- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-30
- Bylos Nr.
- 1S-214-366/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00286-2017-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Advokatai
- Irmantas Ruželė
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė J. K. atstovo advokato Irmanto Ruželės skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-12-03 nutarties, kuria J. K. pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Kauno apylinkės teismo 2017-11-20 nutartimi J. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 312 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
2. Be to, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018-05-10 nutartimi J. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri paskutinį kartą pratęsta Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-06-09 nutartimi.
3. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-12-03 nutartimi tenkintas VšĮ Rokiškio Psichiatrijos ligoninės teikimas ir priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymas buvo pratęstas.
Šalies argumentai
4. Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė - J. K. atstovas advokatas Irmantas Ruželė skundu prašo Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-12-03 nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą - J. K. atžvilgiu taikytą priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverstinį gydymą ambulatorinio stebėjimo sąlygomis.
4.1. Nurodo, kad teismas, atsižvelgęs į tai, kad J. K. psichikos būsena pagerėjusi, nepagrįstai vadovavosi BPK 405 straipsnio 3 dalies l punktu, kurio pagrindu tęsiamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, kai asmens sveikatos būklė nepasikeičia. Šiuo atveju pagal medikų bei teismo padarytą išvadą turėjo būti taikomas BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktas, kuriame nurodoma, kad pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį galima tada, kai asmens sveikatos būklė pasikeičia. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. K. nustatytas intelekto deficitas. Ši patologija sąlygoja jo nekritiškumą gydymuisi, padarytos uždraustos veikos atžvilgiu, tačiau akivaizdu, kad jokiu gydymu žemo intelekto asmeniui pakelti nėra įmanoma, atitinkamai, joks tolesnis medikamentinis gydymas J. K. psichikos būklės pagerinti nebegali. Jam taikomas palaikomasis gydymas, kuris jau pakankamai ilgą laiką nėra koreguojamas ir tokį gydymą realiai galima palaikyti gydantis ambulatorinėmis sąlygomis.
4.2. J. K. gydant ambulatorinėmis sąlygomis, būtų reikalinga kito asmens priežiūra. J. K. rūpinasi jo motina N. K., pas kurią ir grįžtų gyventi J. K., tačiau byloje yra duomenų, kad pastaroji dėl savo sveikatos būklės gali negalėti pilnai įgyvendinti priežiūros. Šie duomenys yra paimti iš ankstesnės teikimo medžiagos (2020-06- 09 Nr. T-569-762/2020) ir naujai tirti nebuvo. Teismas visiškai netyrė, neanalizavo ir neatsakė į atsiliepime dėl teikimo pateiktus argumentus dėl motinos realaus gebėjimo prižiūrėti sūnaus gydymosi tęstinumą ambulatorinėmis sąlygomis.
4.3. Skundžiamoje nutartyje netirta ankstesnės bylos nagrinėjimo metu gauta medžiaga, o būtent tai, kad byloje buvo pateiktas rašytinis pareiškimas kito J. K. giminaičio - A. V., kuris taip pat įsipareigojo prisidėti prie J. K. priežiūros, jei pastarasis būtų gydomas ambulatoriškai. Pažymėtina ir tai, kad duomenys iš A. V. yra gauti tarpininkaujant Samylų seniūnijos darbuotojams, taigi logiška manyti, kad seniūnijai yra žinomi minimi asmenys.
Motyvuojamoji dalis
5. Skundas atmetamas.
6. Išnagrinėjęs teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-12-03 nutartimi pagrįstai J. K. pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis
7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.
8. Vertindamas asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, pirmos instancijos teismas klaidos nepadarė ir priėmė bylos duomenimis pagrįstą sprendimą. Komisija rekomendavo teismui priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis tęsti. Teismas įvertino Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros 2020 m. lapkričio 5 d. išvadą Nr. 564 (b. l. 3), kurioje nurodoma, kad stebimuoju laikotarpiu J. K. psichikos būklė yra pagerėjusi, stabili. Jo agresijos, konfliktų, režimo pažeidimų nebuvo, elgesys formaliai teisingas. Palaiko ryšius su mama. Yra gautas raštas iš Kauno rajono savivaldybės, kad jo mama turi psichikos sveikatos sutrikimų, kad negali užtikrinti sūnaus priežiūros. Jis šiuo metu atsisako gyventi socialinės globos namuose (pasak jo, nes „neleidžia mama“). Komisijos metu nusiskundimų savo sveikata neišsako, sąmoningas, savyje ir vietoje orientuotas teisingai, laike su paklaida. Kontaktui prieinamas, į klausimus atsako trumpai, stebimas jo intelekto deficitas. Jo mąstymas konkretus, stokoja nuoseklumo, lėtesnio tempo. Stebimi dėmesio ir atminties procesų sutrikimai, interesai siauri. Aktyvios psichopatologijos nestebima, suicidines mintis ir ketinimus neigia. Nekritiškas savo būsenai ir įvykdytai uždraustai veikai.
9. Kaip matyti, gydymas ligoninėje davė teigiamą rezultatą ir J. K. psichinė būklė yra pagerėjusi, tačiau to nepakanka išvadai, kad J. K. gali būti gydomas ambulatorinėmis sąlygomis prižiūrint motinai – būtina nustatyti tai, kad jis nėra socialiai pavojingas sau ir kitiems. Ne mažiau svarbu yra tai, kad ambulatorinėmis sąlygomis būtų užtikrintas gydymo tęstinumas. J. K. buvo teistas du kartus: Kauno apylinkės teismo 2017-11-20 nutartimi konstatuota, kad jis būdamas nepakaltinamas padarė BK 312 straipsnio 1 dalyje numatytą uždraustą veiką, kuri pagal pavojingumą priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018-05-10 nutartimi konstatuota, kad jis būdamas nepakaltimanas padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje uždraustas veikas, priskiriamas nesunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms. Iš pastarosios nutarties matyti, kad J. K. nuolat smurtavo N. K. atžvilgiu, ją sistemingai žagindavo. Tai rodo, kad N. K., pati turinti psichikos sveikatos sutrikimų, negalėjo sutramdyti savo sūnaus, taigi neturėjo jo atžvilgiu jokios teigiamos įtakos. Įvertinus minėtas aplinkybes, laikytina, kad J. K., kuriam nustatyta vidutinė smurto rizika, išlieka pavojingas motinos atžvilgiu, kuri ir buvo nukentėjusioji nuo sūnaus nusikalstamų veiksmų. Nors šiuo metu J. K. psichikos būklė yra pagerėjusi ir stabili, tačiau, kaip nurodė ligoninės atstovė teismo posėdžio metu, galimi ligos paūmėjimai, kurių metu N. K. neužtikrintų sūnaus priežiūros ir kontrolės. Advokato I. Ruželės skunde nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje netirta ankstesnės bylos nagrinėjimo metu gautas rašytinis pareiškimas J. K. giminaičio - A. V., kuris įsipareigojo prisidėti prie J. K. priežiūros, jei pastarasis būtų gydomas ambulatoriškai. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės tęsimo ir priimant skundžiamą 2020-12-03 teismo nutartį, A. V. pareiškimas gautas nebuvo, todėl teismas pagrįstai nepasisakė dėl J. K. perdavimo šio asmens priežiūrai.
10. Įvertinus J. K. padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, nesant jo kritikos savo būsenai ir įvykdytai uždraustai veikai, egzistuojant ligos paūmėjimo rizikai, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, kad J. K. pavojingumas visuomenei nėra tiek sumažėjęs, kad jis galėtų vėl gyventi su savo motina, kuri taip pat serga psichine liga.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis,
nutaria:
atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – J. K. atstovo advokato Irmanto Ruželės skundą, palikti galioti dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-12-03 nutartį.
Nutartis neskundžiama.