Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-204-557-2013

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-11-11
Bylos Nr.: 1A-204-557-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-94-1-00513-2011-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Pauliukėnas (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Stasys Valužis
Nuteistasis: A. S.
Nukentėjusysis: E. B., N. B., I. B.

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-204-557/2013

Teisėjas R. Povilaitis Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00513-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.25.4.3.; 2.1.14.; 2.1.15.; 2.1.16.2.12.; 2.1.16.2.16.; 2.4.6.3.4.; 2.4.7.;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 11 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Stasio Valužio,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Jurijui Petuchovui,

Žemesnės instancijos teismas

nuteistajam A. S. ir jo gynėjai Irmai Grikšelienei,

nukentėjusiajam E. B., nukentėjusiajai ir nukentėjusiosios N. B. atstovei pagal įstatymą I. B. ir jų įgaliotajam atstovui adv. Ž. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir nukentėjusiųjų N. B., I. B., E. B. įgaliotojo atstovo adv. Ž. B. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal BK 281 str. 3 d. 35 MGL (4550 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 42 str. 6 d., 67 str. 3 d., 68 str., paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Nuosprendžiu nukentėjusiųjų N. B., atstovaujamos įstatyminės atstovės I. B., E. B. ir I. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista: iš AB „Lietuvos draudimas“ N. B. 4316 Lt neturtinės žalos atlyginimo, I. B. 3708,02 Lt turtinės žalos ir 2158 Lt neturtinės žalos atlyginimo, E. B. 200 Lt turtinės žalos ir 2158 Lt neturtinės žalos atlyginimo; iš nuteistojo A. S. – N. B. 25684 Lt neturtinės žalos atlyginimo, I. B. 4842 Lt neturtinės žalos ir 3010,75 Lt proceso išlaidų atlyginimo, E. B. 4842 Lt neturtinės žalos atlyginimo, valstybei 75,26 Lt proceso išlaidų atlyginimo.

Nuspręsta 2012-02-29 nutarimu taikytą laikiną dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant A. S. disponuoti nuosavu turtu – 3/8 dalimis buto, unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio 5/8 dalys bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso S. S., palikti iki visiško civilinio ieškinio įvykdymo, o jį įvykdžius, laikiną nuosavybės teisės apribojimą panaikinti.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 26 d. apie 15.30 val. kelio Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda 201 kilometre, Šilutės r. Čiūtelių k., vairuodamas automobilį „Peugeot 307“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 125, 133, 141.1 ir 143 punktų reikalavimus, tai yra nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių ir asmenų saugumui, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, pradėjęs priekyje važiavusio automobilio „Dodge Grand Caravan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo R. G., lenkimo manevrą, įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą nedavė kelio bei sudarė kliūtį iš paskos priešpriešinio eismo juosta važiavusiam ir jo vairuojamo automobilio lenkimo manevrą vykdžiusiam automobiliui „Mercedes Benz 212“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam E. B., bei su juo susidūrė, dėl ko automobilis „Mercedes Benz 212“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) praradęs judėjimo stabilumą (slysdamas) priekine dalimi atsitrenkė į priekyje ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „Dodge Grand Caravan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) užpakalinę dalį ir dėl to pakeitęs judėjimo kryptį atsitrenkė į pakelės medį. Eismo įvykio metu automobilio „Mercedes Benz 212“ keleivei N. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 3 d. Civilinius ieškinius prašo atmesti, o laikiną dalinį nuosavybės teisių apribojimą panaikinti. Taip pat prašo atlikti įrodymų tyrimą, atliekant šiuos procesinius veiksmus: apžiūrėti ir prijungti prie bylos kaip daiktinius įrodymus iš įvykio vietos paimtas, aprašytas ir supakuotas automobilių detales, rastas eismo įvykio vietoje,- pakuotę su automobilio kairės pusės veidrodėliu su valdymo mechanizmu, pakuotę su juodos spalvos plastmasine detale, pakuotę su raudonos spalvos plastmasine detale, pakuotę su plastmasine rato gaubto dalimi; iškviesti ir apklausti Tauragės apskrities VPK specialistą A. K., iš kurių tiksliai vietų buvo paimtos aukščiau minėtos detalės, kaip buvo apsaugota ir apžiūrėta įvykio vieta; iškviesti ir apklausti Tauragės apskrities VPK tyrėją A. S., kaip buvo atliekama, fiksuojama įvykio vietos apžiūra, kaip ji buvo apsaugota; paskirti kompleksinę eismo įvykio - teismo medicinos ekspertizę. Nurodo, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės buvo pažeista BPK 20 str. 5 d. nuostata, numatanti, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kadangi teismas neprijungė prie bylos ir netyrė teismo posėdžio metu pateiktų reikšmingų bylai įrodymų, neapklausė prašomų apklausti asmenų, dėl ko nebuvo išsamiai ištirtos visos bylos aplinkybės ir taip buvo suvaržyta jo teisė apsiginti, kas teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Be to, teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad jo kaltumą patvirtinančių įrodymų yra surinkta pakankamai, o jo parodymai, kad jis eismo įvykio metu nebuvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, yra paneigti nukentėjusiojo E. B., kuris teigė, kad jis, būdamas įsitikinęs, kad priešpriešinio eismo juostoje nėra transporto priemonių, o kolona važiuojančių automobilių vairuotojai nerodo kairio posūkio ir neketina lenkti kitų priekyje važiuojančių automobilių, padidinęs greitį ir išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą pradėjo priekyje važiavusių automobilių lenkimą, kurio metu priekiu prisigretinus prie automobilio „Peugeot“ galo, šio vairuotojas staiga pasuko kairėn ir kairiuoju šonu trenkėsi į jo vairuojamo automobilio dešinįjį šoną, dėl ko slysdamas per visą šoną nudaužė automobilio „Peugeot“ kairės pusės galinio vaizdo veidrodį, parodymais. Teismas nepagrįstai laikė įrodymu nukentėjusiojo parodymus, kadangi jie nėra objektyvūs, o taip pat paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusysis E. B. teigė, kad tuo metu, kai jo vairuojamas automobilis priekiu buvo prisigretinęs prie A. S. vairuojamo automobilio galo, A. S. staiga pasuko kairėn ir kairiuoju šonu trenkėsi į jo vairuojamo automobilio dešinįjį šoną. Jeigu taip būtų buvę, kaip sako šis nukentėjusysis, tai jo tik automobilio kairės pusės priekinė dalis būtų buvusi apgadinta, o ne visa kairioji automobilio pusė, todėl E. B. parodymai kelia abejonių ir dėl to teismas turėjo juos vertinti kritiškai. Be to, E. B. teismo posėdžio metu kategoriškai teigė, kad, aplenkęs automobilį „VW Caddy“, įvažiavo prieš jį ir už A. S. vairuojamo automobilio „Peugeot 307“, ir tik po to įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir lenkė A. S. vairuojamą automobilį, ketindamas pralenkti ne tik šį automobilį, bet ir automobilį „Dodge Grand Caravan“ bei sunkvežimį. Tačiau šiuos E. B. parodymus paneigė ne tik jis, bet ir liudytojas - automobilio „VW Caddy“ vairuotojas K. D., kuris nurodė, kad E. B. vairuojamas automobilis nebuvo prieš jį įvažiavęs, o vienu manevru lenkė tiek jo automobilį, tiek ir „Peugeot 307“ automobilį. Tai reiškia, kad E. B. vienu manevru ketino pralenkti netgi ne tris, o keturis automobilius, tame tarpe ir sunkvežimį. Teigdamas kitaip, E. B. siekia paneigti savo paties atsakomybę dėl to, kas įvyko. Tai, kad jis ketino vienu manevru pralenkti net keturis automobilius, tik įrodo, kad jis pats kelyje elgėsi neatsakingai, ir pagrįstai tikėtina, kad netgi viršijo greitį, nors tai ir nebuvo nustatyta byloje. Pagrindą manyti, kad buvo didesnis nei leistinas greitis, suteikia ir tai, kad E. B. eilę kartų buvo baustas už greičio viršijimą, tačiau teismas, vertindamas surinktus įrodymus, visiškai neatsižvelgė nei į paties E. B. pavojingą vairavimą, nei į tai, kad jis yra ne kartą baustas už greičio viršijimą, nei į tai, kad E. B. parodymus paneigė liudytojas K. D.. Priešingai, teismas netgi neteisingai konstatavo, kad liudytojai K. D., R. G. bei A. N. patvirtino E. B. parodymus bei nurodė eismo įvykio kilimo mechanizmą, nes iš tiesų šie liudytojai teisme patvirtino, kad paties eismo įvykio nematė. Tiek prieš jo vairuojamą automobilį, tiek ir už jo važiavę asmenys, t. y. R. G. ir K. D. teigė nematę, kad jo vairuojamas automobilis būtų įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Liudytojas K. D. nurodė, kad paskui „Peugeot 307“ automobilį jis važiavo apie 1 km ir ruošėsi jį lenkti, todėl pažvelgė į priekį, atgal, pamatė, kad jį lenkia „Mercedes Benz 212“ autobusiukas, po to vėl pažvelgė atgal ir į priekį ir tuomet pamatė, kad „Peugeot 307“ automobilis savo važiuojamosios krypties, t. y. dešinėje kelio juostoje stabdo, o prieš jį yra įvažiavęs ir „mėtosi“ „Mercedes Benz 212“ autobusiukas. Tuo atveju, jeigu jo vairuojamas automobilis būtų išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, tai šis liudytojas būtų tai tikrai pamatęs. Liudytojas R. G. nurodė matęs per kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlį, kad automobilis „Mercedes Benz 212“ parvažiuoja „susimėtęs“ iš galo priešpriešine eismo juosta, tačiau šioje kelio juostoje „Peugeot 307“ automobilio nebuvo. Teismas šių liudytojų duotų parodymų netgi nevertino. Be to, liudytoja A. N. teisme nurodė, kad tuomet, kai įvyko eismo įvykis ir R. G., su kuriuo ji vyko automobiliu, stabdė automobilį, iš priekio parvažiavo šviesus automobilis ir sustojo prieš juos. Šios liudytojos parodymai suteikia pagrindą manyti, kad E. B., pamatęs iš priekio atvykstantį automobilį, bandė įvažiuoti tarp „Dodge Grand Caravan“ ir jo automobilio. Ši liudytoja taip pat nurodė, kad nuo „Mercedes Benz 212“ automobilio atsitrenkimo jų automobilis buvo sviedžiamas į priekį labai stipriai, todėl reikėjo jį stipriai suvaldyti, kad neatsitrenktų į medį. Dėl to pagrįstai manytina, kad E. B. vairuojamo automobilio greitis buvo pakankamai didelis. Šių liudytojos A. N. parodymų teismas taip pat nevertino.

Teismas nevertino ir šių byloje nustatytų aplinkybių: E. B. teigė, kad po įvykio jam pasakė, jog jis (A. S.) jį blokavo. Tačiau jis nurodė, kad iš karto po įvykio E. B. pradėjo šaukti, kur tas raudonas automobilis, kur jam užkišo. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad po įvykio E. B. jo dėl eismo įvykio nekaltino. Liudytojas R. G. nurodė, kad E. B. teigė, kad kažkas jam užkišo, o A. S. jam teigė, kad A. S. E. B. sakė, kad jam kažkas užkišo. Taigi akivaizdu, kad tuo atveju, jei iš tiesų jis būtų išvažiavęs į priešingą eismo juostą, tai E. B. iš karto po įvykio taip ir būtų pareiškęs, tačiau to nebuvo.

Atkreipia dėmesį ir į tai, jog nors E. B. teigė, kad savo dukrą buvo prisegęs saugos diržu per liemenį (šis prisegimo būdas taip pat neleistinas), tačiau iš įvykio vietoje darytų automobilio „Mercedes Benz 212“ nuotraukų matyti, kad toje vietoje, kur, pasak E. B., sėdėjo jo duktė N. B., diržas buvo neprisegtas. Jeigu mergaitė būtų prisegta kad ir per liemenį, tai jis mano, kad iškristi iš automobilio negalėtų, o diržas po įvykio būtų išlikęs prisegtas. Dėl to tikėtina, kad įvykio metu mergaitė gulėjo automobilyje apklota „adijaliuku“ ir buvo neprisegta saugos diržu, dėl ko ir iškrito su visu „adijaliuku“ iš automobilio, tačiau ir šių aplinkybių teismas nevertino. Mano, kad tik atlikus kompleksinę teismo medicinos - eismo įvykio ekspertizę būtų galima nustatyti, kur tiksliai automobilyje įvykio metu sėdėjo nukentėjusioji N. B., ir ar ji buvo prisegta saugos diržu. Mano, kad šią aplinkybę itin svarbu nustatyti siekiant tinkamai įvertinti N. B. bei jos tėvams padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į paties E. B. galimai neatsargų elgesį.

Teismas visiškai nepagrįstai E. B. melagingus parodymus, paneigtus byloje apklaustų liudytojų parodymais, įvykio vietoje darytomis fotonuotraukomis, o taip pat liudytojų K. D., R. G. bei A. N. parodymus laikė jo kaltumą patvirtinančiais įrodymais, nes būtent liudytojai K. D. ir R. G. paneigė jo kaltę dėl eismo įvykio.

Bylos nagrinėjimo metu jis su savo gynėja prašė apžiūrėti iš įvykio vietos paimtas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu neapžiūrėtas ir neprijungtas prie bylos, o jam grąžintas automobilių detales, kurios buvo supakuotos ir aprašytos, t. y. pakuotę su kairės pusės automobilio veidrodėliu su valdymo mechanizmu, pakuotę su juodos spalvos plastmasine detale, pakuotę su raudonos spalvos plastmasine detale, pakuotę su plastmasine rato gaubto dalimi. Taip pat prašė iškviesti ir apklausti šias detales iš eismo įvykio vietos išėmusį, supakavusį ir aprašiusį specialistą A. K., siekiant išsiaiškinti, iš kurių tiksliai vietų buvo paimtos šios detalės, kaip buvo apsaugota ir apžiūrėta įvykio vieta. Tačiau teismas atmetė šiuos prašymus konstatuodamas, kad byloje yra pakankamai išsamiai užfiksuota įvykio vieta. Akivaizdu, kad įvykio vieta nebuvo tinkamai užfiksuota, nes iš įvykio vietos nuo kelio išimtos detalės netgi nepažymėtos kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole, kuriuo remiantis pateikta specialisto išvada. Analizuojant fotolenteles prie kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo galima spėti, kad 1-oje nuotraukoje matosi, jog netoli rato gaubto nuolaužos, esančios dešinėje kelio pusėje, yra smulki juodos spalvos detalė, t. y. tikėtinai ta detalė, kurią jo gynėja ir jis kartu su kitomis automobilių detalėmis, paimtomis iš įvykio vietos, tačiau neapžiūrėtomis, neprijungtomis prie bylos ir perduotomis jam ikiteisminio tyrimo metu, teismo prašė prijungti prie šios bylos, apžiūrėti kaip daiktinį įrodymą ir išsiaiškinti, iš kurios tiksliai vietos ji bei kitos detalės buvo paimtos, tačiau šis prašymas teismo buvo atmestas. Būtent ant maišelio, kuriame buvo įpakuota ši detalė, buvo užrašyta: „objekto pavadinimas: juodos spalvos plastmasinė detalė; paėmimo vieta - ant kelio važiuojamosios dalies šalia plastmasinės gaubto dalies“. Tačiau pažvelgus į foto Nr. 25, 26 matyti, kad šios detalės nebėra. Mano, kad apžiūrint įvykio vietą pradžioje buvo fotografuojama, po to surinktos nuo kelio detalės ir vėl fotografuojama. Šiuo atveju įvykio vietos apžiūros metu buvo surinkta dalis ant kelio rastų automobilių detalių, kurios neužfiksuotos nei įvykio vietos apžiūros protokole, nei eismo įvykio vietos plane. Dėl to teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad įvykio vieta buvo tinkamai apžiūrėta ir užfiksuota.

Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindžia specialisto D. J. pateikta specialisto išvada bei jo duotais teisme parodymais, tačiau šis specialistas pateikė ne kategorišką išvadą, o tik tikėtiną. Šią tikėtiną išvadą, jog techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo įvykio kilimu bei pagrindine sąlyga jam kilti buvo jo veiksmai, jis grindė tik tuo, kad visi pėdsakai buvo išsidėstę tik priešpriešinio eismo juostoje, išskyrus didžiąją rato gaubto dalį, o dešinėje automobilių judėjimo krypties eismo juostoje jokių smulkių duženų įvykio vietos apžiūros metu neužfiksuota. Specialistas teismo posėdyje aiškiai pasakė, kad tuo atveju, jei būtų pateiktos iš įvykio vietos paimtos nuo kelio detalės, kurios nepažymėtos įvykio vietos apžiūros protokole, tai reikėtų išsiaiškinti, iš kurios vietos jos tiksliai paimtos, ir tik tuomet būtų galima pasakyti, ar jo pateikta išvada pasikeistų, ar ne. Specialistas tik pagal ant kelio išsidėsčiusių detalių vietą nusprendė, kad tikėtinai jis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, tačiau ne visos detalės buvo užfiksuotos byloje, todėl akivaizdu, kad specialistas turėjo galimybę remtis ne visais byloje surinktais įrodymais, todėl jo pateikta išvada taip pat negalėjo būti laikoma įrodymu šioje byloje. Teismas turėjo galimybę ištirti teismo posėdžio metu pateiktus daiktinius įrodymus, paimtus iš įvykio vietos, apklausti eismo įvykio vietą fiksavusį specialistą A. K., o, esant būtinybei, paskirti reikiamas ekspertizes ir tokiu būdu pašalinti visas abejones dėl jo kaltės eismo įvykio metu, tačiau to nepadarė.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad specialistas autotechnikas tik mano, kad ant kelio rastos smulkios automobilio detalės bei „Peugeot 307“ gamintojo logotipas priklauso jo automobiliui, tačiau šios detalės nebuvo išimtos ir nebuvo nustatinėjama, ar šios detalės tikrai priklauso jo automobiliui, o ne kitam, pavyzdžiui, tos pačios markės automobiliui. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad bent jau kelių dienų bėgyje iki šio įvykio šioje vietoje nebuvo jokio eismo įvykio, po kurio galėjo pasilikti automobilių detalių nuolaužų. Neatlikus transporto trasologinės ekspertizės, negalima teigti, kad ant kelio rastos detalės priklauso būtent jo automobiliui, o ne kitam.

Teismas visiškai nevertino byloje nustatytos aplinkybės, kad policija į eismo įvykio vietą atvyko po 20-30 min., o iki jos atvykimo pravažiavo ne vienas automobilis, tame tarpe ir greitosios medicinos pagalbos automobilis. Taip pat nevertino ir aplinkybės, kad įvykio vieta nebuvo tinkamai apsaugota, joje vaikštinėjo pakankamai nemažai žmonių, kas matyti ir iš diske esančių fotonuotraukų, todėl tikėtina, kad kai kurių detalių vieta galėjo būti pakeista.

Anot nuteistojo, šioje byloje nebuvo surinkta objektyvių, neginčijamų įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką visos abejonės traktuojamos kaltinamojo naudai, todėl prašo jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų N. B., I. B., E. B. įgaliotasis atstovas prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio pakeisti ir išdėstyti jį taip: civiliniams ieškovams N. B., I. B. ir E. B. solidariai iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteisti 7 591,02 Lt turtinės žalos; civiliniams ieškovams I. B. ir E. B. iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteisti kiekvienam po 863,20 Lt neturtinės žalos; civilinei ieškovei N. B. iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteisti 6905,60 Lt neturtinės žalos; civiliniams ieškovams I. B. ir E. B. iš civilinio atsakovo A. S. priteisti kiekvienam po 14 136,80 Lt neturtinės žalos; civilinei ieškovei N. B. iš civilinio atsakovo A. S. priteisti 113 094,40 Lt neturtinės žalos. Likusią nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti civiliniams ieškovams iš nuteistojo A. S. apeliacinės instancijos teisme turėtas proceso išlaidas. Nurodo, jog nuosprendžio dalis, kuria A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ir kuriuo jam skirta bausmė, yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai ir nuodugniai ištyrus ir įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, tačiau nuosprendžio dalis, kuria tik iš dalies patenkintas civilinis ieškinys, yra neteisėta bei nepagrįsta, todėl keistina.

Žemesnės instancijos teismas

Civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog teismų praktikoje įrodinėjimo dalykas aiškinamas kaip juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialines teisės normas ginčo santykiams reglamentuoti, įrodinėjimo tikslas - tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (kasacinė byla Nr. 3K-3-20/2008). Tai reiškia, jog civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką - nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (kasacinės bylos Nr. 3K-3-129/2008; 3K-3-439/2008). Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (kasacinė bylos Nr. 3K-3-58/2007; 3K-3-95/2008; 3K-3-110/2008). Civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009 kasacinis teismas išaiškino, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendime dėl kiekvieno ieškinio reikalavimo turi būti pasisakyta išsamiai, nurodant teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus (kasacinės bylos Nr. 3K-3-67/2006; 3K-3-416/2007; 3K-3-355/2008). Dėl to privalu laikytis CPK nustatyto reikalavimo teismo sprendimo turiniui, kad teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Byloje Nr. 3K-3-148/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, išaiškino, jog civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką - nenustatyta, kada teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (kasacinė byla Nr. 3K-3-113/2003). Teismo sprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali būti panaikintas tik tada, kai kasatorius įrodo, kad nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima išvada dėl fakto tikrumo ar netikrumo ir apskirtai nebūtų galima pripažinti faktų nustatytais (kasacinė byla Nr. 3K-3-516/2004).

Apelianto nuomone, priimdamas nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio patenkinimo, teismas padarė daug įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių pažeidimų. Teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d., kuri nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagristą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o taip pat ir BPK 115 str. 1 d., kuri reglamentuoja, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta tik remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio. Be to, BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio dėstomojoje dalyje, be kita ko, išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Galiausiai, kadangi CPK nustatytos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės neprieštarauja numatytosioms BPK, o tik šias papildo, apeliantų nuomone, teismas priimdamas skundžiamą nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio patenkinimo privalėjo vadovautis ir jomis (BPK 113 str. 2 d.). Tokiu būdu teismas pažeidė dar ir CPK 185 str. 1 d., kuri nustato, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagristą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o taip pat ir CPK 265 str. 1 d., kuri reglamentuoja, jog priimdamas sprendimą (šiuo atveju - nuosprendį), teismas įvertina įrodymus. Be kita ko, priimdamas skundžiamą nuosprendžio dalį pirmosios instancijos teismas pažeidė ir CPK 263 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad teismas pagrindžia sprendimą (nuosprendį) tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Galiausiai nagrinėjamu atveju buvo pažeisti ir CPK 270 str. 4 d. 2 p. bei 3 p., kuriuose numatyta, jog motyvuojamoje sprendimo (nuosprendžio) dalyje turi būti nurodyti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Nurodyti įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimai priimant skundžiamą nuosprendžio dalį buvo padaryti dėl to, kad nuosprendyje teismas absoliučiai nieko nepasisakė dėl kai kurių akivaizdžių byloje esančių įrodymų. Teismas netyrė ir nevertino nukentėjusiosios I. B. parodymų bei daugelio rašytinių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiųjų patirtų išlaidų dydį ir būtinumą (dalyje dėl turtinės žalos priteisimo), o dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo, nors ir paminėjo, kad vadovaujasi suformuota teismų praktika, tačiau konkrečiai nenurodė jokio atitinkamo išaiškinimo, o taip pat netyrė ir nevertino byloje esančios VšĮ Klaipėdos vaikų ligoninės gydytojų komisijos išvadų (civilinio ieškinio priedas Nr. 18). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą bei vertinimą, pažeidimų, turinčių esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir, priimdamas iš dalies neteisėtą ir nepagristą skundžiamą nuosprendį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos.

Priimdamas skundžiamą nuosprendžio dalį teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, tiksliau, kai kurių iš jų netyrė ir nevertino apskritai. Priešingai nei nurodyta civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ekspertų išvadose, nukentėjusioji I. B. paaiškino, jog atsižvelgiant tiek į gydytojų nurodymus gydant sunkiai sužalotą mažametę dukterį, tiek į būtinybę nuolat važiuoti automobiliu didelius atstumus, tiek į daugelį kitų aplinkybių, visos išlaidos, kurias pagrindžiantys įrodymai pateikti į bylą, buvo absoliučiai pagrįstos ir būtinos. Nukentėjusioji N. B. dėl patirto didžiulio streso privalėjo būti gydoma ligoninėje atskiroje palatoje, kuri yra mokama; gydymas reabilitacijos sanatorijoje, kuris iš dalies taip pat buvo mokamas, buvo skirtas gydančių gydytojų, o ne išgalvotas civilinių ieškovų savavališkai; kuro išlaidos, išsamiai apskaičiuotos ir nurodytos civiliniame ieškinyje, yra mažesnės, nei patirtos iš tikrųjų, kadangi jos apskaičiuotos tik iki 2012-03-20, t. y. iki pradinio ieškinio pateikimo teismui, nepaisant to, jog nuolatinės nukentėjusiųjų kelionės tiek į gydymo įstaigas, tiek į įvairias valstybės institucijas, esančias Palangoje, Klaipėdoje, Priekulėje ir Šilutėje, vyko ir po šios dienos. Akivaizdu, jog nė vienos iš šių kelionių nebūtų reikėję, jei nelaimė kelyje 2011-07-26 apskritai nebūtų įvykusi. Be to, kalbant apie būtinas ir pagrįstas kuro išlaidas, nukentėjusieji į bylą pateikė savo apskaičiavimus, vadovaudamiesi duomenimis iš oficialių šaltinių, priešingai nei AB „Lietuvos draudimo“ ekspertai, kurie savo išvadose nukentėjusiųjų pateiktų duomenų ne tik kad nenuginčijo, tačiau paprasčiausiai pateikė savus duomenis, kurie tiesiog yra žymiai mažesni bei, svarbiausia, nepagrįsti jokiais įrodymais. Be to, nukentėjusiųjų atstovo klausimus apie tai, kokią kompetenciją turi gydytojai ekspertai, neturintys jokio automechaninio išsilavinimo, vertinti, pavyzdžiui, kad ir vidutinį automobilio degalų sunaudojimą ir, be to, savo išvadoms pagrįsti nepateikiant absoliučiai jokių įrodymų, AB „Lietuvos draudimas“ atstovas nesugebėjo atsakyti nieko, tačiau šių įrodymų (byloje dalyvaujančio asmens parodymų) teismas nevertino taip pat. Galiausiai, kalbant apie nukentėjusiosios I. B. negautas pajamas, šie ekspertai jau žymiai pagrįsčiau ir aiškiau jas apskaičiavo, todėl jos itin nedaug tesiskiria nuo ieškinyje ir jo patikslinime nurodytų. Vis dėlto, civiliniai ieškovai šias pajamas apskaičiavo ne apytiksliai, kaip minėti ekspertai, o visiškai tiksliai, naudodamiesi duomenimis, gautais iš valstybės institucijų, bet šios aplinkybės teismas nevertino taip pat.

Nors ieškinyje ir buvo nurodyta, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja kreditorių daugetas, ir visos priteistinos sumos iš civilinių atsakovų turėtų būti priteistos visiems trims nukentėjusiesiems solidariai, apeliantams iš esmės teismo priteistos turtinės žalos paskirstymas dalimis yra visiškai nesvarbus - visos priteistos sumos bet kokiu atveju patenka į bendrą civilinių ieškovų šeimos biudžetą. Tačiau, kaip nurodyta aukščiau, apeliantai nesutinka su teismo priteistos turtinės žalos dydžiu ir prašo ją iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteisti ne mažesnę nei tokią, kokia nurodyta patikslinus ieškinį, t. y. 7 591,02 Lt. Galiausiai, kadangi civiliniai ieškovai, kaip buvo nurodyta, yra įsitikinę dėl kreditorių daugeto egzistavimo, atitinkamą savo reikalavimą šiame skunde formuluoja lygiai taip pat, kaip ir ieškinyje bei jo patikslinime - priteisti patirtą turtinę žalą jiems visiems trims iš atitinkamo civilinio atsakovo solidariai.

Priteisdamas nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą teismas visiškai netyrė ir nevertino kai kurių svarbių byloje esančių įrodymų, o taip pat ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu, nors ir paminėjo, jog ja tariamai vadovavosi. Kompetentingų gydytojų ekspertų komisijos išvadose nurodyta, jog mažametės mergaitės patirta politrauma buvo ypač sunki ir skausminga, su ilgai, galbūt net visą gyvenimą išliksiančiais akivaizdžiais padariniais, tik vienas iš kurių bus, pavyzdžiui, neišnyksiantys daugybiniai dideli randai, kuriuos šalinančios plastinės operacijos kainuoja jau brangiau nei visa teismo visiems trims nukentėjusiesiems priteista neturtinės žalos suma kartu sudėjus. Nors visi politraumos padariniai išsamiai išdėstyti civiliniame ieškinyje ir prie jo pridėtuose medicinos įstaigų dokumentuose, galiausiai pažymėtina tai, jog nekalbant apie didžiulį skausmą ir nepatogumus tiek politraumos metu, tiek ir vėliau, t. y. gydantis, dėl ankstyvoje vaikystėje patirtų traumų nukentėjusiajai N. B. jau niekada nebebus užtikrinta normali visaverčio gyvenimo kokybė, t. y. tokia, kokia ji būtų buvusi, jei nelaimė nebūtų įvykusi. Be to, mergaitės tėvų patirta neturtinė žala dėl kone protu nesuvokiamų išgyvenimų akivaizdi taip pat. Atsižvelgiant į konkrečią civiliniame ieškinyje nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką - nutartis, priimtas bylose, kuriose faktinės aplinkybės (konkrečiai - nukentėjusiųjų asmenų patirtų traumų apimtis ir sunkumas, atitinkamai ir jų artimųjų išgyvenimų mastas), be to, priimtas jau beveik prieš dešimtmetį, kuomet valstybės nacionalinės valiutos - lito - perkamoji galia buvo žymiai didesnė nei dabar, teismas, nukentėjusiųjų nuomone, net kelis kartus sumažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį padarė tikrai niekuo nepagrįstas išvadas. Kaip minėta, šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis prieš dešimtmetį buvo žymiai mažesni nei šiuo metu, o jau tuomet teismai patirtą neturtinę žalą vertindavo būtent tokiomis sumomis, kurios, apeliantų nuomone, yra iš tiesų protingos ir bent ženklesne dalimi galinčios tokią patirtą žalą kompensuoti. Kalbant apie teismo nurodytą būtinybę išlaikyti tam tikrą nukentėjusiojo asmens ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą, pasakytina tai, jog valstybė nusikalstamas veikas draudžia daryti įstatymu, o dėl to padarytą žalą įpareigoja atlyginti visiškai; galiausiai apeliantai neprašo priteisti jiems niekuo nepagristą tokios žalos dydį, pavyzdžiui, 10 ar 100 milijonų litų, o prašo priteisti sumą, kurią apskaičiavo vadovaudamiesi tiek objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, tiek įstatymu, tiek konkrečia suformuota teismų praktika, tiek protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijais. Dėl šių priežasčių nagrinėjamu atveju priteisiant nukentėjusiesiems jų prašomą sumą tikrai jokiu būdu nebūtų pažeista jų bei kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra. Galiausiai paskutinis kriterijus, kuriuo vadovaudamasis teismas mažino priteistinos neturtinės žalos dydį nagrinėjamu atveju, neegzistuoja apskritai, kadangi nėra jokių nukentėjusiojo E. B. tariamai neatsargaus elgesio požymių. Nelaimės metu galiojęs Kelių eismo taisyklių 206 punktas vežamus ant galinės automobilio sėdynės 3 metų ir vyresnius vaikus leido prisegti saugos diržu, skirtu suaugusiesiems; būtent taip nukentėjusioji N. B., tuo metu buvusi jau net vyresnė nei 4 metų, ir buvo vežama. Todėl nukentėjusysis E. B. nepažeidė jokių Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir tokio kriterijaus, kaip neva mažinančio priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas taikyti neturėjo jokios teisės. Dėl nurodytų priežasčių mano, jog teismo priteistas neturtinės žalos dydis turėtų būti ne mažesnis nei toks, koks nurodytas išsamiai pagrįstame civiliniame ieškinyje, t. y. po 15 000 Lt I. ir E. B. bei 120 000 Lt N. B.. Apeliantai sutinka su teismo nurodytu civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ įstatyminiu atsakomybės ribojimu iki 8 632 Lt atlyginat neturtinę žalą, todėl prašo šią žalą atitinkamomis proporcijomis, t. y. po 863,20 Lt I. ir E. B., o 6905,60 Lt – N. B. priteisti iš šio civilinio atsakovo. Likusią neturtinės žalos dalį civiliniai ieškovai prašo priteisti jiems iš A. S. tokiomis dalimis: po 14 136,80 Lt I. ir E. B. bei 113 094,40 Lt N. B..

Teismo posėdyje nuteistasis, gynėja ir prokuroras prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Nukentėjusioji I. B. ir nukentėjusiųjų įgaliotasis atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, ir patenkinti nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Dėl nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentų

Dėl kaltės

A. S. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 281 str. 3 d. nuteistas už tai, kad vairuodamas automobilį „Peugeot 307“ ir pradėjęs priekyje važiavusio automobilio „Dodge Grand Caravan“ lenkimo manevrą, įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą nedavė kelio bei sudarė kliūtį iš paskos priešpriešinio eismo juosta važiavusiam ir jo vairuojamo automobilio lenkimo manevrą vykdžiusiam automobiliui „Mercedes Benz 212“, vairuojamam E. B., bei su juo susidūrė, dėl ko automobilis „Mercedes Benz 212“, praradęs judėjimo stabilumą (slysdamas), priekine dalimi atsitrenkė į priekyje ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „Dodge Grand Caravan“ užpakalinę dalį ir dėl to pakeitęs judėjimo kryptį atsitrenkė į pakelės medį. Šio eismo įvykio metu automobilio „Mercedes Benz 212“ keleivei N. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistasis A. S. nesutinka su apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis ir jo nuteisimu pagal BK 281 str. 3 d., kategoriškai neigia atlikinėjęs lenkimo manevrą, keitęs judėjimo kryptį ir išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą ir tokiu būdu sudaręs kliūtį iš paskos priešpriešinio eismo juosta važiavusiam ir jo vairuojamo automobilio lenkimo manevrą vykdžiusiam automobiliui „Mercedes Benz 212“. Anot nuteistojo A. S., apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė visų bylos aplinkybių, be to, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, ko pasekoje padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas jo kaltės klausimu.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas motyvuotai atsakyti į nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentus, atliko įrodymų tyrimą, tuo tikslu prie baudžiamosios bylos buvo prijungti ir apžiūrėti nuteistojo A. S. pateikti daiktai – automobilių detalių nuolaužos, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apžiūrint šias automobilių detalių nuolaužas buvo apklausti liudytojai policijos pareigūnai R. Š. bei A. K., ekspertas D. J., taip pat peržiūrėtas baudžiamojoje byloje esantis kompaktinis diskas, kuriame užfiksuotos eismo įvykio vietos ir automobilių apžiūros nuotraukos. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs ištirtus įrodymus konstatuoja, jog nuteistasis A. S. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, o jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 str. 3 d.

Nuteistasis A. S. neigia keitęs judėjimo kryptį ir išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 103-105) parodė, kad išvažiavęs iš „70” zonos, pasiekė 80-85 km/h greitį. Jis važiavo 15-20 m. atstumu paskui automobilį „Dodge”. Pažiūrėjęs per veidrodėlį pamatė, kad jam iš paskos prisiartino baltas kelininkų automobilis. Manė, kad tas automobilis jį lenks. Automobilis „Mercedes“, lenkdamas jo automobilį, numušė jo automobilio kairės pusės šoninį veidrodėlį. Pralenkęs jį „Mercedes“ automobilis šiek tiek ant kelio susimėtė ir įvažiavo automobiliui „Dodge“ į galą, atšokęs nuo automobilio „Dodge“ trenkėsi į dešinėje pusėje esantį pakelės medį, o atšokęs nuo medžio metėsi ta pačia važiavimo kryptimi į kairę pusę. Iš „Mercedes“ automobilio iškrito durys, o prieš automobiliui sustojant iš jo išslydo mergaitė ant antklodės. Automobilio „Mercedes“ vairuotojas iššoko iš automobilio ir pradėjo šaukti: „kur raudonas automobilis, kuris užkišo kelią“. Raudonas automobilis buvo „Dodge“. Važiuodamas savo važiavimo kryptimi jis jokio manevro neketino daryti, lenkti automobilio nežadėjo, važiavo savo kelio pusės viduriu, apie pusės metro atstumu nuo ašinės juostos, išvažiavęs į priešingą kelio juostą nebuvo. Kodėl automobilis „Mercedes“ kliudė jo automobilį, pasakyti negali, pagal visą situaciją mano, kad galimai norėjo įvažiuoti į automobilių koloną.

Nuteistojo A. S. versiją, kad jis lenkimo manevro neatliko ir nebuvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 109-110) palaikė ir jo žmona liudytoja V. S., kuri parodė, kad priekyje jų važiavo bordo automobilis, paskui juos - kelių tarnybos baltas automobilis. Pro juos pravažiavo mėlynos spalvos automobilis „Mercedes“, kuris dešiniuoju savo šonu kliudė jų automobilio kairįjį šoną, įvažiavo į jų pusę, trenkėsi į bordo spalvos automobilį, o nuo jo atsitrenkė į medį, tada nuskriejo į kairę pusę. Jos vyras važiavo savo kelio puse, į kelio kairę pusę jie neįvažiavo, kitų automobilių lenkti nebandė.

Iš aukščiau aptartų nuteistojo A. S. ir jo sutuoktinės liudytojos V. S. parodymų matyti, jog jie laikosi versijos, kad nuteistasis A. S. iki susidūrimo su automobiliu „Mercedes Benz 212“ jokio lenkimo manevro neatlikinėjo, judėjimo krypties nekeitė ir į priešpriešinio eismo juostą neišvažiavo. Anot jų, jiems automobiliu „Peugeot 307” važiuojant savo kelio puse, t. y. dešiniąja eismo juosta, juos lenkiantis automobilis „Mercedes Benz 212“ kliudė jų automobilį „Peugeot 307“, ko pasekoje ir įvyko eismo įvykis. Tačiau kadangi tiek nuteistasis A. S., tiek jo sutuoktinė liudytoja V. S. yra tiesiogiai suinteresuoti baudžiamosios bylos baigtimi, tikėti jų teikiama eismo įvykio versija galima tiek, kiek šią jų versiją patvirtina objektyvūs bylos įrodymai.

Nustatyta, jog eismo įvykyje, be nuteistojo A. S. ir liudytojos V. S., taip pat dalyvavo ir automobilio „Dodge Grand Caravan“ vairuotojas R. G. bei keleivė A. N., o taip pat įvykio vietoje buvo ir automobilio „VW Caddy“ vairuotojas K. D..

Liudytojas R. G. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 158-160) parodė, kad važiuodamas apie 70-75 km/h greičiu, pažiūrėjo per automobilio kairėje pusėje esantį šoninį veidrodėlį ir pamatė iš paskos parvažiuojantį mėlynos spalvos automobilį „Mercedes“, kuris susimėtė važiuodamas savo judėjimo kryptimi, išvažiavęs į priešpriešinę kelio juostą. Kai pamatė, kad automobilis „Mercedes“ susimėtė, tuo metu automobilio „Peugeot“ nematė. Nepastebėjo, kad koks automobilis būtų rodęs posūkius. Automobilių „Peugeot“ ir „Mercedes“ kontakto jis nematė. Kai pamatė automobilį „Mercedes“, pajuto smūgį. Automobilis „Mercedes“ atsitrenkė į jo automobilį. Nepamena, ar prieš susiduriant ar po susidūrimo iš priekio atvažiavo kokia nors transporto priemonė.

Liudytoja A. N. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 160-161) parodė, kad draugas R. G. vairavo automobilį „Dodge Grand Caravan“, ji sėdėjo priekyje šalia jo, o dukra sėdėjo ant galinės sėdynės. Išgirdusi mergaitės šauksmą, pajuto didžiulį smūgį. Atsisukusi pažiūrėti, kas jai nutiko, pabiro galinio stiklo šukės, daiktai skraidė ore. Nuo smūgio jų automobilis iš inercijos buvo stipriai sviedžiamas į priekį, reikėjo jį valdyti, kad neatsitrenktų į medį ar į iš priekio atvažiuojantį automobilį. Smūgis buvo į vairuotojo pusės šono galą. Eismo įvykyje buvo jų automobilis, automobilis, kuris į juos įvažiavo, ir dar mažas automobilis.

Liudytojas K. D. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 108-109) parodė, kad jo vairuojamo automobilio „VW Caddy“ greitis buvo apie 80-85 km/h. Priekyje važiavo du automobiliai. Jis važiavo paskui automobilį „Peugeot“. Paskui jį taip pat važiavo automobilis. Jis turėjo ketinimų lenkti priekyje jo važiuojančius automobilius, dairėsi į šoninį ir galinio vaizdo veidrodėlius. Pastebėjo, kad jį lenkia mėlynas autobusiukas. Automobilis „Mercedes Benz“ važiavo stabiliai. Pralenkęs jo automobilį mikroautobusiukas ir toliau važiavo stabiliai. Automobilis „Mercedes Benz“ lenkė jo automobilį ir automobilį „Peugeot“ vieno lenkimo manevru. Jis toliau žvalgėsi į veidrodėlius, nes taip pat norėjo lenkti. Jis pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį, kad įsitikintų, jog daugiau nėra lenkiančių automobilių, ir pajuto, kad priekyje kažkas atsitiko. Priešais jį važiuojantis automobilis „Peugeot“ stabdė. Autobusiukas, kuris jį pralenkė, išlėkė į priekį, lygtai kliudė dešinės pusės medį, grįžo atgal. Visko aiškiai nematė, nes automobilis „Peugeot“ dalinai užstojo. Automobilio „Peugeot“ ir autobusiuko kontakto nematė. Dėl ko įvykio eismo įvykis, paties susidūrimo kontakto nematė. Nepastebėjo jokių trikdžių, kas galėjo sutrikdyti automobiliui „Mercedes Benz“ važiuoti, kelio atkarpa buvo tiesi. Taip pat nematė, kad automobilis „Peugeot“ būtų išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą.

Iš aukščiau aptartų liudytojų R. G., A. N. bei K. D. parodymų matyti, jog, kaip teisingai savo apeliaciniame skunde pastebėjo nuteistasis A. S., nei vienas iš jų nematė eismo įvykio pradžios, nei vienas iš šių liudytojų negalėjo nurodyti, dėl kurio vairuotojo, t. y. ar dėl nuteistojo A. S., ar dėl nukentėjusiojo E. B. kaltės kilo eismo įvykis. Taip pat nei vienas nenurodė matęs, kad nuteistojo A. S. vairuojamas automobilis “Peugeot 307” būtų įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą ir sudaręs kliūtį iš paskos priešpriešinio eismo juosta važiavusiam ir lenkimo manevrą jau vykdžiusiam automobiliui „Mercedes Benz 212“.

Tuo tarpu nuteistąjį A. S. kaltinančią versiją, kad eismo įvykis kilo būtent dėl nuteistojo A. S. kaltės, palaiko nukentėjusysis E. B., kuris teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 105-107) parodė, kad prieš įvykį važiavo 70 km/h greičiu. Važiavo jis, priešais jį važiavo „VW Caddy“, o šio automobilio priekyje važiavo žalios spalvos automobilis „Peugeot“, o už jo raudonos spalvos automobilis „Dodge“. Priešais automobilį „Dodge“ važiavo krovininis automobilis. Jis pradėjo lenkimo manevrą, išvažiavęs į priešingą eismo juostą aplenkė automobilį „VW Caddy“, aplenkęs grįžo atgal į savo važiavimo juostą ir važiavo už automobilio „Peugeot“. Pamatęs, kad nieko nėra, įjungė kairįjį posūkį ir lenkė automobilį. Jis ketino iš karto aplenkti tris automobilius: „Peugeot“, „Dodge“ ir sunkvežimį. Tuo pačiu metu kitas automobilis jo važiavimo kryptimi lenkė krovininį automobilį. Kai tas kitas automobilis baigė sunkvežimio lenkimą, tada jis, rodydamas kairįjį posūkį, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Jam susigretinus su automobiliu „Peugeot“, pastarasis metėsi į kairę pusę. Tada jo automobilio priekis buvo lygiagrečiai su automobilio „Peugeot“ galu. Jam atliekant lenkimo manevrą, automobilis „Peugeot“ kliudė jo automobilį. Automobilis „Peugeot“ atsitrenkė su galiniu ratu į priekinį jo automobilio bamperį. Kada automobilis „Peugeot“ pradėjo lenkimo manevrą, jis pilnai buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą. Jei automobilis „Peugeot“ nebūtų kirtęs juostos, jis būtų ramiai nuvažiavęs. Automobilis „Peugeot“ suko į kairę pusę labiau šonu, nedideliu kampu, buvo kirtęs ašinę kelio juostą. Mano, kad automobilis „Peugeot“ išvažiavo į kairę pusę, nes norėjo atlikti lenkimo manevrą. Kada jis lenkė automobilį, kelias buvo tiesus, sausas, matomumas geras, pašalinių kliūčių nebuvo.

Nukentėjusiojo E. B. versiją, kad eismo įvykis kilo dėl nuteistojo A. S. veiksmų, patvirtina specialisto išvada Nr. 11K-361 (11) (t. 1, b. l. 54-64), kurioje konstatuota, jog tikėtina, kad nagrinėjamo įvykio metu automobiliui ,,Mercedes Benz 212“ važiuojant priešpriešinio eismo juosta ir vykdant priekyje mažesniu greičiu važiavusio automobilio ,,Peugeot 307“ lenkimo manevrą, prieš pat priartėjusį automobilį ,,Mercedes Benz 212“ automobilis ,,Peugeot 307“ pakeitė judėjimo kryptį ir judėdamas įstrižai važiuojamosios dalies įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą bei sudarė kliūtį lenkimo manevrą vykdžiusiam automobiliui ,,Mercedes Benz 212“. <...> Tikėtina, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo įvykio kilimu bei pagrindine sąlyga jam kilti buvo automobilio ,,Peugeot 307“ vairuotojo A. S. veiksmai: tikėtina, pradėjęs priekyje važiavusio automobilio ,,Dodge Grand Caravan“ lenkimo manevrą, įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą nedavė kelio bei sudarė kliūtį iš paskos priešpriešinio eismo juosta važiavusiam ir jo vairuojamo automobilio lenkimo manevrą vykdžiusiam automobiliui ,,Mercedes Benz 212“ bei su juo susidūrė. <...> Techniniu požiūriu prieš įvykį susidariusioje situacijoje automobilio ,,Peugeot 307“ vairuotojas A. S. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, važiuoti dešine kelio puse, kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, prieš pradėdamas lenkimo manevrą privalėjo įsitikinti, kad nė vienas iš važiuojančių paskui jį vairuotojų, kuriems galėtų būti sukliudyta, nepradėjo lenkti, o matydamas, kad automobiliu ,,Mercedes Benz 212“ vykdomas jo vairuojamo automobilio lenkimo manevras, privalėjo netrukdyti lenkiančiam automobiliui ,,Mercedes Benz 212“ užbaigti jo vairuojamo automobilio lenkimo manevrą, jeigu to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, privalėjo sulėtinti vairuojamo automobilio greitį, prireikus sustoti.

Teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 137-139) apklaustas ekspertas D. J. patvirtino jo duotą specialisto išvadą Nr. 11K-361 (11) ir paaiškino, jog tikėtina, kad nagrinėjamo įvykio metu automobiliui „Mercedes Benz“ važiuojant priešpriešinio eismo juosta ir vykdant priekyje mažesniu greičiu važiavusio automobilio „Peugeot“ lenkimo manevrą, automobiliui „Mercedes Benz“ priartėjus, automobilis „Peugeot 307” pakeitė judėjimo kryptį. Tikėtina, kad automobilis „Peugeot“ nebuvo visiškai išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, nes tam vargu ar būtų pakakę priešpriešinės eismo juostos, kad abu automobiliai važiuotų priešpriešine eismo juosta. Sprendžiant iš visų tirti pateiktoje medžiagoje buvusių duomenų, tikėtina, jog automobilio „Mercedes Benz“ ir automobilio „Peugeot“ susidūrimas įvyko kairėje važiuojamosios dalies pusėje, tikėtina, kad buvo kirsta horizontalaus kelio ženklinimo linija, skirianti priešpriešines eismo juostas. Sprendžiant iš susidūrimo mechanizmo, tikėtina, kad automobilio „Peugeot“ visa kairioji pusė (abu ratai) buvo kairiau horizontalaus kelio ženklinimo linijos. Ne visas automobilis, o visas automobilio šonas, tikėtina, ir ratai, buvo kairiau priešpriešines eismo juostas skiriančios linijos. Tikėtina, jog įvykio vietoje esantys visi pėdsakai yra šoninio slydimo pėdsakai, tai ne stabdymo pėdsakai. Tikėtina, kad automobilis „Mercedes Benz“ judėjimo stabilumą prarado jau po sąlyčio su automobiliu „Peugeot“. Kadangi automobilio „Peugeot“ gamintojo logotipas, esantis ant ratlankio, vizualiai ir pagal nuotraukose matomą vaizdą visiškai atitiko ant kelio esančią detalią, taip pat atitiko ant kitų automobilio ratų gaubtų esančius logotipus, iš to buvo daroma išvada, jog tikėtina, kad nuolaužos yra automobilio „Peugeot“. Kadangi sąlytis su ratu buvo, rato gaubtas apgadintas, požymių visuma leido daryti išvadą, kad tai būtent šio automobilio „Peugeot“ galinio kairiojo rato plastikinio gaubto logotipas, t. y. duomenų visuma leido kategoriškai teigti, kad nuolaužos nuo šio automobilio. Kad nuotraukose raidėmis „D“ ir „E“ pažymėtose vietose yra automobilio „Peugeot“ suskeldėjusio kairės pusės užpakalinio rato gaubto nuolaužos, remiasi įvykio vietoje esančiais pėdsakais, automobilio „Peugeot“ sugadinimais ir tyrimui pateiktoje medžiagoje buvusių duomenų visuma. Pravažiuojančių automobilių aerodinamika, vėjo srautai aplink važiuojantį automobilį, užvažiavimas ratais ant duženų, jeigu automobiliai važiavo dideliais greičiais, galėjo pakeisti mažesnių detalių vietą. Tačiau tikėtina, jog automobiliai 90 km/h greičiu pro įvykio vietą nevažiavo, o matydami situaciją važiavo ženkliai sumažinę greitį. Tikėtina, kad duženos savo buvimo ant važiuojamosios dalies vietos ženkliau nepakeitė. Iš specialisto išvadoje esančių fotonuotraukų vizualiai matyti, kad duženos, išskyrus didžiąją ketvirtadalio rato gaubto duženą, t. y. tos smulkiosios detalės išsisklaidžiusios platėjančiai. Specialisto išvados 8 lape esančiame 8 pav. matyti, kad duženos sklinda būtent nuo priešpriešinio eismo juostos, kas vėl patvirtina, kad automobilių susidūrimas įvyko automobiliui „Peugeot“ įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą. Visi pėdsakai šiuo atveju išsidėstę tik priešpriešinio eismo juostoje, išskyrus didžiąją rato gaubto dalį, kuri ženkliai pakeitė savo padėtį atsidalinimo nuo automobilio metu. Tikėtina, kad automobilis „Peugeot“ dalinai buvo įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, tačiau kiek buvo įvažiavęs, pasakyti negali. Tikėtina, kad automobilis „Peugeot“ buvo ne milimetrų atstumu nuo priešpriešines eismo juostas skiriančios linijos, o ganėtinai kairiau šios linijos. Jeigu būtų tiesi linija, duženų sklaidos plotas būtų ir dešinėje pusėje, nes duženos nelekia tik į kairę pusę, jos dažniausiai platėja pakankamai proporcingai. Šiuo atveju, išskyrus didžiąją rato gaubto dalį, duženos pabirusios priešpriešinėje kelio eismo juostoje. Fotonuotraukose nebuvo įžiūrima jokių kitų susidūrimo pėdsakų, dešinėje eismo juostoje jokių smulkių duženų nematyti ir neužfiksuota įvykio vietos apžiūros metu. Tarp automobilių buvo slystamo pobūdžio kontaktas. Automobilis „Mercedes Benz“, pradėjęs lenkimo manevrą, važiavo priešpriešine eismo juosta, tada, tikėtina, automobilis „Peugeot“ pakeitė kryptį ir taip pat pradėjo įvažinėti į priešpriešinę eismo juostą. Kadangi jį jau lenkė automobilis „Mercedes Benz“ ir automobilio „Peugeot“ greitis buvo mažesnis, automobilis „Mercedes Benz“ jį prisivijo ir pirminis sąlytis įvyko tarp automobilio „Mercedes Benz“ priekinio dešiniojo kampo ir automobilio „Peugeot“ galinio kairiojo kampo. Automobilis „Peugeot“ buvo priekine dalimi daugiau įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, nei galine dalimi. Tikėtina, kad jis buvo įstrižai važiuojamosios dalies. Kadangi automobilis „Mercedes Benz“ važiavo greičiau, jis kampu slystamai – smūgiškai kliudė automobilio „Peugeot“ galinio bamperio kairę pusę. Sąlytis buvo pakankamai nestiprus, bet slystamas. Kadangi smūgis buvo neženklus, gavosi praslydimas, smūgiško – slystamo pobūdžio kontaktas. Atlikdamas tyrimą vadovavosi visa pateikta byloje buvusia medžiaga, kompaktiniame diske esančia medžiaga, įvykio vietos fotonuotraukomis, kurias darė automobilių apžiūros metu. Tikėtina išvada duodama tada, kai visi požymiai rodo, kad buvo taip, ir nėra kažkokių požymių, kad buvo kitaip, tačiau tada, kai negalima patvirtinti kategoriškai.

Aukščiau aptarta specialisto išvada ir eksperto D. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai patvirtino nukentėjusiojo E. B. versiją, jog nuteistasis A. S., įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, nedavė kelio bei sudarė kliūtį iš paskos priešpriešinio eismo juosta jau važiavusiam ir lenkimo manevrą vykdžiusiam jo automobiliui „Mercedes Benz 212“, ko pasekoje jie susidūrė. Tačiau, anot nuteistojo A. S., apylinkės teismas neištyrė visų bylai svarbių įrodymų, neprijungė prie baudžiamosios bylos jo pateiktų daiktinių įrodymų – automobilių detalių nuolaužų, nesiaiškino, kurioje vietoje jos buvo rastos, jos nebuvo apžiūrėtos, neužfiksuotos kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole, nesiremta atliekant tyrimą ir pateikiant specialisto išvadą, todėl byla nebuvo ištirta išsamiai ir visapusiškai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 3, b. l. 10) nuteistojo A. S. gynėja nurodė, jog šias automobilių detalių nuolaužas A. S. grąžino Šilutės rajono PK pareigūnas Š.. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžiu metu (t. 3, b. l. 18) liudytojas policijos pareigūnas R. Š., apžiūrėjęs daiktinius įrodymus – automobilių detalių nuolaužas - parodė, kad tokias detales mato pirmą kartą ir apie tai nieko negali pakomentuoti. Tų daiktų jis neėmė ir A. S. neatidavė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžiu metu (t. 3, b. l. 18-19) liudytojas policijos pareigūnas A. K., apžiūrėjęs nuteistojo A. S. pateiktus daiktinius įrodymus – automobilių detalių nuolaužas - parodė, jog nežino, kokiu būdu A. S. buvo grąžintos paimtos detalės, jis asmeniškai jų jam negrąžino. Taip pat paaiškino, jog įvykio vietoje pasigedęs veidrodėlio paklausė vairuotojo, kur veidrodėlis, ir jis jam padavė. Protokole ir nuotraukose veidrodėlis nėra fiksuotas. Kurioje vietoje buvo surastas veidrodėlis, nežino. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje peržiūrėjus kompaktiniame diske esančias eismo įvykio vietos ir automobilių apžiūros nuotraukas, liudytojas policijos pareigūnas A. K. parodė, jog raudonos spalvos detalė yra nuotraukoje Nr. 7. Nuotraukoje Nr. 26 gaubtas tas pats, o plastikinė detalė turi būti šalia gaubto. Taip pat parodė, jog nuo pranešimo iki atvykimo į įvykio vietą truko apie 30 min. Kiek pro įvykio vietą pravažiavo automobilių, pasakyti negali, bet pravažiavo daugiau nei vienas. Automobiliai pro šalį pravažiuodavo lėtai. Įvykio vietoje buvo susirinkę apie 50 žiūrovų, ir tai apsunkino apžiūrą. Įvykio vietoje stengėsi kuo greičiau viską rinkti. Buvo atvykę gaisrinės darbuotojai ir viską šlavė, tačiau jis jiems davė įspėjimą. Nepamena, ar kas nors iš žmonių rinko ar keitė detalių dislokavimo vietą, tačiau jei tai būtų matęs, būtų juos sudrausminęs. Pilnai apsaugoti įvykio vietą nebuvo galimybės. Negali garantuoti, kad niekas iš pašalinių žmonių negalėjo pakeisti detalių dislokacijos vietos.

Nuteistasis A. S. apeliacinės instancijos teisme taip pat patvirtino, kad A. K. paklaustas apie veidrodėlį, atnešė ir atidavė jam veidrodėlį, kurį rado dešinėje kelio pusėje netoli savo automobilio, gulintį žolėje prie medžio.

Kadangi apie įvykio vietos apžiūrą ir joje esančių objektų fiksavimą apeliacinės instancijos teismui detaliai paaiškino įvykio vietos apžiūrą atlikęs pareigūnas A. K., netikslinga buvo apeliacinės instancijos teisme apie tas pačias aplinkybes apklausinėti ir liudytoją policijos pareigūną A. S., kuris, kaip nurodė A. K., anksčiau visą laiką dirbo operatyvinį darbą ir į eismo įvykio forminimą vyko pirmą kartą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 19-20), kartu apžiūrint nuteistojo A. S. pateiktus daiktinius įrodymus – automobilių detalių nuolaužas, ekspertas D. J. paaiškino, jog veidrodėlis yra lengvojo automobilio kairės pusės. Vairuotojas nurodė, kad veidrodėlį rado ties medžiu. Techniniu požiūriu atmesti, kad veidrodėlis negalėjo būti toje vietoje, kur nurodo automobilio „Peugeot“ vairuotojas, nebūtų galima. Pėdsakų įvykio vietos apžiūros metu, kad veidrodėlis būtų kritęs, daužęsis, slydęs, nefiksuota, todėl patvirtinti ar paneigti aplinkybių, kad jis negalėjo atsirasti nurodomoje vietoje, nebūtų galima. Dėl veidrodžio judėjimo aplinkybių jis nepasisako, nes nėra pėdsakų, kad tai galėtų nustatyti. Atskira plastikinė detalė, kaip nurodė apklaustas liudytojas, kad būtent šią detalę rado greta plastikinio gaubto ratlankio nuolaužos ant važiuojamosios dalies, ant šitos juodos plasmasinės detalės nuolaužos yra „Peugeot“ gamintojo logotipas. Vizualiai matosi, kad ši detalė pagal atidalinimo paviršius, pagal fiksavimo mazgus, tikėtina, yra nuo veidrodėlio apatinės dalies. Tačiau pėdsakų, kad ta detalė atsiskyrė nuo veidrodėlio, nėra. Akto tiriamoje dalyje yra pasisakęs apie ratlankio gaubto nuolaužą, kad jinai yra pakankamai didelė, tai automatiškai įtakoja ir detalės svorį, ir jos judėjimo aplinkybes atsidalinus. Sunkesnis objektas turi didesnę inercinę jėgą ir didesnė tikimybė, kad nuo tos vietos, kurioje sudužo, įveikė didesnį atstumą ir galėjo visiškai pakeisti savo judėjimą. Mažesnės detalės turi kinetinę energiją ir krenta iš karto ant važiuojamosios dalies, jos jau neberieda važiuojamosios dalies paviršiumi, o pasilieka ties kritimo vieta, nekeisdamos savo padėties. Jam pateiktoje tirti medžiagoje nebuvo tokių aplinkybių, kad detalių padėtis galėjo būti keičiama iki jas užfiksuojant. Posėdžio metu išgirdo, kad įvykio metu buvo daug asmenų, vyko transporto priemonių judėjimas. Paaiškėjus šioms aplinkybėms galėtų patikslinti savo išvadą, iš tikėtinos ją keisdamas sąlygine. Jeigu specialisto išvados 8 lape esančiose nuotraukose raidėmis pažymėtos detalių nuolaužos yra būtent automobilio „Peugeot“ ir šių detalių padėtis po įvykio iki įvykio vietos apžiūros nepakito, tuomet tikėtina, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo įvykio kilumu bei pagrindine sąlyga jam kilti buvo automobilio „Peugeot 307“ vairuotojo A. S. veiksmai. Tikėtina, kad pradėjęs priekyje važiavusio automobilio „Dodge Grand Caravan“ lenkimo manevrą, įvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, nedavė kelio bei sudarė kliūtį iš paskos priešpriešine eismo juosta važiavusiam ir vairuojamo automobilio lenkimo manevrą vykdžiusiam automobiliui „Mercedes Benz“ bei su juo susidūrė. Išvada buvo grindžiama nuotraukose matomų detalių išsidėstymo pagrindu. Mano, kad dėl pravažiuojančių automobilių detalių padėtis nepakito.

Iš aukščiau aptartų liudytojo policijos pareigūno A. K. bei eksperto D. J. paaiškinimų, duotų apeliacinės instancijos teismo posėdyje, matyti, jog visos nuteistojo A. S. pateiktos automobilių detalės – nuolaužos (juodos spalvos plastikinė detalė, raudonos spalvos plastikinė detalė, plastikinė rato gaubto dalis) buvo užfiksuotos kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 5-19), šios detalės užfiksuotos prie bylos pateiktame kompaktiniame diske esančiose nuotraukose, todėl nėra pagrindo teigti, kad įvykio vieta nebuvo tinkamai apsaugota, apžiūrėta ir užfiksuota. Atliekant tyrimą ekspertui šių detalių išsidėstymo vieta buvo žinoma, todėl nepagrįstai nuteistasis A. S. teigia, jog jo pateiktos automobilių detalių nuolaužos nebuvo užfiksuotos ir kad ekspertas, atlikdamas tyrimą, neva rėmėsi ne visais byloje surinktais įrodymais. Nors kelių eismo įvykio apžiūros protokole nebuvo fiksuojamas automobilio „Peugeot“ veidrodėlis, kurį iš karto po įvykio nuo žemės paėmė pats A. S. ir pakeitė jo vietą, kaip paaiškino ekspertas D. J., net ir atlikus papildomą tyrimą nebūtų galima patvirtinti ar paneigti, kad veidrodėlis negalėjo atsirasti A. S. nurodomoje vietoje, kadangi tam trūksta veidrodėlio judėjimo (kritimo, daužimosi, slydimo ir pan.) pėdsakų. Be to, ekspertas paaiškino, jog veidrodėlio salyginai didelė nuolauža, todėl ja vadovautis, sprendžiant dėl automobilių susidūrimo vietos, negalima.

Nustatyta, jog ekspertas D. J., atlikdamas tyrimą ir pateikdamas išvadas, rėmėsi jam pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, todėl abejoti eksperto, turinčio transporto trasologijos ir eismo įvykių tyrimo teismo eksperto kvalifikaciją, 5,5 metų ekspertinio darbo stažą, pateiktos specialisto išvados teisingumu, jo kompetencija teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kadangi ekspertas D. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje savo pateiktą išvadą argumentuotai pagrindė, specialisto išvada su papildomais paaiškinimais jokių pagrįstų abejonių, kurios duotų pagrindą skirti ekspertizę, nekelia, nebuvo pagrindo nuteistojo A. S. prašomos ekspertizės skyrimui. Pažymėtina, jog būtinos ekspertizės bei papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo baudžiamojo proceso įstatymas expressis verbis nenumato. Pagal BPK 287 str. teismas bylos nagrinėjimo metu turi teisę atlikti BPK XIV skyriuje 2, 3, 4 ir 5 skirsniuose numatytus proceso veiksmus, t. y. tiek skirti ekspertizę, tiek ir pavesti specialistui atlikti tyrimą. Nei specialisto tyrimo, nei ekspertizės teismas neskiria tada, kai pirminio specialisto tyrimo ar ekspertizės metu naudoto specialisto ar eksperto specialiųjų žinių panaudojimo kokybė tiriant ir nagrinėjant konkrečią bylą nekelia pagrįstų abejonių. Prireikus specialistas bei ekspertas gali būti kviečiami į teismo posėdį paaiškinimams duoti. Tokia galimybe nagrinėjamoje byloje buvo pasinaudota. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo tenkintas nuteistojo prašymas pridėti automobilių detalių nuolaužas, ekspertas, susipažinęs su apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikta medžiaga, išklausęs liudytojo A. K. parodymus ir papildomus paties nuteistojo parodymus dėl veidrodėlio radimo aplinkybių, dar kartą patvirtino savo išvadą, pažymėdamas, kad šios detalės buvo užfiksuotos kelių eismo įvykio apžiūros protokole ir atliekant tyrimą bei pateikiant specialisto išvadą, jų išsidėstymas jam buvo žinomas.

Nepagrįstai nuteistasis A. S. savo apeliaciniame skunde kelia abejones ir teigia, jog nebuvo aiškintasi, ar įvykio vietoje rastos smulkios automobilio detalės bei „Peugeot 307“ gamintojo logotipas priklauso būtent jo, o ne kitam tos pačios markės automobiliui. Ekspertas D. J. paaiškino, jog remdamasis duomenų visuma, įvykio vietoje esančiais pėdsakais, automobilio „Peugeot 307“ sugadinimais, padarė išvadą, kad eismo įvykio vietoje buvusios nuolaužos yra A. S. vairuoto automobilio „Peugeot 307“. Be to, kadangi A. S. apeliacinės instancijos teismui pateikė, kaip nustatyta, iš eismo įvykio vietos paimtas automobilių detalių nuolaužas ir jis neginčija, kad šios detalių nuolaužos priklauso būtent jo automobiliui, nėra pagrindo abejoti, kad ir kitos eismo įvykio vietoje buvusios detalės priklauso būtent nuteistojo A. S., o ne kitam tos pačios markės automobiliui.

Apibendrinant aptartus įrodymus matyti, kad nesant kitų įvykio pradžią ir automobilių susidūrimo mechanizmą mačiusių liudytojų, itin svarbią reikšmę priešingoms nuteistojo ir nukentėjusiojo išdėstytoms autoįvykio kilimo versijoms patvirtinti ar paneigti turi specialisto išvada. Savo ruožtu, trūkstant išeitinių duomenų apie automobilių judėjimą prieš pat įvykį, specialisto išvada didele dalimi yra grindžiama automobilių nuolaužų išsidėstymo vieta po autoįvykio. Apeliacinės instancijos teisme, dalyvaujant ekspertui apklausus įvykį forminusį policijos pareigūną A. K. nenustatyta, kad minėtų nuolaužų išsidėstymo vieta iki įvykio vietos užfiksavimo fotonuotraukose ir apžiūros protokole būtų įvykio vietoje buvusių pašalinių asmenų ar pro šalį lėtai važiavusių kitų automobilių tyčia ar netyčia ženkliai keičiama. Kaip paaiškino apeliacinės instancijos teisme ekspertas D. J., jo duota specialisto išvada galėtų būti keičiama, tik nustačius, kad užfiksuota nuolaužų radimo vieta buvo ženkliai pakeista kokių nors žmogiškųjų ar techninių faktorių, tačiau, kaip pripažino ir ekspertas, tokia aplinkybė nustatyta nebuvo. Nei nuteistojo nurodyta veidrodėlio radimo vieta, nei nuteistojo pateiktos detalių nuolaužos, kurios yra fiksuotos įvykio vietos fotonuotraukose, specialisto išvadai įtakos neturi. Kadangi specialisto išvada ir eksperto D. J. patvirtina nukentėjusiojo E. B. teikiamą eismo įvykio versiją, netikėti pastarojo parodymais, kad nuteistasis A. S., įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, nedavė kelio bei sudarė kliūtį iš paskos priešpriešinio eismo juosta važiavusiam ir lenkimo manevrą jau vykdžiusiam jo automobiliui „Mercedes Benz 212, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog nenustatyta byloje aplinkybių, kurios būtų privertusios nukentėjusįjį E. B. sukti į dešinę ir mėginti įvažiuoti į tarpą tarp R. G. vairuojamo automobilio „Dodge Grand Caravan“ ir A. S. vairuojamo automobilio „Peugeot 307“. Nors liudytoja A. N. teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 160-161) nurodė, kad po smūgio, kada jiems reikėjo stabdyti automobilį, priešais juos sustojo šviesus automobilis, tačiau nei nukentėjusysis E. B., nei liudytojai K. D., R. G., nei pats nuteistasis A. S. teismo posėdyje (t. 2, b. l. 103-109, 158-160) tokių jos parodymų nepatvirtino, nei vienas iš jų nenurodė, kad E. B. lenkiant A. S. automobilį, būtų atsiradusi kokia kliūtis priekyje. Liudytojas R. G. nurodė, jog nepamena, ar prieš susiduriant ar jau susidūrus jo automobiliui su automobiliu „Mercedes“ iš priekio atvažiavo kokia nors transporto priemonė. Liudytojas K. D. parodė, jog nepastebėjo jokių trikdžių, kas galėjo sutrikdyti automobiliui „Mercedes Benz“ važiuoti, sustojus po įvykio joks automobilis nepravažiavo. Nukentėjusysis E. B. parodė, kad pašalinių kliūčių jam nebuvo. Nuteistasis A. S. patvirtino, jog kai automobilis „Mercedes“ trenkėsi į automobilį „Dodge“, joks pašalinis automobilis nei iš priekio, nei iš galo nepralenkė. Be to, nustatyta, jog eismo ir oro sąlygos įvykio metu buvo geros, buvo vasara, dienos metas, nelijo, kelio danga buvo sausa, asfaltas, geras matomumas (t. 1, b. l. 5-6, 66). Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis E. B. prieš pat eismo įvykį būtų važiavęs viršydamas leistiną greitį, kas būtų galėję turėti įtakos automobilio „Mercedes Benz“ judėjimo stabilumui.

Nepagrįstai A. S. neigdamas savo kaltę teigia, jog tuo atveju, jei jis iš tiesų būtų išvažiavęs į priešingą eismo juostą, tai E. B. iš karto po įvykio taip ir būtų pareiškęs, anot nuteistojo, šiuo atveju to nebuvo. Liudytojas K. D. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 108-109) nurodė nepastebėjęs konfliktų tarp vairuotojų. Nukentėjusysis E. B. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 105-107) parodė, jog įvykio vietoje nieko nesiaiškino, bėgo prie vaiko, o grįžęs iš ligoninės policijos pareigūnams pasakė, kad jį blokavo A. S.. Liudytoja V. S. patvirtino (t. 2, b. l. 109-110), jog nukentėjusysis, grįžęs į įvykio vietą iš ligoninės, apkaltino automobilio „Peugeot“ vaituotoją, kad jis girtas. Liudytojas R. G. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 158-160) nurodė, jog po įvykio automobilio „Mercedes“ vairuotojas sakė, kad jam kažkas „užkišo“ kelią, neįvardijo kas. „Peugeot“ vairuotojas jam sakęs, kad automobilio „Mercedes“ vairuotojas sakęs, jog jam kažkas „užkišo“. O automobilio „Peugeot“ vairuotojas sakė, kad jam kažkas sutrukdė, tačiau ką sutrukdė, nesakė. Iš aukščiau aptartų nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų matyti, jog nukentėjusysis E. B. po eismo įvykio iš karto kaltino nuteistąjį A. S., tai patvirtino netgi pastarojo sutuoktinė. Be to, liudytojo R. G. parodymai apie tai, jog jam buvo pasakyta, kad automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojui kažkas „užkišo“ kelią, o automobilio „Peugeot 307“ vairuotojui buvo sutrukdyta, leidžia daryti išvadą, jog nuteistajam A. S. automobilis „Mercedes Benz 212“ sutrukdė atlikti lenkimo manevrą, o pastarajam automobiliu „Peugeot 307“ buvo užkirstas kelias važiuoti teisiai.

Remdamasi aukščiau aptartu, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo A. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą ir jo veiksmų kvalifikavimo klausimu, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas.

Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo

Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nusprendė 2012-02-29 nutarimu taikytą laikiną dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant A. S. disponuoti nuosavu turtu – 3/8 dalimis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio 5/8 dalys bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso S. S., palikti iki visiško civilinio ieškinio įvykdymo, o jį įvykdžius, laikiną nuosavybės teisės apribojimą panaikinti.

BPK 151 str. 1 d. inter alia nustatyta, jog civiliniam ieškiniui užtikrinti gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. To paties straipsnio 6 d. nustatyta, jog prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip 6 mėnesius. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne daugiau kaip 2 kartus po 3 mėnesius. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

Nagrinėjamu atveju Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2012 m. vasario 29 d. nutarimu laikinai, t. y. iki 2012-08-29 buvo apribota nuteistojo A. S. nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso A. S. (3/8 buto dalys) ir S. S. (5/8 buto dalys). Šilutės rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi nutarė laikiną A. S. nuosavybės teisės apribojimą palikti iki nuosprendžio priėmimo. Akivaizdu, jog apylinkės teismas, 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi laikiną A. S. nuosavybės teisės apribojimo terminą pratęsdamas iki nuosprendžio priėmimo, pažeidė BPK 151 str. 6 d. įtvirtintas nuostatas. Kaip minėta, pagal BPK 151 str. 6 d., kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla, tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas tokiu atveju teismui suteikia teisę paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą neapibrėžtam laikui, kaip šiuo atveju iki nuosprendžio priėmimo. Maksimalus terminas, kuriam vienu metu gali būti pratęstas nuosavybės teisės apribojimas, yra 3 mėnesiai. Kadangi laikinas nuteistojo A. S. nuosavybės teisės apribojimo terminas prokuroro 2012 m. vasario 29 d. nutarimu buvo nustatytas iki 2012-08-29, o apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi terminas galėjo būti pratęstas daugiausia 3 mėnesių terminui, ir iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas nebebuvo pratęsiamas, skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną (2012-12-21) laikinas nuteistojo A. S. nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo pasibaigęs. Todėl skundžiamu nuosprendžiu palikti 2012 m. vasario 29 d. nutarimu taikytą laikiną dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant A. S. disponuoti nuosavu turtu – 3/8 dalimis buto, unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio taikymo terminas jau buvo pasibaigęs iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, iki visiško civilinio ieškinio įvykdymo apylinkės teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Iš dalies tenkinant nuteistojo apeliacinį skundą, ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikinama kaip neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl nukentėjusiųjų N. B., I. B., E. B. įgaliotojo atstovo apeliacinio skundo argumentų

Dėl turtinės žalos

Civiliniu ieškiniu (t. 1, b. l. 97-104) bei pareiškimu dėl civilinio ieškinio sumos patikslinimo (t. 2, b. l. 82-83) nukentėjusieji E. B. ir I. B. prašė priteisti iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 7591,02 Lt turtinei žalai atlyginti. Nurodė, jog turtinę žalą sudaro: I. B. negautos pajamos 2799,68 Lt, N. B. gydymo išlaidos 2085,45 Lt, 200 Lt už automobilio pervežimą po autoįvykio, išlaidos kurui 2505,89 Lt.

Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė nukentėjusiajai I. B. iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 2528,33 Lt negautų pajamų, 639,69 Lt gydymo išlaidų bei 540 Lt išlaidų kurui, iš viso 3708,02 Lt, o nukentėjusiajam E. B. - 200 Lt už automobilio pervežimą.

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji prašo priteisti jiems solidariai iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ jų prašomą 7591,02 Lt sumą turtinei žalai atlyginti. Anot jų, visos jų turėtos išlaidos buvo absoliučiai pagrįstos ir būtinos: N. B. dėl patirto didžiulio streso privalėjo būti gydoma ligoninėje atskiroje palatoje, kuri yra mokama; gydymas reabilitacijos sanatorijoje, kuris iš dalies buvo mokamas, buvo skirtas gydančių gydytojų; kuro išlaidos išsamiai apskaičiuotos civiliniame ieškinyje; nukentėjusiosios I. B. negautas pajamas jie apskaičiavo ne apytiksliai, kaip draudimo bendrovės ekspertai, o visiškai tiksliai.

AB „Lietuvos draudimas” gydytoja – ekspertė A. B. gydytojo eksperto išvadoje (t. 2, b. l. 132-133) nurodė, jog nekompensuojamos išlaidos už atskirą palatą. Mokėjimo kvitais (t. 1, b. l. 115-118) bei gydytojos – ekspertės paskaičiavimais nustatyta, jog Klaipėdos vaikų ligoninėje ne medicinės paslaugos sudarė 859 Lt. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo sprendimu nepriteisti nukentėjusiesiems šios sumos, kadangi nebuvo pateikta duomenų, kad nukentėjusiojo N. B. privalėjo būti gydoma būtent atskiroje palatoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskiroje palatoje nukentėjusioji N. B. buvo gydoma tėvų pasirinkimu dėl patogumo, o ne dėl būtinybės. Tuo atveju, jei nukentėjusiąją N. B. būtų buvę privaloma, kaip nurodo nukentėjusieji - dėl patirto streso gydyti atskiroje palatoje nuo kitų pacientų, neabejotinai tokia palata jai būtų suteikta nemokamai. Teisėjų kolegija laiko, jog šiuo atveju nukentėjusiųjų turėtos išlaidos Klaipėdos vaikų ligoninėje ne medicininėms paslaugoms nebuvo būtinos, todėl pagrįstai jos nebuvo priteistos.

Pažymose apie gydymąsi sanatorijoje (t. 1, b. l. 155, t. 2, b. l. 86) pažymėta, jog N. B. su mama I. B. gydėsi ir gyveno vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Palangos gintaras“ nuo 2011-11-23 iki 2011-12-13 bei nuo 2012-03-14 iki 2012-04-07. Iš byloje esančių mokėjimų kvitų bei pinigų priėmimo kvitų matyti, jog VšĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Palangos gintaras” 2011-11-24 sumokėta 210 Lt (t. 1, b. l. 119), 2011-11-24 sumokėta 10 Lt už papildomą elektros naudojimą (t. 1, b. l. 120), 2012-03-15 sumokėta 252 Lt (t. 1, b. l. 142), 2012-03-15 sumokėta 240 Lt už kambarį (t. 1, b. l. 143). 2011-11-14 išraše iš medicininių dokumentų (t. 1, b. l. 15-151) nurodyta, jog N. B. rekomenduota II reabilitacijos etapas sanatorijoje. 2012-04-07 epikrizėje (t. 2, b. l. 89) taip pat nurodyta, jog buvo taikytas reabilitacinis gydymas 2011-11-23 – 2011-12-12. Išliekant judėjimo funkcijos sutrikimui, skirta reabilitacija sanatorijoje pakartotinai. Taigi akivaizdu, jog nukentėjusioji N. B. vaikų reabilitacijos sanatorijoje buvo gydoma gydytojų nurodymu, todėl nukentėjusiosios I. B. turėtos išlaidos vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Palangos gintaras“ šio atveju pripažintinos būtinomis ir priteistinos nukentėjusiajai I. B. ir civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, iš viso 712 Lt.

Nukentėjusieji prašė priteisti jiems 2505,89 Lt išlaidų kurui. Savo reikalavimą grindė tuo, jog dėl autoįvykio metu sužalotos dukters nuolat turėjo važinėtis pas gydytojus į Priekulę, Klaipėdą, Palangą bei į Šilutę pas tyrėjus. Paskaičiavo, jog vidutiniškai per mėnesį į nurodytas vietas jie nuvažiuodavo 1100 km. Jų automobilio „Volvo S 40“ vidutinės kuro sąnaudos 100 km yra 6,3 l. Vidutinė dyzelino kaina 4,52 Lt/l. Nuo 2011-07-26 iki 2012-03-20 (per 8 mėn.) jie nuvažiavo apie 8800 km, sunaudojo maždaug 554,4 l dyzelino, jam pirkti išleido 2505,89 Lt. Tačiau pažymėtina, jog kartu su civiliniu ieškiniu ar jo patikslinimu nebuvo pateiktas nei vienas kuro pirkimo kvitas. Gydytojo - eksperto išvadoje (t. 2, b. l. 132-133) nurodyta, jog kelionės išlaidos, remiantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, 1000 km, kai sąnaudos 100 km yra 6 l, o vidutinė dyzelino kaina 4,5 Lt, yra 270 Lt. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į N. B. gydymo, reabilitacijos procesą, jo trukmę, bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, nukentėjusiajai I. B. priteisė iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ kelionių išlaidų ne už nuvažiuotus 1000 km, kaip paskaičiavo draudimo bendrovės ekspertai, o už 2000 km, t. y. 540 Lt. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog neįrodyta, kad nukentėjusieji dėl eismo įvykio patyrė didesnes kelionės išlaidas, negu priteisė apylinkės teismas. Nebuvo įrodyta, kad kas mėnesį dėl N. B. eismo įvykio metu patirtos traumos buvo būtina nuvažiuoti apie 1100 km. Juo labiau atsižvelgiant dar ir į tai, jog, kaip matyti iš išrašų iš medicininių dokumentų bei pažymų apie gydymąsi sanatorijoje (t. 1, b. l. 148-149, 150-151, 155, t. 2, b. l. 86), nukentėjusioji N. B. nuo 2011-07-26 iki 2011-09-06, nuo 2011-11-02 iki 2011-11-14, nuo 2011-11-23 iki 2011-12-13, nuo 2012-03-14 iki 2012-04-07 gulėjo stacionarioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje bei sanatorijoje, todėl šiais laikotarpiais vykti pas gydytojus automobiliu nereikėjo. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog nukentėjusieji turėjo pakankamai laiko savo reikalavimams pagrįsti (nurodyti tiksliai, kada su nukentėjusiąja N. B. lankėsi pas gydytojus, kokį atstumą nuvažiavo, kartu pateikiant kuro pirkimo kvitus), tačiau savo reikalavimų dėl 2505,89 Lt išlaidų kurui būtinumo jokiais įrodymais nepagrindė, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo sprendimu priteisti jiems kelionės išlaidas tik už nuvažiuotus 2000 km. Abejoti draudimo bendrovės ekspertų gebėjimu apskaičiuoti automobilio, kuris varomas dyzelinu, vidutines kuro sąnaudas 100 km ir išlaidas 1000 km, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, todėl pagrįstai apylinkės teismas, priteisdamas nukentėjusiajai I. B. turtinę žalą – kelionės išlaidas, rėmėsi draudimo bendrovės ekspertų pateiktais skaičiavimais, kad 1000 km automobiliu kelionės išlaidos sudaro 270 Lt.

Nukentėjusiųjų įgaliotasis atstovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su draudimo bendrovės ekspertų paskaičiuota ir apylinkės teismo priteista nukentėjusiajai I. B. negautų pajamų suma. Mano, kad draudimo bendrovės ekspertai šią sumą apskaičiavo tik apytiksliai, o nukentėjusiųjų civiliniame ieškinyje bei jo patikslinime ši suma apskaičiuota tiksliai, naudojantis duomenimis, gautais iš valstybės institucijų. Ekspertė R. M. eksperto išvadoje (t. 2, b. l. 131) apskaičiuodama I. B. negautas pajamas, kaip ir nukentėjusieji savo civiliniame ieškinyje, pažymėjo, jog I. B. vidutinės pajamos yra 1535,36 Lt į mėnesį. Apskaičiuodama vienos darbo dienos užmokestį ekspertė taikė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu nustatytą 21,1 darbo dienos koeficientą ir apskaičiavo, kad I. B. vienos darbo dienos užmokestis yra 72,77 Lt. Tuo tarpu nukentėjusiųjų civiliniame ieškinyje ir jo patikslinime apskaičiuojant I. B. vienos darbo dienos užmokestį, minėtas 21,1 darbo dienos koeficientas nepagrįstai nebuvo taikomas, todėl netiksliai buvo apskaičiuotos I. B. negautos pajamos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija laiko, jog nukentėjusiosios I. B. negautos pajamos eksperto išvadoje (t. 2, b. l. 131) apskaičiuotos teisingai, todėl pagrįstai šią sumą, o ne paskaičiuotą nukentėjusiųjų civiliniame ieškinyje bei jo patikslinime, priteisė nukentėjusiajai I. B..

Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, kaip ir civiliniame ieškinyje bei jo patikslinime, prašoma turtinę žalą jiems visiems trims, kaip kreditorių daugetui, iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas” priteisti solidariai. Tačiau taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad jiems iš esmės teismo priteistos turtinės žalos paskirstymas dalimis yra visiškai nesvarbus, nes visos priteistos sumos bet kokiu atveju patenka į bendrą jų šeimos biudžetą. CK 6.18 str. 1 d. nustatyta, jog įstatymai ar šalių susitarimai gali nustatyti, kad kreditorių reikalavimas yra solidarusis, t. y. kiekvienas iš kreditorių turi teisę pareikšti skolininkui reikalavimą tiek dėl visos skolos, tiek ir dėl jos dalies. BPK X skyriuje, reglamentuojančiame žalos atlyginimą baudžiamojoje byloje, nenumatyta galimybė priteisti nukentėjusiesiems/civiliniams ieškovams turtinę žalą iš civilinio atsakovo solidariai. Nors nagrinėjamo byloje civilinis ieškinys ir buvo pateiktas bendrai, apylinkės teismas, nustatęs, kad nukentėjusiąją N. B. slaugė nukentėjusioji I. B. ir kad pastarajai priklauso automobilis „Volvo S40“ (t. 1, b. l. 145), teisėtai ir pagrįstai būtent jai priteisė negautas pajamas, N. B. gydymo išlaidas bei išlaidas kurui. O kadangi už automobilio pervežimą po autoįvykio 200 Lt sumokėjo nukentėjusysis E. B. (t. 1, b. l. 144), teisėtai ir pagrįstai šios išlaidos pripažintos jo turtine žala ir priteistos jam iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas, priteisdamas kiekvienam nukentėjusiajam turtinę žalą atskirai, netinkamai taikė įstatymą.

Dėl neturtinės žalos

Civiliniu ieškiniu nukentėjusieji prašė priteisti nukentėjusiajai N. B. 120 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiesiems I. B. ir E. B. po 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apylinkės teismas, atsižvelgęs į N. B. eismo įvykio metu padarytus sužalojimus, padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą, įvertinęs specialisto išvadoje ir nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose bei vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais padarė išvadą, jog teisingas ir pagrįstas neturtinės žalos dydis nukentėjusiajai N. B. yra 30 000 Lt (iš AB „Lietuvos draudimas“ priteisė 4316 Lt, iš nuteistojo A. S. - 25 684 Lt). Tuo tarpu nukentėjusiesiems I. B. ir E. B. dėl patirtų didelių dvasinių išgyvenimų, nerimo dėl dukters sveikatos būklės, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose bei vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais, priteisė po 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti (kiekvienam iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista po 2158 Lt ir po 4842 Lt iš nuteistojo A. S.). Teismas pažymėjo, jog žalos dydį sąlygoja ir šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, būtinybė išlaikyti tam tikrą nukentėjusio asmens ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą. Kartu teismas pažymėjo, jog reikalaujamos neturtinės žalos dydį sumažino atsižvelgdamas ir į nukentėjusiojo E. B. neatsargų elgesį vežant mažametę dukrą ir nesilaikant Kelių eismo taisyklių reikalavimų, t. y. ne specialioje kėdutėje.

Nukentėjusieji su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo, atsižvelgiant į nukentėjusiosios N. B. eismo įvykio metu patirtus sužalojimus, galimai visą gyvenimą išliksiančius padarinius, kurių vienas bus neišnyksiantys daugybiniai dideli randai, jų visų išgyvenimus, didžiulį skausmą ir nepatogumus tiek politraumos metu, tiek ir vėliau gydantis, atsižvelgiant į civiliniame ieškinyje nurodytą teismų praktiką, šalies ekonominio gyvenimo rodiklius, bendrą pragyvenimo lygį, nuteistojo kaltę, protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijus, į tai, kad nėra jokių nukentėjusiojo E. B. neatsargaus elgesio požymių, priteisti nukentėjusiajai N. B. 120 000 Lt (6905,60 Lt iš AB „Lietuvos draudimas“ ir 113 094,40 Lt iš A. S.) neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiesiems I. B. ir E. B. po 15 000 Lt (kiekvienam po 863,20 Lt iš AB „Lietuvos draudimas“ ir po 14 136,80 Lt iš A. S.) neturtinei žalai atlyginti.

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 str. 1 d., 2 d. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 str. 2 d. neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 str. 2 d. nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi. Kartu pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. S., vairuodamas automobilį, t. y. valdydamas padidinto pavojaus šaltinį, suvokdamas, kad tokioje situacijoje jam taikomi itin dideli atsargumo ir atidumo reikalavimai, pažeidė teisės aktų nuostatas ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sunkiai sužalota mažametė N. B.. Esant tokiai situacijai svarbią reikšmę, nustatant neturtinės žalos dydį, įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiųjų interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, antra vertus - nuteistojo kaltės forma ir laipsnis, nuteistojo interesai, kad iš jo priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas (t. y. adekvatus jo kaltės laipsniui) bei realus. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su apylinkės teismo sprendimu sumažinti prašomos priteisti neturtinės žalos dydį dėl neva nukentėjusiojo E. B. neatsargaus elgesio, vežant mažametę dukrą nesilaikant Kelių eismo taisyklių reikalavimų, t. y. ne specialioje kėdutėje. Kaip teisingai pažymėjo nukentėjusieji savo apeliaciniame skunde, eismo įvykio metu galiojusios Kelių eismo taisyklės leido vežamus ant galinės automobilio sėdynės 3 metų ir vyresnius vaikus prisegti saugos diržu, skirtu suaugusiesiems. Nukentėjusysis E. B. teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 105-107) nurodė, jog jo 4 metų dukra N. B. sėdėjo už jo ant vidurinės sėdynės. Nurodė, jog mergaitė buvo prisegta su diržu per juosmenį. Automobilio diržas buvo pritaikytas taip, kad tik per liemenį buvo galima prisegti. Ji nebuvo įsukta į antklodę, nes buvo liepos mėnuo ir labai karšta. Automobilis neturi oro kondicionieriaus. Nustatyta, jog automobilis „Mercedes Benz 212“ pagamintas 1996 m. (t. 1, b. l. 185, 186). Nepaneigta nukentėjusiojo versija, kad automobilio „Mercedes Benz 212“ keleivio vidurinėje sėdynėje buvo įrengtas saugos diržas, kuris segamas tik per juosmenį, todėl toks nukentėjusiosios N. B. prisegimo būdas, vežant ją ant galinės automobilio sėdynės, buvo leistinas, nukentėjusysis E. B. neprivalėjo jos vežti specialioje kėdutėje. Taip pat byloje nenustatyta, kad E. B., lenkdamas automobilių koloną, būtų viršijęs leistiną greitį, o lenkimas kelių automobilių iš eilės, įsitikinus, kad tai daryti saugu, nėra draudžiamas, todėl nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo E. B. neatsargus elgesys, vairuojant padidinto pavojaus šaltinį, nenustatytas. Todėl šiuo atveju CK 6.282 str. 1 d. dėl neturtinės žalos mažinimo netaikytina.

Specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 89-90) konstatuota, jog eismo įvykio metu mažametei nukentėjusiajai N. B. buvo padarytas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis, odos nubrozdinimais veido dešinėje, galvos smegenų sukrėtimu, dešinės akies atitraukiamojo nervo neuropatija, paralitiniu konverguojančiu žvairumu, blužnies sumušimas, abiejų šlaunikaulių, dešinės blauzdos kaulų lūžimai, daugybinės pėdų žaizdos, posthemoraginė mažakraujystė, trauminis šokas. Dėl eismo įvykio metu patirtų daugybinių kojų kaulų lūžimų N. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Bylos medžiaga (t. 1, b. l. 113-155, t. 2, b. l. 86-90) nustatyta, jog mažametė N. B. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ne kartą buvo operuojama, ji gydėsi stacionarioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, buvo priversta gydytis sanatorijoje, nuolat lankėsi pas gydytojus, vartojo vaistus, nuo 2011-12-19 iki 2012-12-18 jai buvo nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, lankėsi pas psichologą, kuris konstatavo, jog N. B. dėl patirtos traumos turi daug baimių, kankina miego sutrikimai, jai ir toliau būtina psichologinė pagalba. VšĮ Klaipėdos vaikų ligoninės vyriausiosios gydytojos rašte (t. 1, b. l. 159-161) nurodyta, jog N. B. bus reikalingas tolimesnis reabilitacinis gydymas, taip pat neatmetama operacinio gydymo galimybė bei buvusios traumos, sužalojimų ir operacijų randų plastinių operacijų galimybė. Neabejotina, kad dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mažametė N. B. patyrė labai didelius fizinius skausmus, o taip pat dvasinius išgyvenimus. Akivaizdu, jog dėl patirtų kūno sužalojimų mažametės N. B. gyvenimo kokybė, vertinant tai fiziniu ir dvasiniu kriterijumi, bus žymiai pablogėjusi dėl operacijų, skausmų, sutrikusio judėjimo galimybių bei gydymo šalinant sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinius. Kita vertus, iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, jog N. B. sveikatos būklė sklandžiai gerėja. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiosios N. B. patirtą fizinį bei dvasinį skausmą, aukščiau nustatytas aplinkybes, į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kur nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama nuo 20 000 iki 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-511/2008, 2K-59/2009, 2K-181/2010, 2K-453/2011, 2K-299/2012, 2K-374/2012, 2K-370/2012, 2K-151/2013 ir kt.), į nuteistojo A. S. neatsargią kaltę, į tai, kad jis sąmoningai nesiekė sukelti fizinių kančių, dvasinių išgyvenimų mažametei, jo turtinę padėtį (dirba šaltkalviu – remontininku, nuosavybės teise jam priklauso 3/8 dalys buto, esančio Šilutės m. Geležinkelio g. 9-23, kito turto bylos duomenimis neturi), taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus laiko, jog teisingas ir protingas nukentėjusiajai N. B. neturtinės žalos atlyginimas būtų 50 000 Lt.

Nors teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos, ir teisė tretiesiems asmenims gauti neturtinės žalos atlyginimą įstatymo ribojama, tačiau teismų praktikoje šie ribojimai netraktuojami kaip absoliutūs. Nėra absoliuti ir nuostata, kad artimieji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą tik fizinio asmens gyvybės atėmimo atveju. Kai kuriose išimtinėse situacijose toks ribojimas gali būti traktuojamas kaip prieštaraujantis konstituciniam padarytos žalos atlyginimo principui. Kasacinėje nutartyje Nr. 3K-7-255/2005 konstatuota, kad priteisus neturtinės žalos atlyginimą tėvams, kurių naujagimiai buvo sužaloti ligoninėje, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimai nebuvo pažeisti. Kartu pažymėtina, jog nuteistasis A. S. apeliacine tvarka iš jo priteisto žalos atlyginimo dydžio neginčija, neginčija apylinkės teismo sprendimo dėl nukentėjusiosios N. B. tėvų teisės į neturtinę žalą, o nesutikimą su teismo sprendimu patenkinti nukentėjusiųjų civilinį ieškinį motyvuoja tik tuo, jog inkriminuoto nusikaltimo nepadarė ir todėl apskritai neturi pareigos atlyginti kokią nors žalą. Tačiau šis nuteistojo A. S. argumentas, kaip jau minėta aukščiau, yra visiškai paneigtas.

Apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad tiek mažametės N. B. mama I. B., tiek tėvas E. B. dėl dukters, su kuria juos sieja stiprus dvasinis ryšys, sužalojimo ir slaugymo, matydami dukters kančias bei skausmą, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stresą, baimę dėl jos sveikatos. Neabejotina, jog nukentėjusieji I. ir E. B. yra labai susirūpinę dukters fiziniu ir dvasiniu saugumu, jos sveikata ateityje, būsimomis pasekmėmis, todėl jie taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau kartu atsižvelgtina ir į tai, kad jie tiesiogiai jokių sužalojimų dėl nuteistojo A. S. veiksmų nepatyrė, tiesiogiai fiziškai nenukentėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, į nuteistojo A. S. neatsargią kaltę, į tai, kad jis sąmoningai nesiekė sukelti dvasinių išgyvenimų nei vienam iš nukentėjusiųjų, į jo turtinę padėtį, jų interesų pusiausvyrą, padarytos turtinės žalos dydį, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, laiko, jog apylinkės teismo kiekvienam iš jų priteista 7000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra pakankama.

Kartu pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja civiliniame ieškinyje nurodyta kasacine byla Nr. 3K-7-255/2005 kaip precedentu dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, kadangi bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panačios. Minėtoje kasacinėje byloje buvo sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, kai tuoj po gimimo naujagimiai buvo paguldyti ant termoforų, užpildytų per karštu vandeniu, ir dėl to patyrė sunkių kūno sužalojimų, vieno jų kūno nudegimas apėmė 20 proc. jo paviršiaus, kito – 14 proc. Vienam jų buvo atliktos dvi, kitam trys odos persodinimo operacijos. Naujagimiai buvo sužaloti dėl ligoninės darbuotojų kaltės. Kaip aukščiau minėta, neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas. Kiekvienoje byloje, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, žalos dydis nustatomas individualiai, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios.

Eismo įvykio metu galiojęs Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 1 d. 2 p. nustatė, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. yra 2 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 2 500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500 000 eurų dėl žalos turtui. AB „Lietuvos draudimas“ savo rašte (t. 2, b. l. 129) nurodė, jog yra pasiruošęs išmokėti nukentėjusiajai N. B. maksimalią 8632 Lt (2500 eurų) draudimo išmoką dėl neturtinės žalos. Nukentėjusieji apeliaciniu skundu prašė N. B. iš AB „Lietuvos draudimas“ priteisti 6905,60 Lt, o jiems po 863,20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusioji N. B. yra mažametė ir negali bei dar ilgai negalės pati atstovauti savo interesų ir ginti pažeistų teisių, į tai, kad šiuo atveju jos patirtos žalos kompensavimui turi būti teikiamas ypatingas dėmesys ir pirmenybė laiko, jog maksimali 8632 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma, kurią privalo atlyginti draudimo bendrovė, priteistina nukentėjusiajai N. B., nedalant šios sumos mažametės nukentėjusiosios tėvams. CK 6.254 str. 2 d. numatyta, kad jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą, todėl likęs neturtinės žalos dydis, t. y. 41 368 Lt nukentėjusiajai N. B. bei po 7000 Lt I. B. ir E. B. priteistinas iš asmens, atsakingo už neturtinės žalos padarymą, t. y. nuteistojo A. S..

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusiųjų įgaliotasis atstovas apeliaciniu skundu taip pat prašo iš nuteistojo A. S. priteisti nukentėjusiųjų apeliacinės instancijos teisme turėtas proceso išlaidas. Byloje buvo pateikta sąskaita už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymas (t. 3, b. l. 8,9), iš kurių matyti, jog I. B. atstovui adv. Ž. B. už teisines paslaugas sumokėjo 1500 Lt.

Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo A. S. apeliacinis skundas yra atmetamas, o nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, todėl nuteistasis A. S. privalo atlyginti nukentėjusiajai I. B. jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., 332 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti.

Nukentėjusiosios I. B. patenkintą civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ dalį padidinti iki 4420,02 Lt.

Priteisti nukentėjusiajai N. B. iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 8632 Lt ir iš nuteistojo A. S. 41 368 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti nukentėjusiajai I. B. iš nuteistojo A. S. 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti nukentėjusiajam E. B. iš nuteistojo A. S. 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta 2012-02-29 nutarimu taikytą laikiną dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant A. S. disponuoti nuosavu turtu – 3/8 dalimis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio 5/8 dalys bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso S. S., palikti iki visiško civilinio ieškinio įvykdymo, o jį įvykdžius, šiam turtui laikiną nuosavybės teisių apribojimą panaikinti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti nukentėjusiosios I. B. naudai iš nuteistojo A. S. 1500 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinio proceso metu apmokėti.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Aurelija SadauskaitėStasys Valužis