Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-128-383/2016

Teisėjas Valdas Petraitis Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00775-2014-9

2016 m. kovo 9 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Danutės Giačaitės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, dalyvaujant prokurorui Andrejui Klimaševskij, nuteistajam V. Ž., jo gynėjui advokatui Vincui Pacevičiui, nukentėjusiųjų R. L. ir A. L. atstovei advokatei Vaidai Genaitytei, civilinei atsakovei baudžiamojoje byloje L. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų R. L. ir A. L. atstovės advokatės Vaido Genaitytės apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015-11-03 nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 281 str. 6 d. ir jam paskirta terminuota laisvės atėmimo 6 (šešeriems) metams bausmė.

Vadovaujantis LR BK 64¹ straipsniu, V. Ž. paskirta bausmė, sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirti ketveri metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 2, 9 dalimis, 63 str. 5 d. 2 p., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015-01-06 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir V. Ž. paskirta subendrinta, galutinė ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, šią atliekant atviroje kolonijoje.

Nukentėjusiųjų R. L. ir A. L. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies. Priteista iš V. Ž. R. L. naudai 10000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai ir 534,62 Eur proceso išlaidoms atlyginti. Priteista iš V. Ž. A. L. naudai 10000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai ir 515,00 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž., nuteistas pagal LR BK 281 str. 6 d. už tai, kad jis 2014-11-22 apie 20.50 val. (duomenys neskelbtini) vairuodamas automobilį VW GOLF valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio iki artimo vidutiniam girtumui 1,32 prom. girtumo, viršijo saugų ir leistiną gyvenvietėje važiavimo greitį, važiuodamas ne mažesniu kaip 70 km/h greičiu, gatvės vingyje nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešingą eismo pusę, kur kliudė ir mirtinai sužalojo pėsčiąją L. L..

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų R. L. ir A. L. atstovės advokatės Vaidos Genaitytės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, įrodymų vertinimo klaidų nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje V. Ž. padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal LR BK 281 str. 6 d. sudėties, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai yra nustatyti, nuosprendyje pakankamai išsamiai ir argumentuotai atskleisti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, spręsdamas V. Ž. kaltės, jos rūšies ir formos, o taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, padarė išvadas, kurios atitinka bylos aplinkybes ir dėl to tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nusikalstama veika, numatyta LR BK 129 str. yra nusikaltimas žmogaus gyvybei ir sveikatai, jo objektas yra kito žmogaus gyvybė ir sveikata. Tai tyčinis nusikaltimas ir jis gali būti padarytas tik veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tuo tarpu pagrindinis nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 281 str., objektas yra kelių transporto eismo saugumas. Tačiau LR BK 281 str. numatyta veika pripažįstama nusikaltimu tik tada, kai dėl jos sutrikdoma žmogaus sveikata, žūsta žmogus ar padaroma didelė turtinė žala. Todėl papildomu šio nusikaltimo objektu taip pat yra ir žmogaus gyvybė bei sveikata. Nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 281 str., gali būti padarytos tik dėl neatsargumo – dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo.

Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (LR BK 281 str.) baudžiamosiose bylose apžvalgos (Teismų praktika, Nr. 30), dalyje, kuria aptariami Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo subjektyvieji požymiai (kaltė), nurodoma, kad LR BK 281 str., nustatančio baudžiamąją atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, 7 d. nurodyta, kad asmuo pagal šio straipsnio 1 – 6 d. atsako tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. Todėl įrodinėtinas šių nusikaltimų sudėties požymis yra neatsargi kaltė ir jos turinys. Jeigu vairuodamas transporto priemonę ir pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles asmuo numato, kad dėl jo veikos kils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir to siekia (arba nors padarinių nesiekia, bet sąmoningai leidžia jiems kilti), konstatuojama, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine (arba netiesiogine) tyčia, todėl pagal LR BK 281 str. nekvalifikuojamas. Atsižvelgiant į tyčios turinį bei kilusius padarinius, kaltininko veika tokiais atvejais kvalifikuojama pagal LR BK straipsnius, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei, sveikatai ir nuosavybei.

Kaltė yra pagrindinis subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis. Baudžiamasis kodeksas numato dvi kaltės formas – tyčią ir neatsargumą. LR BK 15 str. 1 – 3 d. nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (toliau – nusikalstama veika) yra tyčinis, jei padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nusikalstama veika yra padaryta tiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Kai nusikalstama veika materialinė, tiesiogine tyčia ji padaroma jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti LR BK numatyti padariniai, ir jų norėjo. Nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti LR BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. LR BK 16 str. 1-3 d. nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (nusikalstama veika) yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu ją padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti LR BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu ją padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti LR BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Tai materiali nusikalstamos veikos sudėtis ir baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal LR BK 129 str. kyla, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia.

Jau minėtoje Apžvalgoje (Teismų praktika, Nr. 30) yra išaiškinta, kad LR BK 281 str. numatytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo (LR BK 16 str. 2 d.) tada, kai kaltininkas suvokia rizikingą savo veikos pobūdį numatydamas, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas (pvz., greičio viršijimas, netinkamas manevravimas, išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą, techniškai netvarkingos transporto priemonės vairavimas) gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti LR BK 281 str. numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi tokių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad kaltininkas minėtus padarinius numato kaip mažai tikėtinus ir tikisi, kad šiomis konkrečiomis aplinkybėmis jie nekils. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jeigu kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi pažeisdamas kelių eismo taisykles ir kuriomis, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padarinių atsiradimui. Iš to išplaukia, kad teismai kaltininko nusikalstamą pasitikėjimą pagrindžiančias aplinkybes turi nustatyti ir įvardyti nuosprendžiuose nurodydami, kodėl jos laikytinos lengvabūdiškomis. Apžvelgta teismų praktika rodo, kad tokiomis aplinkybėmis paprastai laikomos pasikliovimas kitų eismo dalyvių veiksmais, ilgamete vairavimo patirtimi, transporto priemonės techninėmis galimybėmis, atitinkamo kelio ruožo žinojimu ir pan.

Šioje byloje priimtame skundžiamame nuosprendyje, teismas išdėstė V. Ž. veikos kvalifikavimo motyvus. Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad V. Ž. darydamas kryptingus, nuoseklius veiksmus numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog byloje surinktų įrodymų visuma nenustatyta, kad V. Ž. nusikalstamą veiką padarė dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, jog jo elgesys buvo aiškiai atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruojant niekinį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktais duomenimis nėra nustatyta, jog V. Ž. prieš pat eismo įvykį automobilį vairavo, vienu metu ar paeiliui padarant kelis grubius, ypač pavojingus eismo taisyklių pažeidimus, ar prieš tai buvo sukėlęs pavojingą situaciją; jog automobilį vairavo dėl chuliganiškų paskatų, keliantį didelį pavojų savo ar kitų žmonių saugumui. Kaip nurodė ir pats nuteistasis, apklaustas pirmosios instancijos teisme, jis nuo namų iki įvykio vietos nuvažiavo apie 400 metrų, jokių chuliganiškų vairavimo veiksmų neatliko, tik viršijo leistiną greitį. Gatvė buvo apšviesta, tačiau buvo šlapias asfaltas, rūkas. Automobilį sumėtė, šis pradėjo slysti tai į vieną, tai į kitą pusę, nieko negalėjo padaryti. Moteris buvo apsirengusi tamsiai, jokio įspėjamojo atšvaito ar liemenės nepastebėjo. Nebuvo galimybės išvengti smūgio (t. 3 b. l. 79-81). Tai, kad V. Ž. vairavo neilgą laiko tarpą ir gatve, kuria jis važiavo, intensyvus eismas nevyko ir ji buvo tuščia, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas D. Š. (t. 1 b. l. 98-99). Pažymėtina ir tai, jog eismo įvykio metu kelias buvo šlapias, eismo įvykio vieta buvo gatvių sankryžų prieigos, Kauno g. vingiuota. Be to, kelio ruože, kur įvyko eismo įvykis, kelkraščių bei pėsčiųjų takų nėra.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog nors pagrindinis nusikalstamos veikos sudėties subjektyvinės pusės požymis yra kaltė, tačiau tokie požymiai dar yra ir nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas. Byloje nustatyta, kad V. Ž. eismo įvykio metu žuvusiosios nepažinojo ir jų nesiejo jokie asmeniniai santykiai, jokių asmeninių ar kitokių paskatų eismo įvykio metu atimti gyvybę kitam žmogui ar jį sužaloti V. Ž. neturėjo. Po eismo įvykio V. Ž. iš jo vietos nepasišalino, kadangi nerado savo telefono prašė pusbrolio, kad paskambintų pagalbos numeriu ir laukė medikų. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad V. Ž. nors vairuodamas automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir viršydamas saugų ir leistiną gyvenvietėje važiavimo greitį, šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, ir numatė, kad tai gali sukelti eismo įvykį, tačiau to įvykio padarinių ne tik nenorėjo, bet ir neleido jiems kilti sąmoningai. V. Ž. veikė ne netiesiogine tyčia padarinių atžvilgiu, o dėl neatsargumo. Teismo nustatytų eismo įvykio aplinkybių analizė patvirtina, kad V. Ž., pažeisdamas KET reikalavimus (vairuodamas automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir viršydamas saugų ir leistiną gyvenvietėje važiavimo greitį), numatė, kad dėl tokių KET pažeidimų gali įvykti eismo įvykis, kurio metu gali žūti žmogus arba žmonės, taip pat žmonės gali būti sužaloti, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti. Byloje nustatyta, kad važiuodamas gatve, kuria intensyvus eismas nevyko, automobilių nebuvo, buvo tamsus paros metas, šlapia ir rūkas, V. Ž. įvažiavęs į posūkį gatve einančios L. L. nematė, pamatė tik prieš pat atsitrenkdamas, kiek įmanoma bandė išvengti susidūrimo. Taip pat jis pasikliovė ir kitų eismo dalyvių veiksmais. Šis nuteistojo pasitikėjimas buvo lengvabūdiškas, tačiau tai leidžia padaryti išvadą, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė ne netiesiogine tyčia, o dėl neatsargumo, t. y. nusikalstamo pasitikėjimo (LR BK 16 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog V. Ž. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 281 str. 6 d., byloje nenustatyta jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad V. Ž. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia ir jo veika turi būti kvalifikuota pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p.

Nukentėjusiosios atstovės apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog kaltinamajame akte aplinkybė, kad V. Ž. vairuota transporto priemonė neatitiko techninių reikalavimų, jam inkriminuota nebuvo. Apeliantės teigimu, V. Ž., tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju, tiek apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, pripažino, kad jo vairuota transporto priemonė neatitiko techninių reikalavimų, t.y. neveikė spidometras. Ši aplinkybė parodo, kad V. Ž. eksploatavo žinomai techniškai netvarkingą transporto priemonę ir tokie jo veiksmai buvo tęstiniai. Dėl šių priežasčių ir kyla klausimas dėl V. Ž. tyčios turinio.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus ir pažymi, jog nuteistasis pripažino tą aplinkybę, jog jis žinojo, kad neveikia automobilio spidometras, tačiau niekaip neprisiruošė jo susitvarkyti ir keletą savaičių iki eismo įvykio važinėjo su techniškai netvarkingu automobiliu. Tai, kad eismo įvykio dieną, V. Ž. eilinį kartą važiavo automobiliu su neveikiančiu spidometru, nepatvirtina, jo didesnio piktybiškumo ar didesnio pavojingumo, nei jam vairuojant automobilį prieš tai kelias savaites. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad nuteistojo automobilyje neveikė spidometras, įtakos jo veiksmų kvalifikavimui ir priimto procesinio sprendimo teisėtumui neturi, kadangi toks techninis automobilio gedimas neturėjo įtakos kilti autoįvykio padariniams.

Taip pat nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, jog bylos nagrinėjimas sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, šiuo atveju, negalėjo būti taikomas, kadangi LR BPK 273 str. numato, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas galimas tik tais atvejais, kai kaltinamasis visiškai prisipažįsta esąs kaltas. Nukentėjusiųjų atstovės įsitikinimu, turtinės ir neturtinės žalos padarymas yra viena iš aplinkybių, dėl kurios taip pat visiškai turėtų prisipažinti kaltinamasis, sutrumpinto įrodymų tyrimo taikymo atveju.

Pažymėtina, jog pagal LR BK 64¹ str. 1 d., baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindas pirmosios instancijos teismui atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, buvo. Tiek prokuroras, tiek kaltinamasis V. Ž. bei jo gynėjas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo, neprieštaravo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. Ž., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, savo kaltę dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių visiškai pripažino, davė išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, o tai, kad nuteistasis nesutiko su jam pareikštais civiliniais ieškiniais, nepaneigia jo visiško prisipažinimo, kadangi įstatymas imperatyviai reikalauja asmens pripažinimo savo kaltės, tačiau jokiu būdu ne sutikimo su byloje esančiais pareikštais civiliniais ieškiniais, jų dalyku bei dydžiu. Tai, kad teismo iniciatyva, posėdžio metu, tikslu išsiaiškinti civilinės atsakomybės klausimą, buvo atlikti papildomi veiksmai ir apklausta liudytoja L. Ž., įtakos proceso greitumui ir išsamumui neturėjo.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodyti neatitikimai, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl eismo įvykio metu buvusių oro sąlygų, įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir V. Ž. veikos kvalifikavimui neturi, todėl šie skundo argumentai atmetami.

Šie apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo didinti priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2012).

Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (Lietuvos Respublikos CK6.250 str. 2 d., 6.282 str.); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-272/2011). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2010, 2K-4/2011).

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu, priteisdamas iš nuteistojo V. Ž. tiek nukentėjusiajam A. L., tiek R. L. po 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgė į tai, kad A. L. dėl V. Ž. nusikalstamos veikos jo motinos atžvilgiu, o R. L. dėl sutuoktinės, patyrė dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus. Akivaizdu, kad artimo žmogaus netektis sukelia stiprius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kurie išlieka visą likusį gyvenimą, negrįžtamai pakeičia šeimos įprastą gyvenimo būdą. Sukeltos pasekmės – žmogaus mirtis – negali būti pašalintos, sumažintos, jos laikytinos pačiomis sunkiausiomis. Kita vertus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, būtina įvertinti ir kitus kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vienas iš kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra žalą padariusio asmens kaltė. Nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 281 str. 6 d., kuriuo ir buvo sukeltos minėtos pasekmės, baudžiamajame įstatyme priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 16 str.). Taigi, V. Ž. padarė nusikaltimą dėl neatsargumo, t. y. jis nenorėjo kilusių padarinių ir nesiekė jų. Nuteistasis savo nusikalstamais veiksmais nenorėjo sukelti ir dvasinių išgyvenimų nukentėjusiesiems. Pripažintina, kad kai neturtinė žala padaroma neatsargiais kaltininko veiksmais, t.y. kai nukentėjusiajam sąmoningai nesiekiama sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinių kančių, padaroma mažesnė neturtinė žala nei tyčinės veikos (pavyzdžiui, nužudymo, nusikaltimų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui) atveju.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo kaltę visiškai pripažino, gailėjosi, nesiekė išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Kitas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus - kaltininko turtinė padėtis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. Ž. turtinė padėtis nėra gera, pajamų negauna, turto neturi. Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 10 000 Lt (2896,20 Eur) iki 50 000 Lt (14 481 Eur) (žuvusiojo vaikui) ir nuo 15 000 Lt (4344,30 Eur) iki 60 000 Lt (17 377,20 Eur) (žuvusiojo sutuoktiniui) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, Nr. 2K-539/2010, Nr. 2K-150/2011, Nr. 2K-90/2012, Nr. 2K-344/2012, Nr. 2K-397/2012, Nr. 2K-135/2013, Nr. 2K-243-648/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo ir įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, argumentuotai pagrįsdamas kiekvieno iš jų taikymą, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, visapusiškai vertino nagrinėjamą situaciją. Šiuo konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais sumažintais priteistinos nukentėjusiems neturtinės žalos dydžiais, kurie neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, bei formuojamai teismų praktikai, todėl keisti nuosprendį šiuo klausimu nėra teisinio pagrindo. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas iš kaltininko negali būti siejamas su kaltininko nubaudimu, kadangi neturtinė žala atlieka kitokią funkciją, t. y. kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Be to, itin didelis neturtinės žalos priteisimas iš kaltininko neleidžia pasiekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad L. Ž. jokia atsakomybė dėl padarytos veikos nekyla. Pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams yra konstatavęs, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. Š. v. antstolė L. D., Nr. 3K-3-59/2008).

Nagrinėjamoje byloje keliamas liudytojos L. Ž. – kaip padidinto pavojaus šaltinio – automobilio savininkės atsakomybės klausimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis V. Ž. vairuodamas automobilį, t.y. valdydamas padidinto pavojaus šaltinį ir suvokdamas, kad tokioje situacijoje jam taikomi itin dideli atsargumo ir atidumo reikalavimai, pažeidė teisės aktais nustatytas taisykles, tokiu būdu sukeldamas eismo įvykį, kurio metu žuvo L. L.. Remiantis automobilio registracijos liudijime įrašytais duomenimis, transporto priemonė, t. y. automobilis VW Golf valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį eismo įvykio metu vairavo V. Ž., nuosavybės teise priklauso jo motinai L. Ž., tačiau transporto priemone neterminuotai naudojasi V. Ž. (t. 1 b. l. 128). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta L. Ž. patvirtino tas aplinkybes, jog automobilį registravo savo vardu. Automobilį pirko savo tikslams, tačiau ji neturėjo vairuotojo pažymėjimo, todėl jo nevairavo. Sūnus V. Ž. ją vežiodavo įvairiais reikalais. Matė, kaip sūnus 2014-11-22 išvažiavo su automobiliu, po to matė kaip jis su automobiliu grįžo, tačiau nematė kai šis vėl su šiuo išvažiavo. Apie sūnaus administracinės teisės pažeidimus nežinojo, tik visuomet prašė, kad nelakstytų (t. 3 b. l. 81-82). Teisme apklaustas V. Ž. taip pat nurodė, jog automobilio savininkė yra mama, o jis įrašytas automobilio naudotoju. Daugiausiai automobiliu naudojasi jis, praktiškai automobilis buvo jo. Teises išsilaikė 2013 m. pabaigoje. Įvykio dieną niekam nesakė, kad išvažiuoja. Mama ir tėtis nematė, kad jis išvažiavo, jis nežinojo ar jie buvo namuose (t. 3 b. l. 79-80).

Teisėjų kolegijos vertinimu, esant neginčijamai nustatytoms aplinkybėms, jog pagrindiniu automobilio naudotoju ir valdytoju buvo V. Ž. (automobilio registracijos liudijime jis įrašytas automobilio naudotoju), jis turėjo teisę vairuoti automobilį, eismo įvykio dieną išvažiavo nematant automobilio savininkei L. Ž. bei jai nežinant apie tai, kad jis apsvaigęs nuo alkoholio, L. Ž. kaip automobilio savininkė dėl jau aukščiau paminėtų aplinkybių, nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai bei užtikrinti, kad šiuo automobiliu nepasinaudotų apsvaigę asmenys. Byloje nustatytais duomenimis, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog dėl įvykusio eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus yra ir automobilio savininkės L. Ž. kaltės ir, kad jos veiksmus sieja priežastinis ryšys su atsiradusia žala, už kurią ji, kaip padidinto pavojaus šaltinio savininkas, turėtų atsakyti solidariai kartu su V. Ž., valdžiusiu padidinto pavojaus šaltinį. Pritartina pirmosios instancijos teismo, skundžiamame nuosprendyje, padarytai išvadai, jog L. Ž. nėra atsakinga už žalą padariusio sūnaus veiksmus, kadangi ji nebuvo automobilio valdytoja eismo įvykio metu, todėl nukentėjusiųjų pareikšti ieškininiai reikalavimai jos atžvilgiu nepagrįsti.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai ir pažeisdamas bausmių skyrimo taisykles bei neatsižvelgdamas į V. Ž. neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, paskyrė bausmę V. Ž., tačiau pagrindo sutikti su tokiais argumentais nėra.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas skirdamas V. Ž. bausmę atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jos stadiją, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos pasekmes, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, jog jis oficialiai nedirbo, darbo biržoje nebuvo registruotas. Į tai, jog nuteistasis pagal pavojingumo visuomenei laipsnį padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą neatsargių nusikaltimų kategorijai, jog dėl šios nusikalstamos veikos kilo itin skaudžios ir negrįžtamos pasekmės, į tai, kad V. Ž. nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nusikalstamą veiką įvykdė būdamas teistas, nesant išnykusiam ir panaikintam teistumui. Be to, jis nusikalstamą veiką padarė anksčiau 17 kartų baustas už administracinius teisės pažeidimus, kurių dalis nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo. Didžioji dalis nuobaudų jam buvo paskirta už pavojingus KET pažeidimus, tame tarpe ir vairavimą neblaiviam, neturint teisės vairuoti transporto priemones, kas rodo, kad išvadų iš anksčiau taikytų poveikio priemonių kaltinamasis nepadarė, yra linkęs ignoruoti kelių eismo taisyklių reikalavimus, kas charakterizuoja jį iš neigiamos pusės bei didina pavojingumą visuomenei. Šios aplinkybės suponavo pagrįstą išvadą, kuriai pritaria ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą realią laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo V. Ž. atžvilgiu bausmė ir jos dydis paskirta tinkamai, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai nurodyta ir apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pripažindamas V. Ž. kaltu dėl nusikalstamos veikos numatytos LR BK 281 str. 6 d. padarymo bei paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, tuo pačiu turėjo paskirti ir baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudimą naudotis specialia teise - teise vairuoti transporto priemones.

LR BK 67 str. 1 d. nustato, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. LR BK 67 str. 2 d. 1 p. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – pagal LR BK 67 str. 3 d. gali būti skiriama kartu su bausme, o LR BK 68 str. 1 d. nustato esminę šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygą – teismas gali uždrausti asmeniui naudotis teise vairuoti transporto priemonę tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str.) baudžiamosiose bylose apžvalgos (Teismų praktika Nr. 30) 24 p. pažymėta, kad LR BK 68 str. paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas LR BK 281 str. numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taip pat pritarta teismų praktikai, kai ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas nuolat pažeidinėja Kelių eismo taisykles, LR BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas net nesvarstė tokios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo V. Ž. galimybės.

Kaip jau minėta LR BK 68 str. numatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. LR BK 68 str. 2 d. numato, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (LR BK 67 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. Ž. itin atmestinai vykdė teisės aktų, reglamentuojančių eismo dalyvių elgesį, reikalavimus, nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viršijo saugų ir leistiną gyvenvietėje važiavimo greitį ir tokiais savo nusikalstamais veiksmais sukėlė itin sunkias pasekmes – avarijos metu žuvo žmogus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija mano, kad bausmės paskirčiai įgyvendinti nuteistajam V. Ž. kartu su bausme skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones. Specialiosios teisės atėmimo terminas nustatytinas trejiems metams.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiesiems R. L. ir A. L. atstovavo advokatė Vaida Genaitytė. Byloje esanti 2015-11-20 sąskaita už teisines paslaugas Nr. 63G (t. 3 b. l. 171) bei pinigų pervedimo išrašai (t. 3 b. l. 172-173), patvirtina, kad R. L. 2015-11-22, o A. L. 2015-11-23 už teisines paslaugas advokatei Vaidai Genaitytei sumokėjo po 300 eurų. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiųjų atstovė pateikė šiuos dokumentus ir prašė iš nuteistojo V. Ž. priteisti po 300 eurų nukentėjusiesiems R. L. ir A. L.. Šis prašymas pagrįstas ir tenkinamas, kadangi pateikti dokumentai patvirtina, jog nukentėjusieji turėjo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir jos išieškotinos iš nuteistojo V. Ž. (LR BPK 104 str. 2 d., 105 str. 1 d., 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendė:

Pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 68 str. uždrausti V. Ž. 3 (trejus) metus naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš V. Ž. nukentėjusiųjų R. L. ir A. L. naudai jų turėtas proceso išlaidas advokatės, kuri dalyvavo byloje kaip atstovė, paslaugoms apmokėti – po 300 Eur (tris šimtus eurų) kiekvienam.