Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų teisėja Larisas Šimanskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės individualios įmonės „Anjama-credit“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

8. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria iš dalies tenkintas ieškovės reikalavimas dėl negautų pajamų (nuostolių) nuo teismo sprendimo priėmimo 2023 m. lapkričio 16 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamo teismo sprendimo (ne)teisėtumo

12. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą.

13. Kita vertus, tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.).

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (kasacinio teismo nutarties 54 punktas).

15. Pažymėtina, kad kasacinio teismo nutartis yra priimta keičiant ankstesnę teisminę praktiką dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo kredito sutarties nutraukimo atveju, kaip iš dalies varžanti teismo pareigos vykdyti teisingumą, užtikrinant paskolos teisinių santykių subjektų interesų pusiausvyrą, teisėtus lūkesčius ir neleistinumą piktnaudžiauti teise, įgyvendinimą bei neatitinkanti kasacinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių ir reikalavimo dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo teisinės prigimties aiškinimo (kasacinio teismo nutarties 47 punktas).

16. Minėta kasacinio teismo nutartis, kaip keičianti ir formuojanti praktiką reikalavimo dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo teisinės prigimties aiškinimo, yra aktuali nagrinėjamoje byloje. Šioje kasacinio teismo nutartyje atskleidžiama mokėjimo (pelno) palūkanų paskirtis ir tikslas, tai leidžia įvertinti prašomų priteisti mokėjimo (pelno) palūkanų pagrįstumą ir teisėtumą.

17. Kasacinis teismas, be anksčiau nurodytos suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, minėtoje nutartyje taip pat pasisakė, kad palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką) (kasacinio teismo nutarties 46 punktas).

18. Aiškinant CK 6.874 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios mokėjimo (pelno) ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo kartu galimybę sutarties pažeidimo atveju, nuostatas, turi būti atsižvelgiama į sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis CK normomis. CK 6.874 straipsnio 1 dalis yra viena iš paskolos sutarties bendrąsias nuostatas reglamentuojančių teisės normų, įtvirtintų CK XLIII skyriaus „Paskola“ pirmajame skirsnyje, t. y. ši norma taikytina šalis siejant paskolos teisiniams santykiams. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė reiškia, kad, pažeidus galiojančios paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali reikalauti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies (piniginės prievolės pagal sutartį vykdymas natūra) nuostatomis. Taigi tais atvejais, kai šalis sieja galiojanti paskolos sutartis ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, piniginės prievolės vykdymo pažeidimo atveju mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Tokia kreditoriaus teisė (reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo) išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai (kasacinio teismo nutarties 49 punktas). Tuo tarpu skolininkas praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą (CK 6.261 straipsnis).

19. Taigi kreditorius turi teisę reikalauti mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Minėta, šiuo atveju šalys susitarė, kad kredito grąžinimo terminas 2025 m. sausio 27 d. Ieškovė nutraukė sutartį nuo 2023 m. rugsėjo 26 d., kadangi atsakovas kredito negrąžino, t. y. praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, tokiu būdu pažeisdamas savo sutartinius įsipareigojimus (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad kreditas turėjo būti grąžintas sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, o kredito sutartyje nustatytas grąžinimo terminas yra naikinamasis (6.33 straipsnio 3 dalis), laikytina, jog šalis siejusi prievolė pasibaigė (CK 6.124 straipsnis). Taigi šalių kreditavimo santykiai pasibaigė nutraukus sutartį (2023 m. rugsėjo 26 d.), todėl ieškovė (kreditorė) nebeturi teisės reikalauti pagrindinių prievolių pagal sutartį įvykdymo natūra, o atsakovo (skolininko) atžvilgiu taikytina sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą (paskolos negrąžinimą sutartyje nustatytu laiku ir tvarka). Tokiu būdu, nutraukus sutartį, šalių sutartinius prievolinius santykius pakeitė civilinės atsakomybės santykiai – ieškovė įgijo teisę į netesybų ar nuostolių atlyginimą, tačiau neturi teisės reikalauti sutartį vykdyti natūra (reikalauti mokėjimo (pelno) palūkanų).

20. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, nors šalys paskolos sutartyje ir susitarė, jog mokėjimo (pelno) palūkanos bus mokamas iki visiško prievolių pagal sutartį įvykdymo, tačiau nutraukus kredito sutartį tokia sutarties sąlyga nustoja galioti. Be to, kaip jau minėta, kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, todėl jis negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Todėl šalių sudarytoje sutartyje įtvirtinta kreditorės teisė gauti mokėjimo (pelno) palūkanas negali būti aiškinama kitaip, kaip jos teisė jas gauti tik iki sutarties nutraukimo, nes būtent toks aiškinimas atitinka teisės normų reikalavimus ir kasacinio teismo praktikoje suformuotas taisykles dėl mokėjimo (pelno) palūkanų.

21. Pažymėtina, kad kasacinis teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-75-823/2020 nurodė, jog tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Tokia situacija, be kita ko, neskatina paskolos davėjo laiku imtis skolos išieškojimo veiksmų, be to, kintant pinigų skolinimo rinkoje kainai, gali sudaryti prielaidas paskolos davėjui nepagrįstai praturtėti paskolos gavėjo sąskaita ta apimtimi, kuria pastarasis yra įpareigojamas ir toliau mokėti pasibaigusioje sutartyje nustatytą (galbūt didesnę nei tuo metu esančią rinkoje) kainą už pasiskolintų pinigų naudojimą. Galiausiai skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai) (kasacinio teismo nutarties 52 punktas).

22. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 17 straipsnio 1 dalį nustatyta, jog vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė neturėjo ir negali turėti lūkesčio nurodytas pajamas gauti anksčiau, nei šalys susitarė vartojimo kredito sutartyje.

23. Ieškovei teigiant, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad sutartis buvo nutraukta ir nebegaliojo joje įtvirtintas mokėjimo grafikas, apeliacinės instancijos teismas šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir pažymi, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas neįpareigojo atsakovo vykdyti mokėjimų grafike nustatytus mokėjimus, o nustatė atitinkamus ieškovės nuostolius tam tikru laikotarpiu, t. y. mokėjimo grafiką vertino kaip rašytinį įrodymą, patvirtinantį ieškovės negautas pajamas. Pažymėtina, jog būtent ieškovė turi pateikti įrodymus, kokios pajamos pasirašant vartojimo kredito sutartį buvo numatytos gauti iš anksto, taip pat ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai (CPK 12 ir 178 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas negautas pajamas pagal mokėjimų grafike nurodytas sumas, ne prisirišo prie šio grafiko kaip vienintelio įrodymo, galinčio apibrėžti negautų pajamų (nuostolių) dydį, o įvertino tai, kad pateiktame mokėjimo grafike yra nurodytos konkrečios pinigų sumos, kurias atsakovas privalėjo sumokėti ieškovei, o nesant kitų įrodymų, patvirtinančių didesnes nuostolių sumas, ieškovės reikalavimą sumažino atsižvelgdamas į byloje pateiktų įrodymų visumą. Pažymėtina, jog jei ieškovė manė, kad negautos pajamos (patirti nuostoliai) yra didesnės nei mokėjimo grafike nurodytos sumos, turėjo teisę pateikti tokius nuostolius patvirtinančius įrodymus, tačiau šios savo pareigos neįvykdė, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai negautas pajamas už nuo ieškinio parengimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos priteisė pagal mokėjimo grafiką.

24. Pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tenkino ieškovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes neteisingai nustatė ieškovei priteistą sumą ir patenkintų ieškinio reikalavimų dalį procentais. Mano, kad ieškovės reikalavimas dėl 558,63 Eur negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) priteisimo iš esmės patenkintas, tik jis išdėstytas laike. Ieškovė argumentuoja, kad ieškinys patenkintas ne 69 procentais, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o 94 procentais (2075,75 Eur/2205,54 Eur x 100 proc.).

25. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė reiškė reikalavimus: 1. 1 100 Eur kredito priteisimo; 2. 1 091,77 Eur nuostolių (negautų pajamų) priteisimo; 3. 13,77 Eur delspinigių priteisimo. Iš viso reikalavimas sudarė 2 205,54 Eur. Pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė 1 517,12 Eur sumą, kuri susideda iš 1 100 Eur negrąžinto kredito, 252,82 Eur negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos (2023 m. rugsėjo 26 d.), 49,36 Eur administravimo mokesčio, 101,17 Eur negautas pajamas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo dienos, einančios po sutarties nutraukimo dienos (2023 m. rugsėjo 27 d.) iki teismo sprendimo už akių priėmimo (2023 m. lapkričio 16 d.), negautas pajamas dėl negrąžinto vartojimo kredito nuo 2023 m. lapkričio 16 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos ir 13,77 Eur delspinigių.

26. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės nurodomomis aplinkybėmis, jog reikalavimas dėl 558,63 Eur negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) priteisimo iš esmės patenkintas. Skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad šis reikalavimas patenkintas iš dalies, išdėstant jį pagal mokėjimo grafiką. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė negautas pajamas prašė priteisti fiksuota suma, tačiau nagrinėjamu atveju negautos pajamos (tiek fiksuota suma, tiek procentine išraiška) priteistos nuo 2023 m. lapkričio 16 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos ir galiausiai, tik jei atsakovas anksčiau sutarties termino pabaigos neįvykdys įsipareigojimų, sudarys ieškovės prašomą priteisti negautų pajamų už laikotarpį nuo 2023 m. lapkričio 16 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos. Taigi ieškovės reikalavimas tenkintas 69 proc., kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas (1 517,12*100/2205). Esant šioms aplinkybėms, vien dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei nepriteisė visų patirtų pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pagrindo, dėl ko ši suma turėtų būti padidinta. Atsakovui neturi būti perkelta našta dėl visų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes pati ieškovė turėjo dėti pastangas, kad nesusidarytų tokio dydžio bylinėjimosi išlaidos. Kadangi pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tenkino ieškinį, o apeliacinės instancijos teismas šią sprendimo už akių dalį paliko nepakeistą, tai ir dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo dėl visų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

27. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

28. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, nusprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Atmetus apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.