Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas konstatavo, kad pirmoji viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), t. y. jog atsakovas neveikė įstatymo nustatytu būdu ir laiku nepriėmė sprendimo dėl detaliojo plano tvirtinimo arba atsisakymo tai padaryti, buvo nustatyti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimu, todėl iš naujo nevertinami. Teismas pažymėjo, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas prisiėmė atsakomybę už pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą ir įsipareigojo UAB „Entoja“ sumokėti sutarto dydžio baudą, t. y. 200 000 Lt, nepaisant to, kad, teismo vertinimu, pareiškėjo kaltės klausimas dėl ikisutartinių įsipareigojimų tinkamo neįvykdymo galėjo būti ginčijamas civilinėje byloje Nr. L2-7930-585-2009, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas preliminariojoje sutartyje nenumatė galimybės išvengti baudos net ir tuo atveju, jeigu atsakovas būtų motyvuotai atsisakęs patvirtinti detalųjį planą. Tačiau komercinio pobūdžio sutarties sudarymo atveju kiekviena šalis turi analizuoti sandorio sudarymo aplinkybes, apsvarstyti perspektyvas ir galimą riziką. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad toks pareiškėjo elgesys yra vertintinas kaip paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti, ir prašoma priteisti žala turėtų būti mažinama atsižvelgiant į nukentėjusiojo (šiuo atveju pareiškėjo) kaltės dydį, nustačius kitą būtinąjį elementą civilinei atsakomybei kilti – priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos. Teismas vertino, kad atsakovo neteisėtas neveikimas lėmė pareiškėjo nuostolių atsiradimą, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad net ir nesant tokio neteisėto neveikimo, tačiau atsakovui priėmus nepalankų sprendimą, t. y. atsisakius tvirtinti parengtą detalųjį planą, pareiškėjui būtų atsiradę to paties dydžio nuostoliai. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad paties pareiškėjo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti: pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas, galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis, tačiau to nenumatė, be to, neigiamos pasekmės galėjo kilti ir be neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl yra teisinis pagrindas taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį ir žalos atlyginimo nepriteisti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą. Teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo UAB „Autoringas“ skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Vilniaus miesto savivaldybės 26 770 Lt tiesioginių nuostolių atlyginimą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyku yra savivaldybės civilinė atsakomybė už pareiškėjo patirtus nuostolius, kai teismo sprendimu nustatyti neteisėti savivaldybės veiksmai. Ginčo objektu byloje yra priežastinio ryšio tarp savivaldybės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtų nuostolių nustatymas ir teisinis įvertinimas bei paties pareiškėjo atsakomybės laipsnis dėl sutartimi prisiimtos nuostolių rizikos. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4073-426/2008 buvo konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba neteisėtai, pažeisdama Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nepriėmė sprendimo dėl UAB „Autoringas“ parengto žemės sklypo Vilniuje, Kapsų g. 22, detaliojo plano. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto savivaldybės tarybos neteisėti veiksmai nenustatinėtini iš naujo, tik vertintina, ar jie susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su pareiškėjo reikalautinais atlyginti nuostoliais. Teismas vadovavosi Europos Tarybos Rekomendacijų Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principu, CK 6.271 straipsnio 4 dalimi. Teismas nurodė, kad, sprendžiant, kokią reikšmę Vilniaus miesto savivaldybės tarybos neteisėti veiksmai turėjo pareiškėjo sutartinei atsakomybei prieš trečiuosius asmenis, atsižvelgtina į 2007 m. lapkričio 30 d. preliminariosios sutarties nutraukimo priežastis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas negalėjo sudaryti pagrindinės sutarties, nes neįvykdė įsipareigojimo patvirtinti detalųjį planą – preliminariosios sutarties nutraukimo metu atsakovas nebuvo priėmęs sprendimo dėl detaliojo plano, nors tokį reikalavimą jam buvo pateikęs Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, buvo priimtas teismo sprendimas. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos neteisėtas neveikimas buvo pagrindine faktine priežastimi, lėmusia pareiškėjo sutartinių santykių nutrūkimą. Atsakovo argumentus, kad preliminarios sutarties nutraukimą galėjo lemti ir kitos priežastys, taip pat ir sprendimas, kuriuo būtų atsisakyta patvirtinti konkrečios teritorijos detalųjį planą, tai, beje, ir buvo 2009 m. rugsėjo mėn. padaryta, teismas atmetė, nes jie yra hipotetinės kilmės, neįrodyti. Atsakovas nepateikė nei pagrįstų argumentų, nei įrodymų, kad preliminariosios sutarties nutrūkimą būtų lėmusios kitos priežastys. Jei sprendimas atsisakyti tvirtinti detalųjį planą būtų priimtas per Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje numatytą 20 dienų terminą, pareiškėjas būtų turėjęs galimybę, atsižvelgdamas į tokio sprendimo motyvus, jį skųsti, koreguoti detalųjį planą ar imtis kitokių veiksmų savo interesams apginti. Aplinkybė, kad vėliau ginčo teritorijos detalusis planas apskritai nebuvo patvirtintas, nesvarstytina šioje byloje, nesietina su konkrečios preliminariosios sutarties pasibaigimu, nes toks sprendimas buvo priimtas praėjus dideliam laiko tarpui (9 mėnesiams) po preliminariosios sutarties nutraukimo, pareiškėjas žemės sklypą 2009 m. birželio 9 d. sutartimi buvo pardavęs ir dėl to netekęs komercinio intereso vienokiu ar kitokiu sprendimu dėl detaliojo plano. Be to, į šią bylą atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių atsisakymo tvirtinti ginčo teritorijos detalųjį planą motyvus, todėl pastaroji aplinkybė niekaip negalėtų būti siejama su pareiškėjo veiksmais vykdant su preliminariąja sutartimi susijusius įsipareigojimus. Teismas pabrėžė, jog padaryta išvada, kad atsakovo neteisėtas neveikimas buvo priežastimi, lėmusia pareiškėjo sudarytos preliminariosios sutarties nutraukimą, savaime nereiškia, kad tokie neteisėti veiksmai yra susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su pareiškėjo patirtais nuostoliais (CK 6.247 str.). CK 6.249 straipsnio 1 dalis žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų neteisėtų veiksmų. Be to, įstatymų nustatytais atvejais gali būti atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250 str.). Pareiškėjas šioje byloje reikalauja atlyginti tiesioginiais laikytinus nuostolius, kuriuos patyrė jam pritaikius sutartinę atsakomybę. Reikalavimai dėl negautų pajamų, neturtinės žalos atlyginimo nėra reiškiami, todėl šioje byloje svarstytina, tik kokia apimtimi Vilniaus miesto savivaldybė gali būti atsakinga už pareiškėjo patirtus tiesioginius nuostolius. Teismas nurodė, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į konkrečių nuostolių, patirtų nutraukus preliminarią sutartį, atlyginimą, padarė išvadą, kad UAB „Autoringas“ nepagrįstai civilinėje byloje Nr. L2-7930-585/2009 neginčijo savo kaltės dėl nesudarytos pagrindinės sutarties, neįrodinėjo toje byloje, jog savivaldybės taryba neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti, kad sudarydamas preliminarią sutartį nenumatė galimybės išvengti baudos net ir tuo atveju, kai detalusis planas nebus priimtas, nepagrįstai prisiėmė riziką ir savo veiksmais, laikytinais dideliu neatsargumu, prisidėjo prie nuostolių atsiradimo; remdamasis šia išvada, nors ir vertino, kad atsakovo neteisėtas neveikimas turėjo įtaką pareiškėjo nuostolių atsiradimui, taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalį ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė. Teismas pabrėžė, kad nesutinka su šia išvada. Nagrinėjamoje byloje negali būti svarstoma, ar pagrįstai įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-3286-585/2010 pagal kreditoriaus UAB „Entoja“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo išieškoti iš skolininko UAB „Autoringas“ 400 000 Lt baudą ir 6 proc. metinių palūkanų buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, kuria UAB „Autoringas“ įsipareigojo sumokėti kreditoriui 200 000 Lt nuostolių atlyginimą. Įsiteisėję teismų sprendimai, nutartys, įsakymai ar nutarimai yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Civilinio proceso kodekso 18 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 14 str.). Šioje byloje gali būti vertinama tik aplinkybė, ar atsakovo neteisėtas neveikimas suponuoja jo pareigą atlyginti pareiškėjo nuostolius, patirtus pritaikius civilinę atsakomybę. Teismas pažymėjo, jog tai, ar pareiškėjo įsipareigojimas preliminarioje sutartyje iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo savo lėšomis paruošti ir patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą bei parengti teritorijos užstatymo projektinius pasiūlymus laikytinas išimtinai jo prisiimta ūkinės–komercinės veiklos rizika, turi būti sprendžiama įvertinus faktines detaliojo plano rengimo aplinkybes, realias asmens galimybes parengti tokį dokumentą ir su tuo susijusius teisėtus lūkesčius. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2007 m. vasario 12 d. sudarė „Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo“ sutartį Nr. 04858, gavo Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento planavimo sąlygas teritorijų planavimo dokumentui rengti, vadinasi, turėjo realias galimybes detaliajam planui parengti, tai sukūrė jam teisėtus lūkesčius, kad veikdamas teisėtai, įvykdęs atsakovo nustatytas detaliojo planavimo sąlygas ir įstatymo reikalavimus, jis įgis specialią teisę – bus patvirtintas detalusis planas. Preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2007 m. lapkričio 30 d., po sąlygų teritorijų planavimo dokumentui rengti gavimo, todėl sąlygos savo lėšomis paruošti ir patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą bei parengti teritorijos užstatymo projektinius pasiūlymus įrašymas neturi būti vertinamas kaip nepagrįsta ūkinės–komercinės veiklos rizika. Priešingai, aplinkybė, kad pareiškėjas, veikdamas teisėtai, tikėdamasis atsakovo teisėto veikimo, turėjo pagrįstus lūkesčius įgyti specialią teisę, sumažina tokią riziką iki normalaus laipsnio. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas įvykdė visas teisės aktuose ir Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartyje numatytas pareigas, gavo visus dėl detaliojo plano tvirtinimo sprendžiančių institucijų privalomus suderinimus, tai patvirtina 2008 m. balandžio 28 d. aiškinamasis raštas prie savivaldybės tarybos sprendimo projekto „Dėl sklypo Kapsų g. 22 detaliojo plano tvirtinimo“, kuriame nurodyta, kad dėl parengto detaliojo plano Teritorijų ir statybos valstybinės priežiūros departamento teritorijų planavimo dokumento 2007 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-461 išvada – teigiama; detaliojo plano tvirtinimui pritarė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žemės sklypų tvarkymo ir planavimo komisija posėdyje 2007 m. lapkričio 27 d.; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 30-912 pritarė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektui „Dėl sklypo Kapsų g. 22 detaliojo plano tvirtinimo“. Toks pareiškėjo elgesys patvirtina, kad jis aktyviais veiksmais siekė nepadidinti sutartimi prisiimtos rizikos. Kita vertus, objektyviuoju požiūriu detaliojo plano tvirtinimas yra tarybos diskrecija, ir vien ši aplinkybė lemia paties pareiškėjo kur kas didesnį atsakomybės laipsnį prisiimant sutartinę atsakomybę, nepaisant teisėtų lūkesčių, už sprendimus, kurie yra kito subjekto kompetencijos dalykas. Nustatant kiekvienos iš šalių atsakomybės laipsnį dėl patirtų nuostolių (t. y. kokia rizika tenka pačiam pareiškėjui ir kokia dalis atsakomybės tenka atsakovui dėl neteisėto neveikimo), šioje byloje neišvengiamai turi būti vertinama, ar tarybos diskrecijos teisės įgyvendinimas galėtų būti pripažintas veiksniu, eliminuojančiu jos atsakomybę dėl kitų asmenų patiriamų nuostolių. Aukščiau buvo įvertinta, kad preliminariosios sutarties nutraukimą lėmė atsakovo neteisėtas neveikimas. Sprendžiant, ar atsakovo veiksmai lėmė ir sutarties nutraukimo pasekmes – tam tikro dydžio nuostolius, atsižvelgtina, ar atsakovas turėjo pagrindą, remdamasis diskrecijos teise, netvirtinti detaliojo plano. Savivaldybė neteikė argumentų, kad pareiškėjas nebūtų įvykdęs detaliojo plano organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartyje numatytų pareigų ar teisės aktų reikalavimų, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjui būtų buvę nurodyta koreguoti detalųjį planą ir jis nebūtų tokio nurodymo vykdęs, kad parengtas detalusis planas neatitiko aukštesnės galios teisės aktų, todėl teismas padarė išvadą, kad teisėtai veikęs pareiškėjas turėjo pakankamai pagrįstus lūkesčius, jog detalusis planas bus patvirtintas, o viešojo administravimo subjektui nebus pagrindo nemotyvuotai, remiantis išimtinai diskrecijos teise, atsisakyti priimti sprendimą. Teisingumo ir protingumo principai reikalauja, kad taryba, grįsdama sprendimą diskrecijos teise, pateiktų motyvus, susijusius su asmeniui pavestų sutartimi ar nustatytų teisės aktų pareigų netinkamu įvykdymu. Atsakovas byloje duomenų, kurie galėtų pagrįsti galimų motyvų turinį, neteikė. Tik remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžio Nr. 21 protokolu 2008 m. birželio 18 d. Nr. 2-21, patvirtinančiu, kad darbotvarkės 47-uoju klausimu buvo numatytas sklypo Kapsų g. 22 detaliojo plano tvirtinimas, galima remtis sprendžiant dėl galimo nepritarimo pateiktam detaliajam planui motyvo – Miesto plėtros komitetas nepritarė pateiktam projektui, svarstymo metu buvo nurodyta, kad toje vietoje bandoma sujungti du priešingus architektūrinius vaizdus, vietoje vieno aukšto statinio planuojama statyti 5 ir 9 aukštų statinį. Tačiau toks motyvas nelaikytinas reikšmingu argumentu sprendžiant dėl atsakovo veiksmų galimos įtakos pareiškėjo nuostoliams, nes Miesto plėtros komiteto pritarimas yra rekomendacinio pobūdžio, o detalusis planas buvo parengtas pagal Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento planavimo sąlygas. Teismas padarė išvadą, kad objektyvi sąlyga, apibrėžiama kaip savivaldybės tarybos diskrecija netvirtinti konkretaus detaliojo plano, nagrinėjamu atveju laikytina turinčia minimalią reikšmę nulemiant pareiškėjo nuostolių atsiradimą. Tarybos diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl detaliųjų planų tvirtinimo laikytina objektyvia aplinkybe, lemiančia pareiškėjo galimų patirti nuostolių didesnį rizikos laipsnį, nagrinėjamu atveju pripažintina neturinčia esminės reikšmės realiai patirtų nuostolių faktui, nes nėra byloje įrodyti motyvai, kuriais atsakovas galėtų pagrįsti savo argumentus pasinaudoti diskrecijos teise. Būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1520/2010). Taigi pirmosios instancijos teismas, nors ir įvertino, kad atsakovo neteisėtas neveikimas turėjo įtaką pareiškėjo nuostolių atsiradimui, tačiau nepagrįstai nusprendė, kad žala atsirado ne betarpiškai iš neteisėtų veiksmų, o priežastinis ryšys yra netiesioginis, neturintis teisinės reikšmės. Nagrinėjamu atveju neteisėtas atsakovo neveikimas sietinas su nemotyvuotu delsimu patvirtinti detalųjį planą, todėl yra susijęs pakankamai teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su pareiškėjo patirtais nuostoliais. Teismas pažymėjo, jog, sprendžiant, kokiu laipsniu Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakinga už pareiškėjo patirtus tiesioginius nuostolius, atsakomybės dydis mažintinas, atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens kaltę, veiksmus, kuriais jis padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti (CK 6.282 str.). Teismas akcentavo, kad sąlygos preliminarioje sutartyje iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo savo lėšomis paruošti ir patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą bei parengti teritorijos užstatymo projektinius pasiūlymus įtraukimas neturi būti vertinamas kaip nepagrįsta ūkinės–komercinės veiklos rizika ir didelis neatsargumas, dėl kurio galėtų būti mažinamas žalos atlyginimas arba toks reikalavimas atmetamas. Tačiau, nors ir nevertinamas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-3286-585/2010 nustatytas nuostolių dydis, atsakovas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turėjo išnaudoti visas teisinės gynybos priemones ir siekti nuostolių dydžio sumažinimo. Nesiimdamas civilinio proceso įstatyme numatytų visų galimų priemonių, savo elgesiu jis galėjo prisidėti prie didesnių nuostolių atsiradimo, negu įprastai tokiais atvejais priteisiami, todėl teismas, taikydamas CK 6.282 straipsnio 1 dalį, atsakovo atsakomybės laipsnį už pareiškėjo patirtą žalą nustatė 1/8 dalies dydžio ir pripažino apelianto teisę į reikalavimų dalies patenkinimą ir (214 160 Lt : 8) 26 770 Lt dydžio tiesioginių nuostolių atlyginimą. Remdamasis aukščiau aptartais argumentais, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes priimtas netinkamai įvertinus faktines aplinkybes byloje (ABTĮ 142 str. 1 d.), ir priimamas naujas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas visiškai nemotyvavo išvados, kuria nustatė priteistiną žalos dydį, jokiomis faktinėmis aplinkybėmis bei byloje esančiais įrodymais. Teismas tiesiog konstatavo, kad žalos dydis sudaro 1/8 prašomos priteisti žalos dydžio, tačiau visiškai nemotyvavo, kodėl toks žalos dydis yra pagrįstas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo elgesiu prisidėjo prie didesnių nuostolių atsiradimo, tačiau visiškai nemotyvavo, kodėl, remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo apskritai nuostolių nepriteisti arba sumažinti juos dar mažesne dalimi, pvz., 1/10 ar 1/12. Sprendimas laikytinas nemotyvuotu, o tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.).

3. Teismas, nevertindamas, ar Vilniaus miesto savivaldybės veiksmuose buvo neteisėti veiksmai, kaip viena iš esminių sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, klaidingai taikė ir aiškino ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu nekonstatavo Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų, nes pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje tokio reikalavimo apskritai nebuvo iškėlęs, o teismas tik įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę atlikti tam tikrus veiksmus per teismo nurodytą terminą. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį dėl apeliacinio proceso nutraukimo, t. y. 2009 m. lapkričio 19 d., kai Vilniaus miesto savivaldybė jau buvo priėmusi motyvuotą sprendimą netvirtinti detaliojo plano (2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. 1-1185). Įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių nei Vilniaus miesto savivaldybei, nei UAB „Autoringas“. Netinkamas ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies bei CK 6.271 straipsnio taikymas lėmė ne tik nepagrįsto sprendimo priėmimą, bet iš esmės leidžia formuotis ydingai teismų praktikai, kai, nepaisant imperatyvių CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų teisės normų, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė būtų nustatoma nesant vienos iš esminių sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti – neteisėtų veiksmų. Teismas netinkamai taikė bei aiškino CK 6.282 straipsnį ir nevertino visų byloje esančių įrodymų, pažeisdamas ir ABTĮ 57 straipsnį. Teismas, vertindamas pareiškėjo veiksmus pagal CK 6.282 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, turėjo įvertinti ir aplinkybę, kad pareiškėjas, žinodamas apie Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pradėtą teisminę bylą bei apie tai, jog Vilniaus miesto savivaldybė buvo apskundusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą, terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsė tik iki 2009 m. sausio 20 d., kai tikrai turėjo žinoti, jog iki tol administracinė byla nebus išnagrinėta ir sprendimas dėl detaliojo plano tvirtinimo ar netvirtinimo nebus priimtas. Pareiškėjas turėjo išnaudoti visas teisinės gynybos priemones ir siekti nuostolių sumažinimo. Ši aplinkybė ne tik sudaro pagrindą nuostolius sumažinti, bet apskritai skundą dėl nuostolių atlyginimo atmesti. Teismas be pagrindo nesirėmė CK 6.165 straipsnio 4 dalimi. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2011, 2007 m. liepos 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2007, 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009, 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009, už pagrindinės sutarties nesudarymą gali būti atsakinga tik ta preliminarios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako ją sudaryti. Pareiškėjas turėjo žinoti apie tokią teismų praktiką, o, sudarydamas taikos sutartį su UAB „Entoja“, prisiėmė visą riziką, nors jo kaltės klausimas dėl ikisutartinių įsipareigojimų tinkamo neįvykdymo galėjo būti ginčytas civilinėje byloje Nr. L2-7930-585/2009. Situacija, kai pats pareiškėjas, įsipareigojęs taikos sutartimi, siekia perkelti įsipareigojimus trečiajam asmeniui, vertintina kaip pareiškėjo siekis nepagrįstai praturėti kito asmens sąskaita ir bandymas išvengti atsakomybės už savo paties sutartinius įsipareigojimus (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos dėl savivaldybių tarybų diskrecijos teisės priimant sprendimus dėl detaliojo plano tvirtinimo ar netvirtinimo. Remiantis teismų praktika (2009 m. birželio 30 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-285/2007, 2007 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-446/2007, 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A18-756/2007, 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007), būtent savivaldybės taryba yra galutinė institucija, kuri priima sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo ar jo netvirtinimo, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, jog, gavus visų institucijų suderinimus, detalusis planas bus neišvengiamai patvirtintas. Šis akivaizdus nukrypimas nuo teismų praktikos lėmė ne tik neteisėto sprendimą priėmimą, bet ir ydingos teismų praktikos formavimą, kuria iš esmės būtų paneigiama Teritorijų planavimo įstatymo suteikta savivaldybių tarybų diskrecijos teisė priimant sprendimus dėl detaliojo plano tvirtinimo ar netvirtinimo (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).