Telšių apylinkės teismo nuosprendis

dalyvaujant Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Mažeikiai) prokurorei O. A.,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

S. L., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaravęs Mažeikių m., Naftininkų g. 82-40, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, profesinio išsilavinimo, nevedęs, teistas, paskutinė kartą 2016 m. kovo 18 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį (trys veikos), 302 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atlikęs,

kaltinamas padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nusikalstamos veikos aplinkybės

II. Įrodymai

Motyvuojamoji dalis

III. Įrodymų vertinimas

Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte

Nukentėjusysis M. L. patvirtino tą aplinkybę, kad kaltinamasis S. L. prie jo pribėgo vėliau, nei žemesnis vaikinas – M. P., kuris jam pirmasis sudavė smūgį kumščiu į veido sritį. Tą tvirtino ir kaltinamasis S. L., nurodęs, kad gatvę perbėgo paskutinis, praėjus apie 10 sekundžių nuo M. P. ir S. V. perbėgimo į kitą gatvės pusę, kurioje buvo nukentėjusieji M. L. ir M. G.. Tačiau teismo vertinimu kaltinamojo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis perbėgo per gatvę ir atsidūrė prie nukentėjusiojo M. L., yra nepagrįstos ir vertintinos kaip jo gynybinė pozicija, siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaltinamojo ir nukentėjusiojo M. L. parodymai patvirtina, kad pirmieji per gatvę perbėgo M. P. ir S. V., iš kurių M. P. pirmasis pribėgęs prie nukentėjusiojo M. L. sudavė vieną smūgį jam į veido sritį, o S. V., pribėgęs prie nukentėjusiojo M. G., jį iškarto parvertė ant žemės ir pradėjo spardyti kojomis, taip jam koja spirdamas ne mažiau dešimt kartų į galvą. Taigi kaltinamojo S. L. veiksmai – pribėgimas ne prie kito nukentėjusiojo M. G., kuris tuo metu jau gulėjo ant žemės, o prie nukentėjusiojo M. L., kuris kaip matyti iš jo parodymų, bandė gintis nuo M. P. ir jam taip pat sudavė kelis smūgius į veidą (1 t., b. l. 59), t. y. tarp jų vyko abipusis kontaktas, taip pat nepribėgimas prie savo draugo M. V., siekiant jį atitraukti nuo nukentėjusiojo, o jam nepažįstamo asmens, parodo jo siekį padėti būtent M. P.. Nukentėjusysis M. L. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad S. L. pribėgęs prie jo, suėmė rankas už nugaros bei jas laikė, neleisdamas jam priešintis, o M. P. tuo metu sudavė keletą smūgių kumščiu į veido sritį, po ko, S. L. jį pargriovus, M. P. koja jam sudavė vieną smūgį į galvos sritį, dėl to jis neteko sąmonės (1 t., b. l. 60). M. L. papildomos apklausos metu nekeitė savo parodymų, juos papildė, nurodydamas, kad prie jo pribėgus kaltinamajam, kaltinamasis jį suėmė už rankų ir jas laikė už nugaros ir jį guldė ant žemės. Jis atsigulė ant dešinio šono, tada jam akyse pradėjo raibuliuoti ir kažkuris vaikinas, kuris pasakyti negali, iš kojos spyrė vieną kartą į galvos sritį, po ko jis prarado sąmonę (1 t., b. l. 65). Nors teismo posėdžio metu nukentėjusysis M. L. teigė neprisimenantis, ar S. L. laikė jam rankas už nugaros, ar buvo taip, kaip kaltinamasis nurodė – buvo apglėbęs jį iš šono per krūtinę ar pečius, tačiau tvirtino, kad dėl tokio kaltinamojo veiksmo jo rankos buvo prispaustos, jis nebepajudino rankų, toks kaltinamojo veiksmas atėmė jam galimybę priešintis, jo rankų judesiai buvo suvaržyti ir tuo metu M. P. jam sudavė vieną ar du smūgius į veidą. Tuomet jis pradėjo muistytis, jam susipynė kojos ir jis kartu su kaltinamuoju nugriuvo. Nugriuvęs jis dar gavo kelis smūgius nuo M. P. ir daugiau nieko nepamena, nes prarado sąmonę. Taigi, kaltinamojo veiksmas – nestojimas į tarpą tarp M. P. ir M. L., o pribėgimas prie M. L. ir jo abiejų rankų suvaržymas, taip pat parodo kaltinamojo siekį neskirti šiuos asmenis, o priešingai, padėti M. P. besimušančiam su M. L.. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, toks kaltinamojo veiksmas nukentėjusiojo atžvilgiu atėmė jam galimybę apsiginti nuo M. P. ir to pasėkoje M. P. jam dar sudavė du smūgius į veidą, o po nukentėjusiojo nukritimo, jam M. P. sudavė smūgį koja į veidą, dėl ko jis prarado sąmonę. Pastebėtina, jog kaltinamojo nurodomus tikslus – išskirti besimušančius M. P. ir M. L., taip padedant nukentėjusiajam, paneigia ir paties kaltinamojo veiksmai po jo nugriuvimo su nukentėjusiuoju. Kaip teismo posėdžio metu nurodė kaltinamasis, jam nugriuvus su nukentėjusiuoju M. L., po M. P. suduoto smūgio į galvą, jis atsikėlęs paliko nukentėjusįjį M. L. gulėti ant žemės, jo neapžiūrėjo, nebandė suteikti pirmosios pagalbos, o iškart nuėjo su M. P., S. V. prekybos centro „Maxima“ link, kur išsiskirstė ir išėjo namo. Šią teismo daromą išvadą sustiprina ir nukentėjusiojo M. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu duoti parodymai, kad iš kaltinamojo S. L. veiksmų jis suprato, jog jis taip pat dalyvauja muštynėse. Be to, tiek iš nukentėjusiųjų, tiek iš kaltinamojo duotų parodymų matyti, kad dar prieš patį įvykį (muštines), kaltinamasis taip pat dalyvavo tarp asmenų vykusiame žodiniame konflikte ir nukentėjusiųjų atžvilgiu replikavo, kas taip pat parodo jo priešiškumą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Tai, kad akistatos metu nukentėjusysis M. L. iš esmės neprieštaravo kaltinamojo pozicijai, jog jis, apimdamas jį rankomis, galėjo siekti juos išskirti, o ne padėti M. P., nesudaro pagrindo abejoti jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Pastebėtina, kad nukentėjusysis M. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas net tris kartus ir šių apklausų metu nekeitė savo parodymų, teismo posėdžio metu tik nurodė, kad praėjus beveik dviejų metų laikotarpiui jis visų aplinkybių ir kaltinamojo veiksmų neprisimena, dėl to prašė vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos laikė teisingais. Sutiktina su tuo, kad nuo įvykio yra praėjęs netrumpas laiko tarpas ir nukentėjusiojo parodymus galėjo lemti subjektyvūs situacijos vertinimai, tačiau tai neleidžia abejoti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumu. Be to, teismo aptarti kaltinamojo veiksmai įvykio metu paneigia kaltinamojo nurodytų veiksmų priežastis. Taigi, įvertinus šiuos bylos duomenis, kaltinamojo veiksmus įvykio metu ir po įvykio, nukentėjusiųjų M. L. ir M. G. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu, kurie iš esmės yra analogiški, neprieštaraujantys tarpusavyje, vienas kitą papildantys, taip pat kitus bylos duomenis, teismas konstatuoja, kad kaltinamojo S. L. gynybinė pozicija nepasitvirtino. Pastebėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusieji siektų apkalbėti kaltinamąjį S. L., tokių abejonių nekėlė ir pats kaltinamasis, priešingai iš nukentėjusiųjų elgesio matyti, kad jie kaltinamajam pykčio nelaiko, nukentėjusysis M. L. jam pretenzijų neturi, civilinio ieškinio dėl padarytos žalos nereiškė, nukentėjusieji, prieš duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu, buvo įspėti už melagingų parodymų davimą, todėl teismas laiko nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tikslesniais ir jais vadovaujasi.

Taigi, aptarti bylos duomenys ir loginė įvykių seka patvirtina S. L. pareikštą kaltinimą, t. y. kad S. L. veikė kartu su M. P. ir, M. P. dešinės rankos kumščiu sudavus vieną kartą M. L. į veido kairę pusę, rankos kumščiu sudavus du kartus į pakaušį, S. L. pribėgęs prie M. L. suėmė jį už rankų ir laikė jas už nugaros, neleisdamas jam priešintis, o M. P. tęsiant nusikalstamus veiksmus ir du kartus sudavus rankos kumščiu į veido kairę pusę, nukentėjusiajam kartu su juo nukritus ant žemės, M. P. vieną kartą spyrus M. L. į veidą, taip nukentėjusiajam M. L. bendrais veiksmais padarant kairio viršutinio žandikaulio lūžius, žaizdą viršugalvio – pakaušio srityje, poodines kraujosrūvas ir odos nubrozdinimus veide, kraujosruvą po kairės akies jungine. Šiuos nukentėjusiajam M. L. padarytus sužalojimus patvirtina ir 2020 m. sausio 15 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G 64/2020(04), kurioje, be kita ko, pažymima, kad sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje, tiek griuviminių traumų metu ir tie sužalojimai galėjo būti padaryti nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Dėl šių sužalojimų, M. L. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ( 1 t., b. l. 81). Taigi, bylos duomenimis įrodyta, kad kaltinamojo S. L. veiksmai - suėmimas M. L. už rankų ir laikymas jų už nugaros, neleidžiant jam priešintis, o M. P. tęsiant nusikalstamus veiksmus ir du kartus sudavus rankos kumščiu į veido kairę pusę, nukentėjusiajam kartu su juo nukritus ant žemės, M. P. vieną kartą spyrus M. L. į veidą, yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t. y. M. L. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu dėl chuliganiškų paskatų. Remiantis išdėstytu, kaltinamasis S. L. pripažintinas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje

Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už viešosios tvarkos pažeidimą turi būti nustatyti veikos padariniai, t. y. BK 284 straipsnyje nurodytais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiojantis arba vandališkais veiksmais – demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012 ir kt.). Antai, smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai. Tokiais atvejais, nukentėjusiajam patyrus nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, kaltininko veika kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir atitinkamo sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2013, 2K-506/2013, 2K-7-62-489/2015). Jei dėl chuliganiškų motyvų sutrikdoma viešoji tvarka ir kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-408/2013, 2K-506/2013, 2K-269-697/2016). Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Padarinių atžvilgiu asmens tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.). Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-788/2018).

Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio laikas ir vieta - 2019 m. lapkričio 4 d. apie 01.30 val. nakties, Mažeikių mieste, ties pastatu, adresu (duomenys neskelbtini). Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-942/2017). Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad įvykio vieta yra laisvai prieinama asmenims bet kuriuo paros metu, todėl ji laikytina vieša vieta BK 284 straipsnio prasme.

Kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu teigė, kad konfliktą pradėjo nukentėjusieji M. L. ir M. G., t. y. vienas iš tų vaikinų kažką pasakė negražaus jų atžvilgiu, pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius, jie taip pat kažką atsakė, tik nepamena ką. Po apsižodžiavimų, S. V. su M. P. nubėgo per gatvę, link tų dviejų vaikinų, o jis perbėgo gatvę tik gal po 10 sekundžių, matydamas, kad tarp jo draugų ir tų dviejų vaikinų prasidėjo muštynės. Nukentėjusysis M. G., priešingai nei teigė kaltinamasis, parodė, kad žodinį konfliktą pradėjo būtent tie trys vaikinai, ėję kita gatvės puse. Tie trys vaikinai eidami gatve pradėjo sakyti „gal žinot kur panų gauti“, o jam (M. G.) atsakius „kur tokiu laiku panas rasi“, iškart tie asmenys peršoko per bortelius ir pribėgo prie jų. Iš esmės analogiškus parodymus davė ir nukentėjusysis M. L., teigdamas, kad apsižodžiavimą pradėjo tie trys vaikinai, o M. G. kažką atsakius, du iš jų iškarto pribėgo prie jų. Pastebėtina, jog šie prieštaravimai iš esmės nebuvo pašalinti ir akistatos tarp nukentėjusiojo M. L. ir kaltinamojo S. L. metu, kurie kiekvienas pasiliko prie savo duotų parodymų dėl žodinio konflikto iniciavimo (1 t., b. l. 129). Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad vienoje gatvės pusėje ėjo trys vaikinai – S. L., S. V. ir M. P., o kitoje du asmenys – nukentėjusieji M. G. ir M. L., iš kurių M. L. ėjo atsilikdamas nuo M. G. 4-5 metrus, kadangi, kaip pats nurodė, telefonu rašė sms žinutę, akivaizdu, kad žodinį konfliktą galėjo pradėti būtent kaltinamasis su kitais minėtais asmenimis. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, įvykus žodiniam konfliktui, M. P. ir S. V. perbėgo gatvę ir pradėjo muštines, o po 10 sekundžių, kaip nurodė kaltinamasis, ir perbėgo gatvę į nukentėjusiųjų pusę. Pastebėtina, jog teismas išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad kaltinamasis, perbėgęs gatvę, taip pat dalyvavo muštynėse, t. y. veikė kartu su M. P. ir taip bendrais veiksmais nukentėjusiajam M. L. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o S. V., pribėgęs prie nukentėjusiojo M. G., iškarto pargriovė jį ir ne mačiau kaip 10 kartų spyrė koja M. G. į galvos sritį. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apsižodžiavimas įvyko kaltinamajam su S. V. ir M. P. būnant kitoje gatvės pusėje, nei nukentėjusieji, 01.30 val. nakties metu, viešoje ir gerai pašaliniams asmenims matomoje vietoje, kas akivaizdžiai aprodo, kad tokiu elgesiu kaltinamasis su S. V. ir M. P. siekė demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, bei numanė, kad dėl to gali būti sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Nukentėjusiųjų parodymai dėl žodinio konflikto pradėjimo yra nuoseklūs, analogiški, neprieštaraujantys vieni kitiems, priešingai nei kaltinamojo, kuris negalėjo pasakyti ką nukentėjusieji jiems sakė, kad S. V. ir M. P. perbėgo gatvę ir pradėjo muštynes, todėl teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymų tikrumu. Be to, kaltinamasis neginčijo, kad M. G. kažką atsakius, du iš jų iškarto perbėgo gatvę ir pradėjo muštynes.

Nors byloje nėra duomenų, kad šį įvykį matė pašaliniai asmenys ir taip būtų sutrikdyta visuomenės rimtis, tačiau tai nepaneigia to fakto, kad bet kuriuo momentu šioje vietoje atsiradus pašaliniams asmenis, jie būtų patyrę nepatogumų, tam tikrų išgyvenimų. Be to, įvykyje dalyvavo ne du asmenys, o penki, iš kurių nukentėjusiaisiais yra pripažinti du asmenys, vienam iš jų nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kas taip pat patvirtina visuomenės rimties sutrikdymą. Be to, kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnį nėra būtina, kad viešoji tvarka būtų pažeista, matant žmonių miniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278-511/2015). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltinamasis, S. V. ir M. P., pradėjo konfliktą su nukentėjusiaisiais be aiškios priežasties ir to konflikto pasekmė – panaudotas fizinis smurtas dviejų nukentėjusiųjų atžvilgiu, kas taip pat pripažįstama kaip įžūlūs veiksmai ir nepagarba aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020). Taigi, pripažintina, kad kaltinamojo, S. L., S. V. ir M. P. veiksmais buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis, tvarka. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad S. L. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir pažeidė viešąją tvarką: 2019 m. lapkričio 4 d., apie 01 val. 30 min., viešoje vietoje - Mažeikių mieste, ties pastatu, adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su M. P. ir S. V., kurie pribėgę prie kitoje gatvės pusėje šaligatviu ėjusių M. L. ir M. G., be jokios priežasties M. P. dešinės rankos kumščiu sudavus vieną kartą M. L. į veido kairę pusę, po to rankos kumščiu sudavus du kartus į pakaušį, jis, pribėgęs prie M. L., suėmė jį už rankų ir laikė jas už nugaros, neleisdamas jam pasipriešinti, o M. P. tęsiant savo nusikalstamus veiksmus ir du kartus sudavus rankos kumščiu į veido kairę pusę, nukentėjusiajam kartu su juo nukritus ant žemės, M. P. vieną kartą spyrus M. L. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam M. L. kairio viršutinio žandikaulio lūžius, žaizdą viršugalvio – pakaušio srityje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus veide, kraujosruvą po kairės akies jungine, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o S. V., pribėgęs prie M. G., pargriovė jį ant žemės ir M. G. koja spyrė ne mažiau kaip 10 kartų į galvos sritį.

IV. Bausmės skyrimo motyvai

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnis).

S. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą numatyta vienintelė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas iki penkerių metų.

Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymą numatytos bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dviejų metų.

Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, įtvirtintą minėtame BK 41 straipsnyje. Be to, teismas atsižvelgia į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį – S. L. padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas, BK 11 straipsnio 4 dalis), bei vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 284 straipsnis, BK 11 straipsnio 3 dalis); kaltinamojo asmenybę – anksčiau teistas ne vieną kartą, teistumas laikomas neišnykusiu pagal 2016 m. kovo 18 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (trys veikos), 302 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 1981 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atlikęs (3 t., b. l. 157-171), administracine tvarka nebaustas (3 t., b. l. 140), nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje (3 t., b. l. 134); turintis nuolatinę gyvenamąją vietą, UAB „Mažeikių psichinės sveikatos centre“ psichikos ir priklausomybių ligomis nesigydė (3 t., b. l. 132); į lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taigi, atsižvelgiant į teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nusikaltimų pobūdį, į S. L. charakterizuojančius duomenis, į tai, kad padarytas vienas apysunkis tyčinis nusikaltimas, už kurį įstatymas numato tik su terminuotu laisvės atėmimu susijusią bausmę, kitas padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių tyčinių nusikaltimų, teismas daro išvadą, kad bausmės tikslams pasiekti – sulaikyti S. L. nuo nusikalstamų veikų darymo bei užtikrinti teisingumo principą, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnyje, skirtinos šių straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės, jų dydį parenkant artimą sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, tai yra už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskiriant 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, paskiriant 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintinos apėmimu, nes nusikalstamos veikos padarytos idealiąja nusikaltimų sutaptimi ir skirtina subendrinta bausmė – 1 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 4 dalį, bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Pastebėtina ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiantis kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų.

Teismo nuomone, atsižvelgus į kaltinamojo amžių, jo asmenybę, į tai, kad yra registruotas Užimtumo tarnyboje ir ieškosi darbo, kas parodo jo siekį keisti gyvenimo būdą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, administracine tvarka nebaustas, į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jų pasekmes, į tai, kad nukentėjusysis M. L. civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo nereiškė ir pretenzijų jam neturi, į tai, kad šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas 2019 m. lapkričio 4 d., ir per šį laikotarpį iki nuosprendžio priėmimo dienos duomenų apie naujų nusikalstamų veikų padarytą arba ikiteisminio tyrimo pradėjimą kaltinamojo atžvilgiu, nėra, darytina išvada, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6 ir 8 punktais, bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba tęsti registravimąsi Užimtumo tarnyboje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (3 t., b. l. 15-16), nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Dėl civilinio ieškinio

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismai, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, vadovaujasi atitinkamomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, t. y. civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (CK 6.245–254 straipsniai), deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.263–291 straipsniai) ir kt. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

2020 m. sausio 30 d. Šiaulių teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš kaltinamojo S. L. priteisti 232,93 Eur PSDF biudžetui padarytą žalą už nukentėjusiojo M. L. gydymą (1 t., 90-94). Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog žala PSDF biudžetui atsirado dėl neteisėtų kaltinamojo S. L. veiksmų, todėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas 232,93 Eur dydžio civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir priteistina iš kaltinamojo PSDF biudžetui 232,93 Eur suma (CK 6.263, 6.290 straipsniai).

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

- CD diskas su vaizdo įrašu iš kavinės „CanCan“, paliktinas baudžiamojoje byloje (1 t., b. l. 109).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299 straipsniais,

nusprendžia:

S. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir paskirti jam bausmę - 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

S. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje ir paskirti jam bausmę - 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir S. L. paskirti subendrintą bausmę – 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 6, 8 ir 10 punktais, S. L. paskirtos 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba tęsti registravimąsi Užimtumo tarnyboje bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

S. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš S. L. 232,93 Eur (du šimtus trisdešimt du eurus 93 ct) Šiaulių teritorinei ligonių kasai.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD diską su vaizdo įrašu palikti baudžiamojoje byloje.

Išaiškintina, kad bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos gali būti pakeistos, arba bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas nuteistąjį pasiunčiant atlikti paskirtą bausmę, išskyrus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 164¹ straipsnyje nurodytą atvejį, nuteistojo gyvenamosios vietos apylinkės teismo probacijos tarnybos teikimu.

S. L. išaiškinti, kad jis privalo atvykti į probacijos tarnybą per tris darbo dienas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.

Apeliacinis procesas gali vykti žodinio arba rašytinio proceso tvarka. Apeliantas skunde turi nurodyti dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos. Kai apeliacinis skundas paduotas dėl to, jog yra įstatyme numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, arba dėl to, jog yra pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, ar dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, ar neteisingai paskirtos bausmės, ar netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų ir apeliaciniu skundu neprašoma bloginti nuteistojo, išteisintojo asmens padėties bei proceso dalyviai neprašo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka ir byloje nėra būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus, tuomet byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.