Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7-356/2012 pagal V. B. ir A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Utenos rajono savivaldybei, E. Ž., V. A., trečiajam asmeniui V. Č. dėl prarasto turto sugrąžinimo, nepagrįsto turto gavimo pripažinimo bei gavimo panaikinimo, potvarkių ir sprendimo panaikinimo, palūkanų priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Atsakovei J. M. A. nuosavybės teisės į ¼ dalį žemės sklypo atstatytos, išmokant jai piniginę kompensaciją, teisėtų ir pagrįstų administracinių aktų pagrindu, todėl ieškovų ieškinys dalyje dėl reikalavimo pripažinimo, kad atsakovai E. Ž. ir V. A. bei Utenos rajono savivaldybė privalo grąžinti atsakovui Lietuvos Respublikai 10 226 Lt nepagrįstai ir neteisėtai paskirtą ir gautą kompensaciją už velionės J. M. T. – A. nepagrįstą ieškovės ir velionių seserų turto gavimą ir praturtėjimą atmetė kaip neįrodytą. Taip pat atmetė ieškinio reikalavimą dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo, nes atsakovai jokių prievolių ieškovų atžvilgiu neturi ir neturėjo.

Pažymėjo, kad ieškovių A. B., V. Č. ir B. A. ieškinys atsakovams V. A., J. M. A. ir Utenos rajono savivaldybei dėl garbės ir orumo gynimo ir moralinės žalos atlyginimo buvo nagrinėjamas ir atmestas Kauno miesto apylinkės teismo 2000-12-15 sprendimu, kuris paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2001-02-27 nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2001-10-31 nutartimi. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-1044/2001 nustatyti faktai šioje byloje turi prejudicinę reikšmę ir iš naujo nebeįrodinėjami.

Ieškovas V. B. į bylą įstojo kaip mirusios sutuoktinės A. B. procesinių teisių perėmėjas, jis bylos eigoje buvo pareiškęs atsisakymą nuo ieškinio, tačiau jo atstovas pagal įgaliojimą ieškovas A. B. nurodė, kad ieškovas ieškinio neatsisako ir kartu išreiškė savo subjektyvią nuomonę, kad tuo atveju, jei liktų tik jis vienas ieškovas, jam tektų pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo V. B. garbų amžių, į jo paties pareikštą minėtą nuomonę dėl ieškinio, į tai, kad ieškovas A. B. veikė šioje byloje kaip ieškovės A. B. atstovas nuo pat civilinės bylos iškėlimo, vertino, kad visas bylinėjimosi išlaidas atsakovams privalo padengti tik ieškovas A. B.. Teismas atsisakė tenkinti atsakovų prašymą skirti ieškovams baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nes naudojimasis įstatyme numatyta galimybe teismine tvarka apginti, ieškovų nuomone, pažeistas teises, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog yra piktnaudžiaujama įstatymų suteiktomis procesinėmis teisėmis ar elgiamasi nesąžiningai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2012-12-04 sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog sprendimas yra neteisėtas, nes yra pažeistos ir netinkamai taikomos procesinės ir materialinės teisės normos. Teismas pažeidė CK 1.127, 1.130, 1.131, 1.134 str., nes dėl senaties termino atmetė 1-4 ieškinio reikalavimus. Teismas nenustatė kada būtent ieškovė A. A.-B. sužinojo apie atsakovo Utenos rajono valdybos potvarkius ir sprendimus, nes velionė B. A. ir ieškovė A. A.-B. gyveno atskirai ir skirtingose vietose. Todėl nustatyta sprendime aplinkybė, jog ieškovei A. A.-B. 30 dienų terminas apskųsti Utenos rajono valdybos potvarkius ir sprendimus prasidėjo 2002 m. liepą yra nepagrįstas ir neįrodytas. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė Utenos rajono savivaldybė būtų atsiuntusi ieškovei A. A.-B. ar ieškovėms B. A. ir V. A.-Č. 1994 m. potvarkius bei sprendimą, nes veikė su atsakovėmis slaptai ir net nepranešė joms tyčia apie 1994 m. žemės nuosavybės atkūrimą atsakovei J.M. A. ir dalinimą, kad galėtų slaptai užvaldyti jų nuosavybę. Mano, jog ši aplinkybė galėjo įtakoti termino praleidimą dėl svarbių priežasčių. Taip pat mano, jog ieškovė nepraleido termino kreiptis į teismą nuo 2002 m. liepos mėn., nes kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl tų pačių reikalavimų gynimo, tačiau atsakovė Lietuvos Respublika per savo institucijas teismus tyčia suvaržė ieškovių teises paduoti ieškinį pagal jų pasirinkimą ir pagal kelių atsakovų atskiras gyvenamąsias vietas, kai atsakovu yra nurodytas ir V. A., kas yra CPK 29,30,33 pažeidimas. Ieškinio padavimas nutraukia ieškinio senatį, todėl iki 2003-03-12 ieškinio senatis buvo nutraukta ir turėjo prasidėti iš naujo. Tačiau 2001-06-08 atsakovė Lietuvos Respublika per savo institucijų pareigūnus politinio persekiojimo ir šantažo tikslu plėšti nebaudžiamai ieškovių ir jų atstovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą sunkiai sužalojo ieškovių atstovą ir ieškovą A. B., kad taip neleistų ieškovėms ginti savo teises bei interesus. Tai patvirtina invalidumo pažymėjimai, kurie patvirtina, jog ieškovui buvo atliktos operacijos, negalėjo vaikščioti iki 2007 m. pradžios, o iki 2006 m. valdyti dešinės rankos, savarankiškai rašyti bei jam buvo paskirta nuolatinė priežiūra. Todėl senaties terminas buvo sąlygotas neteisėtais organizuotais atsakovo Lietuvos teismų, prokuratūros, policijos, advokatūros, saugumo ir seimo veiksmais. Mano, kad 2009-03-05 nutartimi Utenos rajono apylinkės teismas kartu su Panevėžio apygardos teismu suorganizavo šališką ir priklausomą ieškinio palikimą nenagrinėtu. Todėl ieškinio 1-4 reikalavimai atmesti dėl neva ieškinio senaties nepagrįstai ir neteisėtai, nes Utenos rajono apylinkės teismas vilkino ieškinio išnagrinėjimą. Sprendime pažeidžiamas Konstitucijos 23 ir 29 str., 2005-08-23 Konstitucinio teismo nutarimo byloje Nr. 19/02 nuostatos bei netinkamai aiškinamas 1991-06-18 dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymas. Taikant ir aiškinant šį įstatymą negalėjo būti pažeistos vienų asmenų teisės ir turtiniai interesai prieš įstatymą kitų asmenų turtinių interesų sumažinimo ar apribojimo sąskaita ir suteiktos privilegijos vieniems asmenims neteisėtai praturtėti kitų asmenų sąskaita. Sprendime pažeidžiamas CPK 270 str., nes nenurodomi argumentai, kuriais atmetami pateikti su ieškiniu įrodymai 1992-10-13 ir 1993-03-02 Ukmergės valstybinio archyvo pažymėjimai, kurie patvirtina, kad iki 1949 m. ieškovių ir jų tėvų ūkio žemė dar nebuvo nacionalizuota ir buvo jų velionių tėvų valdoma, naudojama ir disponuojama iki nusavinimo 1949 m. žemę konfiskuojant, o juos ištremiant. Iki 1949 jie griežtai atsisakė stoti į kolūkį, už žemę mokėjo mokesčius ir vykdė atitinkamas prievoles. 1944 m. P. A. sūnus P. A. buvo atidalytas iš jų ūkio ir sukūrė savo atskirą šeimą, 5 ha žemės ūkį, kuriame gyveno su savo šeima iki mirties 1950 metais. Todėl P. A. prarado bet kokias nuosavybės teises į savo tėvo P. A. ūkio žemę ir pastatus, nuosavybės atstatymą, ką patvirtino ir nustatė 1999-03-31 Kauno miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1341/1998. Teismo sprendimas suteikę teisę P. A. palikuoniams nepagrįstai praturtėti, nes 1944 m. P. A. su savo šeima buvo gavęs ir atsiėmė savo dalį iš P. A. ir sukūrė savo 5 ha žemės ūkį. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti. Teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra jokių įrodymų, jog 1994 metais būtų teisme nagrinėjamas ginčas dėl nuosavybės teisių atstatymo būdo į P. A. nuosavybės teise valdytą žemę. Tam suklastojamas faktas sprendime, kad ieškovės A. B. prašyme dėl žemės nuosavybės teisių atstatymo yra nurodoma J.M. A. kaip įpėdinė. Šią klastotę paneigia šis ieškinys, todėl 1991-05-06 prašymas neturėtų būti laikomas kaip įrodymu. Be to, nuo 1992 metų Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėta civilinė byla Nr. 2-1341/1998, kuri baigėsi 1999-03-31 nutartimi. Ši aplinkybė įrodo, jog atsakovai veikė organizuotai ir slaptai 1994 m. sukčiavimu ir apgaule neteisėtai praturtėjo ieškovių sąskaitą. Todėl nepranešė ieškovėms apie priimtus potvarkius ir sprendimą, kad nebūtų pradėta dar viena civilinė byla ir sueitų senaties terminas. Mano, kad atsakovė J.M. A. dvigubai 1944 m. atidalijimo metu ir 1994 m. neteisėtai atstatydama sau nuosavybės teisę ir gaudama kompensaciją neteisėtai praturtėjo ieškovių sąskaita, todėl atsakovai privalo grąžinti neteisėtai gautą kompensaciją Lietuvos Respublikai bei priteista 5 proc. metinių palūkanų.

Sprendime nepagrįstai nustatyta, kad neva 2001-10-31 Aukščiausio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1404/2001 turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje, nes tai prieštarauja 1994 Utenos rajono apylinkės teismo sprendime nustatytiems faktams ir aplinkybėms civilinėje byloje Nr. 2-377/94, kuris turi prejudicinę galią šioje byloje, nes paneigia Aukščiausio teismo nustatytas aplinkybes ir faktus bei įrodo atsakovų V. A., J.N. A., Utenos rajono savivaldybės veiklą sukčiaujant ir prievartaujant svetimą turtą, ką nuo atsakomybės dengia šiuo sprendimu šališkas ir priklausomas Utenos rajono apylinkės teismas ir ne kartą šalinta nuo šios civilinės bylos teisėja V. V.. Sprendimas neteisingas, todėl naikintinas bei priteista iš atsakovų padaryta neturtinė žala ieškovių velionių seserų sveikatai ir nusikaltimais. Be to, apie nusikalstomos veikos požymius turi būti pranešta prokuratūrai, tačiau tai nepadaryta dėl teisėjos V. V. šališkumo ir priklausomumo, kurį įrodo ir neteisingas CPK 93 str. 4 d. taikymas ieškovo A. B. atveju.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliantų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog teismas visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino bylos gaktines aplinkybes, rašytinius įrodymus, bei įvertinęs įrodymų visumą priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Tinkamai aiškino ir taikė imperatyvias įstatymo normas. Taip pat nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei Konstitucinio Teismo jurisprudencijos. Nurodo, jog Utenos rajono valdybos 1994-04-25 sprendimas Nr. 1112 priimtas teisėtai vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, bei atsižvelgiant į tuo metu įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 str. 1 d. 2 p., nuosavybės teisės pilietei J.M. A. atkurtos teisėtai ir pagrįstai nepažeidžiant teisės aktų. Be to, į buvusio savininko P. A. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemės dalį – 10,39 ha žemės šiuo metu atkurtos tik J.M. A., o likusi dalis šiuo metu yra laisva ir gali būti atkurta nuosavybė kitiems pretendentams gražinant žemę natūra. Apie tokią galimybę pretendentės buvo informuotos dar 2002 m., tačiau dėl tarpusavio pretendentų nesutarimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės iki šiol nėra atkurtos. Be to, Kauno rajono apylinkės teismas 1999-03-31 nutartimi nepanaikino P. A. ar jo sutuoktinės J.M. A. teisės į P. A. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemė, atkuriant nuosavybės teises. Todėl ji turėjo pilną teisę kaip pretendentė atkurti nuosavybės teises į jai priklausančią P. A. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį 10,39 ha. Be to, apeliantai nenurodė svarbių priežasčių dėl ko laiku negalėjo kreiptis į teismą ir apginti savo pažeistas teises, todėl jiems negali būti atnaujintas praleistas apskundimo terminas, nes A. A. į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 5 metams nuo sužinojimo apie sprendimo priėmimą. Kadangi apeliantai nepagrindė ir neįrodė nei vienos iš civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai E. Ž. ir V. A. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog M.J. A., kaip mirusio buvusio savininko vaiko sutuoktinė turėjo teisę į ¼ dalį 41,8 ha žemės. Apeliantų teiginiai apie neteisėtą M.J. A. praturtėjimą yra nepagrįsti bei neįrodyti. Teismas pagrįstai netenkino ieškovų ieškinio.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Utenos rajono savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, jog teismas visapusiškai ir objektyviai ir tinkamai vertino visus byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą. Ieškovai pažeidė 1 mėnesio terminą ginčyti administracinius aktus, bei nepateikė jokių įrodymų apie objektyvias priežastis, sutrukdžiusias per protingą terminą nuo sužinojimo kreiptis į teismą. Mano, jog tiek 1994-04-25 potvarkis Nr. 160V, tiek tos pačios dienos sprendimas Nr. 1112 yra teisėti, teisingi ir pagrįsti, priimti remiantis galiojusiais teisės aktais. Teisės į nuosavybės atkūrimą nebuvo sietina su aplinkybėmis, kad savininko vaikai vedė atskirą ūkį, todėl visiškai nereikšmingi apelianto argumentai, jog J.M. A. gyveno kitame ūkyje. J.M. A. nuosavybės teisės atkurtos pagrįstai bei išmokėta kompensacija. Nepagrįsti ieškovų reikalavimai priteisti palūkanas bei žalos atlyginimo. Ieškovai neįrodė dėl ko kilo neturtinė žala.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Teisingumo ministerija nurodo, jog ji yra netinkama ir nereikalinga atsakovė šioje byloje, nes ji atstovauja valstybės institucijas dėl kurių veiksmų atsirado žala.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių į 41,58 ha žemės (duomenys neskelbtini), atstatymo ieškovei A. B. ir jos velionėms seserims; Utenos rajono savivaldybės administracijos 1994-04-25 sprendimo Nr. 1112, 1994-04-25 potvarkio Nr. 160v, 1994-04-29 potvarkio Nr. 161v panaikinimo; termino šiam reikalavimui pareikšti atnaujinimo; nepagrįstai išmokėtos kompensacijos ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovų E. Ž., V. A. ir Utenos rajono savivaldybės administracijos.

Utenos rajono apylinkės teismas atmetė ieškovės A. B., mirusios (duomenys neskelbtini), teisių perėmėjų V. ir A. B. reikalavimus. Apeliantai su teismo sprendimu nesutinka motyvuodami tuo, kad: teismas nepagrįstai pripažino praleidus ieškinio senatį; netinkamai aiškino ir taikė 1991-06-18 įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų; neįvertino aplinkybės, kad atsakovai negali pretenduoti į savininko žemės dalį; nepagrįstai nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-1044/2001 nustatyti faktai turi prejudicinę galią šioje byloje; teismas netinkamai taikė CPK 18, 182 straipsnius.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės A. B., mirusios (duomenys neskelbtini), teisių perėmėjai yra V., G. J. ir A. B. (t. 2, b. l. 66, 83-84, 102, 106-107). G. J. B. nuo ieškinio reikalavimų atsisakė, teismas jo atsisakymą priėmė ir civilinę bylą jo atžvilgiu nutraukė (t. 2, b. l. 179-180, 182-184, t. 3, b. l. 32-33, 91-94, 99). Ieškinys, kuriuo reikalaujama panaikinti Utenos rajono savivaldybės administracijos 1994-04-25 sprendimą, 1994-04-25 bei 1994-04-29 potvarkius, Utenos rajono apylinkės teisme gautas 2010-08-25.

Pagal administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) nuostatas skundas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo, administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (ABTĮ 33 str.).

Ieškovė A. B. ieškinyje nurodė, kad apie Utenos rajono savivaldybės administracijos 1994-04-25 sprendimą, kuriuo, jos manymu, neteisėtai atkurta nuosavybė į ¼ dalį P. A. žemės J. M. T. A., sužinojo 2002-07-22, todėl skundą dėl šio sprendimo neteisėtumo turėjo pateikti iki 2002-08-22 (t. 1, b. l. 3). Apeliantai teigia, kad ieškinio senaties ieškovė nepraleido, nes senatį nutraukė ieškinio teismui pateikimas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais. Tapatus nagrinėjamam ieškiniui A. B. ieškinys, teisme buvo gautas 2006-12-15 ir Utenos rajono apylinkės teismo 2009-03-05 nutartimi paliktas nenagrinėtas (civ. byla Nr. 2-7-82/2009, t. 2, b. l. 33). Palikus ieškinį nenagrinėtu, pakartotinai A. B. kreipėsi į teismą daugiau nei po metų, t. y. 2010-08-25. Ieškovai prašė atnaujinti praleistą terminą Utenos rajono savivaldybės administracijos 1994-04-25, 1994-04-29 sprendimui ir potvarkiams apskųsti, tačiau priežasčių, dėl kurių šį terminą būtina atnaujinti, nenurodė. Ieškovų nurodomos priežastys: A. B. prasta sveikata, A. B. invalidumas negali būti pripažintos svarbiomis ir nesuteikia pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2002 metų iki 2010 metų Lietuvos teismuose ieškovės A. B. atstovas ir ieškovas A. B. buvo iškėlęs daugybę civilinių bylų įvairiems atsakovams ir tuomet nei prasta A. B. sveikata, nei A. B. invalidumas nebuvo kliūtimi kreiptis į teismą (teismų sistemos LITEKO duomenys). Šios aplinkybės įrodo, kad ieškinio senaties terminas skųsti Utenos rajono savivaldybės administracijos 1994-04-25 sprendimą, 1994-04-25 ir 1994-04-29 potvarkius praleistas be svarbių priežasčių ir atnaujinti jį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad ginčijami sprendimas ir potvarkiai, dalyje dėl nuosavybės teisės atstatymo J. M. A. į ¼ dalį P. A. žemės, išmokant piniginę kompensaciją, yra neteisėti. Priešingai apeliantams, priimti sprendimai visiškai atitinka 1991-06-18 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas. Ieškovų teiginius, kad žemės savininko P. A. sūnus P., 1944 metais susituokęs su J. M. T. (A.), buvo atidalintas iš ūkio, nepatvirtina jokie pagrįsti įrodymai. Visuotinai žinoma, kad žemė po 1940 -06-15 buvo nacionalizuota. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS, LTSR įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (1999-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/99). Nustatant, kuris asmuo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Duomenų, kad P. A. iki 1940-06-15 gavo dalį tėvo P. A. žemės ir buvo jos savininku, nėra. Ieškovė A. B., 1991-10-24 pateiktuose pašymuose grąžinti tėvo P. A. žemę, įpėdiniais nurodė ir brolio P. A. žmoną, J. M. A. (t. 3, b. l. 110-111). Apeliantų minimi Ukmergės valstybinio archyvo 1992-10-13 ir 1993-03-02 pažymėjimai nepatvirtina teiginių, kad P. A. žemė iki 1949 metų nebuvo nacionalizuota (civ. bylos Nr. 2-1341/1998, t. 2, b. l. 205-206). Todėl nėra pagrindo teigti, jog nuosavybės teisės J. M. A. į ¼ dalį P. A. žemės atstatytos neteisėtai.

Ieškovai prašė priteisti iš atsakovų Utenos rajono savivaldybės administracijos, V. A. ir E. Ž. neturtinę žalą. Šį reikalavimą grindė tokiomis aplinkybėmis: Utenos rajono savivaldybės administracija kartu su atsakovu V. A. ir velione J. M. T. A. neteisėtais veiksmais 1992-02-18 pareiškimu, 1992-03-09 įgaliojimu, 1992-08-20 potvarkiu Nr. 251v, 1994-05-25 sprendimu Nr. 112, 1994-04-25 potvarkiu Nr. 160v, 1994-04-29 potvarkiu Nr. 161v ir kitais, kuriuos patvirtina kaip ieškinio priedai rašytiniai įrodymai Utenos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-7-82/2009, padarė neturtinę žalą, kurį pasireiškė dvasiniais pergyvenimais, nepatogumais, sveikatos blogėjimu, dvasiniais sukrėtimais. Utenos rajono apylinkės teismas 2012-12-04 sprendimu atmetė šį reikalavimą, motyvuodamas tuo, kad ginčas dėl dalies ieškovų nurodomų aplinkybių, tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo, jau išnagrinėtas kitoje civilinėje byloje, joje nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę ir iš naujo neįrodinėjami. Apeliantai nesutinka su teismo išvada dėl nustatytų faktų prejudicinės reikšmės, tačiau jų argumentai nepaneigia teismo išvados, su kuria sutinka apeliacinės instancijos teisėjų kolegija.

Iš civilinės bylos Nr. 2-1171/2000 matyti, kad B. A., V. Č., A. B., kurias atstovavo A. B., kreipėsi į teismą dėl garbės ir orumo gynimo, reikalaudami iš atsakovų V. A., J. M. A. ir Utenos rajono savivaldybės neturtinės žalos atlyginimo už paskleistus žinomai melagingus prasimanymus, žeminančius jų ir jų velionio tėvo garbę ir orumą. Ieškovai nurodė, kad žala padaryta atsakovės J. M. A. melagingu pareiškimu apie ieškovių tėvo P. A. neva išparduotą turtą, V. A. suklastotu įgaliojimu ir Utenos rajono savivaldybės 1992-08-20 potvarkiu Nr. 251v (civ. bylos Nr. 2-1171/2000, b. l. 2-4, 160-161). Ieškinys buvo atmestas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko sprendimą galioti (LAT civ. byla Nr. 3K-3-1011/2001).

Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovai pakartotinai kelia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, remdamiesi aplinkybėmis, kurias nurodė civilinėje byloje Nr. 2-1171/2000 ir kurios buvo atmestos. Kadangi abejose bylose šalys tos pačios, civilinėje byloje Nr. 2-1171/2000 nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę ir iš naujo neįrodinėjami (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Įstatymas reglamentuoja, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str.). Ieškovai nenurodė aplinkybių ir įstatymo, kurių pagrindu jiems gali būti atlyginama neturtinė žala, todėl šis reikalavimas atmestas pagrįstai.

Dėl kitų apeliantų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie deklaratyvūs ir teisiškai nereikšmingi.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Utenos rajono apylinkės teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino pateiktus šalių įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo (CPK 185, 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantų priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 500 Lt advokato pagalbos išlaidų atsakovei E. Ž. (CPK 79, 93, 98 str., t. 3, b. l. 186).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) po 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) iš kiekvieno, E. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.