- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-04
- Bylos Nr.
- 2A-765-260/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15890-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Algimantas Kukalis, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- E. S.
- Atsakovas
- O. B., R. B.
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto savivaldybės administracija, Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros skyrius, E. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Leono Jachimavičiaus ir Algimanto Kukalio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1136-587/2014 pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovams O. B. ir R. B. dėl atsisakymo duoti sutikimą atlikti gyvenamojo namo dalies rekonstrukciją, žemės sklypo naudojimosi dalių tarp bendraturčių nustatytos tvarkos pakeitimo ir kt., bei pagal atsakovų O. B. ir R. B. priešieškinį ieškovei dėl savavališkos statybos pripažinimo ir įpareigojimo nugriauti statinį, tretieji asmenys Kauno miesto savivaldybės administracija, Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros skyrius, E. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintais ieškiniais (b.l. 3–7, 40–44, 105–109, t. I, b.l. 8–14, t. II, b.l. 3–14, t. III), kuriuose prašė: 1) pripažinti, kad atsakovų O. B. ir R. B. atsisakymas duoti sutikimą įteisinti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją pagal pateiktą architektės V. J. 2014 m. vasario 10 d. projektinį pasiūlymą yra neteisėtas ir pripažinti ieškovei teisę atlikti šio namo rekonstrukciją be atsakovų sutikimo; 2) pakeisti 791 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tarp bendraturčių O. B., R. B. ir E. S. tvarką nustatant naują tvarką pagal 2014 m. sausio 14 d. UAB „Demetra“ atliktą žemės sklypo ribų planą: atsakovams O. B. ir R. B. paskiriant naudotis visa žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „B“ - 186 kv.m, visa žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „D“ - 169 kv.m, visa žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „E“ - 5 kv.m ir 181 kv.m. žemės sklypo dalies plane pažymėtos raide „A“; ieškovei E. S. suteikiant naudotis visa žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „C“ - 166 kv.m ir 84 kv.m žemės sklypo dalies plane pažymėtos raide „A“; 3) atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, t.y. įpareigoti atsakovus perkelti jų šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į jo buvusią vietą prie atsakovų ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal VĮ Registrų centro archyvinėje byloje esantį namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), 2002 m. gegužės 28 d. situacijos planą; įpareigoti atsakovus nugriauti jų savavališkai pastatytą gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pietinėje pusėje šiltnamį; įpareigoti atsakovus pašalinti namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme savavališkai įrengtą vieną perteklinį, 2014 m. sausio 24 d. mažo slėgio dujų tinklų išdėstymo plane nenumatytą dujų įvado statramstį, o kitą statramstį perstatyti taip, kad netrukdytų planuojamam įvažiavimui į kiemą; įpareigoti atsakovus jų pastatytą akliną tvorą, skiriančią bendraturčių sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis, per 4 metrus pašalinti (atitraukti) nuo gyvenamojo namo (arba įrengti 4 m pločio vartus pravažiavimui); įpareigoti atsakovus nugriauti jų savavališkai pastatytą gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), šiaurinėje pusėje stoginę; įpareigoti atsakovus įrengti jų šuns voljerą ne arčiau kaip 10 m nuo gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 5 m - nuo ieškovės naudojamo sklypo ribos; įpareigoti atsakovus nugenėti jų naudojamoje žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje esančius želdinius pagal 2009 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. DI-305 nustatytus normatyvus, o nesant galimybės želdinius nugenėti (dėl tos priežasties, kad jie pasodinti per arti statinio), pašalinti želdinius iš sklypo; 4) priteisti iš atsakovų ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad šalys yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir jame esančio gyvenamojo namo bendraturčiai. 2006 m. lapkričio 2 d. bendraturčiai sudarė naudojimosi minėtu žemės sklypu tvarkos tarp bendraturčių nustatymo sutartį, pagal kurią buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka. Gyvenamasis namas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, tarp bendraturčių yra nustatyta naudojimosi juo tvarka, tačiau atsakovai trukdo ieškovei ne tik pagerinti bendrą turtą, bet ir jį prižiūrėti. Pagal nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką ieškovei nėra numatyta galimybė aplink namą apeiti naudojantis 1 metro pločio apėjimu, o atsakovai draudžia ieškovei tai daryti, be to, dėl atsakovų pastatytos aklinos virš 1,85 m aukščio tvoros, kuria jie yra atsitvėrę savo sklypo dalį, ieškovei nėra sudaromos sąlygos patekti prie elektros linijų apsaugos, vandentiekio tinklų ir įrenginių apsaugos, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų apsaugos, dujotiekių apsaugos, ryšių linijų apsaugos zonomis saugomų įrenginių. Ginčas tarp bendraturčių dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos kilo dėl to, kad ankstesnė žemės sklypo ir gyvenamojo namo bendraturtė sutikimą atsakovams ūkinio pastato statybai davė nesant konkretaus projekto, dėl ko nebuvo galimybės įvertinti šio statinio įtakos bendros nuosavybės valdymui. Dėl pastatyto ūkinio pastato, kuris pastatytas nesilaikant projekto, buvo užstatytas privažiavimas ieškovei nuo viešo naudojimo gatvės prie ieškovei nustatytos naudojamos namo dalies, paliktas vietomis net vieno metro nesiekiantis praėjimas į namą, kurio plotis neatitinka pravažiavimams numatytų 4 m reikalavimo. Ieškovė neturi privažiavimo iki jos valdomo namo ir žemės sklypo dalies, todėl atsakovai arba turi nugriauti dalį ūkinio pastato, kad būtų sudaryta galimybė patekti ieškovei į savo žemės sklypą, arba turi būti nustatyta nauja naudojimosi žemės sklypu tvarka, numatant ieškovei privažiavimą prie jos valdomo gyvenamojo namo dalies. Dabartinė padėtis yra nenormali, neatitinka geros kaimynystės principų, pažeidžia teisės aktų reikalavimus, o kartu ir žmogaus teises. Kartu su ieškove gyvena turinti didelių specialiųjų poreikių senelė, kuri neturi galimybių neįgaliojo vežimėliu išvažiuoti per 0,88 m praėjimą. Ieškovei pareiškus ieškinį, atsakovai, siekdami apsunkinti pravažiavimo nustatymo galimybes, į numatomo pravažiavimo pusę perkėlė šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo vieta neatitinka VĮ Registrų centro duomenų bazėje esančio sklypo plane nurodytos vietos, papildomai pasodino dar vieną eglę ir dvi pušis, nors atsakovams priklausantys medžiai ir vaismedžiai ir taip yra pasodinti nesilaikant nustatytų atstumų iki pastatų ir statinių išorinių sienų su langais ir be jų. Medžiai užstoja šviesą, lapai ir krentančios šakos užkiša latakus, kas pažeidžia ieškovės teises, be to, atsakovams priklausanti eglė, peraugusi elektros linijos laidus, kelia gaisro ar trumpo sujungimo pavojų. Taip pat atsakovai numatomo pravažiavimo vietoje sukrovė malkų krūvą, nors turi didelį ūkinį pastatą, kurį priešingai jo paskirčiai naudoja kaip gyvenamąjį namą. Apsunkindami situaciją, atsakovai požeminį dujotiekio vamzdį iškėlė ir jį padarė antžemine trasa, kuri įrengta nesilaikant nustatytų reikalavimų, kadangi yra įrengta tik 2,85 m aukštyje, nors dujotiekio tiesimo atramų aukštis kertant automobilių kelius turi būti ne mažesnis kaip 5 m. Be to, dujotiekio trasos atramas atsakovai, vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui, įrenginėja tankiau, nei kad numatyta teisės aktų reikalavimuose, kas tik dar labiau apsunkina numatomo pravažiavimo įrengimą. Atsakovai, neturėdami ieškovės sutikimo, pastatė akliną 1,85 m aukščio ir apie 10,55 m ilgio tvorą nepalikdami praėjimo, tokiu būdu panaikindami galimybę ieškovei apeiti apie namą. Atsakovai be suderinimo pasistatė nelegalią stoginę prie gyvenamojo namo sienos, kuri taip pat trukdo ieškovei apeiti apie namą, o virš stoginės krentantys vaisiai bei šakos trukdo ramybę. Atsakovai savavališkai, neturėdami bendraturtės sutikimo, yra pastatę dar du šiltnamius, vienas iš kurių netgi patenka į ieškovei priskirtą žemės sklypo dalį, yra per platus, neišlaikomas 3 metrų atstumas iki ieškovės sklypo dalies. Kitas šiltnamis taip pat yra pastatytas ant bendraturčių naudojamo žemės sklypo dalių ribos, kas taip pat pažeidžia ieškovės teises, kadangi ji neturi galimybės atsitverti savo sklypo ribos. Kadangi abiejų šiltnamių stiklai yra lengvai išimami, dažnai krenta į ieškovei priklausančio žemės sklypo dalį, tai kelia pavojų susižeisti ieškovės vaikams. Atsakovų turimas didelės veislės šuo, ieškovei vaikščiojant jai skirtu patekti į sklypą siauru praėjimu, šokinėja ant tvoros, loja ir tokiu būdu gąsdina bei psichologiškai traumuoja ieškovės vaikus. Atsakovų šuo laikomas nesaugiai, neturi voljero, kieme laksto palaidas ir be antsnukio, puola praeivius, todėl atsakovai turi įrengti voljerą. Ieškovė siekia įteisinti gyvenamojo namo rekonstrukciją, t. y. įteisinti pristatytą priestatą prie gyvenamojo namo, namo dalies apšiltinimą bei sanmazgo projektą. Atlikta rekonstrukcija niekaip nepažeidžia atsakovų teisių ir interesų, tačiau atsakovai nenurodydami jokių motyvų atsisakė duoti sutikimą atliktiems darbams įteisinti.
Priešieškiniu (b.l. 94–97, t. II) atsakovai prašė pripažinti, kad ieškovė E. S. priestatą prie gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pastatė neteisėtai, savavališkai ir prašė atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, t. y. įpareigoti ieškovę E. S. priestatą nugriauti per teismo nustatytą terminą.
Nurodė, kad ieškovė 2010 metais jai priklausančioje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalyje šalia gyvenamojo namo, kurio 57/100 dalys nuosavybės teise priklauso atsakovams, o 43/100 dalys - ieškovei, neteisėtai, savavališkai, atlikdama namo rekonstrukciją pastatė priestatą. Priestatas pastatytas ant atsakovei priklausančios žemės sklypo dalies ribos neišlaikant teisės aktuose numatyto minimalaus 3 metrų atstumo iki kaimyninio žemės sklypo ribos, nesilaikant gaisrinės saugos reikalavimų. Dėl ieškovės pastatyto priestato atsakovai negali pilnai naudotis jiems nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo dalimi, jis riboja natūralios šviesos patekimą į atsakovams priklausančią gyvenamojo namo dalį. Dėl nurodytos aplinkybės gyvenamosiose patalpose atsirado pelėsis, kuris kenkia pagrindinėms namo bendrosioms konstrukcijoms, pelėsis bei drėgmė jaučiami namų apyvokos reikmenyse, patalynėje ir pan. Pastačius priestatą atsakovai neteko galimybės tinkamai prižiūrėti bendrąsias gyvenamojo namo konstrukcijas, nors, atsižvelgus į statinio statybos pabaigos metus bei nusidėvėjimo procentą, pastatui būtina bendrųjų konstrukcijų priežiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b.l. 60–74, t. IV) ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, pripažino, kad atsakovų O. B. ir R. B. atsisakymas duoti sutikimą įteisinti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją pagal pateiktą architektės V. J. 2014 m. vasario 10 d. projektinį pasiūlymą yra neteisėtas ir pripažino ieškovei E. S. teisę organizuoti atlikti šio namo rekonstrukciją be atsakovų sutikimo, kitoje dalyje ieškinį atmetė, priteisė solidariai iš atsakovų O. B. ir R. B. ieškovei E. S. 154,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės solidariai atsakovams priteisė 2 020,93 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei priteisė iš ieškovės 310,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, spręsdamas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, kuri buvo nustatyta 2006 m. lapkričio 2 d. notariškai patvirtinta ir viešame registre įregistruota bendraturčių sudaryta sutartimi, pakeitimo, nustatęs aplinkybes, kad ieškovei sudarant bendrąja daline nuosavybės teise priklausančio turto dovanojimo sutartį buvo išaiškintos aplinkybės apie esančią nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, pažymėjo, kad ieškovė, priimdama dovaną, kartu turėjo įvertinti aplinkybę, kad įgyja teisę naudotis turtu būtent pagal bendraturčių nustatytą naudojimosi tvarką. Teismas reikšminga aplinkybe laikė ir tai, kad ieškovė dalyvavo rengiant žemės sklypo planą pasidalijimui ir tvirtinant sutartį pas notarą. Teismas pripažino, kad tuo atveju, jei buvusi turto savininkė būtų maniusi, kad tokia naudojimosi tvarka pažeidžia jos ar su ja gyvenančių asmenų interesus, ji galėjo iš karto kreiptis dėl į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau ieškovė į teismą kreipėsi tik po 8 metų. Teismas pažymėjo, kad nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką buvo sutvarkytas šalių gerbūvis, atsakovai pilnai susitvarkė aplinką, pasodino medžius, augalus, dalį kiemo išklojo trinkelėmis. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju neatsirado jokių naujų juridinių faktų, kurie įgalintų keisti galiojančią naudojimosi žemės sklypu tvarką, statiniai žemės sklype išliko tie patys, o visos ieškovės nurodytos aplinkybės, t. y. ir siauras praėjimas link jų namo ir trikdžiai eksploatuoti bendrą statinį - gyvenamąjį namą, buvo ir 2006 metais. Teismas pažymėjo, kad vienintelė nauja aplinkybė yra ta, jog padaugėjo ieškovės šeimoje automobilių, tačiau pripažino, kad ši aplinkybė negali keisti notariškai įtvirtintų juridinių faktų – sutarties, kadangi, jei dėl pasikeitusio automobilių skaičiaus būtų keičiama naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarka, būtų prieštaraujama esminiam civilinių teisinių santykių stabilumo principui, nes dažnai keičiami kilnojamieji daiktai ar jų kiekis ištisai leistų keisti naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais – namais ir žeme – tvarkas. Teismas vertino, kad šiuo atveju naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos pakeitimas sukeltų neproporcingus nepatogumus, t. y. turėtų būti nugriauti atsakovų statiniai, kurie yra teisiškai registruoti arba kurie jau seniai stovi ir jų pastatymui ieškovė ar prieš tai buvusi sklypo savininkė neprieštaravo, išardytas sutvarkytas atsakovų gerbūvis, kas sudaro pagrindą pripažinti, jog būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Teismas pažymėjo, jog, nors ieškovė ir nurodė, kad 2006 metų sutartis buvo sudaryta spaudimo įtakoje, tačiau minėta sutartis nebuvo ir nėra tuo pagrindu ginčijama. Teismas sprendė, kad objektyviai neegzistuoja galimybė numatyti privažiavimą prie ieškovės valdomos gyvenamojo namo dalies. Teismas, remdamasis teisės aktų nuostatomis, pripažino, kad 3 metrų pravažiavimo plotis yra per siauras patekti į ieškovės naudojamą žemės sklypo dalį, kai tuo tarpu nustatyta, kad esamas bendro naudojimo žemės dalies plotis yra tik apie 2,70 m. Be to, teismas pažymėjo, kad įvažiavimas negali būti formuojamas dar ir todėl, kad jis formuojamas lygiagrečiai namo sienai, dėl ko atsakovai, išėję iš jiems priklausančio statinio, atsidurtų važiuojamojoje dalyje, nebūtų išlaikytos kelių apsaugos zonos, kadangi iš vienos įvažiavimo pusės būtų tvora, o iš kitos – statinio siena. Teismas pripažino, jog negalimumą naudoti žemės sklypo dalies kaip pravažiavimo patvirtina ir tai, kad garažo vartai atsidarytų tiesiai į bendro naudojimo žemės sklypo dalį. Teismas sprendė, kad tai yra ne tik kad nesaugu, bet ir negalima pagal teisės aktų reikalavimus, kadangi privataus statinio dalys negali atsidurti bendroje žemėje. Teismas nustatė, kad taip pat nebūtų išlaikyti minimalūs reikalavimai posūkio spinduliams, dėl ko atsakovai įvažiavimui privalėtų naudoti ir kitą žemės dalį. Teismas vertino, kad ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka ne tik kad sukeltų realią grėsmę nelaimingiems atsitikimams, bet ir sudarytų sąlygas dar labiau blogėti šalių tarpusavio santykiams, kilti konfliktams. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, sprendė, kad nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka netrukdo tinkamai prižiūrėti namą ir esant nelaimėms suteikti atitinkamą pagalbą. Teismas pažymėjo, kad privažiavimo prie ieškovės naudojamos žemės sklypo dalies niekada nebuvo ir sprendė, kad ieškovė galėtų prašyti nustatyti servitutą, jei esant reikalui būtų būtina pasinaudoti platesniu praėjimu negu ji dabar turi pagal galiojančią naudojimosi sklypu tvarką, bet ne reikalauti pravažiavimo. Teismas, pasisakydamas dėl kitų ieškovės reikalavimų, susijusių su atsakovų naudojamame žemės sklype esančiais statiniais, želdiniais ir augintiniais, nurodė, kad ieškovė statinius, kuriuos prašo nugriauti, nepagrįstai laiko savavališkai pastatytais, kadangi šių aplinkybių nepatvirtina byloje esantys duomenys, teisės aktų nustatyta tvarka nėra konstatuotas šių nesudėtingų statinių savavališkos statybos faktas. Teismas sprendė, kad ginčo statiniai pastatyti nepažeidžiant jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, todėl nekonstatavo šių statinių statybos neteisėtumo dėl jų nesilaikymo, taip pat ieškovės interesų pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad visi statiniai, kuriuos ieškovė prašo nugriauti ar perkelti, buvo pažymėti ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos projekte, t. y. 2006 m. jau stovėjo stoginė, šiltnamis ties ieškovų naudojama sklypo dalimi, atitrauktas šiltnamis ties atsakovų ūkiniu pastatu. Be to, teismas nurodė, jog V. A. du kartus yra davusi sutikimą atsakovams statyti ūkinį pastatą ir šiltnamį ant jų naudojamos žemės ribos, todėl nepagrįstu laikė argumentą, kad šie statiniai pastatyti be ieškovės sutikimo. Taip pat teismas pažymėjo, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 punkte numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė rašytinių pretenzijų dėl statybos. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reiškiami reikalavimai nėra susiję su ieškovės teisėmis, o yra išvestiniai iš reikalavimo pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, dėl to atmetus šį reikalavimą, nėra pagrindo tenkinti ir kitus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad šie statiniai stovi jau daug metų, jokios pretenzijos dėl jų nebuvo reiškiamos, jie yra atsakovų naudojamo žemės sklypo dalyje ir niekaip nepažeidžia ieškovės teisių. Teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo pašalinti dujų įvado statramstį, o kitą perstatyti taip, kad netrukdytų planuojamam įvažiavimui į sklypą, nurodė, kad šis reikalavimas taip pat kildinamas iš ginčo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo. Teismas, nustatęs, kad antžeminis dujotiekis suprojektuotas ir sumontuotas pagal galiojusių teisės aktų reikalavimus, esant kito bendraturčio sutikimui, kuriame nėra jokių sąlygų ar apribojimų dėl to, kokiomis sąlygomis atsakovė tai turėtų padaryti, nesant nurodytam draudimui statyti statramsčius, sprendė, kad atsakovai veikė šio sutikimo ribose. Teismas, remdamasis AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialo 2014 m. kovo 13 d. raštu, kuriame nurodyta, kad antžeminis dujotiekis žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), panaikinant požeminį dujotiekį, buvo įrengtas vadovaujantis projektavimo sąlygomis Nr. 06-25483, sprendė, kad visi statybos darbai tiesiant dujotiekį atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl žemės sklype esančios tvoros nugriovimo nurodęs, kad ir šis reikalavimas yra susijęs su ieškovės reikalavimu nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, kurį teismas atmetė. Teismas pažymėjo, kad tvora pastatyta jau seniai, ieškovė jokių pretenzijų dėl jos per Statybos įstatyme nustatytą 1 metų terminą nereiškė, kad ji izoliuoja bendraturčius ir tokiu būdu leidžia išvengti konfliktų. Teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo įrengti voljerą, nurodė, kad ieškovė neturi teisės reikalauti nustatyti atsakovams pareigą įrengti šuns voljerą, kadangi nėra nustatytos aplinkybės, kad atsakovų šuo yra laikomas pažeidžiant teisės aktus. Teismas nurodė, kad nenustačius pažeistos teisės, ji negali būti ir ginama. Teismas nepagrįstu laikė ir ieškovės reikalavimą dėl želdinių nugenėjimo arba jų pašalinimo pažymėjęs, kad augalai yra pasodinti seniai, apie 1984 metus, kad jų sodinimo metu ieškovės nurodytas norminis aktas, reglamentuojantis želdinių atstumus iki statinių, negaliojo, be to, byloje nėra dokumentų, kuriuose būtų užfiksuotas šių reikalavimų pažeidimas, o teismas pats to negali padaryti, nes tam reikalinga specialisto apžiūra ir fiksavimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė savo teises gali ginti vadovaudamasi CK 4.42 straipsnio nuostatomis. Teismas pagrįstu laikė ieškovės reikalavimą leisti be atsakovų sutikimo įteisinti savavališką gyvenamojo namo rekonstrukciją ir šį reikalavimą tenkino. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodė, kad ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies, t. y. iš 9 ieškinio reikalavimų patenkintas tik vienas, o atsakovų priešieškinis atmestas, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai paskirstė ginčo šalių bei valstybės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad ieškovė iš viso turėjo 4 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei kitų pagrįstų išlaidų, kurių dalis – 533,28 Lt priteistina solidariai iš atsakovų ieškovei. Atsakovai iš viso turėjo 7 850 Lt išlaidų advokato pagalbai ir kitų pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, kurių dalis – 6 977,87 Lt priteistina iš ieškovės solidariai atsakovams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė apeliaciniame skunde (b.l. 79–86, t. IV) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys, ir ieškinį tenkinti pilnai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai atsisakė pakeisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, kadangi galiojanti naudojimosi žemės sklypu tvarka suplanuota ne pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų nuostatas, grubiai pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus. Teismas be pagrindo vienintele priežastimi, dėl kurios yra būtina keisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, nurodė tik automobilių ieškovės šeimoje atsiradimą. Kitos priežastys, dėl kurių būtina keisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, yra tos, kad ieškovei sukūrus šeimą bei auginant du mažamečius vaikus egzistuoja poreikis į sklypą įnešti kokį nors buities technikos daiktą ar baldą, ko padaryti neįmanoma, nes praėjimo į sklypą plotis yra vos 0,88 m. Ieškovės senelė V. A. 2008 metais tapo neįgali, nevaikšto be specialios įrangos, todėl jai su vaikštyne yra sunku praeiti per tokį siaurą praėjimą, o invalido vežimėlyje patekti į gyvenamąjį namą nėra galimybių. Per tokį siaurą praėjimą nepatektų ir specialiosios tarnybos.Teismas neįvertino aplinkybės, kad pasirašant 2006 metų susitarimą atsakovai žadėjo, jog esant poreikiui jie leis praeiti pro jų žemės sklypą ir apeiti apie visą gyvenamąjį namą. Iki 2006 metų vidurio ieškovė bei jos šeimos nariai tokiu bendro naudojimo taku, koks yra numatytas ir ieškovės siūlomoje nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarkoje, vaikščiojo, tačiau šis praėjimas yra užtvertas aklina tvora, dėl ko yra pažeidžiamos ieškovės teisės, kartu ji negali vykdyti pareigos rūpintis ir prižiūrėti jai priklausančią gyvenamojo namo dalį bei komunikacijas, nes neteko galimybės apie gyvenamąjį namą apeiti 1 metro praėjimu. 2006 metų susitarimas pasirašytas dėl susiklosčiusių aplinkybių, kadangi, esant poreikiui įsivesti vandentiekį bei nuotekas, atsakovai tokį sutikimą žadėjo duoti tik tuo atveju, jei ieškovės senelė sutiks su jų pasiūlyta naudojimosi žemės sklypu tvarka.Statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji namai“ numato 1,2 m pločio įėjimą į sklypą, kai tuo tarpu ieškovė naudojasi tik 0,8 m pločio įėjimu.Teismas, spręsdamas dėl įvažiavimo į sklypą pločio, be pagrindo rėmėsi servitutus reglamentuojančiomis teisės normomis bei Kelių įstatymo nuostatomis. Pagal kasacinio teismo praktiką bendrosios dalinės nuosavybės atveju teisės naudotis paskirtomis žemės sklypo dalimis įgyvendinimui servitutas netaikytinas, o Kelių įstatymas reglamentuoja vietinės ir respublikinės reikšmės kelių įrengimo reikalavimus. Įvažiavimas į privačios nuosavybės žemės sklypą nėra vietinės reikšmės kelias. Pagal teisinį reglamentavimą privažiavimo prie sklype esančių pastatų minimalus plotis yra 3 metrai, o žemės sklype yra paliktas 2,7 m pločio pravažiavimas, kuriuo pravažiuoja atsakovų automobiliai, dėl ko šiuo pravažiavimu galėtų pasinaudoti ir ieškovė. Aplinkybė, kad atsakovų garažo vartai atsidarytų į bendro naudojimo žemės sklypo dalį, kas galėtų pažeisti ieškovės teises, nelaikytina nesudarančia pagrindo pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, kadangi su šia aplinkybe ieškovė sutinka.Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio stovėjimo vieta turi būti prie ūkinio pastato sienos. Nurodytas šiltnamis atsakovų keletą kartų buvo perstatytas, o bylos nagrinėjimo metu 2013 m. gruodžio mėnesį pastatytas kiemo viduryje be ieškovės sutikimo, nuo jo pastatymo nėra praėjęs vienerių metų terminas, dėl ko šis šiltnamis laikytinas savavališkai perstatytu ir turi būti nugriautas. Ieškovė nurodė neprieštaraujanti, kad šis šiltnamis būtų perstatytas į ankstesnę jo vietą, nes, tokiu atveju, taptų įmanoma įvažiuoti į kiemą.Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl šiltnamio, esančio pietinėje namo pusėje. Šiltnamis pastatytas be ieškovės sutikimo, neišlaikant trijų metrų atstumo iki ieškovės naudojamo žemės sklypo ribos, o kadangi šiltnamis iki šiol neįteisintas, aplinkybė, kad ieškovė daugiau nei metus laiko nereiškė rašytinių pretenzijų dėl jo, neturi reikšmės bylai. Žodines pretenzijas ieškovė dėl šiltnamio atsakovams reiškė pastoviai.Dujotiekio atramos įrengtos bylos eigoje, 2014 m. sausio ir 2014 m. kovo mėnesiais, per tankiai, netikslingai, nesant numatytoms projekte, o vien tam, kad trukdytų ieškovės galimam įvažiavimui į kiemą. 2006 m. spalio mėnesio UAB „Gasterma“ dujotiekio perklojimo ir ūkinio pastato dujofikavimo projekte nėra numatyti jokie statramsčiai, tačiau 2014 m. sausio 24 d. pateiktame mažo slėgio dujų tinklų išdėstymo plane jau yra nurodytas vienas statramstis. Kadangi statramsčiai pastatyti bylos nagrinėjimo metu, ieškovė nėra praleidusi termino ginčyti šių įrenginių statybą.Atsakovų pastatyta aklina tvora, nesant įrengtiems varteliams, dėl ko ieškovė negali apeiti apie gyvenamąjį namą, nepaisant to, kad nuo jos pastatymo yra praėję daugiau nei vieneri metai laiko, negali būti pripažinta teisėta, kadangi prieštarauja norminių aktų reikalavimams. Neteisėtos konstrukcijos statinys turi būti panaikintas arba rekonstruotas įrengiant tvoroje vartus.Atsakovų pastatyta stoginė yra savavališka statyba, kadangi ji pastatyta neturint bendraturčio sutikimo, dėl ko turi būti nugriauta. Ieškovė nereikalautų nugriauti stoginės, jei atsakovai apsigenėtų peraugusių medžių šakas, kad jos nepatektų ant stoginės ir krentantys vaisiai bei medžių šakos nekeltų triukšmo arba šiuos medžius pašalintų, o taip pat neprieštarautų dėl ieškovės galimybės užlipti ant šios stoginės esant poreikiui, kadangi dėl jos ieškovė negali pasistatyti kopėčių.Kadangi atsakovų šuo po kiemą laksto nepririštas, be antsnukio, šoka ant tvoros prie įėjimo į sklypą ir gąsdina ieškovės vaikus, atsakovai, vadovaujantis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo bei Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklėmis, privalo įrengti voljerą.Teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo įpareigoti atsakovus nugenėti arba pašalinti želdinius jų naudojamo sklypo teritorijoje tuo pagrindu, kad nėra specialisto pažymos apie želdinių atstumą iki namo, kadangi teismas, išvažiuojamojo teismo posėdžio metu, buvo namų valdoje ir matė, kokiu atstumu žemės sklype susodinti medžiai. Želdinių atstumas iki namo yra toks mažas, kad specialisto išvados dėl želdinių atstumo nereikia.Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė iš viso turėjo 5 754 Lt bylinėjimosi išlaidų ir buvo pareiškusi tris reikalavimus, vienas iš kurių buvo patenkintas. Atsakovų priešieškiniui esant atmestam, ieškovei iš atsakovų turėjo būti priteista bent jau 1/3 dalis jos turėtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės neturėjo būti priteistos, kadangi jų priešieškinis atmestas. Atsakovų turėtų bylinėjimosi išlaidų dydis viršija rekomenduojamus maksimalius dydžius, todėl bet kokiu atveju jos turėtų būti mažinamos. Be to, ieškovės šeima turi finansinių sunkumų, augina du mažamečius vaikus, ieškovės darbo užmokestis yra minimalus, todėl priteistos nepagrįstai didelės bylinėjimosi išlaidos pažeidžia ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų interesus. Todėl net jei apeliacinis skundas ir nebūtų patenkintas, bylinėjimosi išlaidos turi būti sumažintos.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 104–111, t. IV) prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismo sprendimas priimtas visapusiškai ištyrus byloje esančius duomenis, įvertinus bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Teismas atliko vietos apžiūrą ir šalių reikalavimų pagrįstumą, realumą ir protingumą įvertino natūroje, kartu įvertinęs sklypo sutvarkymą, ilgalaikį faktinį naudojimąsi žemės sklypu, statinių būklę ir pan. Teismo sprendimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi aplinkybės, kuriomis apeliantė grindė nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimą, t. y. aplinkybės dėl siauro praėjimo link namo, dėl bendro gyvenamojo namo eksploatavimo, egzistavo tvarkos nustatymo metu. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad jos šeima įsigijo automobilių, kad ji sukūrė šeimą, o kartu su ja gyvenančios V. A. sveikata pablogėjo, nelaikytinos tokiomis, dėl kurių būtų galima keisti stabilią sutartimi nustatytą tvarką. Teismas pagrįstai sprendė, kad prašoma pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarka atsakovei sukeltų neproporcingus nepatogumus, nes turėtų būti nugriauti statiniai, kurie yra teisiškai registruoti arba kurie jau stovi seniai ir jų pastatymui ieškovė ar jos močiutė neprieštaravo, išardytas atsakovų sukurtas gerbūvis, kas pažeistų teisėtų lūkesčių principą. Teismas pagrįstai sprendė, kad įrengti įvažiavimą nėra techninių galimybių, kadangi likusi bendro naudojimo žemės sklypo dalis yra tik 2,7 m pločio. Atsakovų pastatyti nesudėtingi statiniai nėra savavališka statyba, statinių savavališkos statybos faktas nustatyta tvarka nėra užfiksuotas, todėl laikytina, kad statiniai pastatyti nepažeidžiant statybos metu galiojusių norminių statybos aktų reikalavimų, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti statinių neteisėtumo bei apeliantės interesų pažeidimo. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos projekte visi statiniai, kuriuos apeliantė prašė nugriauti ar perstatyti, buvo pažymėti, todėl būtent šiems statiniams eksploatuoti ir buvo formuojamas žemės sklypas. Be to, apeliantės reiškiami reikalavimai yra susiję išimtinai tik su jos reikalavimu pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, yra išvestiniai, todėl netenkinus šio reikalavimo, teismas pagrįsti netenkino ir kitų apeliantės reikalavimų. Apeliantė neturi teisės reikalauti įrengti šuniui voljerą, kadangi tai nėra susiję su jos teisėmis. Teismas pagrįstai netenkino reikalavimo ir dėl želdinių nugenėjimo arba pašalinimo, kadangi želdiniai yra pasodinti labai seniai, yra prižiūrimi, nugenėjami, o želdinių šakos ir kitos jų dalys nepažeidžia apeliantės teisių.
Trečiasis asmuo E. S. atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 100–103, t. IV) prašo apeliacinį skundą tenkinti, nurodė, kad visiškai sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Apeliaciniu skundu yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės E. S. ieškinys dėl atsisakymo duoti sutikimą atlikti gyvenamojo namo dalies rekonstrukciją, žemės sklypo naudojimosi dalių tarp bendraturčių nustatytos tvarkos pakeitimo ir kt., ir atmestas atsakovų O. B. ir R. B. priešieškinis dėl savavališkos statybos pripažinimo ir įpareigojimo nugriauti statinį, dalis, kuria atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo ir padėties, buvusios iki teisės pažeidimo, atstatymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Tačiau, teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentu, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai nustatė apeliantės turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje, dėl ko netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Todėl šioje dalyje yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
Apeliantė pareiškė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad byloje yra daug vaizdinės medžiagos, apeliacinio skundo reikalavimų įrodymai išdėstyti žemės sklypo ir statinių planuose, todėl pilnam ir visapusiškam bylos aplinkybių ištyrimui tikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos manymu, apeliantės nurodyti argumentai nelaikytini pakankamais pripažinti egzistuojant objektyvią būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vien tai, kad byloje yra daug vaizdinės medžiagos ar kad apeliantės reikalavimus pagrindžiantys įrodymai yra išdėstyti žemės sklypo ir statinių planuose, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjantis teismas byloje esančių įrodymų negali tinkamai ir visapusiškai ištirti bei įvertinti bylą nagrinėdamas rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų žodinio proceso būtinybę nagrinėjamu atveju, įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, naudodamasi teismui suteikta diskrecijos teise, konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą ir jos pateiktą apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo apeliantei siekiant pakeisti bendraturčių susitarimu nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, taip pat dėl jos, kaip bendraturtės, teisės tinkamai naudotis jai priklausančia turto dalimi, pažeidimo.
Dėl nustatytos naudojimosi bendru turtu (žemės sklypu) tvarkos pakeitimo
Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudoti bendraturčiams priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno bendraturčio pareiga bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdyti, juo naudotis ir disponuoti bendru sutarimu, t. y. visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimui taikytini interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principai. Tais atvejais, kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarką nustato teismas pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Nustačius naudojimosi bendru turtu tvarką, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, kas reiškia, kad ir po naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo kiekvienas bendraturtis turi teisę į visą bendrą turtą (CK 4.72 str. 1 d.), dėl ko įvykus tam tikriems juridiniams faktams, turi teisę reikalauti pakeisti nustatytą bendro turto naudojimosi tvarką. Tačiau nustatytos tvarkos pakeitimas galimas tik išskirtiniais atvejais, nes civilinių teisinių santykių stabilumo siekis reikalauja, kad nustatyta naudojimosi tvarka būtų pastovi ir keistųsi tik tada, kai yra svarbios priežastys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2010). Teismų praktikoje tokiomis priežastimis pripažįstamos naujai paaiškėjusios ar atsiradusios aplinkybės, turinčios reikšmę daikto naudojimo tarp bendraturčių tvarkos nustatymui. Pavyzdžiui, keisti nustatytą naudojimosi patalpomis tvarką galima dėl patalpų pertvarkymo, kai jos neišliko, padidėjo ar sumažėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-976/2003), o naudojimosi žemės sklypu tvarką – dėl tam tikrų statinių nugriovimo atsiradus neužstatytos žemės ir išnykus bendro naudojimo takų poreikiui, pakeitus naudojimosi statiniais tvarką ir dėl to atsiradus būtinybei patekti į juos kitiems bendraturčiams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009).
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl naudojimosi namų valdos žemės sklypu tvarkos pakeitimo. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 250/791 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir minėtame žemės sklype esančio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 43/100 dalys bei 1/6 dalis kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė nuosavybės teisę į minėtus nekilnojamuosius daiktus įgijo 2010 m. rugpjūčio 6 d. dovanojimo sutarties pagrindu (b.l. 24–27, t. I). Atsakovės O. B. vardu nuosavybės teisės įregistruotos į 541/791 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei minėtame žemės sklype esančius statinius: ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovams O. B. ir R. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 57/100 dalys nurodytame žemės sklype esančio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 5/6 dalys kitų statinių (tvora, kiemo aikštelė, stoginė, šulinys, pavėsinė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 17–20, t. I). Taigi šalys yra 0,0791 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), minėtame žemės sklype esančio gyvenamojo namo ir kiemo statinių bendraturčiai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovai ir ankstesnė ieškovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto savininkė, atsakovės močiutė V. A., buvo susitarę tiek dėl naudojimosi gyvenamuoju namu, tiek ir dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos. 2006 m. lapkričio 2 d. notariškai patvirtinta sutartimi (b.l. 21–23, t. I) bendraturčiai susitarė, kad O. B. ir R. B. naudosis 480 kv.m žemės sklypo dalimi, plane pažymėta „A“, bendrai su V. A. naudosis 60 kv.m iš žemės sklypo dalies, plane pažymėtos „C“, ir 1 kv.m iš žemės sklypo dalies, plane pažymėtos „D“, iš viso 541 kv.m, tuo tarpu V. A. naudosis 211 kv.m žemės sklypo, plane pažymėta „B“, bendrai su O. B. ir R. B. naudosis 38 kv.m iš žemės sklypo dalies, plane pažymėtos „C“, ir 1 kv.m iš žemės sklypo dalies, plane pažymėtos „D“, iš viso 250 kv.m. Bendraturčių susitarimai dėl naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo yra įregistruoti viešame registre, todėl, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 2 dalimi, jie yra privalomi ir vėliau, 2010 m. rugpjūčio 6 d. dovanojimo sutartimi nuosavybės teisę į šiuos nekilnojamuosius daiktus įgijusiai ieškovei. Ši, teigdama, jog ankstesnių bendraturčių susitarimu nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka pažeidžia jos, kaip bendraturtės teises tinkamai naudotis jai priklausančiu turtu ir jį prižiūrėti, neatitinka normatyvinių statybos techninių dokumentų nuostatų, kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pakeisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal jos pasiūlytą variantą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad neatsirado jokių naujų juridinių faktų, kurie įgalintų keisti galiojančią naudojimosi žemės sklypu tvarką, kad apeliantės pasiūlyta naudojimosi žemės sklypu tvarka dėl techninių galimybių realiai negali būti įgyvendinta, kad naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimas sukeltų neproporcingas pasekmes atsakovams ir pažeistų jų teisėtų lūkesčius, apeliantės reikalavimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo atmetė. Apeliaciniame skunde ginčijamas šis pirmosios instancijos teismo sprendimas, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, nesutikti su bylą nagrinėjusio teismo išvadomis nagrinėjamu klausimu nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, nustatytos naudojimosi bendru turtu tvarkos pakeitimas galimas tik išimtiniais atvejais, paaiškėjus ar atsiradus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės daikto naudojimo tarp bendraturčių tvarkos nustatymui. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantės pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą, turėjo įvertinti, ar apeliantės nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindė savo reikalavimą dėl naudojimosi turtu tvarkos pakeitimo, gali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis ar atsiradusiomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės daikto naudojimo tarp bendraturčių tvarkos nustatymui, o kartu sudarančiomis pagrindą pripažinti egzistuojant išimtinį atvejį, kuriam esant tvarkos pakeitimas yra galimas. Bylą nagrinėjęs teismas, vertindamas apeliantės nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindė atsiradusią būtinybę keisti galiojančią naudojimosi žemės sklypu tvarką, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad aplinkybės, susijusios su ribojimais patekti apeliantei į jos naudojamą žemės sklypo dalį ir gyvenamąjį namą, t. y. tvoros žemės sklype pastatymas, tokiu būdu esant užtvertam buvusiam praėjimui iki naudojamo žemės sklypo (b.l. 33, t. I), numatyto praėjimo patekti į naudojamą žemės sklypą plotis, kuris vietomis siekia tik 0,88 m, atsakovams nuosavybės teise priklausančiais statiniais ir jų išsidėstymu žemės sklype, egzistavo bendraturčių sutarties, kuria buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, sudarymo metu 2006 m. lapkričio 2 d. ir po jos sudarymo nepasikeitė, todėl šios aplinkybės pagrįstai negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis ar atsiradusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis objektyvią būtinybę keisti bendraturčių susitarimu nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką. Apeliantės nurodytoms aplinkybėms egzistavus sutarties sudarymo metu, apeliantei neginčijant, kad šios aplinkybės paaiškėjo tik po sutarties sudarymo, pripažintina, kad šios aplinkybės galėjo ir turėjo būti įvertintos bendraturčių sutarties sudarymo metu. Sutiktina, kad pagal galiojančius statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (187 p.) reikalavimus yra numatytas didesnio pločio praėjimas iš gatvės (kelio) prie pastato minimalus plotis, nei kad egzistuoja nagrinėjamu atveju, tačiau paminėtina, kad šis reglamentas patvirtintas 2003 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 705, kai tuo tarpu ūkinis pastatas, kurio siena yra apribotas praėjimo į apeliantei priklausančią namo dalį plotis, baigtas statyti dar 2002 metais, t. y. iki apeliaciniame skunde nurodyto teisės akto įsigaliojimo. Be to, sutikimą dėl šio statinio statybos ankstesnė bendraturtė davė dar 1991 metais (b.l. 25, 81, t. II). Paminėtina, kad nurodytuose sutikimuose bendraturtė sutiko, kad ūkinis pastatas su garažu ir šiltnamis būtų pastatyti ant naudojamos žemės ribos. Pažymėtina, kad buvusi bendraturtė, o kartu ir apeliantė, kuri dalyvavo sudarant 2006 m. lapkričio 2 d. sutartį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, net ir žinodamos aplinkybes, esant kurioms jų patekimas į žemės sklypą buvo apsunkintas, joms nebuvo numatyta galimybė privažiuoti į joms tenkančią žemės sklypo dalį, sutiko su bendraturčių sutarimu nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka ir nurodytą sutartį sudarė. 2006 m. lapkričio 2 d. sutartis galioja, nėra nuginčyta, nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas šios sutarties galiojimo klausimas, todėl bylą nagrinėjęs teismas neturėjo pagrindo vertinti šios sutarties sudarymo aplinkybių ir pagrįstai pasisakė tik dėl apeliantės nurodytų priežasčių, kuriomis ji grindė naujos naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymo būtinybę.
Bylą nagrinėjęs teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad esminė priežastis, dėl kurios apeliantė siekia pakeisti bendraturčių sutartimi nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, yra jos noras turėti galimybę privažiuoti prie jos naudojamo žemės sklypo. Apeliantė poreikį privažiuoti prie jos naudojamo žemės sklypo dalies, o kartu ir turėti platesnį priėjimą prie jos naudojamo gyvenamojo namo dalies, grindė transporto priemonių įsigijimu ir galimybe jas parkuoti jai tenkančioje žemės sklypo dalyje, taip pat atsiradusia būtinybe įsinešti į gyvenamąjį namą didesnių gabaritų buitinę techniką ar baldus, kartu su apeliantės šeima gyvenančios jos senelės specialiaisiais poreikiais ir ribotomis galimybėmis judėti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės negali būti laikomos reikšmingomis ir sudarančiomis pagrindą keisti nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tvarką, kadangi dar sutarties sudarymo metu buvusi bendraturtė turėjo ir galėjo įvertinti poreikį turėti galimybę privažiuoti prie jai tenkančios žemės sklypo dalies. Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog bylą nagrinėjęs teismas skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl apeliantės nurodytos aplinkybės dėl transporto priemonių įsigijimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo išvada dėl būtinybės pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas pagrįsta laiko bylą nagrinėjusio teismo išvadą, kad transporto priemonių įsigijimo faktas negali būti laikomas pakankamu keisti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką. Teismas pagrįstai sprendė, kad pripažinus egzistuojant būtinybę keisti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką pasikeitus bendraturčių turimam kilnojamajam turtui, būtų pažeistas civilinių teisinių santykių stabilumo principas, kadangi kiekvienu atveju, pasikeitus bendraturčių turimo kilnojamojo turto sudėčiai, atsirastų pagrindas keisti tokią tvarką. Teisėjų kolegija kaip nepagrindžiančias objektyvios būtinybės keisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką laiko ir kitas apeliantės nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindė poreikio turėti privažiavimą iki naudojamo žemės sklypo. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nors byloje esantys įrodymai ir patvirtina apeliantės nurodytas aplinkybes, jog jos senelei V. A., gyvenamąją vietą deklaravusiai ginčo žemės sklype esančiame gyvenamajame name, nuo 2011 m. balandžio 2 d. yra nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (b.l. 16–18, t. III), tačiau byloje įrodymų, patvirtinančių, kad V. A. juda tik specialiųjų prietaisų – vaikštynės ar neįgaliojo vežimėlio – pagalba, nėra. Visų antra, net jei ši aplinkybė ir pasitvirtintų, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų apeliantės nurodytas aplinkybes, jog su šiais prietaisais nėra įmanoma patekti į apeliantei nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį per nustatytą patekimo į juos vietą. Teisėjų kolegija objektyviai nepagrįsta laiko ir nurodytą aplinkybę, kad tik apeliantei sukūrus šeimą atsirado poreikis į sklypą įnešti kokį nors buities technikos daiktą ar baldą. Pripažintina, kad šią aplinkybę ir poreikį į gyvenamąjį namą įsinešti ir didesnių gabaritų daiktus, kiekvienas pakankamai atidus ar rūpestingas asmuo turi ir gali numatyti. Be to, pažymėtina, kad dar iki sutarties 2006 m. lapkričio 2 d. sudarymo apeliantė buvo sudariusi santuoką ir jai buvo gimusi viena dukra (b.l. 45, t. I), todėl negalima pripažinti, kad apeliantės nurodytos aplinkybės negalėjo būti įvertintos jau sutarties sudarymo metu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog per 0,88 m pločio įėjimą nepatektų ir specialiosios tarnybos, priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad kilus gaisrui apeliantei priklausančioje namo dalyje specialiosioms tarnybos patekti į gaisravietę jokių kliūčių nebuvo (b.l. 97, t. I).
Žemesnės instancijos teismas
Kaip jau buvo nurodyta, pagal kasacinio teismo praktiką nustatytos naudojimosi bendru turtu pakeitimas galimas tik išskirtiniais atvejais, kai nustatomos aplinkybės, turinčios reikšmę daikto naudojimo tarp bendraturčių tvarkos nustatymui, tačiau nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nenustatytos. Priešingai, konstatuota, kad visos šios aplinkybės egzistavo sutarties, kuria buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, sudarymo metu, dėl ko spręstina, kad ši sutartis atitiko bendraturčių interesus. Ir nors apeliaciniame skunde teigiama, kad ši sutartis buvo pasirašyta susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, siekiant gauti atsakovų sutikimą įsivesti vandentiekį ir kanalizaciją, tačiau bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai pripažino, kad nuo minėto sutarties sudarymo iki apeliantės kreipimosi į teismą praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, beveik 7 metai, nors, esant apeliantės nurodytoms aplinkybėms, iš karto po sutarties sudarymo jos senelė, manydama, kad sudaryta sutartis pažeidžia jos ar kartu su ja gyvenančių asmenų teises, galėjo kreiptis į teismą dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija nesudarančiais pagrindo panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą laiko apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijama bylą nagrinėjusio teismo išvada dėl techninių galimybių įrengti privažiavimą nebuvimo. Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, apeliantė pripažįsta, jog žemės sklype esanti 2,7 m pločio žemės sklypo dalis, kuri, pagal apeliantės pateiktą projektą, būtų skirta privažiavimui į jai priklausantį žemės sklypą, neatitinka teisės aktuose numatytų minimalių reikalavimų privažiavimui iki pastato (3 m), kas savaime sudaro savarankišką pagrindą pripažinti, kad apeliantės pasiūlyta naudojimosi žemės sklypu tvarka negali būti nustatyta. Nors, apeliantės teigimu, šia žemės sklypo dalimi atsakovai naudojasi kaip įvažiavimu į jiems tenkančią žemės sklypo dalį ir čia laiko savo transporto priemones, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo patvirtinti tokią naudojimosi žemės sklypu tvarką, kuri neatitinka teisės aktų reikalavimų, yra neracionali, techniškai neįgyvendinama, nesaugi, o kartu pažeidžianti apeliantės teises. Apeliantė neginčija bylą nagrinėjusio teismo nustatytų aplinkybių, kad nustačius jos siūlomą naudojimosi žemės sklypu tvarką išėjus iš atsakovams nuosavybės teise priklausančio statinio būtų atsiduriama važiuojamojoje dalyje, dėl ko jos siūloma tvarka laikytina nesaugia, kad įvažiavimas techniškai neįmanomas, kadangi nebūtų išlaikyti minimalūs reikalavimai posūkio spinduliams, dėl ko įvažiavimui reikėtų naudoti ir kitą žemės sklypo dalį, kad atsakovams priklausančio garažo vartai atsidarytų tiesiai į bendro naudojimo žemės sklypą, kas neatitiktų teisės aktų reikalavimų. Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos manymu, sudaro pagrindą pripažinti, kad apeliantės siūloma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka ne tik kad yra nesaugi, neracionali, įtvirtina neprotingą ir neefektyvų žemės sklypo naudojimą, bet ir sudarančia prielaidas tik dar dažniau kilti šalių konfliktams ir blogėti jų tarpusavio santykiams. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra ginčijamos bylą nagrinėjusio teismo išvados, kad naujos naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymas atsakovams sukeltų neproporcingus neigiamus padarinius, pažeistų jų teisėtus lūkesčius, kadangi atsakovams per pakankamai ilgą laiko tarpą, kada buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, sukūrus gerbūvį, jis turėtų būti išardytas, nugriauti jų pastatyti statiniai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta, kadangi, kaip matyti iš apeliantės pateiktos naudojimosi žemės sklypu tvarkos, neigiami tokio pakeitimo padariniai tektų tik atsakovams, kai tuo tarpu apeliantės interesai dėl to iš esmės nei kiek nenukentėtų. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės siūlomi pakeitimai yra esminiai, nors pagal kasacinio teismo praktiką bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, daromi vieno iš bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau keičiami jo įsigijimo metu ar vėliau sudaryti šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos, nes tik tokiu būdu būtų užtikrinta proporcinga bendraturčių teisių apsauga nepažeidžiant teisėtų lūkesčių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007). Nagrinėjamu atveju dėl apeliantės siūlomų pakeitimų bendrai naudojamo žemės sklypo dalis padidėtų nuo 100 kv.m iki 265 kv.m ir esminis šios dalies padidėjimas būtų nulemtas atsakovei asmeniniam naudojimui priskirtos bendro naudojimo žemės sklypo dalies sumažėjimu. Atsakovei tenkanti atskirai naudojamo žemės sklypo dalis sumažėtų net 2,6 karto daugiau, nei kad apeliantės, kas sudaro pagrindą, įvertinus šias aplinkybes visų bylos aplinkybių kontekste, pripažinti, kad apeliantės siūloma naudojimosi žemės sklypu tvarka negali būti laikoma nepažeidžiančia atsakovės teisėtų lūkesčių principo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pati apeliantė, pasiūlyme taikos sutarčiai sudaryti (b.l. 144–147, t. III) pripažino, jog jos siūloma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra pats optimaliausias, nors ir pigiausias variantas, kas tik patvirtina teismo išvadų dėl šios tvarkos pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje nenustačius aplinkybių, kurios objektyviai sudarytų pagrindą spręsti klausimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo, vien tik bendraturtės nuomonės pasikeitimas dėl galiojančios naudojimosi tvarkos atitikimo jos interesams, negali būti laikomas sudarančiu pagrindą pripažinti egzistuojant objektyvią būtinybę keisti naudojimosi bendru turtu tvarką. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo pakeitimą, ir nenustatęs objektyvaus būtinumo keisti bendraturčių sutartimi nustatytos naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos, pagrįstai šią apeliantės ieškinio dalį atmetė. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais pripažinusi, kad teismo sprendimas atsisakyti tenkinti apeliantės reikalavimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo, yra pagrįstas, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kuriais yra ginčijamas šis teismo sprendimas, išsamiai nepasisako.
Dėl apeliantės kaip bendraturtės teisių pažeidimų ir šių pažeidimų pašalinimo
Apeliantė be kitų ieškinio reikalavimų ieškinyje taip pat prašė atstatyti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį įpareigojant atsakovus perkelti jiems priklausantį šiltnamį į jo pirminę vietą, nugriauti savavališkai pastatytą šiltnamį, stoginę, pašalinti perteklinį dujų įvado statramstį, o kitą perstatyti taip, kad jis netrukdytų planuojamam įvažiavimui į kiemą, patraukti tvorą nuo gyvenamojo namo per 4 metrus arba įrengti 4 m vartus pravažiavimui, įrengti šuniui voljerą, nugenėti atsakovų naudojamoje žemės sklypo dalyje esančius želdinius pagal teisės aktų normatyvus arba pašalinti juos iš sklypo. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šiuos apeliantės reikalavimus atmetė pripažinęs, kad daugeliui iš jų esant susijusiems su reikalavimu pakeisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką ir išvestiniams iš šio reikalavimo, atmetus reikalavimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo, nėra pagrindo tenkinti ir šių reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su tokia bylą nagrinėjusio teismo išvada, kadangi, kaip matyti ir iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantės reikalavimai, susiję su statinių nugriovimų ar jų perkėlimu į kitą vietą, iš esmės yra susiję tik su apeliantės reikalavimu užtikrinti jai įvažiavimą į jos naudojamo žemės sklypo dalį įrengiant tokį įvažiavimą, kadangi minėti statiniai trukdytų apeliantės reikalaujamo įvažiavimo įrengimui. Pripažinus, kad nėra pagrindo keisti bendraturčių sutartimi nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos, o kartu ir numatyti įvažiavimą apeliantei į jai priklausančio žemės sklypo dalį, pripažintina, kad apeliantės prašomi nugriauti, pašalinti ar perkelti į kitą vietą statiniai, įrenginiai, negali būti laikomi pažeidžiančiais apeliantės teises, kas sudarytų pagrindą tenkinti jos reikalavimus. Teismo atsisakymą tenkinti šiuos apeliantės reikalavimus patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės, kad šie nesudėtingi statiniai pastatyti ar perkelti į kitą vietą arba turint bendraturtės sutikimą, arba bendraturtei daugiau nei vienerius metus nuo jų pastatymo nereiškiant rašytinių pretenzijų dėl jų, nesant teisės aktų nustatyta tvarka kompetentingų institucijų išvados dėl savavališkos šių statinių statybos, visiems jiems esant nurodytiems naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo projekte. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, tik patvirtina, jog ilgą laiką apeliantei nereiškus pretenzijų dėl šių statinių, neginčijant jų statybos teisėtumo, reikalavimus dėl jų nugriovimo ar pašalinimo ir perkėlimo reiškiant tik su tikslu, kad būtų įrengtas įvažiavimas į apeliantei priklausančią žemės sklypo dalį, nėra pagrindo pripažinti, kad šia statiniai objektyviai pažeidžia apeliantės, kaip bendraturtės teises ar teisėtus interesus.
Teisėjų kolegija, teisiškai nepagrįstais laikydama apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai kaip neįrodytus atmetė apeliantės reikalavimus įpareigoti atsakovus įrengti voljerą jų šuniui ir nugenėti žemės sklype augančius želdinius. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad vadovaujantis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo bei Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklėmis atsakovai privalo įrengti voljerą savo šuniui, tačiau byloje nenustatyta aplinkybių, jog atsakovų šuo yra laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl ko būtų pagrindas spręsti apie galimus apeliantės teisės pažeidimus. Byloje įrodymų, kurie patvirtintų apeliantės nurodytas aplinkybes dėl šuns lakstymo be pavadžio ir antsnukio po kiemą, apeliantės ir jos vaikų gąsdinimo, nėra, todėl bylą nagrinėjęs teismas, nenustatęs apeliantės teisės pažeidimų, pagrįstai atsisakė tenkinti apeliantės reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovams įrengti voljerą. Kaip nepagrįstą ir neįrodytą bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai atmetė ir apeliantės reikalavimą įpareigoti atsakovus nugenėti arba pašalinti želdinius iš jų naudojamo žemės sklypo teritorijos. Bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų apie želdinių pasodinimo vietą ir jų atstumą iki statinių. Vien ta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo teisme metu teismas buvo nuvykęs į ginčo vietą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs teismas vien tik vertindamas optiškai galėjo nustatyti konkrečius atstumus nuo želdinių iki statinių ir tuo pačiu spręsti, ar atstumai atitinka teisės aktuose nustatytus minimalius reikalavimus. Nesant byloje konkrečių duomenų apie tai, teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės reikalavimas negali būti laikomas pagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio bylą motyvais, remdamasis kuriais teismas atmetė apeliantės reikalavimus dėl apeliantės teisių pažeidimų ir buvusios padėties atstatymo, išsamiai dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su šiais reikalavimais, nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymo
Apeliaciniame skunde kvestionuojamas bylą nagrinėjusio teismo atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai apskaičiavo jos turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį, netinkamai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai jų patenkintiems ir atmestiems reikalavimams, todėl bylinėjimosi išlaidos turėtų būti perskirstytos. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, nepagrįstu laiko apeliantės argumentą, kad ji byloje iš viso turėjo 5 754 Lt bylinėjimosi išlaidų. Byloje esantys duomenys (b.l. 8, 30, 110, t. I, b.l. 31, t. II, b.l. 31–32, 39–41, t. IV) patvirtina, kad apeliantė iš viso byloje turėjo 5 254 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 144 Lt sumokėtas žyminis mokestis. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad apeliantė iš viso turėjo 4 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei kitų pagrįstų išlaidų, pripažintina, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai nustatė apeliantės turėtų išlaidų dydį, dėl ko netinkamai apskaičiavo apeliantei iš atsakovų priteistinų išlaidų dydį. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą dėl apeliantės ieškiniu pareikštų reikalavimų skaičiaus. Paminėtina, kad nors apeliantė ir teigia, jog ji ieškinyje buvo pareiškusi tik tris reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria priteista jai iš valstybės žyminis mokestis už aštuonis pareikštus reikalavimus, kurio mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, neginčija. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai nustatė apeliantės ieškinyje pareikštų reikalavimų skaičių, nes vien tik kelių reikalavimų apjungimas į vieną reikalavimų grupę, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip vieno ieškinio reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus motyvus, nepagrįstu laiko apeliantės nurodytą argumentą, kad jai iš atsakovų turėjo būti priteista mažiausiai bent 1/3 dalis jos turėtų bylinėjimosi išlaidų ir sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai nustatė apeliantės pareikštų ir patenkintų reikalavimų proporciją, ir pagrįstai sprendė, kad apeliantei priteistina iš atsakovų 11,11 procentų jos turėtų bylinėjimosi išlaidų. Šią išvadą teismas grindžia ir tuo, kad iš bylos duomenų nėra galima nustatyti konkrečių šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su pareikštais ieškiniu ir priešieškiniu byloje. Tačiau nustačius, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo apeliantės turėtas bylinėjimosi išlaidas, yra pagrindas perskaičiuoti apeliantei iš atsakovų priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Apeliantė iš viso byloje turėjo 5 110 Lt išlaidų advokato pagalbai ir kitų būtinų bylinėjimosi išlaidų, todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai apeliantei priteistina solidariai iš atsakovų 567,72 Lt (164,42 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Nustačius, kad apeliantė už vieną ieškinio reikalavimą buvo sumokėjusi 144 Lt žyminį mokestį, o kitos žyminio mokesčio dalies sumokėjimas buvo atidėtas, vieną apeliantės ieškinio reikalavimą patenkinus, jos sumokėta žyminio mokesčio dalis (144 Lt (41,71 Eur)) priteistina jai solidariai iš atsakovų. Iš viso apeliantei iš atsakovų priteistina solidariai 206,13 Eur. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, neturi pagrindo perskaičiuoti atsakovams iš apeliantės priteistinų bylinėjimosi išlaidų. Nepagrįstu pripažintinas apeliantės argumentas, kad atmetus priešieškinį atsakovams negalėjo būti priteistos jų byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos buvo susijusios su apeliantės pareikštu ieškiniu, o konkrečių duomenų, kurie patvirtintų atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas dėl jų pareikšto priešieškinio, išskyrus už jį sumokėtą žyminį mokestį, nėra. Netenkinus priešieškinio už jį sumokėtas žyminis mokestis atsakovams iš apeliantės nebuvo priteistas. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai byloje iš viso turėjo 7 200 Lt išlaidų advokato pagalbai. Nors apeliantė teigia, kad atsakovų turėtų bylinėjimosi išlaidų dydis viršija rekomenduojamus maksimalius dydžius, tačiau su šiuo argumentu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Apeliantei nenurodžius, kurios iš atsakovų turėtų bylinėjimosi išlaidų konkrečiai neatitinka rekomenduojamų maksimalių dydžių, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovai yra pateikę keturis atsiliepimus į apeliantės pateiktus patikslintus ieškinius, įvertinusi rekomenduojamus maksimalius dydžius vien už šių procesinių dokumentų parengimą, kurių suma viršytų atsakovų visų byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį, civilinės bylos apimtį ir sudėtingumą, teismo posėdžių trukmę, sprendžia, kad nėra pagrindo mažinti atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindu mažinti šias išlaidas negali būti laikomos ir apeliantės nurodytos aplinkybės apie jos šeimos sunkią finansinę padėtį, kadangi galimybė priešingai bylos šaliai atgauti savo turėtas bylinėjimosi išlaidas negali priklausyti išimtinai nuo kitos šalies turtinės padėties. Priešingai, būtent apeliantė, pareikšdama ieškinį, turėjo įvertinti savo finansines galimybes atlyginti priešingos šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas tuo atveju, jei jos reikalavimai nebūtų patenkinti. Nenustačius, kad atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos būtų nepagrįstos, o jų dydis neprotingai didelis, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, nėra pagrindo sumažinti atsakovams iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos.
Dėl procesinės bylos baigties
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių nuosavybės teisę, nenustatęs objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą keisti bendraturčių susitarimu nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, įvertinęs galimas tokio sprendimo pasekmes bendraturčiams ir technines galimybes nustatyti apeliantės siūlomą naudojimosi žemės sklypu tvarką, pagrįstai netenkino apeliantės reikalavimo dėl šios tvarkos pakeitimo, o kartu nenustatęs apeliantės teisių pažeidimo, pagrįstai netenkino kitų pareikštų reikalavimų. Tačiau pripažintina, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai apskaičiavo apeliantės byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl nepagrįstai jai priteisė mažesnę bylinėjimosi išlaidų sumą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista apeliantei iš atsakovų jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, o likusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau dėl bylos esmės apeliacinį skundą atmetus, apeliantei nepriteistina iš atsakovų jos už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.), o taip pat jos turėtos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą (CPK 98 str.).
2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi (b.l. 96, t. IV) likusios nesumokėtos už apeliacinį skundą dalies žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas apeliantei iki sprendimo apeliacinėje instancijoje priėmimo. Apeliantei ginčijant teismo sprendimą dalyje dėl aštuonių neturtinių reikalavimų, už juos mokėtinas 1 152 Lt žyminis mokestis. Apeliantė už apeliacinį skundą yra sumokėjusi 144 Lt žyminį mokestį, todėl, atmetus apeliacinį skundą, likusi žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas buvo atidėtas, dalis - 291,94 Eur (1 008 Lt) - priteistina valstybei iš apeliantės.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašė priteisti jiems iš apeliantės jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės atsakovams nepateikus šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, jų prašymas netenkinamas (CPK 98 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria priteista solidariai iš atsakovų O. B. ir R. B. ieškovei E. S. 154,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir šią teismo sprendimo dalį išdėstyti taip:
„Priteisti solidariai iš atsakovų O. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir R. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei E. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 206,13 Eur (du šimtus šešis eurus 13 ct) bylinėjimosi išlaidų.“
Likusį Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš E. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 291,94 Eur (du šimtus devyniasdešimt vieną eurą 94 ct) bylinėjimosi išlaidų.