Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 22 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-828-506/2019, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 1 (vienerių) metų 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta V. B. galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 6 (šešerių) mėnesių bausmė ją atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš V. B. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 34,59 Eur turtinei žalai dėl J. K. (J. K.) gydymo atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl įrodymų vertinimo V. B. pripažįstant kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

9. Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kurias patvirtina ir byloje surinkta medžiaga, jog į kavinę, esančią paviljone, autobusų stotyje, N. B. atvyko apie 14 val. 30 min. jau būdamas stipriai apgirtęs, tačiau orientuodamasis aplinkoje (t. 2, b. l. 144, 145). Jis turėjo su savimi visą kaltinime nurodytą, jam priklausantį turtą (t. 1, b. l. 67, 68). Šioje kavinėje N. B. dar gėrė alų apie 1 val. (t. 1, b. l. 66, t. 2, b. l. 144). Taip pat jis periodiškai 20 min bendravo su jam nepažįstamu vyru, apie 170 cm ūgio, trumpai kirptų plaukų, šviesios spalvos, apsirengusiu tamsiai mėlynos spalvos džinsais ir džinsine pilkos spalvos striuke, kalbėjusio rusiškai (t. 1, b. l. 66, t. 2, b. l. 144) (asmens parodymo atpažinti metu pagal veido bruožus atpažino, kad tai V. B. (t. 1, b. l. 76, 78, t. 2, b. l. 145). Vėliau jis nuėjo prie šalia degalinės „Viada“, esančios Sodų g. 24, Vilniuje, esančio bordiūro. Ten N. B. užmigo, miegojo 20 minučių (t. 1, b. l. 57, 66, t. 2, b. l. 144). Nors N. B. pripažino, kad prieš užmiegant V. B. šalia nebuvo, tačiau neatmetė galimybės, kad V. B. jį stebėjo (t. 2, b. l. 144). Atsibudęs nerado su savimi turėto kaltinime nurodyto turto (t. 1, b. l. 56, 57, t. 2, b. l. 144), ėjo jo ieškoti į lombardus (t. 1, b. l. 66, t. 2, b. l. 144).

13. Kaip jau pažymėta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog V. B. pagrobė iš N. B. kaltinime nurodytus daiktus, tačiau visgi pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pagrobtų daiktų – žiedo ir grandinėlės vertę. Pirmosios instancijos teismas išskirtinai rėmėsi vien tik nukentėjusiojo parodymais dėl šių daiktų vertės, nepatikrindamas to jokiais kitais objektyviais duomenimis. Nors nukentėjusysis auksinę grandinėlę vertina 1 500 Eur, nurodydamas, jog jos svoris buvo apie 12 gramų (t. 1, b. l. 66), o ją vertina 1 500 Eur dėl to, kad jam ji yra brangi (t. 1, b. l. 74, t. 3, b. l. 94), pažymėtina tai, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo teismo posėdyje metu nukentėjusysis parodė, kad jis pirko apie 17 gramų grandinėlę iš dėdės už 500 Eur 2017 metais (t. 3, b. l. 49). N. B. nurodytas aplinkybes patvirtino liudytoju apklaustas jo dėdė T. V., kuris parodė, kad grandinėlę T. V. gavo kaip palikimą, tačiau ją pardavė N. B. 2017–2018 metais už 500 Eur pagal pačio N. B. pasiūlytą kainą, jokių dokumentų nepasirašė (t. 3, b. l. 93). Įvertinus liudytojo juvelyro V. L. paaiškinimus dėl aukso vertės (1 g – 23 Eur, grandinėlė svėrė apie 12 g, tai jos metalo vertė sudaro 276 Eur), taip pat grandinėlės pagaminimo vertę, spręstina, kad reali pagrobtos grandinėlės vertė yra 500 Eur. Dėl šios priežasties skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje patikslinama, jog grandinėlės vertė buvo 500 eurų (t. 2, b. l. 152).

16. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei N. B. ir V. L. parodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien auksinio žiedo (be jo pagaminimo kaštų) vertė 2018 m. galėjo būti 181,70 Eur (23 Eur x 7,9 g). Kadangi už abu 15,58 g svėrusius žiedus N. B. sumokėjo 500 Eur, kas sudaro tik žiedų pagamino paslaugą, o vyriško žiedo pagaminimo išlaidos didesnės, kadangi šis žiedas didesnis (t. 3, b. l. 91), tai N. B. žiedo pagaminimas galėjo kainuoti virš 300 Eur, kas reiškia, kad bendra žiedo vertė (aukso ir darbo vertė) yra 500 Eur. Dėl šios priežasties skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje patikslinama pagrobto žiedo vertė, nurodant, jog ji buvo 500 eurų.

17. Atsižvelgiant į tai, kad patikslinus pagrobto turto vertes (žiedo ir grandinėlės) bendra N. B. pagrobto turto suma sudaro 1 349,46 Eur (292,46 Eur + 30 Eur + 27 Eur + 500 Eur + 500 Eur), patikslinama ir skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje bendrą pagrobto turto vertę, nurodant, jog V. B. iš viso iš N. B. pagrobė 1 349,46 eurų vertės turtą.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

18. Apeliaciniu skundu ginčijama skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog V. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta (t. 2, b. l. 155). V. B. nuomone, nagrinėjamu atveju pripažintina jo atsakomybę pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo yra išaiškinta, jog pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nepripažino V. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybes tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

21. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. B. teisiamojo posėdžio vėlyvoje stadijoje pakeitė savo parodymus dėl esminės jam inkriminuoto nusikaltimo faktinės aplinkybės (dūrio peiliu į J. K. kairiąją šlaunį), duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio ankstesnėje stadijoje, menkino šią svarbią faktinę aplinkybę teigdamas, kad jis tik įrėmė peilį į nukentėjusiojo koją tokiu būdu norėdamas jį tik pagąsdinti, o ne sužaloti, taip pat jo parodymai apie tai, kad jis nesitikėjo piniginio atlygio už tai, kad eilėje praleis J. K., prieštarauja kitiems objektyviems byloje surinktiems įrodymams.

22. Pažymima, kad kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina dūrio peiliu į nukentėjusiojo kairiąją šlaunį faktą. 2018 m. spalio 28 d. daiktų apžiūros protokole nurodoma, kad apžiūrėtas CD su vaizdo įrašu, pateiktu savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“. Vaizdo įrašas užfiksuotas 2018 m. sausio 27 d. viešojo transporto stotelėje „Sparta“ adresu Vilnius, Kauno g. 26. 14 val. 59 min. 36 sek. užfiksuota, kaip V. B. duria dešine ranka nukentėjusiajam J. K. į koją, nukentėjusysis atšoka nuo V. B.. (t. 1, b. l. 45). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad kairės šlaunies žaizda, labiausia tikėtina, yra durtinė – pjautinė ir galėjo būti padaryta duriančių – pjaunančių savybių turinčiu daiktu arba įrankiu, kuo galėjo būti ir užduotyje nurodytas įrankis – peilis. Sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 28). Nukentėjusysis J. K. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad jis sulaukė smūgio (dūrio) į kairės kojos sritį, šlaunį (t. 1, b. l. 17–18, 21, t. 2, b. l. 143). T. L. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. rugpjūčio 22 d. apklausiamas liudytoju parodė bei K. A. tarnybiniame pranešime 2018 m. sausio 27 d. nurodė, kad 2018 m. sausio 27 d., apie 14 val. 50 min., prie jų pribėgo keleivių kontrolės darbuotojai ir pasakė, kad yra sulaikytas V. B., kuris peiliu sužalojo J. K. į šlaunies sritį (t. 1, b. l. 34, 55). A. S. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. birželio 26 d. apklausiamas liudytoju neaiškiai parodė, be kita ko, kad 2018 m. sausio 27 d., apie 15 val. 00 min., dirbant stotelėje „Sparta“ pamatė (sužinojo), kad V. B. dūrė peiliu J. K. į kairę šlaunį (t. 1, b. l. 30). Kita vertus, A. S. 2018 m. sausio 27 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad kartu su bendradarbiais matė, kaip V. B. peiliu dūrė J. K. (t. 1, b. l. 54), o teisiamajame posėdyje patvirtino, kad tai buvo dūris (t. 2, b. l. 142).

24. Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina ir V. B. tiesioginę tyčią padaryti BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą – nesunkiai sužaloti žmogų dėl chuliganiškų paskatų duriant peiliu į nukentėjusiojo kairiąją šlaunį, o ne, kaip V. B. teigė, kad sužalojimai J. K. atsirado netyčia.

25. Nagrinėjamu atveju V. B. savo noru tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu tik iš dalies pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, faktines aplinkybes. Jis iš esmės neigė dūręs peiliu nukentėjusiajam, savo poelgio kritiškai nevertino (tik deklaratyviai nurodė, jog gailisi), o apeliaciniame skunde prašydamas pripažinti šią aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia siekė tik sumenkinti savo veiksmus, ko pasekoje būtų paskirta švelnesnė bausmė. Vien tos aplinkybės, jog nukentėjusysis nėra pareiškęs civilinio ieškinio, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailėjosi, ketino atsiprašyti nukentėjusiojo (t. 1, b. l. 102, 110, t. 2, b. l. 139, 140), nėra pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tai yra, kad V. B. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Dėl bausmės dydžio

26. V. B. veikdamas tiesiogine tyčia padarė du apysunkius nusikaltimus. Jo nusikalstamų veiksmų tikslas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu atveju buvo atkeršyti J. K. už, jo manymu, netinkamą jo elgesį (neatsidėkojimą už praleidimą eilėje) jį sužalojant, BK 178 straipsnio 2 dalies atveju be teisinio pagrindo įgyti jam nuosavybės teise nepriklausantį turtą. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikaltimas įvykdytas viešoje vietoje – viešojo transporto stotelėje „Sparta“, dienos metu, matant aplinkiniams, panaudojant peilį. J. K. gydėsi dvejas savaites, buvo suplanavęs išvykti į užsienį (t. 2, b. l. 143). BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas taip pat įvykdytas viešojoje vietoje, N. B. neteko dalies turto, tarp jų ir savo vestuvių žiedo, be to, kaip jo giminės palikimą perduotos grandinėlės. Apylinkės teismas teisingai pastebėjo, kad V. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad visas nusikalstamas veikas V. B. padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. V. B. Lietuvos Respublikoje teistas vienuolika kartų, tarp jų ir už BK 178 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, taip pat teistas užsienyje (t. 2, b. l. 45­–61). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis pastaruoju metu jam buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės, pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1679-932/2015 buvo paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė (jos vykdymas atidėtas dvejiems metams, tačiau 2016 m. kovo 18 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-461-957/2017 galutinė subendrinta 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vis dėlto nei ši bausmės rūšis, nei švelnesnės bausmės rūšies poveikio V. B. elgesiui nepadarė, nes jis ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas.

27. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad administracinių nusižengimų registro 2018 m. spalio 28 d. duomenimis per paskutinius vienerius metus administracine tvarka jis baustas itin daug kartų (t. 2, b. l. 15 – 44), kas rodo, kad apeliantas linkęs nesilaikyti teisės aktų nustatytos tvarkos ir visuomenės gyvenimo taisyklių. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. B. nurodo turintis aukštesnįjį išsilavinimą, išsiskyręs, nedirba (t. 2, b. l. 138). Pažymėtina ir į V. B. elgesys tyrimo metu – buvo paskelbta jo paieška (t. 1, b. l. 117), sulaikytas po nepilno mėnesio (t. 1, b. l. 133). Byloje nėra duomenų, kad būtų atlyginta žala pagal Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 48 – 50). V. B. prisipažino, kad jau seniai vartoja narkotikus, yra dirbęs neoficialiai (t. 1, b. l. 106). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta V. B. paskyrus tik griežčiausios rūšies – laisvės atėmimo – bausmes. Skirti ne laisvės atėmimo bausmę šiuo atveju nėra pagrindo ir dėl to, jog nesusijusios su laisvės atėmimu bausmės paprastai skiriamos tik asmeniui, kuris teisiamas pirmą kartą už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), o šiuo atveju V. B. nuteistas jau vienuoliktąjį kartą.

28. Visos V. B. paskirtos bausmės yra mažesnės už baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytus su laisvės atėmimu susijusių bausmių vidurkius. Už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes, iš kurių ir laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų. Nagrinėjamu atveju už šio nusikaltimo padarymą apylinkės teismas V. B. paskyrė vienerių metų šešerių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tai yra mažesnę, nei vidurkis. Už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas taip pat numato alternatyvias bausmes, iš kurių ir laisvės atėmimo bausmę iki šešerių metų. Šiuo atveju V. B. skundžiamu nuosprendžiu paskirta vienerių metų šešerių mėnesių laisvės atėmimo bausmė (mažesnė už vidurkį). V. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o nustatyta tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl skiriant mažesnes nei vidurkis bausmes buvo vertintos visos aplinkybės, charakterizuojančios tiek nuteistąjį, tiek jo padarytas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšis ir parenkant jų dydį, konstatuoja, jog V. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės bei nustatyti jų dydžiai yra proporcingi ir jokiu būdu nėra per griežti. Taip pat pažymima, kad bausmės subendrintos tinkamai.

29. Priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, išsprendžiamas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad tyrimui reikšmingų daiktų nėra (t. 2, b. l. 156). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokių daiktų yra, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas nurodant, kad vokas (1 vnt.), kuriame yra peilis, saugomas Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate (t. 1, b. l. 42), nutarčiai įsiteisėjus, sunaikinamas (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vokas (1 vnt.), kuriame yra CD su vaizdo įrašu, saugomas byloje, paliekamas saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (t. 1, b. l. 46) (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 22 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-828-506/2019 nustatomąją dalį dėl V. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir išdėstyti ją taip:

„<...> taip pat jis pagrobė svetimą turtą viešoje vietoje iš asmens drabužių, o būtent: jis 2018 m. gegužės 16 d., apie 16 val. 00 min., Sodų g. 22, Vilniuje, gatvėje, iš miegančio N. B. drabužių ištraukė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy A3“ (292,46 eurų vertės), piniginę (30 eurų vertės), kurioje buvo 27 eurai, neturintys materialinės vertės vairuotojo pažymėjimas, asmens tapatybės kortelė, nuo kaklo nuėmė auksinę grandinėlę, kurios vertė 500 Eur, ant kurios buvo užvertas auksinis vestuvinis žiedas, kurio vertė 500 Eur, iš viso jis pagrobė N. B. turtą, kurio vertė 1 349,46 Eur.“.

Voką (1 vnt.), kuriame yra peilis, saugomą Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate pagal 2018 m. lapkričio 2 d. kvitą B, serija BBB Nr. (duomenys neskelbtini), sunaikinti.

Voką (1 vnt.), kuriame yra CD su vaizdo įrašu, saugomą byloje, palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.