Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjos advokatės Violetos Bazienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 3 (trejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir A. B. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.1. Skunde cituojama dalis baudžiamojo proceso įstatyme numatytų reikalavimų nuosprendžio formai, turiniui, surašymo tvarkai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 301-307 straipsniai).

4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

5. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų buvimą. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo A. B. gynėjos advokatės Violetos Bazienės apeliaciniame skunde.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-699/2016).

8. Sutiktina, kad nuteistasis A. B., tiek apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, neprisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, neigė kaltę ir laikėsi pozicijos, jog nukentėjusįjį G. L. pažįsta, tačiau įvykio dieną jo nebuvo sutikęs ir jo nemušė. Nors nuteistojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, tačiau juos analizuojant ir vertinant kitų įrodymų kontekste, matyti neatitikimai.

9. Liudytojas E. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje patvirtino, kad įvykio dieną jis buvo susitikęs su A. B., šis jį pasveikino su gimimo diena, kartu pabuvo maždaug iki 21.00 val. ir abu pėsčiomis nuėjo namo (2 t., b. l. 11; 3 t., b. l. 15-16). Tačiau vien E. V. parodymai nepaneigia, kad A. B. tą dieną nuo 21.00 val. iki 21.20 val. buvo miškelyje, S. Nėries gatvėje, šalia pastato, pažymėto Nr. 89. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas aptartus nuteistojo A. B. parodymus pagrįstai vertino kaip jo gynybinę poziciją, kadangi byloje jokių duomenų, patvirtinančių, kad nusikalstamos veikos darymo metu, nuteistojo aktualioje įvykio vietoje nebuvo, nėra. Be to, nuteistojo A. B. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo G. L. ir liudytojo A. O., policijos pareigūnų duotiems parodymams ir kitai rašytinei bylos medžiagai.

10. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusysis G. L. ir liudytojas A. O. proceso metu keitė savo parodymus, visgi jie teisiamojo posėdžio metu išsamiai paaiškino, kodėl taip pasielgė. Nukentėjusysis G. L. parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu, vykstant antrajai apklausai, paneigė pirmiau duotus parodymus, kad jį sumušė A. B., kadangi jie po įvykio buvo susitikę ir susitaikė – susitarė draugiškai išspręsti nesutarimus. Taip pat jis iš draugų girdėjo, kad A. B. jau yra „susigadinęs“ gyvenimą ir jam pastarojo pagailo – nusprendė atsiimti parodymus ir meluoti policijos pareigūnams, jog jį užpuolė ne A. B. Nukentėjusysis vėl pakeitė parodymus ir sakė tiesą tada, kai pareigūnai jo telefone, „Messenger“ programėlėje, pamatė susirašinėjimą su draugais (Š. N. ir A. O.) apie įvykį. Po to, kai pareigūnai pamatė susirašinėjimą, jis draugams pasakė, kad situacija pasikeitė ir geriau nemeluoti. Taip pat pažymėjo, kad tiksliausias įvykio aplinkybes nurodė duodamas pirminius parodymus (3 t., b. l. 12-13). Liudytojas A. O. parodė, kad nukentėjusįjį G. L. sumušė A. B. Nurodė, kad teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai yra teisingi, o ikiteisminio tyrimo metu per pirmąją apklausą melavo, nes meluoti jo paprašė nukentėjusysis G. L., kodėl jis to paprašė, – nežino (3 t., b. l. 14). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti aptartais nukentėjusiojo G. L. ir liudytojo A. O. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, juo labiau, kai nukentėjusiojo pirmiausiai duoti parodymai, užfiksuoti pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 2), iš esmės sutampa su teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, o liudytojo A. O. ikiteisminio tyrimo metu, papildomos apklausos protokole užfiksuoti parodymai (1 t., b. l. 131-132), taip pat atitinka teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis G. L. ir liudytojas A. O. buvo įspėti dėl melagingų parodymų davimo (BK 235 straipsnis), o toks dažnas parodymų keitimas yra pagrindas manyti, kad, siekdami asmeninių tikslų, minėti asmenys ne nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes, o siekė suklaidinti teismą, pripažįstant A. B. kaltu. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėti asmenys parodymus keitė ikiteisminio tyrimo metu po vieną kartą, o ne „dažnai“, kaip nurodoma skunde. Nukentėjusysis G. L. ir liudytojas A. O. po to, kai davė klaidingus parodymus, prisipažino, jog melavo ir detaliai nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes, kurios sutapo tarpusavyje ir pasitvirtino, lyginant su kita bylos medžiaga. Pastebėtina, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jais galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-458/2021).

11. Atsakant į nuteistojo gynėjos skundo argumentą dėl nukentėjusiojo G. L. ir liudytojo A. O. parodymų patikimumo, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija minėtus parodymus vertina vadovaudamasi įstatymu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264-976/2019). Vien tai, jog nukentėjusysis G. L. ir liudytojas A. O. ikiteisminio tyrimo metu buvo pakeitę savo duotus parodymus, kurie jau aptarti aukščiau, dėl tos priežasties, jog susitaikė su A. B., nereiškia, jog tolesnių apklausų metu ir teisiamojo posėdžio metu jie taip pat davė melagingus parodymus. Išanalizavus tolesnius asmenų parodymus, matyti, kad jie sutampa tarpusavyje, taip pat juos patvirtina ir kita byloje esanti įrodomoji medžiaga. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiojo G. L. ir liudytojo A. O. parodymus patikimais ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi šiuos parodymus, skirtingai nei A. B., patvirtino kiti byloje esantys įrodymai.

12. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo teiginiu, kad pirminės apklausos metu G. L. nurodė, jog įvykio vietoje buvo tik su Š. N. (nei A. O., nei draugo, kurį vėliau įvardino kaip M., apklausoje nukentėjusysis neminėjo). Iš pareiškimo apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad nukentėjusysis G. L. nurodė asmenis, kurie gali suteikti reikšmingos informacijos, būtent Š. N. ir A. O. (1 t., b. l. 2). Nukentėjusysis G. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną buvo su draugais M. B., Š. N. ir A. O., vėliau atėjo A. B. su draugu E. Nagrinėjamą įvykį matė visi išvardinti asmenys, išskyrus M. B., nes jis stovėjo toliau ir viso veiksmo nematė (3 t., b. l. 12). Nukentėjusysis G. L. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad M. B. įvykio nematė, nes anksčiau išėjo namo, įvykį matė Š. N. ir A. O. (1 t., b. l. 75‑76, 106-107). Akistatos protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis G. L. nurodė, kad Š. N. ir A. O. matė, kaip jam A. B. sudavė smūgius (2 t., b. l. 72). Liudytojas A. O. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną buvo kartu su draugais M. B. ir Š. N., šiek tiek vėliau atėjo nukentėjusysis G. L. Po to atėjo ir A. B. Konflikto metu jis (A. O.) stovėjo šone, maždaug 10 m atstumu ir matė, kaip A. B. smūgiavo nukentėjusiajam G. L. Š. N. stovėjo šalia jo (A. O.). Jis (A. O.) iš pradžių konfliktą stebėjo, o vėliau nebežiūrėjo, nesikišo (3 t., b. l. 14-15). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. O. parodė, kad įvykio dieną buvo su M. B., nukentėjusiuoju G. L. ir Š. N., vėliau atėjo A. B. su draugu. Įvykį matė jis (A. O.), Š. N. ir A. B. draugas, bet jie stovėjo kiek toliau, nes nenorėjo veltis į konfliktą. M. B. išėjo anksčiau ir konflikto apskritai nematė (1 t., b. l. 131-132). Liudytojas M. B. teisiamojo posėdžio metu parodė ir patvirtino, kad įvykio dieną buvo kartu su G. L., Š. N. ir A. O., tačiau jokio konflikto nematė. Kai jis (M. B.) išėjo namo, išvardinti asmenys liko bendrauti (3 t., b. l. 21-22). Liudytojas M. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną jokio konflikto nematė, ką veikė tą dieną, – neprisimena (2 t., b. l. 25). Liudytojas Š. N. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną buvo susitikęs su M. B., G. L. ir A. O.. Kai buvo visi kartu, jokio konflikto nematė, gal ir buvo koks žodinis konfliktas, bet smurto nebuvo. Apie konfliktą jam papasakojo nukentėjusysis G. L., tačiau jis (Š. N.) pats jokio konflikto nematė. Nors nuteistasis A. B. yra teistas ir triukšmingas žmogus, o nukentėjusysis G. L. ramaus būdo, jis (Š. N.) nenori tikėti, kad nuteistasis A. B. sumušė nukentėjusįjį G. L. Nors A. O. parodė, kad jie matė konfliktą, jis (Š. N.) tuo metu rankoje turėjo telefoną, bendravo su kitais žmonėmis, buvo jau sutemę ir grojo muzika, prie savęs turėjo nešiojamą kolonėlę, todėl konflikto nematė (3 t., b. l. 20‑21). Liudytojas Š. N. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną buvo su M. B., G. L., A. O. ir dar keliais nepažįstamais asmenimis. Jokio konflikto tarp nukentėjusiojo G. L. ir kitų asmenų tą dieną nematė (1 t., b. l. 165-166). Liudytojai pareigūnai V. P. ir P. G. teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 13-14). Teisėjų kolegija sutinka su skundo teiginiu, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausti teisiamajame posėdyje, policijos pareigūnai V. P. ir P. G. paaiškino, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis nurodė A. B. kaip jį sumušusį asmenį, tačiau G. L. nuomonė vis keitėsi, negalėjo apsispręsti, ar turi pretenzijų A. B. Tai, kad nukentėjusysis G. L. buvo neapsisprendęs dėl pretenzijų A. B., rodo ir aukščiau aptarta aplinkybė, jog jis ir liudytojas A. O. keitė parodymus. Tačiau pažymėtina ir tai, kad pareigūnai taip pat paaiškino, jog nukentėjusysis G. L., sakydamas, kad šį sumušė nuteistasis A. B., buvo užtikrintas (1 t., b. l. 173, 179). Byloje nenustatyta, jog policijos pareigūnai būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti A. B., todėl jų parodymai laikytini patikimais ir jais teismas pagrįstai vadovavosi priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

13. Įvertinus nukentėjusiojo G. L. ir minėtų liudytojų parodymus, darytina išvada, kad įvykio dieną liudytojai M. B., Š. N., A. O. kartu buvo miškelyje, ir pas juos atėjo nukentėjusysis G. L. Vėliau atėjo ir A. B. Liudytojui M. B. išėjus namo, prasidėjo konfliktas tarp nukentėjusiojo G. L. ir A. B. Jų konflikto metu kartu buvo Š. N. ir A. O. Nors Š. N. neigė matęs konfliktą, tačiau jo buvimą konflikto metu ir tokią įvykių eigą patvirtina jo paties parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, ir daiktų apžiūros protokole užfiksuoti susirašinėjimai tarp nukentėjusiojo G. L. ir liudytojų Š. N. bei A. O. Iš minėtų susirašinėjimų matyti, kad kitą dieną iškarto po konflikto asmenys aktyviai įvykį aptarinėjo, nėra abejonių, kad konfliktas tikrai buvo (1 t., b. l. 83, 84-85). Iš balandžio 14-15 d. susirašinėjimo tarp nukentėjusiojo G. L. ir liudytojo A. O. taip pat matyti, kad jie tarėsi, kokius parodymus duoti per būsimą apklausą ikiteisminio tyrimo metu. Matyti, kad G. L. susitaikė su A. B., ir ruošiasi pakeisti duotus parodymus, asmenys tariasi dėl būsimos apklausos ir galvoja bei derina, kokias įvykio aplinkybes pasakos (1 t., b. l. 83-84). Teisėjų kolegija pažymi, kad balandžio 14-15 d. susirašinėjimo turinys ir data atitinka klaidingų parodymų turinį, kurių klaidingumą prisipažino nukentėjusysis G. L. (2021 m. balandžio 16 d. liudytojo apklausos protokolas) ir liudytojas A. O. (2021 m. balandžio 15 d. liudytojo apklausos protokolas).

14. Skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė tikslios įvykio vietos, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija laiko nepagrįstu. Visų pirma, liudytojai pareigūnai V. P. ir P. G., atvykę į įvykio vietą, ją apžiūrėjo ir nufotografavo (1 t., b. l. 10). Antra, iškarto po konflikto pareigūnų užfiksuota įvykio vieta atitinka vietą, kurią parodė nukentėjusysis G. L. parodymų patikrinimo vietoje metu, kuri užfiksuota fotolentelėje Nr. 1 (1 t., b. l. 113). Nukentėjusysis G. L. paaiškino, kad pirmą kartą nuteistasis A. B. sudavė smūgį prie numestos ant žemės sofos, antrą kartą – miškelyje prie medžių. Trečia, priešingai, nei teigiama skunde, liudytojas A. O. parodė tą pačią įvykio vietą (1 t., b. 1. 138), kurią parodė nukentėjusysis G. L. ir užfiksavo policijos pareigūnai, t. y. prie numestos ant žemės sofos. Taigi visi asmenys iš esmės parodė tą pačią įvykio vietą, jų parodymais nėra pagrindo netikėti, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teismo nuosprendyje nustatė tikslią įvykio vietą.

15. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 12 d. specialisto išvadoje Nr. G846/2021 (01) nurodyta, kad G. L. nustatytas dešinio žando gleivinėje, krūminių dantų sukandimo linijoje, skersinės krypties 0,2 x 1,5 cm dydžio gleivinės nubrozdinimas, pasidengęs negausiu balkšvu apnašu. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu (daiktais). Neatmetama, kad nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas 2021 m. balandžio 6 d. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 58). Išvadą surašiusi ekspertė Rasa Gaidienė teisiamojo posėdžio metu parodė, kad išvadoje nustatytas sužalojimas padarytas kietu buku daiktu. Taip pat parodė, kad sužalojimas galėjo atsirasti suduodant smūgį į kairį žandą, – galėjo judėti žandas apatinio žandikaulio atžvilgiu, pasislinkti. Sužalojimas galėjo būti abiejose pusėse arba tik dešinėje, priklauso nuo žmogaus struktūros, sąkandžio (3 t., b. l. 26). Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar nukentėjusiojo G. L. sužalojimus padarė būtent nuteistasis A. B. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad teismas vertina ir apkaltinamąjį nuosprendį priima remdamasis įrodymų visuma, o ne pavieniais įrodymais. Nagrinėjamu atveju įrodymų visuma – tiek nukentėjusiojo G. L. parodymai, tiek aptarti liudytojų parodymai, tiek minėta specialisto išvada ir kiti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog A. B. padarė nukentėjusiajam G. L. nustatytus sužalojimus.

16. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė. Apylinkės teismas išsamiai ištyrė byloje esančius duomenis ir juos pripažino įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo asmens naudai, tačiau aptartų įrodymų visuma pagrindžia nuteistojo A. B. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, todėl jis pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, remiantis patikimais, teisiamajame posėdyje ištirtais, įrodymais.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį

17. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinių buvimą. Padariniai – realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas, pasireiškiantis, pavyzdžiui, privataus konflikto ribų peržengimu, kai kyla pavojus ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Dėl kaltininko veiksmų aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, sukeliamas išgąstis ar sumaištis, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-697/2022).

19. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuteistojo A. B. viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas bei kiti kaltinime aprašyti veiksmai nukentėjusiojo G. L. atžvilgiu buvo įžūlūs veiksmai, kuriais A. B. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, jog nėra aišku, kuo pasireiškė nuteistojo A. B. veiksmai, sutrikdant viešąją tvarką ir rimtį. Skundžiamame nuosprendyje yra aiškiai įvardyta, kad A. B. aplinkiniams demonstravo jėgą, smurtavo prieš nukentėjusįjį G. L., padarė nežymų sveikatos sužalojimą bei sukėlė jam fizinį skausmą (dešine ranka sudavė smūgius į veidą ir įsibėgėjęs visu kūnu trenkėsi į jį), tyčiojosi (liepė klauptis ant žemės ir atsiprašyti). Šiais įžūliais veiksmais buvo ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, įvykyje dalyvavę asmenys patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų, sutriko įprasta viešoji tvarka. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį (jo mušimas) viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Be kita ko, net ir vieno smūgio sudavimas žmogui, kaip pretekstą panaudojant mažareikšmę dingstį, yra laikoma įžūliais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234-895/2020). Taigi nuteistojo A. B. atlikti veiksmai atitinka įžūlaus elgesio požymį.

20. Skundo argumentai, jog konfliktas vyko tamsiu paros metu, toliau nuo gyvenamųjų namų, konflikto pašaliniai asmenys nematė, todėl A. B. veiksmai neturi būti kvalifikuojami pagal BK 284 straipsnį, yra nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog nėra būtina nustatyti, kad veiksmus matė pašaliniai asmenys, veika laikoma padaryta viešoje vietoje ir pavojinga, nepriklausomai nuo to, ar nusikalstamos veikos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-689/2021). Smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai, net ir ne žmonių minioje, teismų pripažįstamas įžūliais veiksmais ir vertinamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-511/2020). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad priešingai, nei teigiama skunde, byloje nustatyta, kad konfliktą matė kiti asmenys ir dėl to pasijuto nejaukiai, žodžiais bandė nuraminti A. B., kad šis nemuštų nukentėjusiojo G. L. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. O. patvirtino minėtas aplinkybes (3 t., b. l. 14).

21. Sutiktina su apeliaciniame skunde pateiktu BK 284 straipsnio išaiškinimu ir nurodyta aktualia teismų praktika, jog vien fakto, kad veiksmai atlikti viešoje vietoje, nepakanka konstatuoti, jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai turi būti realūs ir konkrečiai įvardyti teismų sprendimuose. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su skundo teiginiu, kad iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokie kilo konkretūs padariniai, jų realumas. Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Pabrėžiama, kad visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas yra vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-689/2021). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir aiškiai konstatavo padarinius – nuteistasis A. B. savo įžūliu elgesiu sukūrė žmonių tarpusavio bendravimo normų nesilaikymo atmosferą, griovė tokius jo smurtinius veiksmus mačiusių asmenų saugumo jausmą, demonstravo jėgą. Dėl šių veiksmų įvykyje dalyvavę asmenys patyrė neigiamus išgyvenimus, sutriko įprasta viešoji tvarka.

22. Asmens saugumas, moralinių-kultūrinių tradicijų apsauga ir dvasinis komfortas viešajame gyvenime yra socialinė vertybė, kuri valstybės ne tik skatinama ir puoselėjama, bet ir ginama atitinkamais teisės aktais. Valstybės nustatytas teisinis reguliavimas įtvirtina, kad visuomenės narių bendravimo tvarka viešose erdvėse turi būti grindžiami kultūros tradicijomis, pagarbos, tolerancijos principais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įvykus konfliktinei situacijai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Tai, kad nuteistasis smurtavo viešoje vietoje – miškelyje, be to, matant mažiausiai vienam asmeniui (A. O.), rodo, jog jis siekė pasirodyti prieš aplinkinius, demonstravo nepagarbą nusistovėjusioms moralės normoms, ir nors nuteistojo A. B. veiksmai truko neilgai – apie 20 min. (du kartus ranka sudavė smūgius į veidą ir įsibėgėjęs visu kūnu atsitrenkė į nukentėjusįjį, liepė jam klauptis ir atsiprašyti), tai nepaneigia viešosios tvarkos pažeidimo fakto. Tai, kad po įvykio kilo sumaištis, nesaugumo jausmas, rodo ir tai, kad asmenys susirašinėjo apie šį įvykį ir išreiškė baimę, kad nuteistasis „dabar dar labiau lys“ (1 t., b. l. 83). Šios aplinkybės patvirtina, kad buvo realiai pažeista viešoji tvarka ir žmonių rimtis – įprastas draugų bendravimas tarpusavyje, nuteistasis A. B. viešoje vietoje ir kitų žmonių akivaizdoje elgėsi neprognozuojamai, įžūliai ir demonstratyviai.

23. Nors motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje įtvirtintos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-222/2017). Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad A. B. smurtaudamas iš esmės suprato, kad tai daro viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, dėl mažareikšmės priežasties, nepaisydamas elementarių elgesio taisyklių, todėl numatė, kad šiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam G. L., bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. B., viešoje vietoje panaudodamas fizinį smurtą bei kitus kaltinime aprašytus veiksmus (tyčiodamasis) nukentėjusiojo G. L. atžvilgiu, t. y. įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – padarė nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 284 straipsnyje.

Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte įtvirtintos atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir bausmės

25. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino nuteistojo A. B. nusikalstamų veiksmų pakartotinumą, t. y. neatsižvelgė, kad ankstesnes nusikalstamas veikas jis padarė būdamas nepilnametis. Šioje byloje nuteistasis A. B. yra pirmą kartą teisiamas už nusikalstamą veiką, kurią padarė būdamas pilnametis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog minėti skundo argumentai yra nepagrįsti.

26. BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas.

27. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad A. B. 2020 m. rugpjūčio 3 d. teistas už tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, kurią padarė 2019 m. spalio 18 d., t. y. būdamas pilnametis (2 t., b. l. 142-144), teistumas už ją neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė vieną tyčinį nusikaltimą. Todėl nagrinėjamu atveju nuteistasis A. B. yra laikomas recidyvistu.

28. Taigi, nuteistasis A. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai buvo pripažintas recidyvistu ir nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

29. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, teismas vadovaujasi BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-8 punktai). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Teismas skiria bausmę pagal to BK specialiosios dalies straipsnio, kuris numato atsakomybę už kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis).

30. Už BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

31. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. B. bausmę, atsižvelgė, jog padarytas vienas baigtas nesunkus tyčinis nusikaltimas. Taip pat atsižvelgė, kad jis yra jauno amžiaus, 5 kartus teistas (2 t., b. l. 136-145), paskutinį kartą teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, naują nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, paskutinių trijų metų laikotarpiu buvo baustas administracine tvarka net 9 kartus (2 t., b. l. 128-135). A. B. diagnozuoti kiti mišrūs emocijų ir elgesio sutrikimai, jis gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d., stebėtas Vilniaus rajono centrinės poliklinikos psichikos sveikatos centre 2018-2019 m. (2 t., b. l. 103, 121). Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad A. B. skirtina griežčiausia įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas artimas sankcijos vidurkiui.

Dėl BK 75 straipsnio netaikymo

33. BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Atkreiptinas dėmesys, kad be formalių BK 75 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, viena svarbiausių aplinkybių, leidžiančių taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Bausme siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi, teismas, svarstydamas, ar gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, turi spręsti ne tik ar yra formalios BK 75 straipsnyje įtvirtintos sąlygos taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, bet ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad pagal šį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą. Situacijos, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, paprastai vertinamos kaip paneigiančios galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019). Kadangi baudžiamajame įstatyme nėra išvardytos aplinkybės, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas šį klausimą, teismas turėtų įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, ar neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę, intensyvią priežiūrą ir (ar) BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatytas pareigas. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-693/2017).

35. Nors nagrinėjamu atveju egzistuoja formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnį, t. y. nuteistajam A. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė nesiekia BK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ketverių metų termino, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad turi būti nustatytas ir materialusis BK 75 straipsnio taikymo pagrindas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įvertinus A. B. asmenybę nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. A. B. teistas 5 kartus už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir visus 5 kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas (2 t., b. l. 136-145), bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vėl padarė naują nusikalstamą veiką ir taip nepateisino jam teismo parodyto pasitikėjimo. Akivaizdu, kad jis yra linkęs daryti naujas smurtines nusikalstamas veikas ir nedaro išvadų dėl savo neteisėto bei pavojingo elgesio. Vis atidedant bausmės vykdymą, nepavyko jo sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Iš Lietuvos probacijos tarnybos ir UAB „K.“ pateiktų A. B. charakteristikų matyti, kad jis apibūdinamas teigiamai (3 t., b. l. 66-67), tačiau to nepakanka daryti išvadai, kad dar kartą taikant bausmės vykdymo atidėjimą bausmės tikslai bus pasiekti, nuteistasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias bei bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nuteistajam A. B. netaikė bausmės vykdymo atidėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. gynėjos advokatės Violetos Bazienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.