- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-241-380/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13060-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Aurelija Sadauskaitė, Edita Lapinskienė
- Nuteistasis
- R. B.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.
Nustatyta, kad 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda turi būti sumokėta per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų. Išaiškinta, kad nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 2 metams uždrausta naudotis specialiąja teise – teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo 2020-04-04.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi nurodyta išieškoti iš R. B. konfiskuotino turto – automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 800 Eur. Išaiškinta R. B., kad 800 Eur suma turi būti sumokėta į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų. Nurodyta, kad įsiteisėjus nuosprendžiui 800 Eur suma bus išieškota priverstinai.
Nurodyta automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugomą IĮ „(duomenys neskelbtini)“ automobilių saugojimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini), Tauragėje, ir automobilio registracijos liudijimą, saugomą byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti J. K..
Nurodyta vairuotojo pažymėjimą Nr. 01459080, 2019-08-01 išduotą R. B., 1 vnt., saugomą prie ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-13060-20, nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti VĮ „Regitra“.
Nurodyta R. B. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymą – iki bausmės vykdymo pradžios palikti nepakeistas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. B. nuteista už tai, kad ji 2020-03-31, apie 20.20 val., Tauragės mieste, (duomenys neskelbtini) namo kieme, pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi. Policijos pareigūnams tikrinimo metu jai nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrinti iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistoji R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2020-09-01 nuosprendį ir šią baudžiamąją bylą nutraukti.
2.1. Apeliantė su skundžiamu nuosprendžiu ir jame išdėstytomis teismo nuostatomis kategoriškai nesutinka. Mano, kad šis nuosprendis yra neteisingas, neteisėtas, neobjektyvus ir nepagrįstas realiais įrodymais. Teismas rėmėsi vienintelio liudytojo nenuosekliais parodymais, ikiteisminis tyrimas atliktas paviršutiniškai ir neišsamiai. Nesurinkti visi galimi įrodymai, nesurasti ir neapklausti visi galimi liudytojai (tarp jų ir du policininkai). Neteisingai ir neobjektyviai įvertinti esami duomenys, kitų liudytojų parodymai ir faktai neatitinka įvykio aplinkybių, nurodyti parodymai ir argumentai šališki, iškraipyti, tendencingi. Nuteistosios parodymai, kai kurių kitų liudytojų parodymai ir tikroji situacija vertinami kritiškai, ignoruojami.?
2.2. Nuteistoji yra įsitikinusi, kad skundžiamas nuosprendis yra priimtas šališkai, neobjektyviai, neišsamiai, nevisapusiškai įvertinus visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Nuosprendyje netinkamai įvertinta byloje esanti įrodymų visuma bei vadovaujamasi tik prielaidomis ir neobjektyviais vertinimais, asmenine (subjektyvia) nuomone, kitais teisiškai nepagrįstais argumentais ir motyvais. Skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų parodymai yra aprašyti ir nuosprendyje, todėl apeliantė pasisakys tik dėl kai kurių prieštaringų jų vertinimų ir faktų skirtumų.
2.3. Dėl savo parodymų nuteistoji nurodo, jog apylinkės teismas visiškai nereagavo ir neatsižvelgė į jos duotus parodymus ir išsakytus argumentus. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme apeliantė davė vienodus ir nuoseklius parodymus. Sutinka, kad gali painiotis dėl laiko, nes į laikrodį nežiūrėjo, tačiau jai akivaizdu, kad tą dieną važinėjosi su mama, buvo visiškai blaivi, o tai patvirtino nuteistosios mama ir E. J.. Nuteistoji vakare atvažiavo pas savo pažįstamą E. J., savo automobilį paliko šalia jo automobilio. Užėjo pas jį į namus pasakyti, kad palieka automobilį ir kitu automobiliu išvažiuoja su draugais. Nuteistosios automobilio rakteliai liko jos automobilyje. Atvažiavusi į E. J. kiemą, jo automobilio nekliudė, tiesiog staigiai stabdė ir sustojo visai šalia. Naktį, apie 22 val., apeliantė pas E. J. grįžo taksi automobiliu, tada buvo neblaivi, bet tikrintis girtumą neturėjo pagrindo ir prievolės, nes nebuvo padariusi jokio KET pažeidimo. Nors teismas akcentavo, kad apeliantė kaltinime nurodytu laiku automobilio nevairavo, tačiau tai nėra tiesa, nes ji atvairavo automobilį į tą kiemą, kuriame jį ir rado policijos pareigūnai.
2.4. Dėl liudytojo V. P. parodymų apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi vienintelio liudytojo nenuosekliais parodymais. Akivaizdu, kad liudytojas V. P. apklausiamas teismo posėdyje jau nebeprisiminė savo duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir paprašė teismo juos perskaityti. Tokio parodymų neprisiminimo pagrindas, apeliantės vertinimu, yra tai, kad jie buvo surašyti pareigūnų jiems palankia linkme, tik panaudojant kai kurias V. P. papasakotas įvykio detales. Net ir perskaičius V. P. parodymus, užrašytus 2020-04-01, jis negalėjo pakartoti ten surašyto teksto. Akivaizdu, kad šis liudytojas yra eilinis asmuo, todėl tokių pasakymų, specifinių girtumo apibūdinimo terminų jis nežinojo ir nežino, negali pakartoti nusakydamas bendrus girtumo požymius. Tai reiškia, kad apklausiant šį liudytoją teiginiai, apibūdinantys asmens girtumą (moteris buvo stipriai neblaivi, elgėsi neadekvačiai, išlipusi iš automobilio svirduliavo, automobilyje juntamas stiprus alkoholio kvapas, jos kalba buvo nerišli, judesiai nekoordinuoti ir pan.), buvo paveikti apklausą įforminusių pareigūnų. Apeliantė pabrėžia, jog ji neginčija, kad savo automobiliu E. J. prašymu atvažiavo į jo kiemą, kur paskui jos laukė policijos pareigūnai. Tie patys pareigūnai nurodo, jog nuteistoji apie 22 val. grįžo taksi automobiliu, o tai reiškia, kad ji nebuvo pasislėpusi ar vengė patikrinimo, kaip bandoma parodyti šioje byloje.
2.5. Skunde teigiama, jog V. P. nurodė, kad nuteistajai atvažiavus pas E. J., netoli buvo tamsus automobilis. Tai patvirtina apeliantės žodžius, kad ji tuoj pat išvažiavo. Pažymima, jog V. P. paėmęs jos automobilio raktelius nuvažiavo toli. Aikštelė prie „(duomenys neskelbtini)“ pastato yra gatvės gale, iš ten šis kiemas nesimato, todėl V. P. neteisingai informavo pareigūnus teigdamas, jog apeliantė yra viduje, kažkur slepiasi ir nematė, kada ji išėjo. V. P. parodymai surašyti nelogiškai. Teisme jis nurodė, kad atvažiavęs iš paskos jis pribėgo prie nuteistosios automobilio, jame sėdėjo moteris, kurios ūgis 170 cm. Apeliantei sėdint, jos ūgio nustatyti jis neturėjo galimybių. Važiuojant miesto gatvėmis liudytojas nurodė, kad R. B. važiavo 80 km per valandą greičiu. Apeliantei kyla klausimas, kaip jis nustatė jos greitį, jeigu pats važiavo atsilikęs, ir kokiu greičiu jis važiavo.
2.6. Skunde nurodoma, kad vertinant liudytojo V. P. parodymus akivaizdžiai matosi, kad jo parodymai laikui einant keitėsi, švelnėjo, panašėjo į tiesą. 2020-04-17 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole V. P. nurodė, kad atpažįsta nuteistąją, tačiau šiuo metu jos veidas yra smulkesnis. 2020-05-12 atliktoje akistatoje tarp R. B. ir V. P. jis jau sakė, kad apeliantė „man atrodė neblaivi“, nebeliko tiesioginio ir nebeginčijamo teigimo, kad „moteris buvo stipriai neblaivi“. Akcentuojama, kad skundžiamame nuosprendyje teismas tiesiogiai perrašė liudytojo V. P. parodymus, duotus 2020-04-01, ir visiškai nekreipė dėmesio į jo teisiamajame posėdyje duotus parodymus. Teisme V. P. aiškiai pasakė, kad jis net nebuvo priėjęs prie automobilių po jo manomo atsitrenkimo, automobilių apgadinimų nematė. V. P. nurodė, kad „kažkiek jautėsi alkoholio kvapas“, jis negali pasakyti, iš kur tas kvapas sklido. Nurodydamas, kad su apeliante bendravo trumpai, teisme jis pasakė, jog „kiek to girtumo ir tebuvo“. Toliau jis pabrėžė, kad tik manė, jog nuteistoji atsirėmė į kitą automobilį, norėjo įsitikinti, ar ji tikrai yra neblaivi, ir iškvietė pareigūnus, ir pan. Galop V. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad savo parodymų, duotų 2020-04-01, kuriais iš esmės teismas ir vadovaujasi, jis neskaitė, tik pasirašė. Pabrėžiama, kad pirminėje (2020-04-01) šio liudytojo apklausoje akivaizdžiai matosi, jog jis negalėjo pats pasakyti tokių specifinių žodžių, posakių, apibūdinančių neblaivaus asmens būklę, ir tai teisme jis patvirtino, negalėdamas pakartoti apklausos metu surašytų asmens girtumą apibūdinančių pasakymų, surašytų protokole. Galop teismo posėdyje V. P. patvirtino, kad jam tik pasirodė (atrodė), kad nuteistoji atsitrenkė į kitą automobilį, paties fakto jis nematė, nes atvažiavo vėliau.
2.7. Dėl liudytojo E. J. parodymų skunde nurodoma, jog teismas į šiuos parodymus neįsiklausė. E. J. aiškiai nurodė, kad pats bandė nuteistosios automobiliu privažiuoti prie savojo ir, jam beieškant telefono, netyčia lietė savo automobilį. Tada viską paliko, nuėjo į kambarį. Grįžęs rado atvykusį policijos ekipažą, matė, kaip kažkoks žmogus pareigūnams perdavė nuteistosios automobilio raktelius. Pareigūnai patikėjo juo ir patikrino nuteistosios girtumą, kurį įformino. Teisme pareigūnai prisipažino nežinantys, kas iš tikrųjų vairavo apeliantės automobilį, todėl ir buvo patikrintas E. J. girtumas. Deja, teismas į tai neatsižvelgė. E. J. nurodė, kad savo automobilį tik nežymiai įbrėžė, automobilis sveikas, dėl to pretenzijų nėra, todėl dėl šio įvykio ir policijos jis nesiruošė kviesti, nors pareigūnai sakė, jog nebuvo E. J. bute, pastarasis patvirtino, kad antrasis ekipažas nuodugniai apžiūrėjo jo butą ir nustatė, kad nuteistosios ten nėra. Nors teismas pasisakė, kad šio liudytojo parodymai vertintini kritiškai, jis padeda apeliantei išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau nesiūlė E. J. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą.
2.8. Dėl prievolės tikrintis girtumą apeliantė nurodo, jog 2020-04-02 ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl to, kad 2020-03-31, apie 20.22 val., R. B., vairuodama automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), namo kieme adresu (duomenys neskelbtini), Tauragė, atsitrenkė į kitą automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį E. J., jį apgadino, pasišalino iš įvykio vietos bei atsisakė pasitikrinti girtumą. Tačiau įtarime ir kaltinamajame akte jau nurodoma, kad R. B. 2020-03-31, apie 20.20 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, pažeisdama KET 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį būdama neblaivi nuo alkoholio, policijos pareigūnams tikrinimo metu jai nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracijos, taip vengė neblaivumo patikrinimo.
2.9. Apeliantė teigia, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. KET 14 straipsnyje nurodoma, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų. KET 221 straipsnyje teigiama, kad su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta tai atlikti. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (suvestinė redakcija 2020-01-01–2020-06-30) 14 punktas nurodo, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.
2.10. Nuteistosios vertinimu, byloje surinkti duomenys rodo, kad kaltinime nėra kalbos apie eismo įvykį, o tai reiškia, kad nebuvo ir prievolės (pareigos) tikrintis girtumą – apeliantei šios įstatymų nuostatos negalioja. Ji paliko savo automobilį E. J. kieme, jokio eismo įvykio nepadarė, jo nebuvo, apie 22 val. grįžo namo taksi (tai patvirtina pareigūnai), todėl jai KET 14 ir 221 punktai „negalioja“, ji neprivalėjo naktį tikrintis girtumo. Apeliantei akivaizdu, kad jos veiksmuose nėra jai inkriminuoto nusikaltimo sudėties: eismo įvykio ji nesukėlė, neblaivi nevairavo, o grįžusi neblaivi neturėjo prievolės tikrintis. Be to, žala niekam nepadaryta, nėra jokių apgadinimų nė vienai transporto priemonei, nėra pretenzijų, niekas nenukentėjo. Apeliantės atsitrenkimo į kitą automobilį taip pat nepatvirtina jokie bylos įrodymai.
2.11. Dėl liudytojo M. A. parodymų skunde teigiama, kad M. A. apklausa ikiteisminio tyrimo metu taip pat surašyta tendencingai, šališkai. Nors M. A. ir apeliantė tą vakarą tikrai buvo Pagėgiuose, tačiau jo apklausos tekstas surašytas taip, kad atrodo, jog R. B. tik prašė, kad jis taip sakytų, o kodėl nurodė jam taip sakyti, jis net nežino. Duodamas parodymus teisme M. A. jau paaiškino, kad jis nežinojo apie įvykį Tauragėje, t. y. apgadintą automobilį, apie kurį apeliantė jam pasakė vėliau, tačiau kalba ėjo ne apie jų buvimą Pagėgiuose. Be to, nors teismas pasisakė, kad šio liudytojo parodymai vertintini kritiškai, tačiau taip pat nesiūlė M. A. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą.
2.12. Dėl kitų liudytojų parodymų ir apklausų apeliaciniame skunde nurodoma, jog be V. P. niekas iš šioje byloje prieš nuteistąją liudijančių asmenų jos tą vakarą nematė ir apie jos būklę galėjo pasakyti tik iš V. P. pateiktų duomenų. Tai teisme patvirtino liudytojai L. R. ir T. M.. Pareigūnai nurodė, kad apie nuteistosios būklę sužinojo iš V. P., apeliantės nematė, jos girtumo netikrino, negali pasakyti, kas padarė eismo įvykį. Tikrino liudytojo E. J. girtumą, nes šis prisipažino vairavęs jos automobilį ir netyčia stuktelėjęs į savo automobilį. Jie nusprendė, kad tai jis padarė šį eismo įvykį. Pareigūnai pripažino, kad kitų įrodymų, girtavimo pėdsakų nerado, daugiau liudytojų, galinčių patvirtinti R. B. girtumą, nėra.
2.13. Skunde pažymima, jog L. R. prisipažino, kad jiems buvo neaišku, kas vairavo, todėl jis negali nurodyti, kas padarė eismo įvykį. Jokių kitų įrodymų, išskyrus V. P. pasakojimą, nėra. T. M. nurodė, kad gavo pranešimą apie galbūt neblaivią vairuotoją, automobilius šiek tiek apžiūrėjo, buvo nuspręsta įvykį įforminti kaip pasišalinimą iš įvykio vietos. Taksi atvažiavusi moteris pareiškė, kad tai jos automobilis. Jis pabrėžė, kad nors nežinojo, kas vairavo automobilį, tačiau apeliantei grįžus taksi reikalavo, jog ji tikrintųsi girtumą. Akivaizdu, kad pareigūnai iki šiol negali atsakyti, kas vairavo R. B. automobilį, ar apskritai buvo eismo įvykis ir kaip jį traktuoti, vertinti. Pažymima, kad liudytojas T. M. nurodė, jog jam ir jo kolegai nebuvo aišku, kas vairavo jos automobilį, nežinojo, kaip atrodė vairuotoja, tačiau vis tiek apeliantę vertė tikrintis girtumą, patikrino E. J. girtumą. Akivaizdu, kad nuteistosios girtumas vairuojant automobilį niekaip nėra įrodytas ir įrodomas, nors teismas tai konstatavo kaip faktą. Teisiamajame posėdyje net pareigūnai negalėjo pasakyti, kokiu laiku buvo apžiūrėti automobiliai, teigė, kad jeigu buvo tikrinamas E. J. girtumas, vadinasi, jis padarė eismo įvykį. Galop pareiškė, kad V. P. galėjo ir apsirikti teigdamas, kas vairavo automobilį.
2.14. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jautėsi keista, dvejopa atmosfera, nes liudytojai akivaizdžiai buvo skirstomi į dvi grupes. V. P. ir policijos pareigūnams klausimai buvo uždavinėjami pagarbiai, lėtai, tuo tarpu liudytojams, kurių parodymus teismas vertino kritiškai, M. A. ir E. J. klausimai buvo pateikiami pakeltu tonu, keletą kartų užduodami tie patys klausimai, primenama, kad nekviesdamas policijos norėjo nuslėpti padarytą avariją. Tai irgi parodo, kad byla išnagrinėta šališkai, tendencingai, neobjektyviai, liudytojai buvo spaudžiami, provokuojami, jiems daromas psichologinis spaudimas.
2.15. Dėl procesinių veiksmų skunde nurodoma, jog nesuprantama, kodėl 2020-04-17 atliktas apeliantės atpažinimas iš nuotraukų. Šio procesinio veiksmo metu liudytojas V. P. suabejojo, ar tai apeliantė, nurodė, kad ji yra smulkesnė. Keista, kodėl nebuvo atliktas „normalus“ asmens atpažinimas, nes apeliantė visą laiką buvo namuose, tyrėjos kviečiama atvykdavo, ikiteisminiam tyrimui netrukdė. Apeliantė akcentuoja, jog 2020-05-12 vykusioje akistatoje V. P. akistatoje kaip tik suabejojo R. B. girtumu, sakydamas, kad ji jam tik atrodė neblaivi, nebeliko tiesioginio ir neginčijamo jo teiginio, kad „moteris buvo stipriai neblaivi“.
2.16. Dėl apeliantei paskirtos 100 MGL dydžio baudos skunde nurodoma, jog teismas skyrė tokią baudą, kokios prašė prokurorė, o savo argumentuotos, teisiškai paremtos nuomonės neišsakė, į bylos aplinkybes nesigilino, neišgirdo nuteistosios gynėjo argumentų. Teismų praktikoje už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas paprastai skiriama maždaug 50 MGL dydžio bauda.
3. Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo argumentą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji neigia padariusi BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir siekia, kad baudžiamoji byla jai būtų nutraukta, taip pat nesutinka su jai paskirtos baudos bausmės dydžiu (mano, jog ji yra per didelė). Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
Dėl R. B.kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą
6. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajai R. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai R. B. pripažino kalta padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Nesutikdama su priimtu nuosprendžiu, nuteistoji ginčija teismo padarytą išvadą apie jos kaltę, apeliaciniame skunde kartoja įvykio aplinkybes, kurias iš esmės jau buvo nurodžiusi pirmosios instancijos teisme, ir neigia savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį įvertino šiuos nuteistosios parodymus, taip pat liudytojų parodymus, kitus įrodymus ir pripažino, jog šių įrodymų visumos pakanka nuteistosios R. B. kaltumui nustatyti. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta nuteistosios, liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, apylinkės teismas nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – R. B. teisinančius įrodymus. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus, fragmentiškai (palankiai sau) juos cituodama ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą.
7. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo šališkumo.
8. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Be to, teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-204-689/2019).
9. Kartu kasacinėje praktikoje aiškinama, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Tik nesutikimas su teismo sprendimais nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2013, 2K-174-788/2017). Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks manymas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-204-689/2019).
10. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde apylinkės teismo šališkumas įžvelgiamas vien dėl nuteistajai nepalankių apylinkės teismo išvadų, padarytų tiriant ir vertinant įrodymus bei dėl to, kad apeliantės vertinimu, teismas pagarbiau bendravo su liudytojais V. P. ir policijos pareigūnais. R. B. nurodo, kad šališkas pirmosios instancijos teismas ignoravo ją teisinančius įrodymus, kritiškai vertino nuteistosios ir kitų liudytojų parodymus. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog vien tai, kad teismas bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam ar motyvuotai atmetė gynėjų prašymus, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-693/2017, 2K-204-689/2019). Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamoje byloje teisė pareikšti nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai nebuvo varžoma – R. B. ir jos gynėjas šia teise nepasinaudojo. Motyvuotai kitokių aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių dėl bylą išnagrinėjusios teisėjos nešališkumo, apeliaciniame skunde nenurodoma, tokių aplinkybių nenustatė ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Konstatuotina, kad argumentai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti, todėl atmetami.
11. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.
12. Šioje byloje R. B. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį yra nuteista už tai, kad ji 2020-03-31, apie 20.20 val., Tauragės mieste, (duomenys neskelbtini) namo kieme, pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi. Policijos pareigūnams tikrinimo metu jai nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrinti iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo.
13. Nuteistoji nesutinka su jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu ir nurodo, kad atsisakė tikrintis dėl neblaivumo dėl to, kad neblaivi automobilio nevairavo, eismo įvykio nesukėlė, todėl neblaivi grįžusi namo tikrintis dėl neblaivumo neprivalėjo. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus. R. B. kaltė yra visiškai įrodyta bylos įrodymų visuma.
14. Teisiamajame posėdyje liudytojas V. P. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad jie yra teisingi. Parodė, kad R. B. girtumo neturėjo kaip patikrinti, nuo jos sklido alkoholio kvapas. Su ja bendravo nedaug. Įvykio vakarą kažkiek jautėsi alkoholio kvapas, jis nežino, ar kvapas sklido iš nuteistosios, ar iš automobilio. Norėjo įsitikinti ar ji tikrai yra neblaivi ir iškvietė pareigūnus. Kol kalbėjosi su operatore, nuteistoji kažkam skambino telefonu ir dingo. Nurodė, kad atpažįsta teisiamųjų suole sėdinčią R. B., tai ta pati moteris, kurią jis atpažino iš jam pateiktų fotonuotraukų. Iš karto nematė, kaip viskas vyko, manė, kad R. B. atsirėmė į kitą automobilį. Liudytoją apklausinėjo vyras, policijos pareigūnas perskaitė jam protokolą. Nežiūrėjo į spidometrą, kokiu greičiu važiavo. Nuo geležinkelio pervažos nuteistoji labai greitai nutolo. Nebūtų važiavęs iš paskos, būtų nuo teismo sukęs į (duomenys neskelbtini) gatvę. Matė, kad R. B. pavojingai manevravo, todėl važiavo iš paskos. Jam pasirodė, kad ji lyg atsitrenkė į automobilį „Audi“. Automobilį sekė, nes jautė pilietinę pareigą, kad neblaivūs asmenys nesivažinėtų gatvėmis. Kai R. B. išlipo iš automobilio, su ja apsižodžiavo. Liudytojas ištraukė užvedimo raktelius ir pasakė, kad atiduos, kai atvažiuos pareigūnai (t. 1, b. l. 164–165). 2020-04-17 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole nurodyta, kad atpažįstantysis V. P., pasiūlius pagal nuotraukas nurodyti asmenį, apie kurį jis davė parodymus, pareiškė, jog R. B. atpažįsta kaip moterį, 2020-03-31 Tauragėje (duomenys neskelbtini) kieme vairavusią automobilį „Opel Zafira“ ir atsitrenkusią į automobilį „Audi“. Ją atpažįsta pagal veido bruožus, tik šiuo metu jos veidas yra šiek tiek smulkesnis, nei nuotraukoje (t. 1, b. l. 27–29). 2020-05-12 akistatos protokole užfiksuota, kad liudytojas V. P. ir nuteistoji R. B. pasiliko prie savo parodymų. V. P. nurodė, kad R. B. buvo moteris, kuri 2020 m. kovo pabaigoje apie 20 val. Tauragėje neblaivi vairavo automobilį „Opel Zafira“ ir (duomenys neskelbtini) kieme atsitrenkė į pilkos spalvos automobilį „Audi“. Matė, kad vairuotoja bandė užvesti savo užgesusį automobilį, tada jis sustojo ir greitai pribėgo ir ištraukė iš užvedimo spynelės raktus. Moteris ėmė jį keikti, sakyti, kad čia jos draugo „audinė“ ir „čia nieko nebus“, tada kažkam paskambino telefonu ir nuėjo. Jai nuėjus liudytojas iškvietė policijos pareigūnus ir perdavė jiems minėtus raktelius. R. B. parodė, kad jai žinoma, jog minėtu laiku jos automobilį „Opel Zafira“ vairavo E. J., kuris (duomenys neskelbtini) kieme atsitrenkė į savo automobilį „Audi“. Nuteistoji nurodė, kad įvykio metu buvo kaime, netoli (duomenys neskelbtini). Mano, kad V. P. apkalba ją todėl, kad siekia prie jos priekabiauti kaip prie moters (t. 1, b. l. 102–103). 2020-05-12 tarnybiniame pranešime dėl telefonų skambučių išklotinės analizės nurodyta, kad R. B. telefonas 2020-03-31 nuo 20.20 val. buvo Tauragėje, (duomenys neskelbtini), esančių telekomunikacijų bokštų veikimo zonose (t. 1, b. l. 64). Kaip liudytojas teisiamojo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas L. R. parodė, jog įvykio vakarą jo darbas ėjo į pabaigą. Iš budėtojo gavo pranešimą dėl įvykio (duomenys neskelbtini) gatvėje. Pranešėjas buvo prie „(duomenys neskelbtini)“. Buvo pranešta, kad buvo padaryta avarija ir pabėgta. Liudytojas važiavo su kolega, aiškinosi įvykio aplinkybes. Po to priėjo vienas vyras, kuris pradėjo pareigūnams aiškinti. Liudytojas su kolega apžiūrėjo automobilį „Audi“, buvo nubrozdinimai. Automobilis „Opel“ stovėjo skersai. Pareigūnai aiškinosi, kur vairuotojas, jiems niekas to nesakė, buvo neaiški situacija. Pranešėjas nurodė, kad automobilį „Opel“ vairavo moteris, įvažiavusi į kiemą padarė avariją ir pabėgo. Pranešėjas liudytojui padavė automobilio „Opel“ raktelius. Po to atėjo asmuo (E. J.), kuris sakė, kad važiavo automobiliu „Opel“, atsitrenkė į savo automobilį „Audi“, nenori kviesti policijos, pretenzijų neturi. Liudytojas jo paklausė, kaip šis vyriškis galėjo važiuoti automobiliu „Opel“, jeigu šio automobilio rakteliai yra pas pareigūną. Tai pasakius, vyriškis pasimetė ir neturėjo ką atsakyti. Jo versija nelogiška. Policijos pareigūnai ieškojo moters, nes pranešėjas sakė, jog automobilį „Opel“ vairavo moteris. Pranešėjas liudytojui nurodė, kad automobilio raktelius paėmė iš moters vairuojamos mašinos. V. P. sakė, kad važiavo moteriai iš paskos nuo (duomenys neskelbtini) gatvės per (duomenys neskelbtini) gatvę. Moteris jį agresyviai aplenkė, po to pasuko ir V. P. matė, kaip ji atsitrenkė. V. P. pribėgo prie automobilio „Opel“ ir ištraukė užvedimo raktelius. Moteris ėmė šaukti ant pranešėjo, išbėgo žmonių, kurie taip pat ant jo šaukė. V. P. sakė, kad nenorėjo konflikto todėl sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo prie „(duomenys neskelbtini)“, kuri yra netoli įvykio vietos ir ten iškvietė policijos pareigūnus (t. 1, b. l. 165–166). Kaip liudytojas teisiamojo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas T. M. parodė, kad buvo gautas pranešimas apie galbūt neblaivią vairuotoją. Nuvyko į įvykio vietą. Sužinojo, kad galbūt neblaivios vairuotojos įvykio vietoje nebėra, ji pasišalino. Įvykį mačiusio liudytojo nebebuvo. Informaciją perdavė kitas ekipažas. Iš kito ekipažo gavo automobilio raktelius, kurios buvo perdavęs liudytojas, kuris matė, kas vairavo automobilį ir šiuos raktelius ištraukė. Liudytojas teigė, kad automobilį „Opel Zafira“ vairavo moteris. Šios moters buvo ieškoma. Vienu momentu priėjo vyriškis, kuris teigė, kad jis vairavo minėtą automobilį ir padarė eismo įvykį. Teigė, kad prie automobilio pasiimti dokumentų buvo priėjusi moteris, vardu R.. Vyriškio prašė, kad ją pakviestų pasiaiškinti dėl įvykio aplinkybių, tačiau jis to nedarė. V. P. buvo nurodęs, kad automobilį tikrai vairavo ne vyriškis, o moteris, kuri pasišalino. Buvo nuspręsta įvykį forminti kaip pasišalinimą iš įvykio vietos ir nuvežti automobilį „Opel“. Prieš pat baigiant forminimą taksi automobiliu atvažiavo moteris, kuri pareiškė, kad automobilis „Opel“ yra jos. Kadangi liudytojo kolega tą moteriškę matė ne pirmą kartą, jis atpažino, kad ta moteris yra R. ir kad vyriškis (E. J.) kalbėjo apie ją. Moteris buvo neblaivi, svirduliavo, labai nerišliai kalbėjo, nebuvo galima suprasti, kas yra kalbama. Moteris pradėjo reikšti pretenzijas dėl automobilio nuvežimo. Ji teigė, kad apie eismo įvykį nieko nežino, kad jos nebuvo, nors jos draugas sakė, kad ji buvo prie automobilio atėjusi pasiimti dokumentų. Kadangi pareigūnai žinojo, kad automobilį „Opel“ galimai vairavo išgėrusi moteris, tačiau nežinojo, kaip ši moteris atrodė, todėl pasiūlė R. B. pasitikrinti blaivumą. Ji kategoriškai atsisakė tikrintis blaivumą teigdama, jog nedalyvavo eismo įvykyje (šiame incidente). Abu pareigūnai jai siūlė tikrintis blaivumą. Antrą kartą pasitikrinti jai siūlė kolega, kai moteris buvo įėjusi į pastatą. Ten ji taip pat atsisakė tai daryti (t. 1, b. l. 166–167).
15. R. B. teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai kritiškai vertino jos ir liudytojų E. J. bei M. A. parodymus ir jais nesirėmė, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais negali sutikti. Priešingai nei nurodo apeliantė, nėra pagrindo išvadai, jog R. B. parodymai buvo išsamūs, nuoseklūs ir nekito viso baudžiamojo proceso metu. Pažymėtina, kad tiek teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 170–171), tiek ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji teigė, jog kaltinime nurodomu laiku ji apskritai nebuvo Tauragėje, o su draugais buvo (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 96–97, 102–103). Tuo tarpu byloje esantis objektyvus įrodymas, jau aptartas 2020-05-12 tarnybinis pranešimas dėl telefonų skambučių išklotinės analizės aiškiai patvirtina, kad R. B. telefonas 2020-03-31 nuo 20.20 val. buvo Tauragėje, (duomenys neskelbtini), esančių telekomunikacijų bokštų veikimo zonose. Pažymėtina, kad kelių atstumas nuo Tauragės iki (duomenys neskelbtini) sudaro apie 32 km. Teisiamajame posėdyje R. B. nurodė, kad apie 20 val. jai paskambino E. J. ir pasakė, kad kieme prie savo namų padarė avariją – vairuodamas nuteistosios automobilį atsitrenkė į savo automobilį, kad yra atvykę policijos pareigūnai ir ji, kaip nukentėjusiojo automobilio valdytoja, yra reikalinga, tačiau minėtame 2020-05-12 tarnybiniame pranešime aiškiai nurodyta, jog E. J. R. B. skambino 14.38 val., o nuo 20 val. iki 21 val. jis R. B. neskambino. Tuo tarpu R. B. E. J. skambino 15.42 val., 20.03 val., 20.06 val., 20.08 val., 20.11 val., 20.20 val., 20.44 val., 20.49 val. ir 20.59 val. Pažymėtina, kad liudytojas policijos pareigūnas T. M. parodė, jog įvykio vietoje jis E. J. prašė, kad jis pakviestų R. B. pasiaiškinti dėl įvykio aplinkybių, tačiau jis to nedarė. Be to, teisiamajame posėdyje nuteistoji neatsiminė ir negalėjo nurodyti nei kur, pasak jos, palikusi E. J. savo automobilį su rakteliais (duomenys neskelbtini) namo kieme, pirmiausiai važiavo su M. A., nei laiko, kada tai vyko, nei kur M. A. gyvena (bute ar name), nei kaip atrodė patalpa (kambarys), kurioje jie leido laiką, nei taksi firmos, kurią ji išsikvietė, pavadinimo. Taip pat nurodė, kad alkoholinius gėrimus vartojo ir bute, ir prie (duomenys neskelbtini) kalno. Tuo tarpu 2020-04-06 įtariamojo apklausos protokole R. B. nurodė, kad įvykio dieną palikusi automobilį „Opel Zafira“ (duomenys neskelbtini) kieme su jos laukusiais pažįstamais išvažiavo į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) svečiavosi pas M. A.. Buvo jo name, kurio adreso nežino, su jais buvo dar 4 žmonės, visi nepažįstami. Vartojo alkoholį, šešiese išgėrė maždaug 8 butelius šampano ir dar alaus. Apie 20 val. jai paskambino E. J. ir pasakė, kad jo kieme prie savo namų padarė avariją – vairuodamas nuteistosios automobilį atsitrenkė į savo automobilį (t. 1, b. l. 96–97). Pažymėtina, kad nors E. J. nurodė, kad R. B. savo automobilį jo kieme paliko 19–20 val., tačiau M. A. nurodė, kad nuteistąją iš (duomenys neskelbtini) 18–19 val. pasiėmė blaivią, jų draugas nuvežė juos į (duomenys neskelbtini) kalną, kur jie gėrė šampaną (dviese išgėrė du butelius), vaikščiojo, po to jie pėsčiomis parėjo į jo butą. Bute buvo neilgai, negėrė. R. B. jo prašė, kad jis paliudytų, jog ji 2020-03-31 vakarą praleido su juo (t. 1, b. l. 168–169). Tuo tarpu 2020-06-17 liudytojo apklausos protokole M. A. nurodė, kad įvykio dieną apie 19 val. atvyko į Tauragę, (duomenys neskelbtini) gatvę, ten jo laukė R. B.. Liudytojo draugas nuvežė juos prie (duomenys neskelbtini) kalno ir ten paliko. Su jokiais kitais draugais jie nebuvo susitikę, niekur daugiau nebuvo nuvykę. Apie 23 val. R. B. išsikvietė taksi automobilį, o M. A. pėsčias nuėjo namo. Kitą dieną R. B. jo klausė ar kai bus Lietuvoje, galės policijos pareigūnams paliudyti, įvykio dieną jie kartu praleido vakarą (t. 1, b. l. 44). Nors tiek R. B., tiek E. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad ne V. P. paėmė iš nuteistosios raktelius, o R. B. paliko savo automobilį (duomenys neskelbtini) kieme su jo viduje paliktais rakteliais, tačiau ši versija yra nelogiška, nes E. J. iš karto po įvykio sutriko ir nesugebėjo policijos pareigūnui T. M. paaiškinti, kaip jis galėjo važiuoti automobiliu „Opel“, jeigu šio automobilio raktelius pareigūnams perdavė V. P.. Be to, kaip nurodė liudytojas T. M., iš karto po 2020-03-31 įvykio E. J. jam nurodė, kad R. B. prie automobilio „Opel“ buvo priėjusi pasiimti dokumentų. Tuo tarpu 2020-04-17 liudytojo apklausos protokole E. J. jau nurodė, jog dokumentus (brėžinį dėl elektros įvado) iš jo turėjo pasiimti ne R. B., o jos sesuo J. K.. Dėl jos skambučio jis ir kliudė savo automobilį. Po įvykio paliko automobilio raktelius jo viduje. Atvykus policijos pareigūnams iš kažkur priėjo nepažįstamas žmogus, kuris jiems padavė R. B. automobilio raktus. E. J. nesuprato, iš kur jis gavo šiuos raktus. Taip pat jis nurodė, jog jis paskambino R. B. telefonu ir papasakojo, kas vyksta (t. 1, b. l. 32–33). Pažymėtina, jog jau minėtame 2020-05-12 tarnybiniame pranešime nėra užfiksuota, kad E. J. įvykio dieną R. B. būtų skambinęs po 14.38 val. Aptartos aplinkybės ir parodymų neatitikimai teisėjų kolegijai suteikia pagrindo išvadai, kad nuteistosios ir E. J. bei M. A. parodymais pirmosios instancijos teismas nesivadovavo pagrįstai, nes jų patikimumas kelia pagrįstų abejonių.
16. Nuteistoji skiria itin didelį dėmesį liudytojo V. P. parodymų kritikai, teigia, jog jo parodymai baudžiamojo proceso metu buvo paveikti policijos pareigūnų, nebuvo nuoseklūs, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, V. P. logiškai, nuosekliai, tiksliai ir detaliai apibūdino 2020-03-31 įvykio aplinkybes ir jo parodymai apie to vakaro įvykių eigą iš esmės nekito viso baudžiamojo proceso metu. Nėra jokio pagrindo išvadai, jog V. P. būtų iš esmės pakeitęs savo parodymus apie šio įvykio aplinkybes arba nebūtų užtikrintas dėl to, jog matė, kad būtent R. B. vairavo automobilį „Opel Zafira“ ir nuo jos sklido alkoholio kvapas. Jo nurodomas aplinkybes patvirtina anksčiau aptarti bylos įrodymai – policijos pareigūnų L. R., T. M. parodymai, taip pat ir 2020-05-12 tarnybinis pranešimas dėl telefonų skambučių išklotinės analizės. Teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, kadangi dėl esminių įvykio aplinkybių viso proceso metu jie buvo nuoseklūs, išsamūs, o nuteistosios skunde selektyviai dėstomi šio liudytojo parodymai ir sava jų interpretacija, nesudaro pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti. Pažymėtina, jog tiek liudytojas V. P., tiek pati nuteistoji patvirtino, jog vienas kito iki įvykio nepažinojo, jokių santykių nepalaikė, todėl liudytojas neturi jokio pagrindo apkalbėti nuteistąją. Pastebėtina, kad apeliantė klaidingai nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu V. P. patvirtino, kad savo parodymų, duotų 2020-04-01, kuriais iš esmės teismas ir vadovaujasi, jis neskaitė, tik pasirašė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog V. P. nurodė, kad jį apklausęs policijos pareigūnas perskaitė jam protokolą. Be to, 2020-04-01 liudytojo apklausos protokole grafoje, kurioje patvirtinama, kad protokolas surašytas teisingai, nurodomos pastabos dėl protokolo, parašas, V. P. ranka parašė „Iš mano žodžių surašyta teisingai“ ir pasirašė (t. 1, b. l. 26). Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog teisiamajame posėdyje liudytojas abejojo dėl savo parodymų, nes teismui perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis juos patvirtino, ir nurodė, kad jie yra teisingi, taip pat aiškiai ir logiškai atsakė į visus jam pateiktus klausimus. Apeliantė klaidingai nurodo ir tai, jog teisiamajame posėdyje nurodydamas, kad su nuteistąja bendravo trumpai, pirmosios instancijos teisme V. P. pasakė frazę „kiek to girtumo ir tebuvo“. Ši citata yra klaidinga, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog V. P. pasakė „Kontakto tiek ir turėjome“ (t. 1, b. l. 164), akivaizdžiai turėdamas omenyje trumpą bendravimo su R. B. laiką, o ne nuteistosios girtumą, nes tokios sąvokos jis net neminėjo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog policijos pareigūnai galėjo daryti įtaką V. P. parodymams, juos įformindami sau palankia linkme, tačiau pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kad policijos pareigūnai, kurie, kol neįrodyta priešingai, laikytini neutraliais asmenimis, dėl kokių nors priežasčių siektų nepagrįstai patraukti R. B. baudžiamojon atsakomybėn ir dėl to būtų suinteresuoti daryti įtaką liudytojo V. P. parodymams. Nors teisiamajame posėdyje jis jau nebeteigė, kad nuteistoji jo manymu buvo stipriai girta (nurodė, tik kad sklido alkoholio kvapas) ir nebuvo tikras, kad nuteistoji atsitrenkė į automobilį „Audi“, tačiau pažymėtina, jog nuo įvykio praėjo nemažai laiko, todėl natūralu, kad tam tikrų aplinkybių V. P. gali neprisiminti visiškai tiksliai ar jomis suabejoti, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog įvykio metu liudytojas buvo visiškai įsitikinęs dėl to, kad automobilį „Opel Zafira“ vairavo būtent neblaivi nuteistoji ir (duomenys neskelbtini) kieme atsitrenkė į automobilį „Audi“. Tai reiškia, jog iš karto po įvykio policijos pareigūnai tirdami įvykio aplinkybes turėjo pagrindą prašyti į įvykio vietą atvykusios R. B. pasitikrinti neblaivumą. Be to, vadovaujantis bendrai suformuota teismų praktika, tam tikri mažareikšmiai parodymų nesutapimai negali būti laikomi pagrindu atmesti parodymus, kaip nepatikimus.
17. R. B. teigia, kad teismas nesiaiškino aplinkybės, jog ji nevairavo būdama neblaivi, o grįžusi namo neblaivi tikrintis blaivumo neprivalėjo, nes nebuvo jokio eismo įvykio. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė yra nuteista pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad vairavo automobilį „Opel Zafira“ būdama neblaivi ir policijos pareigūnams tikrinimo metu jai nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrinti iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo, o ne už tai, kad ji būdama neblaivi sukėlė eismo įvykį ir pasišalino iš įvykio vietos. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalį ir KET 17 punktą policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo, o konstatuojant, kad asmens veika kvalifikuojama kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti. Taigi, neblaivumo patikrinimo vengimas iš esmės prilyginamas neblaivumo fakto konstatavimui. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį priežastys, dėl kurių asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą, reikšmės neturi. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka to, kad asmuo, kuriam nustatyti neblaivumo požymiai, tokių veiksmų neatlieka (nepučia į alkotesterį, neduoda kraujo mėginio ir pan.). Todėl policijos pareigūnai, tirdami įvykio aplinkybes ir turėdami informacijos, jog R. B. galėjo neblaivi vairuoti automobilį ir sukelti eismo įvykį bei matydami akivaizdžius R. B. neblaivumo požymius, tikrinimo metu turėjo teisę prašyti R. B. pasitikrinti dėl neblaivumo, o jai kilo pareiga tai padaryti. Dėl šių priežasčių tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl to, kad 2020-03-31 R. B. vairavo neblaivi, apgadino E. J. priklausantį automobilį „Audi A4“ ir pasišalino iš įvykio vietos bei atsisakė pasitikrinti girtumą, o R. B. pareikštame įtarime ir pateiktame kaltinime minėta aplinkybė dėl automobilio apgadinimo ir pasišalinimo iš įvykio vietos buvo pašalinta, nagrinėjamu atveju taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl jos kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tas pats pasakytina ir apie skunde akcentuojamą aplinkybę, kad policijos pareigūnai L. R. ir T. M. teisiamajame posėdyje nurodė, jog 2020-03-31 jiems nebuvo aišku, kas būtent vairavo nuteistosios automobilį. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai net ir nežinodami, kas vairavo automobilį „Opel“, tačiau aiškindamiesi įvykio aplinkybes ir turėdami informacijos, jog nuteistosios automobilį galėjo vairuoti pati nuteistoji (pranešėjas buvo nurodęs, kad šį automobilį vairavo neblaivi moteris, o R. B. atvykusi į įvykio vietą policijos pareigūnams pareiškė, jog automobilis „Opel Zafira“ yra jos), pagrįstai siekė patikrinti R. B. neblaivumą.
18. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog 2020-04-17 atliktas apeliantės atpažinimas pagal jos nuotrauką neatitiko BPK reikalavimų. Taip pat klaidingai nurodoma, jog šio procesinio veiksmo metu liudytojas V. P. suabejojo, ar jam pateiktoje nuotraukoje užfiksuota apeliantė. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį patikrinti gali būti daromas to asmens parodymas atpažinti. BPK 191–192 straipsniuose numatytos tokio asmens parodymo atpažinti sąlygos. BPK 191 straipsnio 2 dalyje ir 192 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta asmens parodymo atpažinti tvarka, t. y. atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą; atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Parodymo atpažinti protokole nurodoma visų parodomų atpažinti asmenų pavardės, vardai, gimimo metai, ūgis, kūno sudėjimas, gyvenamoji vieta, drabužiai, kuriais jie apsirengę; parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys; parodomų asmenų grupė nufotografuojama arba kitaip vizualiai užfiksuojama. BPK 192 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Taigi ši norma suteikia ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui teisę savo nuožiūra spręsti, kada tikslingiausia asmens atpažinimą atlikti pagal jo nuotrauką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2008, 2K-370-693/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju jau aptartas 2020-04-17 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas patvirtina, jog visų asmens parodymo atpažinti taisyklių buvo laikomasi, jokių BPK pažeidimų nebuvo padaryta, o liudytojas V. P., priešingai nei teigia apeliantė, neišreiškė jokių abejonių, kad jam pateiktoje nuotraukoje buvo užfiksuota būtent R. B., kuri 2020-03-31 Tauragėje (duomenys neskelbtini)kieme vairavo automobilį „Opel Zafira“.
19. Aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistosios veiksmuose yra visi jai inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, požymiai, kurie aiškiai atskleidžia jos veikimą tiesiogine tyčia. R. B. elgesys byloje nagrinėjamo įvykio metu – nevienkartinis atsisakymas policijos pareigūnui pareikalavus leistis patikrinamai, ar nėra neblaivi, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai, rodo, kad nuteistoji vengė pasitikrinti neblaivumą, atlikdama tokius veiksmus suprato priešingą teisei savo neveikimo pobūdį ir norėjo taip veikti.
Dėl R. B. paskirtos bausmės
20. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-179-693/2019).???
21. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą. Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
22. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniu skundu, bylos medžiaga ir skundžiamo nuosprendžio motyvais, konstatuoja, kad apylinkės teismas laikėsi visų bausmės parinkimo taisyklių. Už nusikalstamą veiką, numatytą 281¹ straipsnio 1 dalyje, numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Apylinkės teismas R. B. už šį nusikaltimą parinko švelniausią bausmės rūšį – baudą. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal BK 47 straipsnio 3 dalį, priklausomai nuo padarytos nusikalstamos veikos rūšies ir kategorijos. Nuteistajai inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatas priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą, už nesunkų nusikaltimą skiriama nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio bauda. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę R. B. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį – padarytas vienas baigtas tyčinis nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuteistosios baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Teismas taip pat atsižvelgė į nuteistosios asmenybę – anksčiau neteista (t. 1, b. l. 115–116), bausta administracine tvarka (t. 1, b. l. 118–119). Psichiatrinio gydymo įskaitoje ir Priklausomybės ligų gydymo įskaitoje įrašyta nėra. Įvertinęs aptartas R. B. apibūdinančias ir kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajai už padarytą nusikaltimą paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą, kurios dydį nustatė šiek tiek didesnį nei minimalus šios bausmės rūšies dydis.
23. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas atsižvelgė į visas R. B. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai paskirtos bausmės pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta (neproporcinga) bausmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajai R. B. paskirta 100 MGL dydžio bauda, kuri yra šiek tiek didesnė nei minimalus BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytas baudos bausmės dydis, yra aiškiai per griežta.
24. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas tinkamai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, ištyrė bei įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistosios R. B. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios R. B. apeliacinį skundą atmesti.