Vilniaus apygardos teismo nutartis

2024-09-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-393-932/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-09-03
Bylos Nr.
1A-393-932/2024
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-10312-2023-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
Nuteistasis
M. M.
Civilinis ieškovas
UAB „C.“
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-393-932/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10312-2023-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.14.5.1.; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nuosprendžiu patenkintas civilinio ieškovo UAB „C.“ civilinis ieškinys ir iš nuteistojo M. M. priteista civiliniam ieškovui 6 496,38 eurų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. M. pripažintas kaltu dėl to, kad jis 2023 m. lapkričio 11 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančiame UAB „C.“ skyriuje, apgaule, iš anksto žinodamas, kad nevykdys pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų, sudarė su UAB „C.“ automobilio BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išperkamosios nuomos sutartį penkerių metų terminui, įsipareigodamas kas mėnesį mokėti 234,94 eurų, automobilio niekam neperleisti, po ko UAB „C.“ atstovas automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), perdavė jam 2023 m. sausio 11 d. Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini), pasirašant Transporto priemonės priėmimo – perdavimo aktą, tačiau po sutarties pasirašymo nei vieno mokėjimo neįvykdė, automobilio negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, UAB „C.“ priklausantį turtą – automobilį „BMW 320“. Šiais savo veiksmais M. M. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo sušvelninti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

2.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas parinko ir paskyrė per griežtą, netinkamą bausmės rūšį, spręsdamas bausmės klausimą nesivadovavo teisingumo principu. Toliau skunde yra dėstomos nuostatos, susijusios su BK 54 straipsnio 3 dalies taikymu, bei pažymima, kad švelnesnės bausmės paskyrimas nagrinėjamu atveju galimas net ir netaikant minėto straipsnio nuostatų. Taip pat nurodoma, kad įstatymų leidėjas yra numatęs ir bausmės vykdymo atidėjimo institutą, dėl kurio skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta, todėl apeliantui kyla klausimas, kodėl toks institutas nebuvo pritaikytas šioje byloje, atidedant jam paskirtos bausmės vykdymą.

2.2. Nuteistojo įsitikinimu, skirdamas bausmę teismas neįvertino visų šio klausimo sprendimui reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad jis gyvena kartu su partnere, bendrai augina du mažamečius vaikus, šeimai reikalinga jo, kaip vyro ir tėvo, pagalba bei dėmesys. Galiausiai nurodoma, kad skunde išdėstytų argumentų pagrindu galima teigti nesant įrodyta jo kaltės, todėl laisvės atėmimo bausmė jam buvo paskira nepagrįstai.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorė Audronė Šukienė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

3.1. Prokurorė atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendrais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, pavojingumo laipsnį, kėsinimosi dalyką, į tai, kad M. M. bylos nagrinėjimo metu buvo suimtas kitoje byloje, nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Pabrėžiama, kad teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę – teistas 5 kartus, baustas administracine tvarka, iki sulaikymo dirbo, charakterizuojamas teigiamai, yra nesusituokęs, tačiau gyvena kartu su sugyventine ir turi du mažamečius vaikus. Prokurorė pabrėžia, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmos instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas.

3.2. Prokurorė pabrėžia, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes yra akivaizdu, jog yra susiformavusios nuteistojo antivisuomeninės nuostatos, pastarasis kritiškai nevertina savo netinkamo elgesio, jo pavojingumo ir pažeidžiamų vertybių svarbos, o tai atskleidžia tikrąjį kaltininko psichinį santykį su jo padaryta veika ir parodo, kad tokiam nesavikritiškam asmeniui švelnesnės bausmės paskyrimas neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Nors laisvės atėmimo bausmės paskyrimas sukelia tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus nuteistam asmeniui, tačiau tai nereiškia, kad tokios bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik jis pats. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai priėmė M. M. apkaltinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis M. M. iš esmės neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti, t. y. paskirti kitą bausmės rūšį arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Trumpai pastebėtina, kad skundo paskutinėje dalyje nurodytas teiginys „neįrodyta kaltė dėl nusikaltimų“ yra deklaratyvus, neatitinkantis apeliacinio skundo turinio, kuriame nėra nė vieno argumento kaltei ginčyti, todėl laikytina, kad apeliaciniame skunde kaltės klausimas nėra keliamas. Taigi teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, pasisakys būtent dėl apelianto keliamo paskirtos bausmės klausimo. Kitais aspektais byla nenagrinėtina, esminiai BPK pažeidimai nenustatyti.

5. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019). Pabrėžtina ir tai, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Teisingumo principo įgyvendinimas taip pat užtikrina tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Tokiu būdu teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones

6. Skundžiamu nuosprendžiu M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamasis įstatymas už šio nesunkaus nusikaltimo padarymą numato šias alternatyvias bausmių rūšis – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą ir laisvės atėmimą iki trejų metų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas parinko griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, kurio trukmę nustatė 10 mėnesių. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad M. M., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę buvo įvertinti ir nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys – ne kartą teistas, baustas administracine tvarka, iki sulaikymo dirbo, charakterizuojamas teigiamai (past. – pagal darbdavio pateiktą charakteristiką), nesusituokęs, tačiau gyvena su sugyventine, augina du mažamečius vaikus, taip pat pažymėta, kad šios bylos nagrinėjimo metu jam taikoma kardomoji priemonė – suėmimas kitoje byloje. Iš aptartų motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgė į byloje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nė vienai iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti nei su pirmosios instancijos teismo parinktos bausmės rūšimi, nei jos dydžiu.

7. Byloje esantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas patvirtina, kad M. M. yra teistas jau 5 kartus, šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu teistas 2 kartus, be to, vieną kartą teistas užsienyje (1 t. b.1. 112-122). Didesnė dalis ankstesnių teistumų yra susiję su nusikaltimais nuosavybei, taip pat jis yra padaręs ir smurtinių nusikalstamų veikų, kuriomis šeimos nariui buvo sukeltas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdyta sveikata, be to, po vieną kartą teistas dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, transporto priemonių vairavimo, apsvaigus nuo alkoholio, kalinio pabėgimo. Atkreiptinas dėmesys, kad ankstesniais nuosprendžiais M. M. buvo paskirtos skirtingų rūšių bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas su intensyvia priežiūra, areštas, galiausiai terminuotas laisvės atėmimas, tačiau, kaip matyti, nė viena iš nuteistajam skirtų bausmių, kurios savo rūšimi daugiausia buvo ženkliai švelnesnės, didesnės įtakos nepadarė. Pasikartojantys nuteistojo teistumai rodo, kad apeliantas turi aiškų polinkį nusikalsti ir net dėl jo ankstesnių nusikalstamų veikų padarymo kylantys teisiniai padariniai ir pasekmės nėra pakankami siekiant atgrasyti M. M. nuo jo pasirinkto nusikalstamo elgesio modelio ar tolimesnių veikų darymo.

8. Nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuoja ir administraciniai nusižengimai, kuriuos apeliantas pradėjo daryti dar būdamas jauno amžiaus. Iš byloje esančio Administracinių nusižengimų registro išrašo, taip pat duomenų bazės išrašo apie asmenį galima matyti, kad administraciniai nusižengimai yra nevienkartiniai, didesnė jų dalis susijusi su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, taip pat narkotinių medžiagų vartojimu be gydytojo paskyrimo, paskirtų baudų nemoka (1 t. b. 1. 100-101, 104-110).

9. Anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, priešingai, pastarasis nesilaiko visuomenėje priimtų elgesio reikalavimų, yra linkęs nusikalsti, kas rodo didesnį asmenybės pavojingumą. Galima pastebėti, kad apeliaciniame skunde prašymas švelninti bausmę iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu – turi šeimą, gyvena kartu su savo sugyventine, augina vaikus. Skiriant bausmę tokios aplinkybės nėra nereikšmingos, jos vertintinos ir nagrinėjamu atveju į jas buvo atsižvelgta. Kita vertus, tokios aplinkybės nėra išskirtinės, jos būdingos didesnei visuomenės daliai. Vertėtų pažymėti, kad apeliantas, kurio šeimoje auga du mažamečiai vaikai (dvyniai) ir kuriems veikos padarymo metu dar nebuvo nė metų, juo labiau, turėjo elgtis tik atsakingai ir įvertinti, kokias pasekmes pastariesiems sukels jo nusikalstamas elgesys. Kita vertus, apelianto teiginiai dėl faktinės šeimos buvimo yra keliantys abejones. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad M. M. sugyventinė A. N. dar 2023 m. birželio mėn. kreipėsi į teismą dėl materialinio išlaikymo vaikams priteisimo, gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-13304-559/2023 buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria iš M. M. priteistas išlaikymas abiem vaikams (taip pat pripažintas ir įsiskolinimas), vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina, tėvo ir vaikų bendravimas nustatytas be apribojimų. Nors prie apeliacinio skundo yra pridėtas A. N. pasirašytas raštas (2 t., b. l. 46), kuriame ši nurodo su nuteistuoju ir vaikais kartu gyvenę iki sugyventinio suėmimo (past. – suimtas 2023 m. rugsėjo 6 d.), tačiau toks teiginys prieštarauja jos pačios pateiktame civiliniame ieškinyje anksčiau minėtoje civilinėje byloje nurodytoms aplinkybėms, kad jie su M. M. išsiskyrė dar 2023 m. balandžio mėn., kartu nebegyvena, kaip išsiskyrimo priežastis įvardintas sugyventinio smurtas prieš ją. Tuo pačiu pažymėtina, kad du iš ankstesnių apelianto teistumų yra dėl fizinio smurto panaudojimo prieš tą pačią sugyventinę, kas tik papildomai paneigia apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, kurių pagrindu prašoma švelninti bausmę, svarbą.

10. Visos anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad M. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytas ženkliai mažesnis nei galimas skirti šios bausmės rūšies vidurkis, yra tinkama ir pagrįsta. Pabrėžtina, kad byloje nebuvo nustatyta jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas nepripažino ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Visgi šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamą nusikalstamą veiką M. M. padarė turėdamas neišnykusį teistumą, kas sudaro pagrindą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės konstatavimui. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo skundą nuteistojo padėtis negali būti bloginama (non reformatio in peius principas), klausimas dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės nespręstinas, vertintinas tik faktas, kad nusikaltimą padarė asmuo, jau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą ir toks faktas nagrinėjamu atveju tik prisideda prie išvados, kad M. M. paskirta vidurkio nesiekianti bausmė nėra per griežta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad M. M. paskyrus kitą švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, galėtų būti pasiekti bausmės tikslai. Nenustačius pagrindo skirti BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas švelnesnes bausmes, nėra pagrindo plačiau pasisakyti dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo.

11. Iš apeliacinio skundo galima suprasti, kad jame reiškiamas ir alternatyvus prašymas – atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau argumentų, pagrindžiančių tokį prašymą, iš esmės nepateikta. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu M. M. už tyčinį nesunkų nusikaltimą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė 10 mėnesių, tai reiškia, kad apeliantas atitinka formalias sąlygas bausmės vykdymo atidėjimui taikyti. Visgi bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos sritis ir jo taikymas yra galimas tais atvejais, kai, be nustatytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-628/2023).

12. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Pagal teismų praktiką teismui, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, ir pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-7-266-511/2018).

13. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti M. M. paskyrus tik realią laisvės atėmimo bausmę, pagrindų BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymui nenustatė. Nuteistojo padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, šioje byloje nusikalto esant neišnykusiam ir įstatymų numatyta tvarka nepanaikintam teistumui, ne kartą baustam administracine tvarka, nusikalstamais veiksmais civiliniam ieškovui buvo padaryta pakankamai ženkli žala, nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas kaip įmanoma greičiau ją atlyginti ar bent kiek sumažinti. Itin reikšminga tai, kad po padaryto nusikaltimo nuteistasis kritiškai savo elgesio neįvertino, nesistengė gyventi dorai, laikydamasis įstatymų, priešingai, toliau darė nusikalstamas veikas, kas niekaip neleidžia manyti, kad M. M. ateityje laikysis įstatymų. Šių, taip pat anksčiau aptartų aplinkybių visuma neduoda jokio pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėRasa PaužaitėUgnius Trumpulis