Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Algirdo Jaliniausko ir Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 20 (dvidešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies a) papunkčiu, paskirta 20 (dvidešimties) parų arešto bausmė pakeista į 20 (dvidešimties) dienų laisvės atėmimo bausmę (vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai).

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos 20 (dvidešimties) dienų laisvės atėmimo bausmės pridėta Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalis – 2 (du) mėnesiai 7 (septynios) dienos laisvės atėmimo, ir J. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 27 (dvidešimt septynioms) dienoms.

Bausmės pradžią J. P. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2022 m. gruodžio 13 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu J. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri panaikintina įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nuosprendį dalyje dėl J. P. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo taikymo, nurodyta vykdyti skubiai.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo baudžiamojoje byloje netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo J. P. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

7. BK 259 straipsnio 2 dalis įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno arba siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Taigi, šio straipsnio dispozicija yra aprašyta alternatyviais požymiais. Tam, kad asmeniui būtų galima inkriminuoti minėto straipsnio 1 dalį, pakanka nustatyti vieną iš šio straipsnio dalies normos dispozicijoje numatytų alternatyviųjų požymių.

8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad J. P. kaltė dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, yra visiškai įrodyta ir yra pagrįsta nuoseklia baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos analize. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio skundo motyvus, pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

9. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi neatsižvelgė, jog pataisos įstaigos pareigūnų parodymai neatitinka kitos baudžiamojoje byloje surinktos medžiagos, teigia, kad narkotinės medžiagos jam buvo „pakištos“, tačiau teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę teikti savo nuomonę ir pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis iš esmės ginčija pataisos įstaigos pareigūnų parodymų patikimumą remdamasis tuo, kad jie neteisėtai atliko asmens kratą, taip pat, teigia, kad narkotinės medžiagos jam nepriklauso. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo motyvais, atmeta šiuos argumentus kaip deklaratyvius bei nepagrįstus jokia objektyvia byloje surinkta medžiaga.

10. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pataisos įstaigos pareigūnų R. D. ir G. Z. parodymai išliko nuoseklūs viso tyrimo metu, yra tarpusavyje vienas kitą papildantys bei sutampa dėl esminių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, jog minėti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ir būtų susitarę duoti esmingai melagingus parodymus, kaip yra nurodoma apeliaciniame skunde. Jokių duomenų, dėl ko minėti liudytojai galėtų tyčia nuteistojo megztinyje palikti narkotinių medžiagų, nenurodė ir pats nuteistasis. Atmetant nuteistojo versiją paminėtina ir tai, kad tiek R. D., tiek G. Z., apklausiami ikiteisminio tyrimo metu logiškai ir suprantamai paaiškino J. P. patikrinimo komentuojamo įvykio dieną priežastis, o jų parodymai dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, pagrindo abejoti jų patikimumu nesudaro. Pareigūnų teigimu, patikrinti J. P. buvo nuspręsta todėl, kad po vakarinio patikrinimo atvirosios kolonijos kieme buvo pastebėtas stovinti nuteistasis, kuris pamatęs pareigūnus pradėjo vaikščioti ir eiti link atvirosios kolonijos gyvenamųjų patalpų pastato. G. Z. nurodė J. P. užeiti į budėtojų dalį. Tuomet nuteistasis pradėjo jaudintis, atrodė sutrikęs (1 t., b. l. 46–47; 52–53). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų duomenų visumą, R. D. ir/ar G. Z. suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi nenustatytas, jų parodymai, duoti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, iš esmės sutapo su jų ikiteisminio tyrimo metu išdėstytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, neprieštaravo ir rašytinei nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagai. Nors liudytojas G. Z. apklaustas teisiamojo posėdžio metu iš tiesų nurodė, kad J. P. rankoje rado narkotinės medžiagos „žolės“, tačiau teisėjų kolegija šios aplinkybės nepripažįsta iš esmės reikšminga, kadangi natūralu, jog pataisos įstaigos pareigūnas, kurio tiesioginės pareigos susijusios su nuteistųjų priežiūra, praėjus keliems mėnesiams nuo įvykio galėjo neprisiminti tikslių jo aplinkybių. Tuo labiau, kad tas pats J. P. anksčiau administracine tvarka ne kartą baustas už sintetinių kanabinoidų vartojimą (1 t., b. l. 91–98). Minėti liudytojai taip pat patvirtino, kad tokių įvykių pataisos namuose įvyksta dažnai. Pagarsinus baudžiamojoje byloje esantį tarnybinį pranešimą (1 t., b. l. 18), liudytojas G. Z. jame nurodytas aplinkybes patvirtino, todėl apeliaciniame skunde nurodyti netikslumai dėl liudytojo G. Z. parodymų laikytini neesminiais, įtakoti įvykių gausos ir praėjusio laiko tarpo bei nesudaro pagrindo nesiremti iš esmės išsamiais liudytojo G. Z. parodymais.

11. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nuteistojo asmens kratos protokole nuteistasis pasirašė ir nurodė pretenzijų neturintis (1 t., b. l. 19), todėl teigti, kad asmens krata buvo atlikta pažeidžiant nuteistojo teises, pagrindo nėra. Pasiaiškinime nuteistasis taip pat nurodė, kad nežino, kieno yra folijos gabalėlis rastas jo kišenėje (1 t., b. l. 20), jokių abejonių dėl kratos teisėtumo taip pat nenurodė. Įteikus pranešimą apie įtarimą, nuteistasis duoti parodymus atsisakė (1 t., b. l. 119) ir tik apklaustas teisme nuteistasis iškėlė versiją, jog švirkštą, šaukštą ir galimai folijos gabalėlį paprašė paslėpti kitas nuteistasis. Tačiau ši nuteistojo versija nėra nuosekli, niekaip kitaip nepatvirtinta, taigi, nešalina J. P. baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad pataisos įstaigos pareigūnai nenurodė, jog šalia J. P. jie matė kitą asmenį, kuris galimai perdavė jam narkotines medžiagas. Priešingai, būtent J. P. veiksmai sukėlė pareigūnams įtarimą, dėl ko ir buvo nuspręsta jį patikrinti. Pats J. P. apklausos metu taip pat iš esmės patvirtino, kad įgijo ir laikė narkotinę medžiagą – nurodė, kad folijos gabaliukas buvo skirtas išmesti, jame buvo mažai medžiagos. Paminėti duomenys leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis neabejotinai žinojo apie folijos gabalėlyje esantį turinį. Šią aplinkybę betarpiškai patvirtina ir tai, kad J. P. kratą atlikę pareigūnai taip pat patvirtino, jog nuteistojo drabužių kišenėje rasta medžiaga buvo panaši į narkotinę medžiagą, o Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktoje specialisto išvados Nr. 11-1737(22) duomenimis nustatyta, kad tirti pateiktos vatos gabaliuke yra narkotinės medžiagos – karfentanilio pėdsakų, taip pat, kad tirti pateikti milteliai, esantys folijos lankstinuke, yra narkotinės medžiagos – karfentanilio milteliai (1 t., b. l. 62–63). Pažymėtina, kad pirminiame pasiaiškinime J. P. patvirtino, kad kratos metu rastas šaukštelis priklauso jam, o būtent šiame šaukštelyje taip pat buvo rastas vatos gabaliukas su tos pačios narkotinės medžiagos – karfentanilio pėdsakais, kaip ir rastos folijoje. Tokiu būdu, apeliaciniame skunde keliama versija, jog narkotines medžiagas J. P. kažkas įdėjo ar jos priklauso ne jam, nesutampa net ir su pirminiais paties nuteistojo paaiškinimais, jau neklabant apie tai, kad nėra niekaip kitaip pagrįsta byloje, todėl remtis ja sprendžiant J. P. kaltės klausimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

12. Atmetant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistojo duotus parodymus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje vertinant kaltinamojo/nuteistojo parodymus laikomasi vieningos pozicijos, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų, bet ir paties kaltinamojo/nuteistojo parodymų nuoseklumas viso baudžiamojo proceso metu, kuris, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, analizuojamu atveju vis tik nenustatytas, todėl pasikliauti vien tik nuteistojo parodymais ir jų pagrindu panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jokio objektyvaus pagrindo nėra.

13. Esant šių aplinkybių visumai abejonių tuo, kad J. P. kaltinime nurodytu laiku, vietoje ir būdu, įgijo ir laikė narkotines medžiagas, teisėjų kolegijai nekyla. Šios išvados kontekste pažymėtina, kad pagal galiojančią teismų praktiką, neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas – tai tokie atlygintini ar neatlygintini veiksmai kaip pirkimas, išmainymas, skolos atsiėmimas, dovanos gavimas, gavimas veltui ir pan. Laikymas – tai narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėjimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Aukščiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad narkotinė medžiaga buvo rasta J. P. asmens kratos metu jo dėvimo megztinio kišenėje, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju su drabužiuose rasta narkotine medžiaga nuteistasis elgėsi kaip su sava. Įvertintina ir tai, kad J. P. inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta pataisos namuose, kuriose narkotinių ir/ar psichotropinių medžiagų apyvartos kontrolei yra skiriamas ypatingas dėmesys, tokių medžiagų laikymas yra baudžiamas itin griežtai, kas visumoje teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog esant tokiai rizikai kiekvienas asmuo galėtų laikyti išimtinai tik jam priklausančias, t. y. jo įgytas, narkotines ir/ar psichotropines medžiagas. Tokiu būdu, teisėjų kolegija neabejoja, jog J. P. įgijo ir laikė psichotropines medžiagas vertinamu atveju.

14. Nors nuteistasis nurodo, kad kitą dieną, patikrinus jį greituoju testu dėl narkotinių medžiagų vartojimo, narkotinių medžiagų vartojimo faktas nebuvo nustatytas, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nekeičia ir esminės reikšmės jo kaltės nustatymui neturi. Pažymėtina, kad BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar kaltininkui pavyko įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą – jo veika laikoma baigta ir kvalifikuojama pagal BK 259 straipsnio atitinkamą dalį. Nagrinėjamu atveju J. P. buvo kaltinamas ir nuteistas už narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą, o ne vartojimą, todėl skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su narkotinių medžiagų vartojimu, teisinės reikšmės veikos kvalifikacijai neturi.

15. Nors tiek pats nuteistasis, tiek ir jo gynėjas teismo posėdžio metu prašė papildomai tirti byloje esantį pataisos įstaigos pareigūnų kūno kamerų įrašą, o taip pat kviesti teismo medicinos specialistą tikslu aiškintis rastos narkotinės medžiagos galimą poveikį pagal jos kiekį, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų apimtimi, atitinkamais įrodymais, kuriais grindžiama apelianto kaltė, bei sprendžia jog nėra pagrindo aiškintis kokias nors papildomas aplinkybes, kadangi sprendimui dėl J. P. kaltės tai iš esmės neturi esminės reikšmės, o byloje esanti specialisto išvada ir joje nustatyti narkotinių medžiagų kiekiai, kurie atitinka kriterijus baudžiamajai atsakomybei pagal BK 259 straipsnio 2 dalyje kilti, savo pagrįstumu jokių abejonių nekelia.

16. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl J. P. kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad J. P. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad J. P. veiksmuose yra visi būtini BK 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas J. P. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo nuosprendžio motyvams dėl J. P. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

17. J. P. skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

18. Apylinkės teismas, parinkdamas J. P. tiek bausmės rūšį, tiek jos dydį, taip pat, bendrindamas nuteistajam atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes, atsižvelgė į tai, kad J. P. anksčiau teistas, nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, taip pat, baustas administracine tvarka, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, kad pataisos įstaigos nuteistasis charakterizuojamas neigiamai ir sprendė, kad J. P. skirtina mažesnė nei bausmės vidurkis arešto bausmė.

19. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir skyrė arešto bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Be to, teismas tinkamai taikė bausmių bendrinimo taisykles, numatytas BK 64 straipsnyje. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, J. P. paskirtos bausmės nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

20. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės dalį leisti atlikti Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tačiau pažymėtina, kad teismas nenustato nuteistajam bausmės atlikimo vietos. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 30 straipsnio 2 dalį konkrečią bausmės atlikimo vietą, kurioje nuteistasis turės atlikti laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgdama į nuteistojo keliamą pavojų, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, į nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę, o jei yra galimybė, – ir į nuteistojo nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus bei nuteistojo arba kitų jo artimųjų nuolatinę gyvenamąją vietą, parenka laisvės atėmimo vietų įstaiga, todėl šis klausimas apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.