Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui R. L. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Be kredito“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 838,38 Eur nesumokėtas nuomos įmokas, 377,27 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, ieškovė prašo priimti sprendimą už akių.

2.1. Tarp nuomotojo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Be kredito“ (toliau – pradinis kreditorius) ir atsakovo R. L. 2022 m. gruodžio 22 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-035645, kuria atsakovui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – išmanusis telefonas iPhone 11, 12 mėnesių terminui, bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais.

2.2. Pradiniam kreditoriui iš atsakovo nepavyko atgauti nei atlyginimo už suteiktas ginčo daikto nuomos paslaugas, nei pačio nuomojamo daikto, todėl 2021 m. spalio 4 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2022-11/01, kuria pradinis kreditorius atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.) į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą pagal aukščiau minėtą išperkamosios nuomos sutartį.

3. Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti 2023 m. gruodžio 22 d. asmeniškai (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalis), tačiau atsakovas atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą 14 dienų terminą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. sausio 30 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies - priteisė iš atsakovo 628,68 Eur skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 628,68 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. gruodžio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 139,13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovei UAB „Legal Balance“. Kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

5.1. Nustatė, kad sutarties šalys susitarė, jog atsakovas už jam perduotą daiktą (išmanųjį telefoną iPhone 11) kas mėnesį 12 mėnesių turėjo mokėti po 57,23 Eur įmoką, todėl tinkamo sutarties vykdymo atveju atsakovas po 12 mėnesių pradiniam kreditoriui būtų sumokėjęs 686,76 Eur sumą, kuri yra artima perduotos prekės kainai (699 Eur). Taip pat atsakovas įsipareigojo sumokėti 4,99 Eur transportavimo mokestį. Be to, Sutarties 7.3 punkte šalys susitarė, kad atsakovui tinkamai įvykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį bei tinkamai sumokėjus visus pagal sutartį mokėtinus mokesčius, pasibaigus sutarties terminui, atsakovas turi teisę įsigyti turtą už išpirkimo kainą – 209,70 Eur. Darė išvadą, kad šioje sutarties dalyje turto įsigijimas nėra siejamas su išpirkimo kainos sumokėjimu, o iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu.

5.2. Pažymėjo, jog sutarties 14.2 punkto nuostata, kad ilgiau kaip 60 dienų nuomininkui vėluojant atsiskaityti, sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos. Teismas vertino, kad sutarties dalyje „Turto grąžinimas“ (Sutarties 8 punktas) numatytos apsunkintos sutarties objekto grąžinimo sąlygos, reikalaujančios didesnių laiko ir lėšų sąnaudų, nei jo įsigijimas, taip pat laikytinos, kaip siekis įpareigoti vartotoją įsigyti sutarties objektą. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovas perduoto daikto negrąžino, tačiau reikalavimo atsakovui grąžinti jam perduotą daiktą, byloje pareikšta nėra. Darė išvadą, kad toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo – siekis prisiteisti įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti, taip pat sudaro pagrindą laikyti, jog sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovui finansavimą sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomotis. Konstatavo, kad šalių sudaryta sutartis – įvertinus jos tikslą, subjektus, yra vartojimo sutartis (Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1018-921/2022; 2021 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2036-555/2021).

5.3. Akcentavo, kad įvertinus sutarties nuostatas, teismas neturi pagrindo išvadai, jog atsakovas sutartimi kaip pagrindinio tikslo siekė išsinuomoti daiktą ir naudotis juo pagal sutarties sąlygas, o pradinis kreditorius – nuomoti daiktą. Priešingai, aptartos sutarties sąlygos suponuoja, kad atsakovas siekė gauti finansavimą atidėto mokėjimo forma sutarties objektui įsigyti, o pradinis kreditorius – šį finansavimą suteikti (CK 6.193 straipsnis, CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis). Darė išvadą, kad pradinio kreditoriaus ir atsakovo sutartis savo turiniu atitinka vartojimo kredito sutarties esmę, sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi, kuriai taikomos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatos (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis, CK 1.87 straipsnis).

5.4. Laikė, kad pradinis kreditorius, sudaręs sutartį su atsakovu, nebūdamas įrašytas į vartojimo kredito davėjų sąrašą ir nepatikrinęs atsakovo kreditingumo, įgijo teisę iš atsakovo atgauti tik pagal sutartį ir perdavimo – priėmimo aktą perduoto daikto (išmaniojo telefono iPhone 11) kainą, iš jos atėmus atsakovo sumokėtas įmokas. Pažymėjo, kad sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, jog daikto vertė yra 699 Eur. Nurodė, kad iš prie ieškinio pridėto išrašo iš reikalavimo perleidimo sutarties apie atsakovo įsiskolinimą, nustatyta, jog atsakovo skola iki sutarties pabaigos be delspinigių ir be išmokėjimo mokesčio yra 628,68 Eur, todėl laikė, kad tai vienintelė suma, į kurią reikalavimo teisę sutarties pagrindu įgijo trečiasis asmuo, o po reikalavimo perleidimo – ir ieškovė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimą už akių dalyje dėl skolos ir priteisti ieškovei iš atsakovo 838,38 Eur nesumokėtų nuomos įmokų ir išpirkimo mokestį; pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimą dalyje dėl delspinigių ir priteisti ieškovei iš atsakovo 377,27 Eur delspinigių; pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei iš atsakovo 269 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti ieškovei iš atsakovo 22 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.

7.1. Nurodė, kad teismas vertindamas aplinkybes, nustatė, jog tai vartojimo kredito sutartis ir išaiškino, kad nuomotojas neturi intereso susigrąžinti išnuomotą daiktą (turtą). Tačiau apeliantas nesutinka su tokiais teismo teiginiais, kadangi nuomininkas, pagal sutarties 8.1 punktą, pasibaigus sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto sutartyje numatyta tvarka, ar nutraukus sutartį prieš terminą, bet kurios iš šalių iniciatyva, turtas grąžinamas nuomotojui, parodo, kad pirmiausia turi įvykdyti sąlygas grąžinti turtą ir tik po to, neįvykdžius grąžinimo sąlygų, remiantis sutarties 10.6 punktu, nuomininkas nuomotojui turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius.

7.2. Nurodė, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis, kadangi, tikėtina, jog sutarties pagrindu perduotu turtu atsakovas naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui, tačiau mano, kad jokiu būdu tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos LR VKĮ normos.

7.3. Nurodė, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus (LR CK 6.71 straipsnis). Teigia, kad teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybas, vadovavosi VKĮ nuostatomis, pagal kurias būtina būti įrašytam į vartojimo kredito davėjų sąrašą bei privalu įvertinti atsakovo kreditingumą, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, pradinis kreditorius su atsakovu sudarė išperkamosios nuomos sutartį, todėl mano, kad teismas turėtų tenkinti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.

7.4. Nurodo, kad apelianto pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „ŠALIŲ ATSAKOMYBĖ“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo netenkinti reikalavimo iš atsakovo prašomų priteisti delspinigių, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina didele. Akcentavo, kad pats atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl jis turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovas laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal sutartį arba grąžinti nuomojamą turtą nurodytu terminu, tačiau šių pareigų neįvykdė. Mano, kad pasirinkdamas sudaryti sutartį būtent su apeliantu, susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, tame tarpe ir sutartyje numatyta delspinigių norma. Nurodė, kad teismas neįvertino visų apelianto aukščiau paminėtų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris privalo būti pakeistas.

7.5. Nurodė, kad teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo, todėl remiantis minėta pozicija bei nustačius, jog apelianto ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantui priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Darė išvadą, kad apeliantės naudai iš atsakovo priteistinos 269 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos.

8. Atsiliepimų į apeliacinį skundą byloje negauta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria atmesti ieškovės reikalavimai dėl dalies nuomos įmokų, išpirkimo mokesčio, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

12. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad atsakovas su pradine kreditore 2022 m. gruodžio 12 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-035645, pagal kurią pradinis kreditorius 12 mėnesių terminui perdavė atsakovui laikinai valdyti ir naudotis už sutartyje nurodytą nuomos mokestį (57,23 Eur per mėnesį), sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais pradiniam kreditoriui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą – telefoną „Apple-Išmanusis telefonas iPhone 11, 128GB, White-DX3JR4EJN73F“ (daikto būklė – nauja, daikto vertė sutarties sudarymo metu – 699 Eur), o atsakovas įsipareigojo mokėti pradiniam kreditoriui nuomos mokestį. 2022 m. gruodžio 12 d. turto priėmimo-perdavimo aktu Nr. BK-035645 atsakovui 2022 m. gruodžio 23 d. buvo perduotas telefonas „Apple-Išmanusis telefonas iPhone 11, 128GB, White-DX3JR4EJN73F“. Taip pat nustatyta, kad atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, t. y. laiku nemokėjo nustatytų nuomos mokesčio įmokų, todėl pradinis kreditorius nuo 2023 m. balandžio 10 d. sutartį nutraukė. 2022 m. lapkričio 24 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2022-11/01, pagal kurią pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo vardu susidariusį įsiskolinimą. Atsakovas apie kreditoriaus pasikeitimą informuotas 2023 m. balandžio 20 d. pranešimu, išsiųstu sutartyje nurodytu atsakovo elektroniniu paštu. Duomenų, jog atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškove, byloje nėra.

13. Apeliaciniu skundu iš esmės sutinkama, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis, kadangi ieškovės teigimu tikėtina, jog sutarties pagrindu perduotu turtu atsakovas naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui, tačiau apeliantės nuomone, jokiu būdu tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos LR VKĮ normos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apeliantės situacijos vertinimu.

14. Pažymėtina, kad VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos ir sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

15. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016). Akcentuotina, kad ne formalus tam tikrų nuostatų, atitinkančių teisinio reglamentavimo išimtis, įtvirtinimas sutartyje, bet sutartimi kuriamų prievolių pobūdis bei tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį lemia tokio sandorio kvalifikavimą, o vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

16. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius. Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti, ir tik antrinis vartotojo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Situacija, kai verslo subjektas siūlo vartotojui įsigyti naujus (nenaudotus) daiktus, išdėstant visos daikto kainos mokėjimą per tam tikrą laikotarpį, o įmokas nustatant taip, kad papildomai būtų uždirbama iš atidėto kainos mokėjimo (nepriklausomai nuo to, ar toks uždarbis įvardijamas kaip nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, ar kaip palūkanos už naudojimąsi neapmokėtą daikto kainos dalį sudarančiomis pinigų sumomis), verslininkas sutartyje nusimato diskrecinę galimybę iš sutartį pažeidusio vartotojo po sutarties nutraukimo reikalauti visų sutartinių įmokų iki pat sutarties termino pabaigos sumokėjimo, o vartotojo diskrecija apsispręsti, ar jis pasibaigus sutarties terminui ketina įsigyti daiktą, siejama iš esmės tik su tuo, ar pasilikti sau daiktą, už kurį visa kaina iš esmės jau yra sumokėta, savo esme gali būti vertinama kaip dirbtinai, siekiant išvengti VKĮ taikymo, kuriama teisinė konstrukcija, užslepiant tikrąjį vartotojo tikslą įsigyti daiktą nuosavybės teise ir verslininko siekį ne tik vykdyti prekybinę veiklą, bet ir užsiimti vartojimo kredito veikla, finansuojant vartotojui perduodamos prekės įsigijimą ir papildomai taikant užmokestį už naudojimąsi pinigais (nesumokėta daikto kainos dalimi), į mokėtinas įmokas įtraukiant daikto kainą viršijančias sumas (prilygintinas sutartinėms palūkanoms) (Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1473-480/2022; Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-64-343/2023).

17. Nagrinėjamu atveju, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos sutarties nuostatos sudaro pagrindą spręsti, jog šios sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui įsigyti.

18. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sutarties šalys susitarė, jog atsakovas už jam perduotą kilnojamąjį daiktą – telefoną „Apple-Išmanusis telefonas iPhone 11, 128GB, kas mėnesį 12 mėnesių turėjo mokėti po nustatyto dydžio įmoką – 57,23 Eur, turto išpirkimo kaina paskutinę sutarties dieną – 209,70 Eur. Darytina išvada, kad tinkamu sutarties vykdymo atveju atsakovas po 12 mėnesių būtų sumokėjęs pradinei kreditorei viso 686,76 Eur ir 209,70 Eur turto išpirkimo kainą, iš viso – 896,46 Eur, kuri yra 197,46 Eur didesnė nei perduotos prekės kaina (699 Eur). Atkreiptinas dėmesys, jog sutartyje numatyta, kad nuomininkui (atsakovui) tinkamai įvykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, bei tinkamai sumokėjus visas mokėtinus mokesčius, pasibaigus šiai sutarties terminui, nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą (telefoną) už sutartyje nurodytą išpirkimo kainą. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog nors šiuo atveju tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartis tiesiogiai neįtvirtina pareigos įsigyti sutarties objekto, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia sutarties sąlyga, numatanti teisę, bet ne pareigą, vartotojui už įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, vertintina, kaip formali ir sutartyje įtvirtinta, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

19. Sutarties 10.6 punkte taip pat numatyta, kad jeigu nuomininkas negrąžins daikto kaip tai numatyta sutarties 8.1 punkte, t. y. pasibaigus sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro daiktą įsigyti sutartyje numatyta tvarka ar nutraukus sutartį prieš terminą, bet kurios iš sutarties šalių iniciatyva, nuomininkas nuomotojai turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojos patirtus nuostolius. Darytina išvada, kad nepriklausomai nuo to, kada būtų nutraukta sutartis, atsakovui vis tiek būtų tekę sumokėti visas įmokas, numatytas pagal sutartį tinkamo jos vykdymo atveju, tai yra ir visą nuomos mokestį, ir daikto išpirkimo mokestį. Minėta, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas jai perduoto daikto negrąžino, tačiau reikalavimo atsakovui grąžinti jai nuomos, o ne įsigijimo tikslu perduotą daiktą, byloje nereiškė ir nereiškia, taigi toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo yra siekis prisiteisti tik įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą laikyti, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo suteikti atsakovui finansavimą sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomoti.

20. Nurodytas teisinis reglamentavimas, nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei formuojama teismų praktika sudaro pagrindą išvadai, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartimi pradinė kreditorė ir atsakovas iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi daiktu, o dėl jo finansavimo sąlygų, t. y. daikto įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu, atsakovui mokant kasmėnesines įmokas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą sutartį laikė vartojimo kredito sutartimi, o tokiai sutarčiai yra privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

21. Nors apeliaciniu skundu apeliantė prašydama priteisti ir nurodo, kad pradinis kreditorius su atsakovu sudarė išperkamosios nuomos sutartį, todėl apeliantės nuomone teismas turėjo tenkinti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dar kartą atkreipia dėmesį, jog šia nutartimi nustatyta, kad šalių pasirašyta ginčo sutartis faktiškai atitinka vartojimo kredito sutarties esmę. Pažymėtina, kad VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. VKĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys.

22. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pradinė kreditorė prieš sudarydama su atsakovu sutartį būtų vertinusi jo kreditingumą, be to, ji nėra įtraukta į vartojimo kredito davėjų sąrašą, kaip to reikalauja VKĮ 22 straipsnio 1 dalis, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pradinė kreditorė, sudarydama su atsakovu sutartį, neįgijo teisės iš jo reikalauti nei ieškiniu prašomų priteisti delspinigių, nei pinigų sumos nuomos mokesčio įmokų forma, kuri viršija prekės kainą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis).

23. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

24. Nagrinėjamu atveju apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo, todėl remiantis minėta pozicija bei nustačius, jog apelianto ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Akcentuotina, jog šia nutartimi nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino tik iš dalies, o ieškovės apeliacinis skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti ir apeliacinio skundo reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, priteisimo.

25. Įvertinus visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

26. Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai vertino įrodymus bei tinkamai kvalifikavo ginčą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

27. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

28. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.