Kauno apygardos teismo nutartis, 2S-974-254/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-05-02
Bylos Nr.: 2S-974-254/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-07333-2015-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Dalė Burdulienė
Kreditorius: uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“, „Swedbank“
Pareiškėjas: R. V.
Trečiasis asmuo: S. V.

Civilinė byla Nr. 2S-974-254/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07333-2015-4Procesinio sprendimo kategorija: (S) 3.4.2.10.; 3.4.2.8.3; 3.3.2.3.; 3.3.2.5.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-2886-886/2016 pagal pareiškėjos R. V. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditoriai – uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, „Swedbank“, AB, trečiasis asmuo S. V., antstolis R. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo ir patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo.Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi iškėlė R. V. bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“. 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi patvirtintas kreditorės UAB ‚Būsto paskolų draudimas“ 39 659,67 Eur finansinis reikalavimas, o 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi patvirtintas ir kreditorės „Swedbank“, AB 1894,11 Eur finansinis reikalavimas. Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi patvirtintas R. V. 2016 m. birželio 10 d. mokumo atkūrimo planas. Teisme 2017 m. sausio 17 d. gautas bankroto administratorės prašymas nutraukti R. V. bankroto bylą, prašymą grindžiant tuo, kad pareiškėja nesilaikė mokumo atkūrimo plano, nepranešė bankroto administratorei apie padidėjusias pajamas ir būtinuosius poreikius, kad būtų patikslintas mokumo atkūrimo planas. Dėl ko susidarė 4 419,24 Eur būtinųjų poreikių išlaidų ir gautų pajamų skirtumas, kuris turėjo būti pervestas į depozitinę sąskaitą, tačiau depozitinėje sąskaitoje sukaupta tik 366,95 Eur. 2017 m. sausio 12 d. įvykusiame kreditorių susirinkime kreditoriai „Būsto paskolų draudimas“ ir „Swedbank“, AB vienbalsiai nutarė įpareigoti bankroto administratorę kreiptis į teismą dėl R. V. bankroto bylos nutraukimo. Kreditorės UAB „Būsto paskolų draudimas“ nuomone, R. V. sąmoningai nuslėpdama gaunamas didesnes pajamas, elgėsi neapdairiai, nesiekė teisingo ir sąžiningo atsiskaitymo su kreditoriais. Toks elgesys turi būti vertinamas kaip nesąžiningas, pažeidžiantis kreditorių teises ir sudarantis pakankamą pagrindą nutraukti fizinio asmens bankroto bylą.2017 m. kovo 20 d. teismo posėdyje R. V. pateikė prašymą patikslinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi patvirtintą jos mokumo atkūrimo planą. Teismas, tenkinęs pareikštą prašymą, nustatė vieno mėnesio terminą (iki 2017 m. balandžio 20 d.) patikslinti mokumo atkūrimo planą. 2017 m. balandžio 19 d. bankrutuojančios R. V. kreditorių susirinkimas 2017 m. balandžio 7 d. patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimui nepritarė, o kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2017 m. birželio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti R. V. bankroto bylą tais pačiai motyvais, kurie paminėti šios nutarties 3 punkte. Pareiškėja R. V. ir bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo prašė patvirtinti 2017 m. balandžio 7 d. patikslintą mokumo atkūrimo planą, dėl kreditorės UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašymo nutraukti R. V. bankroto bylą nurodė spręsti teismo nuožiūra. Bankroto administratorės įgaliotas asmuo teismui paaiškino, kad pareiškėja nuo mokumo plano patvirtinimo gavo didesnį darbo užmokestį, nei numatytas plane, nes dirbdavo viršvalandžius ir naktines pamainas. Gautą pajamų perviršį pareiškėja naudojo būtinųjų šeimos poreikių tenkinimui, nes iš esmės viena išlaikė trijų asmenų šeimą. Pareiškėjos sutuoktinis S. V., atskaičius mokesčius, gauna apie 450 Eur dydžio darbo užmokestį, tačiau antstoliams atlikus iškaitymus iš darbo užmokesčio, S. V. lieka nepilnai apie 200 Eur. Būtinosios išlaidos šaltuoju metų laikotarpiu sudaro apie 800 Eur, šiltuoju apie 700 Eur. Pareiškėjos nepilnametei dukteriai (14 metų amžiaus, baigė aštuonias klases) prieš rugsėjį atsiranda poreikis įsigyti mokyklinę aprangą ir mokymosi reikmenis. Pareiškėja skolinosi iš darbdavio 200 Eur, nes nepakako šeimos būtiniesiems poreikiams, vėliau ši suma buvo išskaičiuojama iš atlyginimo.Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi konstatavus, kad pareiškėjos patikslintas mokumo atkūrimo planas pateiktas su trūkumais, bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujintas, o 2017 m. liepos 5 d. teismo posėdyje patenkinti pareiškėjos ir bankroto administratoriaus atstovo prašymai ir nustatytas terminas iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. pateikti teismui patikslintą mokumo atkūrimo planą.Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pakeistas bankroto administratorius – atstatydinta iš bankroto administratorės pareigų UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ ir paskirta nauja bankroto administratorė MB „Įmonių administravimas“.Negavus teisme duomenų apie patikslinto mokumo atkūrimo plano pateikimą, teismas pareikalavo naują bankroto administratorę pateikti informaciją apie bankroto proceso eigą. Bankroto administratorė MB „Įmonių administravimas“ 2017-12-18 teismui pateikė informaciją, kad iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. patikslintas pareiškėjos mokumo atkūrimo planas nebuvo parengtas. Kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2018 m. sausio 19 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais prašė nutraukti pareiškėjos bankroto bylą tuo pagrindu, kad pareiškėja R. V. nuslėpė ne tik nuo bankroto administratoriaus, bet ir nuo teismo ir kreditorių, bankroto proceso metu gautas lėšas, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį, ir tai gali pakenkti kreditorių interesams (FABĮ 10 str. 6 d.), t. y. pareiškėja nuo 2016-07-04 iki 2017-11-12 gavo 9475,34 Eur pajamų, kurias visas, išskyrus 636 Eur pervestų į depozitinę sąskaitą, panaudojo savo būtinųjų poreikių tenkinimui, nors pagal planą galėjo panaudoti tik 5 280 Eur. Pareiškėja, gautų lėšų perviršį panaudodama tik savo poreikių tenkinimui, yra nesąžininga ir fizinio asmens bankroto pagalba siekia nusirašyti susidariusias skolas. Nurodė, kad kreditorių susirinkimas 2018 m. sausio 18 d. svarstė bankrutuojančios R. V. 2018 m. sausio 18 d. patikslintą mokumo atkūrimo plano projektą, kuriame nurodyta, kad pakito būtinųjų poreikių suma, nes iš sutuoktinio antstoliai vykdė piniginius išieškojimus, todėl pareiškėja turėjo prisidėti prie šeimos poreikių tenkinimo. Kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ pažymėjo, jog teisme 2017 m. vasario mėnesį pateiktas pareiškėjos sutuoktinio pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, todėl išieškojimas jo atžvilgiu buvo sustabdytas, tad pareiškėja teikia neatitinkančią tikrovės informaciją. Minėtame kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas netvirtinti patikslinto R. V. mokumo atkūrimo plano.Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo 2018 m. sausio 19 d. teismui pateikė 2018 m. sausio 18 d. kreditorių susirinkimo protokolą, iš kurio matyti, kad kreditoriai pritarė bankroto administratoriaus ataskaitai, tačiau nepritarė 2018 m. sausio 8 d. patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimui ir įpareigojo bankroto administratorių kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 20 d. nutartimi netenkino kreditorių prašymo nutraukti bankrutuojančio fizinio asmens R. V. bankroto bylą ir patvirtino bankrutuojančio fizinio asmens 2018 m. sausio 8 d. mokumo atkūrimo planą.Teismas nustatė, kad šiuo atveju kreditoriai UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir AB „Swedbank“, kurių finansiniai reikalavimai sudaro 100 procentų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos (FABĮ 10 straipsnio 2 dalis), prašo nutraukti bankrutuojančios R. V. bankroto bylą, prašymą grindžiant tuo, kad R. V. gavo didesnes pajamas, jas nuslėpė, panaudojo savo poreikiams, apie padidėjusias pajamas nepranešė bankroto administratorei, kad būtų patikslintas mokumo atkūrimo planas, gautos pajamos nebuvo panaudotos didesne dalimi atsiskaityti su kreditoriais.Iš Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi (įsiteisėjo 2016-07-12) patvirtinto R. V. mokumo atkūrimo plano teismas nustatė, kad pareiškėjos gaunamas pajamas plano vykdymo metu sudaro 400 Eur darbo užmokestis iš UAB „Lietlinen“. Tuo tarpu iš pareiškėjos AB „SEB“ banko sąskaitos išrašo nustatė, kad pareiškėja nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2017 m. vasario 28 d. gavo didesnes pajamas, nei buvo numatytos mokumo atkūrimo plane, viso 1 837,32 Eur (1637,32 Eur darbo užmokesčio ir 200 Eur paskolos). Pareiškėja nurodė, kad didesnes pajamas gavo už viršvalandinį darbą ir darbą naktinėse pamainose, o gautas pajamas panaudojo būtiniausiems šeimos poreikiams tenkinti.Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių pagrįstumo, įvertino 2017 m. balandžio 7 d. patikslintame mokumo atkūrimo plano projekte pateiktą būtinųjų poreikių suvestinę, iš kurios nustatė, kad per laikotarpį nuo 2016 m. liepos iki 2017 m. vasario nepilnametės P. V. būtiniesiems poreikiams skirta 2 391 Eur, pareiškėjai R. V. ir jos sutuoktiniui S. V. – po 1901 Eur (iš viso šeimai – 6 193 Eur). Teismas, nustatęs, kad teismo patvirtintame 2016 m. birželio 10 d. mokumo atkūrimo plane R. V. būtiniesiems poreikiams tenkinti buvo numatyta 218 Eur suma, nepilnametės dukters būtiniesiems poreikiams – 112 Eur suma, darė išvadą, kad pareiškėjos nepilnametės 14 metų dukters poreikiams buvo skiriama žymiai mažesnė suma, negu numatyta teismų praktikoje. Tokiu būdu teismas sprendė, kad tvirtinant pareiškėjos mokumo atkūrimo planą nepakankamai buvo įvertinti jos nepilnametės dukters būtinieji poreikiai ir jiems skiriama pinigų suma. Kartu teismas nustatė, kad pareiškėjai 2017 m. balandžio mėnesį dėl pablogėjusios sveikatos būklės atlikta stuburo išvaržos operacija, 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėnesiais vyko reabilitacija, tuo metu ji gavo tik VSDFV išmokas, nes buvo nedarbinga. Teismas nustatė, kad už 2017 m. balandžio, gegužės, birželio mėn. ji darbo užmokesčio negavo, iš viso per aštuonis mėnesius (2017 m. balandis – gruodis) į rankas gavo 2 664,56 Eur. Papildomai gavo vienkartines išmokas nuo 2017-04-18 iki 2017-07-25, iš viso 1 647 Eur. Iš viso gavo pajamų 4 311,56 Eur. Iš 2018 m. sausio 23 d. banko sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad atsiskaitymui su kreditoriais pareiškėja 2018 m. sausio 10 d. į depozitinę sąskaitą pervedė 142 Eur. Teismas be kita ko įvertino ir tai, kad pareiškėjos sutuoktinio S. V. gaunamos pajamos nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio buvo itin mažos (apie 200 Eur), todėl darė išvadą, kad jis nurodytu laikotarpiu nebuvo pajėgus prisidėti prie šalių nepilnametės dukters būtinųjų poreikių tenkinimo. Tokiu būdu teismas sprendė, kad pareiškėja dirbo viršvalandinius darbus ir naktinėse pamainose, siekdama gauti daugiau pajamų ir patenkinti dukters būtinuosius poreikius. Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog S. V. gaunamos pajamos nebuvo pakankamos net jo paties būtinųjų poreikių tenkinimui, patvirtina ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-8658-454/2017 S. V. iškelta bankroto byla. Tokiu būdu teismas sprendė, kad pareiškėja įrodė, jog patvirtintame mokumo atkūrimo plane nurodytos išlaidos yra nepakankamos jos ir nepilnametės dukters būtiniesiems poreikiams tenkinti. Tuo tarpu pareiškėjos laikiną darbo užmokesčio padidėjimą dėl buvusios galimybės dirbti viršvalandžius ir naktinėse pamainose, gautų didesnių pajamų panaudojimą pareiškėjos nepilnametės dukters ir sutuoktinio būtiniesiems poreikiams tenkinti, teismas nelaikė kreditorių interesų pažeidimu, kuris būtų pakankamas pagrindas nutraukti pareiškėjos bankroto bylą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas).Spręsdamas dėl 2018 m. sausio 8 d. patikslinto mokumo atkūrimo plano projekto patvirtinimo, teismas nustatė, kad plane numatomos gauti pareiškėjos pajamos – 523 Eur/mėn., išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti – 381 Eur/mėn., išlaidos bankroto procedūros administravimui – 40 Eur/mėn., kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti – 102 Eur/mėn. Palyginęs pradiniame 2016 m. birželio 10 d. mokumo atkūrimo plane numatytą 20 Eur/mėn. sumą kreditorių reikalavimų tenkinimui ir įvertinęs priežastis, dėl kurių pareiškėja neturėjo galimybių mokėti plane patvirtintas įmokas kreditoriams, teismas darė išvadą, kad 102 Eur/mėn. suma kreditoriams iš dalies kompensuoja per laikotarpį nuo 2016 m. birželio 10 d. mokumo atkūrimo plano patvirtinimo iki šiol kreditorių reikalavimų tenkinimui neapmokėtą sumą. Be to, teismas pažymėjo, kad patikslintame mokumo atkūrimo plane nurodyta suma kreditorinių reikalavimų tenkinimui, du su puse karto viršija pradiniame mokumo atkūrimo plane patvirtintą bendrą 720 Eur sumą kreditorių reikalavimų tenkinimui per trejų metų laikotarpį (20 Eur x 36 mėn.). Teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėja yra 51 metų amžiaus, įgijusi specialųjį vidurinį išsilavinimą, specialybė – sukimo – vyniojimo operatorė, užimamos pareigos „Lietlinen“ – mašinų operatorė, darbas pamainomis, jos darbo vieta nuo gyvenamosios vietos yra 10-15 minučių atstumu, todėl nesudaro papildomų išlaidų atvykimui į darbą. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad papildomos specialybės įgijimas pareiškėjai būtų neracionalus ir nuostolingas, nes reikalautų papildomų finansinių išteklių, apribotų pareiškėjos galimybes dirbti ir gauti darbo užmokestį, kuris yra vienintelės jos gaunamos pajamos. Tokiu būdu teismas, įvertinęs pareiškėjos amžių, įgytą išsilavinimą, kvalifikaciją ir jos nurodytus argumentus, kad visą laiką dirbo pagal specialybę, kad papildomos kvalifikacijos įgijimas nuostolingas ir negarantuoja didesnių pajamų, atmetė kaip nepagrįstus kreditorės UAB „Būsto paskolų draudimas“ argumentus, jog patikslintas 2018 m. sausio 8 d. mokumo atkūrimo planas neatitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, jog nenurodyta priemonių pareiškėjos mokumui atkurti (persikvalifikavimas ir kitos).Teismas pastebėjo, kad 2016 m. liepos 4 d. nutartimi tvirtinant antrą kartą patikslintą pareiškėjos mokumo atkūrimo planą, teismas konstatavo, kad iš esmės pasiektas kompromisas tarp bankrutuojančio asmens ir kreditorių, ir kad 20 Eur/mėn. suma atitinka pareiškėjos ir jos kreditorių interesų pusiausvyrą. Tačiau šiuo atveju patvirtinto mokumo atkūrimo plano vykdymo metu paaiškėjo, kad buvo nepakankamai įvertintos nepilnametės dukters būtinosios išlaidos. Teismas vertino, kad pareiškėja, dirbdama viršvalandžius ir naktinėmis pamainomis, siekė maksimalių pastangų, kad jos gaunamo uždarbio pakaktų išlaikyti trijų asmenų šeimą. Pareiškėja negalėjo numatyti, kad keletą mėnesių bus nedarbinga dėl stuburo operacijos. Teismas atsižvelgęs į tai, kad šiuo metu pareiškėjos turtinė padėtis stabilizavosi, darbo sutartyje patvirtintas didesnis darbo užmokestis, sustabdytas išieškojimas iš sutuoktinio darbo užmokesčio, kreditorių nurodytas priežastis, neva sudarančias pagrindą nutraukti pareiškėjos fizinio asmens bankroto bylą, atmetė kaip formalias ir nesudarančias pakankamo pagrindo netvirtinti plano. Kitu atveju, teismo vertinimu, būtų pažeistas prioritetinis nepilnamečio vaiko interesų apsaugos principas. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad bankroto administratoriaus pateiktas 2018 m. sausio 8 d. bankrutuojančios R. V. mokumo atkūrimo planas atitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, todėl sprendė, kad yra pagrindas patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą.

Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – nutraukti R. V. bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:. Kauno apylinkės teismas pažeidė dalyvaujančių asmenų informavimo apie teismo posėdį tvarką, nustatytą CPK 133 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismas po 2018 m. sausio 22 d. teismo posėdžio tik dviem suinteresuotiems asmenims iš trijų, t. y. tik AB „Swedbank“ ir S. V. išsiuntė teismo pranešimus apie 2018 m. sausio 29 d. 15.30 val. vyksiantį teismo posėdį. Suinteresuotam asmeniui UAB „Būsto paskolų draudimas“, kuris nedalyvavo 2018 m. sausio 22 d. teismo posėdyje, bet visą laiką buvo aktyvi proceso šalis ir tinkamai atliko savo pareigą domėtis bylos eiga, teismo pranešimas nebuvo išsiųstas, tokiu būdu UAB „Būsto paskolų draudimas“ nebuvo informuotas apie kitą teismo posėdį.. Teismas pažeidė ekonomiškumo ir proceso koncentracijos principus, kadangi bankroto administratorius UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ 2017 m. sausio 17 d. pateikė teismui prašymą nutraukti R. V. bankroto bylą, kartu su 2017 m. sausio 12 d. kreditorių susirinkimo protokolu, balsavimo raštu biuleteniais, 2017 m. sausio 13 d. mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaita, atsiskaitomosios ir depozitinės sąskaitų išrašais. Apelianto nuomone, teismui buvo pateikti visi reikiami įrodymai, kad prašymas dėl bankroto bylos nutraukimo būtų išnagrinėtas pirmame teismo posėdyje, tačiau teismas procesinį sprendimą dėl pareikšto prašymo priėmė tik 2018 m. vasario 20 d., t. y. praėjus daugiau nei 13 mėnesių laikotarpiui (FABĮ 8 straipsnio 5 dalis, 6 dalis, 13 dalis). Kartu pažymi, kad prašymo dėl bankroto bylos nutraukimo priėmimo klausimas išspręstas praleidus CPK numatytus bendruosius procesinių dokumentų priėmimo terminus. Pirmos instancijos teismas tik 2017 m. vasario 27 d. rezoliucija, paskirdamas teismo posėdį 2017 m. kovo 20 d., pažeidė specialiojo įstatymo nuostatas. Be to, prašymas buvo išskirtas į atskirą bylą, o vėliau prijungtas prie pagrindinės bylos 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi, kuri nebuvo išsiųsta nei vienai iš proceso šalių. Pažymi, kad po paskutinio teismo posėdžio procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas 2018 m. vasario 15 d., tačiau teismas 2018 m. vasario 15 d. nutartimi sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo iki 2018 m. vasario 20 d., nurodydamas, kad būtina įvertinti pareiškėjos šeimos turtinę padėtį ir būtinuosius poreikius, įskaitant ir duomenis apie pareiškėjos sutuoktinio S. V. gaunamas pajamas bei įsipareigojimus kreditoriams. Apeliantas pažymi, kad ginčo dėl patikslintame plane nurodytų būtinųjų poreikių tenkinimui skirtų lėšų nebuvo, be to, pats bankrutuojantis asmuo tiek teismo patvirtintame plane, tiek patikslintame plane nurodė sumą, kuri jam ir jo išlaikomam nepilnamečiui vaikui yra reikalinga. . Teismas nepagrįstai nenutraukė fizinio asmens bankroto bylos, kadangi šiuo atveju yra net 3 bankroto bylos nutraukimo pagrindai: 1) pareiškėja neįgyvendina plane numatytų priemonių, nes praėjus 19 mėnesių nuo plano patvirtinimo dienos, kreditoriams nėra pervesta nei euro ir kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudarė 100 % teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, kreipėsi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo (FABĮ 10 straipsnio 2 dalis); 2) pareiškėja nuslėpė ne tik nuo bankroto administratoriaus, bet ir nuo teismo, ir kreditorių, bankroto proceso metu gautas lėšas, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį, ir tai pakenkė kreditorių interesams (FABĮ 10 straipsnio 6 dalis), nes nebuvo užtikrintas pilnas/galimas kreditorių reikalavimų tenkinimas; 3) pareiškėja nevykdė FABĮ 16 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos, pasikeitus finansinei būklei (padidėjus gaunamoms pajamoms) ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios būklės pasikeitimo dienos apie tai informuoti bankroto administratorių ir inicijuoti mokumo atkūrimo plano pakeitimo procedūrą. Apelianto nuomone, šiuo atveju galimai yra ir 4-tas bankroto bylos nutraukimo pagrindas, kadangi pareiškėją galima pripažinti nesąžiningu fiziniu asmeniu, nes iš byloje pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad jau 2015 m. lapkričio mėnesį pareiškėja gavo ženkliai didesnes pajamas nei nurodė pareiškime ir didesnes nei nurodė mokumo atkūrimo plane. . Teismas nepagrįstai nevertino informacijos apie pareiškėjos gautas realias pajamas iš darbovietės. Apelianto nuomone, būtent iš VSDFV išrašo matosi, kad jau 2016 m. sausio mėnesį R. V. darbo užmokestis buvo 932,87 Eur neatskaičius mokesčių, bet ne 400 Eur neatskaičius mokesčių, kaip buvo nurodyta teismo patvirtintame plane. Teismui, kartu su prašymu dėl bankroto bylos nutraukimo pateiktoje ataskaitoje buvo nurodyta bankrutuojančio asmens faktiškai gautų ir būtinųjų poreikių tenkinimui panaudotų pajamų lentelė, kurioje buvo nurodytas susidaręs pajamų perviršis. Lentelėje bankroto administratorius buvo padaręs klaidą, nes nuo 2016 m. liepos mėnesio buvo nurodęs, kad būtinųjų poreikių tenkinimui buvo skirta 390 Eur suma, nors Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi patvirtintame plane būtinųjų poreikių tenkinimui buvo skirta 330 Eur suma. Iš lentelės matosi, kad nuo 2016 m. liepos 4 d., t. y. nuo plano patvirtinimo dienos, iki 2016 m. gruodžio mėnesio buvo susidaręs 2 494,84 Eur perviršis, o per laikotarpį nuo 2016 m. sausio mėnesio iki 2016 m. gruodžio mėnesio buvo susidaręs 4 779,24 Eur perviršis, kurį bankrutuojantis asmuo panaudojo savo reikmėms. Tačiau skundžiamojoje nutartyje apie tai nėra nieko pasisakyta.. Pirmos instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nepagrįstai kvestionavo Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. įsiteisėjusią nutartį, kuria buvo patvirtintas R. V. mokumo atkūrimo planas, nors tokio prašymo niekas nereiškė. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad patvirtintame mokumo atkūrimo plane numatytos akivaizdžiai per mažos išlaidos pareiškėjos ir jos nepilnametės dukters būtiniesiems poreikiams, kad pareiškėjos papildomai uždirbtos pajamos – 1 837,32 Eur, buvo panaudotos pareiškėjos šeimos būtinųjų poreikių tenkinimui. Tokiu būdu teismas pažeidė galiojančias įstatymo nuostatas, suformuotą teismų praktiką ir sukūrė precedentą fizinių asmenų bankroto bylose, kad nereikia laikytis įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto mokumo atkūrimo plano.. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjos laikinai gautų papildomų pajamų panaudojimas šeimos poreikių tenkinimui nepažeidė kreditorių interesų. Apeliantas, įvertinęs prie 2017 m. sausio 13 d. mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaitos pateiktame R. V. banko sąskaitos išraše ir prie 2018 m. sausio 1 d. mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaitos pateiktame pareiškėjos banko sąskaitos išraše gautas realias bankrutuojančio asmens pajamas, nustatė, kad per laikotarpį nuo plano patvirtinimo 2016 m. liepos 4 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d., t. y. per 17 mėnesių pareiškėja gavo 9 475,73 Eur pajamų, nors plane nurodė, kad gaus 6 800 Eur (400 x 17 = 6 800 Eur), būtinųjų poreikių tenkinimui galėjo panaudoti 5 610 Eur (330 x 17 = 5.610), o panaudojo 8 939,73 Eur (9 475,73 - 536,00 Eur (į depozitinę sąskaitą pervestos lėšos) = 8.939,73), todėl susidarė 3 329,73 Eur perviršis, kurį pareiškėja turėjo pervesti į depozitinę sąskaitą ir kuris turėjo būti paskirstytas kreditoriams, tačiau to nebuvo padaryta. Todėl toks bankrutuojančio asmens elgesys akivaizdžiai pažeidžia kreditorių interesus ir iškreipia fizinio asmens bankroto tikslą. Pareiškėjos nesąžiningą elgesį patvirtina ir tai, kad teisme pateikus prašymą dėl bankroto bylos nutraukimo, pareiškėja nevykdė patvirtinto plano nuostatų ir į depozitinę sąskaitą nepervedė plane numatytų sumų.. Apeliantas prašo priimti naują įrodymą – gaunamų realių pajamų ir išlaidų lentelę – kurio nebuvo pateikęs pirmos instancijos teismui, tačiau nurodo, kad tai yra teismui pateiktos informacijos susisteminimas, nes šios lentelės sudarymo ir pateikimo būtinybė atsirado tik susipažinus su skundžiama pirmos instancijos teismo nutartimi.Bankroto administratorius MB „Įmonių administravimas“ 2018-03-13 pareiškimu informavo teismą, kad atsiliepimo į atskirąjį skundą neteiks, todėl teismo prašo vadovautis byloje surinktais įrodymais ir sprendimą priimti savo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta nuraukti fizinio asmens bankroto bylą bei patvirtintas mokumo atkūrimo planas, teisėtumo ir pagrįstumo patirtinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – pareiškėjos gaunamų realių pajamų ir išlaidų lentelę – kurios nebuvo pateikęs pirmos instancijos teismui, tačiau nurodo, kad tai yra teismui pateiktos informacijos susisteminimas, nes šios lentelės sudarymo ir pateikimo būtinybė atsirado tik susipažinus su skundžiama pirmos instancijos teismo nutartimi.CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą. Pažymėtina, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Jeigu nauji įrodymai būtini svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tai jie gali būti priimti apeliacinės instancijos teisme, ir tai nelaikoma CPK 314 straipsnio pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atskirojo skundo argumentus, pateikto naujo įrodymo turinį ir jo pobūdį, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima apelianto pateiktą pareiškėjos gaunamų realių pajamų ir išlaidų lentelę, kuri iš esmės nėra naujas įrodymas byloje, kadangi ja susisteminti byloje jau esantys duomenys.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė dalyvaujančių asmenų informavimo apie teismo posėdį tvarką, nustatytą CPK 133 straipsnio 3 dalyje, kadangi po 2018 m. sausio 22 d. teismo posėdžio tik dviem suinteresuotiems asmenims iš trijų, t. y. tik AB „Swedbank“ ir S. V., išsiuntė teismo pranešimus ir informavo apie 2018 m. sausio 29 d. 15.30 val. vyksiantį teismo posėdis. Suinteresuotam asmeniui UAB „Būsto paskolų draudimas“, kuris nedalyvavo 2018 m. sausio 22 d. teismo posėdyje, teismo pranešimas nebuvo išsiųstas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. sausio 22 d. teismo posėdžio metu buvo padaryta teismo posėdžio pertrauka, byloje dalyvaujantiems asmenims suteikiant galimybę detaliau susipažinti su rašytiniais UAB „Būsto paskolos draudimas“ paaiškinimais dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukino. Pastebėtina, kad CPK 162¹ straipsnyje, reglamentuojančiame teismo posėdžio pertraukų tvarką, nenumatyta, kad apie posėdžio pertrauką būtina informuoti byloje dalyvaujančius bei į tą teismo posėdį, kuriame buvo paskelbta pertrauka, neatvykusius asmenis. Suinteresuotas asmuo neteigia, kad jam nebuvo pranešta apie 2018 m. sausio 12 d. teismo posėdį, todėl pats turėjo įgyvendinti byloje dalyvaujančio asmens pareigą ir domėtis tolesne bylos eiga (CPK 42 straipsnio 5 dalis). O vien tai, kad apie paskirtos pertraukos trukmę teismas pranešimus išsiuntė S. V. bei „Swedbank“, AB, o UAB „Būsto paskolų draudimas“ neišsiuntė, nesudaro pagrindo konstatuoti absoliutų procesinės teisės pažeidimą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso operatyvumo principą, kadangi procesinį sprendimą dėl 2017 m. sausio 17 d. administratoriaus prašymo dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo priėmė tik 2018 m. vasario 20 d., t. y. praėjus daugiau nei 13 mėnesių laikotarpiui. Įvertinus bylos medžiagą, teismas negali sutikti su minėtu atskirojo skundo argumentu. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. sausio 17 d. teisme gavus administratoriaus prašymą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo, 2017 m. kovo 20 d. teismo posėdyje R. V. pateikė prašymą patikslinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi patvirtintą jos mokumo atkūrimo planą. Teismas, spręsdamas šį prašymą, nustatė vieno mėnesio terminą (iki 2017 m. balandžio 20 d.) patikslinti mokumo atkūrimo planą. 2017 m. balandžio 19 d. bankrutuojančios R. V. kreditorių susirinkimas pateiktam patikslintam mokumo atkūrimo planui nepritarė, o kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2017 m. birželio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti R. V. bankroto bylą. 2017 m. birželio 28 d. teismo posėdyje pareiškėja R. V. ir bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo prašė patvirtinti 2017 m. balandžio 7 d. patikslintą mokumo atkūrimo planą. Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi konstatavus, kad pareiškėjos patikslintas mokumo atkūrimo planas pateiktas su trūkumais, bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas, o 2017 m. liepos 5 d. teismo posėdyje patenkinti pareiškėjos ir bankroto administratoriaus atstovo prašymai ir nustatytas terminas iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. pateikti teismui patikslintą mokumo atkūrimo planą. Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pakeistas bankroto administratorius: atstatydinta iš bankroto administratorės pareigų UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ ir paskirta nauja bankroto administratorė MB „Įmonių administravimas“. Negavus teisme duomenų apie patikslinto mokumo atkūrimo plano pateikimą, teismui pareikalavus naują bankroto administratorių pateikti informaciją apie bankroto proceso eigą, bankroto administratorius 2017 m. gruodžio 18 d. teismui pateikė informaciją, kad iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. patikslintas pareiškėjos mokumo atkūrimo planas nebuvo parengtas. Kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2018 m. sausio 19 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais prašė nutraukti pareiškėjos bankroto bylą. Procesinis sprendimas tiek dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo, tiek dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo priimtas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 20 d. nutartimi. Nustatytų aplinkybių kontekste pastebėtina, kad procesinio sprendimo dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo priėmimas užtruko dėl jo nagrinėjimo metu pateiktų prašymų patvirtinti patikslintą fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, dėl teismo nustatyto termino patikslinto plano trūkumams šalinti bei dėl bankroto administratoriaus pakeitimo. Atsižvelgiant į tai, kad tiek sprendžiant prašymą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo, tiek prašymą dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, teismas turėjo aiškintis tas pačias faktines aplinkybes (pareiškėjos gautų pajamų padidėjimą, jos sąžiningumą, patvirtino mokėjimo plano vykdymo tinkamumą ir kt.), nuo kurių vertinimo priklausė pateiktų prašymų išnagrinėjimo rezultatas, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtų prašymų nagrinėjamas kartu šiuo atveju buvo neatsiejamas ir pateisinamas. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi kartu išsprendė tiek fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo klausimą, tiek patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo klausimą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, tik patvirtina faktą, kad teismas siekė pateiktą prašymą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo išnagrinėti visapusiškai ir priimti pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Kartu pastebėtina, kad FABĮ 10 straipsnyje, reglamentuojančiame fizinio asmens bankroto bylos nutraukimą, nenurodytas imperatyvus terminas minėtam klausimui išspręsti. Tuo tarpu, atsižvelgiant į tai, kad patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimui taikytina tokia pati procedūra kaip ir tvirtinant pirminį mokumo atkūrimo planą (FABĮ 8 straipsnio 13 dalis), vadovaujantis FABĮ 8 straipsnio 6 dalies nuostatomis, patikslinto mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimas turėjo būti išspręstas per 15 dienų nuo prašymo pateikimo. Tačiau pastebėtina, kad procesinių teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui (nutarčiai) panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Todėl įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, bei tai, kad minėti klausimai buvo sprendžiami žodinio proceso tvarka, buvus nepateisinamų laikotarpių byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Taip pat pažymėtina, kad apeliantės 2018 m. sausio 19 d. teisme gautas prašymas dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo priimtas 2018 m. sausio 22 d. teisėjos rezoliucija. Jeigu apeliantas spendžia, kad ši rezoliucija buvo priimta kitą dieną, dėl jos neaiškumo, tai akivaizdu, kad ji buvo priimta 2018 m. sausio mėn., todėl konstatuoti CPK 137 straipsnio 3 dalies pažeidimą nėra pagrindo. Apeliantas nurodo, kad 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi buvo sujungtas mokumo atkūrimo plano tikslinimo klausimo ir bankroto bylos nutraukimo klausimo nagrinėjimas į vieną bylą ir jis nebuvo informuotas apie tai, todėl buvo pažeistos jo procesinės teisės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su paminėtos nutarties motyvais, kad visų šių klausimų sprendimas (mokumo atkūrimo plano tikslinimas, bankroto bylos nutraukimas, bankroto administratoriaus atstatydinimas, naujo paskyrimas ir kt.), yra sudėtinė fizinio asmens bankroto proceso dalis, todėl visi klausimai nagrinėtini fizinio asmens bankroto byloje Nr. 2FB-2886-886/2016 (CPK 136 str. 4 d.). Net ir išskyrus bankroto byloje sprendžiamo klausimo nagrinėjimą į atskirą bylą, ji laikoma sudėtine bankroto bylos dalimi, todėl konstatuoti apelianto procesinių teisių pažeidimą, kuomet jis aktyviai dalyvavo sprendžiant abu klausimus, nėra pagrindo. Apeliantas nurodo, kad teismas 2018 m. vasario 2 d. teismo posėdyje nurodė, jog procesinį sprendimą priims ir paskelbs 2018 m. vasario 15 d., tačiau šią dieną priėmė nutartį, kuria sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo iki 2018 m. vasario 20 d., nors tam nebuvo jokio pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2018 m. vasario 15 d. buvo priimta nutartis atidėti (prailginti) procesinio dokumento priėmimą ir paskelbimą iki 2018 m. vasario 20 d. nurodant, kad bylos apimtis yra didelė, byla sudėtinga, dėl LITEKO sutrikimų buvo apsunkinta galimybė naudotis elektronine S. V. bankroto bylos medžiaga. Todėl sutikus su apeliantu, kad procesinis sprendimas – nutartis buvo priimta per ilgesnį, nei numatyta CPK 290 straipsnio 2 dalyje, terminą, tačiau šis procesinis veiksmas atliktas jį pakankamai motyvuojant.

Dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo

FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015, 2018 m. vasario 21 d, nutartis civilinėje byloje 3K-3-52-248/2018). Tai reiškia, kad, sprendžiant bet kokius fizinio asmens bankroto proceso metu kilusius klausimus, priskirtus teismo kompetencijai, turi būti taikomos taisyklės dėl bankrutuojančio asmens sąžiningumo vertinimo, skolininko ir kreditorių interesų balanso išlaikymo ir kt.Nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius, vykdydamas kreditorių susirinkimo įpareigojimus, vėliau ir kreditorius UAB „Būsto ir paskolų draudimas”, prašė teismo nutraukti pareiškėjos fizinio asmens bankroto bylą, prašymą iš esmės grindžiant tuo, kad pareiškėja R. V. laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d. gavo didesnes pajamas nei buvo nurodytos teismo patvirtintame mokumo atkūrimo plane, t. y. 9 475,34 Eur pajamų, kurias visas, išskyrus 636 Eur pervestų į depozitinę sąskaitą, panaudojo savo būtinųjų poreikių tenkinimui, nors pagal planą galėjo panaudoti tik 5 280 Eur. Be to, pareiškėja apie pajamų padidėjimą neinformavo bankroto administratoriaus, kad būtų patikslintas mokumo atkūrimo planas, nuslėpus pajamų padidėjimo faktą, gautos pajamos nebuvo panaudotos didesne dalimi atsiskaityti su kreditoriai (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Be to, kreditoriaus UAB „Būsto paskolų draudimas“ nuomone, šiuo atveju bankroto byla turi būti nutrauktina ir FABĮ 10 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, pagal kurį teismas gali priimti nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu plane numatytos priemonės neįgyvendinamos ir dėl to kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška viršija visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų 2/3 sumos, kreipiasi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo. Kreditoriaus nuomone, pareiškėja neįgyvendina plane numatytų priemonių, nes praėjus 19 mėnesių nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo dienos, kreditoriams nėra pervesta nei euro.FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad bankroto byla nutraukiama, jeigu fizinis asmuo nuslepia nuo bankroto administratoriaus bankroto proceso metu gautas lėšas ir kitą turtą, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį, ir tai gali pakenkti kreditorių interesams ar turėti įtakos fizinio asmens mokumui atkurti. Taigi nurodytu pagrindu fizinio asmens bankroto byla gali būti nutraukta esant šių sąlygų visetui: 1) lėšų ar kito turto nuslėpimo faktui; 2) kai nuslėpto turto vertė didesnė už vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį; kai toks pajamų nuslėpimas turi neigiamą poveikį kreditorių interesams ar fizinio asmens mokumo atkūrimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-248/2018).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad per laikotarpį nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2017 m. vasario 28 d. pareiškėja gavo papildomai nei buvo numatyta mokumo atkūrimo plane 1 837,32 Eur pajamų (1 637,32 Eur darbo užmokesčio ir 200 Eur paskolos). Apeliantas, įvertinęs prie 2017 m. sausio 13 d. mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaitos, pateiktame R. V. banko sąskaitos išraše, ir prie 2018 m. sausio 1 d. mokumo atkūrimo plano vykdymo eigos ataskaitos, pateiktame pareiškėjos banko sąskaitos išraše, gautas realias bankrutuojančio asmens pajamas, nustatė, kad per laikotarpį nuo plano patvirtinimo 2016 m. liepos 4 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d., t. y. per 17 mėnesių pareiškėja gavo 9 475,73 Eur pajamų, nors plane nurodė, kad gaus 6 800 Eur (400 x 17 = 6 800 Eur), būtinųjų poreikių tenkinimui galėjo panaudoti 5 610 Eur (330 x 17 = 5.610), o panaudojo 8 939,73 Eur (9 475,73 - 536,00 Eur (į depozitinę sąskaitą pervestos lėšos) = 8.939,73), todėl, jo teigimu, susidarė 3 329,73 Eur perviršis, kurį pareiškėja turėjo pervesti į depozitinę sąskaitą ir kuris turėjo būti paskirstytas kreditoriams, tačiau to nebuvo padaryta. Pareiškėjos teigimu, papildomai gautos pajamos buvo panaudotos jos šeimos išaugusių būtinųjų poreikių tenkinimui. Būtinųjų išlaidų poreikio padidėjimą pareiškėja grindė 2017 m. balandžio 7 d. patikslintame mokumo atkūrimo plano projekte pateikta būtinųjų išlaidų suvestine. Pirmosios instancijos teismas, detaliai įvertinęs ir aprašęs skundžiamoje nutartyje pareiškėjos pateiktą būtinųjų išlaidų suvestinę, nustatė, kad viso per laikotarpį nuo 2016 m. liepa – 2017 m. vasario mėnesio nepilnametės P. V. būtiniesiems poreikiams skirta 2 391 Eur, pareiškėjai R. V. ir jos sutuoktiniui S. V. – po 1 901 Eur (iš viso šeimai – 6193 Eur). Iš byloje esančių įrodymų apie pareiškėjos sutuoktinio darbo užmokestį, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinio būtinieji poreikiai, įskaičiusi ir jam tenkančią ½ dukters išlaikymo dalį, viršija jo faktiškai gaunamas pajamas, todėl pareiškėja dalį gaunamų pajamų turėjo skirti ir sutuoktinio poreikių tenkinimui. Prastą sutuoktinio turtinę padėtį patvirtinta ir aplinkybė, kad jam Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartimi iškelta fizinio asmens bankroto byla. Be to, teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad pareiškėjai 2017 m. balandžio mėnesį buvo atlikta stuburo išvaržos operacija, dėl kurios 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėnesiais vyko reabilitacija, kurios metu pareiškėja gavo tik VSDFV išmokas, nes buvo nedarbinga. Tokiu būdu pareiškėja už balandžio, gegužės ir birželio mėnesius darbo užmokesčio negavo, ką patvirtina byloje esanti informacija apie pareiškėjai išmokėtą darbo užmokestį (t. 5, b. l. 9). Atsižvelgęs į tai, kad teismo patvirtintame 2016 m. birželio 10 d. mokumo atkūrimo plane R. V. būtiniesiems poreikiams buvo numatyta 218 Eur suma, nepilnametės dukters būtiniesiems poreikiams – 112 Eur suma, teismas konstatavo, kad per aštuonių mėnesių laikotarpį (2016 m. liepa – 2017 m. vasaris) pareiškėja patyrė 157 Eur papildomų išlaidų, skirtų jos būtiniesiems poreikiams tenkinti, o įskaičius pareiškėjai tenkančią dalį dukters faktiškai patirtiems būtiniesiems poreikiams, pareiškėjos papildomai patirta išlaidų suma sudarė 1351,5 Eur (3096,5–(218x8)=1351,5). Teismas, įvertinęs išaugusius pareiškėjos 14-metės dukters poreikius, darė išvadą, kad pareiškėja įrodė patirtų būtinųjų išlaidų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada. Tuo tarpu, tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog patvirtintame 2016 m. birželio 10 d. mokumo atkūrimo plane patvirtinta būtinųjų išlaidų suma nėra pakankama, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas kvestionuoja 2016 m. liepos 4 d. nutartį, kuria patvirtintas mokumo atkūrimo planas. Tokią išvadą teismas darė, spręsdamas dėl pareiškėjos sąžiningumo, kuomet ji papildomai gautas lėšas panaudojo būtinųjų poreikių tenkinimui. Pastebėtina, kad pareiškėja, siekdama patenkinti šeimos būtinuosius poreikius, dirbo viršvalandinį bei pamaininį darbą, už kurį gavo papildomas pajamas. Nors apie pajamų padidėjimą pareiškėja neinformavo bankroto administratoriaus, dėl ko gali kilti abejonių dėl jos sąžiningumo, bylos duomenimis nustačius, kad pareiškėja nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2017 sausio 12 d. į bankroto administratorės atidarytą depozitinę sąskaitą pervedė 335 Eur, iki 2017 m. birželio 27 d. atsiskaitymui su kreditoriais pervedė 569 Eur sumą, o 2018 m. sausio 10 d. į depozitinę sąskaitą pervedė 142 Eur, ką patvirtina AB „Swedbank“ sąskaitos išrašas (4 t., b. l. 126, 5 t. b. l. 32), nėra pagrindo sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad pareiškėja nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo nesistengia vykdyti mokumo atkūrimo plano sąlygų ir nėra pervedusi lėšų kreditorių reikalavimams tenkinti. Bankroto administratorius 2018 m. sausio 23 d. teismui pateikęs informaciją apie nuo 2018 m. sausio 1 d. padidėjusį pareiškėjos gaunamą darbo užmokestį, kartu nurodė, kad bankrutuojantis asmuo, siekdamas kompensuoti susidariusį įsiskolinimą kreditorių reikalavimų tenkinimui, į depozitinę sąskaitą 2018 m. sausio 10 d. įmokėjo 142 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, kad pareiškėja siekia tinkamai įgyvendinti mokumo atkūrimo planą ir nepažeisti kreditorių interesų. Tokiu būdu, pareiškėjos veiksmų – apie pajamų padidėjimą nepranešus bankroto administratoriui, atsižvelgiant į susidariusią situaciją, negalima pripažinti nesąžiningais. Be to, pareiškėja, siekdama užtikrinti jos ir kreditorių interesų pusiausvyrą, pateikė kreditorių susirinkimui tvirtinti 2017 m. balandžio 7 d. patikslintą mokumo atkūrimo planą bei 2018 m. sausio 8 d. mokumo atkūrimo planą, kuriuose nurodė palankesnes kreditorių reikalavimų tenkinimo sąlygas, tačiau kreditorių susirinkimas jų patvirtinimui nepritarė. Kartu pastebėtina ir tai, kad pareiškėjai pateikus kreditorių susirinkimui tvirtinti patikslintą 2018 m. sausio 8 d. mokumo atkūrimo planą, jam pritarė kreditorius AB „Swedbank“, turintis 4,56 proc. balsų. Tokia AB „Swedbank“ pozicija, teismo vertinimu, rodo jo pritarimą, kad pareiškėjos fizinio asmens bankrotas būtų tęsiamas.Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nenustatyta visų sąlygų visumos (neigiamo poveikio kreditorių interesams ar fizinio asmens mokumo atkūrimui) nutraukti bankroto bylą FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Be to, nustačius, kad pareiškėja atlieka periodinius mokėjimus į depozitinę sąskaitą, teismas nemato pagrindo nutraukti fizinio asmens bankroto bylą ir FABĮ 10 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo

Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą kartu su plano projektu pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui svarstyti. Jei pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui, šis pateikiamas teismui. Teismas, gavęs plano projektą, kuriam kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis ir įvertinti, ar fizinis asmuo dėjo pastangas ištaisyti plano projektą taip, kad jis kuo labiau atitiktų skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016). Plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami tokia pačia tvarka kaip ir pats planas (FABĮ 8 straipsnio 13 dalis). Teismas, sprendžiantis dėl kreditorių susirinkimo patvirtinto plano pakeitimo, be kita ko, turi įvertinti, ar plano pakeitimas nepažeidžia FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros tikslo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo patvirtinti 2018 m. sausio 8 d. patikslintą mokumo atkūrimo planą, kuriame numatomos gauti pajamos – 523 Eur/mėn., išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti – 381 Eur/mėn., išlaidos bankroto procedūros administravimui – 40 Eur/mėn., kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti – 102 Eur/mėn. 2018 m. sausio 18 d. įvykusiame kreditorių susirinkime nebuvo pritarta patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimui. Kreditorė AB „Swedbank“, turinti 4,56 proc. visų teismo patvirtintų reikalavimų, balsavo „už“. Kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“, turinti 95,44 proc. visų teismo patvirtintų reikalavimų, balsavo „prieš“, kuri prieštaravimus grindė argumentais, kad pareiškėja nevykdo patvirtinto mokumo atkūrimo plano, padidėjusias pajamas panaudojo būtinųjų poreikių tenkinimui: pagal patvirtintą planą pajamos turėjo būti 400 Eur, o būtiniesiems poreikiams skirta 227 Eur, tačiau realiai gavo žymiai didesnes pajamas ir jas visas panaudojo būtiniesiems poreikiams. Be to, nurodė, kad patikslintas mokumo atkūrimo plano projektas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, nes jame nenurodyta priemonių, skirtų R. V. mokumui atkurti (persikvalifikavimas ir kitos), galinčių padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą, ir kartu užtikrinančios bankrutuojančio asmens galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Palyginus pradiniame 2016 m. birželio 10 d. mokumo atkūrimo plane numatytą 20 Eur/mėn. sumą kreditorių reikalavimų tenkinimui, kuri buvo pripažinta pakankama suma kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, ir pateiktame patikslintame mokumo atkūrimo plane nurodytą 120 Eur sumą mėnesiui, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad patikslintame mokumo atkūrimo plane numatyta 102 Eur/mėn. suma kreditorių reikalavimams tenkinti, atsižvelgiant į likusią bankroto proceso trukmę (18 mėnesių) iš dalies kompensuoja per laikotarpį nuo 2016 m. birželio 10 d. mokumo atkūrimo plano patvirtinimo iki šiol kreditorių reikalavimų tenkinimui neapmokėtą sumą. Per minėtą laikotarpį kreditoriams numatyta sumokėti 1 836 Eur suma, kuri du su puse karto viršija pradiniame 2016 m. birželio 10 d. mokumo atkūrimo plane patvirtintą bendrą 720 Eur sumą kreditorių reikalavimų tenkinimui per trejų metų laikotarpį (20 Eur x 36 mėn.). Nustačius minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad pateiktas tvirtinti patikslintas mokumo atkūrimo planas labiau atitinka kreditorių interesus nei teismo 2016 m. birželio 10 d. patvirtintas mokumo atkūrimo planas, nežiūrint į tai, kad patikslintame plane numatyta didesnė suma būtinosioms išlaidoms tenkinti (381 Eur). Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pateiktas tvirtinti patikslintas mokumo atkūrimo planas pažeidžia kreditorių interesus. Tuo pačiu atsižvelgiant į pareiškėjos amžių (51 metai), jos įgytą specialybę – sukimo – vyniojimo operatorė, užimamas pareigas „Lietlinen“ – mašinų operatorė, dirbamą pamaininį darbą bei atstumą nuo darbo iki gyvenamosios vietos (10-15 minučių kelio), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad papildomos specialybės įgijimas pareiškėjai būtų netikslingas, nes reikalautų papildomų finansinių išteklių, apribotų pareiškėjos galimybes dirbti ir gauti pastovų darbo užmokestį, kuris yra vienintelis jos gaunamos pajamos, tuo labiau, kad šiuo metu pareiškėjos gaunamos pajamos yra padidėjusios (nuo 2018 m. sausio 1 d. pareiškėjos gaunamas atlyginimas sudaro 460 Eur/mėn. neatskaičius mokesčių), jos sutuoktiniui iškėlus bankroto bylą, sustabdyti išieškojimai iš sutuoktinio darbo užmokesčio. Tokiu būdu atmestinas kaip nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad patikslintas 2018 m. sausio 18 d. mokumo atkūrimo planas neatitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, kadangi jame nenurodyta priemonių pareiškėjos mokumui atkurti (persikvalifikavimas ir kitos). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pateiktas tvirtinti 2018 m. sausio 8 d. patikslintas mokumo atkūrimo planas atitinka skolininkės ir kreditorių interesų pusiausvyrą.Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Todėl nutartyje atsakius į esminius atskirojo skundo argumentus ir pritarus kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams dėl nebuvimo pagrindo nutraukti fizinio asmens bankroto bylą ir esant pagrindui patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 20 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Dalė Burdulienė