Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Danguolės Martinavičienės ir Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria pripažinta, kad D. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje, būdamas nepakaltinamas, ir jam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. J., būdamas nepakaltinamas, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 2 d. (tiksliau laikas nenustatytas) bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiosios A. E. J., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, gulint lovoje įkišo jai savo lytinį organą, taip analiniu būdu tenkino lytinę aistrą su mažamete nukentėjusiąja A. E. J. Be to, D. J., būdamas nepakaltinamas, nuo 2014 metų vasaros (tiksliau laikas nenustatytas) iki 2017 metų rugpjūčio 2 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nenustatytą skaičių kartų lietė rankomis savo mažametės dukters A. J., gimusios (duomenys neskelbtini), kūną – krūtis, sėdmenis, bučiavo į lūpas bei gulėdamas lovoje imitavo su ja lytinio akto judesius iš nugaros pusės, taip tvirkino jaunesnę negu šešiolikos metų nukentėjusiąją A. J.

II. Apeliacinio skundo argumentai, šioje byloje priimti sprendimai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytinės aistros tenkinimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Be to, lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu (dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.). Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Tačiau nagrinėjamoje byloje toks išskirtinis atvejis nenustatytas. Šio nusikaltimo (seksualinio prievartavimo) sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014).

5. BK 153 straipsnyje yra numatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. BK 153 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2012). Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti jaunesnio nei šešiolikos metų asmens lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti jaunesnio nei šešiolikos metų asmens fizinį bei psichologinį vystymąsi (kasacinės nutartys Nr. 2K-725/2007, 2K–356/2014).

6. D. J., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 45-46; 47-49) ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje neigė seksualiai prievartavęs ir tvirkinęs savo dukras A. E. J. ir A. J. Parodė, kad 2014 metų vasarą grįžo iš Rokiškio psichiatrinės ligoninės ir kurį laiką apsistojo pas R. J. ir A. S. jų namuose. Ten gyveno iki 2014 m. rugsėjo 2 d. Minėtą dieną išvažiavo mokytis į (duomenys neskelbtini), kur mokėsi iki 2017 m. liepos mėnesio, gyveno mokyklos bendrabutyje. Tuo laikotarpiu namie negyveno, taip pat ir savaitgaliais, grįždavo tik per šventes ir atostogas. (duomenys neskelbtini) išsimokėtinai nusipirko butą ir ten gyveno. Su vaikais susitikdavo tik lauke, su jais žaisdavo. Taip pat D. J. parodė, kad vaikų motina E. M. vaikais nesirūpino, jie buvo nevalgę, murzini. Kai grįžo iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, vaikus rado utėlėtus, murzinus. Liudytoja J. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su D. J. susituokė 2017 m. lapkričio 24 d., pažįstami nuo 2014 m. Su D. J. visuomet būdavo pas ją mokykloje, pasilikdavo bendrabutyje. Kai liudytoja atvažiuodavo į (duomenys neskelbtini), mergaitės ateidavo pas D. J. ir išbūdavo 10-15 minučių. Nuo 2014 m. nuolat būdavo su D. J. Kai pastarasis grįžo iš Rokiškio, kartu su juo nebuvo (t. 2, b. l. 19-20).

7. A. J. parodymus paneigia byloje esantis įrodymų visetas, visų pirma mažametės nukentėjusiosios A. E. J. parodymai ir kiti bylos duomenys, kurie papildo minėtus parodymus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti mažametės nukentėjusiosios A. E. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 1, b. l. 100-102). Nukentėjusioji, apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, papasakojo tiek apie D. J. veiksmus jos atžvilgiu, tiek apie D. J. elgesį su jos seserimi A. J. (t. 1, b. l. 100-102). Šiuos savo parodymus nukentėjusioji A. E. J. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 138–142).

8. Nukentėjusioji A. E. J. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad tėtis du kartus su ja ,,darė seksą“, vieną kartą buvo įkišęs savo lytinį organą jai į išeinamąją angą, kitą kartą naktį mėgino įkišti savo lytinį organą, tačiau jam nepavyko, nes ji buvo su kelnėmis. Jos motinos namuose, kur nukentėjusioji gyvena ((duomenys neskelbtini)), ryte, D. J. buvo numovęs jai (A. E. J.) šortus ir įkišęs savo lytinį organą jai į išeinamąją angą, ji verkė ir rėkė, tačiau tėvas buvo uždengęs jai burną. Nukentėjusioji taip pat papasakojo, jog būnant tėvo bute, matė, kaip tėvui gulint lovoje su jos seserimi A., judėjo ,,kaldra“, atidengus ,,kaldrą“ ji pamatė, kad tėtis guli apkabinęs per rankas A., o A. matėsi sėdmenys, jos kelnaitės ir kelnės buvo nusmauktos, tėvas ir A. judėjo; tėvas dažnai bučiuodavosi su A. į lūpas, laižydavosi (t. 1, b. l. 100-102). Nukentėjusioji A. E. J. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kaip bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jos tėvas D. J., klūpėdamas ant kelių, numovęs jai kelnaites įkišo lytinį organą jai iš už nugaros, jai klūpint ant kelių prie lovos, negali pasakyti, ar į makštį, ar į išeinamąją angą, nenori prisiminti, kas įvyko (t. 1, b. l. 138–142). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie prieštaravimai nėra esminiai: pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir viso proceso metu A. E. J. nuosekliai parodė, kad D. J. su ja tenkino lytinę aistrą analiniu būdu, o parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad įvykių nenori prisiminti. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais ir kitais bylos duomenimis užfiksuotais paaiškinimais. Aplinkybes apie tėvo D. J. santykiavimą su ja analiniu būdu ir sesers atžvilgiu atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus nukentėjusioji A. E. J. nurodė ir paaiškinime Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje, taip pat specialistams, kurie atliko jai tyrimus (t. 1, b. l. 20, 105-106, 124). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje nurodyta, jog tyrimo metu A. E. J. papildomai paaiškino, kad jos tėvas laikotarpyje nuo 2014 m. kišo savo varpą jai į išeinamąją angą (t. 1, b. l. 132). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu atliekant psichologinį tyrimą nukentėjusioji A. E. J. paaiškino, kad jos tėvas bučiuodavo jos seserį A., kartu su A. gulėdavo lovoje, A. sakydavo tėvui, kad nori sekso, matė, kaip jiems gulint lovoje, judėjo „kaldra“, o ją atidengus pamatė pusiau numautus A. „triusikus“, pusiau nuogą jos užpakalį, todėl nukentėjusioji A. E. J. pagalvojo, jog jie „daro seksą“. Taip pat nukentėjusioji A. E. J. paaiškino, kad vieną kartą, jai miegant, jos tėvas kišo savo lytinį organą jai į užpakalį, tačiau jam nepavyko. Kitą kartą, motinos namuose, jai žaidžiant su seserimi K., jos tėvas ją pagavo, nusimovė savo kelnes ir jos kelnes ir „piso“, uždengė jai burną, po to, nukentėjusioji nušluostė savo ašaras, apsimovė kelnes ir toliau žaidė gaudynes, nukentėjusiajai buvo gėda, todėl niekam apie tai nepasakojo (t. 1, b. l. 124). Vaikų globos namuose ,,U.“ atliktoje mažamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodyta, jog A. E. J. pasakojo, kad tėvas su jos seserimi A. dažnai bučiuojasi į lūpas. A. E. J. pas tėvą namuose yra mačiusi, kaip jis su vyresne seserimi ,,daro seksą“: abu gulėjo šonais, tėtis gulėjo nugara į sieną ir jie abu apsikloję antklode judėjo. Tėtis buvo atsisukęs į kitas žaidžiančias mergaites. Kai jos priėjo atidengti antklodės, tėtis puolė segtis kelnes, prieš tai per antklodės plyšį matė A. sėdmenis (t. 1, b. l. 105–107). 2017 m. liepos 14 d. paaiškinime Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai A. E. J. nurodė, kad kartais ji nueina pas tėvą D. J., jis sako, kad myli A., prašo, kad A. jį pabučiuotų. Kažkada neseniai matė, kaip tėvas buvo lovoje, A. prašė su ja lytiškai santykiauti. Ji sakė A., kad nenusišnekėtų, tėvas nieko nesakė, kalbėjo telefonu. Jos su K. žaidė tame pačiame kambaryje. Nežino, ką tėvas su A. darė lovoje, bet, kai atidengė „kaldrą“, matė A. sėdmenis su kelnaitėmis. Tai buvo tada, kai tėvas gyveno vienas ir jos ateidavo tik pas jį pabūti (t. 1, b. l. 20).

9. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-233/2017 nustatyta, kad A. E. J. intelekto gebėjimai truputį žemesni už vidutinius; jos suvokimo, atminties, atkūrimo gebėjimai yra vidutiniai, o abstraktaus mąstymo gebėjimai – žemesni nei bendraamžių. Atsižvelgiant į A. E. J. pažintinės veiklos ypatumus, ji galėjo teisingai suvokti įvykių faktines aplinkybes ir gali apie tai duoti teisingus parodymus. Dėl praėjusio ilgo laiko tarpo tarp įvykių ir apklausos A. E. J. gali būti pamiršusi tikslų įvykių laiką, smulkias detales. Dėl savo mažametystės, žinių lytiškumo tema trūkumo ir priklausomo santykio nuo tėvo, A. E. J. jos tėvo D. J. galbūt prieš ją atliktų seksualinės prievartos veiksmų metu negalėjo suprasti veiksmų esmės (pobūdžio ir jų pavojingumo) ir negalėjo priešintis tiems veiksmams. Padidinto polinkio fantazuoti ar padidinto įtaigumo A. E. J. nenustatyta. A. E. J. gali reikšti savo nuomonę įprastomis jos amžiui temomis tipišku jos amžiui lygiu (t. 1, b. l. 120–125).

10. Apeliacinio skundo argumentai, jog D. J. apkalbėjo jo dukros ir jų motina E. M., yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios A. E. J. nurodomos aplinkybės apie jos tėvo D. J. atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus A. E. J. ir jos vyresnės sesers A. J. atžvilgiu viso proceso metu iš esmės nekito. Nukentėjusioji A. E. J. iš esmės vienodai, nuosekliai ir detaliai paaiškino visas esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Teismas nenustatė pagrindo, kodėl nukentėjusiajai A. E. J. būtų buvę naudinga apkalbėti savo tėvą D. J., duoti prieš jį melagingus parodymus. Kaip minėta, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad padidinto polinkio fantazuoti ar padidinto įtaigumo A. E. J. nenustatyta (t. 1, b. l. 120–125). Įvertinus byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, teismas neturi pagrindo abejoti mažametės nukentėjusiosios A. E. J. parodymų teisingumu ir patikimumu. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja E. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad jos dukra A. E. J. nepasakojo jai, kad D. J. savo lytinį organą kišo dukrai į išeinamąją angą, apie tai liudytoja sužinojo tik A. E. J. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu; dukra po apklausos jai paaiškino, jog bijojo apie tai pasakoti (t. 4, b. l. 21-22). Todėl E. M. negalėjo daryti savo dukrai poveikio, kad pastaroji melagingai apkalbėtų savo tėvą D. J. Kai kurie neesminiai, nežymūs netikslumai, nesutapimai mažametės A. E. J., patyrusios seksualinę prievartą, parodymuose, kurie paaiškinami praėjusiu pakankamai ilgu laiko tarpu nuo įvykių iki jos apklausos, parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus ir gyvenimiškos patirties stokos, nėra pagrindas netikėti mažametės nukentėjusiosios A. E. J. parodymais.

11. Be to, mažametės nukentėjusiosios A. E. J. parodymus patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai, kurių duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Liudytoja K. N. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad D. J. bute matė, kaip A. ir D. gulėjo lovoje, A. atrišo D. kelnes, bet jie nieko nedarė, nes D. neleido, A. su D. buvo užsikloję ,,kaldra“, ji nematė, kas vyko po ,,kaldra“ (t. 1, b. l. 147–148). Taigi nors liudytoja ir neparodė tiesiogiai mačiusi, kad D. J. būtų tvirkinęs A. J., tačiau jos nurodyta aplinkybė, kad D. J. gulėjo vienoje lovoje su mažamete dukra ir bendravo lytinėmis temomis, nelaikytina adekvačiu elgesiu. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiosios A. E. J. parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kaip ir vaikų globos namų „Užuovėja“ užfiksuoti paaiškinimai (t. 1, b. l. 100-101; 106) apie minėtą epizodą yra gerokai detalesni nei K. N. parodymai (D. J. atsakė „norinčiai sekso“ A., kad taip negalima, kaldra judėjo, kai ją „atidengėme“, „tėtis buvo ją apkabinęs“, o A. matėsi sėdmenys), taigi darytina išvada, jog A. E. J. ir K. N. parodymai vienas kitą papildo. Liudytoja E. M., nukentėjusiųjų A. J. ir A. E. J. motina, teisiamajame posėdyje parodė, jog jos dukros nueidavo pas savo tėvą D. J. pažaisti. Dukros A. ir K. jai pasakojo, kad A., nuėjusi pas tėvą D. J., lipdavo jam ant kaklo, bučiuodavo jam į žandą, guldavo su tėvu į lovą, numaudavo jam kelnes, sakė, jog A. „pisasi“ su tėvu. Liudytojai jos dukra A. sakė, kad „daro seksą“ su tėvu. Liudytojos E. M. teigimu, A. J. pradėjo save čiupinėti, joti ant žaislų, glamonėja krūtinę, kišti rankas į makštį, tai ji daro nuo tada, kai pamatė, kad tėvas D. J. kiša rankas į makštį savo sugyventinei Karolinai (t. 4, b. l. 21-22).

12. Nukentėjusioji A. J. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad matė tėvą nuogą, matė tėvo lytinius organus, su tėčiu namuose lovoje ,,darė seksą“, sekso norėjo tėtis, tėvas sakė „varom pasirūrint“, kai tėtis ,,darė seksą“, ji buvo su rūbais ir liemenuku, bet buvo ir be drabužių, nes tėtis ją nurengė, tėvas kišo savo lytinį organą ir pirštus jai į užpakalį ir į „putę“, tėvas yra jai graibęs krūtinę, kai ,,darė seksą“ su tėčiu, matė Jurgita, ji pati taip pat matė, kaip tėtis ,,darydavo seksą“ su J., K., L. (t. 1, b. l. 61–63). Šios nukentėjusiosios A. J. nurodytos aplinkybės viso proceso metu nebuvo nuoseklios. Papildomai pastebėtina ir tai, kad A. J. parodymuose nėra aiškaus atskyrimo, kada lytinio pobūdžio veiksmus su ja atlikdavo D. J., o kada kaimynystėje gyvenęs Z. S. (Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. gegužės 31 d. baudžiamuoju įsakymu Z. S. buvo pripažintas kaltu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį tvirkinęs A. J.). Vaikų globos namuose ,,Užuovėja“ atliktoje mažamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodyta, jog A. J. pasakojo, kad tėvas jai nekišo lytinio organo į „putką“. Kita vertus, išvadą pateikę specialistai nurodė, kad A. J. turi jos amžiui ir raidos tarpsniui nebūdingų seksualinių žinių (t. 1, b. l. 55-56). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje nurodyta, kad A. J. mergystės plėvė nepažeista, lytiniuose organuose, išangėje, išorinių lytinių organų ir išangės aplinkoje sužalojimų nėra (t. 1, b. l. 46). Vertinant šios mažametės nukentėjusiosios A. J. parodymus, svarbu atsižvelgti į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas, kuriose konstatuota, kad A. J. intelekto gebėjimai yra labai žemi, sutrikęs dėmesys, atmintis, regimasis suvokimas, kalbos supratimas ir išraiška, žodinis ir nežodinis protavimas, neišvystytas kritinis, loginis mąstymas. Dėl labai žemų intelekto gebėjimų A. J. negali teisingai suvokti faktinių aplinkybių visumos ir duoti teisingų parodymų; negali kritiškai įvertinti jai sakomos informacijos, atskirti tikrus dalykus nuo išgalvotų; negali teisingai suprasti seksualinės prievartos veiksmų pobūdžio ir pavojingumo savo atžvilgiu ir negali priešintis tiems veiksmams. A. J. gali reikšti savo nuomonę apie šiuo metu esančius savo fiziologinius, bendravimo, žaidybinius poreikius; sudėtingesniais klausimais dėl labai žemų intelekto gebėjimų ji negali išreikšti argumentuotos savarankiškos nuomonės. A. J. nuo 2012 m. diagnozuojami sutrikimai – atipinis autizmas F84.1 bei vidutinis protinis atsilikimas F71.1, dėl kurių ji įvykio metu, taip pat ir šiuo metu, negalėjo ir negali suprasti įvykio aplinkybių ir duoti apie jas parodymų (t. 1, b. l. 78–85). Atsižvelgus į tokias specialistų išvadas, mažametės nukentėjusiosios A. J. parodymai negali būti pripažinti tinkamais BPK 20 straipsnio prasme. Tačiau, net ir nesant galimybės remtis mažametės nukentėjusiosios A. J. parodymais, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje buvo surinkta pakankamai (aukščiau nurodytų) duomenų apie D. J. padarytas nusikalstamas veikas.

13. Vertinant nukentėjusiosios A.E. J. ir liudytojos K. N. parodymų patikimumą aptartini ir jų paaiškinimai, kad tame pačiame name gyvenantis kaimynas Z. S. mergaitėms lankantis pastarojo bute liesdavo nukentėjusiosios A. J. krūtinę, lyties organus ir kitas kūno dalis (t. 1. b. l. 101; 147-148). Kita vertus, A. E. J. apklausoje galėjo aiškiai įvardinti ir atskirti, kada ir kur lytiniai veiksmai buvo atliekami Z. S., o kada – D. J. Taip pat ir K. N. parodymai yra mažiau informatyvūs, tačiau ir juose matomas nuoseklumas ir gebėjimas atskirti minėtus asmenis („S. daugiau daro su A., nei D.“, t. 1, b. l. 148). Todėl sprendžiant apie D. J. neteisėtus veiksmus asmenų supainiojimo tikimybė atmestina.

14. Liudytojos J. J. parodymai, kad ji nuo 2014 m. visą laiką praleido kartu su D. J., faktinių aplinkybių nustatymui iš dalies nėra naudingi, iš dalies jie paneigti kitais bylos duomenimis. Pirma, liudytoja nieko negali parodyti apie D. J. veiksmus nukentėjusiosios E. A. J. atžvilgiu, kurie ne D. J., bet nukentėjusiųjų motinos E. M. bute (duomenys neskelbtini). Antra, sprendžiant iš A. E. J. parodymų apie liudytoją K. (U.), kuri lankydavosi pas D. J., spręstina, kad jis nagrinėjamų įvykių laikotarpiu turėjo ne vieną draugę. Apie D. J. drauges (daugiskaita) parodė ir liudytoja K. N. (t. 1, b. l. 147-148). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojos K. U. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad iki 2016 m. rugsėjo 1 d. ji gyveno su D. J., pastarasis ją kartais varydavo iš namų, vėliau išsiskyrė, nes jis susirado kitą moterį (t. 1, b. l. 166-167). Be to, liudytoja J. J. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad D. J. grįžus iš Rokiškio (gydymo psichiatrijos ligoninėje), ji kartu su juo nebuvo. Ši duomenų visuma rodo, kad kitaip negu parodė liudytoja J. J., ji nuo 2014 m. su kartu D. J. nuolat nebūdavo, ir apie pastarojo neteisėtus veiksmus mažamečių atžvilgiu nieko konkretaus parodyti negali.

15. Apelianto D. J. iškeltą versiją, kad įvykių metu jis buvo kitose vietose (byloje nurodytu laikotarpiu gyveno mokyklos bendrabutyje, savaitgalius ir šventes praleisdavo su dabartine savo žmona), todėl negalėjo seksualiai prievartauti ar tvirkinti savo dukterų, paneigia byloje esantis įrodymų visetas. Pagal bylos duomenis (D. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, t. 2, b. l. 47; Radviliškio parpijos socialinių paslaugų centro raštas, t. 1, b. l. 195), D. J. nuo 2014 m. vasaros gyveno nuosavame bute (duomenys neskelbtini). Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centro 2016 m. rugsėjo 27 d. D. J. charakteristikoje pažymima, kad mokslo metų dienomis D. J. gyvena bendrabutyje, nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. dėl finansinių sunkumų ir savaitgaliais lieka mokyklos bendrabutyje, į namus vyksta tik retais atvejais (t. 2, b. l. 102). Nutarime perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nurodyta, kad D. J. atliko seksualinius veiksmus A. E. J. atžvilgiu laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 2 d. (tiksliau laikas nenustatytas), o A. J. atžvilgiu ‑ nuo 2014 metų vasaros (tiksliau laikas nenustatytas) iki 2017 metų rugpjūčio 2 d., t. y. D. J. inkriminuotas pakankamai ilgas laiko tarpas (virš trejų metų), kada jis galėjo atlikti neteisėtus seksualinius veiksmus savo mažamečių dukrų atžvilgiu. Mažametės nukentėjusiosios negalėjo prisiminti ir nurodyti tikslios įvykių datos, tačiau abi nukentėjusiosios nurodė, kad šiuos seksualinio pobūdžio veiksmus atliko jų tėvas D. J. Nukentėjusioji A. E. J. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad ji su savo seserimis lankydavosi tėvo D. J. bute, taip pat D. J. lankydavosi A. E. J. motinos bute. Nukentėjusioji A. E. J. parodė, kad D. J. atliko seksualinius veiksmus A. E. J. ir jos sesers A. J. atžvilgiu kai jau buvo grįžęs iš psichiatrinės ligoninės (t. 1, b. l. 100-102). Šiuos savo parodymus nukentėjusioji A. E. J. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 138-142). Liudytoja K. N. parodė ikiteisminio tyrimo teisėjai, kad kartu su seserimis lankydavosi D. J. bute, matė, kaip A. ir D. gulėjo lovoje užsikloję ,,kaldra“ (t. 1, b. l. 147–148). Liudytoja E. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad jos dukros nueidavo pas tėvą D. J., iš dukrų pasakojimo sužinojo, jog būtent D. J. dukterų A. E. J. ir A. J. atžvilgiu atliko seksualinio pobūdžio veiksmus (t. 4, b. l. 21-22). Liudytoja J. J. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad lankydavosi pas D. J. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 19-20). Iš administracinių nusižengimų registro išrašo 2015-2018 m. (t. 4, b. l. 6-17), Radviliškio parapijos socialinio paslaugų centro, Radviliškio r. savivaldybės administracijos duomenų (t. 1, b. l. 192-193; 194-197; 198-199), Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymos (t. 2, b. l. 14-23), matyti, kad D. J. raštuose nurodytomis datomis, kurios sutampa su nagrinėjamų įvykių laikotarpiu būdavo ne mokyklos bendrabutyje, tačiau gyveno savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad D. J. inkriminuotu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. birželio 4 d., jis jau buvo grįžęs iš psichiatrinės ligoninės (t. 1, b. l. 193-199). Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 45-46, 47-49) ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. J. parodė, kad A. J. pas jį lankydavosi, jis ją numaudydavo. Kita vertus, vertinant D. J. parodymų patikimumą, pastebėtina ir tai, kad socialinio paslaugų centro, savivaldybės administracijos, Vaikų teisių apsaugos kontrolieriaus duomenys paneigia ir D. J. parodymus apie tai, kad E. M. nesirūpino vaikų buitimi ir higiena (t. 1, b. l. 192; 194; 196-197; 198-199; t. 2, b. l. 1-5; 14-23).

16. Įvertinus byloje esantį įrodymų visetą, darytina išvadą, kad D. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas aptartus D. J. veiksmus nukentėjusiosios A. E. J. atžvilgiu pagrįstai įvertino kaip lytinės aistros tenkinimą analiniu būdu ir šią D. J. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Taip pat pirmosios instancijos teismas D. J. veiksmus nukentėjusiosios A. J. atžvilgiu pagal neteisėtų veiksmų seksualinį pobūdį ir intensyvumą pagrįstai pripažino tvirkinamaisiais ir juos teisingai kvalifikavo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį.

17. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-60/2018 nurodyta, kad D. J. baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas, dėl kurio jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu D. J. taip pat nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. D. J. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas, dėl kurio jo elgesys gali būti neprognozuojamas bei keliantis pavojų visuomenei. D. J. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jam rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje bendro režimo stebėjimo sąlygomis, t. y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 3, b. l. 91–101). Ekspertė N. M. pirmosios instancijos teisme palaikė ekspertizės akte nurodytas išvadas (t. 4, b. l. 62).

18. Ekspertas Kęstutis Mikučionis apeliacinės instancijos teisme dalyvaujant ankstesnei teisėjų kolegijai (vėlesniame posėdyje buvo paskelbtas protokolas) paaiškino, kad kitoje byloje paskutinį kartą psichiatrų komisija D. J. sveikatos būklę vertino 2020 m. sausio 23 d. D. J. yra diagnozuotas mišraus tipo šizoafektinis sutrikimas, kuris pasireiškia depresine arba maniakine būkle, su tokia diagnoze pacientas privalo vartoti vaistus visą gyvenimą. Įvertinus medicininę dokumentaciją, gydančio gydytojo informaciją, ligonio psichikos būklę, per šį laikotarpį esminių pakitimų D. J. sveikatos būklėje nėra. Dalyvauti teismo posėdyje D. J. gali; nors jis nėra pilnavertis proceso dalyvis, tačiau geba adekvačiai atkurti, ką pamena, duoti tam tikrus parodymus, tačiau jie vertintini atsižvelgiant į jo psichinę būseną. D. J. yra taikomas jau trečias priverstinis gydymas, gydytojų komisija rekomenduoja priverstinį gydymą bendrojo stebėjimo sąlygomis pratęsti. Naujos gydytojų komisijos išvados neprieštarauja šioje byloje esančiam ekspertizės aktui. D. J. būklė šiuo metu yra nepavojinga (agresija nepasireiškia) tik dėl to, kad jis psichiatrinėje ligoninėje reguliariai vartoja vaistus. 2014 metais D. J. buvo išleistas gydytis ambulatoriškai, tačiau jis nevartojo vaistų, todėl jo būklė paūmėjo ir jis buvo grąžintas atgal į psichiatrinę ligoninę (t. 5, b. l. 64-66).

19. Esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, o taip pat atsižvelgiant į D. J. padarytų veikų pavojingumą, jų pobūdį, D. J. asmenybę, kad jam inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė būdamas nepakaltinamas, nes sirgo ir serga lėtine psichikos liga, dėl kurios jis negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė D. J. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ‑ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

Asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, D. J. apeliacinį skundą atmesti.