Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-802-544/2013

Teisėja Birutė Mėlinauskienė Proceso Nr. 2-08-3-06719-2012-1

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Sveikatingumo ir sporto centro „ALFĖJA“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-216-223/2013 pagal ieškovės UAB „Skaistakalnis“ ieškinį atsakovui Sveikatingumo ir sporto centrui „ALFĖJA“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-04-23 sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Pagal teismų praktiką atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo šiuos argumentus: ieškovės pretenzijos, sąskaitų-faktūrų skaičiavimai yra grindžiami neegzistuojančia patalpų nuomos sutartimi; sąskaitos-faktūros nepasirašytos arba pasirašytos asmens, neturinčio tam įgaliojimų; jos neatitinka byloje esančios galiojančios 2005-11-15 patalpų nuomos sutarties įkainių ir faktiškai nuomojamo ploto, kuris nurodytas 400 kv. m, tačiau faktinis nuomos plotas buvo 340 kv. m; 2005-11-15 nuomos sutarties 3.1 skirsnyje nurodyta kaina neatitinka sąskaitose-faktūrose nurodytos kainos; 2005-11-15 sutarties 2.1 punktu bendrovė įsipareigojo nuomos mokesčio sąskaita kompensuoti atlikto patalpų remonto, įrengimo darbus, tačiau išlaidos pagal pridėtas atliktų darbų sąmatas nekompensuotos; šių aplinkybių teismas tinkamai neišnagrinėjo.

Teisėjų kolegija nesutinka su virš nurodytais apeliacinio skundo motyvais.

Teisminiams ginčams, kilusiems iš nuomos teisinių santykių, taikytinos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos specialiosios taisyklės. Vadovaujantis LR CK 6.478 str. 1 d. nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui turi būti rašytinė. LR CK 1.93 str. 2 d. nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. LR CK 1.93 str. 6 d. nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti. Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Civilinio proceso taisyklės nenustato draudimo tokiu atveju remtis rašytiniais įrodymais bei kitokiomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus liudytojojų parodymais, kuriais taip pat galima remtis, esant LR CK 1.93 str. 6 d. nustatytoms išimtims. Nagrinėjamu atveju ieškovės nurodoma 2006-11-02 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo prarasta, todėl, vadovaujantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, pirmosios instancijos teismas jos buvimo faktą pagrįstai nustatinėjo vadovaudamasis bendrosiomis civiliame procese įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis.

Vadovaujantis LR CPK 12 str. civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Pagal LR CPK 179 str. 1 d. įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. To paties straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik šio Kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju LR CPK 179 str. 2 d. išvardintų atvejų, kuomet teismas savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas butų pareiškęs prašymą liudytoju apklausti R. M. ir kad teismas būtų tokio prašymo būtų nepagrįstai nepatenkinęs. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kokias esmines aplinkybes, reikšmingas bylos išsprendimui ir skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, gali patvirtinti liudytojas R. M.. Todėl apeliacinio skundo argumentas vertinamas nepagrįstu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šios teismų praktikos laikėsi ir nuo jos nenukrypo.

Nors 2006-11-02 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis prarasta, tačiau į bylą pateiktas 2010-11-02 šalių sudarytas „Susitarimas dėl 2006 m. lapkričio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2006/11/02 pakeitimo“, kuriuo abi šalys susitarė pakeisti 2006-11-02 nuomos sutarties 7.1 punktą, susitariant, kad nuo 2010-06-01 nuomos mokestis už ieškovės atsakovui išnuomotas patalpas (duomenys neskelbtini) bus 1500 Lt plius PVM per mėnesį (b. l. 94). Susitarimas patvirtintas ieškovės ir atsakovo antspaudais ir jų direktorių parašais ir atsakovas šio susitarimo nenuginčijo. Tuo tarpu iš 2005-11-15 negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties matyti, kad UAB „Skaistakalnis“ po 5 Lt už m² išnuomojo Sporto klubui „FerGymus“, o ne atsakovui „400 m² patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (b. l. 98-100). Iš VĮ Registrų centras išrašo matyti, kad atsakovas Sveikatingumo ir sporto centras „ALFĖJA“ JAR įregistruotas 2006-10-24 (b. l. 89-90), todėl 2005-11-15 sutarties su ieškove jis sudaryti negalėjo. Pagal 2007-04-04 susitarimą atsakovas Sveikatingumo ir sporto klubas „ALFĖJA“, atstovaujamas A.P. J., ir stabdantis savo veiklą klubas “FerGymus“, atstovaujamas to paties asmens, susitarė, kad stabdantis savo veiklą klubas „FerGymus“ perleidžia teises ir įsipareigojimus sveikatingumo ir sporto centrui „ALFĖJA“ pagal 2005-11-15 sutarties 2.1.1 p., numatantį, kad „pagal papildomą susitarimą, kuris pridedamas prie šios sutarties kaip priedas Nr. 3 ir yra neatsiejama šios sutarties dalis, atlikti patalpų kapitalinio remonto, įrengimo darbus“ (b. l. 98-100,102). Tačiau šiame susitarime nenurodyta, kad „ALFĖJA“ perima visas teises ir pareigas pagal minėtą sutartį, šis susitarimas nėra pasirašytas ieškovės UAB „Skaistakalnis“ įgalioto atstovo. Byloje nepaneigta, kad 2005-11-15 ieškovės su „FerGymus“ sudaryta nuomos sutartis buvo nutraukta prieš sudarant 2006-11-02 sutartį su atsakovu. Todėl apeliantė nepagrįstai nurodo, kad šalių tarpusavio santykius reguliavo 2005-11-15 sutarties nuostatos. Pagal bylos duomenis ieškovė atsakovui pasirašytinai apmokėjimui pateikė: 2007 metais - PMV sąskaitas-faktūras Nr. SKA Nr. 0085, Nr. 0090, Nr. 0095, Nr. 0100, Nr. 0115, Nr. 0135 22 981,15 Lt sumai, kurias atsakovas apmokėjo dalinai 11 000 Lt sumai (b. l. 11-20); 2008 metais - PVM sąskaitas-faktūras SKA Nr. 0150, Nr. 0155, Nr. 0160, Nr.0165, Nr. 0170, Nr. 0196 250909,37 Lt sumai, kurias atsakovas apmokėjo dalinai 21 720 Lt sumai (b. l. 21-32); 2009 metais - PVM sąskaitas-faktūras SKA Nr.0205, Nr.0209, Nr. 0213, Nr. 0217, Nr.0221, Nr. 0225, Nr. 0229, Nr.0233, Nr. 0237, Nr. 0241, Nr. 0248, Nr. 0250 47 624, 91 Lt sumai, kurias atsakovas apmokėjo dalinai 27 047,57 Lt sumai (b. l. 33-52); 2010 metais - PVM sąskaitas-faktūras SKA Nr. 0256, Nr. 0259, Nr. 0263, Nr. 0271, Nr. 0279, Nr. 0283, Nr. 0287, Nr. 0291 13 300 Lt sumai, kurias atsakovas apmokėjo dalinai 13 300 Lt sumai (b. l. 53- 64); 2011 metais - PVM sąskaitas-faktūras SKA Nr. 0315, Nr. 0323, Nr. 0327, Nr. 0331, Nr. 0335 12 004, 41 Lt sumai, kurias atsakovas apmokėjo dalinai 1500 Lt sumai (b. l. 65-70); 2012 metais - PVM sąskaitas-faktūras SKA Nr. 0351, Nr. 0355, Nr. 0359, Nr. 0363, Nr.0368, Nr. 0374 22 894,03 Lt sumai, kurių atsakovas neapmokėjo (b. l. 71- 76). Todėl bendra skola pagal minėtus finansinės apskaitos dokumentus, kuriuos atsakovas neginčydamas priėmė, įtraukė į apskaitą ir iš dalies įvykdė, sudaro 79 858,55 Lt. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas su ieškove pagal minėtas PVM sąskaitas-faktūras atsiskaitė pilnai ar daugiau nei nurodo ieškovė. Taigi, nuomos sandorio sudarymo ir skolos dydžio faktas yra patvirtintas nenuginčytais leistinais rašytiniais įrodymais.

LR CK 6.477 str. 1 d. nustatyta, kad nuomos sutartimi viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Vertindama atsakovo teiginius, kad sąskaitos-faktūros nepasirašytos arba pasirašytos asmens, neturinčio tam įgaliojimų, kolegija pažymi, kad šioje byloje sprendžiant ieškovės reikalavimo dėl skolos priteisimo pagrįstumo klausimą esminiai dalykai yra tai, ar sutartis buvo sudaryta, ar abi šalys vykdė savo įsipareigojimus pagal sudarytą sutartį, t. y. ar ieškovė perdavė nuomojamą daiktą, o nuomininkas juo naudojosi, mokėjo sutartimi nustatytus nuompinigius. Kaip jau anksčiau minėta, byloje esantys įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad 2006-11-02 nuomos sutartis buvo sudaryta, atsakovas neginčijo fakto, kad jis minėtomis patalpomis naudojosi. Todėl ieškovės ieškinio reikalavimo pagrįstumui išspręsti lieka fakto – ar nuomininkas mokėjo sutartimi nustatytus nuompinigius - konstatavimas, o ne jo preciziškas įforminimas buhalterinės apskaitos dokumentais. Todėl atsakovo teiginys, kad ne visos PVM saskaitos-faktūros yra tinkamai pasirašytos, nėra esminis sprendžiant šį ginčą. Pažymėtina, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 29 d. PVM sąskaita-faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus minėtame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. PVM sąskaita-faktūra yra PVM apmokestinamų asmenų įforminamas dokumentas, įforminantis PVM apmokestinamą įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą ir pirmiausia reikšmingas mokestiniuose prievoliniuose santykiuose. Tuo tarpu sutartiniuose prievoliniuose santykiuose, kylančiuose nuomos sutarčių pagrindu, PVM sąskaitos-faktūros vertintinos tik kaip dokumentai, kuriais nuomotojas įformina mokėjimo pagal sutartines prievoles reikalavimus. Todėl tai, kad kuriose PVM sąskaitose-faktūrose nėra tam tikrų rekvizitų, niekaip nekeičia atsakovo prievolių mokėti už nuomojamas patalpas pagal nuomos sutartį.

LR CK 2.133 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. Ieškovės išrašytas PVM sąskaitas-faktūras priėmė Sveikatingumo ir sporto centre “ALFĖJA“ dirbę asmenys, atsakovas jas iš dalies apmokėjo, jos įtrauktos į apskaitą. Todėl laikytina, kad atsakovas sudarė rimtą pagrindą ieškovei neabejoti atsakovo vardu sąskaitas-faktūras pasirašiusių asmenų įgaliojimais. Pažymėtina, kad 2007-2012 metais daug sąskaitų-faktūrų buvo pasirašytos atsakovo vadybininės-trenerės Z. T.. Iš atsakovo visuotinio narių susirinkimo 2012-01-12 protokolo Nr. 120101 matyti, kad Z. T. iki 2012-01-12 ėjo direktoriaus pareigas (b. l. 139). Obejktyvių ir patikimų įrodymų, kurie paneigtų šį faktą, byloje nepateikta, todėl apelianto argumentai šiuo aspektu atmestini.

Vertinant atsakovo argumentus dėl nuompinigių dydžio, pažymėtina, jog PVM sąskaitose-faktūrose nuomos mokesčio dydis negali atitikti 2005-11-15 nuomos sutartyje nurodytos nuomos kainos – 5 Lt už 1 m², nes šią sutartį ieškovė pasirašė ne su atsakovu, o su sporto klubu „|FerGymus“ (b. l. 98-100). Sudarant 2007-04-04 susitarimą ieškovė nedalyvavo, todėl jai šis susitarimas teisių ir pareigų nesukūrė (b. l. 102). Tai, kad patalpų nuomos kaina pagal 2006-11-02 nuomos sutartį buvo 2500 Lt per mėnesį, patvirtina minėtos PVM sąskatos-faktūros, kurios, nors ir ne visos, tačiau atsakovo buvo pasirašytos, visos jos atsakovo priimtos, o jose nurodyta patalpų nuomos kaina už vieną mėnesį yra 2500 Lt. Atsakovas nuo 2007 metų nereiškė pretenzijų, kad jam neperduotas naudotis pagal nuomos sutartį išnuomotas visas 400 kv. m. patalpų plotas bei neginčijo minėtų PVM sąskaitų-faktūrų turinio. Naujai 2012-06-01 sudarytoje negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nurodytas patalpų plotas taip pat yra 400 m² (b. l. 103-105). Darytina išvada, kad atsakovas, teigdamas, kad jis naudojosi ne visu nuomotojai priklausančiu 400 kv. m. plotu, šiems savo teiginiams pagrįsti jokių įrodymų nepateikė, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys tarėsi dėl 400 m² nuomojamų patalpų ploto dydžio ir toks plotas atsakovui naudotis faktiškai buvo perduotas (CPK 178 str.).

Apelianto apeliacinio skundo argumentas dėl remonto išlaidų, įrengimo darbų nepagrįsto neįskaitymo į nuomos mokestį pagal 2005-11-15 sutartį nepagrįstas ne tik todėl, kad ši sutartis sudaryta ne tarp šios bylos šalių, bet ir dėl to, kad apeliantas patikimais ir objektyviais įrodymais nepagrindė darbų atlikimo fakto, jų apimties, kainos. Byloje pateiktas vienašalis Panevėžio sporto klubo “FerGymus” aktas be datos, kuris pasirašytas vien atsakovo, nesudaro jokio pagrindo išvadai, kad kapitalinio remonto ir įrengimo darbai buvo faktiškai atlikti, kad jų kaina buvo tokia, kaip nurodyta, bei kad už tuos darbus yra faktiškai sumokėta (b. l. 101).

Atsakovas nuo 1630 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą buvo atleistas įsiteisėjusia 2013-05-31 nutartimi (b. l. 142-143). 2013-08-21 teismo nutartimi (b. l. 166-167) minėta 2013-05-31 teismo nutarties dalis dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo po atskirojo skundo priėmimo nebuvo panaikinta. Todėl laikytina, kad apeliantui buvo atidėtas 1000 Lt žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimas. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apelianto į valstybės biudžetą priteisiama 1000 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 84 str., 96 str.), o ieškovei - išlaidos advokato pagalbai apmokėti už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nes jų dydis, atsižvelgiant į bylos apimtį, sudėtingumą ir kitas aplinkybes, atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius (yra mažesnės už maksimalius dydžius; b. l. 172-176, CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Sveikatingumo ir sporto centro „ALFĖJA“ (į. k. 300610558) ieškovei UAB „Skaistakalnis“ (į. k. 147556962) 400 Lt (keturis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.