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (MD) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjų teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjų asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. MD Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas. MD Sprendimuose išsamiai įvertino grėsmes valstybės saugumui, atsižvelgė į esamą geopolitinę situaciją, atliko individualų pareiškėjo vertinimą bei nurodė argumentus, kodėl pareiškėjams neišduodami leidimai gyventi Lietuvoje, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo 1) panaikinti MD 2024-12-03 sprendimą Nr. 24S281108, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi (Sprendimas 1), 2) panaikinti MD 2024-12-08 sprendimą 24S286308, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi (Sprendimas 2), 3) panaikinti MD 2024-12-23 sprendimą Nr. 24S301450, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) (Sprendimas 3), 4) panaikinti MD 2024-12-23 sprendimą Nr. 24S301451, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) (Sprendimas 4), 5) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Remiantis bylos medžiaga, nustatyta:

Pareiškėjai yra Rusijos Federacijos piliečiai.

Pareiškėja prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė tuo pagrindu, kad ji turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsakydama į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 1989–2001 m. dirbo R. P. valstybiniame universitete: katedros inžinierė (1989-1991 m.) ir mokslo darbuotoja (1991-2001 m.), o 2001–2010 m. dirbo P. miesto administracijoje: vyriausiojo buhalterio pavaduotoja (2001-2009 m.) ir direktoriaus pavaduotoja (2009-2010 m.)

Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė tuo pagrindu, kad jis atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo. Atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 1979–2024 m. dirbo chemijos dėstytoju – profesoriumi R. P. valstybiniame universitete, vykdė mokslinę veiklą ir tyrimus.

VSD 2024-10-09 pateikė išvadą Nr. 18-9292, kurioje nurodė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja pildydama Klausimyną nurodė, kad 1989–2001 m. dirbo R. P. valstybiniame universitete, o 2001–2010 m. – P. miesto administracijoje. VSD vertinimu, pareiškėja, dirbdama R. P. valstybiniame universitete ir P. miesto administracijoje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose, įstaigose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir įstaigose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atsižvelgiant į tai, VSD vertino, jog pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

VSD 2024-10-09 pateikė išvadą Nr. 18-9290, kurioje nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, pildydamas Klausimyną, nurodė, kad 1979–2024 m. dirbo R. P. valstybiniame universitete. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas R. P. valstybiniame universitete, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose, įstaigose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir įstaigose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atsižvelgiant į tai, VSD vertino, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

MD, įvertinęs surinktus duomenis, priėmė šiuos sprendimus:

2024-12-03 Sprendimą 1, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. MD Sprendime1 pažymėjo, jog pareiškėja Valstybės saugumo departamento pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais darbo santykiais. Pareiškėja eidama aukštas pareigas P. miesto administracijoje, turėjo galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria susipažinti turi teisę tik asmenys, kurie yra lojalūs Rusijos Federacijai bei palaiko jos valdžią. Pabrėžė, kad pareiškėja sistemingai rinkosi karjerą ir visą savo gyvenimą dirbo tik valstybinėse Rusijos Federacijos įstaigose, o jos darboviečių pasirinkimą lėmė finansinės paskatos. Iš darbo pareiškėja išėjo ne dėl ideologinių ar politinių priežasčių, o dėl praktinių paskatų – sukakus pensiniam amžiui. Nuo 2006 m. Rusijos Federacija pareiškėjai moka senatvės pensiją. MD įvertino pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad ji Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo įdarbinta, Lietuvoje ji lankėsi tik du kartus su trumpalaikiais vizitais. MD duomenimis Lietuvos Respublikoje gyvena suaugusi pareiškėjos duktė su šeima. Tai, kad pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (pilietybės atkūrimą grindžia savo tėvo iki 1940-06-15 turėta Lietuvos Respublikos pilietybe), savaime nesuteikia pareiškėjai teisės gauti leidimą nuolat gyventi ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Pareiškėja turėdama teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, o tai reiškia, kad integracija į gyvenimą Lietuvoje nebuvo jos prioritetas. Atsižvelgiant į minėtų aplinkybių visumą, MD vertino, jog surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad asmens asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

2024-12-03 Sprendimą 2, kuriuo nuspręsta pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Sprendime2 pažymėta, jog pareiškėjas VSD departamento pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais darbo ar tarnavimo santykiais. Pareiškėjas sistemingai rinkosi karjerą ir visą savo gyvenimą dirbo tik valstybinėje įstaigoje. Iš darbo pareiškėjas išėjo ne dėl ideologinių ar politinių priežasčių, o dėl praktinių paskatų – sukakus pensiniam amžiui. Rusijos Federacija pareiškėjui moka senatvės pensiją. Įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad jis Lietuvoje niekada nebuvo įdarbintas, Lietuvoje lankėsi tik vieną kartą su trumpalaikiu vizitu. MD duomenimis Lietuvos Respublikoje gyvena suaugusi pareiškėjo duktė su šeima. Įvertinus šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, nusprendė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Atsižvelgiant į tai, kad buvo priimtas sprendimas neišduoti leidimo nuolat gyventi pareiškėjo sutuoktinei A. A., reiškia, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 53 str. 7 d. nustatytų sąlygų gauti leidimą nuolat gyventi.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi), privalo gauti VSD įvertinimą, ar nėra Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 5 d.). VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (Įstatymo 4 str. 7 d.). Išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme (toliau – ir Nacionalinio saugumo įstatymas) nurodomi pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai, t. y.: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (Nacionalinio saugumo įstatymo priedėlio I dalis 2 skyrius Pirmasis skirsnis). Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką (Nacionalinio saugumo įstatymo priedėlio I dalis 1 skyrius).

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: 1) užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (35 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu (35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; jis yra lietuvių kilmės asmuo; jeigu jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys; <...> (53 straipsnio 1 punktas). Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi (43 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

LVAT praktikoje konstatuota, kad: Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., be kita ko, LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858–1810/2010; LVAT 2015-06-10 nutartis byloje Nr. A-1814-858/2015; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018; LVAT 2019-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019; LVAT 2023-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; LVAT 2015-06-10 nutartis byloje Nr. A-1814-858/2015).

Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (LVAT 2015-06-10 nutartis byloje Nr. A-1814-858/2015).

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2109-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; LVAT 2019-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl UTPĮ vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr. LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006; LVAT 2019-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

Sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Akcentuotina, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr. LVAT 2023-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023-04-05 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023).

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas Sprendimą 1, Sprendimą 2 grindžia vienintele aplinkybe, t. y. pareiškėjų darbo vieta Rusijos valstybės institucijose, tačiau joks individualus vertinimas nebuvo atliktas. Pareiškėjų grėsmė yra formali, o ne reali. Nesutinka su Sprendime 1 ir Sprendime 2 pateiktu vertinimu, mano, kad jis yra formalus, paviršutiniškas ir nepagrįstas jokiais objektyviais faktais/duomenimis, o tik VSD Raštu.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip matyti iš UTPĮ 4 straipsnyje įtvirtinto reguliavimo, VSD (ne MD) yra įgaliotas atlikti užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Teismo vertinimu, jeigu įstatyme yra nustatyti konkrečios valstybės institucijos/įstaigos įgaliojimai, ši valstybės institucija/įstaiga negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai valstybės institucijai/įstaigai, kitos valstybės institucijos/įstaigos negali jų perimti. UTPĮ ar kituose įstatymuose MD nėra įtvirtinta teisė kvestionuoti VSD pagal UTPĮ pateiktą vertinimą.

VSD, vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, atliko pareiškėjų vertinimą dėl jų keliamos grėsmės valstybės saugumui. VSD raštu nurodė, kad pareiškėjų gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjai, dirbdami Rusijos Federacijos valstybinėse įstaigose privalėjo būti lojalūs Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose, įstaigose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir įstaigose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad pareiškėjų gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjų veiksmai (pareiškėjai dirbdami Rusijos Federacijos valstybinėse įstaigose privalėjo būti lojalūs Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui) dėl VSD Išvadoje nurodytų aplinkybių gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Dėl individualaus vertinimo pažymėtina, kad ginčijami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 daugiausiai grindžiami VSD Išvada, tačiau iš jų turinio taip pat matyti, kad MD atliko individualų pareiškėjų situacijos vertinimą savo kompetencijos ribose (t. y., be kita ko, įvertino pareiškėjų šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika). MD Sprendime 1 ir Sprendime 2, kaip minėta, nurodyta, kad, vertinant pareiškėjų socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, jog pareiškėja nėra turėjusi leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, nacionalinių ar Šengeno vizų, Lietuvos Respublikoje lankėsi tik du kartus 2023 – 2024 metais, jos vizitai buvo trumpalaikiai, pareiškėja Lietuvos Respublikoje nebuvo įdarbinta, Lietuvoje nuo 2022 m. turėdama leidimą nuolat gyventi kartu su sutuoktiniu ir dviem nepilnamečiais vaikais gyvena pareiškėjos suaugusi duktė. Taip pat MD nustatė, kad pareiškėjas nėra turėjęs leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, nacionalinių ar Šengeno vizų Lietuvoje, niekada nebuvo įdarbintas Lietuvoje, Lietuvoje lankėsi tik vieną kartą 2024 m. su trumpalaikiu vizitu, turėdamas Suomijos Respublikos išduotą Šengeno vizą, Lietuvos Respublikoje Lietuvoje nuo 2022 m. turėdama leidimą nuolat gyventi kartu su sutuoktiniu ir dviem nepilnamečiais vaikais gyvena pareiškėjo suaugusi duktė.

Teismas akcentuoja, jog remiantis UPTĮ 2 straipsnio 26 dalimi šeimos nariai, tai sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjų dukra, dar prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje dieną, jau buvo pilnametė, todėl ji minėto straipsnio pagrindu, nėra laikytina šeimos nariu, dėl ko pareiškėjams nelieka jokių asmens šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Šeimos dukra yra pilnametė. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar šeimos susijungimo garantijos ir grėsmės valstybės saugumui tikslai dera proporcingumo aspektu. Teisėjų kolegija šiuo atveju grėsmes valstybės saugumui pripažįsta prioritetu.

Pareiškėjų teiginiai, kad jiems reikalingas jų dukters priežiūra, yra deklaratyvūs. Duomenys apie valstybinės sienos kirtimus patvirtina, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvykdavo retai, trumpiems vizitams. Ginčijami sprendimai nesudaro pagrindo pareiškėjų dukters ar jos vaikų išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjai nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai ar jų šeimos nariai, todėl pareiškėjams Įstatymo 98¹ straipsnio nuostatos nėra taikomos.

Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su MD pozicija, kad pareiškėjų išdėstytos aplinkybės apie jų šeimos narius, ir kt., nesudaro pagrindo paneigti VSD Raštą, asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD Rašte nurodytas aplinkybes, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjų vardijamos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikoje gyvena suaugusi pareiškėjų duktė su šeima, tai, kad pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (pilietybės atkūrimą grindžia savo tėvo iki 1940-06-15 turėta Lietuvos Respublikos pilietybe), savaime nesudaro pagrindo išduoti pareiškėjams leidimą nuolat gyventi. Pažymėtina, kad pareiškėja, turėdama teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, o tai reiškia, kad integracija į gyvenimą Lietuvoje nebuvo jos prioritetas. Pasikeitus šiandieninei geopolitinei situacijai, bei esant aplinkybėms, jog pareiškėjai gali būti išnaudoti Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos Federacijos valdžiai asmenys, Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjų gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Pareiškėjų minimos aplinkybės dėl asmeninių interesų gyventi Lietuvoje, nėra pakankamas pagrindas išduoti leidimą nuolat gyventi. MD ginčo Sprendimuose 1, 2 šias aplinkybes vertino kartu su VSD išvadomis, bei nustatė pareiškėjų keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl nėra pagrindo išduoti pareiškėjams leidimus nuolat gyventi.

Pareiškėjai nurodė, kad yra senyvo amžiaus, jiems reikalinga priežiūra, Rusijoje nėra pareiškėjų šeimos narių, kurie galėtų pareiškėjus prižiūrėti senatvėje. Pateikė gydytojo ortopedo pažymas, patvirtinančias vyresnio amžiaus pareiškėjų sąnarių ligas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sutinka su MD ginčo Sprendimuose 1, 2 pateiktu vertinimu ir akcentuoja, kad užsieniečio asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pateisintas tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jų pilnametė dukra ir reikalinga jiems jos priežiūra, nes asmeninis interesas negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjų asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat atkreipia pareiškėjų dėmesį, kad UTPĮ MD nenumato pareigos apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pažymėtina, jog UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Be kita ko, kaip buvo minėta, MD nėra kompetentingas kvestionuoti ar kitaip vertinti VSD teikiamas išvadas dėl užsieniečių grėsmės valstybės saugumui.

Pažymėtina, kad Sprendimo 2 teisinis pagrindas yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas. Kaip jau buvo minėta prieš tai, ši įstatymo norma nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu.

Sprendime 2 nurodyta, kad priimtas sprendimas neišduoti leidimo nuolat gyventi V. A. sutuoktinei, tai reiškia, kad V. A. neatitinka UTPĮ 53 str. 7 d.2 nustatytų sąlygų gauti leidimą nuolat gyventi. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad MD Sprendimu 1 buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėjo sutuoktinei, o kaip jau teismo konstatuota, Sprendimu 1 teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo sutuoktinei neišduotas leidimas nuolat gyventi, ir tai, kad nenustatyta kito UTPĮ pagrindo, suteikiančio pareiškėjui teisę likti Lietuvos Respublikoje, konstatuoja, kad Sprendimas 2 yra teisėtas, todėl pareiškėjui pagrįstai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad MD ginčijamais Sprendimais 1, 2 teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjams leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, MD Sprendimuose 1, 2 įvertintos pareiškėjų individualios aplinkybės, Sprendimai 1, 2 atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Teismo įsitikinimu, nėra pagrindo naikinti Sprendimus 1, 2.

Žemesnės instancijos teismas

MD 2024-12-23 priėmė Sprendimą 3, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

MD 2024-12-23 priėmė Sprendimą 4, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Atsakovo Sprendime 3, nurodoma, kad įvertinus tai, kad, asmuo VSD yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, dėl grėsmės valstybės saugumui asmeniui buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, tai, kad asmens šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nėra nustatyti ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 p. bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p., pareiškėjai nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

Atsakovo Sprendime 4, nurodoma, kad įvertinus tai, kad, asmuo VSD yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, dėl grėsmės valstybės saugumui asmeniui buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, tai, kad asmens šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nėra nustatyti ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 p. bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p., pareiškėjui nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

Sprendimai 3, 4 buvo priimti, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 6, 15, ir 20 punktais ir Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktais.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau ir – Tvarka), patvirtintoje MD direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33, nustatyta, kad:

Tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (5 punktas).

Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 1) kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; 2) užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37 punktas).

Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 1) 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 2) 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 3) 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui (38 punktas).

Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje (39 punktas).

Iš MD Sprendimų 1, 2 dėl leidimo turinio matyti, kad MD atsisakė pareiškėjams išduoti leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Atsižvelgiant į teismo motyvus, kuriais remiantis padaryta išvada, kad Sprendimai 1, 2 iš esmės yra pagrįsti, į tai, kad Sprendimai 1, 2 ir Sprendimai 3, 4 grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais dėl pareiškėjų keliamos grėsmės valstybės saugumui, į tai, jog VSD prašo uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, ir tai, kad pareiškėjų šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nėra nustatyti, atsižvelgiant į UPTĮ 133 straipsnio 5 dalies nuostatas, Tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismo vertinimu, nėra pagrindo naikinti ir Sprendimų 3, 4, nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjų teises ir kad Sprendimuose 3, 4 nustatytas 60 mėnesių uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Atsižvelgiant į tai, Sprendimai 3, 4 laikytini teisėtais ir pagrįstais, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjai nurodė, kad MD priimdamas ginčijamus Sprendimus 3, 4 pažeidė Taisyklių 12 punkte numatytą terminą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 436 „Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 12 punkte numatoma, kad jeigu Migracijos departamentas sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima atsižvelgdamas į savo priimtą sprendimą atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, grąžinti į užsienio valstybę, toks sprendimas priimamas per 5 darbo dienas nuo vieno iš minėtų sprendimų priėmimo dienos arba kartu su vienu iš minėtų sprendimų. Taisyklių 20 punkte numatyta, kad jeigu sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nėra priimtas kartu su sprendimu atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atšaukti Šengeno vizą, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui išsiunčiamas paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta ar jo elektroninio pašto adresas ir nėra įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Raštiškame pranešime užsieniečiui nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjams minėti pranešimai buvo išsiųsti 2024-12-23 pareiškėjų aktyvių paskyrų elektroninio pašto adresais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad Taisyklių 12 punktas numato, kad gavęs duomenis, nurodytus taisyklių 6 punkte, juos pagrindžiančius dokumentus, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą patvirtinančius dokumentus ir (arba) motyvuotas išvadas ar informaciją apie tai, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, Migracijos departamentas šių duomenų, dokumentų ir (arba) motyvuotų išvadų ar informacijos pagrindu ne vėliau kaip kitą darbo dieną, jeigu kreipiamasi dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, arba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, jeigu kreipiamasi kitais pagrindais, priima sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Bylos duomenimis nustatyta, kad VSD Migracijos departamentui teikė atskiras išvadas dėl pareiškėjų (dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo ir dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką). Migracijos departamentas VSD išvadas dėl uždraudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką gavo 2024-12-20 (penktadienį) o ginčijamus sprendimus dėl uždraudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką priėmė 2024-12-23 (pirmadienį), atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas nepraleido Taisyklių 12 punkte numatytų terminų.

Netenkinus pareiškėjų pagrindinio reikalavimo, atmestinas ir išvestinis jų reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjai taip pat prašė teismą kreiptis į LRKT su prašymu spręsti, ar taikyta Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436, 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam gero administravimo principui, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisminės gynybos principui, VAĮ nuostatoms įtvirtinančioms motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą ir ABTĮ nuostatoms, įtvirtinančioms teisę kreiptis į teismą.

ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į LRKT kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo kreiptis į LRKT argumentus, akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šioje byloje ginčijamų atsakovo Sprendimų 3, 4 pagrindą ir dalyką, nėra jokio teisinio pagrindo kreiptis į LRKT, nes nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostatos, dėl kurių pareiškėjai prašo kreiptis į LRKT, teismas netaiko; šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjai buvo informuoti apie Sprendimų 3, 4 priėmimą, jie Sprendimus 3, 4 apskundė teismui, Sprendimai 3, 4 yra byloje, jų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo išnagrinėtas nagrinėjamoje byloje. Kreipimasis į LRKT dėl pareiškėjų nurodytos Lietuvos Vyriausybės nutarimo nuostatos neturi ir neturėtų jokios įtakos nagrinėjamai bylai. Taigi, pareiškėjų prašymas kreiptis į LRKT netenkinamas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundas atmetamas, nėra teisinio pagrindo priteisti iš atsakovo pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų A. A. ir V. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Rimantas GiedraitisJanina VitunskienėJanina Zelionkienė