Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-9-348/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-02-02
Bylos Nr.: 1A-9-348/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-66183-2017-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Jaliniauskas, Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė
Nuteistasis: M. R., D. S.
Nukentėjusysis: L. K.
Advokatai: Ingrida Botyrienė, Mindaugas Bliuvas

Kategorijos

1.1.4.5.2Organizuota grupė (BK 25 str. 3 d.)

Baudžiamosios bylos Nr. 1A-9-348/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-66183-2017-7

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.2.; 1.2.14.3.2.5.; 1.2.27.4.; 2.4.6.1.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Sigitai Švėgždienei, Laurai Kiškiūnaitei,dalyvaujant prokurorui Oskarui Martynaičiui,nuteistajam M. R., jo gynėjui advokatui Mindaugui Bliuvui,nuteistajam D. S., jo gynėjai advokatei Ingridai Botyrienei,nukentėjusiajam L. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. S. ir M. R. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2021 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalyje, 289 straipsnyje, ir jam paskirtos bausmės:

- 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

- 289 straipsnį – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir D. S. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 5 (penkeriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką nuspręsta įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2017 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. birželio 20 d. vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir užstatą – nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę nuspręsta panaikinti.

D. S. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl šios nusikalstamos veikos jis išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

M. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas 180 straipsnio 3 dalyje, 289 straipsnyje ir jam paskirtos bausmės:

- BK 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

- BK 289 straipsnį – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir M. R. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 5 (penkeriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką nuspręsta įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2018 m. sausio 23 d. iki 2018 m. spalio 22 d. vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę nuspręsta panaikinti.

Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. V. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jos naudai solidariai iš D. S. ir M. R. priteista 600 eurų turtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės UAB „L“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jos naudai solidariai iš D. S. ir M. R. priteista 150 650 eurų turtinei žalai atlyginti.

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą G. P. nuosavybės teise priklausančiam automobiliui „LAND ROVER RANGE ROVER SPORT“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), leidžiant jį valdyti ir naudotis, tačiau uždraudžiant disponuoti automobiliu, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

D. S. paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą nuosavybės teise priklausančioms piniginėms lėšoms: 37080 eurų, 160 eurų Šveicarijos frankų, ir 360 JAV dolerių nuspręsta palikti galioti iki UAB „L“ ir S. V. civilinio ieškinio atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. S. (toliau – D. S.) ir M. R. (toliau – M. R.) nuteisti už tai, kad jie, veikdami organizuotoje grupėje, pasisavinę valstybės tarnautojo vardą, padarė neteisėtus veiksmus, kitaip atimdami galimybę nukentėjusiesiems asmenims priešintis, pagrobė didelės vertės svetimą turtą, o būtent: tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. gruodžio 20 d. D. S. kartu su M. R. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu susitarė padaryti kelis nusikaltimus, tarp jų ir sunkų nusikaltimą – UAB „L“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), turto plėšimą, ir taip susibūrė į organizuotą grupę, aptarė nusikalstamų veikų planą ir pasiskirstė vaidmenimis tarp organizuotos grupės dalyvių. Vykdydami sukurtą nusikalstamos veikos planą, D. S., su M. R. ir nenustatytu asmeniu, parūpinus nusikalstamos veikos priemones ir įrankius: transporto priemonę VW Touran, kėbulo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), kuri 2017 m. spalio 6 d. buvo pavogta nenustatytų asmenų, ant kurios buvo pritvirtini valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kurie buvo pavogti 2017 m. gruodžio 20 d. nenustatytų asmenų, transporto priemonę Audi 80, kėbulo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kuri 2017 m. rugsėjo 15 d. buvo pavogta nenustatytų asmenų, aprangą su užrašu „POLICIJA“ ir „FNTT“, antrankius, kaukes veidui maskuoti, pareigūnų pažymėjimus, netikrus procesinius dokumentus – 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimą atlikti kratą, 2017 m. gruodžio 20 d. pranešimą apie įtarimą, 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimą skirti kardomąją priemonę suėmimą, bei pasiskirstė vaidmenimis. 2017 m. gruodžio 20 d. 10.21 val. atvažiavo su specialiai tam parinktu minėtu automobiliu VW Touran, kėbulo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini) su pritvirtintais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), į UAB „L“ automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), ir išlipę nuėjo į UAB „L“ biuro patalpas, pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini). D. S., kartu su M. R., vilkėdami aprangas su skiriamaisiais užrašais „Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba“, „Policija“, įėjo į UAB „L“ buhalterės S. V. (toliau – S. V.) kabinetą, kuriame buvo bendrovės direktorius L. K. (toliau – L. K.) ir buhalterė S. V., po ko M. R. prisistatė policijos pareigūnu, parodė nenustatytomis aplinkybėmis padarytą netikrą policijos pareigūno pažymėjimą su savo nuotrauka, melagingai informavo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, pranešė, kad bus atliekama krata, pateikė netikrus policijos pareigūno parengtus procesinius dokumentus – 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimą atlikti kratą, 2017 m. gruodžio 20 d. pranešimą apie įtarimą, 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimą skirti kardomąją priemonę suėmimą ir taip, neteisėtiems veiksmams atlikti – netrukdomai patekti į UAB „L“ tarnybines patalpas, riboti UAB „L“ darbuotojų tarpusavio susižinojimą, pasisavino valstybės tarnautojo vardą. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, pareikalavo, kad UAB „L“ darbuotojai pateiktų turimus grynuosius pinigus, po ko, bendrovės direktoriui L. K. pradėjus reikšti pretenzijas dėl įvykių, M. R. priėjęs prie L. K. surakino jo rankas antrankiais, pasodino ant kėdės ir nusuko jį veidu į sieną, tokiu būdu atėmė galimybę jam priešintis. Tuo metu, nenustatytas asmuo, vilkintis aprangą su skiriamaisiais užrašais „Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba“, „Policija“ ir dėvintis juodos spalvos kaukę, stovėjo UAB „L“ biuro koridoriuje ir neva filmavo atliekamus jų – D. S. ir M. R. veiksmus ir taip saugojo bei stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų daryti nusikaltimą. D. S., nurodęs S. V. atsisėsti ir tylėti, kartu su M. R. pradėjo ieškoti pinigų kabineto spintelėse, lentynose. Suradus pinigus stalo antrame stalčiuje, M. R. iš stalčiaus išėmė paketą su 130 000 eurų, 15 000 eurų bei du polietileninius maišelius, kuriuose buvo 500 eurų ir 150 eurų monetomis, juos įsidėjo į nusikaltimo vietą atsineštą portfelį. Po to M. R. pareikalavo L. K. atiduoti automobilio raktelius, nurodydamas, kad automobilyje turės būti atlikta krata. L. K., manydamas, kad vykdo teisėtus pareigūno reikalavimus, padavė naudojamo automobilio Volkswagen Arteon, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) raktelius M. R., po ko, M. R. nuo stalo paėmė L. K. mobilaus ryšio telefoną „Samsung S7 Duos“ (500 eurų vertės), kuriame buvo dvi SIM kortelės ir piniginę „Hugo Boss“ (300 eurų vertės), kurioje buvo L. K. vairuotojo pažymėjimas, L. K. asmens tapatybės kortelė, DKV kuro kortelė, DNB banko (dabartinis pavadinimas Luminor Bank AB) Visa Gold auksinė kortelė, AB Swedbank auksinė banko kortelė, kelto „Talink“ auksinė kortelė ir grynieji pinigai – 5 000 eurų, priklausantys UAB „L“, o taip pat buhalterei S. V. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „iPhone 6“ (600 eurų) vertės su Tele2 SIM kortele. Po to D. S. kartu su M. R. ir kitu nenustatytu asmeniu pasišalino iš UAB „L“ biuro patalpų ir iš nusikaltimo vietos išvyko tais pačiais automobiliais VW Touran, kėbulo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), su pritvirtintais valstybiniais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Audi 80, kėbulo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) Tokiu būdu, D. S. ir M. R., veikdami organizuotoje grupėje, neteisėtiems veiksmas atlikti pasisavino valstybės tarnautojo – policijos pareigūno, vardą ir pagrobė didelės vertės svetimą turtą – UAB „L“ pinigines lėšas – 150 650 (šimtą penkiasdešimt tūkstančių šešis šimtus penkiasdešimt) eurų, L. K. turtą – telefoną „Samsung S7 Duos“, 500 (penkių šimtų) eurų vertės, kuriame buvo dvi SIM kortelės, piniginę „Hugo Boss“, 300 (trijų šimtų) eurų vertės, kurioje buvo L. K. vairuotojo pažymėjimas, L. K. asmens tapatybės kortelė, DKV kuro kortelė, DNB banko (dabartinis pavadinimas Luminor Bank AB) Visa Gold auksinė kortelė, AB Swedbank auksinė banko kortelė, kelto „Talink“ auksinė kortelė, S. V. turtą – mobilaus ryšio telefoną „iPhone 6“, 600 (šešių šimtų) Eur vertės, su Tele2 SIM kortele.

1.1. Be to, D. S. buvo kaltinamas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį tuo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d. tiksliai nenustatytu laiku, vietoje ir iš nenustatytų asmenų, įgijo 5 500 eurų vertės motociklą Ducati M4 Monster S2R, kėbulo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), kuris laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 2 d. 16.00 val. iki 2009 m. gruodžio 10 d. 22.30 val. buvo pavogtas iš M. K., gim. (duomenys neskelbtini) m. namo, adresu (duomenys neskelbtini), požeminės stovėjimo aikštelės, ir jis – D. S., žinodamas, kad motociklas Ducati M4 Monster S2R, įgytas nusikalstamu būdu bei juo naudojosi iki tol, kol 2017 m. gruodžio 21 d. motociklas buvo rastas ir paimtas Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūno gyvenamosios vietos kratos metu. Dėl šio epizodo skundžiamu nuosprendžiu D. S. buvo išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

Žemesnės instancijos teismas

2. Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. kovo 5 d. nuosprendyje konstatuota, kad D. S. ir M. R., suvokdami savo veiksmų pobūdį, tai, kad veikia organizuotoje grupėje, 2017 m. gruodžio 20 d., (duomenys neskelbtini) tyčia, atimdami galimybę priešintis, pagrobė didelės vertės UAB „L.“ turtą, todėl jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 3 dalį. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. S. ir M. R. veiksmai, prisistačius policijos pareigūnais, tai yra statutiniais valstybės tarnautojais, parodant netikrus pažymėjimus bei sukurtus dokumentus, naudojant policijos aprangą imituojančius drabužius, teisingai kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 289 straipsnį.

3. Nuteistasis D. S. skundžia Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodoma, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, keliamus tiek įrodymų vertinimui, tiek apkaltinamojo nuosprendžio turiniui, o šie pažeidimai, anot nuteistojo, laikytini esminiais, sukliudžiusiais pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pasak D. S., pirmosios instancijos teismas itin lakoniškai ir selektyviai pasisakė dėl įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą, visiškai ignoruodamas įrodymus, paneigiančius jo kaltę. Objektyvūs duomenys, suteikiantys nuteistajam neabejotiną alibi, nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti, teismo argumentai dėl jų įrodomosios reikšmės yra formalūs ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino D. S. parodymus apie automobilio „Range Rover“ perdavimo trečiajam asmeniui bei to asmens naudojimosi minėtu automobiliu aplinkybes, nevertino liudytojų bei nukentėjusiųjų, tiesiogiai dalyvavusių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, parodymų bei asmens parodymų atpažinti rezultatų. Esminis įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiamos teismo išvados apie apelianto dalyvavimą nagrinėjamos nusikalstamos veikos padaryme, yra byloje esantys vaizdo įrašai apie automobilio „Range Rover“ judėjimą nusikaltimo padarymo dieną, tačiau, įrodomoji bylos medžiaga, kurios pirmosios instancijos teismas neištyrė ir objektyviai neįvertino, neleidžia daryti neabejotinų išvadų, kad į nusikaltimo vietą jame dalyvavę asmenys atvyko būtent automobiliu „Range Rover“ bei, kad šiuo automobiliu nusikaltimo padarymo dieną naudojosi būtent D. S..

3.2. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas prielaida, jog nusikalstamos veikos padarymo dieną vaizdo įrašymo priemonėmis įvairiose (duomenys neskelbtini) vietose užfiksuotas automobilis „Range Rover“ yra tas pats automobilis, kuris priklauso liudytojai G. P. (toliau – G. P.) ir tam tikrą laiką buvo apelianto žinioje. Šioje vietoje apeliaciniame skunde analizuojami „S.“, „M.“, „I. P.“, „T.S.“, „V.“ ir (duomenys neskelbtini) geležinkelio pervažos kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai ir daroma išvada, automobilis „Range Rover”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra užfiksuotas tik važiuojantis per geležinkelio pervažą (duomenys neskelbtini), kas niekaip nepatvirtina, jog šiuo automobiliu buvo naudojamasi nusikaltimo padarymo metu. Juo labiau, kad šiame vaizdo įraše neužfiksuoti ir jokie asmenys, buvę automobilyje, apie ką pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Tuo tarpu, apelianto teigimu, (duomenys neskelbtini) mieste įrengtomis vaizdo kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai yra neinformatyvūs, juose nesimato nei „Range Rover“ markės automobilio valstybinių numerių, nei jį vairuojančių ir/ar juo važiuojančių asmenų, nei jokių kitų individualių automobilio požymių, pagal kuriuos objektyviai būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog bylos medžiagoje esančiuose vaizdo įrašuose yra užfiksuotas būtent automobilis „Range Rover”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir, kad juo važiavo būtent apeliantas.

3.3. Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl automobilio „Range Rover“ priklausomumo D. S., apeliaciniame skunde pažymima, kad teisminio nagrinėjimo metu jis paaiškino, jog su vertinamu nusikaltimu siejamas automobilis „Range Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu, buvo D. S. draugo E. A. (toliau – E. A.), žinioje. Automobilis jam buvo perduotas, siekiant jį parodyti potencialiam pirkėjui ir grąžintas nuteistajam tik 2017 m. gruodžio 20 d., apie 15 16 val. Šios jo nurodytos aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos, jas patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, t. y. liudytojo E. A. bei iš dalies liudytojos G. P. parodymai.

Žemesnės instancijos teismas

3.4. Aplinkybę, kad automobiliu „Range Rover”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jo užfiksavimo momentu galėjo važiuoti būtent D. S. paneigia jo nuoseklūs parodymai, kuriuos patvirtina kita įrodomoji bylos medžiaga. Pasak apelianto, tuo metu kai buvo padaryta jam inkriminuota nusikalstama veika, jis buvo savo gyvenamojoje vietoje. 2017 m. gruodžio 20 d., apie 11 val., ryto jam į namus buvo pristatyta indaplovė, kurią jis buvo įsigijęs iš „G..L.“. Šią faktinę aplinkybę patvirtina pirmosios instancijos teismui pateikta 2017 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaita faktūra, iš kurios matyti, kad 2017 m. gruodžio 20 d. transporto priemone, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo vairuotojas R. K., D. S. buvo pristatyta indaplovė AEG. Teismas laikė nelogišku faktą, kad tokią svarbią aplinkybę nuteistasis nurodė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau, apelianto vertinimu, šie teismo argumentai leidžia pagrįstai spręsti, kad teismas įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas paneigė nekaltumo prezumpciją ir įstatyme įtvirtintą imperatyvą įrodymus vertinti nešališkai. Teismas nesiėmė jokių procesinių priemonių tam, jog pašalintų abejones dėl D. S. parodymų, t. y. neapklausė prekę pristačiusio kurjerio, nesikreipė į siuntą pristačiusią siuntų tarnybą ir pan., dėl ko, šie jo parodymai nebuvo paneigti jokiais objektyviais duomenimis. Dėl šios priežasties teismas bet kokias abejones, kurių nepavyko pašalinti, turėjo vertinti nuteistojo naudai.

3.5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų apie D. S. telefono aktyvumą nusikaltimo padarymo metu ar jam artimu laiku. Nors skundžiamą nuosprendį šioje dalyje pirmosios instancijos teismas grindė 2018 m. vasario 2 d. tarnybiniu pranešimu, tačiau, toks įrodymų vertinimas neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių. Tarnybinis pranešimas negali būti pripažintas nei savarankišku įrodymų šaltiniu, nei apskritai patikimu duomenų šaltiniu, nes jo turinys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Tuo tarpu baudžiamosios bylos medžiagoje yra tik apelianto mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) aktyvumo suvestinė nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d. 20.44 val. bei kito asmens – M. R., mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) aktyvumo suvestinė nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d., kai apeliantas jau buvau laikinai sulaikytas, be jokio faktinio ir teisinio pagrindo šiuos duomenis priskiriant nuteistajam D. S.. Šių duomenų visumoje daroma išvada, kad teismo išvados apie tariamą D. S. judėjimą nusikaltimo įvykdymo metu yra grindžiamos ne teismo betarpiškai ištirtais pirminiais duomenų šaltiniais, o tarnybiniu pranešimu, kurio turinio dalies teisingumas buvo paneigtas tiesiogiai ištyrus jame aprašytus duomenų šaltinius (vaizdo medžiagą) teisme.

3.6. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu liudytojų E. P. (toliau – E. P.) ir B. M. (toliau – B. M.) parodymų vertinimu. Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto E. P. parodymus apie tai, kaip E. A. jam papasakojo aplinkybes, susijusias su (duomenys neskelbtini) įvykdytu apiplėšimu, ir tai, kaip D. S. yra susijęs su minėtais nusikaltimais, paneigia apeliaciniame skunde jau aptarti duomenys dėl transporto priemonės neidentifikavimo ir, kad transporto priemonė nusikaltimo padarymo metu buvo ne jo žinioje. E. P. teiginiai yra akivaizdžiai išgalvoti, kadangi E. A. teisiamojo posėdžio metu paneigė E. P. nurodytas aplinkybes. B. M. parodymų taip pat nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokios filmuotos medžiagos, kurioje jis būtų užfiksuotas nusikaltimo vietoje ar net kur nors šalia jos, todėl E. A. objektyviai negalėjo disponuoti tokia informacija (kuria neva disponavo, B. M. teigimu) ir, tuo labiau, ja tariamai pasidalinti su B. M.. Akivaizdžiai išgalvoti yra B. M. teiginiai, kad E. A. jam neva sakė, jog jie (D. S. ir M. R.) viską parsivežė namo, kadangi sulaikius jau kitą dieną po įtariamų nusikalstamų veikų padarymo, pas D. S. nebuvo rasti jokie daiktai ir/ar dokumentai, kurie leistų susieti jį su jam inkriminuojamomis nusikalstamomis veikomis, o rastos piniginės lėšos jam buvo pagrįstai ir teisėtai išmokėtos bendrovės „P“ dar 2017 m. spalio-lapkričio mėnesiais. B. M. pokalbių su E. A. faktą objektyviai paneigia ir jo paties nurodytas pokalbių su E. A. laikas, o būtent, kad tai buvo ruduo, kad buvo šilta, žolė buvo žalia. Įvertinus tai, kad B. M. pokalbiai su E. A., B. M. teigimu, vyko netrukus po apelianto sulaikymo, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis buvo sulaikytas žiemos metu, kuomet buvo pakankamai šalta ir krito sniegas, ką patvirtina teismui pateikta Hidrometeorologijos tarnybos pažyma, šie B. M. teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

3.7. Šiame kontekste pažymima ir tai, kad nuo 2009 m. tarp D. S. ir B. M. yra susiklostę itin priešiški santykiai, o apie tai yra žinoma ir jų bendram pažįstamam E. A.. Esant šiems duomenims, pagrįstai abejotina, kad E. A., žinodamas apie B. M. ir nuteistojo santykių priešiškumą, pats būdamas draugiškuose santykiuose su nuteistuoju, tokiomis aplinkybėmis teiktų informaciją B. M. apie apeliantą, net jei jam kokia nors informacija ir būtų žinoma. Vertinant liudytojo B. M. parodymus, būtina atsižvelgti ir į tai, kad jis, kaip ir liudytojas E. P., kitame ikiteisminiame tyrime, kuriame jis pirmiausiai neoficialiai parodė apie šioje byloje tiriamas nusikalstamas veikas, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu. Taigi, apklausos teisme metu B. M. kategoriškai neigus bet kokį susitarimą su teisėsaugos institucijomis ir apie šią svarbią aplinkybę melagingai parodžius teismui, rodo, jog jis, kaip ir E. P., objektyviai nebuvo ir nėra savarankiška procesinė figūra. Be to, E. A. paneigė B. M. parodymus, paaiškino, kad su B. M. jis pats asmeniškai nebendravo nei 2017 m. pabaigoje, nei 2018 m. pradžioje, kad 2009 m. ar 2010 m. B. M. susipyko su apeliantu ir nuo to laiko nebendravo ir kad susipykęs su apeliantu B. M. nustojo bendrauti ir su E. A., nes pastarasis nepalaikė B. M. idėjos sužaloti apeliantą. Be to, E. A. paaiškino, kad su B. M. jis niekada nėra kalbėjęs nei apie apelianto sulaikymo, nei apie tariamo jo dalyvavimo plėšime aplinkybes, nes apie šį plėšimą nieko nežinojo iki apklausos.

3.8. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste apeliantas pabrėžia, kad atmesdamas apeliantą teisinančius nuoseklius ir jokioms byloje nustatytoms aplinkybėms neprieštaraujančius liudytojo E. A. parodymus, pirmosios instancijos teismas, buvo itin kritiškas, konstatuodamas tariamą jų nenuoseklumą vien dėl to, kad liudytojas teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog automobilį „Range Rover“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) iš apelianto jis paėmė 2017 m. gruodžio 16, 17 ar 18 d. ir grąžino 19-21 dienomis, o apie šias aplinkybes jis nenurodė jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau, vien tik šis neatitikimas liudytojo parodymuose, pasak nuteistojo, nelaikytinas esminiu ir sudarančiu pakankamą pagrindą jo parodymus atmesti kaip nepagrįstus. Tuo tarpu vertindamas B. M. ir E. P. parodymus pirmosios instancijos teismas buvo itin atlaidus, neatsižvelgė į galimą šių liudytojų suinteresuotumą ir į jų parodymuose esančius prieštaravimus. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas gynybos bei kaltinimo šalių pateikiamiems įrodymams kėlė skirtingus vertinimo standartus – pastarosios šalies pateikiamiems kaltinantiems įrodymams nepagrįstai suteikė prioritetinę įrodomąją galią ir taip ne tik pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, šalių rungimosi principą, įtvirtiną BPK 7 straipsnyje, bet ir demonstravo išankstinį nusistatymą dėl apelianto kaltės. Visi šie pažeidimai laikytini esminiais, nes apribojo D. S. įstatymų garantuojamas teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą.

Šalies argumentai

3.9. Apelianto teigimu, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu liko nepagrįstai nuvertintos ir kitos esminės aplinkybės, paneigiančios nepagrįstas teismo prielaidas apie D. S. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamus nusikaltimus. Byloje nebuvo nustatyta, jog nusikalstamos veikos padarymo metu D. S. būtų pažinojęs savo tariamą bendrininką, nuteistąjį M. R., kad jie tiesioginių susitikimų metu ar elektroninių ryšių tinklais būtų palaikę kokius nors tarpusavio ryšius. Pasak nuteistojo, pirmą kartą šį asmenį jis gyvai pamatė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu.

3.10. Be to, itin svarbus faktas, kad proceso metu nebuvo rasta jokių D. S. pėdsakų, kurie sietų jį su įvykdytu nusikaltimu. Pasak apelianto, kratos metu rastų daiktų apžiūros rezultatų duomenys bei šių daiktų tyrimo metu suformuluotos atitinkamos specialistų išvados, objektyviai paneigia nuteistojo sąsajas su jam inkriminuotais nusikaltimais. O būtent, 2017 m. gruodžio 28 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad rankų pėdsakai, rasti „VW Touran“ bei „AUDI“ automobiliuose, yra palikti ne D. S.; 2018 m. sausio 4 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad vienos rankos piršto pėdsakas, rastas įvykio vietoje (duomenys neskelbtini), yra paliktas ne D. S.; 2018 m. gegužės 25 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad vienas rankos piršto pėdsakas, išryškėjęs ant juodos liemenės priklijuoto lipduko „POLICIJA“, yra paliktas ne D. S.; 2018 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad ant daiktų, rastų automobiliuose Audi 80 ir VW Touran, nebuvo rasta D. S. biologinių pėdsakų, o ant daiktų, rastų automobilyje „Range Rover“, nebuvo rasta nei vieno iš R. biologinių pėdsakų; 2018 m. spalio 22 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad ant įvykio vietoje paimtų antrankių palikti vyro biologiniai pėdsakai yra ne D. S., kas kartu su liudytojo J. Ž. parodymais, objektyviai ir vienareikšmiškai patvirtina, jog apeliantas nebuvo nusikaltimo vietoje. Taigi, nors kaip nurodo teismas, pėdsakų palikimas nėra visais atvejais neišvengiamas, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad nagrinėjamų nusikalstamų veikų įvykdymo metu rasta eilė pėdsakų, tačiau nei vienas jų nepriklauso D. S., nuteistojo teigimu, yra itin reikšmingos ir neabejotinai paneigiančios jo sąsajas su jam inkriminuotais nusikaltimais.

3.11. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo sumenkino ir tai, kad nei vienas iš asmenų, tiesiogiai dalyvavusių nusikaltimų padarymo metu, neatpažino D. S. kaip vieno iš juose dalyvavusių asmenų. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę ignoravo, skundžiamame nuosprendyje iš esmės neanalizuodamas nei parodymo atpažinti rezultatų, nei liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymų turinio šiuo aspektu. Tokiu būdu, apylinkės teismas be jokio pagrindo bandė minimizuoti aptariamų proceso veiksmų rezultatų įrodomąją reikšmę, kuri vienareikšmiškai paneigia D. S. kaltę. Ir vis tik, pirmosios instancijos teismas, kaip apeliantą kaltinantį duomenų šaltinį, nurodo nukentėjusiosios S. V. asmens parodymo atpažinti rezultatus. Toks įrodymų vertinimo metodas, kai tie patys įrodymų šaltiniai vertinami skirtingai, asmenį kaltinantiems įrodymams suteikiant prioritetinę reikšmę, grubiai pažeidžia BPK nuostatas, demonstruoja netinkamą įrodymų vertinimą bei teismo šališkumą. Nuteistasis nurodo, kad priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiajai S. V. jis niekada nebuvo pateiktas atpažinti iš nuotraukos – apelianto atpažinimo veiksmas vyko aprodant jį gyvai, o toks nuosprendžio teiginys neva tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai vertino bylos medžiagoje esančius duomenis. Pateikdamas nukentėjusiojo L. K., liudytojų G. Š. (toliau – G. Š.), M. Š. (toliau – M. Š.), J. Ž. (toliau – J. Ž.) ir E. K. (toliau – E. K.) parodymų analizę bei vertinimą, nuteistasis teigia, kad S. V. asmens parodymas atpažinti negali būti laikomas jį kaltinančių įrodymų šaltiniu, nes jis savyje neturi tokios informacijos.

3.12. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad D. S. su M. R. bei tyrimo nenustatytais asmenimis parūpino nusikalstamos veikos įrankius ir priemones: automobilius VW Touran ir AUDI 80, kurie buvo pavogti nenustatytų asmenų; aprangą su užrašu „Policija“ ir „FNTT“, antrankius, kaukes veidui maskuoti, pareigūnų pažymėjimus, netikrus procesinius dokumentus, yra nepagrįsta. Šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad D. S. būtų atlikęs šiuos jam teismo nepagrįstai priskirtus, tačiau teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nėra jokių motyvų dėl šių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, nėra aptartas nei vienas jas tariamai pagrindžiantis įrodymų šaltinis. Tuo tarpu pats faktas, kad nagrinėjamų nusikaltimų metu buvo panaudoti skundžiamame nuosprendyje nurodyti įrankiai ir priemonės, neleidžia daryti išvados, jog šiuos įrankius ir priemones parūpino būtent apeliantas. Todėl, pasak apelianto, nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes mechaniškai iš kaltinamojo akto į apkaltinamojo nuosprendžio aprašomąją dalį perkėlęs pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus.

3.13. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuteistųjų veiką kvalifikuodamas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Teismo išvados, kad nukentėjusiųjų galimybės priešintis buvo palaužtos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. BK 180 straipsnio dispozicija nukentėjusiojo valios palaužimą vienu iš nurodytų būdų sieja su jo galimybių priešintis atėmimu, darant jam atitinkamą fizinį ar psichinį poveikį. Esminis požymis vykdant plėšimą nurodytu būdu yra galimybės atimti nukentėjusiajam apginti savo turtą atėmimas. Tačiau, iš nuosprendžiu konstatuotų faktinių aplinkybių yra akivaizdu, jog UAB „L“ piniginės lėšos bei kitas nukentėjusiųjų turtas buvo užvaldytas apgaulės poveikyje, nukentėjusiems, būnant įsitikinusiais, jog policijos pareigūnais prisistačiusių asmenų veiksmai ir reikalavimai yra teisėti, patiems savo valia perduodant jiems UAB „L“ bei kitą jau jiems patiems asmeniškai priklausantį savo turtą. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų apsisprendimą perleisti turtą šį nusikaltimą vykdžiusiems asmenims nulėmė būtent jų atžvilgiu naudojama apgaulė, o ne jų atžvilgiu naudojami kokie nors prievartinio pobūdžio veiksmai. Darydamas šią išvadą apeliantas pažymi, kad į UAB „L” nusikaltimo vykdytojai atvyko apsimetę policijos pareigūnais, turėdami netikrus policijos pareigūnų pažymėjimus, portfelį, parengtus netikrus procesinius dokumentus (pranešimą apie įtarimą, nutartį dėl kratos atlikimo) bei policijos pareigūnų vykdomų operacijų metu turimas įprastines priemones (kaukes, antrankius, filmavimo kamerą), tokiu būdu turėdami tikslą būtent apgaule, o ne atliekant fizinės ar kitokios prievartos veiksmus, užvaldyti svetimą turtą, ką jie ir padarė, prisistatydami policijos pareigūnais ir imituodami kratos procesinio veiksmo atlikimą, į kurį taip pat įėjo ir antrankių uždėjimas bei nurodymas sėdėti.

3.14. Nekvestionuojant civilinio ieškinio dalies pagrįstumo dėl UAB „L“ priklausančios 130000 eurų sumos, kuri įvykio dieną inkasatorių buvo pristatyta į UAB „L“, akivaizdu, jog kita UAB „L“ pareikšto civilinio ieškinio dalis dėl 20650 eurų, civiliniame ieškinyje nėra nei kaip nors aiškiai apibrėžiama, nei pagrindžiama kokiais nors įrodomaisiais duomenimis. Todėl, nuteistojo teigimu, šiuo atveju galima tik spėlioti, kokie turtiniai praradimai, kurių dydį įrodyti yra būtent civilinio ieškovo pareiga, šiuo atveju sudaro reikalaujamą priteisti 20650 eurų sumą. Pasak D. S., dėl šių esminių civilinio ieškinio trūkumų, toks civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje negalėjo būti tenkinamas. Jis turėjo būti perduotas nagrinėti civiline tvarka. Be to, nors teismas pilna apimtimi tenkino ir nukentėjusiosios S. V. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, priteisdamas jai 600 eurų turtinė žalos atlyginimą, tačiau šios nukentėjusiosios patirtos turtinės žalos dydis byloje nebuvo tinkamai nustatytas. V. V. priteistinos turtinės žalos dydis, visų pirma, turėjo būti apskaičiuotas vadovaujantis daikto įsigijimo kaina (įvertinant jo nusidėvėjimą), o nesant galimybių jos nustatyti – analogiško panaudoto daikto rinkos verte. Tuo tarpu teismas be jokių motyvų tenkino S. V. civilinį ieškinį, net neįvertinęs, kad jame nurodomas patirtos turtinės žalos dydis – 600 eurų – buvo nustatytas ne pagal įsigijimo dokumentuose nurodytą pirkimo kainą, ją atitinkamai mažinant pagal šio daikto nusidėvėjimą, bet, kaip seka iš S. V. parodymų teisme, pagal pačių policijos pareigūnų pasiūlytą tokio daikto vertę. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo pateikta jokių įrodymų, nei kada nukentėjusiajai S. V. priklausęs mobiliojo ryšio telefonas buvo įsigytas, nei už kokią pinigų sumą ji jį įsigijo, neįmanoma tiksliai apskaičiuoti jos patirtos turtinės žalos dydžio, dėl ko S. V. civilinis ieškinys dėl 600 eurų sumos jai priteisimo, negalėjo būti tenkinamas. Jis turėjo būti paliktas nenagrinėtu, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

4. Nuteistojo M. R. gynėjas advokatas Mindaugas Bliuvas skundžia Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir nuteistojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. R. atžvilgiu, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais, nepateikė jokių motyvų, kuriais atmetė kitus byloje surinktus, apeliantą teisinančius įrodymus, nepagrįstai nesilaikė in dubio pro reo principo, pažeidė BPK 20 straipsnio bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, padarė kitus esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, suvaržydamas ir įstatymų garantuotas nuteistojo teises. Pripažindamas M. R. kaltu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu grindė prielaidomis ir abejotinais įrodymais, M. R., liudytojų parodymus bei kitus byloje esančius duomenis vertino atsietai vienus nuo kitų, apeliantą teisinančius įrodymus apskritai atmetė, nepateikdamas jokių šių įrodymų atmetimo motyvų.

Žemesnės instancijos teismas

4.2. Pasak skundo autoriaus, byloje surinkti įrodymai pagrindžia, kad M. R. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir apskritai jų negalėjo padaryti, kadangi aptariamų veikų padarymo metu, t. y. 2017 m. gruodžio 20 d., jis buvo ne Lietuvoje, o Vokietijoje, darbe. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes ir patvirtintų pirmosios instancijos teismo padarytas nepagrįstas prielaidas. M. R. tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek ikiteisminiame tyrime, davė nuoseklius ir detalius parodymus, kad įvykio dieną jis dirbo rytinėje pamainoje, ką patvirtina, į bylą pateikti įrodymai – liudytojų D. K. (toliau – D. K.), A. B. (toliau – A. B.), A. K. (toliau – A. K.), Ą. B. (toliau – A. B.) ir T. B. (toliau – T. B.) parodymai. Pirmosios instancijos teismas nepateikė nei vieno motyvo, kodėl vienoje įmonėje su M. R. dirbusių, kartu su juo į darbą važiavusių ir M. R. 2017 m. gruodžio 20 d. darbe mačiusių asmenų parodymus laiko tik jų nuomone, kodėl šiuos parodymus atmeta ir jais nesivadovauja, taip aiškiai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus. Aplinkybę, jog nuteistasis M. R. nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. buvo darbe Vokietijoje, patvirtina ir byloje esantys dokumentai, į kuriuos pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė ir jų nevertino. Iš į bylą pateiktų įmonės „R. L. R.“, (duomenys neskelbtini), darbo grafikų matyti, kad tą darbo savaitę nuteistasis dirbo kartu su D. K. ir A. B. vienoje pamainoje nuo 06.00 val. iki 14.30 val. Tuo laikotarpiu įmonėje dirbo T. B., A. B. bei A. K., kurie teisme patvirtino, jog 2017 m. gruodžio 20 d. M. R. buvo savo darbo vietoje. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir byloje esančios įmonės „R. L.“ darbo rezultatų ataskaitos bei byloje esanti 2018 m. spalio 8 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140- (4789)-IS1-5649. Iš aptartų duomenų, pasak nuteistojo gynėjo, darytina pagrįsta išvada, kad jei M. R., laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d., nebūtų buvęs darbo vietoje, jis nebūtų galėjęs užpildyti darbų darbo rezultatų ataskaitų. Juo labiau, kad 2017 m. gruodžio 19 d. ir 2017 m. gruodžio 20 d. darbo rezultato ataskaitose visas tris dirbusių asmenų pavardes įrašė būtent M. R..

4.3. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarymo metu M. R. buvo Vokietijoje, o ne Lietuvoje, patvirtina ir byloje esančios M. R. bei jo draugės R. T. (toliau – R. T.) naudojamų telefonų numerių išklotinės, tarpusavyje vykęs bendravimas SMS žinutėmis bei programėle „Messenger“, M. R. bendravimas telefonu su seserimi V. R. (toliau – V. R.) bei mama D. R. (toliau – D. R.) iš bendrovės „Tele2“ gauta informacija, o taip pat iš (duomenys neskelbtini) policijos direkcijos Centrinės kriminalinės policijos tarnybos, vykdant Europos tyrimo orderį, gautas pranešimas dėl prisijungimo duomenų. Šiame kontekste nuteistojo gynėjas analizuoja (duomenys neskelbtini) policijos direkcijos Centrinės kriminalinės policijos tarnybos pranešimą dėl prisijungimo duomenų, taip pat „Tele2“ atsakymą į paklausimą ir teigia, kad akivaizdu, jog iki pat 2017 m. gruodžio 22 d., tame tarpe ir 2017 m. gruodžio 20 d., M. R. buvo Vokietijoje.

Šalies argumentai

4.4. M. R. gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstas prielaidas dėl M. R. mobiliojo telefono buvimo vietos bei dėl to, kad M. R. telefonu galimai naudojosi kitas asmuo. Tai, jog 2017 m. gruodžio 20 d., nuo 07.33 val. iki 11.51 val., nėra fiksuota jokio M. R. susirašinėjimo, aiškiai parodo, kad M. R. jokių nusikalstamų veikų padaryme nedalyvavo, jokio alibi nekūrė ir neturėjo tokio tikslo, o minėtu laiku buvo Vokietijoje, savo darbo vietoje įmonėje „R. L.“, būtent dėl ko ribotai naudojosi mobiliojo ryšio telefonu. Ribotas M. R. naudojimasis telefonu darbo metu, pasak nuteistojo gynėjo, yra fiksuotas ir kitomis darbo dienomis, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d., ką aiškiai patvirtina byloje esančios M. R. telefono numerio išklotinės. Šių duomenų visumoje apeliaciniame skunde kritiškai vertinami pirmosios instancijos teismo samprotavimai, kad tarptinklinio ryšio buvimas gali reikšti, jog M. R. telefonas tuo metu buvo Lenkijoje, o ne Vokietijoje. Taip pat niekuo nepagrįsti ir pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad kelionės laikas iki Lenkijos nuo (duomenys neskelbtini) yra apie 38 min., mobilusis telefonas gali būti valdomas nuotoliniu būdu, naudojami peradresavimai ir pan., todėl iš esmės pateikti duomenys dėl M. R. telefono buvimo vietos nesudaro neabejotino pagrindo teigti, kad telefonas naudotas būtent M. R. ir jam esant Vokietijoje.

4.5. Nuteistojo buvimą Vokietijoje 2017 m. gruodžio mėnesį, tame tarpe ir 2017 m. gruodžio 20 d., pasak skundo autoriaus, patvirtina ir byloje esanti informacija apie M. R. naudojimąsi savo banko kortele Vokietijoje, (duomenys neskelbtini) mieste esančiuose bankomatuose. Nors, kaip nurodoma (duomenys neskelbtini) centrinės kriminalinės tarnybos 2018 m. gegužės 18 d. pažymoje, S. banko bankomatas, adresu (duomenys neskelbtini), nėra stebimas vaizdo stebėjimo kameromis, tačiau tai, kad M. R. 2017 m. gruodžio 20 d. atliko pinigų paėmimo operaciją minėtame bankomate patvirtino teisme apklaustas liudytojas D. K.. Nepaisydamas šių duomenų, pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kuo vadovaudamasis jis sprendė, kad 2017 m. gruodžio 20 d. M. R. banko kortele (duomenys neskelbtini) mieste S. bankomate adresu (duomenys neskelbtini), naudojosi ne jis pats, o kitas asmuo. Jokių duomenų, patvirtinančių šią teismo išvadą, nagrinėjamoje byloje nėra.

4.6. Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis, akcentuojama ir tai, kad automobiliu BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi ne tik M. R., bet ir kiti šeimos nariai – D. R., V. R., M. R.. Kaip matyti iš byloje esančio 2018 m. sausio 17 d. tarnybinio pranešimo dėl automobilio nustatymo iš srauto/video kamerų registravimo sistemos, nėra užfiksuotas minėtą automobilį vairavęs asmuo. Todėl, vien tai, kad nurodytu automobiliu, grįžęs į Lietuvą, naudodavosi ir M. R., savaime neįrodo, jog tuo metu, kai minėtas automobilis buvo užfiksuotas (duomenys neskelbtini) geležinkelio pervažoje, šį automobilį vairavo, ar jame buvo būtent nuteistasis. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad būtent D. R. vardu registruotas automobilis BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiksuotas (duomenys neskelbtini). Nors byloje esančiame 2018 m. sausio 17 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, jog 2017 m. gruodžio 20 d. 10.31 val. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini) miesto užfiksuotas dideliu greičiu važiuojantis juodos spalvos BMW automobilis, o 10.40 val. tas pats automobilis BMW fiksuotas pravažiuojantis keliu Nr. 230 (duomenys neskelbtini) miesto link, tačiau, tokie duomenys niekaip nepatvirtina, kad šis BMW automobilis yra būtent D. R. vardu registruotas automobilis. Nėra užfiksuoti ir nustatyti nei 2018 m. sausio 17 d. tarnybiniame pranešime nurodomo, (duomenys neskelbtini) užfiksuoto, BMW automobilio valstybiniai numeriai, nei šį automobilį vairavę ar jame buvę asmenys. Dar daugiau, 2018 m. sausio 17 d. tarnybiniame pranešime yra nurodomas juodos spalvos BMW automobilis, kai tuo tarpu D. R. vardu registruoto automobilio BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), spalva yra mėlyna. Iš aptarto seka, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent M. R. naudojosi BMW automobiliu, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuomet šis automobilis buvo užfiksuotas (duomenys neskelbtini) geležinkelio pervažoje, neatitinka bylos aplinkybių, yra nepagrįsta ir paremta tik teismo spėlionėmis.

4.7. Be to, pasak skundo autoriaus, iš 2018 m. sausio 23 d. kratos, atliktos M. R. gyvenamojoje vietoje, protokolo aiškiai matyti, jog pas nuteistąjį nerasta jokių su nusikalstama veika susijusių daiktų ar objektų – nei antrankių, nei sukurtų policijos dokumentų, nei aprangos su policijos ar FNTT skiriamaisiais ženklais, nei jokių piniginių lėšų, nei nukentėjusiesiems priklausančių daiktų. Byloje esantys duomenys, o būtent liudytojų J. K. (toliau – J. K.) ir J. M. (toliau – J. M.) parodymai, tarp D. S. ir UAB „P“ sudarytos metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartys, patvirtina, kad pas D. S. rasti grynieji pinigai (34500 eurų) yra už metalo laužo pardavimą gauti pinigai. Šiuo aspektu nuteistojo gynėjas analizuoja Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2018 m. gegužės 25 d., 2018 m. sausio 23 d., 2018 m. liepos 13 d. ir 2018 m. kovo 20 d. specialistų išvadas ir teigia, jog visi šie duomenys neabejotinai patvirtina, kad M. R. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir nedalyvavo jų padaryme.

4.8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. R. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas tik vieninteliais duomenimis – asmens parodymo atpažinti veiksmais. Įrodymai, neva patvirtinantys tiesioginį M. R. dalyvavimą jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, pasak pirmosios instancijos teismo, yra nukentėjusiųjų S. V., L. K., liudytojo G. Š. parodymai ir dalyvaujant šiems asmenims atlikti asmens parodymo atpažinti veiksmai. Tačiau, pasak nuteistojo gynėjo, vien asmens atpažinimas, nesant kitų nusikalstamos veikos padarymo faktą patvirtinančių duomenų, nėra ir negali būti laikomas pranašesniu, neabejotinu įrodymu, pagrindžiančiu, kad toks asmuo padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. S. V., L. K., G. Š. atliktas M. R. atpažinimas yra atliktas aiškiai pažeidžiant BPK nustatytą asmens parodymo atpažinti tvarką, šių asmenų duoti parodymai bei atpažinimo veiksmų metu gauti rezultatai yra abejotini bei negali būti laikomi patikimais, todėl šiais duomenimis negalėjo būti remiamasi priimant procesinį sprendimą šioje byloje. Galimai nusikaltimų padaryme dalyvavusį asmenį liudytojai apibūdino kaip tamsaus gymio, o liudytojams atpažinimui pateiktose nuotraukose vienintelis galintis būti apibūdinamas kaip tamsaus gymio asmuo, yra tik M. R.. Tokiu būdu, liudytojams buvo netiesiogiai pasufleruota pasirinkti būtent M. R. nuotrauką, taip, be kita ko, grubiai pažeidžiant BPK nustatytą asmens parodymo atpažinti tvarką. Visos šios aplinkybės, pasak nuteistojo, patvirtina, kad atliekant atpažinimo veiksmus gauti duomenys yra nepatikimi ir abejotini, gauti pažeidžiant tokių duomenų gavimo tvarką, dėl ko negali būti laikomi įrodymais šioje baudžiamojoje byloje.

4.9. Apeliaciniame skunde cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl organizuotos grupės sąvokos pateikim, nurodoma, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog M. R. inkriminuojant veikimą organizuotoje grupėje, turėjo būti neginčijamai įrodyta ir nustatyta, kaip konkrečiai pasireiškė organizuotos grupės sukūrimas, jos veikimas, asmenų tarpusavio susitarimas bendrai veikti, tokios grupės organizuotumo lygis, tarpusavio ilgalaikiai ryšiai, vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas, veiksmų intensyvumas. Pirmosios instancijos teismas niekaip nepagrindė M. R. veikimo organizuotoje grupėje, nenustatė ir neatskleidė nei vieno organizuotai grupei būdingo požymio, nenurodė, kaip M. R. veiksmai patvirtina jo veikimą organizuotoje grupėje, jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė, M. R. ir D. S. susitarimo veikti organizuotoje grupėje ir padaryti jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų M. R. dalyvavimą parengiamuosiuose veiksmuose, ar kurie rodytų buvus kokį nors jo ir D. S. tarpusavio ilgalaikį, nepertraukiamą bendravimą, ar tarpusavio susitarimą daryti nusikalstamą veiką. Tiek M. R., tiek D. S. nurodė, kad jie vienas kito nepažįsta. Vien tai, kad D. S. galimai bendravo su M. R. tėvu M. R. niekaip neįrodo, kad su D. S. bendravo ir M. R., o tuo labiau, tai nepatvirtina jokio jų tarpusavio susitarimo veikti organizuotoje grupėje ir daryti nusikalstamas veikas. Nors pas M. R. buvo rastas neišmanus telefonas Nokia, o skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad telefonas buvo naudotas tik vieninteliam kontaktui įvardintam T., kas teismo vertinimu, rodo M. R. siekį bendrauti slaptai, neatskleisti savo kontaktų, tačiau M. R. gynėjo teigimu, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog nurodytas kontaktas kaip nors būtų susijęs su M. R. inkriminuotais nusikalstamais veiksmais. Kaip matyti iš byloje esančio asmens kratos protokolo, pagal iš M. R. paimto mobiliojo ryšio telefono Nokia nustatytą IMEI, telefonas Nokia naudotas nuo 2018 m. sausio 6 d. dienos, t. y. po M. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų įvykdymo dienos, todėl, pasak nuteistojo gynėjo, pirmosios instancijos teismas organizuotos grupės požymį M. R. inkriminavo nepagrįstai, šiuo atveju nesant jokių būtinų organizuotos grupės požymių, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. S. ir nuteistojo M. R. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo apeliaciniai skundai atmetami

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. O teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiant, kad teismas vienus parodymus atmetė, o kitais rėmėsi nepagrįstai bei savo išvadas grindė prielaidomis, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neišeidama už apeliacinių skundų ribų.

Dėl nuteistojo D. S. apeliacinio skundo

6. Skunde nurodoma, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, keliamus tiek įrodymų vertinimui, tiek apkaltinamojo nuosprendžio turiniui, o šie pažeidimai, anot nuteistojo, laikytini esminiais, kadangi sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio turinį bei nuteistojo D. S. apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su nuteistojo pozicija, todėl jo skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

7. Savo skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną vaizdo įrašymo priemonėmis įvairiose (duomenys neskelbtini) vietose užfiksuotas automobilis „Range Rover“ yra tas pats automobilis, kuris priklauso liudytojai G. P. ir, jog tam tikrą laiką minėtas automobilis, buvo jo (D. S.) žinioje bei buvo užfiksuotas (duomenys neskelbtini) geležinkelio pervažoje. Apygardos teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną minėtas automobilis buvo būtent D. S. žinioje, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, todėl jo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančio 2018 m. sausio 3 d. liudytojo apklausos protokolo (t. 2, b. l. 166 – 169) ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta liudytoja G. P.. Liudytoja parodė, kad 2015 metų lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje ji susipažino su D. S., kaip pora draugavo 4 mėnesius, tačiau vėliau, bendru sutarimu draugystę nutraukė, tačiau draugiškus santykius palaiko ir toliau. G. P. nurodė, kad 2016 m. vasario mėnesio pradžioje ji įsigijo automobilį LAND ROVER RANGE ROVER SPORT, 2006 metų, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilį jai įsigyti padėjo D. S., kuris jai nurodė, kad jos dalis bus 5000 eurų, o visą kitą sutvarkys jis pats. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartį asmenys pasirašė susitikę kavinėje „T.“, esančioje prie (duomenys neskelbtini) bazių. Liudytoja negalėjo pasakyti, kokia tai tiksliai buvo diena, bet nurodė, kad automobiliu jau naudojosi per 2016 metų Šv. Valentino dieną (vasario 14 d.). Pasirašant automobilio pirkimo-pardavimo sutartį transporto priemonės savininkas nedalyvavo, tačiau visi jo duomenys jau buvo užpildyti. Po to, kai liudytoja įsigijo automobilį, ji nurodė, kad santykiai tarp jos ir D. S. atvėso ir jie išsiskyrė. Apklausos metu liudytoja nurodė, kad 2016 m. vasarą ji suprato, jog jai yra per brangu išlaikyti turimą automobilį „Range Rover“. Nuo 2016 m. vasario 24 d. ji nurodė dirbanti UAB „E.“ ir 2016 m. rugpjūčio 12 d. UAB „E.“ jai leido eksploatuoti turimu automobiliu BMW 320GT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko ji susisiekė su D. S. ir jam priminė jo pažadą perpirkti iš jos automobilį „Range Rover“, kuomet jis jai bus nebereikalingas. D. S. sutiko iš liudytojos perpirkti automobilį, tačiau nurodė jai, kad parduos savo turimą Porche automobilį ir tuomet sumokės liudytojai pinigus. Apklausos metu liudytoja nurodė, kad automobilis „Range Rover“ kurį laiką stovėjo jos darbo aikštelėje, (duomenys neskelbtini). 2016 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje D. S. „Range Rover“ automobilį pasiėmė, kadangi liudytoja jam paskambino ir nurodė, kad automobilis neužsiveda, o atvažiavęs D. S. automobilį užvedė, tačiau G. P. jam paaiškino, kad reikia kažką daryti su minėtu automobiliu, kadangi juo reikia naudotis. Liudytoja nurodė, kad pasiėmęs automobilį D. S. juo naudojosi pats, nes ji kelis kartus matė jį vairuojantį minėtą automobilį. Ar dar kas nors naudojosi jos automobiliu, pasakyti negalėjo. Liudytoja nurodė, kad paskutinį kartą su D. S. buvo susitikusi 2017 m. lapkričio 17 d., kai buvo pas jį svečiuose. Susitikimo metu jie kalbėjosi apie G. P. asmeninį gyvenimą, o D. S. jai nurodė, kad neturi pinigų. Turėjo su D. S. susitikti ir 2017 m. gruodžio gale, tačiau jis pamiršo, dėl ko susitikimas ir neįvyko. Apklausiama pirmosios instancijos teisme (t. 30, b. l. 24 – 26) liudytoja nurodė, kad šiuo metu naudojasi minėtu automobiliu, kadangi 2018 metais jį atgavo iš kriminalinės policijos biuro ir, jog nėra mačiusi nuteistojo vairuojančio jos automobilį. Posėdžio metu G. P. taip pat nurodė kitokias aplinkybes ir dėl automobilio remonto bei draudimo išlaidų padengimo, teigdama, kad viską apmokėdavo ji pati. Paaiškino, kad neturėjo jėgų perskaityti savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, todėl tik pasirašė po protokolu. Ji taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jos nurodyta aplinkybė, jog D. S. jai sakė, kad neturi pinigų, yra ištraukta iš konteksto, nes paskutinio jų susitikimo metu jie kalbėjo labiau apie tai, kad pinigų apskritai nėra, kad sunku, kad reikia pinigų, nes kyla pragyvenimo lygis. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. 32, b. l. 102 – 105) liudytojas E. A. parodė, kad pažįsta D. S., su juo kartu važinėdavo motociklais (duomenys neskelbtini) žiede. Liudytojas negalėjo nurodyti su kokiu automobiliu D. S. važinėjo 2017 m. pabaigoje, kadangi, liudytojo teigimu, D. S. dažnai keisdavo automobilius. Liudytojas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 17, 18, o gal 16 dieną buvo paėmęs iš D. S. automobilį „Land Rover Sport“, kadangi D. S. jį pardavinėjo, todėl liudytojas norėjo automobilį parodyti kaimynui. Automobilį D. S. liudytojas nurodė grąžinęs po 3 parų. Antroje dienos pusėje, galbūt po pietų. Liudytojas nurodė, kad tas 3 paras automobilis buvo jo kaimyno žinioje. Po to, kai automobilis buvo grąžintas D. S., jis (nuteistasis) dingo – neatsakė nei į liudytojo skambučius, nei į trumpąsias žinutes. Liudytojo manymu, automobilio atidavimas sutapo su nuteistojo sulaikymu. Vertinant byloje esančius duomenis matyti, kad UAB „M.“, esančios (duomenys neskelbtini), vaizdo kamerų įrašuose matosi, jog 2017 m. gruodžio 20 d. apie 09.05 val. nuo (duomenys neskelbtini) g. pusės (duomenys neskelbtini) gatve atvažiuoja automobilis „Range Rover“ pilkos spalvos, kuris trumpam sustoja ties (duomenys neskelbtini) g. 21 namu, po to užsuka į dešinę bei pravažiuoja (duomenys neskelbtini) g. 21 namo kiemu tolyn. Nuo 09.08 val. tas pats automobilis „Range Rover“ vėl atvažiuoja nuo (duomenys neskelbtini) g. pusės (duomenys neskelbtini) gatve ir užsuka į dešinę pusę į tą patį įvažiavimą į kiemus bei sustoja tarp (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namo. 2017 m. gruodžio 17 d. iš adreso (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išvyksta G4S inkasatorių automobilis. Kaip nurodyta anksčiau, apie 10.20 val. iš už namo, pažymėto 21 numeriu kiemo link (duomenys neskelbtini) g. išvažiuoja automobilis VW Touran ir nuvažiuoja (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini) gatvės. Maždaug 10.21 val. automobilis VW Touran pastatomas galu į (duomenys neskelbtini) namą (ta pati vieta, kur buvo inkasatorių G4S automobilis). Matyti, kad automobilyje sėdintys asmenys dėvi kaukes (tiek vairuotojo, tiek priekinėje keleivio pusėje). 10.27 val. VW Touran pasišalina iš įvykio vietos. 10.29 val. AUDI automobilis vyksta (duomenys neskelbtini) gatve ir užsuka už (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo Nr. Šis automobilis buvo rastas prie minėto adreso įvykio vietos apžiūros metu, nustatyta, jog jis yra 2017 m. rugsėjo 15 d. Alytaus mieste. 10.30 val. (duomenys neskelbtini) gatve pravažiuoja automobilis VW Touran ir nuvažiuoja link (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo, kur ir buvo rastas po įvykio. 10.30 val. iš VW Touran išlipa du asmenys. Apie 10.30 val. matyti, kad (duomenys neskelbtini) namo kiemu eina du juodai apsirengę asmenys link automobilio „Range Rover“ ir po to šis automobilis išvažiuoja iš (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) pusės. (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) sankryžoje įrengtos vaizdo kameros įrašuose 10.36 val. (įrašo laikas 4 minutėmis skuba nuo realaus laiko) matyti, kad automobilis „Range Rover“ atvažiuoja nuo (duomenys neskelbtini) pusės ir pasuka į kairę link (duomenys neskelbtini) miesto pusės. Per UAB „T.S“ esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), matosi, kad 2017 m. gruodžio 20 d. apie 10.32 val. automobilis „Range Rover“ (pilkos spalvos) išvažiuoja iš (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) kryptimi. Tikslu nustatyti ar minėtas automobilis „Range Rover“ (pilkos spalvos) pasirinko važiuoti A5 keliu (duomenys neskelbtini) link, ar pasirinko kitą kelią Nr. 230, peržiūrėtos UAB „V.L.“, esančios adresu (duomenys neskelbtini) km. (duomenys neskelbtini) sen., vaizdo stebėjimo kameros, kurios užfiksavo, kaip 2017 m. gruodžio 20 d. apie 10.44 val. pilkos spalvos „Range Rover“ pravažiuoja keliu Nr. 230 (duomenys neskelbtini) miesto link, kadangi peržiūrėjus (duomenys neskelbtini) miestelio traukinių pervažos vaizdo stebėjimo kamerų įrašus matyti, kaip 2017 m. gruodžio 20 d. apie 10.50 val., pervažą kerta automobilis „Range Rover“, pilkos spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Bylos duomenys patvirtina, kad liudytojus G. P. ir E. A. su nuteistuoju G. S. sieja draugiški ir šilti santykiai. G. P. su D. S. anksčiau buvo pora, o kaip nurodė ir pati liudytoja savo apklausų metu, jie ir toliau palaikė draugiškus santykius, todėl akivaizdu, kad liudytoja yra galimai suinteresuota duoti palankius parodymus nuteistojo atžvilgiu. Tai patvirtina aplinkybė, kad liudytoja kardinaliai pakeitė savo parodymus dalyje dėl naudojimosi automobiliu „Range Rover“. Kaip matyti iš jos ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos (praėjus dvejoms savaitėms po įvykdyto nusikaltimo), liudytoja G. P. aiškiai nurodė aplinkybes dėl naudojimosi automobiliu „Range Rover“, t. y. kad 2016 metais perdavė jį naudotis D. S.. Teisme liudytoja buvo apklausiama 2019 m. spalio 30 d. (t. 30, b. l. 21), todėl akivaizdu, kad palaikydama šiltus ir draugiškus santykius su D. S., ji žinojo susiklosčiusios situacijos aplinkybes, dėl ko pakeitė savo parodymus D. S. atžvilgiu palankia linkme. Taip pat vertintini ir liudytojo E. A. parodymai. Būdamas draugu su nuteistuoju, E. A. negalėjo nurodyti kokiu automobiliu tais metais važinėjo D. S., tačiau galėjo tiksliai įvardinti dienas (2017 m. gruodžio 16, 17, 18) kada D. S. jam davė automobilį „Range Rover“ ir tiksliai nurodyti, kad jo (liudytojo) kaimyno žinioje minėtas automobilis buvo lygiai 3 paras ir D. S. buvo grąžintas antroje dienos pusėje, po pietų. Teismo vertinimu, tokių parodymų negalima laikyti patikimais, kadangi akivaizdu, jog liudytojai nurodo aplinkybes, palankias būtent jų draugui – nuteistajam D. S.. Liudytojos G. P. parodymai nenuoseklūs, teisminio bylos nagrinėjimo metu ji juos pakeitė D. S. palankia linkme. Anksčiau aptarti liudytojų parodymai nepatvirtina D. S. versijos, kad automobilis „Range Rover“ nusikaltimo padarymo dieną buvo ne jo žinioje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad slapto sekimo protokolu (t. 16, b. l. 49 – 50) nustatyta, kad automobiliu „Land Rover Range Rover“ (duomenys neskelbtini) 2017 m. gruodžio 20 d. nuo 20.20 val. iki 22.50 val. bei 2017 m. gruodžio 21 d. 10.35 val. iki sulaikymo naudojosi D. S.. Nuteistojo versija nėra logiška, kadangi visiškai nesuprantama, kodėl jis, nesinaudodamas automobiliu ir planuodamas jį parduoti, bei perduodamas jį potencialaus automobilio pirkėjo žinion, minėtame automobilyje būtų laikęs savo daiktus. Iš bylos duomenų nustatyta, kad G. P. automobilį D. S. perdavė vasarą, o automobilyje buvo rasta kepurė ir pirštinės, todėl tai tik patvirtina faktą, kad minėtu automobiliu nuteistasis naudojosi ir šaltuoju metų laiku. Pažymėtina ir tai, kad nors (duomenys neskelbtini) miesto kamerose užfiksuoto „Range Rover“ automobilio numerių vaizdo įrašuose nematyti, tačiau atsižvelgiant į minėtuose įrašuose užfiksuoto automobilio spalvą, taip pat logiškai vertinant automobilio judėjimo laiką ir kryptį (duomenys neskelbtini) mieste, jo išvažiavimo laiką iš (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) miesto kryptimi bei laiką, kuomet automobilis kirto (duomenys neskelbtini) pervažą, kur aiškiai užfiksuoti automobilio numeriai (duomenys neskelbtini) darytina pagrįsta išvada, kad minėtas automobilis 2017 m. gruodžio 20 d. buvo nuteistojo D. S. žinioje ir būtent šis automobilis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo užfiksuotas (duomenys neskelbtini) mieste.

8. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2017 m. gruodžio 20 d. automobilį „Range Rover“ valstybinis Nr. vairavo ne jis, patvirtina ta aplinkybė, kad minėtą dieną apie 11 val. jam buvo pristatyta indaplovė, kurią jis įsigijo iš „G.L.“. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateikta 2021 m. rugsėjo 2 d. pažyma (t. 34, b. l. 7), kurioje nurodoma, kad 2017 m. gruodžio 20 d. adresu (duomenys neskelbtini), buvo pristatyta Indaplovė AEG F26302VI0. Pristatymo laikas tarp 10 val. ir 11 val. Teismo vertinimu, ši pažyma nepatvirtina aplinkybės, kad D. S. minėtu laiku buvo namuose, kadangi į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad siuntą priėmė būtent D. S., kadangi priimant siuntą iš kurjerio gavėjas pasirašo siuntos dokumente, tačiau į bylą tokie dokumentai pateikti nebuvo. Aplinkybės, kad siuntą atsiėmė būtent D. S. nepatvirtina nei nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma PVM sąskaita-faktūra (t. 32, b. l. 88), nei į bylą pateiktas SEB banko sąskaitos išrašas (t. 14, b. l. 195). Minėti duomenys tik patvirtina tai, kad D. S. už indaplovę pervedė pinigus, tačiau tai jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad siuntos pristatymo dieną, laikotarpiu nuo 10 val. iki 11 val. (2017 m. gruodžio 17 d.) nuteistasis buvo savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini). Be to, aplinkybę, kad nuteistajam 2017 m. gruodžio 20 d. buvo atvežta indaplovė, D. S. nurodė tik teisiamojo posėdžio metu, todėl nutylėjimas apie tai ikiteisminio tyrimo metu būtų visai nelogiškas, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje.

9. D. S. nesutinka su ta aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi 2018 m. vasario 2 d. tarnybiniu pranešimu (t. 6, b. l. 103 – 150), o ne duomenimis apie jo telefono aktyvumo laiką nusikalstamos veikos padarymo metu. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 2018 m. vasario 2 d. tarnybiniame pranešime esančia informacija. Teismas neturi pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiais, kad minėtas tarnybinis pranešimas neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Pažymėtina, kad pareigūnų, dalyvavusių nustatant nusikaltimą, pranešimai, laikytini kitais bylos dokumentais, kuriais remiantis nustatyti faktiniai duomenys, reikalingi baudžiamajai bylai išnagrinėti. Atsižvelgiant į tai, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, laikytini įrodymais, nes juose pateikiami faktiniai duomenys, reikalingi bylai išspręsti, juo labiau, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, rėmėsi ir kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis, šioje baudžiamojoje byloje nėra. Pažymėtina, kad D. S. kratos metu pas jį buvo rastas ir paimtas mobilaus ryšio telefonas HUAWEI, abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir atlikus šio abonentinio numerio sujungimų išklotinės analizę buvo nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 20 d. paskutinis šio abonento aktyvumas buvo 08.05 val. (duomenys neskelbtini). (netoli kelio (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini)). Tai paneigia nuteistojo parodymus, kad nusikaltimo padarymo dieną iš namų jis išvyko tik po pietų. Telefonas vėl buvo įjungtas tą pačią dieną 11.07 val. (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, nėra įprasta ta aplinkybė, kad tokiu paros metu (nuo 08.00 val. iki 11.00 val.), kuomet tarp asmenų dažniausiai vyksta itin aktyvus bendravimas, yra išjungiamas D. S. telefonas, o šis laikotarpis sutampa ir su nusikalstamos veikos padarymo laiku. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis teigia, jog laikotarpiu nuo 10.00 val. iki 11.00 val., į namus jam buvo pristatyta indaplovė, todėl visiškai nelogiška yra tai, kad laukdamas siuntos asmuo išjungė savo mobilųjį telefoną, kadangi prieš atvežant siuntą, kurjeriai skambina siuntos gavėjui informuodami apie atvežamą siuntą bei norėdami pasitikslinti, ar siuntos gavėjas tikrai bus namuose ir galės siuntą priimti. Be to, ta aplinkybė, kad paskutinis D. S. telefono aktyvumas fiksuotas 08.08 (duomenys neskelbtini) kaime, netoli kelio (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini), leidžia daryti išvadą, kad jis minėtu laikotarpiu išvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, kadangi jau po valandos (09.05 val.) „Range Rover“ automobilis užfiksuotas (duomenys neskelbtini) mieste, įsukantis į kiemą (duomenys neskelbtini) gatvėje už namo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini).

10. Nuteistasis skunde nurodo, kad aplinkybę, jog automobilis „Range Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nusikalstamos veikos padarymo metu buvo jo draugo E. A. žinioje, kuris buvo jam perduotas tikslu jį parodytu potencialiam pirkėjui ir D. S. grąžintas 2017 m. gruodžio 20 d. 15 – 16 val. Dėl šių skundo argumentų teismas pasisakė šios nutarties 7 punkte. Kartu pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2020 m. spalio 19 d. teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklausiamas E. A. teismui nurodė, kad automobilį „Range Rover“ jis perdavė kaimynui K., gyvenančiam (duomenys neskelbtini) (t. 32, b. l. 103). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo D. S. gynėja jau nurodė, kad automobilis buvo perduotas R. V., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Nuteistojo gynėja nurodė, kad buvo įsivėlusi techninė klaida ir buvo nurodytas ne tas asmuo ir ne tas adresas, tačiau teismas pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. A. žodžiu paaiškino kokiam kaimynui buvo perduotas jo automobilis ir nurodė jo vardą bei adresą, todėl, teismo vertinimu, tai negali būti vertinama kaip techninė klaida, o ta aplinkybė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu automobilis „Range Rover“ buvo kito asmens žinioje, nurodant skirtingus asmenis, laikytina kaip siekis padėti išvengti nuteistajam D. S. baudžiamosios atsakomybės.

11. Savo skunde nuteistasis nesutinka su liudytojų E. P. ir B. M. parodymais, nurodydamas, kad šie liudytojai kitame ikiteisminiame tyrime buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį ir manais už parodymų davimą apie kitus asmenis jau buvo gavę reikšmingų procesinių lengvatų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2018 m. gegužės 11 d. liudytojo apklausos metu (t. 6, b. l. 44 – 45) apklausiamas B. M. nurodė, kad pažįsta nuteistąjį D. S., su juo susipažino po to, kai 2005 metais išėjo iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų, tačiau tikslesnio laiko nurodyti negalėjo. Liudytojas nurodė, kad su D. S. artimai nebendravo, kadangi jam nepatiko nuteistojo mąstymas. Jie su D. S. kelis kartus vyko į Norvegiją, kur vogdavo, ten abu buvo nuteisti, tačiau išėjus į laisvę jie susipyko ir nebebendravo. Apklausos metu liudytojas parodė, kad vieną dieną, tikslios datos nepamena, bet buvo žiema, jam lankantis sporto klube „B.“ prie jo priėjo pažįstamo D. (vardo ir pavardės nežino) brolis J., kuris jam pasakė, kad D. (D. S.) sulaikė. J. nurodė, kad D. S. sulaikytas dėl (duomenys neskelbtini) plėšimo ir, kad jis sulaikytas mėnesiui. Liudytojas nurodė, kad kelis kartus per dieną vyksta pas savo mamą į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) gyvena ir E. A., kuris yra B. M. pažįstamas. Liudytojas nurodė, kad anksčiau turėjo reikalų su E. A., tačiau paskutiniu metu bendra veikla jų nesiejo. Vykdamas pas mamą liudytojas nurodė dažnai sutinkantis E. A., pabendrauja apie tai, kaip sekasi. Po kelių dienų po pokalbio su Janu, B. M. nurodė sutikęs E. A. ir susitarė, kad reikėtų kurią dieną papietauti, arbatos atsigerti. Atsisveikinę įsėdo kiekvienas į savo automobilius ir nuvažiavo link miesto, tačiau bevažiuojant B. M. atsiminė, kad D. yra suimtas ir, žinodamas, kad E. A. su D. bendrauja, privažiavo prie E. A. mašinos ir rankos mostu parodė, jog šis sustotų „C.K.“ degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini) plente. Paklausus už ką D. S. sulaikytas, E. A. jam nurodė, kad už (duomenys neskelbtini), ir prašė niekam nesakyti. Taip pat nurodė, kad dalyvauti apiplėšime siūlė ir jam pačiam (E. A.), tačiau jis atsisakė. Apklausos metu B. M. nurodė, kad kaip suprato, E. A. atsisakius dalyvauti nusikaltime, pastarasis pasiūlė dalyvauti D. S.. Liudytojas nurodė, kad pokalbio metu E. A. jam pasakė, jog važiuoja ieškoti bendrininkų, kurie dalyvavo (duomenys neskelbtini) apiplėšime, kad paimtų advokatą ir užstatą. B. M. taip pat parodė, kad E. A. jam papasakojo, jog kratos pas D. S. metu buvo rasti 40000 eurų ir „lievas mocas“. Liudytojas nurodė, kad kito susitikimo metu E. A. papasakojo, kad rado D. advokatę, o dar kito susitikimo metu E. A. B. M. nurodė, kad M. (M. R.) pasigyrė, jog (duomenys neskelbtini) yra jo „varkė“, kad M. taip pat sulaikytas ir, jog sulaikytas jo sūnus (M. R.). 2019 m. gruodžio 4 d. teisiamojo posėdžio metu liudytojas (t. 30, b. l. 87 – 91) patvirtino savo ikiteisminio tyrimo duotus parodymus, taip pat paaiškino, kad E. A. jam papasakojo, jog vykdant apiplėšimą M. paėmė ir savo sūnų, o B. M. nusistebėjo, nes manė, kad M. sūnus dar visai vaikas. B. M. nurodė, kad 2018 m. balandžio arba liepos mėnesį buvo suimtas kitame ikiteisminiame tyrime ir jo paklausė, ką jis žino apie (duomenys neskelbtini) įvykdytą nusikaltimą, todėl viską ir papasakojo, ką jam buvo pasakojęs E. A.. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas E. P. (t. 6, b. l. 47 – 48) parodė, kad E. A. jam pasakojo, jog ieško D. S. advokato. Taip pat važinėjo pas D. S. draugus, bandydamas gauti pinigų užstatui. Liudytojas nurodė, kad E. A. jam papasakojo, kad D. S. yra suimtas, nes buvo įvykdytas apiplėšimas (duomenys neskelbtini), taip pat buvo užfiksuotas D. S. automobilis, išvažiuojantis iš (duomenys neskelbtini) miesto, o nuotraukoje matėsi, kad vairuoja D.. Liudytojas nurodė, kad E. A. jam sakė, jog D. kvailas, nes važiavo į nusikaltimą su savo automobiliu, taip pat, kad pas jį (nuteistąjį) namuose buvo rasti pinigai, todėl E. A. galvojo, kaip pateisinti kratos metu rastus pinigus. E. P. parodė, kad su D. S. nebendravo, tik žinojo, kad jis yra E. A. grupuotėje. Apklausiamas 2019 m. spalio 30 d. teisiamojo posėdžio metu (t. 30, b. l. 21 – 24) E. P. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Liudytojas nurodė, kad yra kaimynas su E. A., todėl pastarasis jam dažnai papasakodavo įvairių dalykų ir apie kitus asmenis. Liudytojas parodė, kad E. A. jam pasakojo, jog jis (E. A.) ar pats D. S. „susitvarkė“ taip, kad tie pinigai, kurie kratos metu buvo rasti D. S. namuose, yra gauti už metalą. Liudytojas patvirtino, kad B. M. ir E. A. santykiai buvo geri. Nors nuteistasis teigia, kad bylos medžiagoje nėra jokios filmuotos medžiagos, kurioje jis būtų užfiksuotas nusikaltimo vietoje ar net kur nors šalia jos, todėl E. A. objektyviai negalėjo disponuoti tokia informacija, tačiau teismas tokius skundo argumentus laiko subjektyvia nuteistojo nuomone. Nei B. M., nei E. P. nepalaikė ryšių su D. S., tačiau galėjo nurodyti tokias aplinkybes, kurių nebendraudami su nuteistuoju jie negalėjo žinoti, ar juo labiau, išsigalvoti, kadangi jų nurodytos aplinkybės, tokios kaip kratos metu pas D. S. rasti pinigai, dėl kurių, kaip nurodė E. P., buvo iškelta versija, jog jie gauti pardavus metalo laužą, taip pat tai, kokia pinigų suma buvo rasta pas D. S. namuose ir tai, kad pas jį buvo rastas vogtas motociklas, ką nurodė B. M., kuris jokių santykių su D. S. apskritai nepalaikė ir nebendravo, yra patvirtintos kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, tiek B. M., tiek E. P. parodė, kad jiems E. A. sakė, jog (duomenys neskelbtini) nusikaltime buvo siūloma dalyvauti ir jam, tačiau jis atsisakė ir pasiūlė D. S.. Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei teigia nuteistasis savo skunde, B. M. posėdžio metu parodė, kad buvo ne ruduo, nors nuteistasis teigia, jog liudytojas nurodė, kad tuo metu, kai kalbėjo su E. A., buvo ruduo. Liudytojo nurodytos oro sąlygos – buvo nei šalta, nei šilta, miške buvo žalia, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad vėliau kalbantis E. A. ir B. M. buvo ankstyvas pavasaris, kas yra visiškai logiška, nes nusikalstama veika buvo padaryta gruodžio mėnesio pabaigoje, o iš liudytojo parodymų matyti, kad su E. A. jie buvo susitikę ne vieną kartą, todėl tikėtina, kad jie galėjo susitikti ir pavasarį. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, teismas neturi pagrindo liudytojų B. M. bei E. P. parodymų vertinti kaip nepatikimų, kadangi asmenys apie nusikaltimą žinojo įvairias detales, kurios nėra prieinamos viešai, netgi slepiamos, todėl tai tik paneigia nuteistojo versiją, jog E. A. negalėjo disponuoti tam tikra informacija apie nusikalstamą veiką.

12. Savo skunde nuteistasis nurodo, kad akivaizdžiai išgalvoti B. M. teiginiai, kad E. A. neva jam sakė, jog nuteistieji viską parsivežė namo. Nuteistojo teigimu, jo namuose nebuvo rasti jokie daiktai ir/ar dokumentai, kurie leistų susieti jį su inkriminuojamomis nusikalstamomis veikomis, o rastos piniginės lėšos jam buvo pagrįstai ir teisėtai išmokėtos bendrovės „P“ dar 2017 m. spalio-lapkričio mėnesiais. Iš byloje esančio 2017 m. gruodžio 21 d. kratos protokolo (t. 12, b. l. 107 – 109) matyti, kad kratos metu D. S. namuose rasta ir paimta: grynieji pinigai – 34500 eurų (100 vnt. banknotų po 200 eurų, 22 banknotai po 500 eurų), 160 Šveicarijos frankų ir 360 JAV dolerių; nešiojamas kompiuteris Emashine, mobilaus ryšio telefonai Nokia su SIM kortelėmis, Iphone be kortelės; 2017 m. lapkričio 17 d. metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp D. S. ir UAB „P“ su pinigų (20418 eurų) išmokėjimo kvitu; 2017 m. spalio 31 d. metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp D. S. ir UAB „P“ su pinigų (17456 eurų) išmokėjimo kvitu; motociklas DUCATI, valstybiniai Nr. 492KD, kėbulo Nr. (VIN) (duomenys neskelbtini); valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) Liudytoja J. M. parodė, kad įvykių laikotarpyje dirbo UAB „P“ buhaltere. Įmonės veikla yra metalo laužo supirkimas ir pardavimas. Metalą perka iš gyventojų, parduoda kitoms įmonėms. Liudytoja paaiškino, kad jos darbas yra patikrinti ar teisingai surašomi dokumentai ir sumokėti valstybei mokesčiai. Apie D. S. liudytoja sužinojo, kad jis yra du kartus pardavęs metalo laužą ir jam buvo sumokėta nemaža pinigų suma, tačiau tai nebuvo išskirtinis atvejis. Remdamasi sudarytomis pirkimo-pardavimo sutartimis liudytoja nurodė, kad su D. S. buvo sudarytos 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 17 d. pirkimo pardavimo sutartys: 2017 m. spalio 31 d. jam buvo išmokėta 17456 eurų, 2017 m. lapkričio 17 d. – 20418 eurų (t. 2, b. l. 26 – 27, 30 – 40). Iš 2018 m. lapkričio 30 d. tarnybinio pranešimo (t. 12, b. l. 102 – 103) matyti, kad siekiant patikrinti D. S. parodymus dėl kratos metu paimtų pinigų šaltinio, buvo atlikti UAB „P“ buhalterinės apskaitos dokumentų poėmiai, bendrovei teikti reikalavimai pateikti papildomus dokumentus, atlikta gautų dokumentų analizė, liudytojais apklausti asmenys, kurie UAB „P“ pridavė didelius kiekius metalo laužo. Siekiant patikrinti UAB „P“ sudarytus sandorius su fiziniais asmenimis dėl metalo laužo pirkimo-pardavimo, buvo pareikalauta pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus, susijusius su krovinių pervežimu už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. Išanalizavus dokumentus nebuvo nustatytas nei vienas atvejis, kuomet UAB „P“ darbuotojai būtų vykę surinkti metalo laužą iš fizinių asmenų. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja apklausta J. M., kuri nurodė, kad minėtu laikotarpiu įmonė iš fizinių asmenų metalo laužo iš jo buvimo vietos nevežė. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad UAB „P“ nesudarė sandorių su eile fizinių asmenų dėl metalo laužo pirkimo-pardavimo, o savo buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo neįvykusias ūkines operacijas. Kaip jau aptarta anksčiau, liudytojas E. P. apklausos metu minėjo, kad E. A. ar pats D. S. „sutvarkė“ taip, jog tie pinigai, kurie kratos metu buvo rasti pas nuteistąjį, yra gauti už metalą. Šios aplinkybės paneigia nuteistojo D. S. teiginius dėl jo namuose rastų pinigų šaltinio. Pažymėtina ir tai, kad iš anksčiau aptarto kratos protokolo matyti, jog D. S. nenorėjo atskleisti savo gyvenamosios vietos ir melagingai nurodė, kad gyvena pas mamą, adresu (duomenys neskelbtini), taip galimai bandydamas nuslėpti aplinkybę, kad jo namuose gali būti rasti tyrimui reikšmingi daiktai, todėl jo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

13. D. S. skunde nurodo, kad tarp jo ir liudytojo B. M. yra susiklostę itin priešiški santykiai, tačiau teismas pažymi, kad šios aplinkybės, jog yra susipykęs su nuteistuoju, liudytojas neslėpė. Be to, konfliktas tarp asmenų kilo dar 2009 metais. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima teigti, kad B. M. gali siekti apkalbėti nuteistąjį. Pats liudytojas B. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad visi aplink galvojo, kad jis (liudytojas) ir D. S. yra draugai ir nelabai kas žinojo, jog jie susipykę, todėl akivaizdu, kad tarp asmenų nebuvo susiklostę tokie priešiški santykiai, dėl ko liudytojas būtų norėjęs apkaltinti nuteistąjį nebūtais dalykais, juo labiau sunkaus nusikaltimo padarymu. Be to, priešingai nei teigia nuteistasis savo skunde, teisiamojo posėdžio metu B. M. nurodė, kad jam yra suteikta apsauga kitoje byloje. Taip pat niekuo nepagrįsti skundo argumentai, kad E. A. nurodė, jog nėra bendravęs su B. M.. Kaip jau nurodyta anksčiau, B. M., neturėdamas jokių ryšių su nuteistuoju, itin smulkmeniškai žinojo aplinkybes, susijusias su padarytu nusikaltimu, todėl darytina išvada, kad E. A., būdamas draugiškuose santykiuose su B. M., galėjo jam atskleisti įvairias nagrinėjamo įvykio aplinkybes.

14. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, darytina išvada, kad tiek B. M., tiek E. P. parodymams pirmosios instancijos teismas nesuteikė išskirtinės reikšmės, kaip kad skunde teigia nuteistasis. D. S. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, vertinant liudytojo E. A. parodymus, tačiau apygardos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. E. A. 2020 m. spalio 19 d. teisiamojo posėdžio metu parodė (t. 32, b. l. 104), kad 2018 m. jis buvo sulaikytas kitoje byloje ir jį apklausinėjo. Apklausos metu jam taip pat buvo parodytos 3 asmenų nuotraukos, ir liudytojas parodė, kad pažįsta D. S.. Jam taip pat buvo parodyta motociklo nuotrauka bei automobilio nuotraukas, tačiau E. A. nieko apie tai nepasakė. Tai, kad liudytojui E. A. parodžius D. S. automobilį jis apklausos metu negalėjo nurodyti aplinkybės, jog minėtą automobilį D. S. jam buvo davęs, kad jį parodytų potencialiam pirkėjui, kelia pagrįstas abejones dėl liudytojų parodymų patikimumo praėjus maždaug dvejiems metams, kai teisiamojo posėdžio metu jis galėjo prisiminti ne tik konkrečias dienas, kada jam buvo duotas automobilis, kad parodytų pirkėjui, tačiau ir konkrečias valandas, kada šį automobilį jis grąžino D. S.. Be to, šioje nutartyje jau anksčiau aptarta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nurodyti du skirtingi asmenys, kuriems E. A. tariamai turėjo parodyti D. S. automobilį, kelia dar didesnių abejonių liudytojo parodymų patikimumu, todėl apeliacinės instancijos teismas, taip pat atsižvelgdamas ir į nuteistojo bei liudytojo draugiškus santykius, E. A. parodymus vertina kritiškai, ką pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas.

15. Nuteistojo teigimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis būtų pažinojęs savo tariamą bendrininką, nuteistąjį M. R., kad jie tiesioginių susitikimų metu ar elektroninių ryšių tinklais būtų palaikę kokius nors tarpusavio ryšius. Pasak nuteistojo, pirmą kartą šį asmenį jis gyvai pamatė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau šia apeliacinio skundo argumentai paneigti byloje esančiais įrodymais. Iš byloje esančio 2018 m. vasario 2 d. (t. 6, b. l. 103 – 106) matyti, kad D. S. kratos metu pas jį buvo rastas ir paimtas mobilaus ryšio telefonas HUAWEI, abonento Nr. (duomenys neskelbtini). Šis telefono numeris M. R. mobiliojo telefono adresų knygoje buvo įvestas kaip „M. akiniukai“. Akivaizdu, kad asmuo savo telefono adresų knygoje negalėtų būti įsivedęs visiškai nepažįstamo asmens telefono numerio, o tai, kad D. S. M. R. adresų knygoje įvardintas kaip kitas asmuo „M.“ atskleidžia asmenų siekį nuslėpti tarpusavio ryšius. Pažymėtina ir tai, kad išanalizavus D. S. telefono numerio išklotinę buvo nustatytas betarpiškas jo ir M. R. tėvo M. ryšys, trukęs pakankamai ilgą laiką. M. R. abonentas, kuriuo bendraudavo su D. S., buvo išjungtas iš karto po D. S. sulaikymo, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. S. ryšys su M. R. tėvu nėra atsitiktinis, kaip nurodė pats nuteistasis. Šios anksčiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis D. S. M. R. pažinojo dar iki nusikalstamos veikos padarymo.

16. Itin svarbiu faktu D. S. laiko tai, kad proceso metu nebuvo rasta jokių jo pėdsakų, kurie jį sietų su įvykdytu nusikaltimu. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kadangi kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas (ką pažymi ir savo skunde pats nuteistasis), pėdsakų palikimas nėra visais atvejais neišvengiamas. Nusikalstama veika vyko labai trumpai, nusikalstamos veikos padarymo metu asmenys automobilyje, su kuriuo įvykdė nusikaltimą, buvo itin trumpą laiką (tai patvirtina nusikalstamos veikos padarymo laikas bei vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės), į (duomenys neskelbtini) miestą ir iš jo D. S. važiavo jam priklausančiu automobiliu, taip pat iš liudytojo L. K. parodymų matyti, kad vienas iš nusikalstamą veiką vykdžiusių asmenų tikrai dėvėjo galimai odines pirštines (t. 1, b. l. 182), todėl akivaizdu, kad ir kiti nusikaltime dalyvavę asmenys ėmėsi visų būtinų apsaugos priemonių, siekdami nepalikti jokių pėdsakų, kurių pagalba būtų galima juos identifikuoti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad asmenys nusikalstamos veikos padarymui ruošėsi itin atidžiai ir kruopščiai, apgalvojo visas nusikaltimo detales, sukūrė nekaltumo versijas todėl logiška, kad nusikaltimo vietoje jie galėjo nepalikti jokių pėdsakų, tačiau ši aplinkybė nepaneigia D. S. sąsajų su jam inkriminuotais nusikaltimais, kaip kad tai nepagrįstai teigia nuteistasis savo skunde.

17. Apeliantas skunde nurodo, kad nei vienas iš asmenų, tiesiogiai dalyvavusių nusikaltimų padarymo metu, nepažino jo, kaip vieno iš juose dalyvavusių asmenų, tačiau tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, kadangi kaip matyti iš 2017 m. gruodžio 22 d. asmens parodymo atpažinti protokolo (t. 2, b. l. 35 – 40) matyti, jog nukentėjusioji S. V. parodė būtent D. S., nurodydama, kad jis yra panašiausias iš visų jai parodytų asmenų į tą, kuris dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Protokole taip pat užfiksuota, kad D. S. atpažinimo eigoje prašė, kad būtų paklausyta jo balso bei pasakė frazę: „Jūsų bendrovė moka pinigus vokeliuose“. S. V. nurodė, kad ir asmens balsas labai panašus. Ji taip pat nurodė, kad nusikalstama veika įvyko labai greitai, dėl ko negalėjo patikslinti asmens veiksmų. D. S. nurodo, kad nukentėjusiajai niekada nebuvo pateiktas atpažinti iš nuotraukos – apelianto atpažinimo veiksmas vyko aprodant jį gyvai, tačiau apygardos teismas pažymi, kad BPK 192 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokių kliūčių asmens atpažinimo veiksmus atlikti parodant jį gyvai, todėl asmens parodymo atpažinti veiksmai buto atlikti teisėtai, nepažeidžiant šį veiksmą reglamentuojančių BPK normų. Tai, kad nukentėjusysis L. K. neatpažino nuteistojo kaip asmens, dalyvavusio plėšime, nesudaro pagrindo teigti, kad nuteistasis nusikaltime ir nedalyvavo, kadangi nusikalstama veika buvo įvykdyta labai greitai, o vienas iš nusikalstamą veiką įvykdžiusių asmenų L. K. uždėjo antrankius ir pastarąjį nusuko į sieną, dėl ko jam buvo apribotos galimybės matyti ir įsidėmėti asmenis, vykdžiusius nusikaltimą. Be pagrindo nuteistasis cituoja ir liudytojų G. Š., M. Š., J. Ž. ir E. K. parodymus, kadangi minėti asmenys nebuvo kabinete, kuriame buvo įvykdytas nusikaltimas, jie tik matė nusikalstamą veiką įvykdžiusius asmenis praeinančius/ prabėgančius, todėl nėra pagrindo teigti, kad būtent jų parodymai patvirtina, jog nuteistasis nedalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Pažymėtina tai, kad atpažinime dalyvavę asmenis, asmenų padariusių nusikaltimus stebėjo ir matė skirtingais veikos etapais, iš skirtingų pozicijų, todėl akivaizdu, kad fiksavo, suvokė ir įsiminė aplinkybes įtakoti iš skirtingų pozicijų ir susijaudinimo bei baimės. G. Š. nusikaltėlius matė iki patekimo į kabinetą, todėl suprantama, kad galėjo skirtingai apibūdinti asmenų ūgius, amžių ir kitus bruožus. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, nuteistojo teiginiai, kad S. V. asmens parodymas atpažinti negali būti laikomas jį kaltinančių įrodymų šaltiniu, atmestini kaip nepagrįsti.

18. Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad jis su M. R. bei tyrimo nenustatytais asmenimis parūpino nusikalstamos veikos įrankius ir priemones. Jo teigimu, vien ta aplinkybė, kad buvo panaudoti skundžiamame nuosprendyje nurodyti įrankiai ir priemonės, neleidžia daryti išvados, jog šiuos įrankius ir priemones parūpino būtent apeliantas. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vienas iš svarbių aspektų, sprendžiant, ar yra organizuotos grupės požymis, yra grupės narių, darančių nusikaltimą, pasiskirstymas tam tikromis užduotimis ar atlikimu tam tikro vaidmens. Viena vertus, tai parodo didesnio organizuotumo lygį (nei paprastos bendrininkų grupės), antra vertus, tai reiškia, jog nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau organizuotoje grupėje dalyvaujantys bendrininkai (tokios grupės nariai) atsako ir kaip vykdytojai nepriklausomai nuo vaidmens ar konkrečios užduoties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-222/2017). Būtina pažymėti tai, kad pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius; b) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma); c) be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys, kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios sąlygoja vykdytojo veikas ir susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme nustatytais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-101-976/2019, 2K-8-1073/2020). Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko tik dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-636/2011, 2K-8-1073/2020). Įvertinus tai, kad nusikalstamą veiką vykdę asmenys atvykę į (duomenys neskelbtini) į nusikaltimo vietą vyko automobiliu „VW Touran“, kuris 2017 m. spalio 6 d. buvo pavogtas nenustatytų asmenų, ant kurio buvo pritvirtini valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kurie buvo pavogti 2017 m. gruodžio 20 d. nenustatytų asmenų ir automobiliu Audi 80, kėbulo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kuri 2017 m. rugsėjo 15 d. buvo pavogta nenustatytų asmenų, kurie po nusikalstamos veikos padarymo buvo palikti daugiabučių kiemuose, taip pat į tai, kad jie dėvėjo specialiai nusikaltimui paruoštą aprangą su užrašais „Policija“ ir „FNTT“, turėjo antrankius, kaukes veidui maskuoti, netikrus pareigūnų pažymėjimus bei procesinius dokumentus, todėl akivaizdu, kad asmenys iš anksto buvo labai gerai aptarę nusikalstamos veikos planą, numatė jos įvykdymo mechanizmą, pasiskirstę užduotimis, susitarę dėl nusikaltimo padarymo būdo, vietos ir laiko bei susikūrę nekaltumo alibi. Šios aplinkybės atskleidžia glaudžių, besitęsiančių ryšių atsiradimą ir suformuoja asmenų suvokimą apie priklausymą tokiai grupei. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes bei aptartą teisinį reguliavimą, teismas konstatuoja, kad nėra svarbu kas būtent parūpino anksčiau nurodytas priemones, kadangi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, jog asmenys veikė organizuotoje grupėje (BK 25 straipsnio 3 dalis), todėl jų neteisėti veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 3 dalį ir 25 straipsnio 3 dalį, 289 straipsnį.

19. Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nuteistųjų nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, kadangi teismo išvados, jog nukentėjusiųjų galimybės priešintis buvo palaužtos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuteistojo teigimu, jam inkriminuota nusikalstama veika turėjo būti inkriminuota kaip sukčiavimas, už kurią atsakomybė yra numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. BK 180 straipsnio 3 dalis numato atsakomybę už plėšimą panaudojus šaunamąjį ginklą ar sprogmenį arba apiplėšimą pagrobus didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės arba kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba apiplėšimą dalyvaujant organizuotoje grupėje. Nagrinėjamu atveju taip pa buvo nustatyta, kad apiplėšimas buvo įvykdytas kitaip atimant galimybę priešintis. Nors nuteistasis nesutinka, kad nukentėjusiesiems buvo atimta galimybė priešintis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad komentuojamame straipsnyje numatytas kitoks atėmimas galimybės priešintis reiškia, jog nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas naudoja tokius būdus, kurių neapima sąvokos fizinio smurto panaudojimas ar grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tačiau jais atimama galimybė nukentėjusiajam pasipriešinti bei ginti nuosavybę nuo pagrobimu (pvz., kaltininkas panaudoja apgaulę ar prievartą, paprastai nesusijusią su sveikatos sutrikdymu ar fizinio skausmo sukėlimu). Nagrinėjamu atveju nuteistieji prisistatė kaip pareigūnai ir visus veiksmus atliko veikdami kaip valstybės įgalioti asmenys – pateikė kratos, sulaikymo dokumentus, panaudojo antrankius. Nukentėjusiesiems nekilo jokių abejonių, kad jie vykdo teisėtus pareigūnų veiksmus, įvykio metu nukentėjusiesiems grasinama nebuvo. Vertinant skundžiamo nuosprendžio argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. S. ir M. R. veiksmai, kuomet jie, plėšimo metu pasisavino pareigūnų vardą ir imitavo jų procesinius veiksmus, panaudojo antrankius, nusuko nukentėjusįjį L. K. į sieną, pagrįstai vertinti kaip kitoks atėmimas galimybės priešintis. Plėšimo metu pagrobtų pinigų vertė yra didesnė nei 250 MGL, nusikaltimas įvykdytas organizuotoje grupėje. Visos šios anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, todėl nuteistojo D. S. apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

20. Nuteistasis nesutinka su UAB „L“ priteisto ieškinio dalimi – 20650 eurų. D. S. nurodo, kad nurodyta pinigų suma civiliniame ieškinyje nėra nei kaip nors aiškiai apibrėžiama, nei pagrindžiama kokiais nors įrodomaisiais duomenimis. Nuteistojo teigimu, dėl šių esminių civilinio ieškinio trūkumų, toks civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje negalėjo būti tenkinamas ir jis turi būti perduotas nagrinėti civiline tvarka. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti nuteistojo nurodyta priteisto civilinio ieškinio dalimi. Kaip matyti iš viešai prieinamų duomenų, UAB „L“ yra statybų veikla užsiimanti įmonė. Nusikaltimo padarymo dieną įmonės darbuotojams turėjo būti išmokami atlyginimai. Inkasatoriai pagal pateiktus duomenis į įmonę atgabeno 130000 eurų, o nukentėjusysis L. K. nurodė, kad tuo metu įmonės kasoje buvo dar 20650 eurų. Atsižvelgiant į tai, kad pagal internetinio puslapio www.rekvizitai.lt duomenis, įmonėje 2017 metais dirbo vidutiniškai 90 žmonių, kuriems tuo metu turėjo būti išmokami atlyginimai, visiškai logiška ta aplinkybė, kad po to, kai inkasatoriai atvežė pinigus, įmonės kasoje buvo 150650 eurų, iš kurių turėjo būti išmokami atlyginimai bei padengiamos kitos išlaidos, susijusios su įmonės veikla. Nukentėjusiojo nurodyta pinigų suma – 20650 eurų nėra nepagrįstai per didelė, todėl, teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė visiškai patenkinti UAB „L“ civilinį ieškinį dėl 150650 eurų turtinės žalos, kurią įmonė patyrė nusikalstamos veikos metu. D. S. taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu tenkinti nukentėjusiosios S. V. civilinį ieškinį, net neįvertinęs, kad ieškinyje nurodomas patirtos turtinės žalos dydis – 600 eurų – buvo nustatytas ne pagal įsigijimo dokumentuose nurodytą pirkimo kainą, ją atitinkamai mažinant pagal šio daikto nusidėvėjimą, bet pagal policijos pareigūnų pasiūlytą tokio daikto vertę. Nuteistojo teigimu, nesant įrodymų, nei kada nukentėjusiajai S. V. priklausęs mobiliojo ryšio telefonas buvo įsigytas, nei už kokią pinigų sumą ji jį įsigijo, jos civilinis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo išvada, kad mobiliojo telefono „Iphone6“ vertė byloje yra įrodyta ir pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika buvo įvykdyta 2017 m., į šio modelio mobilaus ryšio telefono rinkos kainą, nėra pagrindo abejoti, kad tuometinė mobiliojo telefono „Iphone6“ vertė buvo tokia, kokią ją ir nurodė nukentėjusioji – 600 eurų, ir teisėjų kolegijos nuomone, ši nurodyta kaina yra reali, todėl civilinis ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo buvo patenkintas pagrįstai.

Dėl nuteistojo M. R. gynėjo advokatas Mindaugo Bliuvo apeliacinio skundo

21. Skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį M. R. atžvilgiu, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir nuosprendį grindė prielaidomis bei spėjimais, nepateikdamas jokių motyvų, kuriais atmetė kitus byloje surinktus ir apeliantą teisinančius parodymus, nepagrįstai nesilaikė in dubio pro reo principo, pažeidė BPK 20 straipsnio bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, taip pat padarė kitus esminius BPK pažeidimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio turinį, byloje esančius įrodymus bei apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su tokia nuteistojo gynėjo pozicija, kadangi, kaip matyti iš nuosprendžio turinio, byloje esantys įrodymai buvo išsamiai išanalizuoti, palyginti tarpusavyje, dėl ko buvo pagrįstai priimtas sprendimas pripažinti M. R. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

22. M. R. gynėjas nurodo, kad byloje surinkti įrodymai pagrindžia, jog nuteistasis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir apskritai jų negalėjo padaryti, kadangi aptariamų veikų padarymo metu, t. y. 2017 m. gruodžio 20 d., jis buvo ne Lietuvoje, o Vokietijoje, darbe. Įvertinus nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, iš esmės galima teigti, jog skunde nurodyta aplinkybė dėl M. R. buvimo vietos nusikalstamos veikos padarymo metu, yra esminis skundo argumentas, todėl teisėjų kolegija, išsamiai įvertins visus įrodymus, susijusius su minėta aplinkybe. Visų pirma, aplinkybę, kad nuteistasis M. R. 2017 m. gruodžio 20 d. dirbo rytinėje pamainoje, jo gynėjas grindžia liudytojų D. K., A. B., A. K., A. B. ir T. B. parodymais.

23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2018 m. kovo 8 d. liudytojo apklausos metu (t. 4, b. l. 137 – 143) D. K. nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. kartu su juo pamainoje dirbo M. R. ir A. B.. Liudytojas paaiškino, kad atvykus į darbą spintelėje būna neužpildyti darbo apskaitos lapai, kuriuose yra skiltys – darbuotojo pavardė, data, palečių normos, taip pat apačioje yra skiltis parašas, tačiau jis nėra būtinas, nes niekada niekas nepasirašinėjo toje vietoje. Liudytojas nurodė, kad šiuos apskaitos lapus asmenys pildo tik patys. Vėliau liudytojas nurodė, kad viename iš jam pateiktų darbo apskaitos lapų jis įrašė M. R. pavardę. Kodėl tai padarė, negalėjo paaiškinti. Liudytojas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. jis 2 – 3 kartus užpildė skiltį su M. R. pavarde nurodydamas, kad minėta skiltis pavardei įrašyti tuos kartus buvo tuščia. Liudytojas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 20 d. darbo apskaitos lape jis, M. R. ir A. B. patys įsirašė savo pavardes. Tai, kad darbuotojai darbo apskaitos lape patys įsirašė savo pavardes liudytojas nurodė kalbėdamas ir apie 2017 m. gruodžio 19 d., 21 d., 22 d. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme (t. 30, b. l. 103 – 106) patvirtino ikiteisminio tyrimo metu savo duotus parodymus, papildomai nurodydamas, kad 2017 m. gruodžio 20 d. M. R. tikrai buvo darbe. Parodžius jam 2017 m. gruodžio 20 d. darbo apskaitos lapą liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti kas įrašė darbuotojų pavardes į minėtą lapą. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. B. (t. 4, 185 – 190) parodė, kad tik vieną ar du kartus yra pasitaikęs atvejis, kad vienas asmuo įrašo savo ir kitų su juo prie konvejerio plovimo mašinos dirbusių asmenų pavardes. Liudytojas nurodė, kad buvo nustatyta taisyklė, jog kiekvienas iš darbuotojų turi įsirašyti savo pavardę. A. B. parodė, kad 2017 m. gruodžio 18, 19, 20, 21 dienomis darbo apskaitos lape jis pats įsirašė savo pavardę, o kitų asmenų pavardžių neįrašė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2020 m. vasario 14 d. teisiamojo posėdžio metu (t. 31, b. l. 31 – 34) liudytoju apklausiamas A. B. parodė, kad 2017 m. gruodžio 20 d. M. R. buvo darbe. Liudytojas taip pat nurodė, kad 2017 m. gruodžio 19 ir 20 d. darbo apskaitos lapuose jis savo pavardę įsirašęs ne pats, 2017 m. gruodžio 18 ir 21 d. savo pavardę įsirašęs pats. Posėdžio metu liudytojas nurodė, kad asmenys galėjo darbo apskaitos lapuose įrašyti ir kitų darbuotojų pavardes, tokių atvejų pasitaiko gal 10 – 20 per metus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojo apklausos metu (t. 4, 117 – 120) A. K. parodė, kad yra bendrovės „R. L. R.“ brigadininkas ir vadovauja UAB „H.“ komandiruotiems darbuotojams. Liudytojas nurodė, kad darbuotojai ranka pildo darbo rezultatų ataskaitą, kurioje kiekvienam yra nurodyta pasirašyti savo duomenis (vardą, pavardę). Liudytojas taip pat parodė, kad kaip atsimena, nėra įtraukęs į ataskaitą asmenų, kurie realiai tą dieną nedirbo, nebent galėjo būti tokių atvejų, jog per savo darbus jis (liudytojas) pats būtų nepastebėjęs, jog kažkuris darbuotojas nebuvo darbo vietoje, o ataskaita už jį būtų buvusi surašyta kito asmens. Tuomet tokį asmenį jis įtrauktų į bendrą darbo laiko ir rezultatų apskaitą. Nurodydamas ryšį su M. R. liudytojas paaiškino, kad jų santykiai darbiniai ir artimų ryšių su šiais asmenimis jis nepalaikė. Apklausos metu A. K. nurodė, kad M. R. motinai elektroniniu paštu yra pateikęs M. R., A. B. ir D. K. darbo ataskaitas ir liudytojo suvestas darbo laiko ir darbo rezultatų ataskaitas už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. Liudytojas nurodė, kad daugiau su M. R. motina nėra bendravęs. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas A. K. (t. 32, b. l. 22 – 27) patvirtino savo parodymus, kad negali patvirtinti ar 2017 m. gruodžio 20 d. M. R. buvo darbe. Posėdžio metu liudytojas parodė, kad telefonu yra bendravęs ir su M. R. tėvu, ir su motina, kadangi jam atrodė teisinga sužinoti iš abiejų asmenų (tėvo ir motinos) ar jų sūnus galės atvykti dirbti atgal į Vokietiją. Liudytojas A. B. parodė (t. 30, b. l. 120 – 123), kad Vokietijoje dirbo kartu su M. R. ir gyveno viename bute (duomenys neskelbtini), tačiau skirtinguose kambariuose. 2017 m. gruodžio mėnesį į darbą vykdavo kartu su M. R., kuomet šiam buvo rytinė pamaina, kadangi pats dirbdavo tik rytais. Nurodė, kad jo darbo pobūdis – plataus profilio, kiekvieną dieną skirtingi darbai, ką nurodydavo brigadininkas tą ir dirbdavo. Visuomet matydavo M. R. darbe. Žino, kad iš Vokietijos atgal į Lietuvą M. R. išvyko 2017 m. gruodžio 22 d., keliomis valandomis vėliau nei pats liudytojas. Liudytojas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 20, 21 ir 22 d. ėjo į darbą, važiavo kartu su M. R. žaliu VW „Golf“ automobiliu. Nežino ar darbe matė A. B., kadangi patalpos didelės ir dalis asmenų dirba toliau. Nurodytomis dienomis dirbo prie palečių rūšiavimo, M. R. dirbo prie plastikinių palečių, darbo vietos šalia, susimatydavo kasdien. Taip pat liudytojas nurodė, kad M. V. yra palečių taisytojas ir buvo darbe 2017 m. gruodžio 22 d. Perskaičius 21 tomo 142 bylos lapą nurodė, kad nežino, kodėl M. V. nepažymėta kaip dirbusio 22 dieną, kadangi ne jis pildo tabelius, galimai jis tą dieną neišėjo į darbą, galimai apsirgo. Liudytojas T. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. 4, b. l. 61 – 64), kad negali nurodyti su kuo pamainoje dirbo M. R.. Buvo girdėjęs, kad M. R. į Lietuvą turėjo išvykti 2017 m. gruodžio 15 d., tačiau tą dieną išvykti negalėjo, nes vyko lietuvių susirinkimas, per kurį darbuotojai buvo informuoti, kad galės išvykti tik 2017 m. gruodžio 22 d. Liudytojas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 20 d. ėjo tartis su M. R. dėl kelionės atgal į Lietuvą, tačiau nepavyko susitarti dėl grįžimo į Lietuvą. Jis taip pat girdėjo, kad M. R. tarėsi su A. B. važiuoti kartu į Lietuvą, t. y. M. R. būtų važiavęs iš paskos A. B. su savo asmeniniu automobiliu. Ar M. R. važiavo paskui A. B. grįžtant į Lietuvą, nežino. Ar M. R. su kažkuo kartu važiavo automobiliu, nežino. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojas T. B. parodė (t. 30, b. l. 165 – 166), kad lyg tai ir matė 2017 m. gruodžio mėnesį M. R. praeinantį darbe. Nurodė, kad jis (liudytojas) jei turėdavo reikalų, apsikeisdavo su kolega. Liudytojas nurodė neužfiksavęs jokių susirinkimų 2017 m. gruodį. Liudytojas taip pat paaiškino, kad gyveno kartu su A. B., kuris dirbo prie vienų staklių su M. R.. Nurodė, kad M. R. į Lietuvą galėjo išvykti 2017 m. gruodžio 23 d. Perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas patvirtino, kad jie teisingi. Vertinant anksčiau aptartus liudytojų parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklausos ikiteisminio tyrimo metu D. K. pakeitė parodymus dėl lapų pildymo tvarkos, tačiau negalėjo nurodyti, kodėl jis darbo apskaitos lape pasirašė už M. R.. Liudytojas taip pat klaidingai nurodė aplinkybę, kad 2017 m. gruodžio 20 d. darbo apskaitos lape kiekvienas iš darbuotojų, t. y. jis pats, M. R. ir A. B. įsirašė savo pavardes, kadangi kaip matyti iš byloje esančio 2017 m. gruodžio 20 d. darbo apskaitos lapo (t. 21, b. l. 146) darbuotojų pavardės įrašytos vieno žmogaus, t. y. akivaizdžiai matyti, kad visos trys pavardės įrašytos tokia pat rašysena. 2018 m. spalio 8 d. specialisto nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 19 d. ir 2017 m. gruodžio 20 d. darbo rezultatų ataskaitose visas tris pavardes (B., K., R.) įrašė M. R.. 2017 m. gruodžio 18, 21 d. ataskaitose kiekvienas įsirašė savo pavardes, o 2017 m. gruodžio 22 d. ataskaitoje A. B. įsirašė savo pavardę, D. K. įrašė savo ir M. R. pavardę. (t. 20 b. l. 156 – 161). Taip pat prieštaringi bei nenuoseklūs ir liudytojo A. B. parodymai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad tik 1 ar 2 kartus buvo toks atvejis, kai darbuotojas ne pats įsirašė savo pavardę, kadangi yra tokia taisyklė, jog asmuo savo pavardę turi įsirašyti pats, tačiau bylą nagrinėjant teisme savo parodymus jau pakeitė, teigdamas, kad darbuotojai darbo apskaitos lapuose gali įrašyti ne tik savo, tačiau ir kolegų pavardes. Teismo vertinimu, yra visiškai nelogiška vienos apklausos metu teigti, kad darbe netgi yra taisyklė, kad asmenys turi pasirašyti patys save, o kitos apklausos metu jau nurodyti, kad asmenys gali pasirašyti ir už kitus, t. y., kad tokia taisyklė darbovietėje neegzistuoja. Nelogiška ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė, jog atvejų, kai darbuotojas įrašo ir kitų darbuotojų pavardes, pasitaiko 1 – 2, o teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jau 10 – 20 kartų per metus, t. y. net 10 kartų daugiau, nei nurodė pirminės apklausos metu. Liudytojo A. K. parodymai patvirtina, kad įmonėje darbuotojai buvo įpareigoti kiekvienas pasirašyti už save. Apklausos metu liudytojas parodė, kad nepamena ar M. R. buvo darbe 2017 m. gruodžio 20 d., tačiau parodė, kad tikrai matė dirbančius A. B. ir D. K.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. K. nurodė, jog jį ir M. R. siejo tik darbiniai santykiai, tačiau kaip matyti iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo (t. 16, b. l. 157 – 158), A. K., skambindamas M. R. motinai prie telefono prašė pakviesti M. R. arba M., todėl abejotina liudytojo versija, kad su M. R. jį siejo tik darbiniai santykiai, kadangi jis dėl įvykio norėjo kalbėtis ir su M. R., kurio betarpiškas ryšys yra nustatytas su kitu byloje nuteistu asmeniu – D. S.. Svarbi ir ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojo A. K. apklausa vyko 2018 m. balandžio 23 d., o skambutis M. R. motinai užfiksuotas 2018 m. sausio 25 d., t. y. anksčiau nei vyko apklausa, nors apklausos metu liudytojas teigė, kad nėra bendravęs su M. R. motina, tik siuntęs jai elektroninį laišką, o minėto telefoninio pokalbio metu asmenys susitaria bendrauti toliau, galbūt ir kitu telefono numeriu. Teismo vertinimu, A. K. tikrai negalėjo pamiršti, kad telefonu kalbėjo su savo darbuotojo motina, o liudytojo paaiškinimas, kad norėjo pakalbėti tiek su M. R. motina, tiek su tėvu, norėdamas sužinoti ar M. R. grįš į darbą taip pat nėra logiškai pagrįstas, kadangi iš pokalbio turinio matyti, jog D. R. A. K. pasako, kad „M.“ yra sulaikytas, todėl visiškai nesuprantama kokią kitą informaciją dėl sūnaus galimybės grįžti dirbti į Vokietiją liudytojui galėjo pateikti M. R.. Be to, pokalbio metu, A. K. nurodžius, kad M. R. yra sulaikytas, šis atsako „Žinau“, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad liudytojas žinojo kokie veiksmai yra atliekami su M. R. ir, kad jo tėvai, tikrai neturėjo galimybės žinoti kada jų sūnus bus paleistas iš sulaikymo ir ar galės grįžti į darbą Vokietijoje. Be to, iš pokalbio turinio sprendžiama, kad asmenys aptarė veiksmus, kuriais darbdavys ruošėsi patvirtinti versiją, jog nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo Vokietijoje. Teismo vertinimu, jei M. R. nusikalstamos veikos padarymo metu tikrai būtų buvęs savo darbo vietoje – Vokietijoje, asmenys, kalbėję telefonu (A. K. ir D. R.), nebūtų kalbėję užmaskuotomis frazėmis, o darbdavys būtų konkrečiai nurodęs prašomus atsiųsti dokumentus, be užuolankų į būtinybę surinkti reikiamus įrodymus apie tai, kad nuteistasis veikos padarymo metu dirbo Vokietijoje. Be kita ko, pokalbio metu asmenys susitaria bendrauti ir toliau, naudodami ir kitą mobiliojo ryšio telefono numerį, kas rodo pokalbio turinio konspiracinį tikslą. Liudytojas A. B. parodė, kad tikrai matė M. R. darbe 2017 m. gruodžio 20 d., tačiau jo versija kelia abejonių, kadangi jis nurodė nepamena ar matė darbe A. B., nes patalpos didelės, todėl negali matyti visų darbuotojų. Vėliau liudytojas nurodė, kad nurodytomis dienomis dirbo šalia M. R., todėl galėjo jį matyti kasdien. Taip pat liudytojas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 22 d. matė darbe M. V., tačiau parodžius darbo grafiką, iš kurio akivaizdžiai matyti, kad M. V. tą dieną darbe nebuvo, liudytojas paaiškino, kad galėjo taip būti, kad jis apsirgo ir neatėjo į darbą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad darbuotojas maišėsi tarp dienų, kada galėjo matyti tam tikrus asmenis darbe, todėl jo parodymai nėra patikimi ir patvirtinantys, kad 2017 m. gruodžio 20 d. M. R. tikrai buvo darbe. Visos šios anksčiau aptartos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių liudytojų parodymais bei į bylą pateiktų rašytinių įrodymų – darbo rezultatų ataskaitų patikimumu. Kaip matyti, liudytojai vieningai kartojo, kad 2017 m. gruodžio 20 d. M. R. buvo darbe, tačiau nurodydami aplinkybes dėl esminių aplinkybių, susijusių su asmenų darbu, jų atsižymėjimu darbe, liudytojai buvo nenuoseklūs ir keitė savo parodymus. A. K. apskritai teigė nežinantis ar M. R. tą dieną buvo darbe ar ne, tačiau telefoninio pokalbio metu M. R. motinai išsakytos frazės, kad „reikia, kad, kad būtų įrodymai, visa tai, aš tą sutvarkysiu“ atskleidžia asmens siekį tyrimui pateikti tokius duomenis, kurie patvirtintų M. R. buvimą darbe. Be to, pažymėtina ir tai, kad laikas, reikalingas kelionei automobiliu nuo M. R. darbo vietos iki jo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) rajone yra apie 12 valandų 50 minučių. Atitinkamai iki (duomenys neskelbtini) yra 11 valandų 50 minučių. Nusikalstamas veika įvykdyta 2017 m. gruodžio 20 d. apie 10.20 val. 10.46 – 10.49 val. M. R. ir D. S. automobiliai jau fiksuojami kertantys (duomenys neskelbtini) geležinkelio pervažą. Įvertinus nuteistojo M. R. galimybę dalyvauti nusikaltimo padaryme suderinant su darbo laiku (rytinė pamaina trunka nuo 06.00 val. iki 14.30 val. Vokietijos laiku (nuo 07.00 val. iki 15.30 val. Lietuvos laiku), nuteistasis M. R. turėjo realią galimybę parvykti iki nusikaltimo vietos išvykdamas 2017 m. gruodžio 19 d. po darbo bei į darbo vietą grįžti 2017 m. gruodžio 21 d., iš Lietuvos išvykdamas apytikriai iki 18 valandos. Šios anksčiau aptartos aplinkybės paneigia nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad 2017 m. gruodžio 20 d. M. R. buvo darbe.

24. Skunde taip pat nurodoma, kad aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarymo metu M. R. buvo Vokietijoje, patvirtina ir byloje esančios nuteistojo ir R. T. telefonų numerių išklotinės, tarpusavyje vykęs bendravimas SMS žinutėmis bei programėle „Messenger“, taip pat M. R. bendravimas su seserimi V. R. bei mama D. R.. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas itin kruopščiai išanalizavo M. R. skunde komentuojamą M. R. bendravimą SMS žinutėmis su R. T., V. R. bei D. R.. Iš byloje esančio 2018 m. sausio 31 d. apžiūros protokolo (t. 27, b. l. 15 – 40) matyti, kad buvo apžiūrėtas iš M. R. paimtas mobiliojo ryšio telefonas „iPhone 5“. Nustatytas abonentinis Nr. +(duomenys neskelbtini). Iš fiksuoto susirašinėjimo turinio matyti, kad 2017 m. gruodžio 20 d. susirašinėjimas prasideda 05.33.29 val. išsiunčiant žinutę abonentui „R.“ (R. T. telefono numeriu +(duomenys neskelbtini)) „laaabas rytelis“. R. T. atsako 09.46.24 val., žinutė M. R. telefone perskaitoma 09.51 val. Iš į bylą pateiktos TELE2 informacijos apie apmokestinamas paslaugas (išklotinės) (t. 31, b. l. 174) matyti, kad minėta R. T. SMS fiksuota Lietuvos laiku 11.46.24 val.). Iš M. R. telefono duomenų matyti, kad žinutę nuo R. T. jis gauna 09.55.24 val. Iš į bylą pateiktos anksčiau nurodytos išklotinės matyti, kad žinutė iš R. T. telefono išsiunčiama 11.46.24 val. Kita R. T. žinutė M. R. telefone fiksuojama kaip gauta 10.13.25 val. Išklotinėje esantys duomenys patvirtina, kad žinutė iš R. T. telefono buvo išsiųsta 12.13.25 val. Iš R. T. gauta SMS žinutė M. R. telefone fiksuojama 10.14.50 val. Iš minėtos išklotinės matyti, kad iš R. T. telefono ji buvo išsiųsta 12.14.50 val. Vyksta periodinis susirašinėjimas, taip pat susirašinėjimas ir su V. R. bei D. R.. Pažymėtina, kad siunčiant atsakymą nuo 2017 m. gruodžio 21 d. rodomas ir nuskaitomas, taip pat ir M. R. naudojamo telefono numeris, tačiau 2017 m. gruodžio 20 d. siunčiant žinutes ir gaunant SMS pranešimus, nenuskaitomas ir nerodomas M. R. telefono numeris (27 t. b. l. 15-40). Be to, iš nuteistojo gynėjo į bylą pateiktos M. R. abonento išklotinės matyti, kad joje trūksta duomenų, o būtent, trūksta lapų, kuriuose atsispindi duomenys apie M. R. abonento aktyvumą nuo 2017 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. gruodžio 24 d. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikaltimui buvo ruoštasi itin atidžiai, todėl asmenys ėmėsi visų būtinų atsargumo priemonių, siekdami suklaidinti tyrimą vykdančias institucijas. Ta aplinkybė, kad būtent 2017 m. gruodžio 20 d. nebuvo nuskaitomas ir rodomas M. R. telefono numeris, siunčiant žinutes ir gaunant SMS pranešimus, leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis telefoną galėjo būti perdavęs ir kitam asmeniui. Kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, mobilusis telefonas taip pat gali būti valdomas ir nuotoliniu būdu, naudojami peradresavimai, todėl visos nuteistojo gynėjo skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su nuteistojo naudojimusi mobiliojo ryšio telefonu, nesudaro pagrindo teigti, kad telefonas buvo naudotas būtent M. R. ir būtent jam esant Vokietijoje. Pažymėtina ir tai, kad 2018 m. sausio 31 d. apžiūros protokolu nustatyta, jog buvo apžiūrėtas iš M. R. telefonas „Nokia“, nustatytas SIM numeris, tai, kad SMS pranešimais bendravimas vyko tik su telefono numeriu +(duomenys neskelbtini), kuris adresų knygoje įvardintas kaip „T.“. Apygardos teismas neatmetama galimybės, kad M. R. minėtą mobiliojo ryšio telefoną galėjo naudoti darydamas nusikalstamą veiką ir patvirtina jo siekį bendrauti slaptai, neatskleidžiant kontaktų. Be to, dėl tos priežasties, kad M. R. turėjo ir kitą mobilųjį telefoną, „TELE 2“ operatorius galėjo neužfiksuoti jo atvykimo į Lietuvą 2017 m. gruodžio 20 d., kadangi jis minėtu telefonu naudojosi ne savo abonento numeriu, kurio išklotinės yra pateiktos į bylą, o „PILDYK“ SIM kortele.

25. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aplinkybės, kad 2017 m. gruodžio 20 d. nuteistasis buvo Vokietijoje, nepatvirtina ir tai, kad (duomenys neskelbtini) mieste esančiuose bankomatuose buvo naudotasi M. R. banko kortele. Nors skunde teigiama, kad liudytojas D. K. patvirtino aplinkybę, kad minėtu laiku nuteistasis atliko pinigų paėmimo operaciją „S.“ banko bankomate, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau šių liudytojo parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, esantys baudžiamojoje byloje, o atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamai veikai buvo ruoštasi itin kruopščiai, neatmetama galimybė, kad M. R. savo banko kortelę galėjo duoti ir kitiems asmenims, kad šie ja pasinaudodami nuimtų reikiamą pinigų sumą.

26. Skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad automobiliu BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nusikalstamos veikos padarymo dieną naudojosi būtent M. R., nurodant, kad minėtu automobiliu naudojosi ir D. R., V. R., M. R.. Iš liudytojų D. R. ir V. R. parodymų matyti, kad jos šiuo automobiliu nusikalstamos veikos padarymo metu nesinaudojo. Nors V. R. apklausų metu ir buvo nurodžiusi, kad ji 2017 m. gruodžio 20 d. naudojosi automobiliu BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pirmosios instancijos teismas jos parodymus pagrįstai vertino kaip melagingus, kadangi 2018 m. sausio 24 d. apklausos metu (t. 3, b. l. 114 – 116) ji parodė, kad 2017 m. gruodžio 20 d. motinos gimtadienio dieną su šiuo BMW automobiliu važiavo į Lenkiją ir pamačiusi, kad pamiršo rankinę, pro (duomenys neskelbtini) grįžo į namus prieš 12 valandą. Apklausiama pirmosios instancijos teisme (t. 30, b. l. 92 – 94), liudytoja neigė tokius savo parodymus, nurodydama, kad taip nebuvo ir ikiteisminio tyrimo metu taip nesakė, nežino kas tai sugalvojo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. R. parodė (t. 3, b. l. 89 – 91), kad 2017 m. gruodžio 20 d. į darbą ji išvažiavo anksti ryte apie 08.30 val., nes turėjo būti darželyje. Namuose buvo apie 22 val., gal net vėliau, nes Kultūros namuose vyko moksleivių kalėdinis koncertas. Liudytoja negalėjo tiksliai nurodyti kokiu automobiliu važiavo į R., nes turėjo daug rūpesčių dėl koncerto. Šie liudytojų parodymai leidžia pagrįstai teigti, kad nei D. R., nei V. R. minėtu automobiliu nesinaudojo.

27. Aplinkybę, kad 2017 m. gruodžio 20 d. automobiliu BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi būtent M. R., patvirtina ir ta aplinkybė, kad L. K. (t. 1, b. l. 187 – 190), S. V. (t. 2, b. l. 46 – 49) bei G. Š. (t. 2, b. l. 64 – 67) atpažino M. R. kaip asmenį, dalyvavusį įvykdant nusikalstamą veiką. L. K. ikiteisminio tyrimo metu iš karto nurodė, kad vieną iš nusikaltimo padaryme dalyvavusių asmenų jis labiausiai įsidėmėjo, pateikus jam 5 asmenų fotonuotraukas, nukentėjusysis iš karto atpažino M. R. kaip asmenį, apie kurį davė parodymus ir kuris dalyvavo plėšime. Nurodė, kad atpažįsta iš bendrų bruožų, veido, tamsaus gymio. Apklausiamas liudytojas G. Š. nurodė, kad be kaukių matė 2 asmenis, vieną iš asmenų įsidėmėjo geriausiai, galėtų padėti sudaryti jo fotorobotą. Pateikus 5 asmenų fotonuotraukas atpažinimui liudytojas parodė, kad atpažino M. R. kaip asmenį, dalyvavusį plėšime, apie kurį davė parodymus. Tikslinant šias anksčiau aptartas aplinkybes pirmosios instancijos teisme liudytojas parodė, kad gali neabejotinai pasakyti, kad M. R. yra tas žmogus, kuris įvykio metu buvo su policijos uniforma. Ikiteisminio tyrimo metu S. V. parodžius 5 asmenų nuotraukas ji taip pat atpažino M. R. kaip asmenį, dalyvavusį nusikaltimo padaryme. Jį atpažino iš veido bruožų, akių, antakių ir plaukų. Tiek L. K., tiek S. V. išliko nuoseklūs ir akistatos su M. R. metu. S. V. nurodė, kad tai tas pats asmuo, tačiau to neteigia 100 proc., o L. K. teigė, kad tai neabejotinai tas pats asmuo, įvykdęs plėšimą. Įrodymų tyrimo teisme metu nukentėjusysis L. K. tvirtino, kad plėšime UAB „L“ dalyvavo būtent salėje esantis M. R.. Teismo vertinimu, anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nusikalstamos veikos UAB „L“ padarymo metu dalyvavo būtent nuteistasis M. R.. Dėl šios aplinkybės nekyla abejonių, kad būtent jis naudojosi automobiliu BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo užfiksuotas tiek (duomenys neskelbtini) mieste, tiek ir kertantis (duomenys neskelbtini) geležinkelio pervažą, kuomet buvo akivaizdžiai užfiksuoti automobilio valstybiniai numeriai.

28. Skunde taip pat nesutinkama su aplinkybe, kad (duomenys neskelbtini) mieste užfiksuotas BMW automobilis buvo tas pats automobilis, priklausantis D. R.. Tačiau iš 2018 m. sausio 17 d. tarnybinio pranešimo (t. 6, b. l. 97 – 102) matyti, kad išanalizavus vaizdo stebėjimo kamerų įrašus nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 20 d. 10.31 val. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini) miesto užfiksuotas dideliu greičiu važiuojantis juodos spalvos BMW automobilis. 10.40 val. tas pats automobilis fiksuotas pravažiuojantis keliu Nr. 230 link (duomenys neskelbtini) miesto, o 10.46 val. automobilis fiksuotas pravažiuojantis pro (duomenys neskelbtini) geležinkelio pervažą link (duomenys neskelbtini) miesto. Pažymėtina, kad netrukus po to, pro minėtą geležinkelio pervažą pravažiuoja ir D. S. automobilis. Automobilio BMW judėjimo greitis, jo lokacija (duomenys neskelbtini) mieste, judėjimas iš (duomenys neskelbtini) miesto link (duomenys neskelbtini) miesto ir laikas, kuomet automobilis kirto (duomenys neskelbtini) geležinkelio pervažą, kuomet yra aiškiai matomas jo valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tas pats automobilis vaizdo kameromis buvo užfiksuotas ir (duomenys neskelbtini) mieste, iškart po nusikalstamos veikos padarymo. Tai, kad vaizdo kamerų užfiksuotuose vaizdo įrašuose (duomenys neskelbtini) nėra aiškiai užfiksuotas automobilio valstybinis numeris, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas savo išvadas rėmė tik spėlionėmis, kaip kad teigia nuteistojo gynėjas. Visos teismo išvados atliktos įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, logiškai vertinant įvykių seką tarpusavyje, todėl nėra pagrindo abejoti šia pirmosios instancijos teismo išvada, dėl ko nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

29. Skunde teigiama, kad M. R. gyvenamojoje vietoje nebuvo rasta jokių su nusikalstama veika susijusių daiktų ar objektų – nei antrankių, nei sukurtų policijos dokumentų, nei aprangos su policijos ar FNTT skiriamaisiais ženklais, nei jokių piniginių lėšų ar nukentėjusiesiems priklausančių daiktų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kaip atidžiai ir kruopščiai buvo ruošiamasi šiai nusikalstamai veikai įvykdyti. Buvo padirbti net ir valstybės tarnautojų pažymėjimai, bei dokumentai dėl kratos atlikimo ir pan., kurie, beje, liko UAB „L“, todėl akivaizdu, kad minėti dokumentai ir negalėjo būti rasti M. R. gyvenamojoje vietoje. Be to, akivaizdu, kad taip smulkmeniškai apgalvoję nusikalstamos veikos planą, asmenys, žinodami dėl nusikalstamos veikos padarymo jiems gresiančią atsakomybę, į savo gyvenamąją vietą nesigabeno jokių daiktų, taip pat nepaliko jokių pėdsakų, kurių pagalba būtų galima šiuos asmenis susieti su nusikalstamos veikos padarymu. Dėl piniginių lėšų radimo D. S. namuose bei UAB „P“ pirkimo-pardavimo sutarčių teismas jau pasisakė šios nutarties 12 punkte, todėl pakartotinai dėl jų nepasisako.

30. Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. R. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas tik vieninteliais duomenimis – asmens parodymo atpažinti veiksmais. Teismas pažymi, kad asmens parodymo atpažinti metu gauti rezultatai teismų paprastai yra vertinami kaip ir visi kiti byloje surinkti įrodymai. Nagrinėjamu atveju, nebuvo pažeista BPK 191, 192 straipsniuose reglamentuojama asmens parodymo atpažinti tvarka, kaip kad teigia nuteistojo gynėjas savo apeliaciniame skunde. BPK 192 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Liudytojams M. R. nuotraukos buvo pateiktos 2017 m. gruodžio 21 – 22 d., tuomet, kai M. R. nebuvo Lietuvoje, todėl asmens atpažinimo procedūra pažeista nebuvo. Pirmosios instancijos teismas šiais parodymais vadovavosi pagrįstai. Be to, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino ir kaltinamojo versija, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo Vokietijoje, dėl ko nėra pagrindo abejoti, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo būtent M. R.. Skunde nurodoma ir tai, kad galimai nusikaltimų padaryme dalyvavusį asmenį liudytojai apibūdino kaip tamsaus gymio, o liudytojams atpažinimui pateiktose nuotraukose vienintelis galintis būti apibūdinamas kaip tamsaus gymio asmuo, yra tik M. R., tačiau teismas nesutinka su tokiu skundo argumentu, kadangi kaip matyti iš liudytojams pateiktų nuotraukų (t. 1, b. l. 188, t. 2, b. l. 47, 65), kartu su M. R. nuotrauka buvo pateikti asmenys tarpusavyje turintys panašumų (tamsūs plaukai, veido forma ir pan.) Nei vienas iš minėtose nuotraukose esančių asmenų neturėjo kokių nors išskirtinių bruožų (tame tarpe ir M. R.), dėl kurių liudytojams būtų padaryta įtaka pasirinkti tam tikrą asmenį, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

31. Apeliaciniame skunde cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl organizuotos grupės sąvokos, nurodoma, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog M. R. inkriminuojant veikimą organizuotoje grupėje, turėjo būti neginčijamai įrodyta ir nustatyta, kaip konkrečiai pasireiškė organizuotos grupės sukūrimas, jos veikimas, asmenų tarpusavio susitarimas bendrai veikti, tokios grupės organizuotumo lygis, tarpusavio ilgalaikiai ryšiai, vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas, veiksmų intensyvumas. Teismas dėl šių aplinkybių pasisakė šios nutarties 18 punkte, todėl pakartotinai dėl jų nepasisako.

32. Šioje nutartyje anksčiau taip pat aptarti ir M. R. ir D. S. ryšiai. Kaip jau aptarta anksčiau, M. R. telefone D. S. numeris buvo įvardintas kaip „M. akiniukai“, o tai, kaip jau anksčiau pasisakė apygardos teismas, ne tik atskleidžia aplinkybę, kad asmenys bendravo, tačiau ir parodo jų išankstinį siekį nuslėpti tarpusavio ryšius, dėl ko, teismo vertinimu, ši aplinkybė gali būti siejama su išankstiniu asmenų pasiruošimu vykdyti nusikalstamą veiką ir bandymu nuslėpti savo tarpusavio ryšius. Tai, kad D. S. betarpiškai bendravo su nuteistojo M. R. tėvu M., tik dar labiau sustiprina teismo išvadas dėl nuteistųjų ryšių, bet to, kaip nurodyta ir anksčiau, M. R. telefono adresų knygoje buvo įvesti ir kitų asmenų telefono numeriai, su kuriais bendravo ir M. R.. Šios nurodytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad jokie ryšiai M. R. ir kito nuteistojo D. S. nesiejo, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.

33. Įvertinęs bylos medžiagą bei apeliacinių skundų argumentus, teismas nesutinka su juose dėstomais argumentais, kad įrodymai buvo vertinami šališkai, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014 ir kt.). Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atliko išsamią, visapusišką ir objektyvią visų byloje surinktų įrodymų analizę ir pagrindė, kodėl vienus duomenis pripažino įrodymais, o kitus atmetė. Priešingai nei teigiama skunduose, nuteistųjų kaltė nagrinėjamu atveju nėra grindžiama prielaidomis, o teisiamajame posėdyje kruopščiai ištirtais nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, atpažinimo protokolais, specialisto išvadomis bei kitais rašytiniais duomenimis.

34. Teismas taip pat pažymi, kad priimant skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nenurodė, kad D. S. ir M. R., be kita ko, pripažįstami kaltais ir pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, aplinkybę, jog nuteistieji padarė BK 25 straipsnio 3 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje ir BK 25 straipsnio 3 dalyje, 289 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, konstatavo nuosprendžio įžanginėje ir aprašomojoje dalyse. Aplinkybę, kad D. S. ir M. R. nusikalstamas veikas padarė organizuotoje grupėje, apylinkės teismas išsamiai ir detaliai išdėstė nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nuteistuosius nepripažino kaltais pagal BK 25 straipsnio 3 dalį. Apygardos teismas šią aplinkybę vertina kaip rašymo apsirikimą, kuris nuosprendžio esmės nekeičia. Dėl aptartų aplinkybių skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis išdėstoma taip: „ kad D. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje ir nuteistas 5 (penkerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje, 289 straipsnyje ir nuteistas 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme“; „ kad M. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje ir nuteistas 5 (penkerių ) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje, 289 straipsnyje ir nuteistas 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme.”

35. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo baudžiamąja bylą, vertindamas įrodymus nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų. Byloje esančių įrodymų, priešingai nei teigia nuteistieji, pakanka jų kaltei dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pagrįsti, todėl D. S. apeliacinis skundas ir M. R. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo apeliacinis skundas atmetami kaip nepagrįsti, o skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. S. ir nuteistojo M. R. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo apeliacinius skundus atmesti.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. vasario 24 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodant: „ kad D. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje ir nuteistas 5 (penkerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje, 289 straipsnyje ir nuteistas 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme“;

„ kad M. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje ir nuteistas 5 (penkerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje, 289 straipsnyje ir nuteistas 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme.”

Kitą nuosprendžio dalį palikti netaisytą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasSvetlana JurgaitienėValdas Vitunskas