Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje ir nuteistas 60 parų arešto bausme. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo jo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi ir BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas E. J. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. gegužės 22 d. (2 dienos) ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. gegužės 22 d. iki 2017 m. gegužės 26 d. (4 dienos), iš viso 6 dienos, vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai arešto parai.

Nuteistajam paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo mažamečio nukentėjusiojo, palikta galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės pagal šį nuosprendį vykdymo pradžios, o nuosprendį pradėjus vykdyti, panaikintina.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš E. J. netenkintas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. J. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2017 m. gegužės 20 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia stipriai pastūmė mažametį sugyventinės R. A. sūnų L. A., gimusį (duomenys neskelbtini), kuris griūdamas atsitrenkė į durų staktą, užsigaudamas galvą, taip mažamečiui L. A. sukėlė fizinį skausmą.Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 20 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad E. J. kaltė pilnai įrodyta, bausmė paskirta nusikaltimo sankcijos ribose.Apeliaciniame skunde nuteistasis E. J. prašo paskirti švelnesnę bausmę ir nurodo, jog paskirta bausmė yra per griežta, be to, abejoja ar tik nėra užsikrėtęs nuo savo sugyventinės R. A. hepatitu C, tačiau dar nepasidarė tyrimų dėl to ir mano, jog nebus jam kaip atlikinėti paskirtos bausmės, nes gali užkrėsti kitus nuteistuosius. Taip pat nurodo ir tai, kad jo teistumas išnykęs ir teismas galėjo bausmės vykdymą atidėti, nes jis vienas išlaiko sugyventinę, dukrą, o nesant jo, nebus kam jas finansiškai išlaikyti. Savo kaltę teisiamajame posėdyje pilnai pripažino. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje apeliantas palaikė apeliacinio skundo argumentus, prašė jam skirti švelnesnę bausmę, jo gynėja advokatė palaikė apelianto prašymus, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.E. J. apeliacinis skundas netenkinamas.E. J. apeliaciniame skunde kelia bausmės individualizavimo klausimą, neginčijant kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė būtų adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2011, 2K-519/2013, 2K-7-2-699/2016, 2K-184-746/2016, 2K-137-693/2017). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-6/2013, 2K-391/2013).E. J. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, t. y. už tai, kad sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, padarymą. Šio baudžiamojo įstatymo inkriminuoto straipsnio sankcija numato kaltam asmeniui baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dviejų metų. Pagal BK 11 straipsnio 3 dalį E. J. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą. Apylinkės teismas apeliantui skyrė vieną iš sankcijoje numatytų alternatyvių bausmės rūšių, t. y. areštą. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį teismas atsižvelgė į tai, kad E. J. padarė nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, kaltę pripažino iš dalies, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio, kuris ir turėjo įtaką jo padarymui. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis nedirba, darbo biržoje neregistruotas, turi galiojančių administracinių nuobaudų, anksčiau teistas, nors teistumas ir išnykęs. Remiantis tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam E. J. bausmės rūšį ir dydį už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės įvertintos teisingai analizuojant padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, paskirta bausmė nėra per griežta, ji atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį.Iš skundo argumentų ir turinio teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistasis neskundžia konkrečiai jam parinktos bausmės rūšies (arešto) ir dydžio, tačiau mano, kad jam turėjo būti taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, nes jis vienas finansiškai išlaiko sugyventinę ir vaikus ir kaip kliūtį nurodo galimą ligą, kuria užkrės kitus nuteistuosius. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas reglamentuotas BK 75 straipsnyje, kur numatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Analizuojant nurodytą normą iš jos reglamentavimo išplaukia išvada, jog bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik asmeniui, kuris nuteistas laisvės atėmimo bausme. Nagrinėjamu atveju, apeliantas nuteistas arešto bausme, o ne laisvės atėmimo bausme ir baudžiamasis įstatymas šios bausmės rūšies vykdymo atidėjimo instituto nenumato. Taip pat vertinant apelianto skundo argumentus dėl jo tikėtinos ligos bei finansinio išlaikymo aspektų, teisėjų kolegija konstatuoja šių argumentų nepagrįstumą, nes be paties skundo, jokie kiti bylos duomenys ar medžiaga šių aplinkybių nepatvirtina ir tai laikytina tik deklaratyviais E. J. teiginiais, kurie esminės reikšmės nagrinėjamu atveju bausmės individualizavimo procesui neturi. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog E. J. nedirba ir darbo biržoje neregistruotas (b. l. 89, 90), tai paneigiančių rašytinių įrodymų į bylą nepateikta.Taigi, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus, tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaujantis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad E. J. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį bei užtikrins teisingumo pricipo įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė teisingai, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.