Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-07-28 · Administracinė byla Nr. I1-611-764/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-07-28
Bylos Nr.
I1-611-764/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01939-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė (pirm.)
Pareiškėjas
A. I.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujam Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-611-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01939-2019-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 28 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė,sekretoriaujant Irenai Mialdunienei,dalyvaujant pareiškėjui A. I.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-11).

Nurodo, kad nuo 2016 m. spalio 25 d. iki 2017 m. birželio 3 d. ir nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. birželio 10 d. buvo apgyvendintas Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose, pažeidžiant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui leistiną normą, sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo jame reikalavimus.

Teigia, jog Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į socialines, reabilitacines programas ir socialinių poreikių tenkinimą. Pasivaikščioti kiemelyje galėjo tik vieną valandą, nors pareiškėjo teigimu, nuteistiesiems turėtų būti suteikiami 8 valandų pasivaikščiojimai. Pažymi, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose netvarkinga, nėra šiukšliadėžių, sporto inventorius netinkamas sportuoti.

Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas ventiliavimo sistema neveikė. Dėl languose įrengtų grotų į kamerą buvo sunkiai cirkuliuojamas grynas oras. Lukiškių TI-K taip pat neužtikrino tinkamo dirbtinio apšvietimo ir nepalaikė optimalios temperatūros. Kamerų sienos netvarkingos, padengtos pelėsiu, lupasi dažai, veisiasi tarakonai, vorai ir kiti gyviai.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, atsakovės atstovas neaprūpino jo tinkama patalyne, išduodavo apiplėšytą arba nešvarią. Indai taip pat būdavo išduodami dažniausiai nešvarūs, prieš tai panaudoti kitų asmenų. Maistas nebuvo kaloringas, kokybiškas ir skanus, dažnai tekdavo maistą valgyti atšalusį.

Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, psichologines kančias ir nepatogumus.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jo skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 15-21).

Nurodo, kad nuo 2010 m. gegužės 11 d. kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Pateikė pareiškėjo judėjimo, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpių, kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas ir buvusių kameroje žmonių skaičių duomenis iš kurių matyti, jog pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

Teigia, jog nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu, nes vienos valandos pasivaikščiojimas per dieną gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Pareiškėjo minima 8 valandų per dieną rekomendacija yra taikoma įvairiai veiklai (darbas, sportas, švietimas ir kt.) kalinimo metu, o ne konkrečiai pasivaikščiojimui gryname ore. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatoriaus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 reikalavimais.

Pažymi, jog tvarkyti kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys. Į gyvenamąsias kameras, kurias tvarko nuteistieji yra išduodamos valymo priemonės. Nurodo, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Lukiškių TI-K I-jame korpuse įrengta buitinių atliekų saugojimo aikštelė, buitinių atliekų konteineriai sandarūs.

Nurodo, jog kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio normomis, o gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa nemažesnė kaip 200 Lx kaip to reikalaujama pagal HN 134:2015 14 punktą.

Pažymi, jog Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Gyvenamosios kameros yra vėdinamos per langus, kameros langai vėdinimui pritaikyti ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pasak atsakovės atstovo, nuteistieji, kurie prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pasisakydamas dėl maisto kokybės, Vilniaus PN pažymi, jog maistas gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų. Maistas yra sveriamas ir tikrinamos proporcijos. Atsakingi Lukiškių TI-K asmenys pasirinktinai tikrina maisto svorį bei kokybę. Maistas yra išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Pažymi, jog maistas laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose, kurie atidaromi tik tuomet, kai yra dalinamas maistas nuteistiesiems, atitinkamai maistas visada yra paduodamas šiltas.

Vilniaus PN teigimu, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, t.y. nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjo nusiskundimų dėl nepakankamo užimtumo Lukiškių TI-K administracija negavo.

Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl neturtinė žala nepriteistina.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus PN atsiliepimo argumentais teismui pateikė atsikirtimą, kuriame nurodė, kad atsakovės atstovo atsiliepimas yra neišsamus ir abstraktus. Pareiškėjo teigimu, jo skundo pagrįstumą patvirtina byloje pateiktos laikraščių ištraukos, kuriose dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K viešai pasisako Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ministras (b. l. 86-87, 91-92).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo nuo 2016 m. spalio 25 d. iki 2017 m. birželio 3 d. ir nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. birželio 10 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Dėl minimalaus ploto vienam asmeniui kamerose užtikrinimo

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas tenkantis vienam asmeniui.

Bylos rašytine medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas 2016 m. spalio 25 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 192, kurios plotas 7,94 kv. m ir joje buvo laikomas iki 2016 m. lapkričio 6 d. Nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 199, kurios plotas 7,94 kv. m. Nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. vasario 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 154, kurios plotas 7,94 kv. m, o nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. vasario 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 153, kurios plotas 7,94 kv. m. Nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2017 m. balandžio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 160, kurios plotas 7,94 kv. m, o nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. birželio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 321, kurios plotas 7,70 kv. m. 2017 m. birželio 30 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) 2-ąjį sektorių, o 2019 m. vasario 12 d. atvyko iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 202, kurios plotas 6,90 kv. m. Nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. kovo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 348, kurios plotas 7,58 kv. m, o nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. balandžio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 294, kurios plotas 8,11 kv. m. Nuo 2019 m. balandžio 23 iki 2019 m. gegužės 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 309, kurios plotas 7,72 kv. m (b. l. 15-16).

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodoma, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, jog minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodoma, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.). Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, nustatant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose didžiąją dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas su dar vienu nuteistuoju, tačiau įvertinus Lukiškių TI-K kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista, nes skirtingais laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,7 kv. m iki 4 kv. m, o gyvenamosiose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas vienas teko nuo 6,80 kv. m iki 7,94 kv. m. Kadangi visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

Dėl privatumo užtikrinimo

Pareiškėjas teigia, jog buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra pažymėjęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 (toliau – PĮĮET) 16.5 punkte numatyta, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga”.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl A. I. skundo“ pažymima, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,56 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.) (b. l. 76-80). Taip pat šiame pranešime nurodoma, kad Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.

LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei vertinama, kad tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, ir kt.). Nepaisant to, teismas pažymi, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi pozicijos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu sanitariniu mazgu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Iš Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime pateiktų duomenų nustatyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengė matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodyta LVAT praktika, tokį sanitarinio mazgo įrengimą laiko tinkamu, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, naudojantis sanitariniu mazgu, kuris nuo bendros kameros erdvės atskirtas ir užtrauktas užuolaida ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. kovo 29 d., nėra pagrindo konstatuoti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuo 2016 m. spalio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. ir nuo 2017 m. balandžio 2 d. iki 2017 m. birželio 30 d. ir nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. užuolaidų gyvenamosiose kamerose nebuvo, teismas toliau vertina galimą pareiškėjo teisių pažeidimą privatumo aspektu ankstesniais ir vėlesniais laikotarpiais.

Pareiškėjas skirtingais ginčo laikotarpiais buvo laikomas kamerose Nr. 192, Nr. 199, Nr. 153, Nr. 160, Nr. 321, Nr. 202, Nr. 348, Nr. 294 ir Nr. 309 vienas arba su kitu nuteistuoju, tačiau sanitariniame mazge nesant pakabintos užuolaidos, konstatuotina, kad nuo prižiūrėtojų, galinčių nuteistuosius stebėti per kameros duryse esantį langelį arba atidarančių duris, privatumas pareiškėjui nebuvo užtikrintas, todėl pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui 227 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo

Pareiškėjas tvirtina, jog Lukiškių TI-K nesilaikoma higienos normų reikalavimų.

Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018).

Ginčo aktualiu laikotarpiu galiojusios higienos normos nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 punktas). Pagal HN 134:2015 16 punktą, santykinės oro drėgmės rodikliai, nepriklausomai nuo metų laiko, turėtų būti nuo 35 iki 65 proc. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl netinkamų higienos reikalavimų užtikrinimo nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinamas tinkamas kamerų įrengimas, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais dėl kameros būklės, nesikreipė.

Atsakovės atstovo pateikti NVSC patikrinimo aktai ir juose užfiksuoti patikrinimų rezultatai nagrinėjamos bylos kontekste nevertinami, kadangi nėra aktualūs ginčo laikotarpiui, t.y. patikrinimai atlikti anksčiau, nei tikrinamose kamerose pareiškėjas buvo apgyvendintas (b. l. 44-69). Teismui įvertinus byloje esančius įrodymus, taip pat nustačius, kad pareiškėjas nepateikė detalizuoto paaiškinimo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodyto pobūdžio pažeidimai, darytina išvada, jog objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai priteisti. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju, pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų atitinkančių sąlygų užtikrinimo negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Dėl maitinimo užtikrinimo

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinamas kokybiškas ir šiltas maistas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad dirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 3301 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus. Šių taisyklių 20 punkte nustatyta, kad išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Pagal minėtų taisyklių 24 punktą, dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai. Nuo 2018 m. sausio 1 d. galioja valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad suėmimą vykdančiose įstaigose suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas yra kontroliuojamas procesas. Pareiškėjas skunde reiškia nepasitenkinimą Lukiškių TI-K tiektu maistu, tačiau skunde konkrečiai jo minimų aplinkybių nedetalizuoja. Iš atsakovės atstovo kartu su atsiliepimu pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K direktoriui 2017 m. birželio 6 d. pateikė skundą, kuriuo skundėsi dėl 2017 m. birželio 6 d. vakarienei patiekto maisto (b. l. 70-71). Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2017 m. birželio 23 d. rašte Nr. 96-2898 paaiškino, kad Lietuvos higienos normos HN 15:2005 nuostatuose nėra numatyta, kad pagamintą maistą reikalaujama gaminti ir dalinti su pirštinėmis, todėl pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu (b. l. 69). Vien dėl pareiškėjo teismui nurodytų nekonkretizuotų nusiskundimų dėl maisto kokybės per visą pakankamai ilgą ginčo laikotarpį, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą minėtu laikotarpiu.

Dėl teisės pasivaikščioti gryname ore

Pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, jog jam buvo sudaryta galimybė kas dieną vieną valandą pabūti gryname ore, tačiau mano, kad vienos valandos pasivaikščiojimo kiemelyje praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose ir užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikomas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o laiko praleidimui lauke. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, pažymėtina, kad šiukšlių dėžių, peleninių pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo teisės aktai nenumato. Pasivaikščiojimų kiemeliai tvarkomi nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus ir paskirtų į valytojo pareigas. Be to, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 5 punktu, laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo pasibaigus pasivaikščiojimui sutvarkyti tam skirtą vietą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių netvarkos atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl užimtumo užtikrinimo

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nepakankamai užtikrino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimą ir socialinių poreikių tenkinimą.

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 136, 137 ir 137¹ straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymi, jog Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius vykdo įvairias programas. Nuteistiesiems taip pat sudaromos galimybės užsiimti sportu, dalyvauti užsiėmimuose, koncertuose ir renginiuose.

Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas užimtumas, tačiau kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, pareiškėjas nedetalizavo. Kaip teisingai atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse yra pagrįstas savanoriškumo principu, o tai reiškia, kad nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės atstovo teiginius, daro išvadą, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, todėl pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, neįrodantys jo teisių pažeidimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTI 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų. LVAT nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas nustatė, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, t.y. neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (227 dienas), todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Sutiktina su pareiškėjo nuomone, kad dėl byloje nustatyto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau pažymėtina, jog byloje nesurinkta duomenų apie tai, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t. y. duomenų apie pažeidimų nulemtus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas priteisti pareiškėjo prašomą 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo prašoma suma yra mažintina iki 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų).

Pabrėžtina, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. I. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. I. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė