Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-295-309/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-12-13
Bylos Nr.: 1A-295-309/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-39053-2022-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Boleslovas Kalainis, Zigmas Kavaliauskas, Nijolė Matuzevičienė
Nuteistasis: J. G.
Nukentėjusysis: V. V.
Kaltinamasis: J. G.
Advokatai: Ramūnas Dobrovolskis, Andrius Kazakevičius

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-295-309/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39053-2022-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 1.2.10.1; 2.1.14; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 13 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės,

sekretoriaujant Ingai Jocienei,dalyvaujant prokurorei Elonai Korostinai,nuteistajam J. G., jo gynėjui advokatui Andriui Kazakevičiui,nukentėjusiosios V. V. atstovui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant J. G. dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje,

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant J. G. dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdo ir J. G. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant J. G. dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Nukentėjusiosios V. V. civilinis ieškinys dėl 198,97 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Nukentėjusiosios V. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista iš J. G. 600 Eur (šeši šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios V. V. naudai iš kaltinamojo J. G. priteista 525 Eur (penki šimtai dvidešimt penki eurai) bylinėjimosi išlaidų.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartimi 2023 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendyje ištaisyta klaida dėl bylinėjimosi išlaidų ir nuosprendžio rezoliucinės dalies pastraipa išdėstyta taip – vietoj: ,,<...> Nukentėjusiosios V. V. naudai iš kaltinamojo J. G. priteisti 525,00 eurus (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų. <...>“, išdėstyta taip: ,,Nukentėjusiosios V. V. naudai iš kaltinamojo J. G. priteisti 1 050,00 eurus (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą, būtent: 2022 m. rugsėjo 22 d., apie 20.10 val., neteisėtai atvirai prieš savininkės, nukentėjusiosios V. V. valią išlaužęs nukentėjusiosios V. V. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), teritoriją aptveriančius kiemo uždarytus ir užrakintus vartelius, įsibrovė į saugomą nukentėjusiosios V. V. gyvenamojo namo teritoriją, aptvertą kiemą.

2. Be to, J. G. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą, būtent: 2022 m. rugsėjo 22 d., apie 20.10 val., neteisėtai pažeidęs būsto neliečiamumą ir įsibrovęs į nukentėjusiosios V. V. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), teritoriją, tyčia sugriebė namo kieme buvusią V. V. už jos striukės apykaklės, tampė nukentėjusiąją po jos gyvenamojo namo kiemą, po to viena ranka prispaudė V. V. prie namo kieme stovėjusio automobilio, kita ranka pešė V. V. plaukus, dėl to V. V. buvo sukeltas fizinis skausmas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl abiejų nusikalstamų veikų įvykdymo yra nemotyvuotas, nepagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nepašalintos bylos nagrinėjimo metu kilusios abejonės, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

3.2. Dėl BK 165 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos nuteistasis nurodo, kad pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina konstatuoti jo neteisėtumą, kuriam nustatyti būtini du požymiai: 1) tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-942/2015). Taigi jis (nuteistasis) aptariamą nusikalstamą veiką galėjo įvykdyti tik tiesiogine tyčia, aiškiai suvokdamas, kad jis neteisėtai prieš nukentėjusio asmens valią įsibrauna į saugomą būsto teritoriją, ir norėjo taip veikti. Tačiau nagrinėjant baudžiamą bylą aplinkybės, kurios leistų konstatuoti jo tiesioginės tyčios buvimą bei patekimo į saugomą teritoriją neteisėtumo faktą, nebuvo nustatytos.

3.3. Apeliantas pažymi, kad BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika įprastai įvykdoma nepaklūstant turto savininko žodiniam ar rašytiniam draudimui patekti į saugomą objektą, smurtaujant prieš savininką, naudojant apgaulę arba fiziškai įveikiant kliūtis, skirtas apriboti patekimą į objektą, tokias kaip užraktai, langų stiklai, be kita ko, ir perlipant tvorą. Šiuo atveju pagal kaltinimo konstrukciją patekimo į saugomą teritoriją neteisėtumas buvo siejamas su teritoriją aptveriančių kiemo uždarytų ir užrakintų vartelių išlaužimu. Nuteistasis akcentuoja, kad jis neprisipažino išlaužęs vartelius jokiais veiksmais, t. y. nei rankoje turėtu pagaliu, nei ranka, koja ar dar kokiu nors fizinio kontakto būdu. Teigia, kad po nestipraus kontakto su rankoje turėtu pagaliu per vartelių viršų jie atsidarė, nes buvo neuždaryti, ir jis laisvai įėjo į nukentėjusiosios kiemą, kur sutiko nukentėjusiąją. Be to, pati nukentėjusioji nurodė, jog jai pareiškus pretenzijas, jis (J. G.) iš karto pasišalino iš kiemo. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji nesakė jam (nuteistajam), kad draudžia įeiti į namo kiemą prieš jam įeinant, ant vartų nebuvo užrašo su draudimu įeiti į kiemą be savininko sutikimo. Todėl vienintelis būdas konstatuoti jo (J. G.) tiesioginės tyčios buvimą, tuo pačiu ir patekimo į saugomą teritoriją neteisėtumą, buvo vartelių išlaužimą patvirtinančių įrodymų tyrimas bei pačių vartelių sulaužymo fakto nustatymas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios esminės aplinkybės netyrė, neanalizavo byloje surinktų įrodymų, nepasisakė dėl jo (nuteistojo) iškeltų abejonių, t. y. dėl to, kad varteliai jau galėjo būti sugadinti arba buvo sugadinti vėliau, nenustatinėjo vartelių sugadinimo mechanizmo, neapžiūrėjo vartelių viršaus apgadinimų, netyrė ar nukentėjusiosios pateiktos pagalio nuolaužos buvo jo (nuteistojo) turėto pagalio dalys ir t. t. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisėtą patekimą į saugomą teritoriją susiejo ne su jo (J. G.) galimai atliktais neteisėtais veiksmais išlaužiant vartelius, bet su jo noru aptarti konfliktinę situaciją su šuns savininkais, o tai yra nelogiška, nes noras pabendrauti su žmogumi, kad ir labai nemalonia tema, dar nereiškia, jog toks asmuo gadins svetimą turtą, brausis į saugomą teritoriją laužydamas vartus ar smurtaus pokalbio metu.

3.4. J. G. teigimu, bylos medžiaga vienareikšmiškai patvirtina, kad jis rankoje turėtu pagaliu beldė į tvorą ir vartus, taip siekdamas pasikviesti šuns savininkus ar savininką pokalbiui, išsiaiškinti, kodėl jo draugė buvo užpulta gyvūno ir palikta viena stovėti gatvėje. Beldimu į tvorą jis nesiekė patekti į saugomą teritoriją, t. y. nelipo per tvorą, nebandė išspirti tvoros ar vartelių koja arba dar kaip nors kitaip įveikti buvusias kliūtis. Brautis į kiemą, kuriame jo supratimu nieko nebuvo, nebuvo jokios prasmės, ir jis to nedarė. Tik po to, kai sudavus per vartelių viršų, šie atsidarė, jis teisėtai įėjo į kiemą su tikslu pasikalbėti su šuns savininku. Taigi jo elgesys ir siekis pasikalbėti su šuns savininkais neleidžia spręsti apie jo siekį neteisėtai patekti į saugomą teritoriją.

3.5. Kartu nuteistasis pažymi, kad byloje nenustatytas jo motyvas smurtauti prieš žmogų. Nurodo, kad jo reputacija yra nepriekaištinga, be to, incidentas su šunimi baigėsi laimingai – A. K. nebuvo apkandžiota, tariamai nukentėjęs asmuo buvo ne jaunas vyriškis, kuris būtų ciniškai neigęs gyvūno nepriežiūros faktą ar moters sužalojimą, bet solidi moteris, kuri neneigė savo kaltės. Taigi konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į jo asmenybę, nukentėjusiosios elgesį, A. K. padarytą žalą, jo smurtavimas prieš moterį, ir dar toks intensyvus, netgi žiaurus, yra visiškai nerealus ir nelogiškas.

3.6. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo smurtinius veiksmus, taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų apie jo smurtavimu sukeltas pasekmes. Taigi byloje kylanti abejonė dėl jo smurtavimo, o tuo pačiu ir nekaltumo prezumpcija, nėra nuginčyta objektyviais, patikimais ir vienareikšmiškai vertinamais įrodymais.

3.7. Kartu nuteistasis pažymi, kad į bylą nebuvo pateikti galimą smurtavimą prieš nukentėjusiąją patvirtinantys įrodymai. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, jog dėl patirto smurto išsigando, patyrė emocinį stresą, dėl to blogiau miegojo, negerai jautėsi, t. y. nukentėjusioji nurodė patyrusi psichinio pobūdžio sutrikimus, susijusius su smurtu. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie nukentėjusiosios patirtus neigiamus psichinius išgyvenimus, kuriuos būtų užfiksavę medikai, apie skirtą psichologinę pagalbą, medikamentus. Be to, A. K., užpuolus šuniui, užsigavo tik koją, ir tai buvo akivaizdu, nukentėjusioji aiškiai suprato ir matė, kad šuo užpuolė besilaukiančią moterį. Tai, kad A. K. tuoj reikės gimdyti, nukentėjusiajai kieme pasakė ir jis pats (J. G.). Todėl, byloje nesant psichologų išvadų, nėra galimybės nustatyti priežasties, dėl ko nukentėjusioji išgyveno baimės jausmą ir blogai miegojo, t. y. ar dėl patirto smurto, ar dėl galimo priešlaikinio gimdymo, ar kitų neigiamų pasekmių būsimai mamai ir jos vaikui. Pasak nuteistojo, byloje nebuvo surinkta objektyvių įrodymų apie galimą jo smurtavimą nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl ginčijamas nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK nustatytas įrodymų vertinimo procesines taisykles ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją.

3.8. Skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios parodymus. Nukentėjusiosios sutuoktinis, kuris yra neabejotinai šališkas proceso dalyvis, tik patvirtino tai, ką galimai girdėjo iš pačios nukentėjusiosios. Sužalojimų nuotraukų po plaukų rovimo nuo galvos nėra, sužalojimų nuotraukų po tampymo paėmus už striukės apykaklės po kiemą nėra, medikų išvadų dėl sužalojimų kūne nėra, psichologo ar psichiatro išvadų dėl patirto fizinio smurto nėra, apklausti kaimynai jokių garsų gatvėje negirdėjo, nors, pasak nukentėjusiosios, buvo rėkiama, grasinama, trankoma su lazda per tvorą, nukentėjusiosios vyras, būdamas name, jokio triukšmo kieme negirdėjo, name buvęs šuo į kieme vykusį tariamą konfliktą taip pat nereagavo, apgadintos tvoros ir / ar vartų nuotraukų byloje nėra ir t. t. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad kaltinime nurodytais varteliais net nesinaudoja, nes į kiemą patenka ir iš jo išvažiuoja automobiliu per vartus. Tačiau nukentėjusiosios sutuoktinis nurodė, kad norint atsidaryti vartus į kiemą, reikia įeiti per vartelius ir atidaryti vartus automobiliui, t. y. taip jis patvirtino faktą, kad varteliai tą vakarą sugrįžus į namus nebuvo sugadinti, kol jis (J. G.) juos išlaužė. Taigi, nuteistojo vertinimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, smurto faktą patvirtina tik pačios nukentėjusiosios duoti parodymai, tačiau jos parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

3.9. Pasak apelianto, abejonės, kad jis inkriminuojamų nusikaltimų neįvykdė, yra labai realios ir jų visiškai pakanka, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta nekaltumo prezumpcija, priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.10. Skunde pažymima, ir tai, kad apklausiamas kaip liudytojas 2022 m. spalio 25 d. nukentėjusiosios sutuoktinis G. V., be kita ko, nurodė, jog „<...> pareiškimą parašėme vėliau, todėl, kad labai negražiai pasielgė ta kita pusė, mano žmona gavo baudą dėl šuniuko <...>“, o iš to seka, kad nukentėjusioji pareiškimą policijos pareigūnams dėl galimo smurtavimo praėjus 11 dienų pateikė kerštaudama, atsakydama į nubaudimą už gyvūno nepriežiūrą, o ne dėl savo asmeninių būdo savybių, patirto streso ar kitų objektyvių aplinkybių, kurias nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas. Todėl nukentėjusiosios parodymai, nesant kitų objektyvių įrodymų, šioje konkrečioje situacijoje negali būti laikomi pakankamais, patikimais ir jais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

3.11. Be to, nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neatskleidė, kokio dydžio neturtinę žalą priteisė nukentėjusiajai už kiekvieną iš patirtų nusikalstamų veikų, nenurodė žalos kompensacijų dydžių nustatymo motyvų. Todėl jis negali įsitikinti teismo padarytų išvadų pagrįstumu ir tuo pačiu motyvuotai ginčyti nuosprendžiu iš jo priteistos neturtinės žalos dydžio.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į nuteistojo J. G. apeliacinį skundą nukentėjusiosios V. V. atstovas advokatas R. Dobrovolskis prašo: nuteistojo J. G. apeliacinį skundą atmesti; priteisti nukentėjusiosios V. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas už suteiktas advokato paslaugas apeliacinio proceso metu.

4.1. Atsiliepime nukentėjusiosios atstovas nurodo, kad nuteistojo parodymai dėl patekimo į nukentėjusiosios gyvenamojo namo kiemą yra nenuoseklūs – ikiteisminio tyrimo metu J. G. nurodė, kad į vartelius jis pabeldė ir jie patys atsivėrė, teisme nurodė, kad į vartus beldė su pagaliu, o teismui nurodė, jog „kepštelėjo“ su nulūžusiu pagaliu. Mano, kad tokiais parodymais nuteistasis bando sušvelninti savo kaltę, be to, tokia jo versija prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir nukentėjusiosios V. V. bei liudytojų parodymams.

4.2. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad nukentėjusioji V. V. viso proceso metu davė nuoseklius ir išsamius parodymus, ji viso proceso metu (2022 m. spalio 3 d. pareiškime, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, akistatos metu, teisiamajame posėdyje) nuosekliai ir tapačiai pasakojo įvykio aplinkybes. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, t. y. liudytojų G. V., E. A. parodymai, policijos pareigūno tarnybiniame pranešime, įvykio vietos apžiūros protokole, objektų (pagalio ir jo atskilusių dalių) apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, akistatos, atliktos tarp J. G. ir V. V., protokole užfiksuoti pastarųjų parodymai.

4.3. Atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojama, kad konkretus draudimas patekti į asmens būstą (šiuo atveju tvora aptvertą namų valdą) niekur ir neturi būti nurodytas, nes tai yra asmens konstitucinė teisė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis nustato, kad be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Šiuo atveju patekimas į nukentėjusiosios namų valdos teritoriją buvo apribotas teritoriją juosiančia tvora bei užrakintais varteliais, kas parodo nukentėjusiosios V. V. ir jos sutuoktinio valinę išraišką, uždraudžiančią pašaliniams asmenims lankytis gyvenamosios vietos teritorijoje ar namuose, todėl visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ant kiemo vartų dar turėjo būti užrašas, draudžiantis įeiti.

Šalies argumentai

4.3.Sprendžiant klausimą, ar patekimas (šiuo atveju įsibrovimas) buvo teisėtas, itin svarbus ir pats patekimo būdas. Aptariamu atveju nuteistasis J. G. pagaliu daužė per vartus tol, kol buvo sulaužyta mažųjų vartelių užrakto spyna ir vartų lenta. Toks nuteistojo J. G. įsibrovimo būdas akivaizdžiai yra neteisėtas ir atliktas tyčiniais veiksmais, siekiant bet kokiu būdu patekti į teritoriją, o tai neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis į teritoriją pateko panaudojamas fizinę jėgą ir kartu turėtą pagalį, tokiu būdu fiziškai įveikdamas kliūtis, skirtas apriboti patekimą į nukentėjusiosios gyvenamosios vietos teritoriją. Toks patekimo į teritoriją būdas negali būti pripažintas teisėtu ir yra teisingai įvertintas kaip įsibrovimas. Be to, įvykis su nuteistojo sugyventine ir nukentėjusiosios augintiniu jau buvo pasibaigęs, jokių grėsmių, dėl kurių nuteistasis J. G. privalėjo patekti į nukentėjusiosios V. V. namų valdą, nebuvo. Aktualu ir tai, kad ant vartų, kuriuos daužė nuteistasis, buvo pritvirtintas skambutis, todėl, norint pasikalbėti su nukentėjusiąja, buvo galima juo paskambinti, tačiau buvo pasirinktas nepriimtinas patekimo į teritoriją būdas – įsibrovimas. Akivaizdu, kad asmuo kliūties (vartų spynos išlaužimui) pašalinimui panaudodamas fizinę jėgą patekimui į kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančią teritoriją suvokia savo veiksmus ir jais sukeltas pasekmes bei sąmoningai to siekia.

4.4. Esant nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusiosios atstovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs įrodymų visumą bei įvertinęs juos pagal nešališką vidinį įsitikinimą, priėmė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad J. G., veikdamas tiesiogine tyčia, neteisėtai atvirai prieš savininkės, nukentėjusiosios V. V. valią, išlaužęs nukentėjusiosios V. V. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), teritoriją aptveriančius kiemo uždarytus ir užrakintus vartelius, įsibrovė į saugomą nukentėjusiosios V. V. gyvenamojo namo teritoriją – aptvertą kiemą, ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje.

Atsiliepimas

4.5. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad įvertinus nukentėjusiosios V. V. parodymus, jų nuoseklumą bei detalumą visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad: „nukentėjusioji davė parodymus, kurie viso proceso metu buvo itin nuoseklūs, detalizuoti, iš esmės nekintantys ir sutampantys su kita bylos medžiaga. Vertinant teisme jos duotus parodymus, gretinant juos su duomenimis, užfiksuotais ikiteisminio tyrimo metu, t. y. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką, apklausos protokole, parodymų patikrinimo vietoje protokole, matyti, kad esminės nukentėjusiosios nurodytos faktinės aplinkybės buvo tapačios: nukentėjusioji ir teisme, ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu aiškiai nurodė, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas, o būtent tuo, kad kaltinamasis J. G. tyčia sugriebė namo kieme buvusią V. V. užjos striukės apykaklės, tampė nukentėjusiąją po jos gyvenamojo namo kiemą, po to viena ranka prispaudė V. V. prie namo kieme stovėjusio automobilio, kita ranka pešė V. V. plaukus.“

4.6. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis J. G. charakterizuoja save kaip itin teigiamą, ramaus būdo, ir teigia, kad dėl šių charakterio savybių jis neturėjo motyvo smurtauti, tačiau bylos duomenys liudija priešingai. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo J. G. sugyventinė A. K., praėjus pakankamai trumpam laiko tarpui po įvykio, t. y. 2022 m. gruodžio 31 d., dėl agresyvaus J. G. elgesio ir jai galimai sukelto fizinio skausmo kreipėsi pagalbos į policijos pareigūnus ir netgi į nukentėjusiąją V. V. Tokie veiksmai, nors ir tiesiogiai nėra susiję su skundžiamu nuosprendžiu, tačiau charakterizuoja nuteistąjį J. G. neigiamai, kaip impulsyvų asmenį. Be to, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis yra baustas ir už administracinių nusižengimų padarymą, o tai patvirtina, kad jis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų. Manytina, kad emociškai subrendęs asmuo, kaip save vertina nuteistasis, tikrai nebūtų su pagaliu daužęs kiemo vartų tol, kol pateko į kiemą, o patekęs nebūtų plūdęs nukentėjusiosios necenzūriniais žodžiais ir jos atžvilgiu naudojęs fizinį smurtą.

4.7. Kartu atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad J. G. nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą, kuris ne visuomet sukelia išoriškai matomas pasekmes. Atsižvelgiant į tai, kad fizinio smurto panaudojimo metu dalyvavo tik nukentėjusioji V. V. ir nuteistasis J. G., pagal suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose itin svarbu atsižvelgti į tai, kaip į panaudotą fizinį smurtą sureagavo nukentėjęs asmuo. Kaip liudytojas apklaustas nukentėjusiosios sutuoktinis G. V. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, kad jam išėjus į lauką jo žmona buvo šoko būsenoje, apsiverkusi stovėjo prie automobilio, pradėjo iš karto ant jo šaukti dėl patirto streso, klausė, kur jis buvo, kodėl jai nepadėjo ir jos neapgynė, jos plaukai buvo kiek pasivėlę, pati tikrai sumišusi, žmona jam pasakė, kad į jų kiemą buvo įėjęs svetimas vyras, kuris jai sukėlė fizinį skausmą, ją puolė, tampė už plaukų. Taigi tiek nukentėjusiosios emocinė būsena po sukelto fizinio skausmo, tiek jos išvaizda – suvelti plaukai, akivaizdžiai parodo, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas.

4.8. Dėl aplinkybės, kodėl nukentėjusioji nesikreipė į policiją iš karto po įvykio, aiškiai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Be to, nedelsiant į policijos įstaigą nebuvo kreiptasi ir dėl žmogiškojo faktoriaus – nukentėjusioji V. V., žinodama, kad J. G. sugyventinė turi greitai gimdyti, bei suvokdama, kad pastaroji patyrė išgąstį dėl šuns, stengėsi jos dar labiau nesujaudinti. Taigi nuteistojo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, taip pat yra įrodyta byloje surinktais įrodymais. J. G. veikė tiesiogine tyčia – suvokė pavojingą smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusioji gali patirti fizinį skausmą, ir siekė šių padarinių.

Šalies argumentai

4.9. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su civiliniu ieškiniu, nukentėjusiosios atstovas nurodo, kad iš skunde pateiktos formuluotės, jog „ <...> nuteistasis negali įsitikinti teismo padarytų išvadų pagrįstumu, ir tuo pačiu motyvuotai ginčyti Nuosprendžiu iš jo priteistos neturtinės žalos dydžius“ neaišku, ar nuteistasis sutinka ar nesutinka su priteista neturtine žala ir jos dydžiu, dėl to nėra galimybės pasisakyti dėl šios nuteistojo J. G. apeliacinio skundo dalies.

4.10. Nukentėjusiosios atstovas pažymi, kad nukentėjusioji sutinka su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu ir jo neginčija, tačiau nuteistasis J. G. pateikė apeliacinį skundą, dėl to nukentėjusioji V. V. patyrė išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, prašo iš nuteistojo J. G. priteisti nukentėjusiosios V. V. patirtas proceso išlaidas, susidariusias dėl advokato darbo apmokėjimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

5. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo J. G. apeliacinis skundas atmestinas.

7. Nuteistasis J. G. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą – teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl abiejų nusikalstamų veikų įvykdymo yra nemotyvuotas, nepagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nepašalintos bylos nagrinėjimo metu kilusios abejonės, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Dėl J. G. kaltės padarius BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

8. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

9. BK 165 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų teisėtumą. Taigi pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-37-942/2015, 2K-237-594/2023).

10. Nors nuteistasis J. G. neigia padaręs BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tvirtina, kad jis nukentėjusiosios kiemo vartelių neišlaužė jokiu fizinio kontakto būdu, po nestipraus kontakto su rankoje turėtu pagaliu per vartelių viršų jie atsidarė, nes buvo neuždaryti, ir jis laisvai įėjo į nukentėjusiosios kiemą, šiuos nuteistojo teiginius paneigia ir jo kaltę padarius BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Nukentėjusioji V. V., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad vyriškis „per jėgą įėjo pro mažuosius vartelius, kurie buvo užrakinti“ ir juos apgadino – išjudino spyną ir sulaužė vieną tvoros mažųjų vartelių lentą (1 t., b. l. 52–55). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Parodymų patikrinimo vietoje metu V. V. nurodė, kad įvykio metu buvo sugadinta vartelių spyna ir ji jau yra pakeista analogiška, taip pat nurodė, kad yra pakeista mažųjų vartelių lenta, kuri buvo apgadinta įvykio metu. Paaiškino, kad pagrindinę dalį nesuskilusio pagalio ji rado prie mažųjų vartelių, savo kiemo teritorijoje, o likusias atskilusias pagalio dalis rado prie mažųjų vartelių iš gatvės pusės (1 t., b. l. 88–101). Nukentėjusiosios V. V. 2022 m. spalio 3 d. pareiškime nurodyta, kad ji, būdama namo kieme, išgirdo smarkų daužymą į tvorą, po to pasigirdo didelis garsas ir jos kiemo varteliai, kurie buvo užrakinti, atsilapojo. Į jos kiemą įpuolęs vyras laikė kažkokį pailgos formos daiktą (1 t., b. l. 7). V. V. 2022 m. spalio 21 d,. protokole-pareiškime taip pat nurodyta, kad jos kiemo varteliai buvo užrakinti, ji pati juos buvo užrakinusi, būdama kieme, išgirdo stiprų garsą ir varteliai atsidarė. Į jos kiemą įėjęs vyras buvo labai agresyviai nusiteikęs, rankoje turėjo kažkokį pailgą daiktą, kaip vėliau paaiškėjo – medinį pagalį. Vyras sugadino tvoros vartelius sulaužydamas spyną ir vieną tvoros lentą. Vyras į jos teritoriją įsibrovė prieš jos valią (1 t., b. l.10–13). Nukentėjusioji V. V., suvesta į akistatą su J. G., patvirtino, kad iki įvykio jos tvoros mažieji varteliai buvo „sveikut sveikutėliai ir užrakinti“, nurodė, kad nors vartelių spyna nėra tokia tvirta kaip namų durų spynos, tačiau ji tvirta ir, jeigu varteliai yra užrakinti, jie tikrai lengvai neatsidarys. Nukentėjusioji paaiškino, kad J. G. beldė į didžiuosius vartus su pagaliu, kol pagalys sulūžo, smūgiai buvo stiprūs ir garsūs. Į pateiktą klausimą V. V. atsakė, kad vartai atsilapojo atsitrenkdami į atramą, ar jie buvo išspirti, ar išstumti, ji nematė. J. G. į jos kiemą įėjo be leidimo. Buvo sulaužyta mažųjų vartelių spyna, viena vartelių lenta visiškai sulaužyta, o ant didžiųjų vartų matėsi braukimo su pagaliu žymės. Atkreiptinas dėmesys, kad pats J. G. akistatos metu patvirtino, jog į nukentėjusiosios kiemo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), teritoriją įėjo be nukentėjusiosios leidimo (1 t., b. l. 105–109), o nukentėjusiosios parodymus apie sulaužytas vartelių spyną ir tvoros lentą patvirtina byloje esančios fotonuotraukos (1 t., b. l. 36, 97), sąmata už atliktus darbus, mokėjimo nurodymas bei atliktų darbų aktas (1 t., b. l. 76, 77, 162). Apklausiama teisiamajame posėdyje nukentėjusioji V. V. dar kartą analogiškai nurodė, kad jos kiemo tvoros varteliai buvo užrakinti, jai stovint kieme prie automobilio, varteliai su dideliu trenksmu atsidarė ir įėjo vyras. Vartelių spyna buvo išlaužta, iškrito jos liežuvėlis, nuo smūgio perskilo vartelių lenta (2 t., b. l. 146–147).

11. Taigi nukentėjusiosios V. V. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių visiškai sutampa, be to, jos parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu nėra pagrindo. Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. V. sutuoktinis G. V. nurodė, kad išėjęs į kiemą pažiūrėti, kodėl į namus nepareina žmona, iš karto pastebėjo, kad yra išlaužti mažieji varteliai, jie nebeužsidarė, spyna buvo sulūžusi, viena tvoros lentelė sugadinta, vėliau pastebėjo, kad su pagaliu apibraižyti didieji vartai (1 t., b. l. 112–113). Teisiamajame posėdyje liudytojas G. V. patvirtino, jog išėjęs į kiemą ieškoti žmonos, pamatė, kad vartelių spyna sulaužyta, išlaužtas spynos liežuvėlis, jis gulėjo ant žemės, tvoros „štaketas“ buvo prasiskyręs (2 t., b. l. 147–148). Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tyrėjas E. A. parodė, kad 2022 m. spalio 4 d. į policijos komisariatą atėjęs J. G. paaiškino, jog pagaliu daužė namo varus, nes norėjo pasišnekėti su šuns, užpuolusio jo nėščią draugę, šeimininke, sakė, kad sutrenkė per mažuosius vartelius ir jie atsidarė (1 t., b. l. 126–128, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Teisiamajame posėdyje liudytojas E. A. nurodė, kad nuvykęs į įvykio vietą matė, jog varteliai buvo išlaužti, tvoros viršus apgadintas, vartelių lenta buvo įskilusi, perlaužta per pusę. Nukentėjusioji nurodė, kad J. G. jėga įsibrovė į kiemą pro vartelius (2 t., b. l. 126–128). Minėtus liudytojų G. V. ir E. A. parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 32–37) bei pirmiau minėti vartelių spynos keitimo ir tvoros remonto darbus patvirtinantys dokumentai.

12. Iš byloje esančio reikalaujamų daiktų pateikimo protokolo matyti, kad nukentėjusioji V. V. pateikė medinį pagalį, perlūžusį į daug dalių, kurį įtariamasis paliko jos kiemo teritorijoje, adresu: (duomenys neskelbtini), po 2022 m. rugsėjo 22 d. apie 20.10 val. įvykusio įvykio (1 t., b. l. 141–142). Tai, kad pagalys sulūžęs į daug dalių, patvirtina jo fotonuotrauka (1 t., b. l. 134) ir pagalio apžiūros protokolas su priedu – fotolentele (1 t., b. l. 145–152). Nukentėjusiosios pateikto pagalio apžiūros protokole užfiksuota, kad pagrindinio pagalio ilgis – 70 cm, viename jo gale yra įkalta nulenkta vinis, kitas pagalio galas atskilęs, nelygus. Pagalio plotis – 2,5 cm. Prie šio pagalio pateiktos įvairaus dydžio atskilusios atraižos, iš viso – 19 vnt. Lyginant atskilusių atraižų spalvą su pagrindiniu pagaliu, matyti, kad tai to paties pagalio dalys (1 t., b. l. 145–152). Atkreiptinas dėmesys, kad J. G. parodymų patikrinimo vietoje metu, be kita ko, nurodė, jog turėtą pagalį jis numetė nukentėjusiosios kiemo teritorijoje, netoli didžiųjų vartų, prie eglinio krūmo, ši vieta atitinka vietą, kurioje pasiliko ir atskilusios pagalio dalys (2 t., b. l. 39–47). Tai patvirtina, kad nukentėjusiosios pateiktas pagalys buvo būtent tas, kuriuo J. G. daužė jos tvorą, nukentėjusiosios pateiktos pagalio nuolaužos buvo jo turėto pagalio dalys.

13. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad būtent nuteistasis J. G. savo neteisėtais veiksmais sulaužė nukentėjusiosios V. V. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), teritoriją aptveriančius kiemo uždarytus bei užrakintus vartelius, ir įsibrovė į saugomą nukentėjusiosios V. V. gyvenamojo namo teritoriją – aptvertą kiemą. Tai, kad J. G. būtent fizinio kontakto metu išlaužė vartelius, patvirtina, o J. G. skundo teiginį, kad po nestipraus kontakto su rankoje turėtu pagaliu per vartelių viršų jie atsidarė, nes buvo neuždaryti, paneigia pirmiau minėti nuoseklūs nukentėjusiosios V. V. parodymai, kuriuos patvirtina liudytojų G. V. ir E. A. parodymai, bei byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Įvertinus įvykio vietos apžiūros protokole ir pagalio apžiūros protokole užfiksuotus duomenis nekyla jokių abejonių, kad varteliams išlaužti reikėjo stipraus fizinio kontakto, o ne „nestipraus kontakto“ per vartelių viršų. Tai, kad nukentėjusiajai pasakius, jog ji iškvies policiją, J. G. išėjo iš jos kiemo, taip pat tai, kad nukentėjusioji nesakė J. G., kad draudžia įeiti į namo kiemą prieš jam įeinant (bylos duomenims, J. G. ir neprašė leidimo įeiti), ant vartų nebuvo užrašo su draudimu įeiti į kiemą be savininko sutikimo, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje, nepaneigia. Atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo (nuteistojo) iškeltų abejonių, t. y. dėl to, kad varteliai jau galėjo būti sugadinti arba buvo sugadinti vėliau, nenustatinėjo vartelių sugadinimo mechanizmo, neapžiūrėjo vartelių viršaus apgadinimų, netyrė, ar nukentėjusiosios pateiktos pagalio nuolaužos buvo jo (nuteistojo) turėto pagalio dalys, pažymima, jog teismas tinkamai, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam iš įrodymų nesuteikė išskirtinės reikšmės ir padarė teisingą išvadą, kad J. G. suvokė, jog pasibaigus grėsmei, kurią kėlė nukentėjusiosios šuo jo sugyventinei, jis prieš nukentėjusiosios valią, veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suprasdamas, kad veikia neteisėtai, prieš nukentėjusiosios valią įsibrovė į aptvertą jos namo teritoriją. Sutiktina su nuteistojo teiginiu, kad noras pabendrauti su žmogumi, kad ir labai nemalonia tema, dar nereiškia, jog toks asmuo gadins svetimą turtą, brausis į saugomą teritoriją laužydamas vartus ar smurtaus pokalbio metu, tačiau visuma šioje byloje surinktų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad šiuos neteisėtus veiksmus J. G. atliko. Jeigu, kaip nurodo apeliantas, jis tik norėjo pasikalbėti su šuns savininkais ir išsiaiškinti, kodėl jo draugė buvo užpulta gyvūno, jis tai galėjo padaryti teisėtais būdais – paskambinti prie vartų buvusiu skambučiu arba kviesti policiją. Iš bylos duomenų matyti, kad J. G. sugyventinė A. K. pasirinko būtent teisėtą konflikto sprendimo būdą – apie tai, kad buvo užpulta svetimo šuns, pranešė policijai (1 t., b. l. 39).

Dėl J. G. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

14. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino J. G. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo smurtinius veiksmus, nuteistojo kaltę padarius minėtą nusikaltimą patvirtina nukentėjusiosios V. V., liudytojų G. V., E. A. parodymai.

16. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji V. V. nurodė, kad į jos kiemą įsibrovęs vyriškis laikė ją viena ranka prispaudęs prie automobilio durelių, o kita ranka sugriebęs laikė jai už plaukų, juos pešė, dėl to ji pajuto fizinį momentinį skausmą, kurį iš 10 balų vertina 7 balais. Pažymėjo, kad visas aplinkybes ji išdėstė savo pareiškime (1 t., b. l. 52–55). V. V. 2022 m. spalio 3 d. pareiškime, be kita ko, nurodė, kad į jos kiemą įpuolęs vyras puolė ją, sugriebęs už striukės apykaklės tąsė, tampė ją po kiemą, nubloškė prie kieme stovėjusio jos automobilio, viena ranka laikė prispaudęs prie automobilio durelių, o kita ranka sugriebęs laikė už plaukų. Dėl pešamų plaukų ji patyrė fizinį skausmą. Ji bandė kalbėti su vyriškiu, tačiau vyriškis ją toliau „skaudžiai laikė“ prispaudęs prie automobilio durelių, pešdamas jai plaukus rėkė. Jai pasakius, kad iškvies policiją, vyras, eidamas link vartelių, keikėsi, mojavo rankomis, spyrė į vartelius, rodė nepadorius gestus. Ji stovėjo sustingusi, šoko būsenoje, kol jos pasigedęs į kiemą išėjo jos vyras. Ji vyrui pasakė, kad ką tik savo kieme buvo užpulta nepažįstamo vyriškio. Po įvykio ji buvo sukrėsta, šoko būsenoje, nes patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir buvo pažeminta (1 t., b. l. 7). 2022 m. spalio 21 d. protokole-pareiškime V. V. nurodė, kad į jos kiemą įsibrovus nepažįstamam vyrui, ji labai išsigando, patyrė didelį šoką. Vyras ją užpuolė, tąsydamas po kiemą ir raudamas plaukus sukėlė jai fizinį skausmą. Vyriškis plūdo ją necenzūriniais žodžiais, rėkė, kad jo moteris nėščia ir jai kitą savaitę reikia gimdyti (1 t., b. l. 10–13). 2022 m. lapkričio 17 d. suvesta į akistatą su J. G. nukentėjusioji V. V. dar kartą patvirtino, kad į jos kiemą įlėkęs vyras stvėrė ją už striukės gobtuvo, kelias sekundes ją tampė, po to nubloškė prie automobilio priekinių durelių, kairės rankos dilbiu prispaudė jai kaklą, o dešine ranka rovė jai plaukus, grasino jai necenzūriniais žodžiais. Atkreiptinas dėmesys, kad akistatos metu J. G. patvirtino, jog jis sugriebė V. V. už striukės, teigdamas, kad taip norėjo atkreipti nukentėjusiosios dėmesį, nes jam pasirodė, jog pastaroji nori sėsti į automobilį. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad įvykio metu ji buvo labai išsigandusi, jai buvo didelis šokas (1 t., b. l. 105–109). Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji dar kartą patvirtino, kad į jos kiemą įsibrovęs vyriškis čiupo ją už pečių, šiek tiek patąsė, tampė ją iš priekio už gobtuvo abiem rankomis, nubloškė prie automobilio, viena ranka laikė ją prispaudęs prie automobilio, o kita laikė už plaukų ir tempė. Ji buvo šoko būsenoje, skausmas buvo momentinis. Sutuoktiniui išėjus į kiemą, jį užsipuolė dėl to, kad jai nepadėjo, viską jam papasakojo. Kadangi į jos teritoriją įsibrovęs vyras sakė, kad jo draugė laukiasi, turi gimdyti, ji pagailėjo vyriškio ir pareiškimo policijai nerašė. Tik tuomet, kai gavo kvietimą atvykti į policiją dėl savo šuns, ji papasakojo apie įvykį ir parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kodėl išbėgo jos šuo. Ji jautėsi kalta, kad jos šuo išbėgo iš kiemo (2 t., b. l. 146–147). Taigi nukentėjusiosios parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, jie vieni kitiems neprieštarauja. Be to, nukentėjusiosios V. V. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu nėra pagrindo.

17. Liudytojas G. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam išėjus į kiemą pažiūrėti, kodėl negrįžta žmona, ją rado šoko būsenoje, stovinčią apsiverkusią prie automobilio, žmona dėl patirto streso iš karto ėmė ant jo šaukti, klausė, kur jis buvo, kodėl jai nepadėjo ir jos neapgynė. Žmonos plaukai buvo pasivėlę, ji buvo sumišusi. Jam žmona iš karto pasakė, kad į jų kiemą buvo atėjęs svetimas vyras, kuris jai sukėlė fizinį skausmą, ją puolė, tampė už plaukų. Grįžus į namą, žmona jam papasakojo, kad nėščios moters vyras išlaužė vartelius, „pagavo“ ją už plaukų, tampė po kiemą, vadino necenzūriniais žodžiais. Šis įvykis jo žmonai padarė didelę žalą, ji net vaistus geria, blogai miega. Žmona nepamiršo sukelto fizinio skausmo, todėl parašė pareiškimą (1 t., b. l. 112–115). Teisiamajame posėdyje liudytojas G. V. dar kartą nurodė, kad tuomet, kai nesulaukęs žmonos išėjo į kiemą, rado ją apsiverkusią, streso būsenoje, žmona jam sakė, kad vyriškis ją tąsė, tampė už plaukų. Visą kitą dieną ir naktį žmona nervinosi (2 t., b. l. 147–148). Liudytojas E. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad V. V. jam sakė, jog J. G. ją buvo sugriebęs, V. V. buvo išsigandusi, susijaudinusi, streso būsenoje (2 t., b. l. 145–146).

18. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojas G. V. yra šališkas dėl to, jog jis yra nukentėjusiosios sutuoktinis, ir todėl negalima remtis jo duotais parodymais, be to, jis patvirtino tik tai, ką girdėjo iš pačios nukentėjusiosios. Pažymėtina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas J. G. kaltę grindė visuma byloje surinktų ir teismo tinkamai ištirtų bei įvertintų įrodymų, t. y. liudytojų parodymus vertino ir sugretino kartu su kitais bylos įrodymais – nukentėjusiosios, kaltinamojo parodymais ir rašytine bylos medžiaga.

19. Taigi byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių J. G. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. smurtaujant sukėlus fizinį skausmą V. V. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tai, kad nukentėjusioji į policiją nuvyko ne iš karto po įvykio, nėra pagrindas netikėti jos parodymais, nes žmonių reakcija į jų atžvilgiu pavartotą smurtą gali būti ir būna skirtinga. Kartu pažymėtina ir tai, kad jokie norminiai teisės aktai nenustato termino, per kurį asmuo, patyręs smurtą, gali kreiptis į policiją. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad liudytojas G. V. apklausos, vykusios ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. spalio 25 d. (1 t., b. l. 112–115) nurodė, jog „<...> pareiškimą parašėme vėliau, todėl, kad labai negražiai pasielgė ta kita pusė, mano žmona gavo baudą dėl šuniuko“, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nepaneigia J. G. kaltės sukėlus nukentėjusiajai V. V. fizinį skausmą ir nesudaro pagrindo teigti, kad nukentėjusioji pareiškimą policijos pareigūnams dėl galimo smurtavimo praėjus 11 dienų pateikė kerštaudama, atsakydama į nubaudimą už gyvūno nepriežiūrą. Kaip jau minėta, tos pačios apklausos, vykusios 2022 m. spalio 25 d., metu liudytojas G. V., be kita ko, nurodė, kad jo žmona nepamiršo sukelto fizinio skausmo, todėl parašė pareiškimą, bei paaiškino, kad jie galvojo pareiškimo nerašyti todėl, kad nenorėjo jaudinti nėščiosios. Be to, nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad tik tuomet, kai gavo kvietimą atvykti į policiją dėl savo šuns, ji papasakojo apie įvykį ir parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kodėl išbėgo jos šuo, anksčiau ji pareiškimo nerašė, nes pagailėjo J. G., kadangi pastarojo draugė laukėsi, nenorėjo sukelti jiems nemalonumų. Pastebėtina, kad ir savo 2022 m. spalio 3 d. pareiškime policijai V. V. paaiškino, kad iš karto į policiją nesikreipė todėl, kad ją užpuolęs vyras teigė, jog moteris laukiasi, todėl ji pagailėjo moters, nenorėjo sukelti jai dar didesnio streso (1 t., b. l. 7). Byloje surinktų įrodymų visuma nustačius, kad J. G. savo neteisėtais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad byloje nėra medikų užfiksuotų duomenų apie nukentėjusiosios patirtus neigiamus psichinius išgyvenimus, apie nukentėjusiajai skirtą psichologinę pagalbą, medikamentus, nėra išvadų dėl sužalojimų kūne, apklausti kaimynai nurodė jokių garsų gatvėje negirdėję, pastarojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką taip pat nepaneigia. Be to, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu paaiškino, kad į gydymo įstaigą nesikreipė ir nesikreips dėl to, kad į jos kiemą įsibrovęs vyriškis jos nesužalojo, plaukų neišpešė (1 t., b. l. 52–55), ir visų apklausų metu nuosekliai tvirtino, kad ji neigiamus psichinius išgyvenimus patyrė būtent dėl neteisėtų J. G. veiksmų, o ne dėl kitų priežasčių, pvz., dėl to, kad nuteistojo sugyventinei gali grėsti priešlaikinis gimdymas ar būsimai mamai bei jos vaikui gali kilti kokių nors kitų neigiamų pasekmių.

20. Dėl J. G. skundo teiginių, kad byloje nenustatytas jo motyvas smurtauti prieš žmogų, jo reputacija yra nepriekaištinga, atsižvelgiant į jo asmenybę, nukentėjusiosios elgesį, A. K. padarytą žalą, jo smurtavimas prieš moterį yra visiškai nerealus ir nelogiškas, pažymima, kad byloje nustatyta, jog priežastimi J. G. smurtauti buvo tai, kad nukentėjusiosios šuo užpuolė ir išgąsdino (o ne apkandžiojo, kaip apygardos teismo posėdyje nepagrįstai nurodė J. G. gynėjas) jo nėščią sugyventinę. Kartu pažymėtina, kad ir nepriekaištingos reputacijos asmuo gali įvykdyti nusikalstamą veiką, be to, asmens kaltės klausimas išsprendžiamas ne įvertinus ne jo reputaciją, o byloje surinktų įrodymų visumą.

21. Įvertinusi visumą surinktų įrodymų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad J. G., įsibrovęs į nukentėjusiosios V. V. gyvenamojo namo teritoriją, tyčia sugriebė namo kieme buvusią V. V. už striukės apykaklės, tampė nukentėjusiąją po jos kiemą, viena ranka prispaudė V. V. prie namo kieme stovėjusio automobilio, o kita ranka pešė jai plaukus ir taip V. V. sukėlė fizinį skausmą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino J. G. kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

22. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas J. G. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, taip pat skirdamas galutinę subendrintą bausmę, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. G. bausmė paskirta teisingai, ji nei rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta.

Dėl neturtinės žalos

23. Nuteistasis J. G. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neatskleidė, kokio dydžio neturtinę žalą priteisė nukentėjusiajai už kiekvieną iš patirtų nusikalstamų veikų, nenurodė žalos kompensacijų dydžių nustatymo motyvų, todėl jis negali įsitikinti teismo padarytų išvadų pagrįstumu ir tuo pačiu motyvuotai ginčyti nuosprendžiu iš jo priteistos neturtinės žalos dydžio.

24. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

25. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. V. atstovas advokatas R. Dobrovolskis pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti V. V. iš J. G. 189,97 Eur turtinei žalai ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 74–75). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies – atsižvelgęs į tai, kad J. G. ikiteisminis tyrimas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį dėl vartų spynos sugadinimo nutrauktas, civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą, o civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino iki 600 Eur.

26. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

27. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

28. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgė į tai, kad dėl J. G. atliktų neteisėtų veiksmų nukentėjusioji V. V. patyrė išgąstį, skausmą, dvasinius išgyvenimus taip pat atsižvelgė į tai, kad J. G. neteisėtiems veiksmams (dėl abiejų nusikalstamų veikų) įtakos turėjo pačios nukentėjusiosios netinkamas elgesys su jai priklausančiu šunimi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neabejoja, kad nukentėjusioji dėl J. G. neteisėtų veiksmų įsibraunant į jos namo teritoriją – tvora aptvertą kiemą ir panaudojant prieš ją smurtą, patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Kaip minėta, nukentėjusioji nuosekliai nurodė, kad po įvykio ji buvo sukrėsta, išsigandusi, šoko būsenoje, nes patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir buvo pažeminta (1 t., b. l. 7). Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes juos patvirtina kiti įrodymai – liudytojas G. V. nurodė, kad po įvykio išėjęs į kiemą rado žmoną apsiverkusią, streso būsenoje, ji nervinosi ir visą kitą dieną bei naktį, gėrė vaistus, blogai miegojo, tai, kad po įvykio nukentėjusioji V. V. buvo išsigandusi, susijaudinusi, streso būsenoje patvirtino ir liudytojas E. A.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajai V. V. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas nustatė atsižvelgęs į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, įvertino tai, kad nuteistasis J. G. padarė dvi nusikalstamas veikas, kurios sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso ir Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, taip pat vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Dėl to nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai priteisė nukentėjusiajai neturtinę žalą atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

30. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

31. Nukentėjusiosios V. V. atstovas advokatas R. Dobrovolskis pateikė atsiliepimą į nuteistojo J. G. apeliacinį skundą ir prašė priteisti nukentėjusiajai iš J. G. pastarosios patirtas proceso išlaidas, susidariusias dėl advokato darbo apmokėjimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą šioje byloje yra padavęs tik nuteistasis J. G., jo apeliaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios V. V. interesais byloje, todėl ji buvo priversta kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos surašant atsiliepimą. Pažymėtina, kad atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo formų. Be to, nukentėjusiosios V. V. atstovas advokatas R. Dobrovolskis atstovavo nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teisme, o nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas. Atsižvelgusi į tai, kas paminėta, taip pat į tai, kad nukentėjusiosios patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti patvirtina 2023 m. spalio 25 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) bei mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 21, 22), teisėjų kolegija nukentėjusiosios turėtas 525 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti pripažįsta pagrįstomis ir šių išlaidų atlyginimą priteisia iš nuteistojo J. G.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti nukentėjusiajai V. V. iš nuteistojo J. G. 525 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus) patirtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Boleslovas KalainisZigmas KavaliauskasNijolė Matuzevičienė