Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei atstovaujančios Panevėžio miesto savivaldybei administracijos atstovei J. M.,

viešame teismo žodinio proceso tvarka posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą dėl žalos atlyginimo atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismas 2022 m. liepos 1 d. ir 2022 m. liepos 18 d. nutartimis nurodė V. J. jo paduoto skundo trūkumus, išaiškino būdus jiems pašalinti, nustatė nutarčių įvykdymo terminus ir išaiškino jų neįvykdymo pasekmes.

Pareiškėjas 2022 m. liepos 20 d. pateikė patikslintą skundą (toliau – skundas), kuriame kaip atsakovę nurodė Panevėžio miesto savivaldybę ir jai suformulavo tokius materialinius reikalavimus: 1) priteisti 15 181,04 Eur turtinei žalai, kilusiai 2010 m. lapkričio 1 d. – 2020 m. balandžio 31 d. laikotarpiu, atlyginti; 2) priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai 2010 m. lapkričio 1 d. – 2020 m. balandžio 31 d. laikotarpiu, atlyginti.

Teismas 2022 m. liepos 25 d. nutartimi priėmė nagrinėti V. J. paduotą skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

V. J. skunde išdėstė argumentus ir motyvus, kuriais grindė teiginius, jog Savivaldybė, Administracija ir jos tarnautojai socialinę paramą pareiškėjui teikė netinkamai. Pareiškėjas pabrėžė, kad didžiausia turtinė žala jam buvo padaryta, kai, remiantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – Socialinės paramos įstatymas) 10 straipsnio 2 punktu, socialinė pašalpa buvo sumažinta iki jo asmenį žeminančio 60,20 Eur dydžio. Teigė, kad į prašymus padidinti socialinę pašalpą iki skurdo ribos, kurią nustato Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir kuri nuo 2022 m. sausio 1 d. yra 270 Eur, nebuvo kreipiama dėmesio. Vertino, kad Savivaldybė, vykdydama jai priskirtą socialinės rūpybos funkciją, nors pareiškėjui paskyrė 161,00 Eur dydžio socialinę pašalpą, tačiau tokia suma akivaizdžiai nėra pakankama, todėl netinkamai vykdoma socialinės rūpybos prievolė kas mėnesį pagilina įsiskolinimą 109,00 Eur (270,00 Eur -161,00 Eur). Pareiškėjas nurodė, kad Savivaldybei nuo 2020 m. gegužės 1 d. pradėjus taikyti įvairias socialines programas (akcijas), jam daroma turtinė žala pradėjo mažėti, 2022 m. vasario 1 d. pareiškėjas padengė visą įsiskolinimą už šaltą vandenį. V. J. nuomone, tai rodo, kad Savivaldybė turėjo ir turi priemonių jam padarytai turtinei žalai mažinti ir ją atlyginti (originale – panaikinti), remiantis Socialinės paramos įstatymo 30 straipsniu bei kitais vietos savivaldos aktais ir veiksmais. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybė veikė neatsakingai, pažeidė CK 6.271 straipsnio nuostatas. Akcentavo, kad įsiskolinimui už šaltą vandenį, kuris susidarė dėl Savivaldybės netinkamai vykdytos socialinės rūpybos, padengti, 7 mėnesius buvo skiriama po 120,00 eurų, todėl tokiu tempu mažinant 15 181,04 Eur dydžio įsiskolinimą, toks procesas užtruktų 10 metų.

Teismo posėdyje V. J. prašė tenkinti jo skundo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas savo reikalavimams pagrįsti iš esmės nurodė skunde išdėstytus argumentus ir motyvus. V. J. pabrėžė, kad Savivaldybės institucijų veikla netinkamai teikiant jam socialinę rūpybą buvo tęstinis procesas, o ne vienkartinė situacija. Teigė, kad nustatoma skurdo riba įpareigoja Savivaldybę užtikrinti tinkamą socialinę rūpybą. Paaiškino, kad jam žala buvo padaryta Savivaldybės institucijų neveikimu, nereagavimu į pareiškėjo situaciją, žalos atsiradimą įtakojusius Savivaldybės institucijų veiksmus apibūdino kaip kompleksinius, nuoseklius ir organizuotus. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybė nesilaikė padorumo ir žmogiškumo principų, neturėjo teisės ilgą laiką laikyti jo nepritekliuje, taip sukeldama žalą. Mano, kad Savivaldybė, remiantis Socialinės paramos įstatymo 30 straipsniu, visą ginčo laikotarpį turėjo galimybę užtikrinti jam pragyvenimo sąlygas. Atkreipė dėmesį, kad tik paskutiniais metais Savivaldybės institucijos pradėjo kreipti dėmesį į pareiškėją ir padidino jam skiriamą išmoką, tačiau gauta socialinė parama leido susimokėti tik už šaltą vandenį, o įsiskolinimas už dujas ir kitas paslaugas išliko. Nurodė, kad tokia situacija susidarė dėl to, kad pareiškėjas neteko darbo, tačiau mano, kad jis turi pasirinkimo teisę darbo santykių srityje, be to, jam, netekusiam darbo, turi būti suteiktos minimalios pragyvenimo garantijos, nes socialinė parama yra tam tikras sugrąžinimas tų piniginių lėšų, kurias pareiškėjas dirbdamas yra sumokėjęs kaip mokesčius. Pareiškėjas pažymėjo, kad jį, negaunantį tinkamos socialinės paramos, žeidžia Savivaldybės atstovų vieši pasisakymai apie sutaupytas piniginei paramai skirtas lėšas, kurias ji galėtų skirti pareiškėjo socialinei rūpybai.

Be to, Administracija nurodė, yra ji yra viešojo administravimo subjektas, kuris privalo veikti tik įstatymo jam suteiktų galiojimų ribose, veikimas ultra vires yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P146-173/2010, Administracija pabrėžė, kad, nustatant valstybės institucijų kompetenciją, viešojoje teisėje vadovaujamasi principu „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama.“ Administracija teigė, kad savivaldybės valdžios institucijų netiesėtiems veiksmams ar neveikimui konstatuoti būtina nustatyti, jog savivaldybės institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ar atitinkamos pasekmes (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsakovės atstovė pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatyme nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Reikalavimas atlyginti žalą, kildinamą iš Savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo), gali būti tenkinamas, tik nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumų, o nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, Savivaldybei turtinė prievolė atlyginti žalą nekyla. Administracija teigė, kad V. J. skunde nėra nurodyta, kokie konkretūs veiksmai buvo neteisėti, kokios teisės normos pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjui, kurio teigimu, dėl tokių veiksmų (neveikimo) padaryta žala, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Savivaldybė teigė, kad Savivaldybės darbuotojų veiksmai buvo teisėti ir pagristi, todėl turtinės ar neturtinės žalos nesukėlė, Savivaldybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjui žalą.

Socialinių reikalų skyrius 2022 m. birželio 28 d. parengė atsakymą Nr. Sr-2182 (25.1.11E) „Dėl 2022 m. gegužės 20 d. prašymo/skundo“, kuriame nurodė, kad Socialinių reikalų skyrius nėra įgaliotas kompensuoti Savivaldybės padarytą žalą, kad šiam skyriui nesuteikta teisė keisti Lietuvos Respublikos Seimo priimtų teisės aktų ir jis neturi galimybės pakeisti socialinės paramos skyrimo teisinio reguliavimo pagal pareiškėjo siūlymą, bei pranešė, jog pareiškėjo skunde nurodytais klausimais yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas administracinėje byloje, kurios teisminio proceso Nr. 3-65-3-00062-2020-9.

Pareiškėjas, gavęs Socialinių reikalų skyriaus 2022 m. birželio 28 d. atsakymą Nr. Sr-2182 (25.1.11E) „Dėl 2022 m. gegužės 20 d. prašymo/skundo“, kreipėsi į administracinį teismą dėl žalos atlyginimo.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kildinamos iš vietos savivaldybės neteisėtų aktų, atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės, privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Pagal CK 6.271 straipsnį, terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 dalis); terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, t. y. valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis (3 dalis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, CK 6.271 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad aplinkybė, jog civilinės atsakomybės subjektas yra savivaldybė, nulemia šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, t. y. kad savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad savivaldybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, vietos savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Minėta, kad V. J. prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veiklos 2010 m. lapkričio 1 d. – 2020 m. balandžio 31 d. laikotarpiu, teigdamas, kad jie netinkamai skyrė jam socialinę rūpybą, dėl ko jis patyrė 15 181,04 Eur turtinę žalą ir 10 000 Eur neturtinę žalą. Atsižvelgus į skundo turinį, sprendžiama, kad, pareiškėjo nuomone, Socialinių reikalų skyrius turtinę žalą padarė trimis būdais: 1) taikė absoliučiai neteisingų įstatymų nuostatas, t. y. Socialinės paramos įstatymo 4, 7, 10 straipsniai, ir taip buvo didinama pareiškėjui daroma žala; 2) neišnaudojo visų galimybių, numatytų Socialinės paramos įstatymas 30 straipsnyje, CK, kad būtų padengta pareiškėjui padarytą turtinė žala; 3) nebuvo kreiptasi į Administraciją ir Tarybą, kad būtų sprendžiamas vis didėjančios pareiškėjui daromos turtinės žalos atlyginimo klausimas didesniu mastu, nei jau buvo atlyginta.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kuriais jis grindžia Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veiklą, susijusią su socialinės paramos teikimu, ir vertina ją kaip netinkamą, t. y. neatitinkančią teisės aktų ir tesiės principų reikalavimų, daro išvadą, kad jie yra itin apibendrinto ir abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nagrinėjamoje byloje šių subjektų galimai neteisėtų konkrečių aktų (veiksmų ar neveikimo) laiko ir būdo aplinkybėmis neapibūdino. Dėl šios priežasties, sprendžiant dėl nagrinėjamojo byloje keliamo ginčo, vadovaujantis ABTĮ 16 straipsniu, atsižvelgiama į įsiteisėjusius teismų sprendimus, priimtus dėl pareiškėjo skundų, kuriais jis ginčo laikotarpiu skundė konkrečius Savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtus aktus, priimtus dėl socialinės paramos teikimo.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1417-320/2015 kaip nepagrįstą atmetė V. J. skundą, kuriuo jis prašė panaikinti Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr.14859 dalį, kuria pareiškėjui buvo sumažintas socialinės pašalpos dydis 30 procentų. Teismas padarė išvadą, kad Socialinės paramos skyrius, pratęsdamas socialinės pašalpos mokėjimą V. J., neturėjo teisės nustatyti kitokio skiriamos socialinės pašalpos dydžio, negu jis buvo imperatyviai nustatytas taikant Socialinės paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t. y. apskaičiuotos socialinės pašalpos 102 Eur dydį sumažindamas 30 procentų ir nuspręsdamas pareiškėjui nuo 2015 m. birželio 1 mokėti socialinę pašalpą po 71,40 Eur per mėnesį, priėmė pagrįstą ir teisėtą administracinį sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 201 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-174-602/2017 V. J. apeliacinio skundo netenkino.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1417-320/2015 netenkino V. J. skundo reikalavimų panaikinti Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. Sr-2786 „Dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“ ir įpareigoti Administraciją tenkinti pareiškėjo prašymą už 2017 m. balandžio mėnesį skirti jam vienkartinę 5 000 Eur dydžio pašalpą, paskirtą socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur, o tuo atveju, jei jam vienkartinė pašalpa nebūtų paskirta, surasti galimybę, kad Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžios įmonės pareiškėjo įsiskolinimą už komunalines paslaugas nurašytų. Teismas nurodytame sprendime konstatavo, kad Socialinės paramos skyrius tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias socialinės pašalpos, skiriamos vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, dydžio nustatymą, ir pagrįstai atsisakė padidinti pareiškėjui skiriamą socialinę paramą iki jo nurodyto 250 Eur dydžio, o sprendimas neskirti pareiškėjui 5 000 Eur vienkartinės pašalpos pagrįstas sistemiškai taikomų teisės normų nuostatomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 V. J. apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodytos nutarties 42 punkte konstatavo, kad Administracija 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti jam 5 000 Eur vienkartinę pašalpą, o socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, jog Administracija neteisėtų veiksmų neatliko.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-471-320/2020 kaip nepagrįstas buvo atmestas V. J. skundas, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Administracijos 2019 m. balandžio 24 d. raštą Nr. Sr-1906(25.2.13) ir įpareigoti Administraciją tenkinti jo 2018 m. gruodžio 3 d. prašymą skirti jam solidžią vienkartinę pašalpą susidariusiam įsiskolinimui ir komunalines ir kitas paslaugas padengti ar šį įsiskolinimą nurašyti, skirti 250 Eur dydžio socialinę pašalpą, pakeisti netinkamą socialinės paramos teisinį reglamentavimą. Teismas nurodytame sprendime konstatavo, kad Administracijos 2019 m. balandžio 24 d. raštas Nr. Sr-1906(25.2.13) yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ir įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus nėra pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1091-756/2021 V. J. apeliacinį skundą atmetė.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-109-283/2021 buvo sprendžiama dėl V. J. skirto Socialinės paramos skyriaus 2020 m. vasario 12 d. rašto Nr. Sr-775 (25.1.11E) „Dėl rašto „Atsakymas į 2020-01-28 gautą raštą Nr. SR-518(25.1.11E)“ teisėtumo ir Administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas padarė išvadą, kad Administracija tinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 933 redakcija) patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 35 ir 37 punktų nuostatas, o konstatavęs, kad Administracijos 2020 m. vasario 12 d. atsakymas yra teisėtas ir pagrindo jį naikinti nėra, 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu V. J. reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą iš Savivaldybės priteisti 14 142 Eur žalai atlyginti, atmetė kaip nepagrįstus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-312-552/2022 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-81-442/2022 atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-312-552/2022 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-109-283/2021.

Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas reglamentuoja Socialinės paramos įstatymas. Iki 2011 m. gruodžio 31 d. galiojo Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimos ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas, kuris 2011 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimos ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1772 buvo išdėstytas nauja redakcija kaip Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas.

Pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, nustatyti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnyje. Šiame straipsnyje įstatymų leidėjas nuosekliai laikėsi nuostatos, kad savivaldybės vykdomųjų institucijų sprendimai turi būti grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir (arba) savivaldybės tarybos sprendimais; savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Vietos savivaldos institucijos, kaip viešojo administravimo subjektai, vykdydamos viešojo administravimo veiklą, privalo laikytis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) įtvirtintų nuostatų. Viešojo administravimo įstatyme įstatymų leidėjas irgi nuosekliai įtvirtino nuostatas, numatančias viešojo administravimo subjektų pareiga vadovautis įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kitais viešojo administravimo principais. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad viešojo administravimo subjektai yra saistomi gero administravimo principo, reikalaujančio, jog valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.

Pagal Socialinės paramos įstatymą, piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų (4 straipsnio 1 dalis); savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame, be kita ko, nustato ir piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką; pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas (4 straipsnio 2 dalis). Pagal Socialinės paramos įstatymo 5 straipsnio 1 punktą, viena iš piniginės socialinės paramos rūšių yra socialinė pašalpa, kurios gavimo sąlygos įtvirtintos šio statymo 8 straipsnyje. Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio, nustatančio socialinės pašalpos dydį, 1 dalis nurodo, kad socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį.

Socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių, jų patvirtinimo tvarkos, bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio ir jo taikymo, minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių reglamentavimui įstatymų leidėjas 2008 m. liepos 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymą, kurio nauja redakcija buvo išdėstyta 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. XI-87. Įstatymų leidėjas 2017 m. gruodžio 5 d. įstatymu Nr. XIII-820 nurodytą įstatymą pakeitė ir jį išdėstė nauja Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo 2018 m. sausio 1 d.

Be to, ginčo laikotarpiu Taryba buvo priėmusi teisės aktus, reglamentuojančius socialinės paramos teikimą Panevėžio miesto nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims: 2010 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 1-53-7 buvo patvirtintas Piniginės socialinės paramos Panevėžio miesto nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims tvarkos aprašas; 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 1-195, 2013 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 1-292, 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 1-24 patvirtinti Piniginės socialinės paramos Panevėžio miesto nepasiturintiems gyventojams tvarkos aprašai, Piniginės socialinės paramos Panevėžio miesto nepasiturintiems gyventojams tvarkos aprašas; 2014 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimu Nr. 1-347 patvirtintas Socialinės pašalpos Panevėžio miesto nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašas, 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 1-68, 2019 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 1-13 patvirtinti Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašai. Be to, Savivaldybės teritorijoje ginčo laikotarpiu buvo taikomi Tarybos 2009 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 1-31-16, 2011 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 1-6-28 patvirtinti patvirtintas Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašai. Tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 buvo patvirtintas Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, kuris nauja redakcija buvo išdėstytas Tarybos 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 1-266, o neteko galios Tarybos 2019 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 1-14.

Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą ir jo taikymo aiškinimą, daro išvadą, kad įgalioto vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto veikla, priimant sprendimus piniginės socialinės paramos klausimais yra reglamentuota ir privalo atitikti specialiųjų ir bendrųjų teisės aktų keliamus reikalavimus.

Apibendrinus tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas, vertindamas, kad Savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimti konkretūs aktai galimai pažeisdavo jo teises ir teisėtus interesus socialinės apsaugos srityje, aktyviai gindamas savo teises ir pažeistus interesus socialinės paramos srityje, juos ginčydavo teismine tvarka. Aukščiau aptarti teismų sprendimai patvirtina, kad pareiškėjo skundai būdavo pripažįstami kaip nepagrįsti ir atmetami, išnagrinėtose bylose teismams konstatavus, jog Savivaldybės viešojo administravimo subjektai, spręsdami su V. J. susijusius socialinės paramos klausimus, tinkamai taikė tiek specialiuosiuose, tiek ir bendruosiuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų nuostatas. Be to, Panevėžio apygardos administracinis teismas (žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-414-283/2017), Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai (žr. 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-109-283/2021), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018) nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašymu spręsti, ar Socialinės paramos įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas įpareigoja į administracinį teismą besikreipiantį suinteresuotą asmenį, t. y. ir pareiškėją, nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teisminėje praktikoje bylose dėl žalos atlyginimo suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad tai yra įstatyminė pareiškėjo, prašančio priteisti žalos atlyginimą, pareiga. Minėta, kad V. J. teiginiai apie galimai neteisėtą Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veiklą socialinės paramos teikimo srityje, įvertinti kaip nekonkretūs, konstatuojama, kad pareiškėjas neįvykdė jam, kaip pareiškėjui, priskirtos pareigos įrodyti keliamo reikalavimo pagrįstumą.

Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų, kad Socialinės paramos skyrius nesikreipė į Administraciją ir Tarybą, kad būtų sprendžiamas vis didėjančios pareiškėjui daromos turtinės žalos atlyginimo klausimas didesniu mastu, nei jau buvo atlyginta, vertina tai, kokios funkcijos pavestos Socialinės paramos skyriui ir jo struktūriniams padaliniams, konkrečiai Socialinių išmokų poskyriui.

Minėta, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas įsakmus reikalavimas, jog savivaldybės vykdomųjų institucijų sprendimai turi būti grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir (arba) savivaldybės tarybos sprendimais; savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, ir kad Viešojo administravimo įstatyme nurodyta, jog viešojo administravimo subjektų pareiga vadovautis įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kitais viešojo administravimo principais.

Panevėžio miesto savivaldybės viešai skelbiamais duomenimis (žr. adresu https://www.panevezys.lt/lt/struktura-ir-kontaktai_144/kontaktai.html) Socialinės paramos skyriui ir jo struktūriniam padaliniui Socialinių išmokų poskyriui, be kitų funkcijų, pavesta organizuoti ir vykdyti kompensacijų, socialinės pašalpos, socialinės paramos ir kompensacijų, nustatytų Įstatyme, teikimą, priimti sprendimus dėl piniginės socialinės paramos, socialinės paramos, socialinių išmokų skyrimo ir mokėjimo, neskyrimo, sustabdymo, nutraukimo, socialinių išmokų permokų nustatymo ir jų išskaičiavimo Socialinių išmokų apskaitos informacinėje sistemoje „Parama“ ir (ar) Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS).

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad nėra pagrindo teigti, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose Socialinės paramos skyriui priskirtas funkcijas socialinės paramos teikimo srityje, būtų įtvirtinta nuostatų, įpareigojančių šį Administracijos struktūrinį padalinį atlikti veiksmus, skirtus savo iniciatyva rengti kreipimusis į Tarybą ar Administraciją dėl socialinės paramos atskiriems nepasiturintiems gyventojams, įskaitant ir A. J., teikimo.

Apibendrinus tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, jog Administracijos viešojo administravimo subjektų veikloje, susijusioje su pareiškėjui skiriama socialine parama, buvo taikytos neteisingų įstatymų nuostatas ir kad nebuvo neišnaudotos visos Savivaldybės viešojo administravimo subjektų galimybės pareiškėjui padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nenustačius neteisėtų Administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veikų, daroma išvada, kad nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos. Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo V. J. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.