Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovei E. V. dėl skolos priteisimo, išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. ieškovas pareikštu ieškiniu (CBP-19172) prašo iš atsakovės priteisti 4 330,73 Eur likusios neišieškotos vaikų išlaikymo išmokų skolos ieškovo naudai.

17. Į teismo posėdį išvadą teikiančios institucijos atstovas neatvyko, byloje yra prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (DOK-10218). Byla išnagrinėta išvadą teikiančios institucijos atstovui teismo posėdyje nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

18. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 268 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai ar iš dalies, teisėjas gali surašyti sutrumpintus motyvus. Kai ieškinys yra pripažįstamas tik iš dalies, sutrumpinti motyvai gali būti surašomi tik dėl tų reikalavimų, kuriuos atsakovas pripažįsta. Surašant sutrumpintus motyvus, nenurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.

19. Nagrinėjamu atveju atsakovė iš esmės pripažino ieškovo reikalavimą dėl ieškinio pagrindo, todėl, išdėstant sprendimo motyvus, taikytina CPK 268 straipsnio 5 dalies norma, surašomi sutrumpinti motyvai dėl pripažintų aplinkybių.

Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės

20. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2021 m. vasario 27 d. mirė J. Š., atsakovės brolis. J. Š. buvo registruotas kaip nepilnamečių vaikų G. Š. ir R. Š. išlaikymo išmokų skolininkas, nes laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2013 m. liepos 24 d. vaikams buvo mokamos išmokos. J. Š. liko skolingas valstybės biudžetui 10 251,76 Eur, iš jų 8 160,43 Eur vaikų išlaikymo išmokų, 440,60 Eur delspinigių, 1 650,73 Eur palūkanų.

21. 2022 m. birželio 9 d. buvo įregistruotas palikėjo J. Š. palikimo priėmimo faktas, palikimą priėmęs asmuo – palikėjo sesuo E. V.. Palikėjo pirmos eilės įpėdiniai G. Š. ir R. Š. palikimo nepriėmė, įpėdinis A. Š. palikimo atsisakė, brolis J. Š. dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas atsakovei išduotas 2021 m. lapkričio 17 d.

22. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė palikimą priėmė pagal antstolio sudarytą 2021 m. birželio 3 d. paveldimo turto apyrašą Nr. (duomenys neskelbtini). Iš sudaryto paveldimo turto apyrašo matyti, kad paveldimą turtą sudarė 22 377,66 Eur vertės turtas: 1) 363,70 Eur pensijų fondo lėšos, 2) 1/3 dalis žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (vertė – 3 600 Eur), 3) 1/3 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini) (18 400 Eur), 4) 13,96 Eur permoka UAB „Vilniaus vandenys“. Iš sudaryto paveldimo turto apyrašo matyti, kad palikėjo prievolės sudarė 40 501,45 Eur sumą. Prievolių aprašyme antrame punkte įtraukta palikėjo prievolė ieškovui – 2021 m. vasario 27 dienai skola sudarė 10 251,76 Eur (8 160,43 Eur vaikų išlaikymo išmokų, 440,60 Eur delspinigių, 1 650,73 Eur palūkanų).

23. Atsakovė dalį paveldėto turto, t. y. 1/3 dalis žemės sklypą, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 2022 m. kovo 7 d. pardavė. Visas sklypas buvo realizuotas už 13 000 Eur, o 4 333,33 Eur suma, gauta už paveldėtą palikėjui priklausiusią sklypo dalį, buvo pervesta į antstolės sąskaitą ir atitinkamai paskirstyta, dalį sumos paskiriant antstolės vykdymo išlaidoms padengti, dalį sumos paskiriant išlaikymo mirusiojo vaikams įsiskolinimui padengti.

24. Atsakovė 2022 m. liepos 20 d. kreipėsi į ieškovą su prašymu dėl senaties termino taikymo mirusio asmens J. Š. skolai. 2022 m. liepos 28 d. Fondo valdybos Klaipėdos skyrius J. Š. vaikų išlaikymo išmokų skolai pritaikė priverstinio išieškojimo senaties terminą 3 829,70 Eur sumai, taip pat nutrauktas išieškojimas dėl delspinigių ir palūkanų. Likęs nepadengtas J. Š. įsiskolinimas yra 4 330,73 Eur vaikų išlaikymo išmokų. Šią sumą ieškovas prašo priteisti iš atsakovės, kaip J. Š. palikimą priėmusio asmens. Atsakovė sutinka, kad egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas priteisti iš jos brolio J. Š. paveldėtas skolas, tačiau nesutinka su dydžiu.

Dėl skolos priteisimo

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.192 straipsnis nustato tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus. Tuo pačiu pagal CK 3.204 straipsnio 1 dalį kiekvienam nepilnamečiam vaikui, ilgiau kaip mėnesį negaunančiam pakankamo išlaikymo iš tėvų ar teisėtų atstovų, garantuojama teisė į valstybės paramą ir išlaikymą. Tokio valstybės įsipareigojimo vykdymą ir valstybės mokamų išmokų, skirtų vaikams išlaikyti, administravimo pagrindus reglamentuoja Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas (toliau – Vaikų išlaikymo išmokų įstatymas). Pagal šį įstatymą išmokas moka ir jas administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jos paskirta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga.

26. Nagrinėjamu atveju valstybės garantuojamas išlaikymas buvo teikiamas nepilnamečiams vaikams G. Š. ir R. Š. dėl jų tėvo – J. Š. netinkamo prievolės išlaikyti nepilnamečius vaikus vykdymo. P. V., skolininkas – asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį privalo mokėti vaiko išlaikymo lėšas, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos, privalo grąžinti išmokų administratoriui išmokėtas sumas (13 straipsnio 2 punktas), o išmokų administratorius, nuo išmokos išmokėjimo momento įgyja teisę išieškoti iš skolininko išmokėtas išmokas. Bylos duomenimis, mirus J. Š. susidarė 10 251,76 Eur skola (8 160,43 Eur vaikų išlaikymo išmokų, 440,60 Eur delspinigių, 1 650,73 Eur palūkanų) už per laikotarpį nuo 2009 m. kovo 4 d. iki 2019 m. liepos 14 d. priskaičiuotas ir išmokėtas vaikų išlaikymo išmokas. Kadangi skolininko palikimą priėmė jo sesuo E. V., ieškovas, kaip išmokų administratorius, reikalavimą dėl susidariusios skolos padengimo pareiškė įstatyminei įpėdinei – palikimą priėmusiai atsakovei.

27. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų, kai kurių asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos (palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos ne pasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-686/2017, 14 punktas). Įpėdinis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas. Kartu su paveldėtu turtu įpėdiniui pereina ir pareiga visiškai arba iš dalies atsakyti už palikėjo skolas, priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-686/2017).

28. Paveldėjimo objektas yra palikimas, t. y. mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). CK 5.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų nustatytais atvejais intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Taigi, be palikėjo teisių (reikalavimų), taip pat yra paveldimos ir palikėjo prievolės (pareigos), tačiau ne visos, o tik tos, kurios nėra neatsiejamai susijusios su palikėjo asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2020, 25 punktas).

29. Remiantis CK 5.52 straipsnio 1 dalimi, įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu šioje dalyje nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu. Pagal CK 5.52 straipsnio 2 dalį, jeigu įpėdinis notarui pateiktame pareiškime dėl palikimo priėmimo nurodo, kad palikimą pageidauja priimti pagal turto apyrašą, turto apyrašas sudaromas ir įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas nustatoma CK 5.53 ir 5.54 straipsniuose nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 5.53 straipsnio 1 dalimi, įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. Palikimo apyrašas sudaromas tiek palikėjo kreditorių, tiek įpėdinių interesais, jį sudarius nustatoma palikimo sudėtis.

30. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovė, žinodama, kad palikėjas turėjo skolų, nutarė priimti brolio J. Š. palikimą pagal turto apyrašą. Taigi tarp šalių nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovė už palikėjo skolas atsako ne visu savo turtu, o tik paveldėtu turtu. Bylos nagrinėjimo metu šalys skirtingai interpretavo „paveldėto turto“ sąvoką. Ieškovas teigė, kad reali atsakovės paveldėto turto vertė yra didesnė nei nurodyta turto apyraše, akcentavo, kad sklypo dalis faktiškai buvo parduota už didesnę sumą, nei įvardinta turto apyraše, o butas, kurio dalį paveldėjo atsakovė, taip pat pagal rinkos vertę yra žymiai didesnės vertės nei nurodyta turto apyraše, ieškovas į bylą teikė internete skelbiamus turto pardavimo skelbimus, iš kurių matyti, kad panašaus dydžio butai (duomenys neskelbtini)parduodami nurodant kainas nuo 102 000 Eur iki 130 000 Eur. Tuo tarpu atsakovė su šiais ieškovo argumentais nesutiko, argumentuodama, kad atsakovė už palikėjo skolas atsako būtent ta verte, kuri nurodyta turto apyraše. Teismas su šiais atsakovės argumentais neturi pagrindo sutikti, kadangi jie prieštarauja kasacinio teismo formuojamai praktikai.

31. Šiame kontekste nurodytina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gramatinė konstrukcija „atsako tik paveldėtu turtu“, ją lyginant su CK 5.62 straipsnio 3 dalyje vartojama konstrukcija „atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės“, suponuoja galimybę teigti, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjo valia, naudojantis savo diskrecijos teise, nustatytas kitoks įpėdinių atsakomybės ribojimo būdas, negu tai nustatyta CK 5.62 straipsnio 3 dalyje. Lingvistinio aiškinimo pagrindu darytina išvada, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta cum viribus hereditatis įpėdinių atsakomybės ribojimo sistema, ši teisės norma aiškintina taip, kad įpėdinių, priėmusių palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybė už palikėjo skolas yra ribojama ne paveldėto turto verte, o paveldėtu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatavo, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu, aiškintina taip, kad įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės, įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas. Taigi pagal minėtą kasacinio teismo išaiškinimą palikimą pagal apyrašą priėmęs įpėdinis yra apsaugotas, kad išieškojimas pagal palikėjo kreditorių reikalavimus nebus nukreiptas į asmeninį jo turtą. Tačiau minėtoje nutartyje nebuvo sprendžiamas klausimas, ar įpėdinis, siekdamas išsaugoti paveldėtą turtą, savo valia negali atsiskaityti su palikėjo kreditoriumi lėšomis, kurios nebūtinai gautos realizavus paveldėtą turtą. Paveldėjimą reglamentuojančiose CK nuostatose nėra įtvirtinta draudimo su palikėjo kreditoriais atsiskaityti kitomis lėšomis nei tomis, kurios būtų gautos vykdymo procese priverstinai realizavus paveldėtą turtą. Todėl tais atvejais, kai tarp šalių nėra ginčo dėl paveldėto turto vertės, išieškojimas pagal kreditorių naudai išduotus vykdomuosius dokumentus iš paveldėto turto neprivalo būti pradėtas ir įpėdinis turi teisę su kreditoriais atsiskaityti kitomis lėšomis. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018 nurodė, kad atsižvelgdama į tai, kad paveldėjimą reglamentuojančiose CK normose neįtvirtinta pareiga realizuoti paveldėtą turtą, taip pat nėra nustatyta specialių atsiskaitymo su palikėjo kreditoriais bei paveldėto turto realizavimo taisyklių, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalies formuluotė „už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu“ iš esmės reiškia tai, kad kreditoriai neturi teisės reikalauti, kad įpėdiniai, priėmę palikimą pagal apyrašą, patenkintų jų reikalavimus didesne apimtimi, negu yra vertas paveldėtas turtas. Kai įpėdinis siekia išsaugoti paveldėtą turtą ir pageidauja kreditorių reikalavimus tenkinti iš kitų lėšų, tokia įpėdinio teisė neturėtų būti ribojama, su sąlyga, kad yra užtikrinama kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą tokia apimtimi, kokia yra paveldėto turto vertė. Tokiu atveju esminę reikšmę įgyja tikrosios paveldėto turto vertės nustatymas.

32. Paveldėjimą reglamentuojančiose CK normose nėra apibrėžta tikrosios turto vertės nustatymo procedūra, kriterijai ir momentas. Nors turto apyraše ir turi būti nurodytas visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti (CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau vien vertės nurodymas turto apyraše ir (arba) paveldėjimo teisės liudijime savaime nereiškia, kad ši vertė objektyviai atspindi kainą, už kurią paveldėtas turtas gali būti realizuotas. Pirma, turto vertės nurodymas turto apyraše nėra atliekamas turint tikslą apriboti įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas vien ta verte, kuri nurodyta paveldimo turto apyraše. Jei paveldėtas turtas galėtų būti realizuotas už didesnę kainą, kuri yra būtina siekiant tenkinti palikėjo kreditorių reikalavimus, vien apyraše nurodytos mažesnės sumos sumokėjimas kreditoriams pažeistų pastarųjų teisę gauti kuo didesnį reikalavimo patenkinimą iš paveldėto turto ir neatitiktų jau minėtos CK 5.53 straipsnio 1 dalies, pagal kurią įpėdinis už palikėjo skolas atsako paveldėtu turtu. Antra, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turto apyraše nurodomos informacijos surinkimo ir pateikimo našta tenka įpėdiniui, antstolis tik surašo į apyrašą įpėdinio pateiktą informaciją ir neturi pareigos tikrinti nurodomos paveldimo turto vertės teisingumo. Taigi nurodant paveldimo turto apyraše turto vertę nėra užklausiama visų suinteresuotų asmenų nuomonės; į apyrašą įrašant daiktų, sudarančių palikimą, vertę, nedalyvauja kreditoriai, šioje procedūroje nėra sprendžiami galimi ginčai dėl paveldimo turto vertės. Pažymėtina, kad, nustatant paveldėto turto vertę, yra aktuali paveldėto turto būsena, buvusi palikimo atsiradimo momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis), todėl šalys gali įrodinėti, kad po palikimo atsiradimo turtas buvo pablogintas arba pagerintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018). Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad kai šalys dėl paveldėto turto vertės nesutaria, išieškojimas vykdymo procese gali būti nukreipiamas į paveldėtą turtą. Kai tarp šalių (palikėjo kreditorių ir įpėdinio) nekyla ginčo dėl paveldėto turto vertės, įpėdinis gali išvengti išieškojimo nukreipimo į paveldėtą turtą, sumokėdamas kreditoriams šalių susitarimu nustatytą paveldimo turto tikrąją vertę atitinkančią sumą. Kai šalys dėl paveldėto turto vertės nesutaria, išieškojimas vykdymo procese gali būti nukreipiamas į paveldėtą turtą. Tai atitinka CK 5.53 straipsnio 1 dalies reglamentavimą iš kurio išplaukia, kad pagal bendrąją taisykle įpėdinis atsako už palikėjo skolas paveldėtu turtu, t. y. lėšomis, kurios bus gautos realizavus paveldėtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018 28 punktas).

33. Taigi, iš viso to, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ieškovo reikalavimų tenkinimo procese esminę reikšmę turi paveldėto turto identifikavimas, o jo vertė bus nustatyta vykdymo proceso metu. Priverstinio vykdymo procesas yra išsamiai teisiškai reglamentuota procedūra, kurioje objektyviai, išklausant visas vykdymo proceso šalis, prireikus pasitelkiant ekspertus, yra nustatoma realizuojamo turto vertė (CPK 681-682 straipsniai). Kadangi tai neapima šios bylos nagrinėjimo dalyko, teismas papildomai dėl paveldėto turto vertės nepasisako ir dėl ieškovo pateiktų įrodymų apie buto vertę nepasisako.

34. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu akcentavo argumentus, susijusius su kreditorių tenkinimo eile. Nurodė, kad atsakovės paveldėta skola ieškovui turi būti išieškoma su I-os eilės kreditoriais, nes skola yra dėl išlaikymo ir prievolės prigimtis liko ta pati – išlaikymo prievolė. Tuo tarpu atsakovė teigė, kad antstolio sudarytame turto apyraše nurodyta dvylika prievolių, iš kurių dvi išieškomos pagal pirmos eilės išieškojimą (išlaikymo G. Š. ir R. Š. išieškojimas), kas bendrai kartu su vykdymo išlaidomis sudaro 22 962,30 Eur ir viršija paveldėto turto vertę (22 377,66 Eur), todėl, atsakovės teigimu, likusių prievolių atsakovė vykdyti neturi teisinio pagrindo. Tačiau pažymėtina, kad kaip jau teismas minėjo aukščiau, turto realizavimo tvarka, jo vertės nustatymas yra vykdymo proceso dalis ir neapima šios bylos nagrinėjimo dalyko, taip pat kaip ir reikalavimo patenkinimo eilių nustatymo tvarka, todėl teismas papildomai dėl šių argumentų nepasisako.

35. Atsakovė byloje prašė tenkinti ieškinį dalyje dėl ieškinio dalyko, priteisiant iš atsakovės ieškovo naudai jo ieškinio tenkinimui 1 Eur. Atsakovė tokį prašymą argumentavo tuo, kad atsakovė dėl itin sudėtingos finansinės padėties artimiausiu metu neturės galimybių grąžinti ieškiniu reikalaujamos priteisti sumos, atsakovė nėra kalta dėl skolų atsiradimo, o jas paveldėjo tik dėl to, kad apsaugotų nepilnamečio vaiko interesus. Ieškovas su atsakovės argumentais nesutiko, nurodė, kad skola ir taip buvo sumažinta, atsakovė pati prisiėmė riziką paveldėti brolio palikimą, žinojo apie brolio skolas, laisva valia pasirinko priimti palikimą pagal turto apyrašą. Nors atsakovė ir pateikė teismui gausius įrodymus apie savo turtinę padėtį, gaunamas pajamas, jos atžvilgiu vykdomus išieškojimus, turimas sveikatos problemas, auginamą nepilnametį sūnų, išlaikomą bedarbį brolį, esamus šeimos poreikius, tačiau, teismo vertinimu, teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti atsakovės prašymo ir ieškovo prašomą priteisti skolą sumažinti iki 1 Eur. Visų pirma, svarbu pabrėžti, kad atsakovė brolio palikimą pasirinko priimti pagal turto apyrašą, o tai reiškia, kad atsakovė buvo visapusiškai informuota apie palikėjo turto balansą, t. y. tiek turimą turtą, tiek turimas prievoles. Turto apyraše buvo nurodyta palikėjo prievolė ieškovui (Turto apyrašo „Palikėjo prievolės“ 2 punktas), nurodyta konkreti prievolės suma – 10 251,76 Eur. Kituose punktuose nurodytos visos kitos palikėjo skolinės prievolės, kurios bendrai sudaro 40 501,45 Eur sumą. Atsakovė buvo informuota apie palikėjo turimą turtą, kuris bendrai įvertintas – 22 377,66 Eur, kas reiškia, kad būtent paveldimu turtu ji privalės atsakyti už palikėjo skolas. Atsakovė nurodo, kad palikimą ryžosi priimti, kadangi nenorėjo, kad buto bendraturčiu taptų kitas asmuo, tačiau tokiu atveju atsakovė turėjo įvertinti riziką, kad siekdama neprarasti paveldėto buto dalies, ji vis vien lieka atsakinga nurodyto turto verte prieš palikėjo kreditorius. Kaip jau teismas minėjo, kad tuo atveju, kai įpėdinis siekia išsaugoti paveldėtą turtą ir pageidauja kreditorių reikalavimus tenkinti iš kitų lėšų, tokia įpėdinio teisė neturėtų būti ribojama, su sąlyga, kad yra užtikrinama kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą tokia apimtimi, kokia yra paveldėto turto vertė. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju priteisus 1 Eur skolai padengti, būtų pažeista įpėdinės, priėmusios palikimą, ir palikėjo kreditoriaus interesų pusiausvyra. Papildomai pabrėžtina, kad sudarant turto apyrašą ieškovo reikalavimas palikėjui buvo 10 251,76 Eur, o vėliau pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui bei patenkinus atsakovės prašymą dėl senaties termino pritaikymo, skola buvo ženkliai sumažinta nuo 10 251,76 Eur iki 4 330,73 Eur. Todėl papildomai sumažinti ieškovo reikalaujamą priteisti sumą, teismas neturi nei faktinio nei teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju atsakovės pateikti duomenys dėl jos sudėtingos turtinės padėties, galėtų būti pagrindas spręsti klausimą dėl skolos išdėstymo, jeigu toks prašymas būtų pateiktas.

36. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, išklausęs šalių pasisakymus teismo posėdžio metu, teismas sprendžia, jog atsakovei priėmus palikimą jai, kaip įpėdinei, perėjo palikėjo teisės ir prievolės, todėl yra pagrindas ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, priteisiant iš atsakovės ieškovo naudai 4 330,73 Eur likusios neišieškotos vaikų išlaikymo išmokų skolos (CK 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

37. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos priimamam sprendimui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Remiantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

39. Kadangi ieškinys patenkintas visiškai, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistinas 98 Eur žyminis mokestis (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnis).

40. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei iš atsakovės nepriteistinos (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus naudai iš atsakovės E. V. 4 330,73 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus trisdešimt eurų 73 centus) likusios neišieškotos vaikų išlaikymo išmokų skolos.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovės E. V. 98 Eur (devyniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.