Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Vijolė Vitienė, sekretoriaujant E. M., ieškovams V. B. ir A. B., atsakovams E. Ž., V. A. ir jų atstovui advokatui K. R., atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM ir Utenos rajono savivaldybės atstovams, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, V. Č. nedalyvaujant, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B. ir A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM, atsakovui Utenos rajono savivaldybei, atsakovams E. Ž., V. A. dėl prarasto turto sugrąžinimo, nepagrįsto turto gavimo pripažinimo bei gavimo panaikinimo, potvarkių ir sprendimo panaikinimo, palūkanų priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. Č.

Aprašomoji dalis

nustato:

Ieškovai V. B. ir A. B., ieškovės A. B. procesinių teisių perėmėjai, prašė:

1) įpareigoti atsakovus Lietuvos Respubliką ir Utenos rajono savivaldybės administraciją pripažinti, kad ieškovės velionės seserys ir ieškovė turi teisę į visos prarastos dėl politinių represijų išlikusios ūkio 41,58 ha žemės nuosavybės atstatymą ir grąžinimą natūroje (duomenys neskelbtini);

2) pripažinti, kad atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija nepagrįstai ir neteisėtai 1994-04-25 sprendimu Nr. 1112, 1994-04-25 potvarkiu Nr. 160v, 1994-04-29 potvarkiu Nr. 161v suteikė teisę praturtėti velionei J. M. T. – A. ir gauti 10.226,00 Lt kompensaciją už ¼ dalį ieškovės ir jos velionių seserų 41,58 ha ūkio žemės;

3) atnaujinti praleistą terminą panaikinti atsakovo Utenos rajono savivaldybės administracijos 1994-04-25 sprendimą Nr. 1112, 1994-04-25 potvarkį Nr. 160v ir 1994-04-29 potvarkį Nr. 161v;

4) panaikinti atsakovo Utenos rajono savivaldybės administracijos 1994-04-25 sprendimą Nr. 1112, 1994-04-25 potvarkį Nr. 160v ir 1994-04-29 potvarkį Nr. 161v;

5) pripažinti, kad atsakovai E. Ž. ir V. A. bei Utenos rajono savivaldybės administracija privalo grąžinti atsakovui Lietuvos Respublikai 10.226,00 Lt nepagrįstai ir neteisėtai paskirtą ir gautą kompensaciją už velionės J. M. T. – A. nepagrįstą ieškovės ir velionių seserų turto gavimą ir praturtėjimą;

8) priteisti iš atsakovų Utenos rajono savivaldybės administracijos, V. A. ir E. Ž. 40.000,00 Lt ieškovei neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovai E. Ž. ir V. A. procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nesutinka su ieškiniu, prašo taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti. Atsakovų atstovas, prašydamas ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį, paaiškino, kad byla dėl savivaldybės sprendimų nagrinėtina ne bendrosios kompetencijos, o administraciniame teisme, nuosavybės teisės J.M. A. atstatytos teisėtai ir pagrįstai, niekas neginčija ieškovų teisės atkurti nuosavybės teises natūra į likusią dalį žemės, nenurodė jokio įstatyminio pagrindo neturtinei žalai atlyginti, praleido terminą tokiam reikalavimui reikšti. Prašė priteisti atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas, skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ministerija yra netinkamas atsakovas šioje byloje, nes skundžiamų potvarkių ir sprendimų panaikinimas niekaip neįtakotų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos subjektinių teisių, ministerija yra tik asignavimų valdytoja ir, teismui priteisus žalos atlyginimą iš valstybės, privalėtų jį vykdyti nežiūrint į tai, ar ji buvo įtraukta į procesą ar ne.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Dėl ieškinio 1-4, 7 reikalavimų.

Vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, LR CPK 5 straipsnio 1 dalyje bei tarptautiniuose teisės aktuose (1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniuose), kuris reiškia, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba, taip pat teismo tvarka gali būti ginama ne tik pati subjektinė teisė, bet ir įstatymo saugomas asmens interesas. Tai konstitucinė vertybė, įgyvendinama tik laikantis įstatymų nustatytos procesinės tvarkos. Pirma, į teismą gali kreiptis ne bet kuris asmuo, o tik suinteresuotas. Suinteresuotumas turi pasireikšti savarankišku teisiniu interesu ir būtinybe jį ginti, dėl to civilinė byla iškeliama tik tokio asmens pareiškimu. Taigi, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji yra subjektinė – negalima kreiptis teisminės gynybos dėl kitų asmenų teisių apsaugos, nebent esi jų įgaliotas. Antra, suinteresuoto asmens reiškiamas ieškinys ginčo teisenos bylose turi atitikti LR CPK keliamus tokio teismui pateikiamo procesinio dokumento formos ir turinio reikalavimams (LR CPK 135 straipsnis). Ieškovas teismui pateikiamame ieškinyje privalo nurodyti ieškinio turinį sudarančias dvi sudedamąsias ieškinio dalis – ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas – tai ieškovo atsakovui teisme pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio pagrindas – faktinės aplinkybės, pagrindžiančios ieškovo reiškiamą materialųjį teisinį reikalavimą (LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Reiškiant ieškinį teisme, būtina derinti teisminės gynybos prieinamumo ir proceso dispozityvumo principus, t. y. privalu nurodyti ne tik ieškinio faktinį pagrindą, bet ir suformuluoti teismui aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Suinteresuotas asmuo, pareikšdamas ieškinyje reikalavimą (nurodydamas ieškinio dalyką), kartu pasirenka savo pažeistos teisės gynimo būdą (LR CK 1.137 straipsnis). Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. LR CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimą kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (LR CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą (LR CPK 49 str.), todėl tinkamai pasirinkti gynybos būdą ieškovui yra itin reikšminga ir svarbu, nuo to priklauso jam teikiamos teisminės gynybos efektyvumas.

Teismas gina suinteresuotą asmenį, kuris kreipėsi į jį, pašalindamas byloje įrodytą pažeidimą (išspręsdamas ginčą tarp besibylinėjančių šalių) ir atkurdamas pažeistas suinteresuoto asmens teises (kai tai, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nustatytą faktinę situaciją ir atlikus visų byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, yra pagrįsta ir teisėta) priimdamas teismo sprendimą (LR CPK 259 straipsnis). Toks įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa juridiniu faktu, pakeičiančiu asmenų teises ir pareigas.

Ieškovai V. B. ir A. B., ieškovės A. B., mirusios (duomenys neskelbtini) (68 b.l., t.2), procesinių teisių perėmėjai (LR CPK 48 str.), pareiškė 8 ieškinio reikalavimus, dalis iš jų yra susiję su individualaus pobūdžio administraciniais teisės aktais, kurių teisėtumas ginčijamas šioje byloje, o dalis iš jų yra civilinio teisinio pobūdžio (dėl nepagrįsto praturtėjimo, palūkanų priteisimo, moralinės žalos atlyginimo). Su ieškiniu A. B. į teismą kreipėsi 2010-08-25, t.y. dar galiojant LR CPK 26 straipsnio 2 dalies redakcijai (neteko galios nuo 2011-10-01, 2011-06-21 įstatymas Nr.XI-1480), kuri nustatė, kad bendrosios kompetencijos teismų jurisdikcija platesnė, šie teismai nagrinėja ginčus, kurie nėra grynai civilinio teisinio pobūdžio, todėl kartu gali išspręsti ir ginčijamo individualaus administracinio akto teisėtumo klausimą.

Šioje byloje nebuvo ginčijama, kad iki žemės nacionalizavimo P. A., J., (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 41,58 ha žemės, tą faktą patvirtina Ukmergės valstybinio archyvo pažymėjimai (17, 65 b.l., t.1, c/b Nr.2-7-82/2009), taip pat nėra ginčijama ir tai, kad P. A., L. A., A. A., V. A., B. A. buvo įtraukti į sąrašus asmenų, numatytų ištremti iš LTSR Utenos rajono (duomenys neskelbtini)kaimo už LTSR ribų 1949 m. kovą (29 b.l., t.1, c/b Nr.2-7-82/2009), kad Kauno miesto apylinkės teismo 1999-07-16 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-13865/1999 (20 b.l., t.1, c/b Nr.2-7-82/2009) buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. A., V. Č. ir A. B., būdamos įrašytos į tremiamųjų asmenų sąrašus 1949 m. kovą, vengdamos tremties pabėgo ir slapstėsi, negalėjo legaliai gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, o taip pat ir tai, kad jų brolis P. A. 1944 metais, kaip nustatyta 1999-03-31 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi (34 b.l., t. 1, c/b Nr.2-7-82/2009) civilinėje byloje Nr.2-1341/1998, buvo pasitraukęs iš savo tėvų L. A. ir P. A. ūkio kiemo sudėties nesudarydamas naujo kiemo.

Šioje byloje nėra ginčo ir dėl to, kad P. A. mirė (duomenys neskelbtini), o L. A. mirė (duomenys neskelbtini) (21 b.l., t.1, c/b Nr.2-7-82/2009), kad jų dukra B. A. mirė (duomenys neskelbtini) (36-37 b.l., t.1, c/b Nr.2-7-82/2009), kad paveldėjimo teisės po jos mirties perėjo A. B., kad P. A. dukra V. Č. mirė 1999 m., paveldėjimo teisės po jos ir sutuoktinio F. Č. mirties perėjo trečiajam asmeniui šioje byloje V. Č., kad ieškovė A. B. mirė (duomenys neskelbtini) (67, 68 b.l., t.2), jos teisių perėmėjai yra G. J. B. (atsisakė šio ieškinio), ir ieškovai šioje byloje V. B. bei A. B. (102,104-105 b.l., t 2), o taip pat, kad J. – M. A. mirė (duomenys neskelbtini) (105 b.l., t.1), o V. A. po jos mirties paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas išduotas 2006-03-09 (151 b.l., t.1), o E. Ž. po jos mirties paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas išduotas 2006-04-03 (168 b.l., t.1).

Ieškovai yra įsitikinę, kad atsakovų E. Ž. ir V. A. motina J. – M. A. neturėjo įstatymu įtvirtintos teisės į nuosavybės teisių atstatymą į ¼ dalį buvusio savininko P. A. nuosavybės teise valdyto 41,58 ha dydžio žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini), todėl teismine tvarka siekia, kad individualaus pobūdžio administraciniai teisės aktai, kuriais J. M. A. buvo atstatytos nuosavybės teisės, būtų panaikinti, neteisėtai išmokėta piniginė kompensacija būtų grąžinta valstybei, o buvusio savininko P. A. dukroms A. B., B. A., V. Č. (jų paveldėtojams) būtų pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į visą P. A. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą natūra. Motyvai - P. A. sūnus P. A. 1944 m. buvo atidalintas iš P. A. šeimos ūkio ir gyveno skyrium, nebuvo įrašytas į tremiamų asmenų sąrašą, savo turto neprarado, mirė anksčiau nei jo tėvai, todėl paveldėjimas, mirus žemės savininkui P. A. ir jo sutuoktinei L. A., pagal tuo metu galiojusio Civilinio kodekso nuostatas (589 str., 601 str.) nei P. A., nei jo sutuoktinei J.M. A., nei jų vaikams, neatsirado. Nuosavybės teisės J. M. A. buvo atkurtos slapta nuo buvusio savininko dukrų A. B., B. A., V. Č., joms nežinant, šantažuojant ir prievartaujant jų turtą.

1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (neteko galios 1997-07- 01 įstatymu Nr. VIII-359 (nuo 1997-07-09)) ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII-359 siekiama nuosavybės teisę atkurti asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Kitų asmenų, nustatytų pirmiau nurodytų įstatymų 2 straipsnyje, teisė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisės - šie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisės atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas miręs. Tai lemia išvadą, kad visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus buvo sustabdytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas, tokiu būdu panaikinta privatinės nuosavybės teise grindžiama ūkio sistema. Dėl to aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Tačiau turi būti nustatomas ne 1940 m. birželio 15 d., bet nekilnojamojo turto nacionalizavimo momentu buvęs savininkas, nes nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas jau po 1940 m. birželio 15 d. priimtais 1940 m. liepos 14-15 d. išrinkto Liaudies Seimo bei vykdomosios valdžios institucijų aktais. 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t. y. valstybės, nuosavybe. Dėl to atkuriant nuosavybės teises į žemę nustatytina, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

Minėta, kad šioje byloje neginčijama, tą patvirtina ir aukščiau sprendime aptarti rašytiniai įrodymai, kad iki žemės nacionalizavimo jos savininkas buvo P. A..

Taigi pagal šį teisinį reglamentavimą, minėto įstatymo įsigaliojimo dienai žemės savininkas P. A., jo sutuoktinė L. A. buvo mirę, todėl atstatyti nuosavybės teises į P. A. nuosavybės teise valdytą 41,58 ha žemės sklypą turėjo jo dukros - B. A., V. Č., A. B., nes sūnus P. A. buvo miręs.

Rašytiniai įrodymai šioje byloje patvirtina, kad 1991-05-06 A. B. kreipėsi su prašymais į Utenos rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybą (110-111 b.l., t.3) dėl nuosavybės teisių atstatymo į jos tėvo P. A., gimusio 1883 m., mirusio 1976 m., nuosavybės teise valdytą 41,57 ha dydžio žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini). A. B. prašymuose buvo nurodyti kiti asmenys: P. A. - buvęs savininkas, L. A. – savininko sutuoktinė, o A. B., V. Č., B. A. ir J. - M. A. – įpėdiniai.

1992 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-2200 (įsigaliojo 1992 m. sausio 17 d.) pakeitus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, buvo numatyta galimybė, mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teises į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atkurti jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.

Iki šio įstatymo 2 str. minėto papildymo P. A. dukroms nuosavybės teisės atstatytos nebuvo.

Nuosavybės teisių atkūrimas reglamentuojamas ne bendrosiomis civilinės teisės normomis dėl nuosavybės apsaugos, savininko teisių gynimo, paveldėjimo, o specialiai šiam procesui skirtais teisės aktais: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir jį pakeitusiu 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu. Šių specialiųjų teisės aktų nuostatos ne visiškai sutampa ir su galiojusio bei dabar galiojančio Civilinių kodeksų normomis, reglamentuojančiomis paveldėjimo teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosavybės teisių atkūrimo klausimais yra suformuluota aktuali nuostata, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, visų pirma turi įstatymo nustatyta tvarka pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis turi tinkamai išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo t. y. pateikti prašymą ir jį lydinčius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai. Kita svarbi teisinio reglamentavimo nuostata yra ta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik tiems asmenims, kurie yra pateikę prašymus bei kitus būtinus dokumentus įstatyme nustatytais terminais. Nuosavybės teisės atkuriamos į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą, neviršijant įstatyme nustatytų ribų, todėl atkuriant nuosavybės teises pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant į tuos įstatyme išvardintus buvusio savininko teisių perėmėjus (asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įgyvendino savo subjektines teises. Normų lingvistinė analizė patvirtina, jog mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims buvo ir yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (LR CK 4.72 str.).

Pagal šį teisinį reglamentavimą po 1992 m. sausio 17 d. atstatyti nuosavybės teises į buvusio savininko P. A. nuosavybės teise valdytą žemę įgijo ir jo sūnaus P. A., mirusio 1950 metais, sutuoktinė J. - M. A., ji pareiškimą Utenos rajono valdybai padavė 1994-01-17 (109 b.l., t.3), juo prašė išmokėti jai kompensaciją už žemę (10,39 ha), esančią (duomenys neskelbtini). Taigi J. M. A. įstatymo nustatyta tvarka ir terminais įgyvendino savo subjektinę teisę būti pretendente (kaip buvusio savininko vaiko, kuris mirė, sutuoktinė) į nuosavybės teisių atkūrimą ir išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pretendentai galėjo susitarti dėl grąžinamo žemės sklypo dalių, tenkančių kiekvienam pretendentui, o nesant susitarimo, nuosavybės teisės į žemę buvo atstatomos lygiomis dalimis. Taigi, ne kas nors kitas, o tik pati J. M. A. (susitarimu su kitomis pretendentėmis) galėjo apriboti savo teises, tačiau ji tokios valios neišreiškė, todėl (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnyboje dar 1994-03-17 buvo parengta pažyma, pagal kurią pretendentai žemę dalijasi lygiomis dalimis.

Utenos rajono valdybos 1994-04-25 potvarkiu Nr. 160v (43, 52-61, 183 b.l., t.1, 25 b.l., t.2), vadovaujantis Utenos rajono žemėtvarkos tarnybos priimtomis išvadomis dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką atstatymo ir Utenos rajono valdybos 1994-04-25 posėdžio protokolu Nr.17 (24 b.l., t.2) nutarta atstatyti nuosavybės teisę į turėtą žemę (mišką) piliečiams pagal pridedamus sprendimus, tame tarpe, J. - M. A. (eilės numeris 33, 133), žemės (miško) plotas – 9,64 (0,75) ha, atstatymo būdas – kompensacija.

Utenos rajono valdybos 1994-04-25 sprendimu Nr.1112 (45 b.l., t.2) buvo nuspręsta atstatyti J. - M. A. nuosavybės teises į jos turėtą 9,64 ha žemės ūkio paskirties žemę (duomenys neskelbtini), įvertintą 7.866,00 Lt, ir 0,75 miško, esančio ten pat, įvertinto 286,00 Lt, turtą grąžinti 1994 m. II ketvirtį, išperkant pinigais.

Utenos rajono valdybos 1994-04-29 potvarkiu Nr.161v (41, 62-70 b.l., t.1, 22-23 b.l., t.2), vadovaujantis 1994-04-29 posėdžio protokolu Nr.18 (21 b.l., t.2) buvo patvirtinta eilė gauti kompensaciją litais už žemės ūkio paskirties žemę pagal 1-5 priedėlius. Šio potvarkio priedėlyje Nr.1 A. J. – M. yra įrašyta numeriu 55, 80, žemės plotas -9,64 ha, nominali išperkamos žemės kaina – 7.866,00 Lt, potvarkio priėmimo datai išmokama suma - 10.266,00 Lt (42 b.l., t.1).

Iš Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Utenos žemėtvarkos skyriaus atsakymo 2007-05-21 Nr.17.2-137 (117 b.l., t.1, c/b Nr.2-7-82/2009) matyti, kad J. - M. A. kompensacija pradėta mokėti 1994-06-01, baigta mokėti 2004-12-22, viso išmokėta 14.278,00 Lt.

Taigi minėto dydžio piniginė kompensacija buvo perduota J. M. A. nuosavybės teise, todėl pakeisti savininko nuosavybės teisių turinį prieš jo valią galima tik įstatymų nustatyta tvarka.

Nors ieškovai prašė panaikinti potvarkius, o ne atitinkamas jų dalis, tačiau skundžiamais potvarkiais buvo nuspręsta ne tik dėl J. – M. A. teisių, tačiau ir dėl kitiems piliečiams nuosavybės teisių atkūrimo, patvirtinta eilė gauti kompensaciją litais už žemės ūkio paskirties žemę pagal 1-5 priedėlius, todėl potvarkiai kitoje dalyje, nei jais nuspręsta dėl J. M. A. nuosavybės teisių atstatymo, ieškovų teisių pažeisti negali. Be to, šiuos individualius administracinius aktus ieškovai gali ginčyti tik veikdami savo vardu, nes trečiasis asmuo šioje byloje V. Č. jų neįgaliojo ginti jos teisės.

Jau minėta, kad nuosavybės teisių, pažeistų neteisėtai nusavinant privačią nuosavybę, atkurti remiantis tuo metu galiojusiais įstatymais buvo neįmanoma, todėl tam buvo būtina įstatymu nustatyti specialų (ad hoc) teisinį reguliavimą. Taigi, toks įstatymas yra specialusis (ad hoc) šiame valstybės atkūrimo etape teisės aktas, t. y. turintis ribotą galiojimą: taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsiranda dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, okupacijos metais nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, atkūrimo. Vadinasi, jis turi specifinį reguliavimo dalyką. Antra, jis taikomas ne visiems buvusiems savininkams ir jų palikuonims – Lietuvos gyventojams, o tik buvusiems turto savininkams – Lietuvos piliečiams, kurie atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama ne pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas, o tik specialia tvarka jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atkuriama jo sutuoktiniui ir vaikams (įvaikiams), jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Šio įstatymo ad hoc pobūdis iš esmės reiškia ir palyginti trumpalaikį bei ribotą jo taikymą – tik atkuriant minėtas nuosavybės teises atitinkamu laikotarpiu.

Taigi ieškovų nurodytos Civilinio kodekso (1964 metų) normos dėl paveldėjimo teisių (589 str. (teisės priimti palikimą perėjimas), 601 str. (paveldėjimas kolūkiečio kieme)) negalėjo būti taikomos ir nebuvo taikomos atstatant nuosavybės teises J. M. A. į 1950 metais mirusio jos sutuoktinio P. A. tėvo P. A. nuosavybės teise valdytos žemės jam tenkančią dalį. Žemės savininkas P. A. iki nacionalizavimo savo ūkio dukroms perdavęs nebuvo. Nors LR Konstitucijoje, kuri yra tiesiogiai taikomas aktas, nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymas (6, 23 str.), o todėl pakeisti savininko nuosavybės teisių turinį prieš jo valią galima tik įstatymų nustatyta tvarka, tačiau A. B., V. Č. ir B. A. nuosavybės teisės į žemę natūra iki 1994 metų atstatytos nebuvo, tuo metu jos buvo tik pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą, nes tik nuo valstybės įgaliotos institucijos sprendimo grąžinti turtą natūra priėmimo momento pretendentas į nuosavybės teisės atstatymą įgyja savininko teises.

Ieškovų ginčijami atsakovo Utenos rajono savivaldybės (tuo metu - valdybos) 1994-04-25 sprendimas Nr. 1112, 1994-04-25 potvarkis Nr. 160v ir 1994-04-29 potvarkis Nr. 161v dalyje dėl nuosavybės teisių atstatymo J. M. A. yra teisėti ir pagrįsti, nes atitiko tuo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ sprendime jau aptartus reikalavimus, juos panaikinti ieškovų nurodytais motyvais pagrindo nėra, kitoje dalyje, kaip minėta, šie administraciniai aktai ieškovų teisių nepažeidžia, todėl ieškovų ieškinio reikalavimai (2,4) pripažinti, kad atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija nepagrįstai ir neteisėtai 1994-04-25 sprendimu Nr. 1112, 1994-04-25 potvarkiu Nr. 160v, 1994-04-29 potvarkiu Nr. 161v suteikė teisę praturtėti velionei J. M. T. – A. ir gauti 10.226,00 Lt kompensaciją už ¼ dalį ieškovės ir jos velionių seserų 41,58 ha ūkio žemės; panaikinti atsakovo Utenos rajono savivaldybės administracijos 1994-04-25 sprendimą Nr. 1112, 1994-04-25 potvarkį Nr. 160v ir 1994-04-29 potvarkį Nr. 161v atmestini kaip nepagrįsti.

Kartu tai reiškia, kad mirusio buvusio žemės savininko P. A. dukros A. B., B. A., V. Č. nuosavybės teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo atkurti dviem atvejais: pirma, jeigu be jų nebūtų kitų mirusio buvusio savininko vaikų (P. A.) ar kitų asmenų (jo sutuoktinės J.M. A. ir jų vaikų), kuriems įstatymas suteikė teisę atstatyti nuosavybės teisę į mirusio asmens turtą; antra, jeigu kiti mirusio buvusio savininko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, būtų atsisakę savo teisės atkurti nuosavybės teisę.

Nors 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 19 straipsnis dėl sprendimų dėl nuosavybės teisės atstatymo priėmimo buvo 1993 m. liepos 15 d. įstatymu Nr. I-229 papildytas ir nustatyta, kad “Sprendimas nepriimamas, jeigu tarp piliečių kilo ginčas dėl nuosavybės teisės atstatymo būdo. Pagal piliečių pareiškimus šiuos ginčus nagrinėja teismas”, tačiau šioje byloje nėra jokių įrodymų (LR CPK 178 str.), kad 1994 m. būtų kilęs teisme nagrinėtinas ginčas tarp piliečių dėl nuosavybės teisių atstatymo būdo į P. A. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą. Į žemės sklypo dalį, tenkančią P. A. dukroms (jų teisių perėmėjams), atkurti nuosavybės teises natūra galimybė nebuvo ginčijama ir šiuo metu neginčijama.

Iki žemės nacionalizavimo, minėta, P. A. buvo gyvas, savo nuosavybės teisių į žemę niekam kitam nebuvo perleidęs, jo dukrų A. B., B. A., V. Č. teisės atkurti į likusią žemės dalį natūra nebuvo ginčijamos ir šiuo metu jų paveldėtojų teisės neginčijamos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimus (1, 7) įpareigoti atsakovus Lietuvos Respubliką ir Utenos rajono savivaldybę pripažinti, kad ieškovės velionės seserys ir ieškovė turi teisę į visos prarastos dėl politinių represijų išlikusios ūkio 41,58 ha žemės nuosavybės atstatymą ir grąžinimą natūroje (duomenys neskelbtini); įpareigoti atsakovus Lietuvos Respubliką ir Utenos rajono savivaldybę grąžinti ieškovės velionių seserų paveldėtojams ir ieškovei, atstatant nuosavybės teises, visą prarastą dėl politinių represijų 41,58 ha išlikusią žemės ūkio žemę natūroje (duomenys neskelbtini). Ieškinys šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai yra taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai. Šioje byloje taikytinas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 20 straipsnyje nustatytas trisdešimties dienų apskundimo terminas, nes ieškovai ginčija administracinius aktus – kuriais išspręstas nuosavybės teisių atstatymo į žemę klausimas, išmokant piniginę kompensaciją. Kai dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo į teismą kreipiasi asmenys, kuriems šie sprendimai neturėjo būti įteikti, tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą.

Ieškovai teigia, kad A. B. apie Utenos rajono valdybos 1994-05-25 priimtą sprendimą Nr.1112, kuriuo J.M. A. buvo atstatytos nuosavybės teisės į ¼ P. A. nuosavybės teise iki žemės nacionalizavimo valdyto žemės sklypo, išmokant kompensaciją pinigais, paaiškėjo tik iš Utenos apskrities viršininko administracijos 2002-07-22 rašto Nr.14-06/60/2002/14-474 (35 b.l., t.1, c/b Nr.2-7-82/2009). Utenos apskrities viršininko administracijos atsakymas B. A., datuotas 2002-07-22, jame nurodyta, kad į P. A. valdytą 41,57 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kreipėsi J. – M. A. ir jai Utenos rajono valdybos 1994-04-25 sprendimu Nr. 1112 atkurta nuosavybės teisė į 10,39 ha žemės, išperkant pinigais, o likusi 31,18 ha žemės dalis yra laisva ir gali būti V. Č., A. B. grąžinta natūra (35 b.l., t.1, c/b Nr.2-7-82/2009). Taigi minėtas 30 dienų terminas ieškovei A. B. prasidėjo dar 2002 m. liepą. Teisiškai reikšmingo fakto – sužinojimo apie ginčijamą sprendimą – momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus. Ieškovai prašė atnaujinti šį terminą, nurodė, kad ieškovė A. B., kurios teisių ir pareigų perėmėjai yra ieškovai, visada buvo silpnos sveikatos, ką patvirtina įvairūs išrašai iš medicininių dokumentų (194-200 b.l., t.1, 3-5 b.l., t.2), o tai kliudė jai savalaikiai ginti pažeistas teises.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Dėl to, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams, turint mintyje tai, kad individualiam administraciniam teisės aktui yra būdinga tai, kad nuosavybės teisės atkuriamos pripažįstant savininko teisių tęstinumą ir nuosavybės teisių atkūrimas pagal prigimtį vertintinas kaip restitucija, nors ir ribota.

Šioje civilinėje byloje atsakovai reikalavo taikyti ieškinio senatį. Minėta, kad termino prigimtis yra apginti savo teises, nepažeidžiant kitų asmenų teisių, todėl negalėtų būti tenkinamas atsakovų reikalavimas taikyti ieškinio senatį tik tuo atveju, jeigu tuo būtų paneigta ieškovų teisėta teisė, nes iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur). Sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis paprastai laikomos aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo asmens valios. Pažymėtina, jog teismų praktikoje, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai.

Minėta, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises J.M. A. būtų buvę pažeistos 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatos. Kaip matyti iš prie civilinės bylos pridėtų kitų civilinių bylų, nagrinėtų Kauno miesto apylinkės teisme, Kauno apygardos teisme, tiek A. B., tiek jos seserys B. A., V. Č. vedė civilines bylas nuo 1992 metų, jas atstovaudavo A. B. sūnus A. B., ieškovas šioje byloje, 1995 metais įgijęs aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (81 b.l., t.1, c/b Nr.2-7-82/2009). Iš civilinės bylos Nr.2-7-82/2009 dokumentų matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2002-09-03 nutartimi, kuri palikta galioti Kauno apygardos teismo 2002-10-02 nutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-02-12 nutartimi (11-14 b.l., t.1, c/b Nr.2-7-82/2009), buvo atsisakyta priimti ieškovių B. A. ir A. B. ieškinį (ieškinio reikalavimai beveik tapatūs pareikštiems šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje), nurodyta kreiptis į Utenos rajono apylinkės teismą. Ieškinys Utenos rajono apylinkės teismui buvo paduotas tik 2006-12-15 (2 b.l., t.1, c/b Nr.2-7-82/2009), o ieškinį byloje 2009-03-05 teismo nutartimi palikus nenagrinėtu (33, 80-82 b.l., t.2, c/b Nr.2-7-82/2009), ieškinys šioje byloje paduotas 2010-08-25 (3 b.l., t.1).

Taigi nėra įrodyta (LR CPK 178 str.), kad A. B., nors būdama garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos, tačiau atstovaujama profesionalaus teisininko, 30 dienų terminą, nustatytą skundams dėl administracinių aktų paduoti, prasidėjusį jai sužinojus apie aktų priėmimą 2002 m. liepą, būtų praleidusi dėl svarbių priežasčių, t.y. nenustatyta apskundimo laikotarpiu egzistavus aplinkybes, kurios būtų nepriklausiusios nuo jos valios ir jai kliudžiusios laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises. Nustačius, kad ieškovų ginčijami individualūs administraciniai aktai jų (A. B. teisių perėmėjų) teisių nepažeidžia, kad ieškovai (LR CPK 48 str. 2d.) praleido nustatytą terminą, jį atnaujinti pagrindo nėra, taikytini termino praleidimo padariniai, o ieškinio reikalavimai panaikinti šiuos individualius administracinius aktus (Utenos rajono valdybos 1994-04-25 sprendimą Nr. 1112, 1994-04-25 potvarkį Nr. 160v ir 1994-04-29 potvarkį Nr. 161v) atmestini taip pat ir administracinio akto apskundimo termino praleidimo pagrindu.

Dėl ieškinio 5 reikalavimo.

Iki 2001-07-01 galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 512 str. nustatė, kad asmuo, kuris be įstatymu ar sandoriu nustatyto pagrindo įgijo turtą kito sąskaita, privalo grąžinti pastarajam be pagrindo įgytą turtą. Nepagrįstu praturtėjimu pagal LR CK 6.237 straipsnio 1 dalį (galioja nuo 2001-07-01) laikomas asmens įgijimas to, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti ir tai padaroma be teisinio pagrindo savo veiksmais arba kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo. Nepagrįstas praturtėjimas nelaikomas sutartine prievole ir sudaro atskirą nesutartinių prievolių rūšį. Tam, kad teisiniai santykiai būtų kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai, turi būti nustatyta atitinkamų įstatyme įtvirtintų sąlygų visuma. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šio savarankiško civilinės teisės instituto paskirtį bei esmę, yra pasisakyta, kad prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Šios įstatymo nuostatos gali būti taikomos ir prievoliniams santykiams, atsiradusiems iki 2000 metų Civilinio kodekso įsigaliojimo (LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 str.).

Nors ieškovai nurodė, kad J. M. A., kartu neteisėtai veikiant ir Utenos rajono savivaldybei, nepagrįstai praturtėjo, o atsakovai V. A. ir E. Ž. neteisėtai gautą kompensaciją paveldėjo, tačiau nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad J. M. A. nuosavybės teisės į ¼ dalį žemės sklypo atstatytos, išmokant jai piniginę kompensaciją ( baigta mokėti 2004-12-22), teisėtų ir pagrįstų administracinių aktų pagrindu, t. y. nuosavybės teisė į piniginę kompensaciją atsirado įstatyme nustatytais pagrindais (LR CK 4.47 straipsnio 12 p.), todėl ieškovų ieškinys dalyje dėl (5) reikalavimo (pripažinti, kad atsakovai E. Ž. ir V. A. bei Utenos rajono savivaldybė privalo grąžinti atsakovui Lietuvos Respublikai 10.226,00 Lt nepagrįstai ir neteisėtai paskirtą ir gautą kompensaciją už velionės J. M. T. – A.A nepagrįstą ieškovės ir velionių seserų turto gavimą ir praturtėjimą) atmestinas kaip neįrodytas, nes nėra pagrindo taikyti LR CK 6.237 straipsnio nuostatas.

Dėl ieškinio 6 reikalavimo.

LR CK 6.261 str. numato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, o LR CK 6.210 str. 1 d. nustato, kad skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, tačiau nei atsakovas Utenos rajono savivaldybė, nei atsakovai V. A. ir E. Ž. jokių piniginių prievolių ieškovų atžvilgiu neturi ir neturėjo, nuosavybės teisės J. M. A. atstatytos teisėtai ir pagrįstai, todėl ieškovų ieškinys dalyje dėl (6) reikalavimo priteisti ieškovės velionių seserų paveldėtojams (be to, ieškovai nėra įgalioti veikti V. Č. vardu) iš minėtų atsakovų 5 proc. metinių palūkanų nuo be pagrindo paskirtos ir gautos 10.226,00 Lt kompensacijos sumos po 511,30 Lt per metus arba už 16 metų nuo 1994 metų 8.180,80 Lt ir teismo išlaidas, atmestinas kaip neįrodytas.

Dėl ieškinio 8 reikalavimo.

Ieškovai prašė priteisti iš atsakovų Utenos rajono savivaldybės, V. A. ir E. Ž. 40.000,00 Lt atlyginti neturtinei žalai (dvasiniai pergyvenimai, sukrėtimai, nepatogumai, sveikatos pablogėjimas, velionių seserų netektis kartu teisėtai nesusigrąžinus savo ūkio visos žemės, trukdymas ir neleidimas susigrąžinti žemę), kurią atsakovai bendrais neteisėtais veiksmais padarė ieškovei A. B. 1992, 1994 metais (paduodant 1992-02-18 pareiškimą, 1992-03-09 įgaliojimą, priimant 1992-08-20 potvarkį Nr.251v, 1994-04-25 sprendimą Nr. 1112, 1994-04-25 potvarkį Nr. 160v ir 1994-04-29 potvarkį Nr. 161v), ieškovai taip pat pažymėjo, kad žala, padaryta nusikaltimu ir sveikatai, yra atlyginama visada. Ieškovai pateikė rašytinius įrodymus dėl A. B. sveikatos būklės (194-200 b.l., t.1, 3-5 b.l., t.2), jos seserų B. A., V. Č. mirties 2005 ir 1999 metais.

Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Iki 2001-07-01 galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 483 str. nustatė bendruosius atsakomybės už žalos padarymą pagrindus, o 485 str. nustatė atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybinių ir kitų organizacijų, taip pat pareigūnų veiksmais administracinio valdymo srityje pagrindus. LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 str. 2d. nustato, kad civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala, įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių manytina, kad atsirado ne tik 1992, 1994 metais, tačiau ir po 2000 m. civilinio kodekso įsigaliojimo.

Pagal galiojančio nuo 2001-07-01 LR CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t.y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis).

Pažymėtina, kad ieškovių A. B., V. Č. ir B. A. ieškinys atsakovams V. A., J. M. A. ir Utenos rajono savivaldybei dėl garbės ir orumo gynimo ir moralinės žalos atlyginimo buvo nagrinėjamas ir atmestas Kauno miesto apylinkės teismo 2000-12-15 sprendimu, kuris paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2001-02-27 nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2001-10-31 nutartimi (145-146, 176-178, 198-201 b.l., c/b Nr.2-1171/2000, 2A-387/2001, Nr. 3K-3-1044/2001). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. spalio 31 d. nutartimi konstatavo, kad atsakovų pareiškimai, nukreipti savivaldos institucijai su tikslu pateikti informaciją apie jiems žinomas aplinkybes, kai autoriai buvo įsitikinę žinių atitikimu tikrovei, laikomi sąžiningais pranešimais. Tokių pareiškimų pateikimas negali būti laikomas garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo faktu, o tokia teismų išvada neprieštarauja 1994 m. gegužės 20 d. teismo sprendimui (civilinė byla Nr. 2-377/94) dėl Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 251v neteisėtumo ir nepažeidžia LR CPK 14 str. nuostatų, nes nagrinėjamoje byloje keliami kiti ieškininiai reikalavimai, grindžiami kitu pagrindu. Taigi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1044/2001 nustatyti faktai šioje byloje turi prejudicinę reikšmę (LR CPK 182 str. 2 p.) ir iš naujo nebeįrodinėjami.

Minėta, kad neteisėti veiksmai gali sukelti įvairius teisinius padarinius. Vienas iš tokių padarinių – žala. Tačiau šioje nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad 1994 m. J. M. A. atstatant nuosavybės teises (priimant 1994-04-25 sprendimą Nr. 1112, 1994-04-25 potvarkį Nr. 160v ir 1994-04-29 potvarkį Nr. 161v) būtų buvę padaryta kokių nors sprendime nurodytų įstatymų pažeidimų, todėl nėra jokių įrodymų, kad atsakovas Utenos rajono savivaldybė ar J. M. A., V. A., E. Ž. būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, tame tarpe ir ieškovų nurodytus nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotinus pagal Baudžiamojo kodekso (1964 m.) 274 str. 1d. (svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule (sukčiavimas), 273 str. 2d. (turto prievartavimas), todėl, kaip minėta, neįrodžius nors vienos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę.

Atsakovai prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį (1964 m. CK 84 str. 1d., 85-86 str., 2000 m. LR CK 1.125 str. 8d., 1.126 str. 2d., 1.127 str. 1d.), tačiau nesant asmens teisės pažeidimo, ieškinio senaties terminas neprasideda. Ieškovų ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip neįrodytas.

Ieškinys atmestas, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str., 98 str.). Už advokato pagalbą (dokumentų surašymą ir patarimą bei atstovavimą) atsakovai turėjo bylinėjimosi išlaidų: V. A. – 800,00 Lt , E. Ž.– 1.100,00 Lt ( 38, 39 b.l., t.1, 164 b.l., t.2).

Atsakovų turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.2 p. (už atsiliepimą į ieškinį maksimali suma – 2.400,00 Lt), 8.3p. (už tripliką -1.400,00 Lt), 8.18 p. (už vieną atstovavimo teisme valandą - 120,00 Lt) pripažintina, kad atsakovų realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos – 800 Lt ir 1.100 Lt advokato pagalbai apmokėti buvo būtinos, jų dydis atitinka protingumo kriterijus.

Šioje byloje pažymėtina, kad ieškovas V. B. į bylą įstojo kaip mirusios sutuoktinės A. B. procesinių teisių perėmėjas, jis bylos eigoje buvo pareiškęs atsisakymą nuo ieškinio (196 b.l., t.2), tačiau jo atstovas pagal įgaliojimą ieškovas A. B. (70-72 b.l., t.3) nurodė, kad ieškovas ieškinio neatsisako ir kartu išreiškė savo subjektyvią nuomonę, kad tuo atveju, jei liktų tik jis vienas ieškovas, jam tektų pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas (47 b.l., t.3). Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo V. B. garbų amžių, į jo paties pareikštą minėtą nuomonę dėl ieškinio, į tai, kad ieškovas A. B. veikė šioje byloje kaip ieškovės A. B. atstovas nuo pat civilinės bylos iškėlimo, vadovaudamasis LR CPK 93 str. 4d. nuostatomis vertina, kad visas bylinėjimosi išlaidas atsakovams privalo padengti tik ieškovas A. B..

Iš ieškovo A. B. atsakovui V. A. priteistina 800 Lt, o E. Ž. - 1.100 Lt jų turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti (LR CPK 93 str., 98 str.). Nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą ieškovai yra atleisti (LR CPK 83 str. 1d. 7p.,14p.).

Atsakovai, būdami įsitikinę, kad ieškovai pateikė teismui akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, todėl piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, remdamiesi LR CPK 95 straipsnio nuostatomis prašė teismo skirti ieškovams baudą. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Naudojimasis įstatyme numatyta galimybe teismine tvarka apginti, ieškovų nuomone, pažeistas teises, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog yra piktnaudžiaujama įstatymų suteiktomis procesinėmis teisėmis ar elgiamasi nesąžiningai. Nenustačius, kad ieškovai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti LR CPK 95 straipsnį ir skirti baudą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 263-265 straipsniais, 268 – 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei E. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1.100,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.