Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam paskirta 2 (dviejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmę paskirta atlikti pataisos įstaigoje.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2021 m. vasario 15 d., į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2020 m. rugsėjo 5 d. iki 2021 m. vasario 15 d.

Paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo pradžios.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš R. M. priteista 37,60 Eur žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. M. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. rugsėjo 5 d., apie 10.00 val., namuose, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nare – kartu su juo gyvenančia sutuoktine G. M. metu, tyčia ranka sudavė lovoje gulinčiai nukentėjusiajai G. M. ne mažiau kaip tris smūgius į kairį šoną ir kitas kūno vietas bei vieną smūgį į galvą – tokiais veiksmais padarė jai poodinę kraujosruvą kairiame šone ir kairės pusės IX, X šonkaulių lūžius – tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios G. M. sveikatą, nes dėl šonkaulių lūžių jos sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

2. Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 15 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje esantys ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. nesunkiai sutrikdė sutuoktinės G. M. sveikatą. Nuteistojo parodymus, jog jis prieš nukentėjusiąją nesmurtavo, teismas vertino kaip jo pasirinktą gynybinę versiją, kadangi nuteistojo parodymai nebuvo nuoseklūs. Tuo tarpu nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai aiškino, jog kaltinamasis kaltinime nurodytą dieną jos atžvilgiu smurtavo, nurodė, kad nors smūgių neskaičiavo, tačiau jai galėjo būti suduoti ne mažiau kaip 3 smūgiai į kairį šoną ir kitas kūno vietas bei vienas smūgis į galvos sritį. Be to, nukentėjusiosios nurodytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes patvirtino ir apklausti liudytojai – nukentėjusiosios sūnus D. M., iš dalies liudytoja N. K., taip pat, rašytinė bylos medžiaga. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į nuteistąjį ir nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes ir sprendė, kad, siekiant užtikrinti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, R. M. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytas artimas sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė Marytė Vietaitė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Jūratė Plauskienė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino R. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

7. Pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi, bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tačiau tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, rėmėsi duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais ar padarė nepagrįstas išvadas dėl R. M. kaltės.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo R. M. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, yra įrodyta. Pripažindamas R. M. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ar bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu R. M. veika pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius.

9. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad įvykio metu nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo konfliktiški (tiek nuteistasis R. M., tiek nukentėjusioji G. M. patvirtino, kad įvykio dieną namuose įvyko buitinis konfliktas, R. M. neigiamai vertina G. M. gyvenimo būdą, apeliaciniame skunde teigia, kad planuoja skyrybas, taip pat, iš bylos medžiagos matyti, kad R. M. praeityje teistas už smurto vartojimą prie G. M.). Teismui nekyla abejonių, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai, todėl kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai, tačiau vien dėl tokių aplinkybių nukentėjusiosios parodymai savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo tik nukentėjusioji ir nuteistasis, todėl tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra, tačiau įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek R. M., tiek G. M. parodymų teisingumą ir patikimumą, aplinkybes susijusias su G. M. patirtais sužalojimais, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, tarp jų – ir netiesioginių įrodymų (liudytojų N. K., D. M. parodymų, specialisto gydytojo radiologo J. V. ir medicinos eksperto, surašiusio specialisto išvadą, Ž. M. paaiškinimų, kitų baudžiamojoje byloje esančių rašytinių įrodymių) ir pagrįstai nustatė, kad būtent ne nuteistojo, o nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas.

10. Kartu pažymėtina, kad nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja R. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (specialistų parodymus, rašytinę bylos medžiagą), teigiant, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai vis tik nekyla.

11. Ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. rugsėjo 6 d. apklaustas įtariamasis R. M. kaltu neprisipažino, nurodė, kad įvykio dieną tarp jo ir sutuoktinės kilo žodinis konfliktas. Tada R. M. liepė nukentėjusiajai išeiti iš namų, tačiau G. M. išėjo į lauką ir rūkė. Tuo tarpu R. M. supykęs išėjo iš namų, užrakino duris ir išvažiavo į Jonavą (2 t., b. l. 21-22). Ikiteisminio tyrimo metu svarstant suėmimo skyrimo kaltinamajam klausimą R. M. savo kaltės taip pat nepripažino, patikslino, kad 9:30 val. jau nebuvo namuose, mano, kad G. M. šonkauliai galėjo būti sulaužyti ankstesnio eismo įvykio metu (1 t., b. l. 123-124). Įteikus patikslintą pranešimą apie įtarimą, R. M. atsisakė duoti parodymus (2 t., b. l. 34). Apklaustas pirmosios instancijos teisme, R. M. savo kaltę taip pat neigė, nurodė, kad prieš nukentėjusiąją nesmurtavo, tik priėjo prie žmonos, pasilenkė prie jos ir paklausė, ką ji čia išdarinėjanti, kam vaikus prieš jį nustatinėjanti. Tuo tarpu G. M. abejomis rankomis suėmė jam už ausų, pradėjo jį traukti link savęs, rėkti ir kvietė vaiką. Tuo metu R. M. nusimetė G. M. rankas nuo galvos, tuomet nukentėjusioji nukrito ant vaikiškos lovos, dėl ko iškrito lovos plonos lentelės. Ji pašoko, o jis ją vijo iš namų. R. M. apsirengęs išėjo pro duris, jas užrakino, matė, kai vaikas grįžta iš parduotuvės. Mano, kad nukentėjusiajai šonkauliai galėjo lūžti liepos mėnesį.

12. Tuo tarpu nukentėjusioji G. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nuosekliai teigė, kad įvykio dieną R. M. jai trenkė tris stiprius smūgius į kairį šoną bei kelis smūgius sudavė į įvairias kūno vietas (1 t., b. l. 42). Papildomos apklausos metu nukentėjusioji patikslino, kad įvykio metu ji gulėjo lovoje, kuomet R. M. atėjo į jos kambarį, pasakė, kad ji jį „davedė“ ir tuomet kumščiu sudavė ne mažiau trijų kartų į kairį šoną, o po to dar kelis kartus į įvairias kūno vietas, iš kurių vieną kartą į galvą. Be to, G. M. papildomai nurodė, kad lovoje žaidė su planšetiniu kompiuterį, kurį R. M. perlaužė (1 t., b. l. 48-49). Savo parodymus nukentėjusioji patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Tokiu būdu, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu esminėse detalėse buvo nuoseklūs, t. y., ji nuosekliai tvirtino, kad ryte, jai būnant lovoje, jos vyras R. M. jai trenkė tris smūgius į kairį šoną ir kelis smūgius į įvairias kūno vietas ir iš įvykio vietos, iškvietus policijos pareigūnus, pasišalino. Nors ikiteisminio tyrimo metu R. M. nurodė, kad 9 val. 30 min. jis jau nebuvo namuose, tačiau iš kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad 2020 m. rugsėjo 5 d., 10 val. 08 min. nukentėjusiosios sūnus D. M. kreipėsi bendruoju pagalbos telefonu ir nurodė, kad patėvis sumušė mamą. Pranešėjas taip pat patikslino, kad jis ir nukentėjusioji yra lauke, o patėvis viduje, tačiau bekalbant telefonu patėvis pabėgo (1 t., b. l. 28-29). Atitinkamai tarnybiniame pranešime dėl mobiliojo ryšio abonento įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės analizės nurodyta, kad 2020 m. rugsėjo 5 d. 10 val. 13 min. nuteistojo mobiliojo ryšio abonentas jungėsi prie bazinės stoties, esančios (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad nukentėjusios atžvilgiu buvo panaudoti smurtiniai veiksmai, nustatyta taip pat įvertinus liudytojų N. K., D. M. parodymus bei kitus rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios G. M. parodymais, sprendžiant R. M. kaltės klausimą, juolab, kad, kaip ir minėta, G. M. parodymai viso proceso metu nekito, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Nors nuteistasis R. M. nurodo, kad nukentėjusioji jį apkalba, nes nori likti gyventi namuose, kure priklauso jo mamos draugei. Visgi, nukentėjusioji nurodė priešingai, t. y. kad ji nuomoja būstą, nuomos sutartis sudaryta su ja ir ji moka visus mokesčius ir nuomos mokestį.

13. Kad nukentėjusiajai įvykio dieną, t. y. 2020 m. rugsėjo 5 d. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodine kraujosruva kairiame šone ir kairės pusės IX, X šonkaulių lūžiais, konstatuota ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2164/2020(02) (1 t., b. l. 60). Minėtoje specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad sužalojimai padaryti buku, riboto paviršiaus daiktu, paveikus krūtinės kairį šoną, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, tiek suduodant, tiek atsitrenkiant į tokio pobūdžio daiktą. Tokie baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai bylos duomenys patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją pavartoto fizinio smurto pobūdį, o taip pat paneigia apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju specialisto išvados surašymo metu, t. y. 2020 m. rugsėjo 7 d. nukentėjusiajai buvo konstatuotas ne tik šonkaulių lūžis, bet ir poodinė kraujosruva, kas iš esmės patvirtina, kad sužalojimai buvo padaryti neseniai.

14. Nors nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde kelia versiją, kad nukentėjusioji galėjo būti sužalota kito asmens liepos mėnesį, tačiau teisėjų kolegija šiuos jo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Apelianto keliamos versijos, kad nukentėjusiąją galėjo sužaloti kitas asmuo ar nustatyti šonkaulių lūžiai atsirado po 2015 m. įvykusios avarijos, tačiau šios versijos yra laikytinos tik niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir spėjimais, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

15. Pažymėtina, kad siekiant išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalota nukentėjusioji G. M., teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas specialisto išvadą surašęs vyresnysis teismo medicinos ekspertas Ž. M., taip pat, specialistas gydytojas radiologas J. V.. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jokių abejonių, jog G. M. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, minėti liudytojai nenurodė. Nors specialistas Ž. M. iš tiesų pripažino, kad jis nėra specialistas – radiologas ir nenorėtų vertinti rentgenogramos, tačiau siekiant pašalinti visas abejones dėl nuteistojo kaltės buvo iškviestas ir pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas gydytojas radiologas J. V.. Teisiamojo posėdžio metu radiologas J. V. patvirtino, kad, vertinant rentgenogramos vaizdus, matomi ūmūs IX, X šonkaulių lūžiai kairėje pusėje, tuo tarpu R. M. nurodytų senų lūžių liekamųjų aiškių požymių specialistas nematė. Be to, priešingai nei teigiama R. M. skunde, specialistas patvirtino, kad jis matė abi nuotraukas. Minėtos aplinkybės neabejotinai patvirtina tai, kad G. M. buvo sužalota 2020 m. rugsėjo 5 d. vykusio konflikto metu. Nors nuteistasis R. M. nurodo, kad jo sutuoktinė liepos mėnesį buvo sumušta kito asmens, tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad nukentėjusioji patyrė insultą ir 2020 m. rugpjūčio 17 d. grįžo iš ligoninės, todėl neabejotina, jog, jei nukentėjusioji būtų patyrusi šonkaulių lūžį liepos mėnesį, šie sužalojimai būtų nustatyti gydant ją dėl insulto. Be to, radiologas J. V. nurodė, kad rentgenogramoje nėra matoma prasidėjusi rumbėjimo fazė, kas leidžia teigti, kad tai yra ūmūs lūžiai. Galiausiai, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje buvo rasta sulūžusi planšetė, kas iš esmės taip pat patvirtina, kad kilęs žodinis konfliktas peraugo į fizinį poveikį (1 t., b. l. 31). Taigi, liudytojų parodymai, policijos informacinės sistemos duomenys, specialisto išvada vieni kitus papildo ir sudaro nuoseklų ir logišką įvykių sekos vaizdą, kuris leidžia spręsti, jog R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

16. Įvertinus aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad R. M. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, o apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms arba yra tik subjektyvaus ir gynybinio pobūdžio. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 15 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis skundžiamą nuosprendį prašo panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, todėl skunde dėsto iš esmės tik argumentus dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija tuos argumentus jau aptarė ir atmetė, tačiau tuo pačiu patikrina ir kitą nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės.

18. Teisėjų kolegijos nuomone, netenkinant nuteistojo apeliacinio skundo, pagrindo švelninti jam skirtą bausmę taip pat nėra. Įvertinus skundžiamame nuosprendyje aptartą R. M. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą, nėra pagrindo. Paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant R. M. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti R. M. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta.

19. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. M., kurias sudaro 158,94 Eur (3 t. b. l. 32).

20. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta 2021 m. balandžio 8 d. nutartyje, kuria jam paskirtas gynėjas (3 t., b. l. 29). Atkreiptinas dėmesys, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis, išteisintasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau jo sunki materialinė padėtis turi būti įrodyta.

21. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Kaip nustatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Iš to seka, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra būtinas. Svarbu ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi yra atmetamas. Duomenų apie prastą nuteistojo R. M. finansinę padėtį, dėl kurios asmeniui būtų neįmanoma sumokėti iš jo priteistinas išlaidas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, byloje nėra, todėl mažinti šias išlaidas ar jų visai nepriteisti, nėra pagrindo.

22. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 158,94 Eur ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą R. M. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, tenkinamas, iš nuteistojo R. M. valstybės naudai priteisiant 158,94 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. vasario 15 d. nuosprendžio atmesti.

Iš nuteistojo R. M. išieškoti valstybės naudai 158,94 Eur (vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų 94 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.