- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-22
- Bylos Nr.
- A-279-261/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00118-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- A. B., V. B.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Utenos rajono savivaldybė, V. Č., G. J. B., V. A., E. Ž.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir V. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Utenos rajono savivaldybė, V. Č., G. J. B., V. A., E. Ž.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai A. B. ir V. B., atstovaujamas pagal įgaliojimą A. B. (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2016 m. sausio 22 d. sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir mišką A. B., B. A., V. Č. (toliau – ir pretendentės), 2) įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą atkurti pretendentėms nuosavybės teises į visą 41,58 ha žemės sklypą natūra.
2. Pareiškėjai skunde paaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2016 m. sausio 22 d. sprendimais atkūrė nuosavybės teises A. B., B. A. ir V. Č. į 9,64 ha žemės, 0,75 ha miško kiekvienai, bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame Utenos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjų nuomone, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra neteisėti, kadangi jais nebuvo sugrąžintas visas žemės savininkų L. ir P. A. turėtas 41,58 ha žemės sklypas natūra, t. y. buvo atimta nuosavybė teisė į 10,39 ha žemės sklypą natūra, žemės savininkų turėtas žemės sklypas buvo neteisėtai išskaidytas, neišsprendus ginčo tarp pretendentų, nesant poreikio žemę paimti visuomenės reikmėms.
3. Utenos rajono savivaldybės 1994 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr.1112 ir 1994 m. balandžio 25 d. potvarkiu Nr.160v už 10,39 ha žemės sklypo dalį buvo išmokėta piniginė kompensacija velionei J. - M. A., pretendenčių A. B., B. A. ir V. Č. brolio P. A. žmonai. Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu ir Panevėžio apygardos teismas 2013m. birželio 27 d. nutartimi pripažino, kad J. M. A. teisėtai buvo atkurta nuosavybės teisė į 10,39 ha žemės. Pareiškėjų vertinimu, tokiu būdu tiek valstybė, tiek teismai, tiek Utenos rajono savivaldybė pažeidė teisę kitiems pretendentams susigrąžinti visą žemės sklypą natūra, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsnius, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.45 ir 4.67 straipsnius, todėl skundžiami sprendimai turi būti panaikinti, o Nacionalinė žemės tarnyba įpareigota pretendentėms atkurti nuosavybės teises į visą 41,58 ha žemės sklypą natūra.
Atsiliepimas
4. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad ginčas vyksta dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. A. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos rajone. Vienai iš pretendenčių atkurti nuosavybės teises į P. A. žemę, tai yra J. - M. A. nuosavybės teisės į jai tenkančią dalį – 9,64 ha žemės ir 0,75 ha miško šios pretendentės prašymu buvo atkurtos Utenos rajono valdybos 1994 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr.1112, atlyginant pinigais. Ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo pagal pareiškėjų ieškinį buvo išnagrinėtas Utenos rajono apylinkės teismui priimant 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.2-7-365/2012, kuris yra įsiteisėjęs ir yra privalomas vykdyti.
5. Ginčijamais 2016 m. sausio 22 d. sprendimais Nacionalinė žemės tarnyba sprendė nuosavybės teisių atkūrimo klausimą tik į jau likusį buvusio žemės savininko P. A. turėtos žemės plotą, tai yra į 31,19 ha plotą, atsižvelgiant į pretendentėms A. B., V. Č. ir B. A. tenkančias dalis. Žemės sklypai pretendentėms buvo projektuojami, vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (su vėlesnėmis redakcijomis) (toliau – ir Metodika), nuostatomis. Metodikos nustatyta tvarka, rengiant Utenos rajono Radeikių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, pretendentės buvo įrašytos į Piliečių ir juridinių asmenų, pageidaujančių susigrąžinti, gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti, nuomoti ar naudoti patikėjimo teise žemę, mišką ir vandens telkinius, Utenos rajone (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą, kuris patvirtintas 2014 m. balandžio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus vedėjo įsakymu Nr.41VĮ-(14.41.2)-412.
6. 2014 m. balandžio 28 d. organizuotame 1-osios eilės pretendentų susirinkime dalyvavo V. Č. įpėdinės V. Č. įgaliotas asmuo bei vienas iš B. A. ir A. B. įpėdinių – G. J. B., o kiti įpėdiniai neatvyko. Atvykusių į susirinkimą pretendenčių įpėdinių pageidavimu, jų pasirinktoje buvusio žemės savininko P. A. turėtoje 41,58 ha žemės ploto dalyje buvo suprojektuotas pretendentėms tenkančio 31,19 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr.0002/540. Žemėtvarkos projektas buvo svarstomas viešai nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. birželio 29 d., informacija apie Žemėtvarkos projekto viešąjį svarstymą buvo paskelbta 2014 m. gegužės 21 d. Utenos laikraštyje „Utenos diena“, projektas buvo eksponuojamas Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus patalpose. Į viešojo svarstymo rezultatų aptarimo susirinkimą kviesti pareiškėjai neatvyko. 2014 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr.41VĮ-(144.41.2.)-929 buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame suprojektuotas B. A., V. Č. ir A. B. grąžintinas natūra 31,19 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr.0002/540. Matininko M. B. kvietimu ir pakartotiniu kvietimu pareiškėjai į suprojektuoto žemės sklypo ribų vietovėje paženklinimą, atliekant kadastrinius matavimus, neatvyko, todėl pareiškėjams buvo išsiųstos parengto žemės sklypo plano ir ribų paženklinimo-parodymo akto kopijos, nurodant pastabų pateikimo tvarką. Pareiškėjai pateikė pastabas, reikalaudami sustabdyti žemės sklypo ženklinimo darbus arba ženklinti visą P. A. valdytą 41,58 ha žemės sklypą. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyrius nustatė, kad pastabos nepagrįstos ir apie tai 2015 m. birželio 12 d. raštu informavo V. B. atstovą A. B. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriui pateikta pretendentėms grąžintinos natūra 31,19 ha žemės sklypo kadastro duomenų byla, kuri buvo patikrinta ir trūkumai nenustatyti, žemės sklypo suformavimo ir ženklinimo vietoje atliekant kadastrinius matavimus procedūros atliktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjai buvo pakviesti į 2016 m. sausio 22 d. posėdį, kuriame buvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau jie neatvyko.
Atsiliepimas
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime remiamasi įsiteisėjusiame Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendime ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, kurios, Utenos rajono savivaldybės nuomone, turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.
8. Tretieji suinteresuoti asmenys V. A. ir E. Ž. atsiliepimuose į skundą prašė jį atmesti. Tretieji suinteresuoti asmenys remiasi Utenos rajono apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo sprendimais, kuriais, trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, buvo pripažinta, kad J. - M. A. nuosavybės teisės į dalį P. A. iki nacionalizacijos valdytos žemės atkurtos pagrįstai ir teisėtai. Kadangi visi pretendentai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę jiems tenkančiomis lygiomis dalimis, A. B., B. A. ir V. Č. nebegali būti atkurtos nuosavybės teisės į visą P. A. žemę, nes į dalį šios žemės nuosavybės teisės atkurtos trečiųjų suinteresuotų asmenų motinai J. - M. A..
II.
9. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
10. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas ir remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad, atkuriant nuosavybės teises, pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma, atsižvelgiant į įstatyme išvardintus asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju pretendentės įstatymo nustatyta tvarka buvo susitarusios dėl to, kokiomis dalimis joms nuosavybės teisės turi būti atkurtos.
11. Teismas nustatė, kad P. A. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 41,58 ha žemės sklypą, esantį Utenos rajone (duomenys neskelbtini) kaime. Pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemės savininko P. A. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos valdytą 41,58 ha žemės sklypą buvo žemės savininko vaikai: A. B. (mirė (duomenys neskelbtini) ir jos teisių perėmėjai yra V. B., A. B., G. J. B.), V. Č. (mirė (duomenys neskelbtini) ir jos teisių perėmėja po V. Č. ir jos sutuoktinio mirties yra V. Č.), B. A. (mirė (duomenys neskelbtini) ir jos įpėdinės A. B., mirusios (duomenys neskelbtini), teisių perėmėjai yra A. B., V. B. ir G. J. B.), J. - M. A. (žemės savininko P. A. sūnaus P. A., mirusio (duomenys neskelbtini), sutuoktinė, kuri mirė (duomenys neskelbtini) ir jos įpėdiniai yra E. Ž. ir V. A.)).
12. Teismas taip pat nustatė, kad 1994 m. balandžio 25 d. Utenos rajono valdybos sprendimu Nr.1112 bei potvarkiu Nr.160v pretendentei J. M. A. buvo atstatytos nuosavybės teisės į 9,64 ha žemės ūkio paskirties žemę ir 0,75 ha miško, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone, nustatant nuosavybės teisės atstatymo būdą – kompensaciją. Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. sausio 22 d. sprendimu Nr.41S-1-(14.41.3.) A. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 9,64 ha žemės ir 0,75 ha miško grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su B. A. ir V. Č. bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties sklype. Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. sausio 22 d. sprendimu Nr.41S-3-(14.41.3.) nuosavybės teisės buvo atkurtos B. A. į 9,65 ha žemės ir 0,75 ha miško grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su A. B. ir V. Č. bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties sklype Nr.540. Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. sausio 22 d. sprendimu Nr.41S-2-(14.41.3.) V. Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 9,65 ha žemės ir 0,75 ha miško grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su A. B. ir B. A., bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties sklype Nr.540.
13. Vertindamas pareiškėjų reikalavimus dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo pretendentėms atkurti nuosavybės teises į visą 41,58 ha buvusio žemės savininko P. A. sklypą, teismas nustatė, kad pareiškėjai bei trečiasis suinteresuotas asmuo G. J. B. yra kreipęsi į Utenos rajono apylinkės teismą su ieškiniu, kuriame prašė panaikinti Utenos rajono savivaldybės administracijos 1994 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr.1112, 1994 m. balandžio 25 d. potvarkį Nr.160v ir 1994 m. balandžio 29 d. potvarkį 161v.
14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek civilinėje byloje (Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-7-356/2012; Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2A-303-212/2013), pareiškėjams ginčijant sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisė J. - M. A. į ¼ dalį buvusio žemės savininko P. A. žemės, tiek ir šioje administracinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys, nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamų sprendimų neteisėtumas yra įrodinėjamas, remiantis sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J.-M. A. neteisėtumu. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti civilinėje byloje nustatytus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje.
15. Įvertinęs tai, kad civilinėje byloje (Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-7-356/2012; Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2A-303-212/2013), buvo pripažinta, jog Utenos rajono valdybos 1994 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr.1112, 1994 m. balandžio 25 d. potvarkis Nr.160v ir 1994 m. balandžio 29 d. potvarkis Nr.161v dalyje dėl nuosavybės teisių atstatymo J.-M. A. į ¼ dalį buvusio savininko P. A. 41,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone, yra teisėti ir pagrįsti, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pagrindo daryti priešingą išvadą. Teismas padarė išvadą, kad nustačius, jog J. - M. A. į jai tenkančią ¼ dalį buvusio savininko P. A. žemės nuosavybės teisė atkurta teisėtai, tai kitoms trims pretendentėms A. B., B. A. ir V. Č. nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko žemę galėjo būti atkurtos tik į joms tenkančias dalis, tai yra kiekvienai į ¼ 41,58 ha ploto šios žemės dalį. Tai ir buvo padaryta atsakovui priėmus skundžiamus sprendimus.
16. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl Konstitucijos ir CK nuostatų pažeidimo, pažymėjo, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pretendentai galėjo pasirinkti nuosavybės teisės į jiems tenkančią nekilnojamąjį turto dalį atkūrimo būdą, nepriklausomai nuo kitų pretendentų valios, todėl aplinkybė, kad viena iš pretendenčių J.-M. A. pasirinko jai tenkančios žemės dalies kompensavimą pinigais, kitų pretendenčių teisių atkurti nuosavybės teises į joms tenkančią žemės dalį pagal įstatymą pasirinktu būdu nepažeidė. Visoms pretendentėms buvo atkurtos nuosavybės teisės į joms tenkančias nekilnojamojo turto dalis jų pasirinktu būdu pagal tą patį specialų teisinį reguliavimą, nustatantį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarką ir sąlygas. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pažymėjo, kad iki priimant skundžiamus sprendimus pretendentės nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, reglamentuojamų bendrosiomis civilinės teisės normomis, ginamų Konstitucijos 23 straipsnio prasme, nebuvo įgijusios, todėl nei pareiškėjų nurodytos Konstitucijos nei Civilinio kodekso nuostatos negalėjo būti pažeistos. Be to, pareiškėjų teisės negalėjo būti pažeistos ir dėl 2016 m. sausio 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo Nr.41S-2-(14.41.3.), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės V. Č., priėmimo, kadangi jie nėra V. Č. teisių perėmėjai, o trečiasis suinteresuotas asmuo V. Č. nėra pareiškėjų įpareigojusi ginti jos teises.
17. Teismas, vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens E. Ž. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodė, kad E. Ž. administracinėje ir civilinėje bylose atstovavo tas pats advokatas ir jam faktinės aplinkybės buvo žinomos, be to, parengto atsiliepimo į pareiškėjų skundą apimtis nedidelė, todėl trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjų priteisė 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
18. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą ir sugrąžinti natūra visą žemės sklypą, išmokant trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos rajono savivaldybei kompensaciją. Pareiškėjai taip pat prašo apie nusikaltimo požymius pranešti prokurorui ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
19. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nusikalstamas. Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 6 ir 7 straipsnius. Bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pareiškėjai teigia, kad teismas nepagrįstai be pareiškėjų sutikimo pašalino atsakovą Utenos rajono savivaldybę (teismas šiam proceso dalyviui suteikė trečiojo suinteresuoto asmens statusą), taip pat nepagrįstai įtraukė trečiaisiais suinteresuotais asmenimis E. Ž. ir V. A..
20. Pareiškėjų nuomone, teismo sprendimas buvo priimtas taip pat pažeidžiant ABTĮ 5, 86–87 straipsnius ir 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Bylą išnagrinėjo korumpuota ir nekompetentinga teisėjų kolegija, kadangi sprendime nėra motyvų, kuriais patikslintas skundas būtų išnagrinėtas pagal dalyką.
Žemesnės instancijos teismas
21. Pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo pažeistas ABTĮ 6 straipsnis ir Konstitucijos 29 straipsnis, kadangi buvo diskriminuotos pretendentės. Pretendentei J.-M. A. buvo išmokėta didesnė kompensacija, palyginus su žemės sklypo verte, nustatyta skundžiamuose 2016 m. sausio 22 d. sprendimuose. Pareiškėjų teigimu, tokia situacija susiklostė todėl, kad likusios trys pretendentės nemokėjo kyšių Utenos rajono savivaldybei.
Atsiliepimas
22. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų apeliacinis skundas yra paremtas tik prielaidomis. Pareiškėjų ginčijami sprendimai yra tiesiogiai susiję su anksčiau nagrinėta civiline byla, kadangi pareiškėjai siekia panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į visą P. A. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, nepriklausomai nuo to, kad jau anksčiau analogiško pobūdžio reikalavimus yra nagrinėję kiti teismai.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Dėl pareiškėjų argumento, kad bylą išnagrinėjo šališka teisėjų kolegija, Utenos rajono savivaldybė pažymi, kad šis klausimas jau buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi, kurioje teismas atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą nušalinti teisėją D. P. ir visus Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjus nuo nagrinėjamos bylos. Utenos rajono savivaldybės nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjų skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl ištirtų įrodymų vertinimo, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis bei suformuota teismų praktika.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos Utenos rajono skyriaus 2016 m. sausio 22 d. sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir mišką A. B., B. A. ir V. Č., pagrįstumo ir teisėtumo.
25. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė ir ginčijamą sprendimą pripažino teisėtu.
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo sutinka, todėl teismo sprendimo išvadų nekartoja, jų nekeičia, ir, tik atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo.
27. Pagal šiam ginčui taikytina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko vaikams į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
28. Minėtu teisniu reguliavimu nustatyta, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą gali pretenduoti tik į jam tenkančią turto savininko iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamojo turto dalį.
29. Bylos įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė teismo sprendimą, patvirtina, kad į buvusio savininko P. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę pretendavo 4 asmenys, todėl kiekvienam iš jų tenka po 1/4 dalį buvusio žemės savininko žemės ir šios dalys nekinta priklausomai nuo to, kokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą pasirinko pretendentai. Todėl atsakovas, atkurdamas pretendentams nuosavybės teises po 1/4 dalį į P. A. valdytą 41,58 ha žemės plotą, teisingai nustatė kiekvienam pretendentui tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
30. Šio ginčo apimtyje teismas neturėjo pagrindo vertinti J.-M. A. nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, kadangi tai nustatyta teismo sprendimais turinčiais prejudicinę reikšmę šiam ginčui (nutarties 14–15 punktai).
31. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teismo šališkumą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė proceso šalis. Šis apeliacinio skundo argumentas vertinamas kaip nepagrįstas, kadangi teismas gali pakeisti proceso šalis savo iniciatyva.
32. ABTĮ 33 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs, jog skunde nurodyti asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, ar priešingai pagal ginčo esmę nustatęs, kad skunde nėra nurodyti ginču suinteresuoti asmenis, nutartimi gali šiuos trūkumus pašalinti, nurodydamas, kurie asmenis byloje yra tretieji suinteresuoti asmenis (ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis). Tokį patvarkymą šioje byloje teismas yra atlikęs 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi (b.l. 38–40) ir 2016 m. spalio 27 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi (b.l. 98–99). Priimti procesiniai sprendimai atitinka ginčo esmę bei ABTĮ 33 straipsnio 5 dalimi įtvirtintus tinkamų proceso šalių nustatymo pagrindus, todėl minėti teismo procesiniai sprendimai negali būti pripažinti šališkais.
33. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
34. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Pareiškėjų A. B. ir V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.