Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovei M. I. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 18-ojo notaro biuro notarė Gelminė Každailienė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu J. S. 2013 m. lapkričio 12 d. testamentą, notarinio registro Nr. 7352, kaip sudarytą asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būklės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Nurodė, kad šalys yra J. S., kuri mirė („duomenys neskelbtini“), vaikai. Ieškovo teigimu, ginčo testamentu J. S. ieškovui paliko vieną mažiausią vertę turintį žemės sklypą, o atsakovei paliko du žemės sklypus (vieną patį vertingiausią ir vieną mažesnės vertės), esančius („duomenys neskelbtini“). Anot ieškovo, jo ir sesers santykiai jau ilgą laiką yra konfliktiški, ir ieškovas turi pagrįstų abejonių dėl 2013 m. testamente išreikštos motinos valios, nes 2003 m. liepos 24 d. testamentu motina savo turtą jiems buvo palikusi lygiomis dalimis. Keletą metų iki mirties J. S. gyveno pas atsakovę, kuri stengėsi įvairiais būdais apriboti ieškovo bendravimą su motina. Ieškovo žiniomis, atsakovė jau buvo pažadėjusi parduoti du žemės sklypus kitiems asmenims, be to, spaudimą motinai dėl testamento turinio darė ir atsakovės pasamdyta slaugė. Testamente sklypai įpėdiniams paskirstyti pagal registro numerius, todėl akivaizdu, kad J. S. negalėjo tokio patvarkymo padaryti savarankiškai, juolab, kad toks testamentas vertintinas kaip sudėtingas sandoris, nes turtas paskirstytas ne įpėdiniams „po lygiai“, bet išskiriant konkrečius žemės sklypus atskirai. Be to, testamente nurodyta, kad jis išverstas į suprantamą rusų kalbą, tačiau J. S. buvo lenkė ir rusų kalbos nemokėjo. J. S. testamento sudarymo metu buvo 94 metų sunkus ligonis, vartojo daug ir stiprių vaistų, buvo atvejų, kai J. S. kliedėjo, ieškovą pavadindavo tėvo vardu.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad, terorizuodamas motiną bei atsakovę, ieškovas privertė jas išeiti iš namų, kad būtų parduotas tėvų namas, esantis („duomenys neskelbtini“), nes ieškovui reikėjo pinigų. Įsigijusi nuosavą butą, atsakovė jame gyveno kartu su motina iki jos mirties. Motina, gerai pažinodama savo vaikus, žinodama apie ieškovo ketinimus parduoti paveldėtą žemę, nusprendė testamentu sklypus paskirstyti įpėdiniams individualiai. Paskirstytas turtas lygiavertis, tačiau, žinodama apie atsakovės norą išsaugoti senelių (J. S. tėvų) žemę vaikams ir anūkams, J. S. atsakovei paskyrė du nedidelius sklypus, o ieškovui pardavimo tikslais paskyrė vieną didesnį sklypą su mišku. 2003 m. testamente išreikšta J. S. valia pasikeitė būtent po ieškovo prašymų dėl konkretaus turto priskyrimo, ir dėl tokio testamento turinio nusprendė būtent J. S., o ne jos įpėdiniai. Nuo 2013 m. liepos 13 d., t. y., kai motina abiem vaikams pareiškė, kaip ji nori padalinti žemės sklypus, ieškovas motinos nebelankė, tik skambino ir grasindavo. Nors J. S. buvo garbaus amžiaus sunkus ligonis, blogai matė ir girdėjo, tačiau iki pat mirties mąstė logiškai ir aiškiai – tuo įsitikino ir testamentą tvirtinusi notarė, kuri su palikėja bendravo du kartus, t. y., 2013 m. liepos 13 d. ir lapkričio 12 d. J. S. kalbėjo ne tik lenkiškai, bet ir rusiškai, nes dirbo kino teatruose kontroliere ir tuo metu su lankytojais bendravo rusiškai.

Trečiasis asmuo paaiškino, kad 2013 m. liepos mėn. ji buvo nuvykusi pas J. S. į namus, tačiau tuo metu kilo įpėdinių ginčas dėl palikimo, todėl notarė testamento netvirtino. Notarė pažymėjo, kad ji kalba rusiškai ir pati išvertė palikėjai testamentą. Anot notarės, ji dėl palikėjos veiksnumo sprendė pagal registro duomenis ir palikėjos būklę sandorio sudarymo metu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, atsižvelgęs į palyginti nedidelį testamento turinį, kuris išdėstytas vienoje pusėje A4 formato lapo, vertino kaip pakankamus notarės ir atsakovės paaiškinimus, jog notarė testamento tekstą išvertė J. S. į rusų kalbą. Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus dėl mirusios gebėjimo kalbėti ir suprasti rusų kalbą, atmetė kaip neįrodytus ieškovo argumentus, kad J. S. nemokėjo rusų kalbos. Teismas, remdamasis išsamiais ir nuosekliais liudytojų parodymis bei rašytiniais įrodymais apie mirusios sveikatos būklę, sprendė, kad J. S. sveikatos būklė, nors ir buvo sunki (dažni stiprūs skausmai, kurie, be kita ko, trukdė miegoti), tačiau nepažeidė-neapribojo J. S. suvokimo-mąstymo galimybių. Teismas, remdamasis tais pačiais liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais dėl mirusios būklės, atmetė 2017 m. ekspertizės akto išvadas. Teismas, įvertinęs mirusiosios tarpusavio santykius su ieškovu ir atsakove, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad J. S. testamento sudarymo metu nebuvo socialiai orientuota ir (arba) kad testamente išreikšta J. S. valia buvo neracionali ir neatitiko tikrųjų jos interesų-ketinimų. Teismo vertinimu, ieškovo argumentai ir pateikti įrodymai nepatvirtino, kad atsakovei testamentu atiteko didesnės vertės žemės sklypai – pagal („duomenys neskelbtini“) Nekilnojamojo turto registro išrašus ieškovui atiteko 3,1600 ha ploto ir 2 978 EUR vertės sklypas, o atsakovei – 1,59 ha ir 490 EUR bei 1,58 ha ir 1 362 EUR vertės sklypai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas E. S. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo, kuriuo prašė skundžiamą sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

Teismas be jokio pagrindo suabsoliutino ir didesnę įrodomąją galią suteikė liudytojų, ypatingai – velionę gydžiusių gydytojų, ir atsakovės paaiškinimams, kurie prieštarauja įrašams medicininiuose dokumentuose. Teismas negalėjo remtis medikių L. P., G. Š., A. J., kurios skyrė velionei psichotropinius vaistus, paaiškinimais, nes jie iš esmės skiriasi nuo jų pačių atliktų įrašų medicininiuose dokumentuose. Apeliantas taip pat remiasi CPK 189 str. 2 d. 4 p. Teismas, neturėdamas specialių žinių, remdamasis vien liudytojų – gydytojų, parodymais paneigė medicininius įrašus, vienų ar kitų konkrečių vaistų, kuriuos velionė vartojo, paskirtį, neanalizavo bei netyrė ilgalaikio tokių vaistų vartojimo poveikio žmogaus sveikatai, tiek fizinei, tiek ir psichinei. Ypatingai svarbi VšĮ („duomenys neskelbtini“) Epikrizė iš ligos istorijos, kurioje nurodyta, jog objektyviai 2013 m. rugsėjo 20-23 d. J. S. būklė patenkinama, sąmoninga, kontaktas apsunkintas dėl blogos klausos ir demencijos. Demencija yra silpnaprotystė, o diabetas, kuriuo velionė sirgo nuo 1993 metų, yra tiesioginis veiksnys demencijai plėtotis. Iš medicininių dokumentų darytina išvada, kad velionės savijauta ilgainiui tik blogėjo. Teismas pakartotinės ekspertizės išvadas atmetė remdamasis vien prieštaringais liudytojų – gydytojų, paaiškinimais, kuriais įstatymas draudžia remtis (CPK 189 str. 2 d. 4 p.). Teismas dviejų pomirtinių teismo psichiatrinių ekspertizių nelygino, neatskleidė jų prieštaringumo ir jo nepašalino. Teismas nieko nepasisakė dėl ieškovų motyvų, susijusių su tuo, jog pakartotinės ekspertizės išvados detalesnės ir patikimesnės, nes jos metu buvo įvertinti visi velionės medicininiai, įskaitant neįgalumo, dokumentai, kas nebuvo padaryta atliekant pirminę ekspertizę. Apelianto nuomone, neegzistavo teismų praktikoje suformuoti pagrindai atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą.Apelianto įsitikinimu, įrašai medicininiuose dokumentuose laikytini didesnę galią turinčiais įrodymais, jie gali būti prilyginti oficialiems rašytiniams įrodymams CPK 197 str. 2 d. prasme. Toks vertinimas kyla iš to, kad įrašus paciento medicininėse kortelėse gydytojai pildo ir kitais savo, kaip medikų, pareigas vykdo privalomai vadovaudamiesi teisės aktais. Iš bylos medžiagos nebuvo galima spręsti, jog vien todėl, kad testatorė gyveno su atsakove, jų santykiai buvo artimesni. Byloje esantys gydymo įstaigų paciento atvykimo lapai, pasirašyti ieškovo, kaip pacientės atstovo, patvirtina, jog sūnus (ieškovas) savo motina nepertraukiamai rūpinosi net ir tada, kai kartu su ja jau negyveno, ją lankė, lydėdavo į gydymo įstaigas.Teismas padarė esminių ir itin šiurkščių procesinės teisės normų pažeidimo, dėl ko ši byla buvo išnagrinėtą neteisingai. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla turėtų būti grąžinta iš naujo pirmos instancijos teismui nagrinėti. Šioje byloje kyla būtinybė spręsti dėl dar vienos papildomos pomirtinės teismo ekspertizės, yra pakankamai daug rašytinių įrodymų, kurie nebuvo tinkamai ir iš esmės ištirti bei įvertinti.

Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

Teismas civilinę bylą išnagrinėjo visapusiškai, nustatydamas visas bylos aplinkybes, tenkindamas visus ieškovo prašymus, teisingai įvertino visus byloj esančius įrodymus, nesuteikdamas nei rašytiniams įrodymams, nei liudytojų paaiškinimams didesnės galios. Nesutinkama su skundo argumentais, kad teisme liudytojais negalėjo būti apklausti velionę gydę šeimos gydytojai terapeutai L. P., G. Š., A. J.. Šios gydytojos gydė velionės ligas, o vaistai, kuriuos skyrė, buvo skiriami miego sutrikimui gydyti. Atsakovės nuomone, teismas nepažeidė CPK 189 str. 2 d., nes gydytojų paaiškinimai, ar pacientė, bendraudama su medicinos darbuotojais ir aplinkiniais, buvo normalios psichinės būklės, ar suprato gydytojų rekomendacijas ir kaip jas vykdė, buvo svarbūs teismui priimant sprendimą apie mirusio asmens psichinę būklę testamento sudarymo metu. Nepagrįstai apeliantas teigia, kad cukrinis diabetas, kuriuo sirgo testatorė, yra tiesioginė demencijos ir A,lzhaimerio ligos priežastis. Nėra nustatyta duomenų, kad diabetu sergančių žmonių tarpe sergančių demencija ar Alzheimerio liga yra didesnis procentas nei kitų senyvų žmonių. Mano, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. įrašas siuntime, jog velionė deziorientuota laike, vietoje, neatpažįsta artimųjų, atsirado kaip diabetinės komos padarinys.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė yra J. S., mirusios („duomenys neskelbtini“), vaikai. J. S. 2013 m. lapkričio 12 d. sudarė testamentą, kuriuo ieškovui paliko 3,16 ha ploto žemės sklypą, reg. („duomenys neskelbtini“), esantį („duomenys neskelbtini“), o atsakovei paliko 1,59 ha ploto žemės sklypą („duomenys neskelbtini“), esantį („duomenys neskelbtini“), ir 1,58 ha ploto žemės sklypą, reg. („duomenys neskelbtini“), esantį („duomenys neskelbtini“).Byloje kilo ginčas dėl J. S. testamento galiojimo. Ieškovas teigia, kad J. S. dėl sveikatos būklės ir dėl atsakovės įtakos negalėjo tinkamai įvertinti testamentu daromo patvarkymo reikšmės ir prasmės, todėl testamente nėra išreikšta tikroji J. S. valia, ir testamentas turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.89 str. pagrindu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė pagrindo padaryti išvadą, kad J. S., sudarydama testamentą, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių. CK 5.15 str. 2 d. nustatyta, kad testamentą gali sudaryti tik veiksnus šioje srityje asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį (CK 1.89 str. 1 d.). Testamentas ar jo dalis gali būti pripažinti negaliojančiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais pagal įpėdinių pagal įstatymą arba testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis (CK 5.16 str. 2 d., 5.17 str. 1 d.). Kasacinis teismas, spręsdamas dėl testamento teisėtumo, yra pažymėjęs, kad kiekvienas veiksnus fizinis asmuo laisva valia ir savo nuožiūra gali testamentu palikti visą savo turtą ar jo dalį pasirinktam vienam ar keliems asmenims. Testamentas gali būti nuginčytas tik esant įstatymo nustatytiems teisiniams pagrindams. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 1.89 str. taikymo, yra išaiškinęs, kad testatoriaus valia turi būti gerbiama, vykdoma ir gali būti paneigta tik patikimai įrodžius, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių. Tokia išvada gali būti padaryta tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjos valios atitikties jos tikrajai valiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017, 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad J. S. gydžiusios gydytos pagal CPK 189 str. 2 d. 4 p. nuostatas negalėjo būti apklaustos kaip liudytojos. CPK 189 str. 2 d. 4 p. nustatytas draudimas apklausti kaip liudytojus medikus apie aplinkybes, sudarančias jų profesinę paslaptį, netaikytinas, kai tai leidžia įstatymai ar kiti teisės aktai ir tai suderinama su privataus gyvenimo neliečiamumo garantijomis. Šioje byloje nustatyti, ar J. S. dėl sveikatos būklės testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę, galima tik įvertinus J. S. sveikatos būklę ir jos įtaką J. S. sugebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę. Todėl informacijos apie J. S. sveikatos būklę atskleidimas, ar tai būtų J. S. medicininiuose dokumentuose esantys įrašai, ar ją gydžiusių gydytojų parodymai, yra suderinamas su privataus gyvenimo neliečiamumo garantijomis. Asmens sveikatos paslapties kriterijų, patvirtintų Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 552, 5.2.5. p. nustatyta, kad konfidencialumo reikalavimas sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojams netaikomas, kai informacija suteikiama reikalaujant teismui. Analogiška nuostata yra Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ar kitoms įstaigoms teikimo tvarkos, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 65, 5.4. p.Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad medicininiai įrašai J. S. medicininiuose dokumentuose pagal CPK 197 str. 2 d. yra oficialūs rašytiniai įrodymai, todėl šiuose įrašuose esančios aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais. Pagal CPK 197 str. 2 d. dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkantiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Valstybės ir savivaldybės institucijos, kurių išduoti dokumentai laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, yra atstovaujamosios valdžios, valstybės vadovo, vykdomosios valdžios, teismų, kontrolės, teisėsaugos ir kitos institucijos, finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, kurioms įstatymu yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai. Notariato įstatymas didesnę įrodomąją galią suteikia notarine tvarka patvirtintiems dokumentams. Prie oficialiųjų rašytinių įrodymų priskiriami ir įvairių valstybės registrų, civilinės būklės aktų įrašai. Gydytojo padaryti įrašai paciento medicininiuose dokumentuose apie paciento sveikatos būklę, nustatytą diagnozę ir skirtą gydymą, nors ir padaryti pagal Sveikatos apsaugos ministro įsakymais patvirtintas tvarkas ir patvirtintose formose, nelaikyti oficialiaisiais rašytiniais įrodymais. Bet kokiu atveju draudimas apklausti kaip liudytoją įrašus medicininiuose dokumentuose padariusį gydytoją apie įrašo padarymo aplinkybes, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada. Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 str.). Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl nesivadovavo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos („duomenys neskelbtini“) kartotinės pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto (toliau – taip pat ir 2017 m. aktas arba aktas) išvadomis, kaip patvirtinančiomis, kad J. S. testamento sudarymo metu dėl savo sveikatos būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.Pažymėtina, kad 2017 m. akte duotos tik tikėtinos išvados. Akte nurodyta, kad dėl lėtinių sunkių somatinių ligų su komplikacijomis (širdies nepakankamumas, inkstų nepakankamumas su uremija, cukrinis diabetas su hipo ir hiperglikeminėmis būklėmis) ir lėtinis smegenų išemijos (smegenų kraujotakos nepakankamumo) J. S. ilgainiui silpo pažinimo funkcijos ir galėjo išsivystyti demencija (silpnaprotystė); kad sutrikusi J. S. galvos smegenų kraujotaka dėl buvusių lėtinių somatinių ligų (arterinė hipertenzija, lėtinė smegenų išemija, cukrinis diabetas, lėtinis inkstų nepakankamumas) ilgainiui galėjo sąlygoti demencijos išsivystymą; kad J. S. medicininiuose dokumentuose nuo 2012 m. skirtingų gydytojų skirtingu laiku išfiksuoti demencijos (silpnaprotystės) požymiai rodo, kad J. S. dėl demencijos (įgytos silpnaprotystės) reiškinių, tikėtina, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir teisingai jų valdyti 2013 m. lapkričio 12 d. testamento sudarymo metu. Byloje buvo atlikta pirminė teismo psichiatrijos ekspertizė. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos („duomenys neskelbtini“), pirminės pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto (toliau – taip pat ir 2016 m. aktas arba aktas) išvadose nurodyta, kad medicininės dokumentacijos duomenimis, J. S. nei karto nebuvo nustatyta demencijos diagnozė pagal tarptautinės ligų klasifikacijos diagnostikos kriterijus bei nebuvo nurodytas šio psichikos sutrikimo kodas; kad J. S. specialieji nuolatinės slaugos poreikiai buvo nustatyti ne dėl psichikos sutrikimų, o dėl somatinių ligų. Jai nustatyti specialieji poreikiai neturėjo įtakos jos gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti sudarant 2013 m. lapkričio 12 d. testamentą; kad J. S. vartoti medikamentai neturėjo įtakos jos gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti sudarant 2013 m. lapkričio 12 d. testamentą; kad medicininėje dokumentacijose ir civilinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad J. S., sudarydama 2013 m. lapkričio 12 d. testamentą, buvo tokios psichikos sveikatos būklės, dėl kurios negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.Taigi, J. S. medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kad J. S. buvo nustatyta demencijos diagnozė. Kaip nurodyta 2016 m. akte, („duomenys neskelbtini“) medicinos dokumentacijoje aprašyti J. S. orientacijos sutrikimai ir 2013 m. rugsėjo 19 d. pažymėtas apsunkintas su ja kontaktas nėra specifiniai demencijos požymiai, juos galima vertinti tik kaip laikinus psichikos veiklos sutrikimo epizodus, išsivysčiusius dėl sunkios somatinės būklės. Tą iš dalies patvirtina šiame akte nurodyta aplinkybė, kad šeimos gydytoja, apžiūrėjusi J. S. po 2013 m. rugsėjo 19 d. hospitalizacijos, nenustatė ir neaprašė jokių psichikos sutrikimų požymių. Net jei sutrikusi J. S. galvos smegenų kraujotaka dėl buvusių lėtinių somatinių ligų (arterinė hipertenzija, lėtinė smegenų išemija, cukrinis diabetas, lėtinis inkstų nepakankamumas) ilgainiui galėjo sąlygoti demencijos išsivystymą, 2017 m. akte nėra jokių duomenų apie J. S. nustatytus konkrečių pažinimo funkcijų (atminties, mąstymo, orientacijos, suvokimo, skaičiavimo įgūdžių, kalbos, protavimo) ilgalaikius sutrikimus ir šių sutrikimų sunkumą, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti teiginiai, kad J. S. psichikos sutrikimai buvo tęstiniai ir reikšmingi. Kaip nurodyta 2016 m. akte, mokslinėje literatūroje nurodyta, kad tik gilūs ir išreikšti demencijos pokyčiai, ryškūs mąstymo sutrikimai, kritikos praradimas gali padaryti asmens valios pareiškimą negaliojančiu; reikalavimai psichiniam sugebėjimui paprastuose sandoriuose (pvz., testamento sudarymai) yra ne tokie griežti, ir tik labai intensyvūs psichikos sutrikimai atima gebėjimą suvokti arba laisvai priimti sprendimą. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad 2017 m. ekspertizės akto išvados patikimesnės ir detalesnės, nes jame buvo įvertinti visi J. S. medicininiai dokumentai. Kaip matyti iš ekspertizėms atlikti pateiktų dokumentų sąrašo, abiem ekspertizėms atlikti buvo pateikti tie patys dokumentai, išskyrus J. S. neįgalumo nustatymo bylos dokumentus, kurie buvo pateikti tik kartotinei ekspertizei atlikti, tačiau šioje byloje iš esmės yra ankstesnių medicininių dokumentų kopijos, o apie jokių reikšmingų naujų dokumentų, įvertintų 2017 m. ekspertizės akte, buvimą apeliantas nenurodė. Pirmosios instancijos teisme liudytojomis apklaustos V. Š., namuose slaugiusi J. S., A. M., poliklinikos slaugytoja, namuose leidusi J. S. vaistus, L. P., gydžiusi J. S. namuose, G. Š., gydžiusi J. S. namuose, t. y., asmenys, iki ir po testamento sudarymo nuolat ar dažnai bendravę su J. S., nurodė, kad J. S. beveik iki pat mirties buvo geros atminties, bendraujanti, adekvati, stabilios būklės. Liudytojoms V. Š. ir V. P., J. S. giminaitei, po testamento sudarymo J. S. pasakojo, kad padalino žemę vaikams, klausė nuomonės, ar gerai padalino. Taigi, objektyvių duomenų apie ryškius J. S. pažintinių funkcijų sutrikimus iki ir po testamento sudarymo nėra nei 2016 m., nei 2017 m. ekspertizės aktuose, nei liudytojų, dalis iš kurių yra turintys specialių žinių – gydytojos, poliklinikos slaugytoja, parodymuose.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai nenustatyti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.