Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-197-739/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-04-19
Bylos Nr.: I-197-739/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00118-2016-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: V. A., Utenos rajono savivaldybei, V. Č., G. J. B., E. Ž.
Pareiškėjas: A. B., V. B.
Advokatai: Kęstutis Rakauskas

Kategorijos

18.4.1Kaimo vietovėje esanti žemė
18.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
18.12pavadinimo nepavyko patikrinti
55.1Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-197-739/2017Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00118-2016-6Procesinio sprendimo kategorija: 18.4.1;18.4.3; 18.12; 55.1 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 19d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir DalytėsZlatkuvienės,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,

dalyvaujant atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui L. K., trečiojo suinteresuoto asmens V. A. atstovui advokatui Kęstučiui Rakauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir V. B., kurį pagal įgaliojimą atstovauja A. B., skundą dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Utenos rajono savivaldybei, V. Č., G. J. B., V. A., E. Ž. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai A. B. ir V. B., atstovaujamas pagal įgaliojimą A. B.(toliau – ir pareiškėjai),Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu ir patikslintu skundu toje dalyje, kuri teismo buvo priimta(toliau – ir skundas)atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos(toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir NŽT, ir atsakovas),tretiesiems suinteresuotiems asmenims Utenos rajono savivaldybei, kuriai patikslintu skundu pareikštas reikalavimas teismo nebuvo priimtas, todėl ji įtraukta į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, V. Č., G. J. B., V. A., E. Ž.iš esmės siekė, kad būtųpanaikinti 2016m. sausio 22d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisėsį žemę ir mišką A. B., B. A., V. Č.(toliau – ir pretendentės),ir įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos atkurti pretendentėms nuosavybės teises į visą 41,58 ha žemės sklypą natūra(b.l.4, 10-12, 14, 38-40).

Šalies argumentai

Pareiškėjai skunde paaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2016m. sausio 22d. sprendimais atkūrė nuosavybės teises A. B., B. A.ir V. Č.į 9,64 ha žemės, 0,75 ha miško kiekvienai, bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų nuomone, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra neteisėti, kadangi jais nebuvo sugrąžintas visas žemės savininkų L. ir P. A. turėtas 41,58 ha žemės sklypas natūra, tai yra buvo atimta nuosavybė teisė į 10,39 ha žemės sklypą natūra, žemės savininkų turėtas žemės sklypas buvo neteisėtai išskaidytas, neišsprendus ginčo tarp pretendentų, nesant poreikio žemę paimti visuomenės reikmėms.1994m. balandžio 25d. Utenos rajono savivaldybės sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1994m. balandžio 25d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) už 10,39 ha žemės sklypo dalį buvo išmokėta piniginė kompensacija velionei J. – M. A., pretendenčių A. B., B. A. ir V. Č. brolio P.A. žmonai. Utenos rajono apylinkės teismas 2012m. gruodžio 4d. sprendimu ir Panevėžio apygardos teismas 2013m. birželio 27d. nutartimi pripažino, kad J. M. A. teisėtai buvo atkurta nuosavybės teisė į 10,39 ha žemės. Tokiu būdu tiek valstybė, tiek teismai, tiek Utenos rajono savivaldybė pažeidė teisę kitiems pretendentams susigrąžinti visą 41,58 ha žemės sklypą natūra, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsnius, Civilinio kodekso 4.45,4.67 straipsnius, todėl skundžiami sprendimai turi būti panaikinti, o Nacionalinė žemės tarnyba įpareigota pretendentėms atkurti nuosavybės teises į visą 41,58 ha žemės sklypą natūra.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime ir teismo posėdyje su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei paaiškino, kad ginčas vyksta dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. A. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Vienai iš pretendenčių atkurti nuosavybės teises į P. A. žemę, tai yra J. – M. A. nuosavybės teisės į jai tenkančią dalį – 9,64 ha žemės ir 0,75 ha miško šios pretendentės prašymu buvo atkurtos Utenos rajono valdybos 1994m. balandžio 25d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais. Ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo pagal pareiškėjų ieškinį buvo išnagrinėtas Utenos rajono apylinkės teismui priimant 2012m. gruodžio 4d. sprendimą civilinėje byloje Nr.2-7-365/2012, kuris yra įsiteisėjęs ir yra privalomas vykdyti. Todėl ginčijamais sprendimais Nacionalinė žemės tarnyba sprendė nuosavybės teisių atkūrimo klausimą tik į jau likusį buvusio žemės savininko P. A. turėtos žemės plotą, tai yra į 31,19 ha plotą, atsižvelgiant į pretendentėms A. B., V. Č. ir B. A. tenkančias dalis.Žemės sklypai pretendentėms buvo projektuojami, vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ministerijos 1998m. balandžio 23d. įsakymu Nr.207(su vėlesnėmis redakcijomis)(toliau – ir Metodika),nuostatomis.Metodikos nustatyta tvarka rengiant Utenos rajono Radeikių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, pretendentės A. B., B. A. ir V. Č.įrašytos į Piliečių ir juridinių asmenų, pageidaujančių susigrąžinti, gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti, nuomoti ar naudoti patikėjimo teise žemę, mišką ir vandens telkinius, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą,kuris patvirtintas 2014m. balandžio 14d. NŽT Utenos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini).2014m. balandžio 28d. organizuotame 1-osios eilės pretendentų susirinkime dalyvavo V. Č. įpėdinės V. Č. įgaliotas asmuo bei vienas iš B. A. ir A. B. įpėdinių – G. J. B., o kiti įpėdiniai neatvyko. Atvykusių į susirinkimą pretendenčių įpėdinių pageidavimu, jų pasirinktoje buvusio žemės savininko P. A. turėtoje 41,57 ha žemės ploto dalyje buvo suprojektuotas pretendentėms tenkančio 31,19 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr(duomenys neskelbtini). Žemėtvarkos projektas buvo svarstomas viešai nuo 2014m. gegužės 29d. iki 2014m. birželio 29d. Informacija apie Žemėtvarkos projekto viešąjį svarstymą buvo paskelbta Utenos laikraštyje „Utenos diena“ 2014m. gegužės 21d., projektas buvo eksponuojamas NŽT Utenos skyriaus patalpose. Į viešojo svarstymo rezultatų aptarimo susirinkimą kviesti pareiškėjai neatvyko. 2014m.rugpjūčio 20d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas Radeikių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame suprojektuotas B. A., V. Č. ir A. B. grąžintinas natūra 31,19 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini). Matininko M.B. kvietimu ir pakartotiniu kvietimu pareiškėjai į suprojektuoto žemės sklypo ribų vietovėje paženklinimą atliekant kadastrinius matavimus neatvyko, todėl pareiškėjams buvo išsiųstos parengto žemės sklypo plano ir ribų paženklinimo-parodymo akto kopijos, nurodant pastabų pateikimo tvarką. Pareiškėjai pateikė pastabas, reikalaudami sustabdyti žemės sklypo ženklinimo darbus arba ženklinti visą P. A. valdytą 41,58 ha žemės sklypą. NŽT Utenos skyrius nustatė, kad pastabos nepagrįstos ir apie tai 2015m. birželio 12d. raštu informavo V. B. atstovą A. B. NŽT Utenos skyriui pateikta pretendentėms grąžintinos natūra 31,19 ha žemės sklypo kadastro duomenų byla, kuri buvo patikrinta ir trūkumų nerasta, taip pat nustatyta, kad žemės sklypo suformavimo ir ženklinimo vietoje atliekant kadastrinius matavimus procedūros atliktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjai buvo pakviesti į 2016m. sausio 22d.posėdį, kuriame bus priimami sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, tačiau pareiškėjai neatvyko. Posėdyje nutarta priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Atsakovo atstovas mano, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl prašo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybė atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir skundą prašė atmesti. Atsiliepime remiamasi įsiteisėjusiame 2012m. gruodžio 4d. Utenos rajono apylinkės teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr.2-7-356/2012, ir jį peržiūrėjus apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismo 2013m. birželio 27d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.2A-303-212/2013,nustatytomis aplinkybėmis, kurios,Utenos rajono savivaldybės nuomone, turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. A. ir E. Ž. atsiliepimuose į skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepimuose tretieji suinteresuoti asmenys remiasi pirmiau paminėtų Utenos rajono apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo sprendimais, kuriais, trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, buvo pripažinta, kad J. – M. A. nuosavybės teisės į ¼ dalį žemės savininko P. A. iki nacionalizacijos valdytos žemės, atkurtos pagrįstai ir teisėtai. Kadangi visi pretendentai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę jiems tenkančiomis lygiomis dalimis, tai A. B., B. A. ir V. Č.nebegali būti atkurtos nuosavybės teisės į visą P. A. žemę, nes į ¼ dalį šios žemės nuosavybės teisė atkurtos trečiųjų suinteresuotų asmenų motinai J. – M. A.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo visuomeninius teisinius santykius reglamentavo 1991m.birželio 18d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas Nr.1-1454 “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“(toliau – ir Atstatymo įstatymas), kurį nuo 1997m. liepos 9d. pakeitė 1997m. liepos 1d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359(toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Atstatymo įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, mirus buvusiam savininkui – jo vaikams(įvaikiams),tėvams(įtėviams)ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai, turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Nuo 1992m. sausio 17d. įsigaliojusios redakcijos Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtino nuostatą, kad mirus buvusio savininko vaikui(įvaikiui), nuosavybės teises į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atstatomos jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Tos pačios nuostatos išliko ir Atkūrimo įstatyme. Lingvistiškai aiškinant Atstatymo įstatymo ir vėliau jį pakeitusio Atkūrimo įstatymo nuostatas bei remiantis suformuota teismų praktika, atkuriant nuosavybės teises pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant į įstatyme išvardintus asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.Byloje nėra duomenų, kad pirmiau sprendime išvardintos pretendentės įstatymo nustatyta tvarka buvo susitarusios dėl to, kokiomis dalimis joms nuosavybės teisės turi būti atkurtos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad P. A. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 41,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal prie bylos pridėtos Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenis, pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemės savininko P. A. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos valdytą 41,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),buvo žemės savininko vaikai: A. B., kuri mirė (duomenys neskelbtini),ir kurios teisių perėmėjai yra V. B., A. B., G. J. B.; V.Č., kuri mirė (duomenys neskelbtini) ir kurios teisių perėmėja po V. Č. ir jos sutuoktinio F. Č. mirties, yra V. Č.; B. A., kuri mirė (duomenys neskelbtini) ir kurios įpėdinės A. B., mirusios (duomenys neskelbtini), teisių perėmėjai yra A. B., V. B. ir G. J.B.; ir J. – M. . žemės savininko P. A.sūnaus P.A., mirusio 1950 metais, sutuoktinė, kuri mirė (duomenys neskelbtini). J.-M. A. įpėdiniai yra E.Ž. ir V. A.

Nuosavybės teisės į žemės savininko P. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę pirmiau išvardintoms pretendentėms buvo atkurtos taip:

1994m. balandžio 25d. Utenos rajono valdybos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) bei potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) pretendentei J. M. A. buvo atstatytos nuosavybės teisės į 9,64 ha žemės ūkio paskirties žemę ir 0,75 ha miško, esančių (duomenys neskelbtini).

Nacionalinės žemės tarnybos 2016m. sausio 22d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) A. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 9,64 ha žemės ir 0,75 ha miško grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su B. A. ir V. Č. bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties sklype Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).

2016m. sausio 22d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės buvo atkurtos B. A. į 9,65ha žemės ir 0,75 ha miško grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su A. B. ir V. Č. bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties sklype Nr. (duomenys neskelbtini).

2016m. sausio 22d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) V. Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 9,65ha žemės ir 0,75 ha miško grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su A. B. ir B. A., bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties sklype Nr. (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamoje byloje sprendimų, kuriais nuosavybės teisės atkurtos A. B., B. A. ir V. Č. teisėtumas yra ginčijamas tik tuo aspektu, kad pretendentėms nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, joms grąžinant natūra visą P. Ą. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 41,58ha žemės sklypą. Priežastis, dėl kurios ginčijamais sprendimais pretendentėms nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio žemės savininko . A. žemę, buvo tai, kad Utenos rajono savivaldybė 1994m. balandžio 25d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)ir 1994m. balandžio 25d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini)atkūrė nuosavybės teisę J.-M.A. į 10,39 ha žemės buvusio žemės savininko P. A.41,58 ha sklype, išperkant pinigais. Pareiškėjai teigia, kad tokiu būdu iš pretendenčių neteisėtai atimta nuosavybės teisė į 10,39 ha žemės dalį.

Vertindamas pareiškėjų reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo pretendentėms atkurti nuosavybės teises į visą 41,58 ha buvusio žemės savininko P. A. sklypą, pagrįstumą, teismas sprendžia, jog yra būtina atskleisti teisių atkurti nuosavybės teises į likusią 10,39 ha žemės dalį gynimo teismuose istoriją.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai bei trečiasis suinteresuotas asmuo G. J. B. yra kreipęsi į Utenos rajono apylinkės teismą su ieškiniu, kuriame, be kitų reikalavimų, buvo pareiškę reikalavimą atsakovams Utenos rajono savivaldybei, E. Ž., V. A. dėl Utenos rajono savivaldybės administracijos 1994m. balandžio 25d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), 1994m. balandžio 25d. potvarkio Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1994m. balandžio 29d.potvarkio (duomenys neskelbtini) panaikinimo. Išnagrinėjęs civilinę bylą Nr.2-7-356/2012 pagal pirmiau paminėtą ieškinį, Utenos rajono apylinkės teismas civilinėje byloje 2012m. gruodžio 4d. priimtame ir įsiteisėjusiame sprendime nustatė, kad iki žemės nacionalizacijos 41,58 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas buvo P. A. Pagal nuo 1992m. sausio 17d. įsigaliojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, numačiusį galimybę, mirus buvusio savininko vaikui(įvaikiui), nuosavybės teises į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atkurti jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, žemės savininko P. Ą. mirusio sūnaus P. A. sutuoktinė J.-M. A.turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią žemės dalį. Ji 1994m. sausio 17d. padavė pareiškimą tuometinei Utenos rajono valdybai, kuriuo prašė išmokėti kompensaciją už 10,39 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Utenos rajono valdybos 1994m. balandžio 25d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini)nutarta atstatyti nuosavybės teisę į žemę J.-M. A., nustatant nuosavybės teisės atstatymo būdą – kompensaciją. 1994m. balandžio 25d. Utenos rajono valdybos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)buvo nuspręsta atstatyti J.-M. A.nuosavybės teisę į turėtą 9,64ha žemės ūkio paskirties žemę (duomenys neskelbtini) kaime, įvertintą 7.866Lt ir 0,75 ha miško, esančio ten pat, įvertinto 286Lt, turtą grąžinant 1994m. II ketvirtį, jį išperkant pinigais.Utenos rajono valdybos 1994m.balandžio 29d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtinta eilė gauti kompensaciją litais už žemės ūkio paskirties žemę pagal 1-5 priedėlius. Šio potvarkio priedėlyje Nr.1 įrašyta J.-M. A., kuriai potvarkio priėmimo datai už žemę išmokama 10266Lt suma. Taip pat sprendime nustatyta, kad kompensacija už žemę J.-M. A. baigta mokėti 2004m. gruodžio 22d, iš viso išmokėta 14278Lt.

Utenos rajono apylinkės teismas nustatė, kad Utenos rajono valdybos 1994m.balandžio 25d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), 1994m. balandžio 25d. potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini)ir 1994m. balandžio 29d. potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini)dalyje dėl nuosavybės teisių atstatymo J.-M. A. yra teisėti ir pagrįsti, atitinka tuo metu galiojusio 1991m. birželio 18d. Lietuvos Respublikos įstatymo“Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas. Teismas atmetė ieškovų(pareiškėjų šioje byloje)ieškinio reikalavimus dėl pirmiau paminėtų administracinių aktų panaikinimo kaip nepagrįstus, o taip pat šiuos reikalavimus atmetė ir tuo pagrindu, kad buvo praleistas jų apskundimo terminas ir teismas jo neatnaujino. Taip pat teismas priėmė G. J. B. atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą pagal jo ieškinį nutraukė.

Panevėžio apygardos teismas 2013m. birželio 27d. nutartimi Utenos rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodytoje nutartyje konstatavo, kad nepagrįsti yra ieškovų(pareiškėjų šioje byloje)argumentai, jog jų ginčijami Utenos rajono valdybos sprendimas ir potvarkiai, dalyje dėl nuosavybės teisės atstatymo J. – M.A. į ¼ dalį P. A. žemės, išmokant jai piniginę kompensaciją, yra neteisėti, kadangi pareiškėjų skundžiami Utenos rajono valdybos sprendimas ir potvarkiai visiškai atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas. Panevėžio apygardos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pažymėjo, kad aplinkybė, kuris asmuo teisės aktų, reglamentuojančių piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką ir sąlygas, prasmeyra turto savininkas, nustatoma pagal duomenis apie tai, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad iki 1940m. birželio 15d. žemės nacionalizacijos 41,58 ha žemės (duomenys neskelbtini) savininku buvo P. A., teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, jog nuosavybės teisės J. M. A. į 1/4 dalį P. A. žemės atstatytos neteisėtai.

Ši administracinė byla yra nagrinėjama pagal iki 2016m. liepos 1d. galiojusios redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymą(toliau – ir ABTĮ). ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi resjudicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2636/2012). Pažymėtina, kad teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą resjudicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą.

Atsižvelgusi į tai, kad tiek civilinėje byloje (Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-7-356/2012; Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2A-303-212/2013), pareiškėjams ginčijant sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisė J. – M. A. į ¼ dalį buvusio žemės savininko P. A. žemės, tiek ir šioje administracinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys, nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamų sprendimų neteisėtumas yra įrodinėjamas remiantis sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J.-M.A. neteisėtumu, todėl teismas daro išvadą, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti minėtoje civilinėje byloje nustatytus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Įvertinus tai, kad civilinėje byloje (Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-7-356/2012; Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2A-303-212/2013), buvo pripažinta, jog Utenos rajono valdybos 1994m.balandžio 25d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), 1994m. balandžio 25d. potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini)ir 1994m. balandžio 29d. potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini)dalyje dėl nuosavybės teisių atstatymo J.-M. A. į ¼ dalį(10,39ha) buvusio savininko P. A. 41,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra teisėti ir pagrįsti, konstatuotina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pagrindo daryti priešingą išvadą. Teismas daro išvadą, kad nustačius, jog J. – M.A. į jai tenkančią ¼ dalį buvusio savininko P. A. žemės nuosavybės teisė atkurta teisėtai, tai kitoms trims pretendentėms A. B., B. A. ir V. Č. nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko žemę galėjo būti atkurtos tik į joms tenkančias dalis, tai yra kiekvienai į ¼ 41,58 ha ploto šios žemės dalį. Tas ir buvo padaryta atsakovui priėmus skundžiamus sprendimus.

Pareiškėjų teiginiai, kad skundžiamais sprendimais buvo pažeistos pretendenčių teisės į nuosavybės teisės atkūrimo būdo neliečiamumą, nuosavybės teisės neliečiamumą, kad buvo pažeistos pretendenčių nuosavybės teisės, Konstitucijos 23 ir 29 straipsniai, Civilinio kodekso 4.47 straipsnis, yra nepagrįsti.

Konstitucinis Teismas teisės aktų, reguliuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (atstatymo) santykius, atitiktį Konstitucijai nuo 1994 m. įvairiais aspektais yra tyręs daugelyje konstitucinės justicijos bylų. Konstitucinio Teismo aktuose (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimuose) yra suformuluota plati oficialioji konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktrina, pagal kurios nuostatas Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos. Valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą. Tik tuomet kai įstatymo pagrindu nuosavybės teisės yra atkurtos, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos. Valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį. 2010m. gruodžio 10d.nutarime Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).Visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjektams – visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas – tas pats vienodas, visiems tos kategorijos subjektams bendras, lygus matas. Vienodai turi būti taikomos tiek materialiosios, tiek proceso teisės normos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Skundžiamais sprendimais pretendentėms nuosavybės teisės į joms tenkančias išlikusio nekilnojamojo turto dalis buvo atkurtos jų prašomu ir Atkūrimo įstatyme numatytu būdu – žemę grąžinant natūra. Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus(Atstatymo įstatymą,jį pakeitusį Atkūrimo įstatymą),pretendentai galėjo pasirinkti nuosavybės teisės į jiems tenkančią nekilnojamąjį turto dalį atkūrimo būdą, numatytą įstatyme, nepriklausomai nuo kitų pretendentų valios, todėl ta aplinkybė, kad viena iš pretendenčių J.-M. A. pasirinko jai tenkančios žemės dalies kompensavimą pinigais, kitų pretendenčių teisių atkurti nuosavybės teises į joms tenkančią žemės dalį pagal įstatymą pasirinktu būdu nepažeidė, visoms pretendentėms buvo atkurtos nuosavybės teisės į joms tenkančias nekilnojamojo turto dalis jų pasirinktu būdu pagal tą patį specialų teisinį reguliavimą, nustatantį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarką ir sąlygas, todėl skundžiamais sprendimais pretendenčių teisės atkurti nuosavybės teises į joms tenkančias žemės dalis nebuvo pažeistos. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, iki priimant skundžiamus sprendimus pretendentės nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, reglamentuojamų bendrosiomis civilinės teisės normomis, ginamų Konstitucijos 23 straipsnio prasme, nebuvo įgijusios, todėl nei pareiškėjų nurodytos Konstitucijos nei Civilinio kodekso nuostatos negalėjo būti pažeistos. Be to, pareiškėjų teisės negali būti pažeistos ir dėl 2016m. sausio 22d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo Nr.41S-2-(14.41.3.), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės V. Č., priėmimo, kadangi jie nėra V. Č. teisių perėmėjai, o trečiasis suinteresuotas asmuo V. Č. nėra pareiškėjų įpareigojusi ginti jos teises.

Atsižvelgiant į aptartą, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

ABTĮ 44 straipsnio 5 dalis numato, kad tais atvejais, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. Ž. atsiliepime yra pareiškusi prašymą priteisti 200Eur dydžio išlaidas, patirtas advokatui parengiant atsiliepimąį skundą.Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjai savo skundą grindė sprendimų, kuriais J.-M. A.(viena iš jos teisių perėmėjų yra E. Ž.)buvo atkurta nuosavybės teisė į ¼ buvusio savininko P. A. žemės dalį, neteisėtumu, prašė įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės tesies pretendentėms į turtą, į kurį nuosavybės teisės jau atkurtos J.-M. A., sprendžia, kad skundą atmetus, yra apginamos ir trečiojo suinteresuoto E. Ž. teisės, todėl ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Trečiojo suinteresuoto asmens patirtos 200Eur išlaidos procesinio dokumento parengimui neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015m. kovo 20d.)numatytų rekomenduojamų maksimalių dydžių(8.2p.).Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad advokatas Kęstutis Rakauskas E. Ž. atstovavo Utenos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.2-7-356/2012, jam gerai žinomi prejudiciniai šiai nagrinėjamai bylai faktai, todėl nebuvo reikalingas daug laiko ir darbo sąnaudų reikalaujantis pasirengimas atsiliepimo surašymui, atsiliepimo apimtis nėra didelė, jame nėra analizuojama aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas iš pareiškėjų priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą mažina iki 100Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis iki 2016m. liepos 1d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, ir nuo 2016m. liepos 1d. galiojančios redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti E. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini), išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu atlyginimą: 50 Eur(penkiasdešimt eurų) iš V. B., a.k. (duomenys neskelbtini), ir 50Eur(penkiasdešimt eurų) iš A. B., a.k. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Dalia PranckienėIrena VaržinskienėDalytėZlatkuvienė