Kauno apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kietmedis“, L. D. ir A. B. dėl skolos ir nuostolių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovo reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Pramogų era“ (trečiasis asmuo, pašalintas iš bylos 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi, kadangi yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos (t. 3, b. l. 52)) 2007 m. balandžio 11 d. sudarė Išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT050105 (toliau - ir Sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš UAB „Pramogų era“ nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą – žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,2 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir perduoti jį naudoti ir valdyti UAB „Pramogų era“ su sąlyga, kad bendrovė sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas. UAB „Pramogų era“ nuolat vėlavo mokėti pagal nustatytą grafiką įmokas, dėl ko susidarė įsiskolinimas. Ieškovas ir atsakovai UAB „Kietmedis“, L. D., A. B. 2007 m. balandžio 11 d. sudarė laidavimo sutartis Nr. LT050105/L, pagal kurias laiduotojai įsipareigojo įvykdyti pagrindinio skolininko UAB „Pramogų era“ neįvykdytas ir netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal Sutartį. Pagrindiniam skolininkui UAB „Pramogų era“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir nemokant įmokų pagal grafiką, ieškovas 2008 m. birželio 2 d. išsiuntė jam pretenziją Nr. 01-20-541 ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą per 14 dienų, tuo pačiu įspėjo, kad neįvykdžius ieškovo reikalavimo, Sutartis bus vienašališkai nutraukta. UAB „Pramogų era“ reikalavimo neįvykdžius, ieškovas apie vienašališką Sutarties nutraukimą skolininką informavo 2008 m. liepos 1 d. pranešimu Nr. 01-30-2881, o 2008 m. rugsėjo 8 d. pranešimais Nr. 7204, 7205, 7206 pareikalavo iš atsakovų (laiduotojų), kad šie įvykdytų pagrindinio skolininko neįvykdytas prievoles, tačiau atsakovai savo įsipareigojimų taipogi neįvykdė. Pagrindiniam skolininkui įvykdžius ieškovo gražinti turtą natūra, liko nepadengtas susidaręs įsiskolinimas – 8 096,54 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties dalyku buvęs turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims, patiriant nuostolius iš turto pardavimo, todėl, vadovaudamasis Išperkamosios nuomos sutarties 11.2.3. punktu, ieškovas taip pat prašė priteisti 231 525,42 Lt dydžio patirtus nuostolius, kurie susideda iš turto likutinės neišpirktos vertės ir turto pardavimo kainos skirtumo.

Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė konstatavęs, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą laiduotojams pareikšti.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą, ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ solidariai iš atsakovų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kietmedis“, L. D. ir A. B. 8 096 (aštuonis tūkstančius devyniasdešimt šešis) Lt 54 ct nesumokėtų mokėjimų, 5 procentų metines palūkanas už priteistus 8 096,54 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo kasacinį skundą, 2015 m. sausio 28 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškinio reikalavimas dėl 213 525,42 Lt (67 054,40 Eur) nuostolių priteisimo ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir perdavė bylą dėl šios dalies iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nagrinėjant bylą iš naujo panaikintų ieškinio reikalavimų dalyje, ieškovo atstovai prašė ieškinį tenkinti iš esmės savo procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Faktinės bylos aplinkybės

Bylos duomenimis, 2007 m. balandžio 11 d. ieškovas (kreditorius) ir pagrindinis skolininkas (UAB „Pramogų era“) sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT050105, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš UAB „Pramogų era“ nupirkti turtą – komercinės paskirties 0,2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir perduoti jį naudoti ir valdyti UAB „Pramogų era“ su sąlyga, kad bendrovė sutartyje numatytais terminais nuo 2007 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. sumokės kreditoriui sutartines įmokas – 660 000 Lt žemės įsigijimo kainos ir 196 032,41 Lt palūkanų, iš viso 857 352,41 Lt (1 t., b. l. 6-14). Ieškovas 2007 m. balandžio 11 d. su kiekvienu atsakovu sudarė laidavimo sutartis Nr. LT050105/L, kuriomis atsakovai įsipareigojo įvykdyti UAB „Pramogų era“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, prisiimtas kliento pagal išperkamosios nuomos sutartį su visais jos papildymais ir pakeitimais (1 t., b. l. 18-20). Sutarčių 3 punkte numatyta, kad klientui neįvykdžius prievolės pagal išperkamosios nuomos sutartį, klientas ir laiduotojas atsako lizingo bendrovei kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Sutarčių 21 punkte numatyta, kad laidavimo sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal išperkamosios nuomos sutartį. 2007 m. balandžio 17 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas iš UAB „Pramogų era“ įsigijo žemės sklypą ir jį perdavė valdyti ir naudotis UAB „Pramogų era“ (1 t., b. l. 21-23). Pagrindinis skolininkas nuo 2008 m. balandžio 1 d. nustojo mokėti privalomas įmokas, kurias tuo metu sudarė tik palūkanos pagal grafiką, todėl ieškovas trečiąjį asmenį įspėjo apie galimą sutarties nutraukimą (1 t., b. l. 24). 2008 m. liepos 1 d. pranešimu ieškovas informavo pagrindinį skolininką, kad nuo 2008 m. birželio 30 d. vienašališkai nutraukia išperkamosios nuomos sutartį, bei pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir grąžinti sutarties pagrindu valdytą ir naudotą turtą (1 t., b. l. 25 ). Nutraukus išperkamosios nuomos sutartį, UAB „Pramogų era“ įsiskolinimas ieškovui sudarė 8 096,54 Lt nesumokėtų palūkanų (1 t., b. l. 7, 29). Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartimi UAB „Pramogų era“ iškelta bankroto byla, bendrovė savo įsipareigojimą grąžinti turtą yra įvykdžiusi. Ieškovas išsiuntė atsakovams (laiduotojams) pranešimus, ragindamas juos įvykdyti pagrindinio skolininko prievoles pagal išperkamosios nuomos sutartį (1 t., b. l. 26, 27, 28). Išperkamosios nuomos sutarties objektas – žemės sklypas, 2009 m. balandžio 27 d. buvo įvertintas 128 000 Lt (1 t., b. l. 101-107 ). Ginčo turtą už 160 000 Lt ieškovas pardavė BUAB „Pramogų era“ 2009 m. birželio 18 d. (1 t., b. l. 31-34 ). Ieškovas 2011 m. spalio 4 d. kreipėsi į atsakovus, reikalaudamas sumokėti 244 693,33 Lt už neįvykdytas ir netinkamai įvykdytas UAB „Pramogų era“ prievoles pagal sutartį, iš kurių 231 525,42 Lt yra turto pardavimo nuostoliai (1 t., 35, 36, 37 b. l.). BUAB „Pramogų era“ Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2013 m. birželio 13 d., pripažinta pasibaigusia, likviduota dėl bankroto ir šio sprendimo pagrindu 2013 m. birželio 25 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Remiantis nurodytu pagrindu, 2015 m. balandžio 7 d. teismo nutartimi BUAB „Pramogų era“ pašalinta iš bylos (t. 3, b. l. 52). Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi priteista ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ solidariai iš atsakovų BUAB „Kietmedis“, L. D. ir A. B. 8 096,54 Lt nesumokėtų mokėjimų (palūkanų), 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 8 096,54 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. rugpjūčio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dalis bylinėjimosi išlaidų (2 t., b. l. 167-177).

Dėl ieškinio senaties

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015m. sausio 28 d. šioje byloje priimtoje nutartyje (bylos Nr. 3K-3-36-415/2015), be kita ko, konstatavo, kad ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ pareikštas 2008 m. spalio 8 d. kreditoriaus reikalavimas pagrindiniam skolininkui BUAB „Pramogų era“, kurį sudarė 8102,37 Lt (2346,61 Eur) įsiskolinimo pagal išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT 050105, 899,88 Lt (260,62 Eur) išlaidos už šios sutarties išregistravimą bei dokumentų tvarkymą ir 231 525,42 Lt (67 054,40 Eur) nuostolių, jo bankroto byloje (bylos Nr. B2-33-260/2013) patvirtintas Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi, kuri, remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nebuvo apskųsta atskiruoju skundu apeliacine tvarka ir įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 3 d. (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Ieškinys solidariąją prievolę turintiems bendraskoliams ieškovo pareikštas 2012 m. rugpjūčio 1 d., taigi nepasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytam ieškinio senaties terminui, todėl nebuvo teisinio pagrindo atmesti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo dėl senaties termino pabaigos iki ieškinio pareiškimo. Remiantis nurodytu, nėra pagrindo sutikti su atsakovų argumentais, kad ieškovas praleido įstatymu nustatytą terminą ieškiniui pareikšti (CPK 4 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas).

Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos išperkamosios nuomos sutarties kvalifikavimo. Atsakovai nurodė, kad 2007 m. balandžio 11 d. išperkamosios nuomos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, kadangi sutartis nors ir įvardyta kaip išperkamosios nuomos, iš tikrųjų tai yra lizingo sutartis, kurios dalyku negali būti žemės sklypas. Todėl tokia sutartis pripažintina niekiniu sandoriu ab initio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.568 straipsnio 1 dalis). Be to, ginčo Sutartis buvo sudaryta finansinei UAB „Pramogų era“ būklei pagerinti ir apyvartinėms lėšoms gauti, bet ne nuomojamo daikto nuosavybei įgyti, nes pagrindinis skolininkas (lizingo gavėjas) ir taip buvo parduodamo daikto savininkas. Taigi sudarytas sandoris buvo apsimestinis, kuriam turi būti taikomos taisyklės, numatytos CK 1.87 straipsnio 1 dalyje.

Pagal CK 6.568 straipsnio 1 dalį lizingo dalyku gali būti bet kokie nesunaudojamieji kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius. Nagrinėjamoje byloje keliamas šios normos imperatyvumo klausimas ta prasme, ar žemė gali būti lizingo sutarties dalykas.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Pagal to paties straipsnio 3 dalį šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013, pažymėjo, kad šalių santykių kvalifikavimas kaip lizingo santykių remiantis vien tuo, jog sutarties sąlygos panašios į lizingo, ir neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, ignoruojant šalių valią bei sutarties sudarymo tikslus, reikštų neproporcingą kišimąsi į šalių sutarties laisvės principą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad tais atvejais, kai šalys sudaro Civiliniame kodekse nereglamentuojamą sutartį, ji gali būti kvalifikuojama kaip panašius požymius turinčios rūšies sutartis arba kaip mišri sutartis, kuriai taikomos bendrosios sutarčių teisės bei specialiosios skirtingas sutartis reglamentuojančių institutų normos. Lizingo požymių turinti sutartis, kurios dalykas yra žemės sklypas, negali būti kvalifikuojama kaip lizingo sutartis, tačiau jos pagrindinės sąlygos – daikto valdymas ir naudojimas už atlyginimą, įsigijimas nuosavybėn ir pan. – įstatymo nėra draudžiamos ir gali būti net keleto įvairių sutarčių rūšių kvalifikuojančiais požymiais. Tokiu atveju, atsižvelgiant į konkrečioje sutartyje šalių nustatytas sąlygas, sutarties pobūdį, tikslą, jos elementų tarpusavio ryšį ir dominuojančius bruožus, sutartis gali būti kvalifikuojama vadovaujantis giminingų sutarčių teisės institutų normomis, pvz., kaip išperkamosios nuomos, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai arba kaip mišri sutartis, nepriskirtina nė vienai konkrečiai sutarties rūšiai. Įstatyme neįtvirtinta draudimo sudaryti privačios žemės nuomos ar pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat susitarti dėl šių sutarčių elementų derinio vienoje sutartyje. Taigi aplinkybė, kad sutartis, kurios dalykas yra žemės sklypas, savo sąlygomis yra panaši į lizingo sutartį, savaime nėra pakankama kvalifikuoti ją kaip lizingo sutartį ir konstatuoti jos sąlygų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.568 straipsnio 1 daliai), sudarantį pagrindą pripažinti sutartį niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu

Byloje nustatyta, kad šalys sudarė dvi sutartis – 2007 m. balandžio 11 d. išperkamosios nuomos ir 2007 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo. Abiejų sutarčių objektas yra tas pats –komercinės paskirties 0,2 ha žemės sklypas, esantis Kalnėnų g. 1, Alytuje. Išperkamosios nuomos sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad lizingo bendrovė (ieškovas), įsigaliojus šiai sutarčiai, jos pagrindu sudaro su kliento (UAB „Pramogų era“) nurodytu pardavėju turto pirkimo-pardavimo sutartį ir po to pagal išperkamosios nuomos sutartį perduoda turtą klientui valdyti ir naudoti verslo tikslais bei, įvykdžius įsipareigojimus pagal išperkamosios nuomos sutartį, įsigyti jį nuosavybės teise. Pagal minėtos sutarties 3.5.4 punktą, turtas (t. y. žemės sklypas) gali būti perduotas klientui iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Tokiu atveju atskiras turto perdavimo-priėmimo aktas nesurašomas, o turto pirkimo-pardavimo sutartis taip pat laikoma ir turto perdavimo-priėmimo aktu. Pirkimo-pardavimo sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad šalims pasirašius šią sutartį ją patvirtinus notarui, nuosavybės teisė į sklypą pereina pirkėjui (ieškovui), o teisė valdyti ir naudotis sklypu lieka pardavėjui (UAB „Pramogų era“) (jis taip pat yra Išperkamosios nuomos sutartyje nurodytas Nuomininkas) Išperkamosios nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu joje nustatytomis sąlygomis. Pagal minėtos sutarties 6.4 punktą, pardavėjui (UAB „Pramogų era“) visiškai atsiskaičius su pirkėju (ieškovu) pagal Išperkamosios nuomos sutartį ir įvykdžius visas kitas Išperkamosios nuomos sutartyje nustatytas prievoles, o šalims susitarus – ir kitais atvejais, nuosavybės teisė į Sklypą perduodama Nuomininkui (UAB „Pramogų era“), pirkėjui ir nuomininkui pasirašant Sklypo priėmimo-perdavimo aktą, kuris turi būti patvirtintas notaro. Iš pateiktų sutarčių nuostatų akivaizdu, kad tarp šalių dominavo žemės prikimo–pardavimo santykiai. Tai patvirtina ir išperkamosios nuomos sutartimi patvirtintas įmokų grafikas, kuriame išskirtos atskirai grafos: neišpirkta turto vertė, turto išpirkimo įmokos ir palūkanos (1 t., b. l. 7-8). Todėl nėra pagrindo išvadai , kad sutarties šalys sudarė lizingo sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis panaši į nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatavo, kad sutartys, kurių pagrindinis tikslas yra perleisti nuosavybę (kaip ir šiuo atveju), negali būti kvalifikuojamos nei finansine, nei kitokia nuoma, nes nuoma yra atlygintinio naudojimosi santykiai, o nuosavybės perleidimas yra pirkimo–pardavimo esminis bruožas (požymis). Dėl to kvalifikuojant sutartį svarbu išsiaiškinti, koks yra pagrindinis sutarties tikslas, t. y. kas dominuoja – nuosavybės (pirkimo) ar nuomos (naudojimosi) elementai. Jeigu į nuompinigius įskaičiuojama daikto (žemės) kaina ir dėl to bendros įmokos gerokai padidėja, gavėjui pradeda dominuoti ne naudojimosi, o nuosavybės interesas, o davėjo funkcija transformuojasi iš finansavimo už daikto naudojimą į pirkėjo kreditavimą, ką ir numato CK 6.411 straipsnis, apibrėžiantis pirkimą–pardavimą išsimokėtinai. Taigi byloje nustatytos aplinkybės ir sisteminė paminėtų sutarčių analizė laidžia daryti išvadą, kad išperkamosios nuomos sutarties turinys atitiko šalių valią ir jų siektą rezultatą, tokio pobūdžio susitarimo įstatymas imperatyviai nedraudžia, šalys sutartį sudarė laisva valia ir maždaug vienerius metus sutartį tinkamai vykdė, todėl suderinti šalių veiksmai nesudaro pagrindo kvalifikuoti šią sutartį kaip apsimestinę (CK 1.87 straipsnis), t. y. sudarytą kitai, lizingo sutarčiai pridengti, nes bylos duomenimis nustatyta, kad sutarties sąlygos ir tikslai, jos sudarymu ir vykdymu siekiami padariniai atitiko tikrąją šalių valią. Remiantis išdėstytu, atmestini kaip nepagrįsti atsakovų argumentai dėl sutarties kvalifikavimo kaip lizingo sutarties ir atitinkamai – pripažinimo niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu dėl dalyko neatitikties imperatyviųjų teisės normų reikalavimams.

Dėl šalių sutarties nutraukimo teisinių padarinių

Byloje nustatyta, kad atsakovas, vienašališkai nutraukęs šalių sudarytą išperkamosios nuomos sutartį dėl to, jog ieškovas ją pažeidė (laiku nesumokėjo įmokų), taikė sutartyje nustatytus jos nutraukimo padarinius, kurie visiškai atitinka CK 6.574 straipsnį, kuriame įtvirtinti lizingo sutarties nutraukimo padariniai. CK 6.574 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia lizingo sutartį ir per kreditoriaus papildomai nustatytą terminą pažeidimo neištaiso, lizingo davėjas gali pasirinkti vieną iš dviejų savo pažeistų teisių gynimo būdų, t. y. jis turi teisę arba reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą, arba vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Analogiška nuostolių atlyginimo nuostata perkelta ir į šalių sudarytą Išperkamosios nuomos sutarties (bendrosios dalies) 11.2.3 punktą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012), t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už lizingo gavėjui suteiktą valdyti ir naudotis turtą; toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos; o lizingo gavėjo interesas – įsigyti verslui reikalingą daiktą, jį valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.). Taigi lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukta, jis, siekdamas susigrąžinti atliktas pinigines investicijas, paprastai imasi priemonių realizuoti iš lizingo gavėjo atgautą daiktą, buvusį lizingo sutarties dalyku.

Bylos duomenimis, ieškovui (kreditoriui) nuo 2008 m. birželio 30 d. vienašališkai nutraukus 2007 m. balandžio 11 d. išperkamosios nuomos sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, numatyto sutarties 11.1.1 punkte, pagrindinis skolininkas (UAB „Pramogų era“) liko skolinga ieškovui 420 000 Lt nesumokėtų įmokų (faktiškai – suteikto kredito/turto išpirkimo įmokų) ir 8 096,64 Lt palūkanų (1 t., b. l. 7-8, 26-29). Skolininkui sugrąžinus turtą kreditoriui, pastarasis jį realizavo už 160 000 Lt, nors turtas 2009 m. balandžio 27 d. buvo įvertintas mažesne, t. y.128 000 Lt suma (1 t., b. l. 31-34, 101-107). Remiantis nurodytu, kreditorius (ieškovas) patyrė 231 525,42 Lt nuostolį iš turto pardavimo (1 t., b. l. 30). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad ieškovas neįrodė nuostolių dydžio.

Kadangi daikto realizavimo kaina mažinami dėl lizingo sutarties nutraukimo galimi lizingo davėjo nuostoliai, todėl akivaizdu, kad kuo brangiau daiktas parduodamas, tuo mažiau nuostolių patiria lizingo davėjas (kreditorius) ir tuo mažesnė atsakomybė dėl sutarties nutraukimo tenka lizingo gavėjui (skolininkui). Tuo atveju, kai kreditorius nusprendžia susigrąžintą turtą realizuoti, jo sąžiningas elgesys ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui/laiduotojams, nes turi tiesioginę įtaką jų civilinės atsakomybės apimčiai. Kreditoriaus kaltė dėl nuostolių atsiradimo gali būti konstatuota, kai jo nesąžiningas, neteisėtas elgesys lėmė (visiškai ar iš dalies) nuostolių atsiradimą, taip pat kai kreditorius nesiėmė jam prieinamų protingų priemonių nuostoliams sumažinti arba užkirsti galimybę jiems padidėti. Pagal CK 6.259 straipsnio 2 dalį, skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie netinkamu prievolės įvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Kreditoriaus kaltė dėl nuostolių atsiradimo nepreziumuojama, taigi ją turi įrodyti skolininkas.

Nagrinėjamu atveju atsakovai iš esmės atsikirtinėjo į ieškinį tuo, kad turtas (žemės sklypas) buvo parduotas už aiškiai per mažą kainą, kadangi žemės sklype buvo atliekami įvairūs jo pagerinimai (nutiesti elektros tinklai, vamzdynai, keliai), dėl kurių žemės sklypo vertė neturėjo sumažėti, o priešingai – padidėti, be to, ieškovas nevykdė bendradarbiavimo pareigos, turtą pardavė už savo paties nustatytą ir norimą kainą, todėl nuostolių dydis išimtinai priklausė nuo ieškovo.

Su tokiais atsakovų argumentais teismas neturi pagrindo sutikti. Visų pirma, visuotinai žinoma ir papildomai neįrodinėtina aplinkybė, kad nuo 2008 m. pabaigos prasidėjo pasaulinė ekonominė-finansinė krizė, kuri tiesiogiai palietė ir nekilnojamojo turto rinką. Taigi turto pardavimas 2009 metais buvo apsunkintas objektyvių veiksnių, lėmusių ir parduodamo turto kainą. Antra, minėta, kad turtas buvo parduotas ne žemesne, kaip teigia atsakovai, bet aukštesne nei rinkos kaina. Atsakovai savo teiginių pagrįstumui į bylą tai patvirtinančių įrodymų neteikė, nors tokią pareigą turėjo (CPK 178 straipsnis). Todėl teismas šį atsakovų argumentą pripažįstą deklaratyviu ir nepagrįstu. Trečia, sandorio kainos neatitiktis rinkos kainai savaime nėra pakankama konstatuoti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų pažeidimą, nes svarbu įvertinti šalių tarpusavio santykius iki ginčo sutarčių sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad lingvistiškai aiškinant CK 6.397 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, kad įstatyme nenustatyta draudimo parduoti nekilnojamąjį daiktą už žemesnę negu rinkos kainą arba net ir 1 Lt (0,29 Eur), taip pat nėra nuostatų, kurios įpareigotų šalis laikytis tam tikrų kainos nustatymo kriterijų. Pažymėtina ir tai, kad aptariama CK 6.397 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti sistemiškai aiškinama su CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarčių laivės principu. Pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, kurį sudarantys asmenys nustato kainą savo nuožiūra (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.313 straipsnio 1 dalis, 6.397 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis, 2008 priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015). Minėtoje kasacinio teismo nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad šalių santykiai kvalifikuotini kaip grįžtamojo lizingo teisiniai santykiai, o tai, vertinant pirkimo–pardavimo kainą, suponuoja pareigą atsižvelgti ir į papildomus aspektus: pirma, be Pirkimo–pardavimo sutartyje aptartos kainos pirkėjas (lizingo davėjas) įsipareigojo suteikti iki 6 mln. Lt (1,74 mln. Eur) finansavimą; antra – pardavėjas, tapdamas lizingo gavėju, išperka Turtą ir jis grįžta atgal jo nuosavybėn. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad, tinkamai vykdant lizingo sutarties sąlygas, perleidžiamo turto sandorio kaina ir jo rinkos vertė esminės reikšmės sandorio galiojimui neturi. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šis kasacinio teismo išaiškinimas aktualus ir gali būti taikomas šioje ginčo byloje. Ketvirta, sutarties šalių bendradarbiavimo pareiga yra abipusė, taigi atsakovams, įvertinus tai, kad atsakovas A. B. buvo tiesiogiai susijęs tiek su pagrindiniu skolininku UAB „Pramogų era“, tiek su UAB „Kietmedis“, nebuvo užkirstas kelias imtis protingų priemonių, kad jie išvengtų galimų nuostolių iš turto pardavimo, juos sumažintų ar neleistų jiems padidėti, tačiau tokių įrodymų į bylą nebuvo pateikta.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad byloje nenustačius, jog parduodamo turto kainos dydžiui buvo keliami imperatyvūs reikalavimai, nėra teisinio pagrindo išvadai, kad ieškovas buvo nesąžininga šios sutarties šalis. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti 231 525,42 Lt nuostolius, patirtus iš turto padavimo, laikytinas pagrįstu.

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). Laidavimo sutarčių 21 punkte numatyta, kad laidavimo sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal Išperkamosios nuomos sutartį. Išperkamosios sutarties 10.1 punkte numatyti šie sutarties pabaigos pagrindai: klientui visiškai ir laiku apmokėjus lizingo bendrovei įsiskolinimą ir kitus mokėjimus, taip pat įvykdžius visus įsipareigojimus pagal sutartį; ankščiau termino išpirkus turtą; sutartį nutraukus prieš terminą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. šioje byloje priimtoje nutartyje konstatavo, kad prievolė pagal išperkamosios nuomos sutartį laikytina pasibaigusia, kai ji tinkamai įvykdyta, t. y. įvykdyti visi įsipareigojimai pagal sutartį (10.1.1 p.), todėl sistemiškai aiškinant laidavimo sutarčių 21 punktą kartu su išperkamosios nuomos sutarties 10.1.1 punktu galima daryti išvadą, kad laidavimo sutarties 21 punktu buvo pakeistas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas ir sutartimi buvo susitarta dėl laidavimo iki visiško prievolių įvykdymo. Toks aiškinimas atitinka sutarčių laisvės principą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl laidavimo sutarties pabaigos. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad, šios bylos nagrinėjimo metu teismo sprendimu pripažinus lizingo gavėją baigusiu savo veiklą ir jį išregistravus iš Juridinių asmenų registro ieškovas prarado teisę CK 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.81 straipsnio 1 dalies pagrindu gauti prievolės įvykdymą iš atsakovų kaip solidariųjų skolininkų (laiduotojų), kuriems reikalavimas įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartį pareikštas iki skolininko likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, t. y. kad atsakovų atsakomybė pagal laidavimo sutartį baigėsi ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų pagal laidavimo sutartį turėtų būti atmestas CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegijai priteisus solidariai iš atsakovų 8 096,54 Lt nesumokėtų mokėjimų (palūkanų) ir šiai apeliacinės instancijos teismo nutarties daliai įsiteisėjus, teismas neuri nei teisinio, nei faktinio pagrindo vertinti kitaip atsakovų kaip laiduotojų atsakomybės dydį ir sąlygas, liečiančias kitą ieškovo reikalaujamą priteisti sumą – 231 525,42 Lt nuostolius, atsiradusius iš turto pardavimo, todėl ieškovo reikalavimas priteisti minėto dydžio nuostolius iš atsakovų kaip solidarių skolininkų (laiduotojų) tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas už ieškinį sumokėjo 5 792 Lt žyminį mokestį (1 t., 5 b. l.). Ieškiniu ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 239 621,96 Lt. Apeliacinės instancijos teismui priteisus ieškovui 8 096,54 Lt, ir patenkinus 3,38 procentus ieškinio reikalavimų, ieškovui lygiomis dalimis iš atsakovų buvo priteista – 196 Lt (56,76 Eur), iš kiekvieno atsakovo po 65,33 Lt (18,92 Eur) bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str.), o nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atsakovai buvo atleisti remiantis CPK 96 straipsnio 6 dalies nuostatomis. Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl 231 525,42 Lt nuostolių priteisimo, nustatyta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo patirta 126,89 Lt (36,74 Eur), o kasacinės instancijos teisme – 15 Eur (iš viso 51,74 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ieškovo ieškinį tenkinus pilnai, ieškovui ir valstybei jų patirtos išlaidos priteistinos pilnai (CPK 93 straipsnio 1 dalis), atleidžiant atsakovą BUAB „Kietmedis“ nuo bylinėjimosi išlaidų dalies, kuri turėtų būti priteista valstybės naudai, ir šias išlaidas paskirstant lygiomis dalimis tarp kitų dviejų atsakovų, kurie, priešingai nei BUAB „Kietmedis“, nuo tokių išlaidų atlyginimo įstatymu nėra atleisti (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu ieškovui papildomai priteistina iš atsakovų lygiomis dalimis 5 596 Lt (1620,71 Eur) turėtų išlaidų, t. y. po 540,23 Eur iš kiekvieno atsakovo, o valstybei 51,74 Eur bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis iš atsakovų A. B. ir L. D., t. y. po 25,87 Eur iš kiekvieno atsakovo.

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ (j. a. k. 111568069), solidariai iš atsakovų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kietmedis“ (j. a. k. 300056450), L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 67 054,39 Eur (šešiasdešimt septynis tūkstančius penkiasdešimt keturis eurus 39 euro centus) (231 525,42 Lt) nuostolių atlyginimo iš turto pardavimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistus 67 054,39 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ (j. a. k. 111568069), iš atsakovų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kietmedis“ (j. a. k. 300056450), L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, po 540,23 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt eurų 23 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovų D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, po 25,87 Eur (dvidešimt penkis eurus 87 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteistas sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.