Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo A. S. paaiškino, kad jis buvo UAB „Stellar Navigation“, UAB „Stereoglasa“ bei kelių kitų akcininko O. L. įmonių vadovas. 2016 metų vasario mėnesį jis buvo nuvykęs į susitikimus su akcininku, kurių metu jam buvo nurodytas tolimesnis atsakovės veiklos planas, kuris iš esmės buvo panašus į tą, kuris buvo vykdomas 2012 metais. Kadangi 2012 metais atsakovės atžvilgiu FNTT vykdė ikiteisminį tyrimą, jis suprato, kad naujas įmonės veiklos planas gali lemti problemas su teisėsauga, todėl atsisakė daryti tai, ko akcininkas prašė. Paaiškino, kad jis taip pat sužinojo apie kitas galimai neteisėtas įmonės veikas, t.y. neteisėtų krovinių pervežimą, tai, kad įmonės laivai sustodavo maršrute nenumatytose šalyse, kurių atžvilgiu buvo taikomos tarptautinės sankcijos. Apie susiklosčiusią situaciją jis papasakojo ieškovei ir leido jai nuspręsti, ką ji nori daryti toliau. Trečiasis asmuo nurodė, kad jis iš esmės buvo nusprendęs trauktis iš įmonės, tačiau norėjo pirmiau pereiti įmonės auditą, t.y. išeiti pasibaigus auditui. Ieškovė nusprendė išeiti iš darbo ir pateikė pasiūlymą dėl darbo santykių nutraukimo šalių susitarimu, su kuriuo jis sutiko.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010-12-01 tarp šalių sudaryta darbo sutartis Nr. 3, pagal kurią ieškovė N. Š. priimta dirbti buhalterės pareigose, o nuo 2013-03-15 vyriausiosios buhalterės pareigose. 2016-02-26 ieškovė pateikė atsakovei pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu – šalių susitarimu, kurį atsakovės direktorius A. S. patvirtino 2016-02-26 rezoliucija. Atsakovės direktorius A. S. 2016-03-04 priėmė įsakymą Nr. ST-16/12 dėl darbo sutarties nutraukimo su N. Š. šalių susitarimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 straipsnį p.1, kuriuo įsakė darbo santykius su ieškove nutraukti nuo 2016-03-14 DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu, išmokant ieškovei visas su darbo santykiais ir jų nutraukimu susijusias išmokas, įskaitant piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją. 2016-03-07 atsakovės neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu nuspręsta nuo 2016-03-10 atšaukti bendrovės direktorių A. S. ir atleisti jį iš užimamų pareigų 2016-03-10, šią dieną nutraukiant jo darbo sutartį, taip pat nuspręsta išrinkti bendrovės direktoriumi O. L.. VSDFV duomenų bazėje buvo įrašytas ieškovės atleidimas iš darbo nuo 2016-03-14 DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu. 2016-05-04 UAB „Stellar Navigation“ direktoriaus įsakymu ST Nr. 16-013 dėl drausminės nuobaudos N. Š. skyrimo ir darbo sutarties nutraukimo ieškovei N. Š. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo ir darbo sutartis su ieškove nutraukta 2016-05-04 DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Atsakovė 2016-08-30 pateikė VSDFV prašymą dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo, kuriuo prašė patikslinti ieškovės N. Š. atleidimo iš darbo datą bei pagrindą, t.y. vietoj atleidimo iš darbo 2016-03-14 pagal DK 125 straipsnio 1 dalį, nurodyti, kad ieškovė buvo atleista 2016-05-04 pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. 2016-09-23 VSDFV Klaipėdos skyriaus registro skyriaus vyriausiojo specialisto sprendimu buvo nuspręsta tikslinti LR apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje (toliau – registro duomenų bazėje) N. Š. valstybinio socialinio draudimo pabaigos duomenis UAB „Stellar Navigation“ tikslinant pabaigos datą iš 2016-03-14 į 2016-05-04.

Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad DK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog darbuotojui nesutinkant su nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Todėl ieškovė sutikdama su atleidimo iš darbo pagrindu turėjo ne vėliau kaip per mėnesį nuo sužinojimo apie atleidimą dienos kreiptis į teismą.

DK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendras ieškinio senaties terminas darbo teisiniams santykiams yra treji metai, jeigu kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 straipsnio 5 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tada, kai asmeniui atsiranda teisė į ieškinį. Ši teisė atsiranda, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimas kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti pažeidus jo teises). Tuo atveju, kai teisės pažeidimo ir sužinojimo apie pažeidimą momentai nesutampa, įstatymas suteikia galimybę įrodinėti, kad apie pažeistą teisę jis sužinojo vėliau, nei ši buvo pažeista. Tačiau siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, ar asmuo apie pažeistą teisę pavėluotai sužinojo ne dėl savo nerūpestingumo ir aplaidaus elgesio, t. y. privalu išsiaiškinti, kurią dieną apdairus ir rūpestingas asmuo, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties institutas yra skirtas sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Jis yra nustatytas abiejų šalių interesais ir taikomas tuo atveju, kai viena šalis dėl reikalavimo nepareiškimo per tam tikrą laiką gali tikėtis, jog kita šalis atsisako ginti pažeistą teisę ar vertina ją kaip nepažeistą. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Kirsnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008).

DK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog darbuotojui nesutinkant su nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad tarp šalių kilo ginčas ne dėl ieškovės atleidimo iš darbo fakto, t.y. šalys sutaria, kad darbo santykiai tarp jų nutrūko, tačiau nesutaria dėl atleidimo iš darbo pagrindo, todėl šiuo atveju taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Be to, šiuo atveju taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovė 2016-06-16 kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl atleidimo iš darbo pagrindo pripažinimo ir išmokų, susijusių su darbu išieškojimo. Darbo ginčų komisija 2016-08-22 sprendimu DGKS-3611 atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą. Teisme 2016-09-22 gautas ieškovės ieškinys atsakovei dėl darbo užmokesčio, išeitinės kompensacijos priteisimo ir kt. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės direktorius A. S. 2016-03-04 priėmė įsakymą Nr. ST-16/12, kuriuo įsakė darbo santykius su ieškove nutraukti nuo 2016-03-14 DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šalių paaiškinimais teismo posėdžio metu nustatyta, kad ieškovė nuo 2016-03-14, t.y. paskutinę savo darbo dieną, į darbą negalėjo patekti, o vėliau, manydama, kad šalių darbo santykiai yra pasibaigę, į darbą neatvyko. 2016-05-04 UAB „Stellar Navigation“ direktoriaus įsakymu ST Nr. 16-013 dėl drausminės nuobaudos N. Š. skyrimo ir darbo sutarties nutraukimo ieškovei N. Š. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo ir darbo sutartis su ieškove nutraukta 2016-05-04 DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau informaciją apie ieškovės atleidimą šiuo pagrindu atsakovė VSDFV pateikė tik 2016-08-30, o VSDFV šį prašymą patenkino 2016-09-23 sprendimu. Taigi, ieškovė nepraleido ir DK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto vieno mėnesio termino.

Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Darbo sutarties šalių sulygtos sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, sudaro darbo sutarties turinį (DK 94 straipsnio 1 dalis). Darbo sutartis pasibaigia šalių susitarimu arba kai viena šalis savo valia nutraukia darbo sutartį. DK 125 straipsnyje nustatytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas šalių susitarimu, taip pat reglamentuota darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu tvarka. Tiek darbuotojas, tiek darbdavys gali būti sutarties nutraukimo iniciatoriais, ką suponuoja sutarties šalių lygiateisiškumo principas. Darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu galimas, kai šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus bei pasekmes. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 125 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-290/2005).

Atsakovė prašo pripažinti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris įformintas 2016-02-26 ieškovės pasiūlymu dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnį ir 2016-03-04 įsakymu Nr. ST-16/12, nuo 2016-03-04, niekiniu ir negaliojančiu CK 1.81, 1.82 ir 1.92 straipsnių pagrindu. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje L. K. v. UAB „Vlantana“, bylos Nr. 3K-3-26/2014). Pagal CK 1.81 straipsnio prasmę, turi būti įrodyta, kad pagrindinis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo.

Atsakovė nurodo, jog 2016-03-04 įsakymas Nr. ST-16/12 sudarytas ir pasirašytas atbuline data, t.y. jau atleidus trečiąjį asmenį A. S. iš UAB „Stellar Navigation“ vadovo pareigų, o įsakymu siekiama ieškovei nepagrįstai sukurti turtinį reikalavimą bei praturtėti atsakovės atžvilgiu. Atsakovė nurodo, kad šias aplinkybes patvirtina tai, jog ieškovė 2016 metų vasario mėnesį neturėjo jokio pagrindo prašyti nutraukti darbo santykius su UAB „Stellar Navigation“. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010-12-01 tarp šalių sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovė priimta dirbti buhalterės pareigose, o nuo 2013-03-15 vyriausiosios buhalterės pareigose. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad 2016 metų vasario mėnesį įmonės vadovui A. S. grįžus iš susitikimo su įmonės akcininkais, jis ieškovei pranešė apie situaciją įmonėje, galimas įmonės problemas su teisėsauga, todėl ji nusprendė darbo santykius su atsakove nutraukti. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino trečiasis asmuo A. S., kuris nurodė, jog po akcininkų susitikimo 2016 metų vasario mėnesį suprato, kad įmonė gali turėti problemų su teisėsauga, kokias jau turėjo 2012 metais. Apie tai jis pranešė ieškovei ir leido jai nuspręsti, kaip ji nori elgtis toliau. Išgirdusi apie susiklosčiusią situaciją ieškovė nusprendė darbo santykius nutraukti ir 2016-02-26 pateikė pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, su kuriuo jis sutiko. Darbo sutarties šalys gali laisva valia susitarti dėl darbo santykių sudarymo bei jų nutraukimo. Darbo sutarties nutraukimo motyvai gali būti įvairūs, todėl tikslus darbo santykių nutraukimo motyvas nėra pakankama aplinkybė įvertinti šalių valią dėl darbo sutarties nutraukimo. Taigi, vien atsakovės nurodyta aplinkybė, jog ieškovė neturėjo pagrindo nutraukti darbo sutartį nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sudarytas pažeidžiant teisės aktų numatytus reikalavimus. Atsakovė taip pat nurodo, jog aplinkybę, kad ieškovė ir trečiasis asmuo nesitarė dėl darbo sutarties nutraukimo patvirtina tai, jog jie tarėsi, kad ir po 2016-03-14 atsakovė tęs darbo santykius. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo paaiškino, kad įmonėje vyko auditas, todėl jis tarėsi su ieškove dėl jos pagalbos iki audito pabaigos. Nurodė, kad kalbėjo apie įvairias formas, pavyzdžiui, terminuotos darbo sutarties sudarymą, sutartį dėl konsultacinių paslaugų ir pan., tačiau konkretus susitarimas su ieškove nebuvo sudarytas. Bylos duomenimis nenustatyta, kad šalys sudarė susitarimą dėl darbo sutarties sudarymo po 2016-03-14, todėl atsakovės išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tarp šalių nebuvo susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo, priešingai – tai, jog šalys derėjosi, kokia forma ieškovė gali padėti įmonei audito laikotarpiu, kai šalių darbo santykiai pagal 2010-12-01 darbo sutartį bus nutraukti, patvirtina, kad ieškovė pateikdama 2016-02-26 pasiūlymą iš tiesų norėjo nutraukti darbo santykius.

Atsakovė taip pat nurodo, jog aplinkybę, kad 2016-03-04 įsakymas Nr. ST-16/12 sudarytas ir pasirašytas atbuline data, patvirtina tai, kad šio įsakymo numeris neatitinka įmonėje naudojamos numeracijos. Be to, nurodant datą jame naudojama frazė „nuo 2016-03-04“, kuri nėra naudojama kituose įmonės įsakymuose. Vertinant atsakovės nurodytas aplinkybes teismas pažymi, jog UAB „Jungtinė auditorių kontora“ 2016-06-28 pateikė atsakovei atsakymą, kuriame nurodė, kad tarp perimtų UAB „Stellar Navigation“ ir UAB „Stereoglasa“ dokumentų nėra ieškovės N. Š. 2016-02-26 pasiūlymų dėl darbo sutarties nutraukimo, įsakymų dėl atleidimo ar kitų įrašų apie darbo santykių pabaigą nurodytu pagrindu. Teismo posėdžio metu ieškovė ir trečiasis asmuo A. S. paaiškino, kad 2016-03-10 į įmonės patalpas atvyko O. L. su kitais asmenimis, kurie nurodė jiems palikti įmonės patalpas bei perėmė įmonės dokumentus. Antstolio Aleksandro Selezniovo 2016-03-16 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenimis nustatyta, kad 2016-03-10 UAB „Stellar Navigation“ atstovai direktorius O. L., advokatas E. R. ir V. B. atvyko į bendrovės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir paprašė A. S. ir A. S. atlaisvinti užimamas patalpas. Antstolio Aleksandro Selezniovo 2016-03-18 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenimis nustatyta, kad 2016-03-16 UAB „Stellar Navigation“ atstovai direktorius O. L., advokatas E. R. išveža įmonės dokumentus. Kaip matyti, iš byloje esančių duomenų, nors O. L. kaip naujasis atsakovės vadovas turėjo užtikrinti, kad įmonės dokumentai jam būtų perduoti tinkamai, tačiau 2016-03-10 perimant įmonės dokumentus nebuvo detaliai fiksuojama, kokie konkrečiai dokumentai yra perduodami, nepasirašytas dokumentų priėmimo – perdavimo aktas. Teismo posėdžio metu liudytoja B. T. paaiškino, kad yra UAB „Jungtinė auditorių kontora“ direktoriaus pavaduotoja ir apskaitos padalinio vadovė. Nurodė, kad 2016-03-16 ji susitiko su E. R. ir O. L. ir tarėsi dėl paslaugų teikimo UAB „Stellar Navigation“. O. L. jai nurodė, jog nori, kad UAB „Jungtinė auditorių kontora“ atliktų įmonės UAB „Stellar Navigation“ auditą bei paprašė vesti įmonės apskaitą. Po susitikimo 2016-03-16 ji sulaukė UAB „Stellar Navigation“ atstovų skambučio ir paprašė, kad jos įmonė perimtų UAB „Stellar Navigation“ dokumentus. Liudytoja paaiškino, kad minėti dokumentai į UAB „Jungtinė auditorių kontora“ biurą Klaipėdoje buvo pervežti 2016-03-16, tačiau kartu su dokumentais nebuvo apyrašų apie tai, kas konkrečiai perduodama. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad aplinkybė, jog atsakovė tarp savo dokumentų nerado 2016-03-04 įsakymo, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad toks įsakymas nebuvo sudarytas.

Teismas taip pat pažymi, jog teismo posėdžio metu trečiasis asmuo A. S. paaiškino, kad metų pradžioje įmonėje yra priimamas įsakymas dėl įmonės įsakymų numeracijos, tačiau įmonė neturėjo jokio teisės akto, kuriame būtų apibrėžta, kokia turi būti įsakymo forma. Nagrinėjamu atveju atsakovė siekdama pagrįsti savo nurodytas aplinkybes pateikė 2015-11-27, 2015-12-01, 2015-12-28, 2015-12-31 įsakymus, tačiau nepateikė teismui taisyklių, tvarkos, instrukcijų, kuriomis vadovaujantis būtų nustatyta priimamų dokumentų numeracijos tvarka 2016 metais ar ankstesniu laikotarpiu. Šiuo atveju taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad 2016-03-04 įsakymas Nr. ST-16/12 yra patvirtintas įmonės antspaudu ir direktoriaus A. S. parašu. 2016-03-16 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad atvykus policijos pareigūnams A. S. ir A. S. nurodė vietą, kurioje yra įmonės UAB „Stellar Navigation“ antspaudas bei dokumentai. Iš 2016-03-16 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedo vaizdo medžiagos (vaizdo įrašas Nr. 20160310_160230) matyti, kad O. L. ir E. R. yra perduodamas įmonės antspaudas. Tai reiškia, jog UAB „Stellar Navigation“ antspaudas 2016-03-10 buvo perduotas O. L. ir liko įmonės patalpose, į kurias ieškovė ir trečiasis asmuo po 2016-03-10 patekti negalėjo, todėl 2016-03-04 įsakymas po 2016-03-10 negalėjo būti sudarytas ir patvirtintas įmonės antspaudu.

Atsakovė taip pat nurodo, jog neaišku, kodėl įsakymas buvo parengtas iš anksto, o ne paskutinę ieškovės darbo dieną, jame nenurodoma, kas ir kaip turi atsiskaityti su atleidžiama iš darbo ieškove, kam, kaip ir kada turi būti perduoti buhalterinės apskaitos dokumentai. Vis dėlto teismas pažymi, jog minėtas įsakymas neprivalėjo būti sudarytas paskutinę ieškovės darbo dieną, t.y. 2016-03-14, ir galėjo būti sudarytas iš anksto, juolab, kad dėl darbo santykių nutraukimo šalys susitarė jau 2016-02-26. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Jeigu pasikeičia ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris (buhalteris), vyriausiasis buhalteris (buhalteris) apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir sudarytas finansines ataskaitas perduoda tvarkyti ūkio subjekto vadovo paskirtam asmeniui (Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 5 dalis). Byloje esančiais duomenimis bei šalių ir jų atstovų paaiškinimais teismo posėdžio metu nustatyta, kad UAB „Stellar Navigation“ dirbo 2 asmenys, t.y. ieškovė ir trečiasis asmuo, kuris taip pat buvo įmonės direktorius, todėl, manytina, kad atleidžiant iš darbo ieškovę nebuvo būtinybės aptarti dokumentų priėmimo ir perdavimo, kadangi dokumentus iš ieškovės priimti galėjo tik trečiasis asmuo, t.y. įmonės vadovas ir vienintelis kitas įmonės darbuotojas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad 2016-02-26 susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo bei 2016-03-04 įsakymas Nr. ST-16/12 prieštarautų viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl atsakovės reikalavimas dėl jų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovė prašo 2016-03-04 įsakymą Nr. ST-16/12 pripažinti niekiniu ir negaliojančiu CK 1.92 straipsnio pagrindu. Minėtas straipsnis numato, kad asmens atstovo įgaliojimus apribojus įstatymams ar sutarčiai ir atstovui šiuos apribojimus viršijant, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 2.133 straipsnis). 2016-03-04 įsakymu priėmimo metu trečiasis asmuo A. S. ėjo UAB „Stellar Navigation“ direktoriaus pareigas. UAB „Stellar Navigation“ įstatų 125 punkte numatyta, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Taigi, A. S. kaip įmonės UAB „Stellar Navigation“ vadovas turėjo teisę spręsti klausimus, susijusius su įmonės darbuotojų priėmimu į darbą, atleidimu, atsiskaitymu su jais ir pan. Byloje nenustatyta, kad trečiasis asmuo A. S. priimdamas 2016-03-04 įsakymą Nr. ST-16/12 viršijo savo įgaliojimus, todėl atsakovės nurodytos aplinkybės yra vertintinos kaip nepagrįstos.

Sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl galimybės ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją, ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, yra nuosekliai plėtojama ta linkme, jog, sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB Vasmangas v. UAB Valdo leidykla, bylos Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Beltateksas“ v. UAB „Sarteksas“, bylos Nr. 3K-3-534/2007). Sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi, sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis (pvz., su didesnėmis palūkanomis, nei kitais atvejais, ar su kitais asmenimis, nutraukiant sutartis ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, sudarant taikos sutartis teikiant pernelyg daug nuolaidų) nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje AB „Klaipėdos Smeltė“ v. UAB „Birių krovinių terminalas“, bylos Nr. 3K-3-73/2008). CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorio negaliojimo pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys pačiai civilinei apyvartai, kaip tokiai. Jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas, atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes, būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Balmeto Medis“ v. AB „Simega“, bylos Nr. 3K-3-511/2011).

Atsakovė nurodo, kad jos tikslas yra pelno siekimas, todėl šalių susitarimas nutraukiant darbo santykius DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu – šalių susitarimu – prieštarauja jos veiklos tikslams, yra ekonomiškai nenaudingas. Šiuo atveju ieškovės nesąžiningumą patvirtina tai, kad ji neturėjo jokio pagrindo reikalauti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos. Viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Jei ši sutinka su pasiūlymu, per septynias dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo. Susitarime numatoma, nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.) (DK 125 straipsnio 1 dalis). Taigi, nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, šalys turi teisę susitarti dėl kompensacijos. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo paaiškino, kad jo santykiai su ieškove buvo geri, ji buvo gera darbuotoja, tinkamai atlikdavo užduotis bei atlikdavo užduotis, susijusias ne tik su atsakovės, bet ir kitomis užsienyje registruotomis akcininko įmonėmis. Be to, ieškovė viena atliko kelių asmenų darbą. Dėl šių aplinkybių jis manė, jog būtų teisinga išmokėti ieškovei kompensaciją. Teismas pažymi, jog vien ta aplinkybė, jog įmonės tikslas yra pelno siekimas nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad susitarimas dėl išeitinės išmokos priteisimo prieštarauja jos veiklos tikslams, juolab, kad šiuo atveju sudarytas susitarimas susijęs ne su prievoliniais teisiniais santykiais, o būtent su darbo teisiniais santykiais. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų atsakovės 2015-11-27 įsakymu įmonės vadovui buvo paskirta 8580,00 Eur premija, 2015-12-28 įsakymu – 14000,00 Eur premija. Tai reiškia, jog nors UAB „Stellar Navigation“ tikslas yra pelno siekimas, tačiau įmonė siekdama šių tikslų taip pat atsižvelgdavo į darbuotojų interesus, ir įmonei nebuvo neįprasta skiti papildomas premijas darbuotojams. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad UAB „Stellar Navigation“ įstatų 6 punkte numatyta, kad bendrovės tikslai yra pelno siekimas derinant bendrovės akcininkų ir darbuotojų interesus. Įvertinus byloje esančius duomenis, jų visumą, šalių ir jų atstovų paaiškinimus teismo posėdžio metu bei atsižvelgus į UAB „Stellar Navigation“ finansinę padėtį darbo santykių su ieškove nutraukimo metu darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti 2016-02-26 susitarimą bei 2016-03-04 įsakymą Nr. ST-16/12 negaliojančiais CK 1.82 straipsnyje numatytu pagrindu kaip pažeidžiančius privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujančius juridinio asmens tikslams.

Esant išdėstytoms aplinkybėms atsakovės priešieškinio reikalavimas pripažinti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris įformintas 2016-02-26 ieškovės pasiūlymu dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnį ir 2016-03-04 įsakymu Nr. ST-16/12, nuo 2016-03-04, niekiniu ir negaliojančiu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui atmetus priešieškinio reikalavimą dėl 2016-02-26 šalių susitarimo ir 2016-03-04 įsakymo Nr. ST-16/12 pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, laikytina, kad ieškovė iš darbo buvo atleista 2016-03-14, todėl vėlesnis jos atleidimas atsakovės 2016-05-04 įsakymu ST Nr. 16-013 yra vertintinas kaip nepagrįstas. Teismas pažymi, kad atsakovės 2016-05-04 įsakymu ST Nr. 16-013 ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu, t.y. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Įsakyme nurodoma, kad ieškovė nuo 2016-03-18 neatvyksta į darbą bei neperdavė įmonei reikalingų buhalterinės apskaitos dokumentų ir prisijungimų prie įmonėje naudotos buhalterinės apskaitos programos. Atsakovė nurodo, kad ji nebuvo informuota apie darbo sutarties nutraukimą, kadangi 2016-03-10 ieškovė jai apie tai nepranešė, o susisiekti su ieškove nepavyko. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad paskutinė jos darbo diena buvo 2016-03-14, todėl laikė, jog nuo to momento jos darbo santykiai pasibaigė. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016-03-10 UAB „Stellar Navigation“ atstovai direktorius O. L., advokatas E. R. ir V. B. atvyko į bendrovės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir paprašė A. S. ir A. S. atlaisvinti užimamas patalpas, ieškovei taip pat buvo nurodyta, jog jos darbo diena pasibaigė ir ji turi palikti patalpas. Ieškovė paaiškino, kad 2016-03-11 apie 19 val. grįžo į darbo vietą norėdama užbaigti darbus, tačiau į įmonės patalpas buvo neįleista, kadangi ji nebuvo įtraukta į sąrašą asmenų, kuriems leidžiama į patalpas patekti. Ši situacija pasikartojo ir 2016-03-14, t.y. ieškovės paskutinę darbo dieną. Minėtas aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovės atstovė, kuri paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016-03-11 iki 2016-03-18 ieškovei nebuvo sudaryta galimybė patekti į darbovietę. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovė nuo 2016-03-11 nedirbo pas atsakovę negalėjo patekti į įmonės patalpas ne dėl jos kaltės. Taigi, ieškovė turėjo pagrindą manyti, kad darbo santykiai tarp šalių nutrūko. Pažymėtina ir tai, kad teismo posėdžio metu liudytoja B. T. paaiškino, kad UAB „Jungtinė auditorių kontora“ buvo perduoti UAB „Stellar Navigation“ dokumentai, kompiuteriai, spausdintuvai bei nurodė, kad UAB „Stellar Navigation“ išsikėlė iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Liudytoja nurodė, kad nežino, kada tiksliai įmonė paliko šias patalpas, tačiau paskutinė sąskaita už patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomą atsakovei buvo pateikta 2016-03-20. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, šalių, jų atstovų paaiškinimus teismo posėdžio metu, darytina išvada, jog yra labiau tikėtina, kad atsakovė 2016-03-20 išsikėlė iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ir veiklos ten nebevykdė. Taigi, nors atsakovė teigia, kad šalių santykiai 2016-03-14 nenutrūko ir ieškovė toliau dirbo UAB „Stellar Navigation“, tačiau nėra aišku, kaip įmonei išsikėlus iš patalpų ieškovė turėjo toliau vykti į darbą bei vykdyti savo darbines funkcijas. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė buvo informuota, kur UAB „Stellar Navigation“ išsikėlus iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ji turi atvykti į darbą.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2016-03-18 išsiuntė elektroninį laišką su prašymu atvykti į darbą, kreipėsi į antstolį su prašymu įteikti 2016-03-25 reikalavimą, tačiau pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie šių dokumentų įteikimą ieškovei. Be to, pranešimų siuntimo metu ieškovė šalių darbo santykius laikė nutrūkusiais, todėl neturėjo pagrindo atsakovės prašymu atvykti į darbą. Atsakovė nurodė, kad 2016-04-13 išsiuntė ieškovei reikalavimą atvykti į darbą, tačiau ieškovė paaiškino, kad gautame voke buvo ne minėtas reikalavimas, o jos darbo sutartis. Iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad 2016-04-13 atsakovė išsiuntė siuntą ieškovei, tačiau nėra duomenų apie siuntos turinį. Teismas taip pat pažymi, jog nors atsakovė nurodė, kad ji nežinojo apie tai, kad šalių darbo santykiai pasibaigė 2016-03-14, tačiau nėra aišku, kodėl įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo priėmė tik 2016-05-04, t.y. ieškovei beveik du mėnesius neatvykstant į darbą. Nagrinėjau atveju taip pat svarbu pažymėti, kad liudytoja B. T. paaiškino, kad UAB „Stellar Navigation“ atstovai prašydami UAB „Jungtinė auditorių kontora“ teikti paslaugas nurodė, kad jų įmonėje buhalterės nėra. Liudytoja taip pat paaiškino, kad įmonės turi teikti tam tikra informaciją „Sodrai“ ir VMI, t.y. iki mėnesio 15 dienos turi būti pateikti duomenys „Sodrai“ apie darbuotojų draudžiamąsias pajamas, VMI – gyventojų pajamų mokesčių deklaracijos. UAB „Stellar Navigation“ atžvilgiu minėti duomenys 2016-04-15 nebuvo pateikti, kadangi UAB „Jungtinė auditorių kontora“ nebuvo susipažinusi su visais įmonės dokumentais, neturėjo visos informacijos. Be to, prisijungimai prie UAB „Stellar Navigation“ paskyros „Sodros“ bei kitose sistemose buvo suteikti tik 2016-04-27. Liudytoja taip pat nurodė, kad duomenys apie ieškovės pravaikštas buvo sudaryti pagal UAB „Stellar Navigation“ 2016-05-04 įsakymą, t.y. įsakyme buvo nurodyta, kad ieškovė nuo 2016-03-18 neatvyksta į darbą, todėl atitinkamai laikotarpiu nuo 2016-03-18 iki 2016-05-04 jai buvo sužymėtos pravaikštos. Įvertinus tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis byloje esančiais duomenimis, teismas pažymi, jog nėra aišku, kodėl, manydamas, kad darbo santykiai su ieškove nėra nutraukti, atsakovės direktorius neinformavo UAB „Jungtinė auditorių kontora“ apie tai, kad įmonėje yra vienas darbuotojas, kad UAB „Jungtinė auditorių kontora“ galėtų tinkamai ir laiku atsiskaityti su ieškove, pavyzdžiui, išmokėti jos darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016-03-07 iki 2016-03-10, kad būtų tinkamai ir laiku teikiami duomenys apie ieškovės draudžiamąsias pajamas „Sodrai“ bei laiku pildomas darbo laiko apskaitos žiniaraštis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė nurodo, jog apie tai, kad ieškovė atleista 2016-03-14 DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu ji pamatė tik 2016-05-04, tačiau kadangi teikiant duomenis apie atleidimo pagrindo tikslinimą pirmiausia turi būti pateikti atitinkami paskaičiavimai, kurių ji tuo metu neturėjo, prašymas dėl apie atleidimo pagrindo tikslinimo VSDFV buvo pateiktas ne ieškovės atleidimo dieną 2016-05-04, o vėliau. Tačiau, esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra aišku, kodėl minėti duomenys VSDFV buvo pateikti tik 2016-08-30, t.y. praėjus beveik keturiems mėnesiams po 2016-05-04 įsakymo priėmimo. Be to, kaip matyti iš byloje pateikto UAB „Stellar Navigation“ „Sodros“ paskyros išrašo duomenys apie ieškovės atleidimą buvo teikiami 2016-05-03, tačiau įsakymas dėl jos atleidimo priimtas 2016-05-04.

Atsakovė taip pat nurodo, kad ieškovė neperdavė įmonei reikalingų buhalterinės apskaitos dokumentų ir prisijungimų prie įmonėje naudotos buhalterinės apskaitos programos, tačiau teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad visi prisijungimo duomenys (generatoriai) 2016-03-10 liko ant jos darbo stalo. Iš byloje pateikto antstolio A. Selezniovo surašyto 2016-03-18 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad O. L. su savo atstovu, advokatu E. R. ir kitais asmenimis, išgabeno visus atsakovės dokumentus bei kitą galimą turtą iš atsakovės buveinės, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip jau minėta, perimant įmonės dokumentus nebuvo detaliai fiksuojama, kokie konkrečiai dokumentai yra perduodami, nepasirašytas dokumentų priėmimo – perdavimo aktas, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė šių daiktų neperdavė atsakovei. Be to, atsakovė minėtus prisijungimus gali gauti iš paslaugą teikiančių bei administruojančių asmenų. Kaip matyti iš byloje pateikto susirašinėjimo atsakovė dėl prisijungimo kreipėsi į UAB „Stabilios sistemos“. Teismo posėdžio metu liudytoja B. T. paaiškino, kad UAB „Stabilios sistemos“ atstovai nurodė, jog jie prisijungimų suteikti negali ir nurodė kreiptis tiesiogiai į asmenį, kuris turėjo prisijungimą. Liudytoja taip pat paaiškino, kad tik vėliau sužinojo, kad dėl šių duomenų ji turi kreiptis į UAB „Standard Apps“. Iš byloje pateikto UAB „Standard Apps“ atstovų atsakymo atsakovei matyti, kad už papildomą mokestį yra galimybė atkurti programos HansaWorld slaptažodžius. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog, visų pirma, atsakovė minėtos buhalterinės apskaitos programos slaptažodžius galėjo gauti iš šios programos administratoriaus. Antra, laikotarpiu nuo 2016-03-14 iki 2016-03-18 ieškovei nebuvo sudaryta galimybė pateikti į darbovietės patalpas. Tai reiškia, jog nors naujasis vadovas bei akcininkas O. L. žinojo, jog ketina perimti įmonės dokumentus, tačiau iš esmės nesudarė galimybės ieškovei šių dokumentų, įskaitant ir prisijungimų prie buhalterinės apskaitos programos, tinkamai perduoti atsakovei. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad DK 240 straipsnyje numatyta, kad prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Jei per darbdavio arba administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti ir be pasiaiškinimo. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad toks minėtas reikalavimas ieškovei buvo išsiųstas, todėl drausminė nuobauda ieškovei 2016-05-04 įsakymu paskirta nepagrįstai.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovės reikalavimas panaikinti 2016-05-04 atsakovės įsakymą dėl drausminės nuobaudos, atleidimo iš darbo skyrimo ieškovei, pakeisti ieškovės atleidimo iš darbo momentą ir pagrindą, nustatyti, jog ieškovė yra atleista iš darbo UAB ,,Stellar Navigation“ nuo 2016-03-14, DK 125 straipsnio 1 dalies nustatytu pagrindu (šalių susitarimu) tenkintinas.

Dėl išeitinės kompensacijos, neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną priteisimo

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2016-03-04 priėmė įsakymą Nr. ST-16/12 dėl darbo sutarties nutraukimo su N. Š. šalių susitarimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 straipsnį p.1, kuriuo įsakė darbo santykius su ieškove nutraukti nuo 2016-03-14 DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu, išmokant ieškovei visas su darbo santykiais ir jų nutraukimu susijusias išmokas, įskaitant piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją. Pagal Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 7.2 punkto nuostatas vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestį dalijant iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas). Į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį įskaitoma pagrindinis darbo užmokestis už atliktą darbą, apskaičiuotas pagal įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas: valandinius (dieninius) tarifinius atlygius, mėnesines, pareigines algas, tarnybinius atlyginimus ir vienetinius įkainius, premijos (mėnesio, ketvirčio, už 6, 9 mėnesių ar vienų metų darbo rezultatus, vienkartinės, iš jų ir premijos iš pelno) pagal įmonės darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemą, darbuotojams skatinti skirtos vienkartinės piniginės išmokos, pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, mokamas valstybės tarnautojams (Aprašo 4.1., 4.5. punktai). Išmokėtos vienkartinės premijos į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą įtraukiamos kolektyvinėje sutartyje (jeigu jos nėra, – darbo sutartyje ar įmonės vietiniuose (lokaliniuose) norminiuose teisės aktuose) nustatyta tvarka, atsižvelgiant į jų pobūdį ir laikotarpio, už kurį jos mokamos, trukmę. (Aprašo 7.6 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015-12-23 įsakymo Nr. A1-798 dėl metinių darbo dienų koeficientų ir metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičiaus 2016 metais patvirtinimo 1.2.1.1. punktą, 2016 metų metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius esant 5 dienų darbo savaitei yra 21 darbo diena. Nagrinėjamu atveju apskaičiuojant ieškovės vidutinį darbo dienos užmokestį atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė nurodo, kad 2016 metų vasario mėnesį jai buvo skirta 1350,00 Eur premija. Ieškovė paaiškino, kad ši premija skirta už jos atliktas papildomas užduotis bei vadovo pavadavimą jo komandiruočių 2016 metų vasario mėnesį metu. Teismas pažymi, jog nors atsakovė nesutinka su nurodytomis aplinkybėmis, jog 2016 metų vasario mėnesį ieškovei buvo išmokėta premija, tačiau įvertinus byloje pateiktą ieškovės banko sąskaitos išrašą bei tai, kad Teismo posėdžio metu liudytoja B. T. paaiškino, kad tarp atsakovės buhalterinių apskaitos dokumentų matė antrinį apskaitos dokumentą, kuriame buvo nurodyta, jog 2016 metų vasario mėnesį ieškovei skirta 1350,00 Eur premija. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog 2016 metų vasario mėnesį ieškovei skirta 1350,00 Eur premija. Taigi, ieškovės vidutinis darbo dienos užmokestis sudaro 131,30 Eur ((2291,67 Eur + 2315,00 Eur + 3665,00 Eur))/63), todėl ieškovei priteistina 11029,20 Eur išeitinė išmoka (131,30 Eur x 21 d. x 4 mėn.) (Aprašo 4.1, 4.5, 7.1, 7.2, 7.6).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės neišmokėtą darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Atsiliepimu į ieškinį nurodo, kad ieškovei neišmokėta dalis darbo užmokesčio bei kompensacija už nepanaudotas atostogas. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (DK 141 straipsnio 1, 2 dalys). Esant išdėstytoms aplinkybėms ieškovei priteistina 440,95 Eur (2315,00 Eur/21 d.d. x 4 d.d.) neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2016-03-08 iki 2016-03-14 (ieškovė laikotarpiu nuo 2016-03-01 iki 2016-03-07 atostogavo).

Jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jeigu darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, jei darbuotojas faktiškai galėjo jomis pasinaudoti ir kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip (DK 177 straipsnis). Pagal UAB „Jungtinė auditorių kontora“ 2016-12-19 pažymą ieškovei priklauso kompensacija už 28,09 darbo dienas atostogų (40,13 kalendorines dienas). Esant išdėstytoms aplinkybėms ieškovei iš atsakovės priteistina 3688,22 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas (131,30 Eur x 28,09 d.d.).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną už laikotarpį nuo 2016-03-14 iki galutinio atsiskaitymo su ieškove. DK 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo Kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalis nustato kompensuojamąjį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008). Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius yra konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys nevisiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. AB „Gubernija“, bylos Nr. 3K-3-27/2012).

Aiškindamas DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos kompensacijos prigimtį ir taikymo taisykles kasacinis teismas yra nurodęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, šioje normoje nustatytas kompensacinis mechanizmas, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; antra – tai sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną (ar atitinkamą įstatyme ar šalių susitarime nustatytą dieną). Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Sprendžiant dėl darbuotojui priteistinos kompensacijos dydžio būtina vadovautis DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų, todėl priteistina darbuotojui kompensacija ne visais atvejais turi sutapti su vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką suma. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl kompensacijos, mokamos DK 141 straipsnio pagrindu, pasisakyta, kad, vadovaujantis aptartais darbo santykių reglamentavimo principais, ji gali būti mažinama atsižvelgiant į darbuotojui priklausančio laiku neišmokėto darbo užmokesčio dalį, į itin trumpą darbuotojo darbo įmonėje trukmę ir per šį laikotarpį gauto darbo užmokesčio santykį su reikalaujama kompensacijos suma, į įmonės turtinę padėtį ir galimą kitų darbuotojų interesų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje M. V. ir kt. v. UAB „Vitransa“, bylos Nr. 3K-3-154/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-262/2015). Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgus į tai, kad nuo 2016-05-04 atsakovė sąmoningai vengė atsiskaityti su ieškove, tačiau taip pat įvertinus tai, kad ieškinys teisme gautas 2016-09-23, darbo byla turėjo būti išnagrinėta per du mėnesius, tačiau jos nagrinėjimas dėl objektyvių priežasčių užsitęsė, nuo 2016-09-26 atsakovė dirba kitoje darbovietėje, o vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimą atsiskaityti su ieškove nuo 2016-03-14 iki teismo sprendimo priėmimo dienos reikštų pernelyg didelę disproporciją, būtų nesuderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat prieštarautų bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, teismas vertina, jog yra pagrindas mažinti ieškovei iš atsakovės priteistinas išmokas už uždelsimo atsiskaityti laiką. Ieškovei iš atsakovės priteistinas šešių mėnesių dydžio vidutinis darbo užmokestis už vėlavimą atsiskaityti su ieškove, t.y. (131,30 Eur x 21 d. x 6 mėn.), t.y. 16543,80 Eur.